2017-12-20 Nr. AB-24422-3-61-3-05635-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1756-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05635-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 1 minimalų gyvenimo lygį (toliau – MGL) už kiekvieną dieną, praleistą Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis visą laikotarpį buvo kalinamas perpildytose kamerose. Langų stiklai būdavo nešvarūs, todėl kamerose būdavo tamsu, nebuvo galimybės skaityti ir rašyti. Duše nusiprausti leisdavo tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių, todėl buvo sunku palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjo nuomone, kalinimas perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose gali būti prilyginamas kankinimui pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjui nebuvo sudaryta saugi ir sveikatai nepavojinga aplinka, jis buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, atitinkančius neturtinės žalos sąvoką, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad į kameras buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, todėl nebuvo galimybės išsiskalbti drabužius ir išsiplauti indus, nebuvo išduota pakankamai muilo, tualetinio popieriaus.

3. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu į skundą (b. l. 7–15) pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 3 Eur išlaidas, kurias patyrė, teikdamas teismui su ginču susijusią medžiagą. Paaiškino, kad pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo užtikrintas nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Skirstant nuteistuosius ar suimtuosius į kameras griežtai laikomasi jų izoliavimo reikalavimų, taip pat atsižvelgiama į prašymus būti laikomiems atskirai nuo rūkančių. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir kt. Lukiškių TI-K taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – Higienos norma HN 76:2010), reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nuteistiesiems sudaromos galimybės vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 87–91) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pareiškėjui D. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 220 Eur neturtinę žalą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkino.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė papildomas aplinkybes, susijusias su aprūpinimu higienos priemonėmis ir tualetiniu popieriumi, kuriomis grindžia savo reikalavimą, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje nustatyta teise tikslinti skundą nepasinaudojo. Todėl, atsakovui neturėjus galimybės pateikti minėtas aplinkybes paneigiančius duomenis, teismas jų nevertino.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas D. S. į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. vasario 12 d., o į Alytaus pataisos namus išvyko 2015 m. gegužės 19 d., per nurodytą laikotarpį Lukiškių TI-K praleido 69 dienas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas 22 dienas: 2013 m. vasario 12 d. ryte, 2013 m. balandžio 11 d. ryte, nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., 2013 m. balandžio 19 d. ryte, 2013 m. birželio 4 d. ryte, 2013 m. birželio 5 d. ryte, nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d., 2015 m. kovo 11 d., 2015 m. gegužės 13 d. ir nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 valandą būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti, todėl nepripažino, kad įstaiga nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

7. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo kamerose yra abstraktaus pobūdžio, todėl nevertintini.

8. Teismas pažymėjo, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, jos nuostatos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

9. Teismas nustatė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti sudaryta galimybė nusiprausti duše. Kadangi pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi sąlygas vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, teismas nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

10. Teismas nustatė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, tardymo izoliatorių ir kalėjimų kamerų tipo patalpose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema (21 p.), todėl konstatavo, kad Lukiškių TI-K neprivalėjo užtikrinti šilto vandens tiekimo į kameras ir pareiškėjo skundo argumentus šiuo aspektu pripažino nepagrįstais.

11. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę – 22 dienas jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo sveikatos būklei, konstatavo, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsiliepimas į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis, Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas dokumentų kopijų rengimo išlaidas netenkino.

III. 14. Pareiškėjas D. S. padavė apeliacinį skundą (b. l. 95–96), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, priteisiant pareiškėjui jo prašomą kompensaciją.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėtų vadovautis teismų praktika, nes kamerose laisvo ploto dėl jose esančių baldų ir kito inventoriaus yra itin mažai, dėl to dažnai kyla konfliktai, tvyro nervinė įtampa, kyla diskomfortas, depresija ir nemiga.

16. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (b. l. 103–107) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

17. Lukiškių TI-K teigia, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Pabrėžia, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Paaiškina, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

20. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

22. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie kamerų plotą, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. (b. l. 8–9), konstatuoja, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 22 paras, jam tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus pažeidus nacionalinės teisės nustatytus reikalavimus, nustatytus minimaliam kamerų plotui tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjui šias 22 paras teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis ne tik nacionalinę teisę, bet ir Konvencijos 3 straipsnį. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

25. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

26. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

27. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

28. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

29. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą dieną po 1 MGL (t. y. 38 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

30. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad kamerų langų stiklai būdavo nešvarūs, todėl kamerose būdavo tamsu, nebuvo galimybės skaityti ir rašyti, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus laikė abstraktaus pobūdžio, todėl nevertino. Tokie pareiškėjo skundo teiginiai laikytini pakankamai konkrečiais, apibūdinančiais reikšmingas kalinimo sąlygų aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami. Teisėjų kolegija, įvertinus byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose nurodyti patikrinimų duomenys apie dalį kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas (b. l. 20–57), nenustatė, kad kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimas buvo nepakankamas ir neatitiko Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 22 punkto reikalavimų, numatančių, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc.; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo ir pareiškėjui neturtinė žala dėl to negalėjo kilti. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, išdėstytas aplinkybes, teisingumo, protingumo ir ekonomiškumo principus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pirmosios instancijos teismui perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 141 str. 1 d. 2 p.).

31. Įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Lukiškių TI-K, atsižvelgdama į jų trukmę (22 paros), nenuolatinį pobūdį, t. y. tai, kad pareiškėjas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis buvo laikomas trumpais intervalais – po 1–7 dienas, tam tikrais laikotarpiais kamerose buvo laikomas vienas, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas taikė iš esmės atitinkantį susiformavusią teismų praktiką, protingumo kriterijus, teisingą ir pagrįstą neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurio nėra pagrindo keisti, nors pareiškėjo kalinimo sąlygos dėl neužtikrinto minimalaus kamerų ploto minėtu laikotarpiu ir pripažintinos pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

32. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė