2020-01-08 Nr. AB-562-3-61-3-00396-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-313-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00396-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. F. (V. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. F. (V. F.) skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. F. (V. F.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos muitinės departamento prie Lutuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2018 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1A-5 dėl Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 7PM190493 patvirtinimo (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 2) panaikinti Kauno TM 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 7PM190493 (toliau – ir Kauno TM sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta pripažinti V. F. skolininku muitinei, apskaičiuoti muitinėje V. F. mokestinę prievolę: muitą (įmokos kodas A00) – 56 771 Eur, akcizą (įmokos kodas 100) – 801 293 Eur, pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) (įmokos kodas B00) – 200 891 Eur, muito delspinigius (įmokos kodas 812) – 1 774 Eur, akcizo delspinigius (įmokos kodas 846) – 144 233 Eur ir PVM delspinigius (įmokos kodas 860) – 36 160 Eur, skolos atsiradimo datai 2016 m. kovo 19 d. ir įpareigoti pareiškėją teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę muitinei.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-277-813/2016 (toliau – ir baudžiamasis įsakymas) pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. pareiškėjas 2016 m. kovo 19 d. Panevėžio rajono ribose neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 448 000 pakelių cigarečių „L&M Red Label”, nepažymėtų banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą, neturėjo. Atsižvelgiant į tai, Kauno TM nusprendė apskaičiuoti mokestinę prievolę: muitą – 56 771 Eur, akcizą – 801 293 Eur, PVM – 200 891 Eur, muito delspinigius – 1 774 Eur, akcizo delspinigius –144 233 Eur ir PVM delspinigius – 36 160 Eur, ir įpareigojo pareiškėją šias sumas sumokėti. Muitinės departamentas tokį Kauno TM sprendimą patvirtino. Pareiškėjo teigimu, Muitinės departamento sprendimas priimtas neteisingai pritaikius materialinės teisės normas bei pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, pažeidžiant draudimą tęsti asmens persekiojimą už veiką, remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais.

3. Pareiškėjas nesutiko su Muitinės departamento argumentu, kad neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes pareiškėjas laikė be dokumentų ir jų nepateikė, todėl laikytina, kad prekės neturi Bendrijos statuso. Nagrinėjamu atveju svarbu, kad dėl 2016 m. kovo 19 d. įvykio pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 03-4-00029-16 pareiškėjui nebuvo pareikšti įtarimai ir pareiškėjas nebuvo kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1991 straipsnį (Muitinės apgaulė), kuris numato, kad tas, kas iš Europos Sąjungos valstybės narės į Lietuvos Respubliką įvežė privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir jų nepateikė Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, baudžiamas atitinkama sankcija. Nei minėtoje baudžiamojoje byloje, nei šioje mokestinėje byloje nepateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas 448 000 pakelių cigarečių į Lietuvos Respublikos teritoriją, gabendamas šias cigaretes tranzitu per Latvijos Respubliką, įvežė iš valstybės ne Europos Sąjungos narės ir todėl šioms prekėms turėtų būti taikoma muitinės kontrolė, todėl pareiškėjui nebuvo privaloma pagal tranzito procedūrą prekes pateikti muitinės kontrolei.

4. Pareiškėjo teigimu, Muitinės departamentas nepagrįstai plečiamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl „laikymo“ sąvokos, kuri visais atvejais turi būti suprantama kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo tik vairuotojas transporto priemonės, kurioje buvo rastas didelis kiekis cigarečių, nepaženklintų banderolėmis, taip pat nustatyta, kad visam procesui vadovavo pašalinis asmuo, kuris vėliau nebuvo surastas. Pareiškėjo įsitikinimu, yra nepagrįsta ir neteisinga teisėsaugos institucijos darbo broko arba nesėkmių, sulaikant ar surandant faktinį cigarečių savininką, neigiamas pasekmes perkelti pareiškėjui. Be to, nors baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad kaltinamasis žinojo, jog cigaretės į Europos Sąjungos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, taigi pareiškėjo vaidmuo buvo tik atsitiktinis, šiuo atveju pareiškėjas cigarečių aptariamu laikotarpiu neturėjo ir jų laikyti negalėjo. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, jis nepagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku.

5. Pripažįstant asmenį skolininku pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/91, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalį, turi būti įrodytas nesąžiningumas, ko Muitinės departamentas šiuo atžvilgiu neįrodė. Pareiškėjas nežinojo, kokia yra cigarečių rinkos kaina, nes jomis niekada neprekiavo. Tiek baudžiamojoje byloje, tiek mokestinio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas šias prekes (cigaretes) importavo, o prievolė mokėti akcizo mokestį Lietuvos Respublikoje už nurodytas cigaretes atsirado asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje ir būtent tuo momentu, kai jas priėmė.

6. Atsakovas Kauno Teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Kauno TM paaiškino, kad Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalyje. Kadangi pareiškėjas neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes, nepaženklintas banderolėmis, laikė be dokumentų ir jų nepateikė, todėl laikytina, kad prekės neturėjo Bendrijos statuso. Šios prekės turėjo būti pateiktos muitinei pagal skolos muitinei atsiradimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatas. Prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną yra minėtoje teritorijoje jau už pirmos muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, yra neteisėtai įvežtos prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

8. Pareiškėjo gabentos prekės – 448 000 pakelių cigarečių „L&M Red Label”, nesilaikant minėtų normų reikalavimų muitinei pateiktos nebuvo, todėl 2016 m. kovo 19 d. atsirado importo skola muitinei. Priešingai nei yra teigiama skunde, baudžiamojoje byloje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad pareiškėjas žinojo, jog gabens nelegalų krovinį, nes, jo teigimu, vyriškis pasiūlė jam užsidirbti pinigų už krovinio pervežimą (3 000 Eur) ir užsiminė, kad tai „dūmas“. Pagal pareiškėjo parodymus teisme iš šio žodžio jis suprato, kad gabens cigarečių krovinį. Taigi, pareiškėjas suprato, jog jis laikė ir gabeno neteisėtai apyvartoje esančius tabako gaminius. Ginčo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas laikė, gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes – yra nustatyta baudžiamojoje byloje ir neginčijama. Be to, skolininku pripažįstamas asmuo nebūtinai turi būti prekių savininkas ir prekių laikymo fakto nustatymas yra pakankamas pagrindas skolos atsiradimui, neatsižvelgiant į nuosavybės teisių į šias prekes buvimą ar nebuvimą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Muitinės departamentas paaiškino, jog nagrinėjamo ginčo atveju nelaikytina, kad prekės buvo gabenamos vykdant tranzito procedūrą, nes byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad prekėms muitinėje buvo įforminta muitinio tranzito procedūra. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad prekės buvo pateiktos muitinės kontrolei, jos buvo muitinės priežiūroje ir buvo vykdoma muitinės procedūra. Aplinkybė, kad prekės buvo perimtos Europos Sąjungos muitų teritorijoje, savaime nepaneigia prievolių, reglamentuotų Bendrijos muitų teisės aktais, vykdymo, nes įrodymų, kad ginčo prekės turėjo Bendrijos prekių statusą pareiškėjas nepateikė. Tuo atveju, kai nurodyti dokumentai nepateikiami, laikoma, kad prekės neturi Bendrijos statuso – Bendrijos statusą patvirtinančių dokumentų šioje byloje nėra, prekės pristatytos į muitinės įstaigą nebuvo, todėl jos laikytinos neteisėtai įvežtomis.

11. Pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas vadovaujantis ne Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmos įtraukos pagrindu (kaip asmuo įvežęs prekes), o vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka – kaip asmuo laikęs atitinkamas prekes. Nagrinėjamu atveju ir neginčijama, kad akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjas laikė, gabeno – Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Faktinės aplinkybės, nustatytos šioje baudžiamojoje byloje nekvestionuotinos, jomis Kauno TM ir rėmėsi apskaičiuodama importo skolą muitinei bei atitinkamai pagrįstai taikė Bendrijos muitų teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamu atveju prievolė mokėti importo mokesčius siejama su veiksmais – akcizais apmokestinamų prekių laikymu. Taigi, skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme pripažįstamas asmuo nebūtinai turi būti prekių savininkas ir prekių laikymo fakto nustatymas yra pakankamas skolos atsiradimui neatsižvelgiant į nuosavybės teisių šių prekių atžvilgiu buvimą ar nebuvimą. Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką klausimą. Be to, iš Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies bei Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto analizės galima daryti išvadą, jog asmuo, kuris pripažįstamas skolininku dėl prekių importo, laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme ir jam tenka pareiga mokėti akcizo mokestį.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas baudžiamuoju įsakymu pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje; Kauno TM sprendimu nuspręsta pripažinti pareiškėją skolininku muitinei, apskaičiuoti muitinėje pareiškėjui mokestinę prievolę: muitą – 56 771 Eur, akcizą – 801 293 Eur, PVM – 200 891 Eur, muito delspinigius – 1 774 Eur, akcizo delspinigius – 144 233 Eur ir PVM delspinigius – 36 160 Eur skolos atsiradimo datai 2016 m. kovo 19 d. ir įpareigoti pareiškėją teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę muitinei; minėtą Kauno TM sprendimą patvirtino Muitinės departamentas.

14. Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl Kauno TM sprendimo ir jį patvirtinančio Muitinės departamento sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas nagrinėjamoje byloje vertino, ar pareiškėjas pagrįstai laikytinas skolininku muitinei gabenus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestinamas prekes – cigaretes.

15. Spręsdamas ginčą teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatomis ir nurodė, kad pagal teismų praktiką asmuo pripažįstamas skolininku šios normaos prasme, kai, pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.

16. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme, kuris įsiteisėjęs, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas 2015 m. lapkričio 19 d. tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis Latvijos Respublikoje įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 448 000 Eur pakelių cigarečių ir jas Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno iki kelio Panevėžys-Ryga, kol buvo sulaikytas Kauno TM Mobiliųjų grupių skyriaus Panevėžio poskyrio pareigūnų. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-277-813/2016 nustatytos faktinės aplinkybės neginčytinos, o pareiškėjas dėl baudžiamojoje byloje jam pareikštų kaltinimų savo kaltę pripažino visiškai. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas laikytinas asmeniu, laikiusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką, o minėtos normos taikymui neaktualus neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktas, nes nurodytos nuostatos taikymui svarbu nustatyti būtent prekių įsigijimo arba laikymo faktą, kuris nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu.

17. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjo vaidmuo buvo tik atsitiktinis, jis buvo tik transporto priemonės vairuotojas, todėl cigarečių aptariamu laikotarpiu neturėjo ir jų laikyti negalėjo. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pakako nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog pareiškėjas turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje Nr. 1-277-813/2016 nustatytos aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas suprato, kad į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos cigaretės, taip pat, kad jos įvežtos neteisėtai. Todėl, teismo vertinimu, buvo pakankamas ir protingas pagrindas manyti, kad pareiškėjas pats baudžiamojoje byloje nurodęs tokias aplinkybes (t. y. vyriškis, kuris pasiūlė užsidirbti ir pokalbio metu užsiminė, kad tai „dūmas“; iš šio vartojamo žodžio pareiškėjas suprato, kad tai yra cigaretės) žinojo, kad jis laikė savo žinioje prekes, kurios yra įvežamos neteisėtai.

18. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu (nustatytas abiejų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatytų sąlygų buvimas). Vadovaudamasis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nenustatęs išimčių, dėl kurių pareiškėjo laikytoms prekėms akcizo mokestis nebūtų taikomas, teismas sprendė, kad pareiškėjui pagrįstai priskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai už neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas akcizo mokesčiu apmokestinamas prekes.

19. Teismas konstatavo, kad Kauno TM skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažino pareiškėją skolininku muitinei ir pareiškėjui pagrįstai nustatė įpareigojimą sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę, o Muitinės departamentas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas. Nenustatęs pagrindo panaikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas V. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir skundą tenkinti – panaikinti Muitinės departamento ir Kauno TM sprendimus.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui ir akcentuoja, kad ginčo sprendimus priėmusios muitinės institucijos ir bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje nustatytus faktus, kuriais remiantis nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas suprato ir žinojo, jog į Latvijos Respubliką buvo įvežtos cigaretės ir buvo įvežtos neteisėtai. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas žinojo, jog cigaretės į Europos Sąjungos (Latvijos ar Lietuvos) teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Pareiškėjo vaidmuo nusikaltime buvo tik atsitiktinis, krovinys į vilkiką buvo kraunamas supakuotas, tad vadovautis tik iš pareiškėjo nugirstų kitų asmenų nuotrupų apie paminėtą „dūmą” ir daryti vienareikšmiškas išvadas apie patį krovinį yra nepagrįsta. Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme pareiškėjui nebuvo inkriminuojamas prekių laikymas.

22. Pareiškėjui nebuvo pareikšti įtarimai ir jis nebuvo kaltinimas pagal Baudžiamojo kodekso 1991 straipsnį. Nepateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas 448 000 pakelių cigarečių į Lietuvos Respublikos teritoriją, gabendamas šias cigaretes tranzitu per Latvijos Respubliką, įvežė iš valstybės ne Europos Sąjungos narės ir todėl šioms prekėms turėtų būti taikoma muitinės kontrolė, todėl pareiškėjui nebuvo privaloma pagal tranzito procedūrą prekes pateikti muitinės kontrolei.

23. Atsakovas ir Muitinės departamentas neįrodė pareiškėjo nesąžiningumo, kas yra būtina sąlyga taikyti Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas šias prekes (cigaretes) importavo, todėl pagal Akcizų įstatymą jam neatsirado prievolė mokėti akcizus. Muitinė neteisingai išaiškino bei pritaikė Akcizų įstatymo nuostatas, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, t. y. asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei. Remiantis Akcizų įstatymo nuostatomis, prievolė mokėti akcizo mokestį Lietuvos Respublikoje už nurodytas cigaretes atsirado asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje ir būtent tuo momentu, kai jas priėmė. Mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestinimą siejo su nusikalstamos veikos padarymu.

24. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos taikymui neaktualus neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktas, nes šiuo atveju svarbu nustatyti prekių įsigijimo ir laikymo faktą, kuris nagrinėjamoje byloje nustatytas įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu. Atsakovo teigimu, teismo sprendime pagrįstai buvo padaryta išvada, kad iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių pareiškėjas žinojo apie savo žinioje laikomas neteisėtai įvežtas prekes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, ir nurodo, jog pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia nei ginčijamų sprendimų, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje ginčas kilo dėl muitinės institucijų sprendimų, pagal kuriuos muitinė pripažino pareiškėją skolininku muitinei bei apskaičiavo muito mokestį, akcizo mokestį, pridėtinės vertės mokestį ir su jais susijusias sumas dėl to, kad pareiškėjas gabeno akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurios buvo nepažymėtos banderolėmis, duomenys, įrodantys muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, nebuvo pateikti, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisinių santykių susiformavimo metu galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą 202 straipsnio 1 dalies a punkte buvo numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes (1) ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (2).

30. Teismų praktikoje pažymima, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos seka, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje A143-2619/2011, 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2048-575/2017).

31. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas suprato, jog į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos cigaretės, taip pat, kad jos įvežtos neteisėtai. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas nesutinka su paminėta teismo išvada, kad jis žinojo apie gabenamas kontrabandines cigaretes. Taigi apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

32. Byloje esančiame įrodyme – Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. baudžiamajame įsakyme – yra užfiksuota, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 19 d. Latvijos Respublikoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 448 000 pakelių cigarečių „L&M Red Label“ be banderolių ir jas Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno vilkiku (b. l. 19–27). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, atsakovas privalėjo baudžiamuoju įsakymu vadovautis. Be to, byloje nėra patikimų objektyvių įrodymų paneigiančių paminėtu įsakymu nustatytus faktus, todėl teismui nėra pagrindo juo nesivadovauti. Byloje įrodyta, kad prekės buvo betarpiškai pareiškėjo žinioje, taigi jų laikymas Muitinės kodekso 202 straipsnio prasme yra įrodytas.

33. Apeliaciniame skunde teismui pabrėžiama, kad cigaretes buvo gabenamos tranzitu. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad nagrinėjamo ginčo atveju nelaikytina, kad prekės buvo gabenamos vykdant tranzito procedūrą, nes byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad prekėms muitinėje buvo įforminta muitinio tranzito procedūra; apeliantas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad prekės buvo pateiktos muitinės kontrolei, jos buvo muitinės priežiūroje ir buvo vykdoma muitinės procedūra.

34. Apeliantas teigia, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas cigaretes įvežė iš valstybės ne Europos Sąjungos narės. Teismo nuomone, taikant aukščiau paminėtas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, nėra būtina, kad pats pareiškėjas būtų įvežęs cigaretes į Lietuvos Respublikos teritoriją. Aplinkybė, kad prekės buvo perimtos Sąjungos muitų teritorijoje, savaime nepaneigia prievolių, reglamentuotų Bendrijos muitų teisės aktais, vykdymo, nes įrodymų, kad ginčo prekės turėjo Bendrijos prekių statusą apeliantas nepateikė. Ginčo prekių Bendrijos statusą patvirtinančių dokumentų šioje byloje nėra, prekės pristatytos į muitinės įstaigą nebuvo, todėl jos laikytinos neteisėtai įvežtomis.

35. Apeliantas teigia, kad jam nebuvo pareikšti įtarimai ir jis nebuvo kaltinimas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį muitinės apgaulę. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad skola pagal Bendrijų muitinės kodekso 202 straipsnį atsiranda nepaisant to, ar buvo pareikšti kaltinimai muitinės skolininkui, ar ne pagal nacionalinę baudžiamąją teisę. Todėl teismas atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nereikšmingus.

36. Apelianto teigimu, tiek baudžiamojoje byloje, tiek mokestinio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad jis šias prekes (cigaretes) importavo, todėl pagal Akcizų įstatymą jam neatsiranda prievolė mokėti akcizus. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat, Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

37. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso prasme, atsižvelgiant į Akcizų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, jam atsiranda prievolė mokėti akcizus už importuojamas prekes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-662/2015, 2014 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1919/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1286/2014). Taigi apelianto argumentai, kad jis akcizo mokesčio neprivalo mokėti, neatitinka teismų praktikos ir atmetami.

38. Apibendrinusi visus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu, kurio naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. F. (V. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius