d4e2fe55-e00d-4966-a317-de26ed107093 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. e2A-946-881/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16176-2015-8 Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.4; 2.5.1.5 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. gruodžio 28 d.       Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų RÅ«tos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal UAB ,,BÅ«sto paskolų draudimas“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-23473-608/2015 pagal ieÅ¡kovo AB SEB banko ieÅ¡kinį atsakovui UAB ,,BÅ«sto paskolų draudimas“ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :                                  I. Ginčo esmė      IeÅ¡kovas AB SEB bankas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ 41 179,08 EUR dydžio draudimo iÅ¡mokÄ , kuriÄ sudaro 41 155,22 EUR negrÄ Å¾into kredito dalis ir 23,86 EUR nesumokėtų palÅ«kanų suma, taip pat 6 proc. metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Po ieÅ¡kinio priėmimo ir bylos iÅ¡kėlimo teisme ieÅ¡kovas atsisakė ieÅ¡kinio dalyje dėl 12 455,28 EUR dalies draudimo iÅ¡mokos priteisimo, nes Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, veikdama kaip paveldėtojo atstovė, 2015 m. birželio 17 d. aukcione už 13 000 EUR pardavė palikėjos nekilnojamÄ jį turtÄ , įkeistÄ akcinei bendrovei SEB bankui. Atskaičius turėtas administravimo ir turto realizavimo iÅ¡laidas, Valstybinė mokesčių inspekcija pervedė bankui               12 455,28 EUR, kuriuos bankas nukreipė R.

B. skolos pagal 2007 m. rugpjūčio 27 d. kredito sutartį Nr. 0350718013844-86 dengimui. IeÅ¡kovas taip pat sumažino ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl procesinių palÅ«kanų priteisimo iki 5 proc. IeÅ¡kovas nurodė, kad tarp ieÅ¡kovo ir R. B. 2007 m. rugpjūčio 27 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0350718013844-86 su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, pagal kuriÄ AB SEB bankas suteikė kredito gavėjai R. B. 43 551,47 EUR kreditÄ bÅ«stui pirkti, o R. B. įsipareigojo minėtoje kredito sutartyje nustatytomis sÄ lygomis paimti kreditÄ , jį grÄ Å¾inti, sumokėti palÅ«kanas ir įvykdyti kitas sutartyje numatytas prievoles.

Ä®sipareigojimų, kylančių iÅ¡ kredito sutarties, vykdymui užtikrinti Hipotekos lakÅ¡tu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), buvo įkeistas perkamas bÅ«tas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. Vykdant kredito sutarties specialiosios dalies 7.4 punktÄ , kreditas buvo apdraustas atsakovo UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ draudimu pagal UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisykles Nr. 004, redakcija nuo 2005 m. balandžio 13 d.

Pagal minėtÄ draudimo sutartį atsakovas apdraudė naudos gavėjo, t. y. ieÅ¡kovo, turtinius interesus, susijusius su draudėjos R. B. prievole grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Draudimo suma lygi 100 proc. negrÄ Å¾into bÅ«sto kredito, t. y. 43 551,47 EUR, bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo negautų palÅ«kanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytÄ terminÄ suma. Kredito gavėja R.

B. (duomenys neskelbtini) mirė, dėl ko ieÅ¡kovas nuo 2013 m. spalio 3 d. sustabdė palÅ«kanų ir delspinigių skaičiavimÄ . IeÅ¡kovas 2014 m. balandžio 16 d. kreipėsi į atsakovÄ dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo, kadangi vieÅ¡ajame testamentų registre nebuvo įregistruota palikėjos sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų, prievolė buvo neįvykdyta. Atsakovas 2014 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimÄ neiÅ¡mokėti ieÅ¡kovo praÅ¡omos draudimo iÅ¡mokos. IeÅ¡kovas minėtÄ sprendimÄ laiko neteisėtu.

Nurodo, kad pagal draudimo taisyklių 4 punktÄ draudimo objektas yra naudos gavėjo teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjos prievole grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Pagal taisyklių 6 punktÄ draudžiamasis įvykis yra draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir / ar sumokėti palÅ«kanas neįvykdymas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. prievolė grÄ Å¾inti kreditÄ bei mokėti palÅ«kanas pagal kreditavimo sutartį nevykdoma, kas patvirtina draudžiamojo įvykio buvimÄ .

Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje numatytas privalomas draudimo sutarties sÄ lygas draudimo taisyklėse privalo bÅ«ti nurodyti nedraudžiamieji įvykiai. Taisyklių IV dalyje „Nedraudžiamieji įvykiai“ yra nurodytas baigtinis sÄ raÅ¡as atvejų ir aplinkybių, kurios laikytinos nedraudžiamaisiais įvykiais. Nedraudžiamųjų įvykių sÄ raÅ¡as negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas plečiamai, o kilus abejonėms, draudimo sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo bÅ«du sudariusios Å¡alies naudai.

Taisyklių IV dalyje draudikas nenumatė draudėjo mirties kaip nedraudžiamojo įvykio.       Atsakovas UAB ,,BÅ«sto paskolų draudimas“ ieÅ¡kinį prašė atmesti. Nurodė, kad draudėjai mirus, draudimo sutartis, sudaryta tarp draudėjos ir atsakovo, pasibaigė Civilinio kodekso numatytais prievolių pasibaigimo pagrindais, dar nesant įvykio, kurį bÅ«tų galima pripažinti draudžiamuoju, praneÅ¡imo fakto. Bankui kreipusis į bendrovę dėl draudimo iÅ¡mokos, draudimo sutartis jau negaliojo, nes draudėja mirė (duomenys neskelbtini) iki to laiko bankas nebuvo kreipęsis į bendrovę su praneÅ¡imu apie draudžiamÄ jį įvykį ir paraiÅ¡ka draudimo iÅ¡mokai gauti taip, kaip tai reglamentuoja taisyklių Nr. 004 6-7 punktai; draudėjos teisių ir pareigų perėmėjų po jos mirties neatsirado.

Draudžiamuoju įvykiu laikytina tik draudėjo vėlavimas mokėti eilines kredito grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų įmokas bankui pagal kredito grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų grafikÄ . Draudėjui mirus, pasibaigė draudimo sutartis, nes draudėjo įpėdiniai nepriėmė palikimo. Draudžiamasis įvykis – vėlavimas mokėti eilines kredito grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų įmokas bankui pagal kredito grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų grafikÄ , atsirado jau po draudimo sutarties pasibaigimo, todėl pagrindo mokėti ieÅ¡kovui draudimo iÅ¡mokÄ nėra.

Net ir esant draudėjo įpėdiniams, draudimo teisinių santykių tęsimui bÅ«tina įpėdinio atitikimas bendrovės 2005 m. gegužės 30 d. direktoriaus įsakymu Nr. 019 numatytiems reikalavimams draudėjui, t. y. draudėju gali bÅ«ti ne jaunesnis nei 18 metų amžiaus Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienio valstybės pilietis, turintis Lietuvos Respublikos migracijos tarnybos iÅ¡duotÄ galiojantį leidimÄ nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir gaunantis reguliarias ir pakankamas bÅ«sto kreditui grÄ Å¾inti pajamas.

Pagal minėtÄ Ä¯sakymÄ asmuo laikomas gaunančiu reguliarias pajamas, kai pajamos susiję su darbo santykiais, jeigu asmuo ne mažiau nei tris paskutinius mėnesius turėjo nuolatinį darbÄ , o paskutinėje darbovietėje bandomasis laikotarpis yra pasibaigęs arba nenustatytas. Å ių reikalavimų 18.3 punkte pakartotinai yra įtvirtinama, kad asmuo, siekiantis sudaryti draudimo sutartį, turi pateikti dokumentus apie draudėjo ir jo Å¡eimos gaunamas pajamas. Pagal bendrovės taisykles Nr. 004 ir nustatytus reikalavimus draudimo sutarčiai sudaryti kiekvienas draudėjas (draudėjo Å¡eima) yra vertinami individualiai, ir su asmenimis, neatitinkančiais bendrovės reikalavimų draudimo sutarčiai sudaryti, draudimo sutartys nėra sudaromos.

Pagal taisyklių Nr. 004 2.3, 2.4, 4-7 punktus yra apdrausta ne draudėjos gyvybė, o jos kaip kredito gavėjos prievolė grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ . Tokia aplinkybė paneigia ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio pateiktus argumentus, kad mirusios kredito gavėjos bÅ«stui / turtui perėjus valstybei Å¡i taptų tinkama draudimo sutarties Å¡alimi ir iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ atsakovas galės atgręžtinio reikalavimo teise savo reikalavimÄ nukreipti į bÅ«sto perėmėjÄ â€“ valstybę. Valstybė nėra draudėjos Å¡eima ar jos narys, dėl ko ji neatitinka bendrovės reikalavimų draudėjui ir negali bÅ«ti draudimo sutarties Å¡alimi.

Valstybė atsako už palikėjos skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Draudimo sutartis yra pasibaigusi anksčiau nei bankas kreipėsi dėl draudimo išmokos, teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį nėra ir negali būti perimtos tinkamų mirusiosios įpėdinių, o pati draudimo sutartis buvo susijusi išskirtinai su draudėjos asmeniu ir yra pasibaigusi. Tarp atsakovo ir draudėjos sudaryta draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis, draudimo taisyklėse Nr. 004 draudėjo mirtis nenumatyta kaip draudžiamasis įvykis, atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, netyrė rizikos dėl draudėjos sveikatos būklės, mirtingumo ir pan.

           II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė          Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu priėmė ieÅ¡kovo atsisakymÄ nuo ieÅ¡kinio dalyje dėl 12 455,28 EUR ir civilinę bylÄ Å¡ioje dalyje nutraukė; ieÅ¡kinį tenkino ir priteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 28 699,94 EUR draudimo iÅ¡mokos, 5 procentus metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 860 EUR bylinėjimosi iÅ¡laidų.     Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas ir R.

B. 2007 m. rugpjūčio 27 d. sudarė kredito sutartį Nr. 0350718013844-86, pagal kuriÄ AB SEB bankas suteikė kredito gavėjai R. B. 43 551,47 EUR kreditÄ bÅ«stui pirkti, o R. B. įsipareigojo minėtoje kredito sutartyje nustatytomis sÄ lygomis paimti kreditÄ , jį grÄ Å¾inti, sumokėti palÅ«kanas ir įvykdyti kitas sutartyje numatytas prievoles. Kredito gavėjo įsipareigojimų, kylančių iÅ¡ minėtos kredito sutarties, vykdymui užtikrinti Hipotekos lakÅ¡tu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), banko naudai įkeistas kredito gavėjai nuosavybės teise priklausantis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Kredito sutarties specialiosios dalies 7.4 punkte buvo numatyta R. B. kaip kredito gavėjos prievolė apdrausti kreditÄ UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“. Vykdant minėtÄ sutarties sÄ lygÄ , tarp R. B. ir UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ buvo sudaryta draudimo sutartis, draudimo liudijimas (polisas) serija BPD Nr. 037357. Pagal minėtÄ draudimo sutartį naudos gavėjas – AB SEB bankas, draudimo objektas – draudėjo prievolė naudos gavėjui grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka; draudimo suma – 100 proc. negrÄ Å¾into bÅ«sto kredito, t. y. 43 551,47 EUR, bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo negautų palÅ«kanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte numatytÄ terminÄ suma.

Minėta draudimo sutartis sudaryta pagal UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisykles Nr. 004, kurios yra draudimo sutarties dalis.      Teismas nurodė, kad Draudimo taisyklių 4 punktas draudimo objektÄ apibrėžia kaip naudos gavėjo teisėtÄ turtinį interesÄ , susijusį su draudėjo prievole grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka, o taisyklių 6 punktas draudiminį įvykį apibrėžia kaip draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir / ar sumokėti palÅ«kanas neįvykdymÄ bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka.

Taigi, pagal draudimo sutartyje apibrėžtÄ draudimo objektÄ ir draudžiamojo įvykio sÄ vokas, pagrindas iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ yra draudimo sutartyje numatyto naudos gavėjo, t. y. ieÅ¡kovo AB SEB banko, turtinio intereso pažeidimas dėl draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , mokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais dydžiais ir tvarka nevykdymo, nepriklausomai nuo Å¡io turtinio intereso pažeidimo priežasties. Kokios naudos gavėjo interesų rizikos nepriskirtinos draudimo objektui, reglamentuoja draudimo taisyklių 5 punktas, o nedraudžiamieji įvykiai numatyti draudimo taisyklių IV skyriuje.

Nedraudžiamųjų įvykių sÄ raÅ¡as yra baigtinis. Draudimo taisyklių 8.2 punkte yra iÅ¡vardintos draudėjo kredito negrÄ Å¾inimo priežastys, suponuojančios pagrindÄ Ä¯vykį laikyti nedraudžiamuoju. Tai atvejai, kai kreditas negrÄ Å¾inamas dėl karo, agresijos, prieÅ¡iÅ¡kų užsienio jėgų veiksmų, karinio pobÅ«džio veiksmų (nepriklausomai nuo to, ar buvo paskelbtas karas, ar ne), pilietinio karo, maiÅ¡to, revoliucijos, sukilimo, vidaus neramumų, pasiekusių sukilimo, karinės ar neteisėtos jėgos panaudojimo mastÄ , dėl bet kokio pobÅ«džio teroristinio akto, stichinės nelaimės, tiesioginės ar netiesioginės branduolinės energijos poveikio.

Minėtoje draudimo taisyklių sÄ lygoje draudėjo nenumatyta, jog kredito negrÄ Å¾inimas dėl draudėjo mirties priskiriamas prie nedraudžiamųjų įvykių. Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalis nustato, jog nedraudžiamieji įvykiai yra privaloma draudimo sutarties sÄ lyga ir jie turi bÅ«ti nurodyti draudimo taisyklėse. Nedraudžiamųjų įvykių sÄ raÅ¡as negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas plečiamai, o kilus abejonėms, draudimo sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo bÅ«du sudariusios Å¡alies naudai.

     Teismas pažymėjo, kad Draudimo sutartyje nėra numatyta, jog naudos gavėjo turtinio intereso, susijusio su draudėjo prievole grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka, pažeidimas dėl draudėjo mirties priskirtinas prie nedraudžiamųjų įvykių. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentÄ , jog Å¡alių sudaryta draudimo sutartimi nebuvo susitarta dėl draudiko rizikos prisiėmimo tuo atveju, jeigu naudos gavėjo turtinio intereso pažeidimo priežastimi yra draudėjo mirtis.

Draudimo taisyklių II skyrius, reglamentuojantis draudimo objektÄ , taip pat III skyrius, numatantis draudžiamojo įvykio apibrėžimÄ , nenumato iÅ¡imčių, taip pat nesieja draudžiamojo įvykio su kredito gavėjo kalte. Draudimo sutarties sÄ lygose draudžiamasis įvykis ir draudimo objektas apibrėžiamas kaip naudos gavėjo turtinis interesas, susijęs su draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir / ar sumokėti palÅ«kanas neįvykdymas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka.

Tarp Å¡alių nekilo ginčo dėl to, jog nuo draudėjos R. B. mirties momento, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) kredito gavėjo prievolės, susijusios su bÅ«sto kredito grÄ Å¾inimo ir / ar palÅ«kanų sumokėjimu, kredito sutartyje nustatytais dydžiais ir tvarka nevykdomos, kredito sutartyje numatyti terminai yra praleisti. Å is faktas patvirtina draudžiamojo įvykio taip, kaip jį apibrėžia draudimo taisyklių Nr. 004 6 punktas, buvimÄ ir suteikia ieÅ¡kovui teisę į draudimo sutartyje numatyto dydžio draudimo iÅ¡mokÄ .       Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai nurodo, jog draudžiamuoju įvykiu laikytinas tik kredito grÄ Å¾inimo įmokų, palÅ«kanų nemokėjimas dėl draudėjo įvykdyto kredito sutarties pažeidimo, nes tokia sÄ lyga nenumatyta draudimo taisyklių 6 punkte, apibrėžiančiame draudžiamojo įvykio sÄ vokÄ .

Tai, kad Draudimo taisyklių 7 punkte numatyti banko veiksmai, kuriuos jis privalo atlikti prieÅ¡ kreipiantis dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo tuo atveju, kai kreditas negrÄ Å¾inamas ir palÅ«kanos nemokamos dėl kredito sutarties pažeidimo, nesuponuoja pagrindo spręsti, jog draudžiamasis įvykis yra siejamas tik su kredito sutarties pažeidimu.        Teismas sutiko, su atsakovo argumentu, jog tarp atsakovo ir R. B. sudaryta draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis, tačiau nagrinėjamu atveju draudžiamuoju įvykiu yra ne draudėjos mirtis, o draudėjo prievolės mokėti kredito grÄ Å¾inimo įmokas ir palÅ«kanas nevykdymas.

Draudimo sutartis nenumato, jog prievolės grÄ Å¾inti kreditÄ ir mokėti palÅ«kanas nevykdymas dėl draudėjo mirties laikytinas nedraudžiamuoju įvykiu. Pagal draudimo taisyklių Nr. 004 6 punktÄ prievolės grÄ Å¾inti kreditÄ ir mokėti palÅ«kanas nevykdymas dėl draudėjo mirties patenka į draudžiamojo įvykio apibrėžimÄ , taip pat pagal minėtų taisyklių 4 punktÄ Ä¯ draudimo objekto sÄ vokÄ , t. y. į tas rizikas, kurias atsakovas prisiėmė su R. B. sudaryta draudimo sutartimi, todėl teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovo atsisakymas mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovui yra nepagrįstas.

Pasak teismo, aplinkybė, jog R. B. mirus, pasibaigė jos prievolės pagal draudimo sutartį, taip pat nesudaro pagrindo atleisti atsakovÄ nuo prievolės mokėti ieÅ¡kovui draudimo iÅ¡mokÄ , nes draudimo sutartyje numatytos atsakovo prievolės naudos gavėjo atžvilgiu nesibaigė; tokio atsakovo prievolės pabaigos pagrindo nenumato nei Å¡alių sudaryta sutartis, nei įstatymai (CK 6.189 str. 3 d.). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai     Atsakovas UAB ,,BÅ«sto paskolų draudimas“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti.

Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstÄ ir neteisėtÄ sprendimÄ .2. CK 6.128 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai skolininkas mirÅ¡ta, prievolė baigiasi, iÅ¡skyrus, kai prievolę gali įvykdyti jo teisių perėmėjai. Draudėja mirė (duomenys neskelbtini) IÅ¡ banko, kartu su kitais dokumentais, bÅ«tinais įvykio, kuris gali bÅ«ti pripažintas draudžiamuoju, tyrimui pateikto 2014 m. kovo 6 d. testamentų registro iÅ¡raÅ¡o nustatyta, kad testamentų registre nėra įregistruotų palikėjos (testatorės) R.

B. sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų. Tai reiškia, kad palikimo (mirusio asmens teisių ir pareigų) įpėdiniai nepriėmė ir niekam neperėjo mirusio asmens teisės ir pareigos, todėl draudimo sutartis ir ja teikta apsauga pasibaigė draudėjai netekus civilinio teisnumo – mirus (CK 2.2 str. 1 d.). Šiuo pagrindu draudimo sutartis pasibaigė dar net nesant įvykio, kurį būtų galima pripažinti draudžiamuoju, pranešimo fakto ir 2007 m. rugsėjo 3 d. draudimo sutartis jau buvo pasibaigusi.

Taigi pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė draudimo sutarties pabaigos momentÄ . Nagrinėjamu atveju bankui kreipusis į bendrovę dėl draudimo iÅ¡mokos, draudimo sutartis jau nebegaliojo, todėl nesant draudėjos teisių ir pareigų perėmėjo po jos mirties, pareiga mokėti draudimo iÅ¡mokÄ apeliantui dėl įvykio, kuris įvyko tik po draudėjos mirties (vėlavimai mokėti eilines kredito grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų įmokas bankui pagal kredito grÄ Å¾inimo ir palÅ«kanų grafikÄ atsirado tik 2013 m. rugsėjo 27 d.), nekyla.3.

PrieÅ¡ sudarant draudimo sutartį, apeliantas atliko draudėjos pateiktų dokumentų analizę ir draudėjos rizikos įvertinimÄ , nes pagal draudimo taisykles Nr. 004 kiekvienas draudėjas (draudėjo Å¡eima) yra vertinami individualiai, t. y. yra draudžiama konkretaus kredito gavėjo pagal kredito sutartį prievolė, bet ne gyvybė, kÄ liudija įraÅ¡ai draudimo liudijime Nr. BPD 037357, kuriame, be kita ko, nurodyta sutarties Å¡alis – draudėja R. B. (vėliau B.); draudimo objektas – draudėjos (o ne kieno kito) prievolė grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir mokėti palÅ«kanas kredito sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka; vienas iÅ¡ draudimo sutarties sudarymo pagrindų – tarp draudėjos ir naudos gavėjo (banko) sudaryta kredito sutartis, kÄ nustato ir taisyklių Nr. 004 26.2 punktas.

4. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 punktas nustato, jog draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Taisyklių Nr. 004 III skyrius apibrėžia draudžiamÄ jį įvykį. Å io skyriaus nuostatos sudaro visuma sÄ lygų, o ne dalį, kaip konstatavo pirmos instancijos teismas, kurios privalo bÅ«ti konstatuotos, norint įvykį pripažinti draudžiamuoju. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudikas neturi teisės iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ar atsisakyti jÄ iÅ¡mokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo.

Taigi, Å¡i nuostata imperatyviai įpareigoja apeliantÄ kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar įvykis yra draudžiamasis, ar ne. Kita vertus, Draudimo įstatymas draudikui netgi draudžia mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , jeigu nėra draudžiamojo įvykio fakto, tai reiÅ¡kia, kad draudžiamasis įvykis, kuris šiuo atveju nebuvo konstatuotas, yra bÅ«tinoji sÄ lyga draudimo iÅ¡mokai iÅ¡mokėti. Pagal teismų formuojamÄ praktikÄ , akivaizdu, kad tarp nedraudžiamųjų įvykių draudikas neturi nurodyti įvykių, kurie ir taip nepatenka į draudžiamųjų įvykių apibrėžtį.

PrieÅ¡ingu atveju, vadovaujantis pirmos instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis, draudikas turėtų įraÅ¡yti visus galimus nedraudžiamųjų įvykiu atvejus arba sÄ raÅ¡as bÅ«tų nebaigtinis, kas prieÅ¡tarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. Teismas skundžiamame sprendime draudimo taisykles aiÅ¡kino siaurinančiai, t. y. aiÅ¡kindamas, kad tai, kas yra akivaizdu, ir tai, kas tiesiogiai yra numatyta taisyklių Nr. 004 69.6 punkte, bÅ«tinai turi bÅ«ti numatyta ir perkelta į taisyklių Nr. 004 IV dalį „Nedraudžiamieji įvykiai“.

Šiuo aiškinimu pirmos instancijos teismas netinkamai aiškina draudimo taisykles Nr. 004 ir paneigia taisyklių, kaip vientiso ir sisteminio teisės akto, taikymo esmę ir prasmę.

5. Draudimo taisyklių Nr. 004 4 punkte nustatyta, kad draudimo objektas yra naudos gavėjo teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjo (taisyklių Nr. 004 2.4 p. – draudėjas – fizinis asmuo, sudaręs su draudiku draudimo sutartį ir esantis bÅ«sto kredito gavėju pagal bÅ«sto kreditavimo sutartį) prievole grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Esminėmis draudimo rizikÄ apsprendžiančiomis su draudimo objektu susijusiomis aplinkybėmis Å¡iuo atveju laikytinos tiek su draudėjos (kredito gavėjos) finansinio mokumo rizika susijusios aplinkybės, tiek ir aplinkybės, susijusios su draudėjos (kredito gavėjos) įsipareigojimų pagal bÅ«sto kreditavimo sutartį tinkamu ir savalaikiu vykdymu.

Atsižvelgiant į draudimo rizikÄ apsprendžiančias aplinkybes, sudarant draudimo sutartis, apeliantas vertina konkretaus kredito gavėjo individualias finansines galimybes, atsižvelgiant į Å¡eimos dydį, pragyvenimui bÅ«tinų lėšų sumÄ , gaunamų pajamų tvarumÄ , turimų bei naujai prisiimamų įsipareigojimų dydį. Dėl tų pačių draudimo rizikÄ apsprendžiančių aplinkybių, sudarant draudimo sutartis, apeliantas nevertina kredito gavėjo sveikatos bÅ«klės, amžiaus, mirtingumo rodiklių ir pan.

Apelianto sudaryta draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis, apeliantas kredito gavėjos gyvybės nedraudė, Å¡ios rizikos sudarant draudimo sutartį nevertino (CK 6.994 str. 2 d.) ir neprisiėmė. Taigi kredito draudimo sutartis yra asmeninio pobÅ«džio ir tai lemia, kad tiek ji pati, tiek iÅ¡ jos kylančios pareigos pasibaigė draudėjai mirus, o ieÅ¡kovas neturi teisėto pagrindo (taisyklių Nr. 004 4 p.) kreiptis dėl draudimo iÅ¡mokos gavimo.6. Atliekant įvykio tyrimÄ buvo nustatyta, kad kreditavimo sutartis, sudaryta tarp banko ir draudėjos (kredito gavėjos), 2013 m. spalio 3 d., sužinojus apie klientės mirtį, ieÅ¡kovo nebuvo vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta, ieÅ¡kovas tik sustabdė palÅ«kanų ir delspinigių skaičiavimÄ , o iki kredito gavėjos (draudėjos) mirties (duomenys neskelbtini) kredito ir palÅ«kanų įmokos bankui buvo mokamos tinkamai.

Pagal kredito ir palÅ«kanų grÄ Å¾inimo grafikÄ , kredito ir palÅ«kanų įmokos turėjo bÅ«ti mokamos kiekvieno mėnesio 27-Ä jÄ dienÄ . Taigi, iki kredito gavėjos (draudėjos) mirties (duomenys neskelbtini) kredito gavėja tinkamai vykdė prievoles bankui pagal kreditavimo sutartį ir negali bÅ«ti laikoma pažeidusia prievolę CK 6.63 straipsnio prasme. Dėl to bankas (kreditorius) neturėjo jokio teisinio pagrindo naudotis kredito sutarties 5.2, 5.2.1 punktuose nurodytomis banko teisėmis ir nutraukti kredito sutartį anksčiau, nei nustatyta sutartyje (ko iÅ¡ esmės jis ir nepadarė), nes kredito gavėja nebuvo atlikusi kredito sutarties 4.1 – 4.10 punktuose nurodytų kredito gavėjos prisiimtų įsipareigojimų pažeidimų, t. y. ji iki pat mirties tinkamai vykdė kredito sutartį.

Be to, bendradarbiavimo sutarties 4.6 punkte nustatyta, kad bankas turi teisę nutraukti bÅ«sto kreditavimo sutartį prieÅ¡ terminÄ ir pareikalauti iÅ¡ bÅ«sto kredito gavėjos grÄ Å¾inti visÄ negrÄ Å¾intÄ bÅ«sto kreditÄ tais atvejais, kai bÅ«sto kredito gavėja vėluoja įvykdyti prievolę grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , mokėti palÅ«kanas ir nėra paÅ¡alinami atsiradę bÅ«sto kreditavimo sutarties pažeidimai. Taigi nors apeliantas, ieÅ¡kovas ir kredito gavėja nebuvo pasirašę vienos sutarties, tiesiogiai numatančios jų teises ir pareigas viena kitos atžvilgiu, tačiau atsižvelgiant, kad bÅ«sto paskolų draudimas, kaip produktas, buvo sukurtas tam, kad bÅ«tų įgyvendinta bÅ«sto paskolos prieinamumÄ padidinusi sistema, todėl visas Å¡alis neabejotinai siejo teisiniai santykiai, kurie saistė Å¡alis tam tikromis teisėmis ir įsipareigojimais viena kitai.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki (duomenys neskelbtini) (kredito gavėjos mirties datos) bankas buvo įgijęs teisę ir teisėtai nutraukė kredito sutartį, akivaizdu, kad draudžiamojo įvykio, kuris yra apibrėžtas taisyklių Nr. 004 6 punkte ir kurio taikymui yra būtinos taisyklių 7 punkte nurodytos aplinkybės, nebuvo.7. Tarp ieškovo ir apelianto sudarytos bendradarbiavimo sutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad sutartis sudaroma vadovaujantis UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklėmis Nr. 004 ir jos tampa neatskiriama šios sutarties dalimi.

Taip pat bendradarbiavimo sutarties 3.1. punkte nurodyta, kad bankas įsipareigoja laikytis Å¡ioje sutartyje, draudimo taisyklėse ir Å¡ios sutarties pagrindu Å¡alių sudarytose kitose sutartyse, susijusiose su bendrovės teikiamu draudimu, nustatytų sÄ lygų, dėl ko laikytina, kad ieÅ¡kovui buvo žinomos taisyklių 004 sÄ lygos. Taisyklių Nr. 004 81 punktas nustato, kad visi draudėjo, draudiko ir naudos gavėjo ginčai, kylantys dėl draudimo sutarties ar susiję su ja, sprendžiami tarpusavio susitarimu.

Nepavykus ginčų iÅ¡spręsti derybų keliu, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. AnalogiÅ¡kÄ nuostatÄ nustato ir bendradarbiavimo sutarties 35 punktas. Bankas, neatlikęs taisyklių Nr. 004 81 punkte, bendradarbiavimo sutarties 35 punkte numatyto ikiteisminio ginčo sprendimo, t. y. nesikreipdamas į atsakovÄ siekiant ginÄÄ iÅ¡spręsti abipusių derybų keliu, pažeidė taisyklių Nr. 004 ir bendradarbiavimo sutarties nuostatas, todėl Å¡i aplinkybė pirmos instancijos teismui buvo savarankiÅ¡kas pagrindas ieÅ¡kinį atmesti, kÄ apeliantas akcentavo nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, tačiau pirmos instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir sprendimo motyvuojamoje dalyje, dėl ko atmeta tokius apelianto motyvus, nepasisakė, kas reiÅ¡kia, kad teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 3-4 punktų reikalavimų ir tai yra dar vienas savarankiÅ¡kas pagrindas jį panaikinti.8.

Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , peržengė pareikÅ¡tų reikalavimų ribas, nes nors ieÅ¡kovas pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu ir neprašė pripažinti neteisėtu apelianto 2014 m. gegužės 6 d. sprendimÄ , tačiau šį sprendimÄ panaikino. Tokiais savo veiksmais teismas sukÅ«rė teisinį neapibrėžtumÄ , nes tÄ patį teisinį santykį sureguliavo taip, kad egzistuoja du skirtingi sprendimai, t. y. 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta mokėti draudimo iÅ¡mokÄ (teismas jo nepanaikino, o ieÅ¡kovas to ir neprašė), ir 2015 m. rugsėjo 15 d. pirmos instancijos teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-23473-608/2015, kuris yra skundžiamos Å¡iuo apeliaciniu skundu.9.

Teismas, nagrinėdamas bylÄ , nesilaikė CPK nustatytų civilinės bylos nagrinėjimo stadijų, kadangi ieÅ¡kovo atstovas baigiamųjų kalbų metu ne tik, kad pradėjo remtis naujais faktais ir įrodymais, kurie nebuvo tirti bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės stadijoje, bet ir teismui pradėjo teikti naujus įrodymus, kas pagal CPK 253 straipsnio 4 dalį yra draudžiama. Be to, teismas įstatymų leidėjo yra įpareigotas viso proceso metu raginti ir stengtis sudaryti sÄ lygas proceso Å¡alims bylÄ baigti taikiai, tačiau pirmos instancijos teismas nieko panaÅ¡aus nedarė ir tam netgi piktybiÅ¡kai užkirto keliÄ , tai padarydamas ne vien dėl to, kad netenkino apelianto dar prieÅ¡ parengiamÄ jį teismo posėdį pateikto 2015 m. birželio 29 d. praÅ¡ymo stabdyti Å¡ios bylos nagrinėjimÄ , nes LAT yra nagrinėjama iÅ¡ esmės savo faktinėmis aplinkybėmis ir keliamomis teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo problemomis ir tarp tų pačių Å¡alių nagrinėjama byla, bet ir dėl to, kad Å¡iais savo veiksmais pažeidė CPK 231 straipsnio 1 dalyje ir 249 straipsnyje įtvirtintÄ teisinį reglamentavimÄ , nes iÅ¡ esmės užkirto keliÄ Å¡alims derėtis dėl taikos sutarties sudarymo, kas reiÅ¡kia bylinėjimosi iÅ¡laidų padidėjimÄ ir ekonomiÅ¡kumo principo pažeidimÄ bei CPK 231 straipsnio 1 dalies, 249 straipsnio normų nesilaikymÄ .

Be to, bylÄ nagrinėjusi teisėja ir vienu, ir kitu atveju į teismo posėdį vėlavo apie 30 minučių. Teismo vėlavimo į posėdžius priežastys apeliantui nėra žinomos.         Atsiliepimu į atsakovo UAB ,,BÅ«sto paskolų draudimas“ apeliacinį ieÅ¡kovas skundÄ praÅ¡o atmesti ir palikti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ . AtsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį grindžia Å¡iais argumentais:1. Apeliantas neapgrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas dėl tos priežasties, kad peržengė byloje pareikÅ¡tus reikalavimus.

Apelianto nuomone, bankas atsakovo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , neginčijo. Tačiau teismas draudimo iÅ¡mokÄ priteisė. Tokiu bÅ«du, apelianto nuomone, teismas minėtÄ 2014 m. gegužės 6 d. sprendimÄ panaikino. Apeliantas teigia ir tai, jog teismas pastarojo sprendimo nepanaikino. IÅ¡ apelianto argumentų bÅ«tų galima spręsti, jog apeliantas laiko, kad atsakovo sprendimas atsisakyti mokėti draudimo iÅ¡mokÄ yra norminis teisinis aktas ir kad bankui nepraÅ¡ius panaikinti šį sprendimÄ , o teismui jo nepanaikinus, iÅ¡ atsakovo negalėjo bÅ«ti priteista ir draudimo iÅ¡moka.

Atsakovo atsisakymas iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ neturi teisės akto teisinio statuso. Tai vienos iÅ¡ sandorio Å¡alies valios iÅ¡raiÅ¡ka (jÄ galime pavadinti sprendimu, nutarimu, aktu ir pan.), pagal kuriÄ Å¡i sandorio Å¡alis atsisako įvykdyti sandorį kitos sandorio Å¡alies ar sandoryje nurodyto asmens naudai. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas atsisakė įvykdyti draudimo sutartį, o bankas šį atsisakymÄ ginčijo ginčo teisenos tvarka. IeÅ¡kinys buvo pateiktas nepraleidus ieÅ¡kinio senaties termino.

IeÅ¡kinio reikalavimas – priteisti iÅ¡ atsakovo draudimo iÅ¡mokÄ , įstatymo nustatytas procesines palÅ«kanas ir banko turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Teismas, priimdamas sprendimÄ , iÅ¡sprendė klausimÄ iÅ¡ esmės tik pagal pateiktus banko, kaip ieÅ¡kovo, reikalavimus. Tuo pačiu tai reiÅ¡kia, jog teismas, priteisdamas iÅ¡ atsakovo draudimo iÅ¡mokÄ , pripažino, kad atsakovo atsisakymas iÅ¡mokėti Å¡iÄ iÅ¡mokÄ buvo nepagrįstas.

2. Apeliantas teigia, kad banko atstovas baigiamųjų kalbų metu pradėjo remtis naujais faktais ir įrodymais, o teismas į tai nereagavo. Tačiau faktiÅ¡kai banko atstovas savo baigiamojoje kalboje rėmėsi ne naujais faktais ir įrodymais, o teismų praktika kai kuriais teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo klausimais. Todėl nėra pagrindo teigti, jog banko atstovas rėmėsi aplinkybėmis ir įrodymais, kurių teismas netyrė. Apeliantas savo teiginių Å¡iuo klausimu nekonkretizuoja.3. Apeliantas nurodo, jog teismas užkirto keliÄ Å¡alims derėtis dėl taikos sutarties sudarymo.

Tai deklaratyvaus pobÅ«džio pareiÅ¡kimas. Galimybė dėl taikos sutarties sudarymo buvo ir yra. Tačiau atsakovas nei prieÅ¡ bylÄ , nei bylos metu neiÅ¡reiÅ¡kė noro tartis taikiai, neteikė teismui praÅ¡ymo Å¡iuo klausimu, nors tokia teisė atsakovo atstovui buvo suteikta. Atsakovo atsisakymas iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ buvo kategoriÅ¡kas.4. Pirmos instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė visas faktines bylos aplinkybes ir kiekvienu konkrečiu klausimu pateikė motyvuotas iÅ¡vadas. Apeliantas savo teiginių dėl teismo neva padarytų procesinės teisės normų pažeidimų nepagrindė jokiais faktais.

Faktais, kurie patvirtintų teismo padarytÄ procesinės teisės normos pažeidimÄ , galėjusį turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

5. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog bankas nesilaikė bendradarbiavimo sutarties 35 punkte nustatyto ikiteisminio ginčo sprendimo. IeÅ¡kovas 2014 m. balandžio 16 d. kreipėsi į atsakovÄ dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo, o atsakovas 2014 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimÄ Å¡ios iÅ¡mokos neiÅ¡mokėti. AnalogiÅ¡ku pagrindu atsakovas 2013 m. vasario 28 d. atsisakė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ir mirus kitam banko klientui – draudėjui A. G.. Banko atstovai susitikimuose su atsakovo atstovais nesugebėjo atsakovo įtikinti, kad atsakovo atsisakymas iÅ¡mokėti iÅ¡mokÄ yra nepagrįstas.

Bankas, kaip naudos gavėjas pagal A. G. ir atsakovo draudimo sutartį, atsakovui atsisakius iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo. Teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu banko ieÅ¡kinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-3860-340/2014). Po tokio teismo sprendimo bankas nebeturėjo lÅ«kesčių, jog atsakovas sutiks tartis dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo ir kito banko kliento – draudėjos R. B., atžvilgiu. O ir atsakovas, turėdamas jam palankų teismo sprendimÄ , nebelaikė reikalingu tartis su banku draudimo iÅ¡mokos klausimu ir pagal draudimo sutartį, sudarytÄ su R.

B.. Todėl bankas tik po ilgų ir nesėkmingų derybų su atsakovu kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo. Byla pagal šį ieÅ¡kinį buvo iÅ¡kelta 2015 m. gegužės 7 d. Tuo metu dar nebuvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-276-407/2015, kurį apeliantas mini savo apeliaciniame skunde. Todėl tikėtina, kad atsakovas tikėjosi panaÅ¡aus sprendimo iÅ¡ Å¡ioje byloje, nors Å¡ioje byloje buvo keliama eilė visiÅ¡kai kitokių klausimų, sietų su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., R.

B. įpėdinių, atsakovo teisių valstybei paveldėjus pastarosios palikimÄ ir kt.). Bendradarbiavimo pareigÄ pagal minėtÄ bendradarbiavimo sutartį turi ne tik bankas, bet ir atsakovas. Tačiau pats atsakovas su banku nebendradarbiavo.

6. Draudimo sutartį atsakovas buvo sudaręs su fiziniu asmeniu, kuris traktuotinas kaip vartotojas, silpnesnioji sandorio Å¡alis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1150/2003, yra konstatavęs, jog tai, kad draudikas, bÅ«damas stipresnioji sutarties Å¡alis ir oferentas sudarant sutartį, vienaÅ¡aliÅ¡kai pasiÅ«lo savo sÄ lygas kontrahentui (draudėjui), jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia, kad draudikas sutarties vykdymo metu galėtų iÅ¡aiÅ¡kinti sutarties sÄ lygas tokia linkme, jog bÅ«tų pakeisti draudiko iÅ¡ankstiniai, sutartyje numatyti įsipareigojimai.

IeÅ¡kovas, kaip ir kiti komerciniai bankai, laikė, jog fizinių asmenų kreditavimas, suteikiant dideles kredito sumas bÅ«sto įsigijimui, yra itin rizikingas verslas. Atsakovas, kaip draudimo įstaiga, buvo tuo tikslu ir įsteigta, kad bÅ«sto kreditavimas bÅ«tų patrauklus bankams, mažiau rizikingas verslo produktas, kuris tuo pačiu sudarytų galimybę valstybės gyventojams apsirÅ«pinti gyvenamosiomis patalpomis. Bankas, kaip draudimo iÅ¡mokos gavėjas, turėjo ir turi pagrįstų lÅ«kesčių Å¡io draudimo dėka gauti savo reikalavimo patenkinimÄ , jei kredito gavėjas negalės įvykdyti savo piniginių prievolių.

IeÅ¡kinyje bankas iÅ¡dėstė faktines aplinkybes, o pirmos instancijos teismas, nuosekliai ir iÅ¡samiai jas analizuodamas, argumentuotai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas. Teismas padarė lakoniÅ¡kas, bet pagrįstas, motyvuotas iÅ¡vadas. Todėl bankas, atsikirsdamas į atsakovo apeliacinį skundÄ ir pritardamas pirmos instancijos teismo motyvams, nemato reikalingu atkartoti teismo argumentus.7. Apeliantas savo pozicijÄ grindžia tuo, jog draudėjo teisnumas baigiasi jam mirus. Apeliantas iÅ¡ to kildina, jog dėl tos priežasties atsakovo prievolės bankui yra pasibaigę.

Tačiau, pirma, draudėjos teisės, kylančios iÅ¡ draudimo liudijimo, nėra neatsiejamai susietos su draudėjos asmeniu. Pagal Civilinio kodekso 6.190 straipsnio pirmÄ dalį, kai viena sutarties Å¡alis mirÅ¡ta ar likviduojama, Å¡ios Å¡alies iÅ¡ sutarties atsiradusios teisės ir pareigos pereina jos įpėdiniams. Draudėjos prievolės, kylančios iÅ¡ bÅ«sto kredito sutarties, buvo užtikrintos hipoteka. Šį turtÄ pagal apraÅ¡Ä paveldėjo valstybė ir už palikėjos prievoles atsakė Å¡io turto ribose.

Antra, atsakovo teisnumas nėra apribotas ir jis nėra likviduotas, todėl jo prievolės bankui, kaip naudos gavėjui pagal draudimo sutartį, išlieka. Tarp atsakovo ir banko 2005 m. birželio 6 d. buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis Nr.

37. Pagal Å¡ios sutarties 2 punktÄ atsakovas bankui įsipareigojo užtikrinti viso negrÄ Å¾into bÅ«sto kredito arba jo dalies draudimo taisyklių 13 punkte nurodytais atvejais grÄ Å¾inimÄ , palÅ«kanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytÄ terminÄ sumokėjimÄ . Pagrindo siaurinančiai aiÅ¡kinti, jog draudiminis įvykis yra tada, kai draudėjas pažeidžia kredito sutarties sÄ lygas, nėra. UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisyklėse Nr. 004, jų 6 punkte, apibrėžta draudiminio įvykio sÄ voka:

įvykis yra draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir / ar sumokėti palÅ«kanas neįvykdymas bÅ«sto kreditavimo nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Čia nieko nesakoma apie pažeidimÄ . Taigi, jeigu bÅ«tų siaurinama draudiminio įvykio sÄ voka, atsakovas turėtų pagrindÄ neiÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokos, jei draudėjas taptų neveiksnus dėl susirgimo, traumos, taptų invalidu dėl trečiųjų asmenų ar nenugalimos jėgos poveikio, taptų bedarbiu ar panaÅ¡iais atvejais, kai kredito gavėjas negalėtų vykdyti savo prievolių bankui nesant draudėjo kaltės. Kadangi visais atvejais bÅ«sto paskolų draudimas galimas tik esant hipotekai, kuria užtikrintas apdraustos prievolės įvykdymas, atsakovas, kaip draudikas, įvykdęs prievolę bankui, perima hipotekos kreditoriaus teises.

Å io draudimo specifika yra ta, kad nedraudžiama gyvybė, sveikata ir pan., o draudžiamos prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir sumokėti palÅ«kanas. Todėl nesvarbu, dėl kokių priežasčių draudėjas neįvykdo Å¡ios prievolės – prievolės neįvykdymas yra draudiminis įvykis. PrieÅ¡ingu atveju turi bÅ«ti apibrėžtas bÅ«sto kreditų (paskolų) draudimo nedraudiminių įvykių sÄ raÅ¡as, kuris bÅ«tų aiÅ¡kus ir suprantamas tiek bankui, kaip naudos gavėjui, tiek draudėjui.

Tačiau tokio sÄ raÅ¡o nėra. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nedraudiminių įvykių sÄ raÅ¡as leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos apimtį. Nedraudiminiai įvykiai negali bÅ«ti aiÅ¡kinami plečiamai. Nedraudiminiai įvykiai draudimo taisyklėse turi bÅ«ti apibrėžti aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai, o kilus abejonių, draudimo sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos sutartį prisijungimo bÅ«du sudariusios Å¡alies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2004).

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados  Apeliacinis skundas atmetamas.     Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).   Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar galima laikyti draudiminiu įvykiu prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir sumokėti palÅ«kanas neįvykdymÄ , kurio priežastis draudėjos R.

B. mirtis, taip pat, ar mirus draudėjai pasibaigia draudimo sutartis CK 6.128 straipsnio 1 dalies pagrindu.   Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bÅ«sto kredito gavėja, kuri buvo sudariusi bÅ«sto kredito draudimo sutartį, mirė, ir bankas, kredito davėjas, naudos gavėjas pagal bÅ«sto kredito draudimo sutartį, pareikalavo, kad atsakovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ iÅ¡mokėtų jam draudimo iÅ¡mokÄ , atsitikus draudžiamajam įvykiui – mirus kredito gavėjai ir dėl to negalinčiai tinkamai įvykdyti kredito sutarties.

    BÅ«sto paskolų draudimas yra specifinės rÅ«Å¡ies draudimas, užtikrinantis visų pirma bÅ«sto paskolos gavėjo, fizinio asmens, interesÄ neprarasti bÅ«sto, kad, esant tam tikroms priežastims, jam negalint laiku ir tinkamai vykdyti bÅ«sto kredito sutarties, bankui teisė gauti atitinkamÄ prievolės įvykdymÄ bÅ«tų užtikrinta iÅ¡ bÅ«sto paskolÄ apdraudusio asmens (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. posėdžio protokolu Nr. 41 pritartus BÅ«sto įgijimo (nuomos) koncepcijos metmenis).

BÅ«sto paskolų draudimas yra viena iÅ¡ civilinės atsakomybės draudimo rÅ«Å¡ių, kuria draudėjas siekia perkelti neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo ar trečiojo asmens veiksmų, rizikÄ draudikui, t. y. visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies iÅ¡vengti savo turto sumažėjimo. Taigi bÅ«sto kredito, kuris yra draudžiamas bÅ«sto kredito draudimu, srityje susiklosto keli tarpusavyje susiję teisiniai santykiai tarp bÅ«sto kredito davėjo, banko, ir bÅ«sto kredito gavėjo, taip pat tarp Å¡ių Å¡alių (banko, kaip naudos gavėjo, o bÅ«sto kredito gavėjo, kaip draudėjo) ir draudiko.

Tokiu atveju viena iÅ¡ bÅ«tinųjų kredito iÅ¡mokėjimo sÄ lygų yra kredito gavėjo įsipareigojimas apdrausti banko naudai kreditÄ . Draudimo objektas yra naudos gavėjo, banko, teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjo, kredito gavėjo, prievole grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka (UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 4 punktÄ ). Taigi Å¡iuo atveju draudimo teisinio santykio, prievolės, viena Å¡alis – draudėjas (skolininkas), privalo atlikti tam tikrÄ veiksmÄ arba nuo jo susilaikyti ne tik kitos draudimo teisinio santykio Å¡alies – draudiko, bet ir bÅ«sto kredito sutarties Å¡alies, kredito davėjo – banko, naudai.

     Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad draudiko prievolės iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ pagal įstatymuose nustatytÄ teisinį reglamentavimÄ ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiÅ¡kinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudimo pareigÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013).      Draudžiamasis įvykis, pagal UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 6 punktÄ , yra draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir (ar) sumokėti palÅ«kanas neįvykdymas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka.

Esminė sÄ lyga, apibÅ«dinanti draudžiamÄ jį įvykį, yra draudėjo vėlavimas įvykdyti prievolę grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ ir (ar) mokėti palÅ«kanas ir Å¡ių pažeidimų nepaÅ¡alinimas (UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 7 punktas). Ä®vykus draudžiamajam įvykiui, draudikas privalo Å¡ių taisyklių nustatyta tvarka ir terminais iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ naudos gavėjui (UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 42.2 punktas).

Žala yra laikoma naudos gavėjo, banko, patirti nuostoliai dėl bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytų draudėjo įsipareigojimų grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka neįvykdymo (UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 46 punktas).      Kaip iÅ¡aiÅ¡kino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-659-686/2015, draudžiamasis įvykis – kredito negrÄ Å¾inimas nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka – yra susijęs su konkretaus skolininko veiksmais ar neveikimu, pavyzdžiui, kredito gavėjas negali laiku grÄ Å¾inti kredito dėl to, kad prarado darbÄ .

Paprastai toks kredito sutarties pažeidimas yra laikinas, todėl Å¡alys visų pirma siekia susitarti dėl tokio pažeidimo paÅ¡alinimo sÄ lygų. Skolininkui mirus negalima konstatuoti, kad prievolė grÄ Å¾inti visÄ kreditÄ automatiÅ¡kai yra pažeidžiama, t. y. preziumuoti jos negrÄ Å¾inimo faktÄ , nes mirus skolininkui jo turtinės teisės ir pareigos nesibaigia. Pagal CK 6.128 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi mirus skolininkui, jeigu ji negali bÅ«ti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu bÅ«du yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu.

Tokia Å¡ios teisės normos formuluotė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad pagal bendrÄ jÄ taisyklę skolininko prievolė jam mirus nesibaigia, o pereina jo įpėdiniams, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai ji negali bÅ«ti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui ar kitaip yra neatsiejamai susijusi su jo asmeniu. Taigi skolininkui mirus, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas pasireiÅ¡kia tuo, kad skolininko, palikėjo, teisės ir pareigos pereina palikimÄ priėmusiam įpėdiniui, neatsižvelgiant į tai, ar jis žinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas.

Ä®pėdiniui paveldėjimo tvarka pereina iÅ¡ prievolinių santykių iÅ¡plaukiančios palikėjo teisės ir pareigos, iÅ¡skyrus asmeninio pobÅ«džio neperleidžiamas kitiems asmenims teises ir pareigas, t. y. tokias, kurios neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, pavyzdžiui, teisė į garbę ir orumÄ , autorystė, teisė į autorinį vardÄ , į kÅ«rinio neliečiamybę, į atlikėjo vardÄ ir atlikimo neliečiamybę, teisė į iÅ¡laikymÄ ir paÅ¡alpas, mokamas palikėjui iÅ¡laikyti, teisė į pensijÄ , iÅ¡skyrus įstatymų nustatytas iÅ¡imtis (CK 5.1 str. 3 d.).

Taigi, nepaisant to, kad draudimo sutarties sÄ lygos yra nustatytos įvertinus konkretaus draudėjo finansinį pajėgumÄ ir galimus rizikos veiksnius, draudimo sutarties vykdymas, kaip pažymėta pirmiau, iÅ¡ esmės yra susijęs su bÅ«sto kredito sutartimi, pagal kuriÄ kylančios prievolės yra turtinio pobÅ«džio. Draudimo prievolė pagal bÅ«sto kredito draudimo sutartį yra papildoma turtinė prievolė ir negali bÅ«ti laikoma neatskiriamai susijusia su asmeniu, draudėju, todėl ir nesibaigia jam mirus.

Tokia mirusiojo turtinė pareiga yra paveldima pagal bendrÄ sias paveldėjimÄ reglamentuojančias teisės normas (CK 5.1 str. ). Prievolė tiek pagal bÅ«sto kredito, tiek pagal draudimo sutartis yra paveldima ir jos tinkamas vykdymas priklauso nuo įpėdinių, todėl mirtis, kaip juridinis faktas, nevertinama kaip draudžiamojo įvykio pagal bÅ«sto kredito draudimo sutartį sÄ lyga. Draudžiamojo įvykio nustatymo klausimas gali bÅ«ti keliamas, jeigu įpėdiniai tinkamai nevykdo kredito sutarties. Nagrinėjamoje byloje taip pat kilo ginčas dėl to, ar valstybė, kaip skolininko teisių perėmėja, gali bÅ«ti draudimo sutarties Å¡alis, nes mirusiojo draudėjo, kredito gavėjo, įpėdiniai atsisakė priimti palikimÄ .

Valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymÄ , nei pagal testamentÄ arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iÅ¡ visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Valstybė paveldi pagal įstatymÄ ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iÅ¡ paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks palikimui priimti reikÅ¡mingus veiksmus.

Valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimÄ pareiÅ¡kimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina ir, minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).    Atsakovas UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ teikia socialiai reikÅ¡mingas bÅ«sto paskolų draudimo paslaugas, kurių tikslas – didinti bÅ«sto prieinamumÄ ir skolininkų nemokumo padarinių Å¡velninimÄ , įskaitant bankams kylančius padarinius, jei yra visos bÅ«tinos draudimo apsaugos sÄ lygos.

Nors bÅ«sto kredito draudimas yra skirtas kredito gavėjui, fiziniam asmeniui, tačiau prievolė pagal Å¡iÄ draudimo sutartį nėra neatskiriamai susijusi su asmeniu, draudėju, ji yra turtinio pobÅ«džio, todėl jos vykdymÄ gali perimti kiti asmenys. Byloje yra pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. kovo 27 d. raÅ¡tas Nr. (28.8-08-4)- RNA-11252, kuriame pažymima, kad VMI prie FM, surinkusi informacijÄ apie antrosios eilės palikėjo įpėdinius ir nustačiusi, kad butas, palikėjo įsigytas už bÅ«sto kreditÄ , yra valstybės paveldėtinas turtas, inicijuos mirusiojo palikimo perėmimÄ valstybės nuosavybėn. Vadinasi, valstybė, atlikusi bÅ«tinus formalumus, galės perimti ne tik mirusiojo turtÄ , bet ir su tuo turtu susijusias turtines prievoles pagal bÅ«sto kredito ir bÅ«sto kredito draudimo sutartį.

   Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-659-686/2015, taip pat iÅ¡aiÅ¡kino, kad prievolė tiek pagal bÅ«sto kredito, tiek pagal draudimo sutartis yra paveldima ir jos tinkamas vykdymas priklauso nuo įpėdinių, todėl mirtis, kaip juridinis faktas, nevertinama kaip draudžiamojo įvykio pagal bÅ«sto kredito draudimo sutartį sÄ lyga. Draudžiamojo įvykio nustatymo klausimas gali bÅ«ti keliamas, jeigu įpėdiniai tinkamai nevykdo kredito sutarties.

   Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pagal draudimo sutartyje apibrėžtÄ draudimo objektÄ ir draudžiamojo įvykio sÄ vokas, pagrindas iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ yra draudimo sutartyje numatyto naudos gavėjo, t. y. ieÅ¡kovo AB SEB banko, turtinio intereso pažeidimas dėl draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , mokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais dydžiais ir tvarka nevykdymo, nepriklausomai nuo Å¡io turtinio intereso pažeidimo priežasties.

Pagal taisyklių 6 punktÄ draudžiamasis įvykis yra draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir / ar sumokėti palÅ«kanas neįvykdymas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. prievolė grÄ Å¾inti kreditÄ bei mokėti palÅ«kanas pagal kreditavimo sutartį nevykdoma, kas patvirtina draudžiamojo įvykio buvimÄ . Taigi valstybei paveldėjus R. B. teises ir pareigas, kylančias iÅ¡ bÅ«sto kredito, o taip pat iÅ¡ kredito draudimo sutarties, ir nevykdžius kredito sutarties sÄ lygų, atsakovui atsirado pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .   Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ , kurioje ne kartÄ nurodyta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ apeliacinio skundo argumentÄ , iÅ¡ naujo visų apelianto nurodytų argumentų neanalizuoja.

   Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis iÅ¡vadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

    Spręsdama dėl procesinių teisės normų pažeidimo, teisėjų kolegija pasisako, jog atsižvelgiant į tai, kad CPK 329 straipsnio 1 dalis nustato, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, apelianto nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti procesiniai pažeidimai neturėjo įtakos priimto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Visų prima, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , peržengė ieÅ¡kinio ribas, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas atsisakė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , o bankas šį atsisakymÄ ginčijo ginčo teisenos tvarka. IeÅ¡kiniu buvo praÅ¡oma priteisti iÅ¡ atsakovo draudimo iÅ¡mokÄ , įstatymo nustatytas procesines palÅ«kanas ir banko turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , iÅ¡sprendė klausimÄ iÅ¡ esmės tik pagal pareikÅ¡tus reikalavimus, kas negali bÅ«ti laikoma ieÅ¡kinio ribų peržengimu.

Tuo pačiu tai reiÅ¡kia, jog teismas, priteisdamas iÅ¡ atsakovo draudimo iÅ¡mokÄ , pripažino, kad atsakovo atsisakymas iÅ¡mokėti Å¡iÄ iÅ¡mokÄ buvo nepagrįstas.      Teisėjų kolegija nenustatė ir pažeidimo, kurį nurodo apeliantas, neva ieÅ¡kovo atstovas baigiamųjų kalbų metu pradėjo remtis naujais faktais ir įrodymais, o teismas į tai nereagavo. Kaip matyti iÅ¡ garso įraÅ¡o, ieÅ¡kovo atstovas savo baigiamojoje kalboje rėmėsi ne naujais faktais ir įrodymais, kurie nebuvo nurodyti procesiniuose dokumentuose, o teismų praktika kai kuriais aktualiais teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo klausimais.

Teismų praktikos, nors ir nepaminėtos procesiniuose dokumentuose ir teismo metu duotų paaiÅ¡kinimų metu, nurodymas, negali bÅ«ti pripažįstamas naujų aplinkybių, kurios nebuvo iÅ¡tirtos bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės metu, nurodymu.      Be to, apeliantas nurodo, jog teismas užkirto keliÄ Å¡alims derėtis dėl taikos sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija sutinka su ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimais, jog tai tėra deklaratyvaus pobÅ«džio pareiÅ¡kimas, nes, kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, atsakovas nei prieÅ¡ bylÄ , nei bylos metu neiÅ¡reiÅ¡kė noro tartis taikiai, neteikė teismui praÅ¡ymo Å¡iuo klausimu, nors tokia teisė atsakovui buvo suteikta.

      Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.      Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

           Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                                Teisėjai                                                                                                                     RÅ«ta Burdulienė                                                                                                              Vilija Mikuckienė                                                                  Vaclovas Paulikas