d4b8cf2a-eac9-4584-8179-8323083a199c · Panevėžio apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-72-491/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36505-2019-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. gegužės 4 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dzikui, nuteistojo G.

B. gynėjui advokatui Arnoldui Å ukaičiui, nuteistojo V. S. gynėjui advokatui Pauliui Svirskiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo G. B. ir nuteistojo V. S. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rÅ«mų 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo: G. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda;

V. S. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda. IÅ¡ G. B., V. K. ir V. S. solidariai Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo priteista 202,13 Eur žalos atlyginimui. Tuo pačiu nuosprendžiu R. Č. pagal laidavimÄ buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 284 straipsnyje, o V. K. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnį ir 259 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų nuosprendis nėra skundžiamas. Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė 1. G. B., V. K., V. S. buvo nuteisti, o R. Č. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 25 d. apie 21.40 val., vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo kieme bei (duomenys neskelbtini), bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, o bÅ«tent: J. Č., V. Č. gyvenamojo namo kieme, (duomenys neskelbtini), į minėtÄ kiemÄ , dėvint veido kaukes, atėjus G. B., V. S., V. K., R. Č., kur R. Č. sudavus vienÄ smÅ«gį metaline lazda kieme buvusiam P. R. per nugarÄ , nenustatytam nuteistajam sudavus vienÄ smÅ«gį kumščiu į kaktÄ , po ko, P. R. iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alinus link (duomenys neskelbtini), visi nusivijo P. R. iki (duomenys neskelbtini), kur apie 21.45 val.

G. B. metaliniu raktu sudavus ne mažiau kaip du smÅ«gius V. Č. į pečių sritį, į rankas, R. Č. metaline lazda sudavus du smÅ«gius J. Č. į kairę kojÄ , V. K. sudavus du smÅ«gius metaline lazda V. Č. į Å¡launis ir vienÄ smÅ«gį į kaklÄ , tuo metu V. S. iÅ¡ tiksliai nenustatyto ginklo iÅ¡Å¡ovus ne mažiau kaip Å¡eÅ¡is kartus, t. y. vienÄ kartÄ iÅ¡Å¡ovus J. Č. į deÅ¡inės kojos Å¡launį, o penkis kartus iÅ¡Å¡ovus link nukentėjusiųjų, taip siekiant juos įbauginti, tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam P. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ , dėl linijinio odos nubrozdinimo kaktoje ir linijinės kraujosruvos nugaroje, nukentėjusiajam V.

Č. – nežymų sveikatos sutrikdymÄ , dėl pjautinės žaizdos už kairės ausies, linijinio odos nubrozdinimo kairio rieÅ¡o srityje, linijinės poodinės kraujosruvos kairiajame dilbyje ir kairėje Å¡launyje, nukentėjusiajam J. Č. – nežymų sveikatos sutrikdymÄ , dėl Å¡autinės aklos žaizdos deÅ¡inėje Å¡launyje su aplinkine kraujosruva nuo Å¡Å«vio, kraujosruvos nosies srityje, žastuose, krÅ«tinės kairėje pusėje, nugaroje, Å¡launyse, deÅ¡inėje blauzdoje. II.

Apeliacinių skundų argumentai ir praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu G. B. praÅ¡o pakeisti jam už nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 284 straipsnį paskirtÄ 80 MGL (4000 Eur) dydžio baudÄ Ä¯ vieÅ¡uosius darbus. Jis nurodo, kad Å¡iuo metu yra registruotas Užimtumo tarnyboje, turi finansinių įsipareigojimų, anksčiau nebuvo teistas, vieÅ¡osios tvarkos pažeidimų nėra padaręs, byloje nėra jį neigiamai charakterizuojančių duomenų. Teigia, kad jis neturi lėšų sumokėti paskirtÄ baudÄ , o jÄ pakeitus į vieÅ¡uosius darbus, Å¡ių darbų laikas nevirÅ¡ytų BK 46 straipsnio 3 dalyje nustatyto valandų skaičiaus.

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas P. Svirskis prašo V. S. išteisinti dėl nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnį. Apeliaciniame skunde nurodoma: 1.1. Teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Apie įvykį galėtų žinoti ir papasakoti automobilio, kuriuo buvo vykstama pas nukentėjusiuosius, vairuotojas, tačiau jis nebuvo apklaustas. Pagal V. K. parodymus įvykyje be G. B. ir R. Č. dalyvavo du jam nepažįstami asmenys. Tačiau V. K. neparodė, kad vienas iš šių jam nepažįstamų asmenų yra V. S., o apie tai jis nebuvo apklausiamas. Taigi, V. K. parodymai yra ne kaltinantys V. S., kaip nepagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, o jį teisinantys. 1.2. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, V. S. kaltės nepatvirtina mobiliojo ryšio telefonų išklotinės. Iš jų galima daryti tokias išvadas:

1) nebuvo gauta duomenų, kad V. S. su kuo nors iš nuteistųjų tarėsi dalyvauti įvykyje;

2) įvykio dienÄ V. S. ir G. B. nebendravo;

3) po įvykio G. B. skambino V. S., nors šio skambučio metu jie dar turėjo būti kartu, vadinasi, V. S. nedalyvavo įvykyje kartu su G. B.. Šie įrodymai, kartu su V. S., G. B., V. K., nukentėjusiųjų parodymais paneigia, kad V. S. dalyvavo įvykyje. Byloje nėra jokių įrodymų (rastų daiktų, kraujo ar kitokių pėdsakų), kurie sietų V. S. su įvykiu. Taigi, teismas, vertindamas mobiliojo ryšio telefonų išklotines, rėmėsi prielaidomis ir samprotavimais. 1.3. Teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo V.

Č. parodymus, kad įvykio vietoje V. S. nebuvo, o Å¡audė R. Č., kaip paneigtus R. Č. ir V. K. parodymais. R. Č. parodymai yra nenuoseklÅ«s, dėl ko nepatikimi. Ikiteisminio tyrimo metu R. Č. keitė parodymus ir tik trečioje apklausoje parodė, jog V. S. dalyvavo nusikaltime. Byloje daugiau nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų Å¡iuos jo parodymus. Taigi, jų negalima laikyti V. S. kaltinančiais įrodymais. 1.4. V. S. atsisakymas duoti parodymus ir nurodyti, kÄ jis veikė įvykio dienÄ , negali bÅ«ti pagrindas jį pripažinti padarius nusikaltimÄ , kaip tai nepagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje.

V. S. buvo sulaikytas praėjus trims mėnesiams po įvykio, taigi, jis paprasčiausiai neatsiminė, kÄ veikė įvykio dienÄ . Be to, V. S. neprivalo įrodinėti savo nekaltumo.

4. Teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti. I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados 5. Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Å ioje byloje apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistasis G. B. ir nuteistojo V. S. gynėjas advokatas P. Svirskis, tačiau jie ginčija skirtingas nuosprendžio dalis: dėl V. S. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį teismo nuosprendį ginčija jo gynėjas; nuteistasis G. B. nesutinka su jam paskirta bausme. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, iÅ¡dėsto iÅ¡vadas dėl Å¡ių apeliacinių skundų esminių argumentų. Dėl V. S. kaltės 7. Nuteistojo V. S. gynėjo advokato P. Svirskio apeliacinio skundo reikalavimas iÅ¡teisinti V. S. pagal BK 284 straipsnį yra grindžiamas tuo, kad:

1) R. Č. parodymai buvo nenuoseklūs viso proceso metu, todėl teismas nepagrįstai jais vadovavosi nustatydamas V. S. kaltę pagal BK 284 straipsnį;

2) priešingai nei nurodoma nuosprendyje, nuteistojo V. K., nukentėjusiojo V. Č. parodymai, mobiliojo ryšio telefonų išklotinės įrodo, kad V. S. nedalyvavo nusikaltime;

3) teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti;

4) byloje nėra jokių duomenų, kurie susietų V. S. su šiuo nusikaltimu. Taigi, kaip matyti iš šio apeliacinio skundo, jame iš esmės yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis.

Å iose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja teismui kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ . Ä®statymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimÄ asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmuose.

Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų praÅ¡ymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieÅ¡taringas, padarytos iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

9. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. S. kaltu, savo iÅ¡vadas motyvavo ne tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. Č. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais, bet teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumÄ , t. y. ir kitų nuteistųjų, visų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, raÅ¡ytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais Å¡iais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek jie atitinka jų visumÄ . Priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kolegija pritaria pakankamai iÅ¡samiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams.

10. Å ioje byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 25 d. vakare G. B. paskambino R. Č. ir V. K. bei pakvietė juos sumuÅ¡ti brolius V. ir J. Č.. R. Č. ir V. K. su tuo sutiko. Ä® Č. gyvenamÄ jÄ vietÄ jie važiavo penkiese, t. y. be G. B., R. Č. ir V. K., buvo dar du asmenys. Privažiavus G. B., R. Č., V. K. bei dar vienas asmuo iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, vairuotojas automobilyje pasiliko. G. B. visiems padalino veido kaukes, kurios turėjo skyles ties akimis ir burna, bei pirÅ¡tines. Tada jie keturiese nuėjo link Č. gyvenamosios vietos kiemo bei skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis G.

B., R. Č., V. K. bei dar vienas asmuo, veikdami bendrininkų grupe, vieÅ¡oje vietoje, matant aplinkiniams, panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusiuosius P. R., V. Č. ir J. Č., taip pat Å¡audė iÅ¡ ginklo, pataikė J. Č. į deÅ¡inę Å¡launį, taip padarydami nukentėjusiesiems nežymius sveikatos sutrikdymus, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarkÄ . Tokias bylos faktines aplinkybes patvirtina nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R.

Č., nuteistojo V. K., nukentėjusiųjų P. R., V. Č. ir J. Č., liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, kratų protokoluose, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės, specialistų išvados ir kiti byloje surinkti įrodymai. Šios bylos aplinkybės yra aiškios, su jomis iš esmės sutinka visi proceso dalyviai, tarp jų – ir apeliantas, todėl teisėjų kolegija išsamiau jų nebeaptarinėja ir neanalizuoja.

11. Nuteistasis V. S. viso proceso metu pasinaudojo teise neduoti parodymų, tačiau iÅ¡ esmės jis savo kaltę neigė, parodė, jog nusikaltime iÅ¡vis nedalyvavo. Tačiau, pirmos instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai suabejojo tokia nuteistojo pozicija ir teisingai bei motyvuotai jÄ atmetė pripažinęs, kad nuteistojo V. S. kaltė bendrininkų grupėje kartu su G. B., R. Č. ir V. K. padarius nusikaltimÄ pagal BK 284 straipsnį įrodyta R. Č., V. K. parodymais, bei kitais nuosprendyje nurodytais bylos duomenimis.

 12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. S. kaltę, nepagrįstai vadovavosi nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. Č. ir nuteistojo V. K. parodymais. Su tuo negalima sutikti. PrieÅ¡ingai apeliacinio skundo teiginiams, R. Č. ir V. K. parodymai (iÅ¡skyrus R. Č. pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. lapkričio 26 ir 27 dienomis), viso Å¡io proceso metu iÅ¡ esmės buvo nuoseklÅ«s ir esmingai nekito, jie sutampa tarpusavyje bei vienas kitÄ papildo, jie patvirtina, kad V.

S. dalyvavo nusikaltime. Tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir skundžiamame nuosprendyje. R. Č. ir V. K. parodymų (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje) turinys išsamiai atskleistas bei aptartas skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija jų detaliau neanalizuoja ir nebekartoja. Šiais jų parodymais nustatyta, kad nukentėjusiuosius P. R., V. Č. ir J. Č. jie sumušė keturiese, t. y. be R. Č. ir V. K. kartu buvo dar G. B. ir būtent V. S.. Šiais parodymais nustatyta ir tai, kad įvykio metu iš nenustatyto ginklo šaudė ne kas kitas, o būtent V.

S., kuris J. Č. ir padarė Å¡autinę žaizdÄ deÅ¡inėje Å¡launyje. Vieninteliai neatitikimai, kuriuos galima įžvelgti R. Č. ir V. K. parodymuose bei apie kuriuos nurodoma apeliaciniame skunde, yra tokie:

1) R. Č. pirmosiose apklausose ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2019 m. lapkričio 26 ir 27 dienomis, parodė, jog iš ginklo į nukentėjusiuosius šaudė jam nepažįstamas asmuo; 2) V. K. viso proceso metu parodė, kad iš ginklo šaudė jam nepažįstamas asmuo, t. y. jis neįvardino, jog tai buvo nuteistasis V. S.. Tačiau, teisėjų kolegijos, kaip ir pirmosios instancijos teismo, vertinimu, tokie neatitikimai nesudaro pagrindo abejoti R. Č. ir V. K. parodymų visuma. Visų pirma, kaip matyti iš R.

Č. apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, jis pirminėse apklausose (2019 m. lapkričio 26 ir 27 dienomis) slėpė asmens, įvykio metu iš ginklo šaudžiusio į nukentėjusiuosius, tapatybę, tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas 2019 m. lapkričio 29 d., jis parodė, jog tai darė nuteistasis V. S., ir šių savo parodymų daugiau nekeitė bei buvo nuoseklus. Kokios priežastys lėmė tokį R. Č. elgesį byloje nebuvo nustatyta, tačiau svarbu tai, kad dėl kitų nusikaltimo padarymo aplinkybių, nusikaltime dalyvavusių asmenų tapatybės ir jų veiksmų apimties R.

Č. parodymai nesikeitė, buvo logiški ir įtikinami. Savo parodymus R. Č. patvirtino ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Antra, kas taip pat labai svarbu, byloje nėra duomenų, kad R. Č. būtų linkęs nepagrįstai apkalbėti kitus nuteistuosius, tarp jų – ir V. S., kaltinti jį, gerokai vyresnį už visus kitus užpuolime dalyvavusius asmenis, nebūtais dalykais ar net nusikalstamais veiksmais. Tokių įtikinamų duomenų nuteistieji nenurodė nei proceso metu, jų nėra ir apeliaciniame skunde.

Tai, pasisakydamas apie R. Č. parodymų patikimumÄ , pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl, kolegijos vertinimu, R. Č. parodymų pakeitimas ikiteisminio tyrimo metu gali bÅ«ti vertinamas ne kaip jo siekis tyčia apkaltinti V. S. tikintis Å¡velnesnės atsakomybės jam pačiam, bet jo noras pagaliau duoti sÄ Å¾iningus ir teisingus parodymus apie esmines nusikaltimo aplinkybes bei jį padariusius asmenis. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad V. S., žinodamas apie jį kaltinančius R.

Č. parodymus, viso proceso metu atsisakė pateikti savo įvykių versijÄ ir imtis kažkokių tai priemonių juos paneigti.

13. Pasak apelianto, V. K. taip pat neparodė, kad įvykio metu iÅ¡ ginklo į nukentėjusiuosius Å¡audė V. S.. Tačiau, Å¡is nuteistasis vienareikÅ¡miai įvardino visus nusikaltimo dalyvius – pasak jo, jame dalyvavo jis pats, G. B., R. Č., dar vienas asmuo, kuris buvo nusikaltimo vietoje ir Å¡audė, bei vairuotojas (S. N.), kuris juos atvežė ir įvykio vietoje nebuvo, t. y. laukė jų automobilyje. Pagal bylos duomenis V. K. pripažino patį Å¡audymo faktÄ , tačiau jis teigė nepažinojęs Å¡audžiusio asmens, t. y.

V. S., todėl visiškai logiška, kad jis konkrečiai šio nuteistojo ir neįvardino kaip nusikaltime dalyvavusio asmens. Tačiau, lyginant šio nuteistojo ir R. Č. parodymus jie sutampa, kad šaudžiusiu asmeniu buvo būtent V. S.. Esant tokioms aplinkybėms kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog R. Č. parodymų neatitikimai yra mažareikšmiai ir nesudaro pakankamo pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu bei objektyvumu bendrai imant. 14. Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mobiliojo ryšio telefonų išklotinės patvirtina R.

Č. ir V. K. parodymus. Apelianto teigimu, Å¡ios iÅ¡klotinės kaip tik rodo, jog įvykio dienÄ V. S. nebuvo kartu su kitais nusikaltimÄ padariusiais asmenimis, nes:

1) V. S. mobiliojo ryÅ¡io telefonu nekontaktavo nei su vienu iÅ¡ jų; 2) G. B. skambino V. S. įvykio dienos 22.01 val. (pastarasis neatsiliepė), vadinasi, su juo kartu nebuvo. Su tokiais apelianto argumentais iÅ¡ dalies galima sutikti. IÅ¡ mobiliojo ryÅ¡io telefonų iÅ¡klotinių seka, jog prieÅ¡ 2019 m. rugpjūčio 25 d. nusikaltimÄ , kuris, bylos duomenimis, buvo padarytas laikotarpiu nuo 21.40 val. iki 21.47 val., G. B. kontaktavo ar bandė kontaktuoti su R. Č., V. K. ir V. S.. V. S. jis skambino 20.49 val. (jis neatsiliepė) ir 22. 01 val. (V.

S. taip pat neatsiliepė). Pats G. B. neigė dalyvavęs nusikaltime, neigė ir tai, kad jame dalyvavo V. S.. Jis pasakojo visiÅ¡kai kitokiÄ Ä¯vykio versijÄ , kuriÄ apylinkės teismas pagrįstai atmetė vadovaudamasis R. Č. ir V. K. parodymais. Minėta, kad V. S. iÅ¡ viso atsisakė duoti bet kokius parodymus ir paaiÅ¡kinti su jo dalyvavimu nusikaltime susijusias aplinkybes. Tačiau, G. B. skambučiai V. S. patvirtina tai, kad jiedu buvo pažįstami, kad jiedu D. B. įvykio dienÄ ieÅ¡kojo kontaktų su juo.

IÅ¡ tų pačių iÅ¡klotinių matyti, kad laikotarpiu nuo 21.16 val. iki 21.56 val. jokių nusikaltimÄ padariusių asmenų tarpusavio kontaktų nebuvo. Sugretinus tai su R. Č., V. K. ir nukentėjusiųjų parodymais, darytina iÅ¡vada, kad G. B., R. Č., V. K. ir V. S. tuo metu jau buvo kartu bei vyko į nusikaltimo vietÄ . Su tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada teisėjų kolegija sutinka.

15. Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų (rastų daiktų, kraujo ar kitokių pėdsakų), kurie sietų V. S. su įvykiu. Visų pirma, kaip matyti iÅ¡ bylos, V. S. buvo sulaikytas praėjus 3 mėnesiams po įvykio, t. y. 2019 m. lapkričio 27 d. Iki tol jis nebuvo nustatytas kaip nusikalstamoje veikoje dalyvavęs asmuo. Taigi, Å¡ioje byloje iÅ¡ karto po įvykio objektyviai nebuvo imtasi visų priemonių surasti bylai reikÅ¡mingus daiktus dėl pateisinamų ir suprantamų priežasčių – nebuvo duomenų apie visus nusikaltimÄ padariusius asmenis.

Kaip minėta, įvykio metu jie buvo su veido kaukėmis ir nė vienas iÅ¡ nukentėjusiųjų jų neatpažino, iÅ¡skyrus R. Č. (vadino jį Č.). Kita vertus, įrodymų byloje reikia ir bÅ«tina surinkti tiek, kad bÅ«tų galima daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamu atveju buvo padaryta nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas, kas Å¡iuo atveju ir buvo padaryta. Byloje surinktų įrodymų visumos – tai R. Č., V. K., nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, specialistų iÅ¡vadų bei kitų, pakanka V.

S. kaltei nustatyti. Tuo kolegija neabejoja.

16. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pakankamai detaliai išanalizavo nukentėjusiojo V. Č. parodymus ir juos visiškai teisingai įvertino. Teismas atsižvelgė į tai, kad apklaustas kelis kartus tyrimo metu V. Č. tvirtino nepažinęs, kas juos užpuolė ir kas į juos šaudė. Tik teisme, po daugiau kaip pusantrų metų, V. Č. ėmė tvirtinti, kad šaudė R. Č., kuris pats tai kategoriškai neigė. Teismas nurodė pakankamai aiškius motyvus, kodėl atmeta pakeistus akivaizdžiai V. S. naudai pakeistus V. Č. parodymus. Tai, kad teismo vertinimas ir padaryta išvada neatitinka apelianto lūkesčio tikrai nereiškia, kad toks vertinimas yra neteisingas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik teisme duoti nukentėjusiojo V. Č. parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų bei nepatvirtina gynybos versijos.

17. Tokiu bÅ«du, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pagrįstai nustatyta ir įrodyta, kad V. S., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. B., V. K. ir R. Č., vieÅ¡oje vietoje smurtavo prieÅ¡ nukentėjusiuosius, padarydamas jiems nežymius sveikatos sutrikdymus, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. S. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Dėl G. B. paskirtos bausmės 18. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, ir praÅ¡o jÄ suÅ¡velninti, t. y. paskirti Å¡velnesnę bausmės rūšį – vieÅ¡uosius darbus. Teisėjų kolegija su tokiu reikalavimu nesutinka.

19. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;

2) kaltės formÄ ir rūšį;

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;

4) nusikalstamos veikos stadijÄ ;

5) kaltininko asmenybę;

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį;

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes;

8) nusikalstama veika padarytÄ Å¾alÄ . Teismų praktikoje pripažįstama, kad skiriant bausmę, visoms Å¡ioms aplinkybėms turi bÅ«ti skiriama vienoda teisinė reikÅ¡mė, nė vienai iÅ¡ Å¡ių aplinkybių neturi bÅ«ti suteikiama iÅ¡skirtinė dominuojanti reikÅ¡mė. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

20. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikÅ¡mingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ ar aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

21. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. B. bausmę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau nustatė vienÄ jo atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę – kad jis nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas įvertino ir tai, kad G. B. padarė vienÄ nesunkų nusikaltimÄ , jo veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Jo veiksmais buvo padaryta reali žala – nežymiai sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, visuomenės rimtis. Jis buvo pakankamai aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, t. y. pakvietė V.

K. ir R. Č. sumuÅ¡ti Č., pats smurtavo prieÅ¡ vienÄ iÅ¡ nukentėjusiųjų. Skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta ir tai, jog G. B. neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Daugiau neigiamai nuteistÄ jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Ä®vertinęs tai, teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti G. B. paskyrus baudos bausmę, savo dydžiu nežymiai didesnę nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytas baudos, skiriamos už nesunkų nusikaltimÄ , minimumas.

Nors Å¡iuo metu nuteistasis niekur oficialiai nedirba, tačiau jis yra darbingas, pakankamai jauno amžiaus, teismas nustatė jam pakankamai ilgÄ , t. y. 20 mėnesių, paskirtos baudos savanoriÅ¡ko sumokėjimo terminÄ , tad prieÅ¡ingai negu teigiama apeliaciniame skunde, Å¡ios bausmės vykdymas nuteistajam nėra ypač apsunkintas ar neįmanomas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, o nuteistajam G.

B. paskirta bausmės rÅ«Å¡is, jos dydis atitinka jo asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumÄ . Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, ji paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų, todėl jos Å¡velninti nėra pagrindo. Dėl proceso iÅ¡laidų 22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Å iaulių skyrius apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymÄ , kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistÄ jį G.

B. sudaro 266,60 Eur. Apeliacinės instancijos teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo Å¡ioje byloje buvo gauta patikslinta pažyma dėl Å¡ių iÅ¡laidų. Å ioje pažymoje nurodoma, kad Å¡ios iÅ¡laidos sudaro 276,67 Eur sumÄ (į Å¡iÄ sumÄ Ä¯skaičiuota pirminėje pažymoje nurodyta suma). Å ias iÅ¡laidas praÅ¡oma iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistojo valstybei. Nors Å¡i patikslinta pažyma buvo gauta nesavalaikiai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo ir ekonomiÅ¡kumo principais, klausimÄ dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ nuteistojo G.

B. išsprendžia iš esmės.

23. BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas bÅ«tinas kitais Å¡io Kodekso numatytais atvejais. Å ioje byloje antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimo procesinėmis ir iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiÅ¡kia, kad apeliaciniame procese gynėjas paskiriamas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokiÄ teisę. Tai imperatyvinė teisės norma.

24. Kita vertus, pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimÄ iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, iÅ¡skyrus Å¡io Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, teismui taip pat nustatytas imperatyvas priimti sprendimÄ iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas iÅ¡ kaltininko, o priimant tokį sprendimÄ atsižvelgti į kaltininko turtinę padėtį.

25. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimas procesinėmis ir jų iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ nuteistojo nesuderinamas su Å¡io teise į gynybÄ bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamÄ jį procesÄ savo pasirinktÄ gynėjÄ , valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ teikiančio gynėjo dalyvavimÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-41-697/2021).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo teisės į gynybÄ užtikrinimas yra labiau reikÅ¡mingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieÅ¡ bÅ«tinumÄ iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistojo proceso iÅ¡laidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Be to, bylos duomenimis, nuteistasis G. B. kol kas niekur oficialiai nedirba, turi finansinių įsipareigojimų, skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta baudos bausmė. Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad Å¡iuo atveju antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos, susidariusios dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, turi bÅ«ti apmokamos iÅ¡ valstybės lėšų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria: Atmesti nuteistojo G. B. ir nuteistojo V. S. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio apeliacinius skundus. Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo iš nuteistojo G. B. išieškoti 276,67 Eur išlaidas dėl jam suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos. Teisėjai Sigitas Bagdonavičius Valdas Ciesiūnas Valdas Petras Meidus