2021-06-01 Nr. BB-3363-1-06-2-00220-2017-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-131-648/2021

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00220-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.2;

1.2.30.1.2.1; 1.2.30.2.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžių.

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu R. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, BK 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią subendrintą bausmę ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniolikai metų, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas P. N.. Dėl jo kasacinių skundų negauta.

Priteista solidariai iš R. T. ir P. N. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei penkių procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, N. A..

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu pakeista Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems R. T. ir P. N. paskirtų galutinių subendrintų bausmių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu nuteistajam R. T. paskirtą subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu jam paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausme, R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. T. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su P. N. ir M. R., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 7 punkte nurodytais pagrindais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 3 d., susitarė pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos užsienio valstybėse ir, užtikrindami sutartus prostitucijos organizavimo ir asmenų gabenimo prostitucijai veiksmus, siekdami bendrų tikslų, panaudodami apgaulę, verbavo, gabeno bei organizavo prostituciją tokiomis aplinkybėmis:

P. N., atlikdamas savo užduotį ir įgyvendindamas R. T. sumanymą pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, 2016 m. rudenį, tiksliau nenustatytu laiku, Lietuvoje, tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, susipažino su R. Ž. ir po ilgalaikių susitikimų, užmezgęs su ja artimus santykius bei įgijęs jos pasitikėjimą, tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną (duomenys neskelbtini) mieste, nenustatytoje vietoje, per kelis kartus, siekdamas, kad R. Ž. būtų įtraukta į prostituciją, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, panaudodamas apgaulę, melagingai pažadėjo gerai mokamą prostitutės darbą Vokietijoje, žadėdamas nukentėjusiajai už suteiktas seksualines paslaugas 30 000 Eur atlygį, o gautas jos pajamas iš prostitucijos dalytis tarpusavyje pusiau, taip paskatindamas bei nulemdamas nukentėjusiosios apsisprendimą vykti dirbti prostitute.

R. Ž. dėl panaudotos apgaulės ir pažeidžiamumo sutikus, tai yra patikėjus P. N. melagingais pažadais, bei tokiu būdu ją užverbavęs, P. N. nukentėjusiąją nugabeno į (duomenys neskelbtini), ir laikinai apgyvendino S. L., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nuomojamame bute, ten ji kontroliuojama P. N. ir M. R. buvo laikoma iki 2016 m. lapkričio 15 d. M. R., iš R. T. gavęs lėšų – 300 Eur bilietams kelionei autobusu įsigyti ir viešbučiams užsakyti, nupirko bilietus, po to P. N. kartu su M. R. ir S. L. pastarojo vairuojamu automobiliu „Ford Galaxy“ (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)) nukentėjusiąją R. Ž. nugabeno į (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji buvo įsodinta į autobusą ir su ja lydinčiu P. N. nuvyko ne į Vokietiją, kaip buvo pažadėta, bet į Austrijos Respubliką, Vieną. Ten P. N. organizavo jos prostituciją, tai yra apgyvendino bute adresu: (duomenys neskelbtini), vežė pas fotografą, kur ji buvo fotografuojama nuoga, lydėjo pas gydytojus į medicininę apžiūrą, į policijos įstaigą sutvarkyti dokumentų ir nuo 2016 m. lapkričio 19 d.

įdarbino prostitute klube (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini), nurodė jai darbo grafiką ir darbo laiką, skyrė jai poilsio dienų, kontroliavo grįžimo iš darbo laiką, surinkdavo jos iš prostitucijos gaunamas pajamas, kurios per dieną sudarydavo nuo 70 iki 700 Eur ir buvo dalijamos tarp grupės narių. Tęsiant nusikalstamą veiką, kai P. N. organizavo R. Ž. prostituciją Austrijoje, toliau tęsiant bendrą susitarimą, tai yra įgyvendinant R. T. sumanymą, P. N., panaudodamas prieš R. Ž. psichologinį bei fizinį smurtą, įkalbėjo nukentėjusiąją, panaudojant apgaulę, surasti kitų merginų prostitutės darbui.

R. Ž., paveikta psichologinio ir fizinio smurto, neturėdama tyčios padaryti nusikalstamą veiką, sutiko surasti merginų ir ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 16 d. internetu susisiekė su N. A. bei šiai melagingai pasiūlė atvykti į Austriją atostogų, iš anksto žinodama tikrąjį N. A. atvykimo tikslą. Kai pastaroji sutiko vykti atostogų, o M. R. apie nukentėjusiosios sutikimą informavo R. T., šis davė leidimą gabenti N. A. į Austriją dirbti prostitute. M. R., gavęs R. T. leidimą, 2016 m. gruodžio 16 d. (duomenys neskelbtini), nupirko bilietą nukentėjusiosios kelionei autobusu ir 2016 m. gruodžio 16 d. apie 18.00 val.

M. R. su S. L. pastarojo vairuojamu automobiliu „Ford Galaxy“ N. A. iš (duomenys neskelbtini), atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur ji buvo įsodinta į autobusą, vykstantį maršrutu (duomenys neskelbtini)–Viena, ir išgabenta į Austriją. Nukentėjusiajai atvykus į Austriją, Vieną, ją pasitiko P. N. ir apgyvendino bute adresu: (duomenys neskelbtini), kur jau gyveno ir prostitute dirbo R. Ž.. Tuo metu P. N., atlikdamas savo užduotį, turėdamas tikslą N. A. išnaudoti prostitucijai, žinodamas jos sunkią materialinę padėtį, nuo jos atvykimo momento jai skyrė lėšų būtiniesiems jos poreikiams patenkinti, pirko drabužius, maistą, taip dirbtinai sukurdamas materialinį jos priklausomumą, ir tokiu būdu praėjus savaitei po nukentėjusiosios atvykimo, pasinaudodamas jos materialiniu priklausomumu ir pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, buvimu užsienio valstybėje, kalbos nemokėjimu, pasiūlė dirbti prostitute, tai yra teikti seksualines paslaugas klientų namuose, nurodydamas, kad ji turės tiek klientų, kiek jų bus per dieną, ji bus nuvežta į klientų namus ir parvežta, už suteiktas seksualines paslaugas iš klientų gaus po 110 Eur, kuriuos turės atiduoti jam ir už kuriuos jis, tai yra P. N., jai pirks viską, kas bus reikalinga.

N. A. dėl priklausomumo ir pažeidžiamumo sutikus, tai yra ją užverbavus, 2016 m. gruodžio 26 d. P. N. surado du klientus, suderino su jais seksualinių paslaugų teikimo vietą, laiką, kainą ir su nenustatytu asmeniu nenustatytu automobiliu nugabeno nukentėjusiąją nenustatytais adresais, kur ji teikė seksualines paslaugas, gaudama už tai 220 Eur, kuriuos atidavė P. N.. Po to, N. A. atsisakius toliau teikti seksualinio pobūdžio paslaugas, grasino su ja fiziškai susidoroti, tačiau jai ir toliau nesutikus teikti šių paslaugų, nupirkęs bilietą, 2018 m. sausio 6 d.

įsodino ją į autobusą ir išgabeno į Lietuvą. Tokiu būdu R. T. kartu su P. N. ir M. R., pasinaudodami R. Ž. ir N. A. pažeidžiamumu, taip pat N. A. priklausomumu, panaudodami apgaulę, verbavo, gabeno nukentėjusiąsias į Austrijos Respubliką, siekdami pelnytis iš jų prostitucijos, bei organizavo nukentėjusiųjų R. Ž. ir N. A. prostituciją, turėdami iš R. Ž. prostitucijos ne mažesnes nei 1000 Eur pajamas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam R. T. paskirtos galutinės subendrintos bausmės, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė aiškiai per griežtą galutinę subendrintą bausmę. Dar kartą įvertinęs visų nuteistojo R. T. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei aplinkybes, jo asmenybę, apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir skyrė R. T. mažesnę galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. T. gynėjas advokatas M. Zabita prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl R. T. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 2 dalį ir bylą nutraukti arba pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl R. T.: panaikinti nuosprendžių dalis dėl R. T. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 2 dalį (N. A. epizodas) ir dėl šių dalių bylą nutraukti; R. T. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 307 straipsnio 2 dalyje, 308 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sutaptį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami R. T. kaltės klausimą, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, vertindami įrodymus, neatliko išsamios jų analizės, nesiejo jų visumos į loginę grandinę, padarė klaidų dėl įrodymų turinio ir savaip interpretavo bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo R. T. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta išimtinai liudytojo M. R., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio 1 dalies pagrindu, parodymais, kurių nepatvirtina kita bylos medžiaga. Kasatorius, aptardamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir kasacinės instancijos teismo praktiką dėl liudytojų (buvusių įtariamųjų) ir kaltinamųjų toje pačioje byloje parodymų vertinimo, teigia, kad turi būti skiriamas ypatingas dėmesys tokių parodymų savarankiškumui, objektyvumui ir patikimumui. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. R. parodymus, teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais vadovavosi formaliai ir tik deklaratyviai nurodė, kad M. R. parodymai dėl R. T. veiksmų yra patikimi, detalūs, nuoseklūs ir juos patvirtina kiti įrodymų šaltiniai. Tačiau M. R. parodymai, susiję su tariamu R. T. vaidmeniu, nebuvo nuoseklūs ir išsamūs, buvo duodami sau palankia linkme, menkinant savo vaidmenį darant nusikalstamas veikas. Todėl M. R. parodymai turėjo būti vertinti itin atsargiai ir tik tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai.

3.2. Kasatorius, aptardamas organizuotos grupės požymių aiškinimą teismų praktikoje, teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai konstatavo organizuotos grupės buvimą. Tokios grupės buvimas teismų sprendimuose konstatuotas dirbtinai, remiantis ne byloje esančiais įrodymais, o nesąžiningais M. R. parodymais. Be to, R. T. nepagrįstai pripažintas organizuotos grupės organizatoriumi bei iniciatoriumi, nesant jokių tai patvirtinančių, patikimų įrodymų. Teismai nenustatė, kad tarp R. T. ir M. R. bei P. N. buvo išankstinis susitarimas daryti nusikalstamas veikas. R. T. pažinojo tik M. R., o P. N. nepažinojo ir niekada su juo nebendravo. Šiuo atveju būtų galima kalbėti tik apie bendrininkų grupės egzistavimą tarp M. R. ir P. N., tačiau ne tariamą organizuotą grupę kartu su R. T.. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. T. subūrė organizuotą grupę, parengė nusikalstamų veikų planą, susitarė dėl bendrininkų vaidmenų ir juos paskirstė bei organizavo ar inicijavo nusikaltimus, kad tariamos organizuotos grupės veikla buvo intensyvi, jos narius siejo tvirti, netrumpalaikiai ryšiai, kad grupės narių bendri veiksmai buvo gerai suplanuoti ir suderinti ar dėtos ypatingos pastangos atlikti kiekvieno grupės nario priskirtą vaidmenį. Teismai organizuotos grupės požymį inkriminavo nesant susitapatinimo su organizuota grupe ir jos nariais, veikimo bendra tyčia ir suvokimo, kad vieno nario veiksmai sudaro sąlygas atlikti kito nario veiksmus ir įgyvendinti bendrai siekiamą išankstinį nusikalstamą tikslą.

3.3. Nuteistojo R. T. veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Tačiau jeigu teismas pripažintų, kad R. T. veiksmai buvo nusikalstami, pagal teismų nuosprendžiuose nustatytas aplinkybes, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti ne pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį kaip šių nusikaltimų sutaptis. Kasatorius, aptardamas BK 147 straipsnyje, 307 straipsnyje ir 308 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų požymius, teigia, kad šios nusikalstamos veikos tarpusavyje konkuruoja. Teismų nuosprendžiuose nustatyti nusikalstamos veikos požymiai būdingi tiek prekybai žmonėmis (BK 147 straipsnis), tiek ir nusikaltimams, nustatytiems BK 307 straipsnyje (pelnymasis iš kito asmens prostitucijos) ir 308 straipsnyje (įtraukimas į prostituciją). Todėl prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti ne tik bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą), bet ir bent vieną nukentėjusiojo valios palenkimo būdą. Nesant vieno ar kito požymio, prekybos žmonėmis pagal BK 147 straipsnį nėra.

3.4. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką prieš R. Ž. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nustatyta, kad šis nusikaltimas padarytas dviem veiksmais – verbavimu ir gabenimu bei keliais alternatyviais šios nukentėjusiosios valią palenkiančiais būdais – pasinaudojant jos pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi), panaudojant apgaulę – melagingai žadant gerai mokamą darbą, žadant nukentėjusiajai už suteiktas seksualines paslaugas 30 000 Eur atlygį, kuris bus dalijamas pusiau. Tokių veiksmų atlikimas, remiantis nukentėjusiosios parodymais ir kita bylos medžiaga, atitinka siūlymą (įkalbėjimą) vykti į užsienį verstis prostitucija, todėl toks veiksmas nepagrįstai prilygintas verbavimui, nustatytam BK 147 straipsnio 1 dalyje.

Verbavimas yra specifinė nukentėjusiojo įgijimo forma, pasireiškianti tik įstatyme išvardytais asmens valios palenkimo būdais – naudojama apgaule, fiziniu smurtu, asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu ir pan. Įstatymų leidėjas pateikia išsamų asmens valios palenkimo būdų sąrašą, todėl veikos padarymas naudojant kitas priemones, pavyzdžiui, įkalbinėjimą, nėra laikoma prekyba žmonėmis. Bylos duomenimis, nukentėjusiosios laisvė nebuvo suvaržyta, ji nebuvo laikoma nelaisvėje. Nukentėjusiosios apgyvendinimas tam tikroje vietoje, darbo, buities kontrolė ir pan. priskiriami prostitucijos organizavimo veiksmams, bet ne prekybai žmonėmis.

Nukentėjusiosios su draugu pasitikimas užsienio šalyje taip pat negali būti tapatinamas su jos perleidimu kito asmens kontrolei ar įgijimu BK 147 straipsnio prasme. Kitos nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės – panaudota apgaulė žadant nukentėjusiajai gerai mokamą prostitutės darbą Austrijoje, tariamas materialinis priklausomumas – yra kvalifikuotos įtraukimo į prostituciją nusikaltimo sudėties požymiai (BK 308 straipsnio 2 dalis); nukentėjusiosios gabenimas prostitucijai, pasitikimas užsienio šalyje ir lydėjimas į apgyvendinimo vietą, pajamų turėjimas iš prostitucija užsiimančio asmens sudaro pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėties požymius (BK 307 straipsnis).

Tai, kad nukentėjusioji, norėdama „lengvesnių pinigų“, žinojo, kokiu tikslu vyksta į Austriją, byloje patvirtinta. Dėl to nėra pagrindo nukentėjusiajai nurodytas aplinkybes apie gerą uždarbį vertinti kaip apgaulę, melagingą pažadą, siekiant palenkti nukentėjusiosios valią vykti užsiimti prostitucija. Bylos duomenys taip pat neleidžia teigti, kad nukentėjusiosios materialinė padėtis buvo tiek sunki, kad būtų galima pripažinti ją buvus pažeidžiamos būklės ir kad ji neturėjo kitokios realios išeities, kaip tik užsiimti prostitucija.

Asmens pažeidžiamumas savaime nereiškia prekybos žmonėmis, todėl nenustačius, kad buvo tikslingai naudotasi šia aplinkybe nusikalstamiems kėslams realizuoti, nėra ir prekybos žmonėmis.

3.5. Nuteistajam R. T. nepagrįstai inkriminuotas N. A. epizodas. Nustatyta, kad N. A. į Austriją atvyko po susitarimo su R. Ž.. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad prie šios nukentėjusiosios išvykos ir vertimosi prostitucija būtų kaip nors prisidėjęs R. T.. Todėl bylos dalis dėl N. A. epizodo R. T. turėtų būti nutraukta, o jo kaltės klausimas spręstinas tik dėl epizodo, susijusio su R. Ž. vertimosi prostitucija teisiniu vertinimu.

3.6. Iš R. T. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad vienas esminių skundo argumentų buvo tai, jog prieš R. T., M. R. ir P. N. naudotų procesinių prievartos priemonių – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės – teisėtumas kelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas šių veiksmų teisėtumo netyrė, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nuosprendyje nepateikė jokių motyvuotų išvadų, taip padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą. Taip liko nepatikrintas neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų faktinis ir teisinis pagrindas, gautų duomenų leistinumas.

3.7. Nuteistojo R. T. gynėjo apeliaciniame skunde buvo skundžiama ir nuosprendžio dalis, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nuteistojo R. T. gynėjas apeliaciniame skunde neginčijo priteistos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai N. A.. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai iš R. T. ir P. N. solidariai priteisė nukentėjusiajai N. A. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. R. T. su nukentėjusiąja N. A. neturėjo kokių sąsajų ir prieš ją neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ji būtų patyrusi neigiamus išgyvenimus ir kančias, skausmingai išgyvenusi stresą ir pažeminimą, patyrusi stiprų emocinį sukrėtimą. Šios aplinkybės teismų nebuvo paneigtos, todėl neturtinė žala iš R. T. priteista nepagrįstai.

3.8. Teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad priteistą neturtinės žalos dydį nulėmė nukentėjusiosios N. A. bandymas nusižudyti. Tačiau šis faktas ir pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų negalėjo būti laikomi susiję priežastiniu ryšiu su prieš nukentėjusiąją padarytomis nusikalstamomis veikomis. Joks tyrimas šiuo klausimu nebuvo atliktas ir jokių papildomų įrodymų (psichologo, psichiatro išvada ar pan.) teismui pateikta nebuvo. Dėl nepagrįsto 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo buvo nurodyta nuteistojo P. N. gynėjos apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad toks sprendimas apeliaciniuose skunduose nebuvo ginčijamas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteisdami R. T. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4.2. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismai neatsižvelgė į EŽTT bei kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją ir nuteistųjų kaltę grindė išimtinai vien tik atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu liudytojo M. R. parodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, atsižvelgė į jo procesinio statuso byloje specifiškumą, įvertino jo parodymų patikimumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais ir pagrįstai jais vadovavosi, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes. Tam pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, kuris nuteistojo R. T. argumentus dėl M. R. parodymų nepatikimumo atmetė kaip nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis.

4.3. Analogiški kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo bei nepagrįstai konstatuotos organizuotos grupės buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmetė vadovaudamasis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kuri patvirtina, kad R. T. buvo nusikalstamo sumanymo iniciatorius ir organizatorius bei finansavo nusikalstamas veikas, M. R. ir P. N. su juo derino veiksmus, be to, jam buvo perduota ir dalis iš prostitucijos gautų pinigų. Nors R. T. tiesiogiai neatliko verbavimo, gabenimo ir prostitucijos organizavimo veiksmų, tačiau tokius veiksmus atliko M. R. ir P. N., su kuriais jis veikė pagal išankstinį susitarimą. Kiekvienas iš bendrininkų turėjo skirtingus vaidmenis ir atliko jiems paskirtas užduotis, o bendrais jų veiksmais buvo realizuotas suderintas nusikalstamos veikos planas, bendrininkai suvokė subūrę organizuotą grupę, jai priklausę ir veikė kaip jos nariai.

4.4. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl neteisingo R. T. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį kaip prekybos žmonėmis. Teismų praktikoje nusikalstamos veikos, nustatytos BK 147 ir 307 straipsniuose, atribojamos pagal valios palenkimo ar (ir) laisvės suvaržymo kriterijus. Byloje nustatyta, kad P. N., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su R. T., aktyviais veiksmais, ilgalaikiu įtikinėjimu užverbavo nukentėjusiąją R. Ž. vykti dirbti prostitute į užsienį, panaudodamas apgaulę ir pasinaudodamas jos pažeidžiamumu. Tai teismų pagrįstai įvertinta kaip prekybos žmonėmis būtinasis požymis – neteisėtas valios palenkimo būdas. Tuo tarpu kasatorius nepagrįstai šias aplinkybes vertina kaip įtraukimo į prostituciją požymį, nes BK 308 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikaltimo sudėtis neapima nusikalstamų veikų, siekiant paveikti nukentėjusiųjų valią, ir tyčios juos išnaudoti prostitucijai. Nors nukentėjusiųjų laisvė, judėjimo galimybė nebuvo suvaržytos, tačiau suvaržymai buvo susiję su galimybe pasirinkti savo elgesio variantą. Veiksmai prieš R. Ž. teisingai įvertinti kaip nukentėjusiosios kontrolė, jos valios varžymas.

4.5. Dėl kasacinio skundo argumentų dėl nepagrįsto nukentėjusiosios N. A. epizodo inkriminavimo R. T. prokurorė pažymi, kad byloje nustatyta, jog R. T. per kitą asmenį ieškojo ir surado apgyvendinimo vietą Vienoje, bendromis pastangomis organizavo nukentėjusiųjų R. Ž., o vėliau – ir N. A. nuvykimą ten bei jų įdarbinimo prostitutėmis klausimus. Be to, visus uždirbtus pinigus už seksualinių paslaugų teikimą N. A. atidavė P. N., kuris veikė organizuota grupe su R. T..

4.6. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinio skundo reikalavimas nutraukti baudžiamąją bylą savaime neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl civilinio ieškinio ir dėl to pasisakyti priimant sprendimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo R. T. gynėjo advokato M. Zabitos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo

6. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, spręsdami R. T. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų klausimą, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, vertindami įrodymus, neatliko išsamios jų analizės, nesiejo jų visumos į loginę grandinę, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, savaip interpretavo bylos aplinkybes, be to, R. T. kaltę grindė išimtinai atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu liudytojo M. R. parodymais, kurių kruopščiai netikrino. Šie teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

7. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8. Esminiu pažeidimu vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-7-30-788/2017, 2K-7-66-648/2018 ir kt.).

9. Patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad teismai būtų vadovavęsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravę kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Teismas savo išvadas grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nuosprendyje išdėstė išsamius nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. T. kaltu, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, ir pakeitė tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. T. paskirtos galutinės subendrintos bausmės. Išanalizavęs bylos įrodymų turinį, palyginęs iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretinęs faktus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai paaiškino, kokiais įrodymais ir kodėl remiasi ar juos atmeta. Nuosprendyje nurodyti argumentai dėl įrodymų pakankamumo R. T. kaltumui pagrįsti yra išsamūs, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

10. Pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Nors BPK nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymams ir jų vertinimui, kasacinio teismo praktikoje, remiantis EŽTT jurisprudencija, formuojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant tokių asmenų parodymus. Antai kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus; vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-171-1073/2018); teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-9-976/2020). Šioje byloje teismai, vertindami liudytojo M. R. parodymus, nurodytus kriterijus taikė tinkamai.

11. Kaip matyti iš skundžiamų teismų nuosprendžių turinio, teismai išsamiai išanalizavo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu liudytojo M. R. parodymus, atsižvelgė į šio asmens procesinio statuso byloje specifiškumą, įvertino jo parodymų patikimumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais ir padarė išvadas, kad M. R. parodymais yra pagrindas vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Nuosprendžiuose atlikta byloje surinktų duomenų analizė ir vertinimas rodo, kad liudytojo M. R. parodymai buvo nuoseklūs, konkretūs, jų teisingumas patikrintas proceso veiksmais. Priešingai nei teigiama nuteistojo R. T. gynėjo kasaciniame skunde, iš teismų nuosprendžių matyti, kad liudytojo M. R. parodymai, nors ir svarbūs šioje byloje, nėra vieninteliai įrodymai, kuriais teismai grindė R. T. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Antai teismai vertino, kad liudytojo M. R. parodymus apie konkrečius jo ir kiekvieno iš nusikalstamos veiklos bendrininkų (R. T. ir P. N.) veiksmus įgyvendinant nusikalstamą sumanymą pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir pan. patvirtina iš dalies kito nuteistojo P. N., nukentėjusiųjų R. Ž. ir N. A. parodymai, liudytojų S. L. ir I. S. parodymai, kiti byloje surinkti ir ištirti rašytiniai įrodymai, užfiksuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose ir kt. Išsamūs šių įrodymų vertinimo motyvai yra išdėstyti nuosprendžiuose. Būtent minėtų įrodymų visumos pagrindu buvo motyvuotai paneigtos R. T. iškeltos versijos.

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tirdami, tikrindami ir vertindami liudytojo M. R. parodymus, tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, atsižvelgė į atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu asmens parodymų vertinimo ypatumus ir grįsdami jais skundžiamus nuosprendžius BPK nuostatų nepažeidė.

13. Kasatorius nurodo, kad nuteistojo R. T. gynėjo apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl R. T. ir kitų asmenų atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo teisėtumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėl to nepateikė jokių argumentų ar motyvuotų išvadų, taip R. T. gynėjo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.

14. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-65-976/2017 ir kt.).

15. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo R. T. gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų (dėl R. T. inkriminuotų BK straipsnių sudėties buvimo jo veikoje, įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir pakankamumo grindžiant R. T. kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo), pateikti išsamūs motyvai, kodėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keičiama, o kita jo dalis laikoma teisėta bei pagrįsta. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl apeliaciniame skunde iškeltos jokiais argumentais nepagrįstos abejonės dėl R. T. ir kitų asmenų atžvilgiu taikytos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo teisėtumo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad R. T. gynėjo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.

16. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad byloje liko nepatikrintas neviešo pobūdžio veiksmų faktinis ir teisinis pagrindas, kartu gautų įrodymų leistinumas. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei R. T., nei jo gynėjas nekėlė klausimo dėl R. T. ir kitų asmenų atžvilgiu taikytos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo teisėtumo. Tirti šios procesinės prievartos priemonės teisėtumo nebuvo prašoma ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu gynyba ne tik pageidavo, kad būtų išklausyti užfiksuotų telefoninių pokalbių garso įrašai, bet ir baigiamųjų kalbų abiejų instancijų teismuose metu jais iš dalies rėmėsi, siekdama paneigti R. T. dalyvavimą darant kaltinime jam nurodytas nusikalstamas veikas. Bylos medžiaga patvirtina, kad šioje byloje elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas buvo vykdomi pagal Panevėžio apylinkės ir apygardos teismų nutartis, kuriose, be kita ko, yra nurodytas šios procesinės prievartos priemonės taikymo faktinis pagrindas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes jokių abejonių dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo ir pagrįstumo nekilo.

17. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo R. T. gynėjo apeliacinį skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies, 307 straipsnio 2 dalies taikymo ir organizuotos grupės

18. Kasaciniame skunde teigiama, kad R. T. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų sudėties.

19. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis, pagal kurią, be kita ko, atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

20. BK 147 straipsnyje nustatyta prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaule, pasinaudojimu pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoriai), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-489/2019).

21. Pagal BK 307 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas organizavo prostituciją ar jai vadovavo arba gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant bei kontroliuojant jų darbą ir buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, priimant į grupę naujus asmenis, arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2014, 2K-344-942/2016).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai padaromi nusikaltimai – prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, veikos turėtų būti kvalifikuojamos kartu (kaip realioji sutaptis) pagal BK 147 ir 307 straipsnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-13-719/2020).

23. Šioje byloje R. T. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su P. N. ir M. R., panaudodami apgaulę, pasinaudodami nukentėjusiųjų R. Ž. ir N. A. pažeidžiamumu, o pastarosios – ir priklausomumu, verbavo, gabeno nukentėjusiąsias į Austriją prostitucijai ir organizavo jų prostituciją. Šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės išsamiai išdėstytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose.

24. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu, prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad ji vežama dirbti viešbutyje, kavinėje, bare, fabrike, aukle, modeliu ir pan., o iš tikrųjų yra gabenama seksualiai išnaudoti), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., ji žino, kad gabenama dirbti prostitute, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada nustoti verstis prostitucija ir pan.). Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

25. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-43-942/2016).

26. Pasinaudojimas priklausomumu – tai specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog norėdamas išvengti tam tikrų nemalonumų jis privalo paklusti kaltininko, nuo kurio priklauso, valiai. Pasinaudojimas priklausomumu gali pasireikšti ir kaip piktnaudžiavimas kaltininko veiksmais sukurta asmens laisvę varžančia padėtimi, pvz., atėmus tapatybės dokumentus, kelionės bilietus, kitokius svarbius dokumentus, kuriais iš esmės apribojama nukentėjusiojo judėjimo galimybė, taip pat ir tada, kai nukentėjusysis, siekiant nukentėjusiojo išnaudojimo, kaltininko veiksmais paverčiamas skolininku ir dėl to tampa nuo jo priklausomas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021).

27. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas prostitucijai dažnai pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą užsiimti prostitucija. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų: prostitucijai, priverstiniam darbui ar siekiant įgyti aukos organą, audinį ar ląstelių. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

28. Kasacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju apgaulė kaip nukentėjusiosios R. Ž. valios palenkimo būdas nebuvo panaudota, nukentėjusioji nebuvo verbuojama išnaudojimo prostitucijai tikslais, teismai netinkamai nustatė nukentėjusiosios apgaulės, pasinaudojimo jos pažeidžiamumu požymius, kad nuteistojo R. T. veika galėtų būti kvalifikuota nebent pagal kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius (BK 307 straipsnio 2 dalį ir 308 straipsnio 2 dalį), yra nepagrįsti. Priešingai, byloje nustatytos ir teismų nuosprendžiuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir nuteistojo R. T. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį.

29. Šioje byloje nustatyta, kad R. T., P. N. ir M. R. susitarus pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos užsienyje, vykdydamas šį susitarimą, P. N. per kelis kartus įkalbėjo (palenkė) nukentėjusiąją R. Ž. vykti į užsienį dirbti prostitute, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties ir panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas jai gerai mokamą prostitutės darbą Vokietijoje, kad ji iš prostitucijos uždirbs 30 000 Eur, kuriuos dalysis pusiau. Aktyviais ir tyčiniais veiksmais (įkalbinėjimais, siūlymais) P. N. siekė, kad nukentėjusioji, nuvykusi į užsienį, būtų išnaudojama prostitucijai, taigi šie veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip verbavimas. Nustatyta ir tai, kad kai nukentėjusioji davė sutikimą vykti dirbti prostitute į užsienį, ji buvo nugabenta į Austriją, kur P. N. organizavo jos prostituciją: sutvarkė reikalingus dokumentus pradedant dirbti prostitute, įdarbino nukentėjusiąją prostitute klube, nurodė jai darbo grafiką, kontroliavo grįžimą iš darbo laiką, o gautus pinigus iš prostitucijos pasiimdavo sau.

30. Kaip jau minėta šios nutarties 24 punkte, apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis, be kita ko, gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu, prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., ji žino, kad gabenama dirbti prostitute, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio ir pan.). Būtent taip nutiko ir šioje byloje. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusioji R. Ž., priimdama pasiūlymą dirbti prostitute, buvo apgauta ne tik dėl darbo vietos (tikėjosi dirbti prostitute Vokietijoje, o buvo nugabenta į Austriją), bet ir dėl darbo užmokesčio, nes ne tik negavo jai žadėto atlyginimo, bet ir visus iš jos prostitucijos gautus pinigus pasiimdavo P. N., kuris organizavo jos prostituciją.

31. Atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriuose aiškinama, kad nukentėjusioji R. Ž. nebuvo pažeidžiama, todėl nelaikytina prekybos žmonėmis auka. Pažymėtina, kad asmens pažeidžiamumą gali lemti įvairios priežastys, tarp jų bloga materialinė padėtis, taip pat nukentėjusiojo naivumas, patiklumas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti siūlomo darbo pobūdžio ir pan. Iš bylos medžiagos ir skundžiamų teismų nuosprendžių matyti, kad R. Ž. šeiminių aplinkybių sudėtingumas, finansinės padėties sunkumas, išsilavinimo stoka rodo ją buvus pažeidžiamą ir nuteistasis P. N., tuo pasinaudojęs, vykdydamas susitarimą su nusikaltimo bendrininkais pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos užsienyje, palenkė ją priimti sprendimą vykti į užsienį dirbti prostitute.

32. Byloje taip pat nustatyta, kad, tęsdamas susitarimą su R. T. ir M. R. pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos užsienyje, P. N., panaudodamas prieš nukentėjusiąją R. Ž. psichologinį bei fizinį smurtą, įkalbėjo ją, panaudojant apgaulę, surasti kitų merginų prostitutės darbui. Nukentėjusioji, paveikta P. N., bijodama pasakyti tikrąją kvietimo atvykti priežastį, melagingai savo draugei N. A. pasiūlė atvykti pas ją į Austriją atostogų. Kai R. T., M. R. ir P. N. bendromis pastangomis suorganizavo nukentėjusiosios N. A. atgabenimą į Austriją, P. N., pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, buvimo užsienio valstybėje, užsienio kalbos nemokėjimo ir savo paties sukurtu materialiniu priklausomumu dėl nukentėjusiosios išlaikymo, užverbavo ir N. A. dirbti prostitute. Nustatyta, kad N. A., būdama užsienio valstybėje be pinigų, nemokėdama užsienio kalbos, būdama išlaikoma P. N., taip būdama nuo jo priklausoma, nors ir nenorėjo, tačiau neturėjo kitos išeities, kaip tik priimti jo pasiūlymą dirbti prostitute, o visus uždirbtus pinigus už seksualinių paslaugų teikimą atidavė P. N., kuris organizavo jos prostituciją.

33. Kasaciniame skunde, neginčijant atskirų nusikalstamų veikų – prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos – prieš nukentėjusiąją N. A. požymių, nurodoma, kad byloje nesurinkta jokių duomenų, jog R. T. būtų kaip nors prisidėjęs prie šių nusikalstamų veikų prieš N. A. padarymo. Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, kad, pagal byloje įrodyta pripažintas ir teismų nuosprendžiuose aprašytas nusikalstamos veikos aplinkybes, R. T. ne tik buvo nusikalstamos veikos (pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos) sumanytojas, įgyvendinant jo sumanymą, išnaudojimo prostitucijai tikslais buvo verbuojama, gabenama nukentėjusioji R. Ž., vėliau organizuojama jos prostitucija, tačiau R. T. davė leidimą nusikaltimo bendrininkams tuo pačiu tikslu į Austriją gabenti ir N. A. bei davė pinigų M. R. jos kelionei į šią užsienio valstybę finansuoti.

34. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, iš byloje nustatytų ir teismų nuosprendžiuose nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo R. T. ir jo bendrininkų neteisėti veiksmai atitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimų sudėtis. Šiuo atveju prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos objektyvieji požymiai pasireiškė nukentėjusiųjų verbavimu, gabenimu į Austriją prostitucijai, panaudojant apgaulę, pasinaudojant nukentėjusiųjų pažeidžiamumu bei priklausomumu, ir jų prostitucijos organizavimu. Teismai, nustatę tokius R. T. ir jo bendrininkų veiksmus, jų pobūdį, pastangas pasiekti tikslą – išnaudoti nukentėjusiąsias R. Ž. ir N. A. prostitucijai ir pelnytis iš jų prostitucijos, padarė pagrįstą išvadą, kad R. T., darydamas šias nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia. Įrodyta pripažintos bylos aplinkybės patvirtina, kad R. T. suvokė pavojingą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti.

35. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog nuteistasis R. T. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe, ir nepagrįstai jį pripažino nusikaltimų organizatoriumi. Šie argumentai atmestini.

36. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301/2015). Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, 2K-408-139/2016, 2K-75-648/2017).

37. Iš skundžiamų teismų nuosprendžių matyti, kad juose išsamiai išdėstyta, kuo pasireiškė šioje byloje nustatytos bendrininkavimo formos – organizuotos grupės – požymiai, bendrininkams padarant BK 147 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, aiškiai nurodytas kiekvieno bendrininko vaidmuo (tarp jų ir R. T.), jų atliktos užduotys, teismų motyvais pagrįstas susitarimo daryti nurodytus nusikaltimus tarp šios grupės narių buvimas.

38. Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. T., P. N. ir M. R. susitarė daryti nusikalstamą veiką – pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos užsienio valstybėse ir kiekvienas iš jų, įgyvendindamas šį nusikalstamą sumanymą, turėjo tam tikrą vaidmenį ir atliko konkrečias užduotis: R. T. buvo nusikalstamo sumanymo iniciatorius ir organizatorius, taip pat jis finansavo nusikalstamas veikas; P. N. verbavo nukentėjusiąsias, atliko jų gabenimo veiksmus ir tiesiogiai organizavo nukentėjusiųjų prostituciją; M. R. iš pradžių buvo tarpininkas tarp R. T. ir P. N., perduodavo jiems reikšmingą informaciją, per jį buvo derinami visi organizaciniai klausimai, perduodami pinigai, o vėliau R. T. su P. N. bendravo tiesiogiai. Pažymėtina, kad be šių asmenų pastangų ir indėlio nusikalstamas sumanymas nebūtų įgyvendintas; kiekvieno jų veiksmai buvo būtini, kad nukentėjusiosios būtų išgabentos į užsienį prostitucijai ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos. Siekdami bendro nusikalstamo rezultato – pasipelnymo iš nukentėjusiųjų prostitucijos, R. T., P. N. ir M. R. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kokią nusikalstamą veiką bendrai daro, suprato priklausantys organizuotai grupei, numatė, kokių padarinių siekia, ir jų norėjo. Taigi, šioje byloje įrodytomis pripažintos aplinkybės leido teismams pagrįstai konstatuoti nuteistąjį R. T. padarius jam inkriminuotus nusikaltimus veikiant organizuota grupe su P. N. ir M. R..

39. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Esminis šio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, nustato tarpusavio ryšius, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus ir priemones.

40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamuose teismų nuosprendžiuose išsamiai aptarti nuteistojo R. T. veiksmai bei juos pagrindžiantys įrodymai ir padarytos pagrįstos išvados dėl jo pripažinimo nusikalstamų veikų organizatoriumi. Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. T., kaip organizatoriaus, vaidmuo pasireiškė nusikaltimo sumanymu, jo finansavimu, nurodymų organizuotos grupės nariams davimu. Antai nustatyta, kad R. T. pasiūlė M. R. pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, o šis pasiūlymą perdavė P. N.. Veikdamas pagal išankstinį susitarimą su bendrininkais, R. T. suderino nukentėjusiosios R. Ž. ir P. N. apgyvendinimo Austrijoje klausimus, finansavo jų kelionę bei pragyvenimo išlaidas, leido gabenti prostitucijai į Austriją ir nukentėjusiąją N. A., finansavo jos kelionę. Nors teismai nustatė, kad R. T. pats tiesiogiai neatliko nukentėjusiųjų verbavimo, gabenimo prostitucijai bei jų prostitucijos organizavimo veiksmų, tačiau šiuos veiksmus pagal išankstinį susitarimą su R. T. ir su jo leidimu atliko nusikaltimo bendrininkai P. N. ir M. R., o dalis pinigų, gautų iš nukentėjusiųjų prostitucijos, buvo perduoti ir R. T..

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad teismai, kvalifikuodami R. T. veiksmus pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį ir pripažindami jį kaltu, teisės taikymo klaidos nepadarė ir nuo teismų praktikos nenukrypo.

Dėl civilinio ieškinio

42. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nukentėjusiosios N. A. civilinio ieškinio klausimą ir nepagrįstai iš R. T. ir P. N. solidariai priteisė nukentėjusiajai 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

43. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei savo apeliaciniame skunde, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. T. ir jo gynėjas, prašydami R. T. bylą nutraukti, atskirai neskundė nukentėjusiajai N. A. priteistos neturtinės žalos, jos dydžio ir priteistų 5 procentų dydžio metinių palūkanų. Tačiau netinkamas civilinio ieškinio išsprendimo klausimas buvo keliamas nuteistojo P. N. gynėjos apeliaciniame skunde, prašant civilinį ieškinį atmesti arba sumažinti jame prašomą priteisti sumą. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą taip pat dėl nukentėjusiajai N. A. priteistos neturtinės žalos, jos dydžio ir nuteistajam R. T., pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl abiejų nuteistųjų R. T. ir P. N. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai N. A. padarytos neturtinės žalos ir, įvertinęs visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai. Teisėjų kolegija nesutikti su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurios pagrįstos bylos duomenimis, neturi pagrindo.

44. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos dydis daugiau yra fakto (o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225-895/2016, 2K-155-511/2017, 2K-168-511/2018)), o ne teisės klausimas. Šiuo atveju į nuteistojo R. T. gynėjo kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl neturtinės žalos dydžio yra atsakyta teismų nuosprendžiuose, nurodant išsamius neturtinės žalos dydžio nustatymo motyvus, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

45. Kasatorius teisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo iš nuteistųjų nukentėjusiajai N. A. apeliaciniuose skunduose nebuvo ginčijamas. Antai nuteistojo P. N. gynėjos apeliacinio skundo turinys rodo, kad jame, be kita ko, nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nei nuteistojo P. N. gynėjos apeliaciniame skunde, nei nuteistųjų ir jų gynėjų pasisakymuose apeliacinės instancijos teisme dėl to nėra pateikta jokių argumentų. Todėl teismas, pripažindamas pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria išspręstas nukentėjusiosios N. A. civilinio ieškinio klausimas (taip pat ir dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo), esminio pažeidimo nepadarė.

46. Šioje byloje nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. T. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis