2018-04-18 Nr. AB-7833-3-61-3-03735-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3525-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03735-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. (K. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. (K. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. A. (K. A.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1706(01811) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui K. A., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7391135, galiojantį iki 2018 m. birželio 10 d. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad UAB „Opius“ neatitinka Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenis, UAB „Opius“ įdarbintas vienas asmuo, kuriam mokamas 1 600 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Atsakovo nuomone, pareiškėjas turėjo kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti naują leidimą laikinai gyventi, nes pasikeitė aplinkybės.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis turi tinkamą techninį išsilavinimą bei patirties kuriant programinę įrangą, todėl jis pasirinko įsikurti Lietuvoje. Lietuva sukūrė jam palankias sąlygas įgyvendinti ir plėtoti verslą informacinių technologijų srityje. Pareiškėjo nuomone, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintą Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 101 punkto nuostatas, kadangi savarankiško patikrinimo neatliko, pareiškėjo apie pradėtą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą neinformavo, jo neapklausė.

4. Atsakovas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas Įstatymo nuostatas, tapatino prašymo nagrinėjimo procedūrą su leidimu laikinai gyventi ir nepagrįstai manė, kad išdavus leidimą laikinai gyventi viso leidimo galiojimo metu įmonei ir pareiškėjui taikytinos Įstatymo, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d. sąlygos, tačiau, pareiškėjo teigimu, tai prieštarauja 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 daliai, kurioje nėra kalbama apie tai, kad Įstatymas, galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d. yra taikytinas asmenims, kuriems leidimas laikinai gyventi yra išduotas iki 2017 m. sausio 1 d. Todėl atsakovas, pareiškėjo nuomone, taikydamas Įstatymą atgal, pažeidžia lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą. Pareiškėjas veikė pagal galiojantį Įstatymą ir, įvykdžius įmonės vidinius pertvarkymus, jam nekilo pareiga prašyti naujo leidimo laikinai gyventi, nes aplinkybės, susijusios su leidimo išdavimo pagrindu neįvyko – pareiškėjas atitiko Įstatymo sąlygas (toliau verčiasi ūkine-komercine veikla).

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo vadovaujamasi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes pagal Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

7. Departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies taikymo, kadangi ši norma nustato, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog leidimas pareiškėjui buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 7 punktu ne dėl to, kad UAB „Opius“ yra fiktyvi, o dėl to, kad UAB „Opius“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kai trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Departamentui duomenų Sprendimui priimti pakako, todėl iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo K. A. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2016 m. gegužės 31 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatyme nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Patikrinus Sodros duomenis, buvo nustatyta, kad įmonėje UAB „Opius“ įdarbintas vienas darbuotojas, kiti darbuotojai buvo atleisti 2017 m. liepos 14 d., o darbuotojų skaičius UAB „Opius“ nuo pareiškėjo leidimo laikinai gyventi pakeitimo – 2016 m. gegužės 31 d., nuolat kito. Atsižvelgęs į tai, kad jau nuo 2016 m. liepos 1 d., t. y. daugiau nei 15 mėnesių, įmonė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, Migracijos departamentas 2017 m. spalio 23 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi.

11. Teismas pabrėžė, jog teigti, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, nėra jokio teisinio pagrindo, nes skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas teisės normomis ir tinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, jog pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo argumentus dėl įstatymo taikymo atgal teismas laikė nepagrįstais, nes leidimo išdavimo santykiai yra skirtingi nuo įmonės veiklos santykių: pareiškėjas, jei norėjo vykdyti veiklą pagal naujos įstatymo redakcijos nuostatas, privalėjo pasikeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas pabrėžė ir tai, kad šioje byloje nustatyta, jog jau nuo 2016 m. liepos 1 d., t. y. daugiau nei 15 mėnesių, įmonė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 punkto reikalavimo, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

12. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo argumentai, kad nebuvo atliktas įmonės patikrinimas, teismo vertinimu, nebuvo teisiškai reikšmingi, ypač kai ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nebuvo.

III. 13. Pareiškėjas K. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą, panaikinti ginčijamą Sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas teigia, jog ginčijamas Sprendimas yra priimtas pažeidžiant Aprašo 101 punkto ir VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Be to, pagal Aprašo redakcijos, galiojusios procedūros dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo metu, siekiant įvertinti, ar nėra bet kurio iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, turėjo būti atliktas patikrinimas, kurio metu informacija gaunama Aprašo 101.2–101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais. Tačiau patikrinimo, kurio metu informacija būtų gauta Aprašo 101.2–101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais, atsakovas neatliko. Todėl tuo pagrindu, kad atsakovas nesilaikė privalomųjų Aprašo reikalavimų, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas, pareiškėjo nuomone, laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

15. Dėl UAB „Opius“ vykdomos veiklos pareiškėjas pažymi, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad pagrindinė įmonės veikla yra programinės įrangos kūrimo paslaugos, todėl didelis kiekis darbuotojų nėra būtinas ar reikalingas. Pagrindinės įmonės paslaugų vykdytojas ir tiesioginis informacinių technologijų kūrėjas yra pats pareiškėjas, kadangi jam turi būti nuolat teikiami darbo ištekliai, todėl jam būtų neįmanoma valdyti savo įmonę už Lietuvos ribų iš kitos šalies. Siekdamas plėsti verslą Lietuvoje, taip pat padidinti įmonės sukurtas darbo vietas, pareiškėjas nusprendė įdarbinti Lietuvos pilietį.

16. Dėl Įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu pareiškėjas nurodo, jog Įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nurodo, kad prašymai pateikti iki Įstatymo pasikeitimo yra baigiami nagrinėti prašymo padavimo dieną galiojusio Įstatymo nuostatomis, tačiau šiuo atveju pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo 2016 m. spalio 4 d., todėl jam nėra taikomi reikalavimai dėl prašymo padavimo dienos Įstatymo sąlygų atitikimo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas Įstatymo nuostatas, tapatina prašymo nagrinėjimo procedūrą su leidimu laikinai gyventi. Išdavus leidimą laikinai gyventi viso leidimo metu (šiuo atveju iki 2017 m. spalio 4 d.) įmonei ir pareiškėjui taikytinos Įstatymo, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d. sąlygos, tačiau tai prieštarauja Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 daliai. Šiuo atveju atsakovas Įstatymą taiko atgal ir tokiais veiksmais neteisėtai pažeidžia lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, jis neturėjo pareigos informuoti apie pasikeitusį darbuotojų skaičių įmonėje.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovo teigimu, pareiškėjas netinkamai interpretuoja Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo atžvilgiu taikomos Įstatyto nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., todėl jo įmonėje UAB „Opius“ turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodo, jog Departamentas, nustatęs bent vienos iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų nebuvimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovas pareiškėjo teiginius dėl didelio darbuotojų nereikalingumo jo įmonėje laiko nepagrįstais.

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Departamentas pažeidė Apraše numatytą procedūrą, t. y. neapklausė pareiškėjo ir neatliko jokio savarankiško patikrinimo. Atsakovas pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodomos procedūrinės Aprašo nuostatos yra taikomos tais atvejais, kai prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pateikiamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punktuose nurodytu pagrindu ir kai atliekamas tyrimas dėl įmonės fiktyvumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Ginčijamas Sprendimas priimtas ne dėl įmonės fiktyvumo, o tuo pagrindu, jog UAB „Opius“ visą darbo dieną nedirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar užsieniečiai, turintys leidimus nuolat gyventi.

21. Departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis jo atžvilgiu netaikoma. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, pasikeitus esminėms aplinkybėms, lėmusioms leidimo išdavimą (atleidus darbuotojus), privalėjo gauti naują leidimą gyventi, t. y. atitikti kurį nors Įstatyme įtvirtintą leidimo išdavimo pagrindą ir sąlygas bei kreiptis dėl leidimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-1706(01811) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui K. A., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Migracijos departamentas 2016 m. birželio 10 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2018 m. birželio 10 d. Leidimas buvo išduotas pagal pareiškėjo 2016 m. balandžio 12 d. prašymą tuo pagrindu, kad ketinama ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būnant UAB „Opius“ dalyviu ir vadovu.

24. Atsakovas patikrinęs duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nustatė, kad UAB „Opius“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes nuo 2016 m. liepos 1 d. nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatytas reikalavimas įmonei įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Nesant šių sąlygų, leidimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra panaikinamas. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Pažymėtina ir tai, kad minėtos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos taikymui įmonės veiklos pobūdis neturi jokios reikšmės.

26. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija), tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi, ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.

27. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, gautas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos, jame yra nurodytos teisės normos, kuriomis atsakovas vadovavosi priimdamas sprendimą, taip pat yra išdėstyti ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. A. (K. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys