2020-12-09 Nr. AB-23412-3-62-3-01540-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3417-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01540-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (L.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini), todėl gydomas LAVL. LAVL 3 būryje gydomi asmenys turi žymiai daugiau teisių nei jis, kadangi jie visą dieną vaikšto gryname ore, naudojasi virtuvėle, kiekvieną dieną naudojasi dušu, dėvi nuosavus drabužius. Pareiškėjas šias sąlygas vertino kaip privilegijas ir nurodė, kad yra diskriminuojamas, nes jam analogiškos sąlygos nėra sudarytos. Pareiškėjas teigė, jog pageidauja pats gamintis maistą virtuvėlėje, naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, jam yra reikalingas ilgesnis nei 3 val. per dieną pasivaikščiojimas gryname ore. LAVL išduoda prastos kokybės pižamas, kurios dažo kūną. Dėl nurodyto kalinimo sąlygų skirtumo patiria diskriminaciją, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus.

3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje patikslino, kad ginčo laikotarpio pradžia yra 2019 m. kovo 10 d. Nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 22 d. yra apgyvendintas LAVL 6 korpuse. Teigė, kad jis yra žymiai sunkesnis ligonis nei 3 būryje gydomi asmenys, todėl pageidauja vaikščioti gryname ore ilgiau nei 3 val., naudotis virtuvėle, dėvėti nuosavus rūbus, naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, t. y. būti kalinamas tokiomis sąlygomis, kurios nėra užtikrinamos 6 korpuse.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui yra diagnozuota vaistams atspari tuberkuliozės forma ir jam paskirtas prieštuberkuliozinis gydymas. Tuberkuliozės skyriuje laikomiems nuteistiesiems yra taikomi griežtesni izoliavimo reikalavimai, tačiau tai nėra ir negali būti suprantama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas ir diskriminavimas. Gydymo įstaigoje laikomasi teisės aktuose nustatytų užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės reikalavimų, todėl visiems pacientams privalomai išduodami ligoninės drabužiai. Pareiškėjas dažnai atsisakydavo gydytojų paskirtų medikamentų ir gydymo, nors nepertraukiamas ir nuoseklus vaistų vartojimas yra efektyvaus gydymo prielaida sergant užkrečiamomis ar infekcinėmis ligomis. Atsižvelgiant į pareiškėjo nuolatinį medikų paskirto gydymo ignoravimą, infekcijų ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais pareiškėjas gydomas LAVL Tuberkuliozės skyriuje.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad LAVL laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 10 d. iki 2019 m. liepos 30 d. dėl išduodamų netinkamos kokybės pižamų buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, kitą skundo dalį atmetė.

9. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl pareiškėjo, kaip teigiama, patirtos diskriminacijos laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 10 d. iki 2019 m. liepos 30 d. pagrįstumą, akcentavęs Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 22 d. LAVL yra gydomas dėl tuberkuliozės – jam diagnozuota vaistams atspari tuberkuliozės forma bei paskirtas prieštuberkuliozinis gydymas; pareiškėjas priskirtas lengvajai grupei.

10. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punkte, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 47-1:2012) 1 priede, V skyriaus 11 punkte, 21 ir 21.6. punktuose, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtinto Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas asmenims, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 ir 4 punktuose, Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191 patvirtintų Laivės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 26 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, darė išvada, jog sveikatos priežiūros įstaigose atvira tuberkuliozės forma segančių asmenų izoliavimas bei izoliavimo priemonių naudojimas yra privalomas; šios priemonės taikomos siekiant užtikrinti tuberkuliozės kontrolę ir plitimą; tuberkuliozės mikobakterijas išskiriantys asmenys turi būti laikomi atskirai, izoliuoti nuo kitų pacientų, iš kamerų išvedami tik dėvint medicinines kaukes.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjo izoliavimas nuo kitų asmenų ir jo neperkėlimas į LAVL 3 būrį bei kitų priemonių taikymas nevertinamas kaip pareiškėjo diskriminavimas, kadangi tokiomis priemonėmis siekiama apsaugoti kitus asmenis nuo tuberkuliozės plitimo bei užtikrinti efektyvesnį pareiškėjo gydymą.

12. Teismas pažymėjo, kad pagal higienos normos HN 47-1:2012 159.3 punktą baigus pareiškėjui paskirtą prieštuberkuliozinį gydymą, pareiškėjas turės galimybę kreiptis į LAVL administraciją su prašymu dėl perkėlimo į kitą būrį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atsisakydavo jam paskirto gydymo ir medikamentų nuo tuberkuliozės. Dėl šios priežasties pareiškėjo izoliavimas ir neperkėlimas į kitą būrį bei neleidimas naudotis bendra virtuvėle ir poilsio kambariu atitinka higienos normos HN 47-1:2012 reikalavimus ir šie veiksmai nelaikytini pareiškėjo diskriminavimu.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 5 punktu, sprendė, kad pareiškėjas nenurodė faktinių aplinkybių ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo teisę į ilgesnį nei 3 val. trukmės pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjas teigė, jog ilgesnis pasivaikščiojimas gryname ore jam reikalingas dėl sveikatos būklės, tačiau medicininių dokumentų duomenys nepatvirtina išvados, jog medicinos specialistai būtų rekomendavę pareiškėjui ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 44 punktu, įvertinęs LAVL direktoriaus pavaduotojo 2018 m. lapkričio 7 d. patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų pasivaikščiojimo, maudymosi ir karšto vandens tiekimo į kameras grafiką Nr. 45-3650 bei atsižvelgdamas į pareiškėjo patvirtinimą, kad galimybė nusiprausti duše jam buvo sudaryta kartą per savaitę, nekonstatavo pareiškėjo teisės pasinaudoti dušu pažeidimo.

15. Teismas, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktu, higienos normos HN 47-1:2012 108 punktu, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, jog LAVL laikomasi teisės aktuose nustatytų užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės reikalavimų, todėl visiems pacientams privalomai išduodami įstaigos drabužiai, ir pareiškėjas išduodamų rūbų, išskyrus pižamos, kokybe ir būkle nesiskundė, atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis yra diskriminuojamas neleidžiant dėvėti asmeninių drabužių. Teismas akcentavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo nuosavi rūbai yra paimami laikantis teisės aktų reikalavimų, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo tuberkuliozės plitimo bei užtikrinti efektyvesnį pareiškėjo gydymą. Byloje nėra jokių duomenų, jog gydytojas būtų leidęs ar rekomendavęs pareiškėjui išduoti jo asmeninius rūbus. Teismas konstatavo, kad LAVL, infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos bei kontrolės tikslais pareiškėjo asmeninius drabužius palikdama saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose ir išduodama įstaigos drabužius, nepažeidė galiojančių teisės aktų.

16. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad LAVL nepateikė jokių rašytinių įrodymų, leidžiančių spręsti, kada pareiškėjui buvo išduodamos pižamos, kokia šių pižamų medžiagos sudėtis, ar išduodamos pižamos praleidžia drėgmę, orą, yra dažytos, atsparios virinimui aukštoje temperatūroje ir pan., pareiškėjo nurodytą pažeidimą aprūpinant jį netinkamos kokybės pižamomis, dažančiomis kūną, laikė nustatytu.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Be to, nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl dėvimos nekokybiškos pižamos sukeltos depresijos, psichikos ir (ar) fizinės sveikatos problemų, įrodymų, kad LAVL būtų sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už patirtus išgyvenimus.

III. 19. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas nurodo, kad savo skunde kėlė klausimą dėl jo kaip „paciento“ diskriminavimo nuteistųjų, laikomų 3 būryje, kuriems suteikiamos visos privilegijos (pvz., gali būti kieme visą dieną), atžvilgiu, nors pagal BVK 173 straipsnio 5 dalį ligoniams turi būti sudarytos geresnės gyvenimo ir buities sąlygos. Teismo prašė išreikalauti iš LAVL pastatų (korpusų) strateginį planą, iš kurio būtų matyti kaip išdėstyti pastatai, tačiau teismas šio prašymo netenkino. LAVL yra 11, 12, 13, 6 korpusai ir 3 būriai, kiekviename iš jų yra atskiras skyrius, pastatas, teritorija, pasivaikščiojimo kiemeliai ir susitikti tarpusavyje šiuose skyriuose gydomiems asmenims yra neįmanoma. Tai patvirtina, kad būdamas 6 korpuse, jis yra izoliuotas ir papildomos izoliavimo priemonės nėra būtinos. LAVL laikymas 24 valandas per parą uždarytam iš esmės prilygsta bausmės atlikimui kalėjimo sąlygomis, nors pareiškėjui bausmę yra paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo rėžimas negali būti griežtinamas dėl turimos sunkios ligos. Pareiškėjas yra diskriminuojamas, nes jam sergant tuberkulioze nesuteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore ilgiau. Patalpų rakinimas, kaip papildoma izoliavimo priemonė, higienos normoje HN 47-1:2012 nėra numatytas. Higienos normos nenustato draudimo turėti savo rūbus ir avalynę. Šiuo aspektu BVK 97 straipsnyje nustatytą teisę atsakovas nepagrįstai apribojo 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39. Pareiškėjas rūbų neturi, o tik išduotą vieną pižamą, su kuria būna 24 val. per parą.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas pareiškėjo skundas arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų argumentų, aplinkybes nurodo abstrakčiai, nepateikia neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindžia priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir jo nurodytos žalos.

23. Atsakovo atstovas nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuotas pareiškėjo teisės į tinkamos kokybės pižamą pažeidimas. Atsakovo atstovo teigimu, vadovaujantis higienos normos HN 47-1:2012 106 ir 108 punktais, Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. V-27 patvirtintų Laivės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 17 punktu, LAVL privalomai visiems pacientams išduodami drabužiai, o jų asmeniniai drabužiai saugomi daiktų sandėlyje. Pacientams išduodamos pižamos yra kokybiškos, keičiamos pagal higienos normos HN 47-1:2012 108–109 punktų reikalavimus, skalbiamos centralizuotai. Kai pacientai kreipiasi dėl pižamos pakeitimo, ji keičiama. Duomenų, kad pareiškėjui buvo išduota nekokybiška pižama, byloje nėra.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, nesudaro prielaidos jo panaikinti. Pareiškėjas tik pakartoja skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra deklaratyvios ir joms pagrįsti nepateikia jokių įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. L. kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad LAVL laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 10 d. iki 2019 m. liepos 30 d. dėl išduodamų netinkamos kokybės pižamų pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, kitą skundo dalį atmetė. Teismas ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste vertino, kad pareiškėjo, kuriam konstatuota atvira tuberkuliozės forma, neperkėlimas į LAVL 3 būrį bei kitų priemonių taikymas, įvertinus ir tai, kad pareiškėjas atsisakydavo jam paskirto gydymo ir medikamentų nuo tuberkuliozės, nevertintinas kaip jo diskriminavimas, kadangi tokiomis priemonėmis siekiama apsaugoti kitus asmenis nuo tuberkuliozės plitimo bei užtikrinti efektyvesnį pareiškėjo gydymą.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino reikšmingas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, kurių visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl, jų nekartodama, pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo diskriminuojamas nuteistųjų, laikomų 3 būryje, kuriems suteikiamos privilegijos (pvz., gali būti kieme visą dieną), atžvilgiu, nors pagal BVK 173 straipsnio 5 dalį ligoniams turi būti sudarytos geresnės gyvenimo ir buities sąlygos.

32. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t .y. nuo 2019 m. kovo 10 d. iki 2019 m. liepos 30 d., pareiškėjas, priskirtas paprastajai (pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjas priskirtas lengvajai grupei, nors toliau nurodomas reguliavimas, nustatytas paprastajai grupei) grupei, diagnozuota vaistams atspari tuberkuliozės forma, jam buvo paskirtas prieštuberkuliozinis gydymas.

33. Vadovaujantis BVK 70 straipsnio 3 dalimi, izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

34. Pirmosios instancijos teismas apžvelgė ir išsamiai įvertino teisinį reglamentavimą, detalizuojantį sergantiems pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga taikomas izoliavimo priemones, nustatytas higienos normoje HN 47-1:2012 bei LAVL vidaus teisės aktuose. Aptartas BVK, SVĮ teisinis reglamentavimas bei higienos normos HN 47-1:2012 nuostatos patvirtina, kad tuberkulioze sergantiems asmenims yra taikomi griežtesni izoliavimo reikalavimai.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia patyręs diskriminaciją dėl to, kad pasivaikščioti gryname ore jam buvo leista mažiau nei 3 būryje laikomiems nuteistiesiems. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pasivaikščioti galėdavo 3 val. kasdien, o tai atitinka BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą, pagal kurį pataisos namuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 3 val. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl per mažos trukmės pasivaikščiojimų atmestini kaip nepagrįsti.

36. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl reikalingumo į bylą išreikalauti ir vertinti LAVL pastatų (korpusų) strateginį planą, kuris patvirtintų, kad kiekvienas LAVL korpusas ir būriai turi savo pasivaikščiojimo kiemelius ir susitikti tarpusavyje šiuose skyriuose gydomiems asmenims yra neįmanoma, neaktualūs, nes šis planas iš esmės nepaneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo suteikiamas teisiniu reglamentavimu nustatytas 3 val. trukmės pasivaikščiojimas kasdien. Duomenų apie tai, kad dėl sveikatos būklės pareiškėjui turėjo būti užtikrintas ilgesnės trukmės pasivaikščiojimas, byloje nėra.

37. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl patalpų rakinimo yra nauji, nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui ir nebuvo vertinami, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.), šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad higienos normos nenustato draudimo turėti savo rūbus ir avalynę. Šiuo aspektu BVK 97 straipsnyje nustatytą teisę turėti savo drabužius ir avėti avalynę atsakovas nepagrįstai apribojo 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39. Pareiškėjas rūbų neturi, o tik išduotą vieną pižamą, su kuria būna 24 val. per parą.

39. Pagal LAVL vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktą infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus LAVL administracijos leidimą. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, LAVL turi teisę paimti iš pacientų asmeninius rūbus, vietoj jų išduodant įstaigos drabužius, o pacientai turi teisę raštu kreiptis į LAVL administraciją dėl asmeninių rūbų grąžinimo. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į LAVL administraciją, prašydamas išduoti jam asmeninius rūbus.

40. Pažymėtina, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą, nenustatant pažeidimo tuo aspektu, kad pareiškėjas buvo aprūpintas netinkamos kokybės pižamomis, dažančiomis kūną. Dėl šio prašymo akcentuotina, kad minėta, jog pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Atsakovas apeliacinio skundo nepateikė, o reikalavimą panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, su kuria nesutinka, suformulavo atsiliepime į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, padavė tik pareiškėjas, todėl, vadovaudamasi non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais (ABTĮ 144 str. 3 d.). Be to, atsakovo atstovas argumentus, jog teismas nepagrįstai nustatė pažeidimą, grindžia įrodymais, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Atsakovo atstovas nenurodo jokių aplinkybių, kodėl nepateikė su apeliaciniu skundu teikiamų dokumentų pirmosios instancijos teismui, todėl nėra pagrindo juos vertinti apeliacinės instancijos teisme.

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. (L.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė