A-502-64-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-64/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02465-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Servico“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–4), prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad vykdydamas administracinę savivaldybių priežiūrą, 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir 1T-39 kreipėsi į Administracijos direktorių, nes, patikrinęs teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau konkretaus bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio nenustatė. Tuo Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Nutarimas Nr. 603, Vyriausybės nutarimas), kuriuo buvo patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatai (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.84 straipsnio 2–3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai bei 120 straipsnio 2 daliai.

Atsiliepime (b. l. 22–28) paaiškino, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, bei įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą, savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus.

Ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), kurių 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

Kadangi savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaudamasis tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą.

Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas, jei jis nenuginčys 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas šio įsakymo vykdymas. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu (b. l. 62–68) pareiškėjo prašymą tenkino – įpareigojo Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pažymėjo, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai priimti vykdant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalį. Teismas pabrėžė, jog savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Aptariamas Vyriausybės nutarimo punktas (2.2. p.) yra formuluojamas ne kaip rekomendacinis, jis nėra pavyzdinių nuostatų sudėtinė dalis, o yra imperatyviai suformuluotas reikalavimas, koks turi būti sprendimo skirti administratorių turinys.

Nurodė, kad Savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, jog tarp Nutarimo 2.2. punkto ir Nuostatų 8.1. punkto yra prieštaravimas.

Išanalizavęs Nuostatų 8 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatas, teismas konstatavo, jog Įsakymas priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, todėl savivaldybės administracijos direktorius privalo vykdyti Civiliniame kodekse ir Vyriausybės nutarime įtvirtintą pareigą – administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį, o priimtuose įsakymuose nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, pažeidė Nutarimo 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl aptariamas įsakymas turi būti pakeistas, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo nuostata.

Atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) netenkino.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą (b. l. 74–83), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir I-1380-815/2012, kuriose buvo taikomi tie patys teisės aktai, nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl akivaizdu, kad ir šioje byloje teismas turėjo patenkinti analogišką reikalavimą.

2. Nagrinėjamoje byloje būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2011 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 30-637 redakcija) 8.1 punktą.

3. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Mano, kad tuo, jog daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriems ginčijamu Įsakymu paskirtas namo bendrųjų patalpų administratorius, savininkai bylos nagrinėjimo metu nebuvo įtraukti į bylą, buvo pažeistos jų teisės, o teismas faktiškai nusprendė dėl asmenų teisių ir pareigų, kurie nebuvo įtraukti į bylą (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).

4. Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, todėl skundžiamu sprendimu negalėjo būti patenkintas, kadangi prašyme pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą.

5. Sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės 2001m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.1 punktas).

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 107–121) nurodo, kad:

1. Nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl to, jog tokia abejonė iškilo nagrinėjant analogiškas vėlesnes bylas. Pabrėžia, jog Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas ištirti Vyriausybės nutarimo nuostatų atitiktį Konstitucijai, todėl pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą nėra.

2. Apelianto teiginys, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas Nuostatų 8.1 punktas yra nepagrįstas, kadangi minėta nuostata yra skirta ne Administracijos direktoriui, bet savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o tai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

3. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog į bylą turėjo būti įtraukti daugiabučių gyvenamųjų namų bendrųjų patalpų savininkai, kadangi ginčijamas Įsakymas yra individualus administracinis aktas, skirtas administratoriui.

4. Šioje byloje nėra keliamas Nuostatų teisėtumo klausimas, ginčo dalykas yra – administracijos direktoriaus įpareigojimas, kylantis iš CK ir Vyriausybės nutarimo, todėl Vyriausybės atstovas teisėtai ir pagrįstai kreipėsi į atsakovą, siūlydamas pašalinti padarytus pažeidimus.

5. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Vyriausybės nutarimo) nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 29-30). Šiuo įsakymu buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas UAB „Servico“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas 23 eilute.

2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 30-326 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 „Dėl Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, atsižvelgusi į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuris nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytų teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas akcentavo, kad Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to pagrįstai reikalauja. Tačiau patikrinusi Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapio skiltį, kurioje skelbiami savivaldybės atstovaujamosios ir vykdomosios institucijos, savivaldybės mero teisės aktai, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1521 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu laikė netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. Taigi Įsakymas, kuris papildė Administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. 30-2073 ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekė Vyriausybės atstovas, taip pat yra netekęs galios. Pastebėtina, jog Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1521 patvirtinto UAB „Servico“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo 23 eilute UAB „Servico“ administruojamam daugiabučiui gyvenamajam namui adresu K. Donelaičio g. 15 yra nustatytas konkretus bendrosios nuosavybės administravimo mokestis.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme būtų nurodytas trečiajam suinteresuotam asmeniui priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas Įsakymui netekus galios. Tai sudaro pagrindą atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti.

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė