2017-10-11 Nr. AB-18388-3-61-3-00183-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2197-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00183-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės ir 650 Eur turtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš darbo bei gydymo įkalinimo įstaigoje sąlygų, kurios, esą, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad dirbant Lukiškių TI-K teko dirbti ne jam priklausančius darbus, jis neturėjo poilsio laiko, dirbo be laisvų dienų, už papildomai atliktus darbus pareiškėjui nebuvo sumokėta. Pareiškėjui paprašius suteikti atostogas, prašymas nepagrįstai atmestas. Taip pat pareiškėjui atsisakyta suteikti gydytojo psichiatro pagalbą. Nurodė, kad negali dalyvauti pozityvaus užimtumo programose, naudotis ribota interneto prieiga. Dėl šių aplinkybių patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dideliu nepatogumu, dvasine skriauda bei fizinėmis kančiomis.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–12) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 18 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. N-93 „Dėl nuteistųjų palikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus bei paskyrimo į pareigas“ atsižvelgus į jo 2014 m. liepos 16 d. sutikimą-pasižadėjimą Nr. 16-286 bei 2014 m. rugpjūčio 18 d. išvadas dėl nuteistojo palikimo atlikti ūkio darbus Nr. 24-4965, buvo paliktas Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus ir paskirtas į maisto dalintojo pareigas, nustatant mėnesinio atlyginimo koeficientą – 0,48. 2015 m. liepos 7 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. N-80 „Dėl nuteistojo išbraukimo iš nuteistųjų, paliktų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus, sąrašo“ ir atsižvelgus į jo 2015 m. liepos 16 d. prašymą dėl perkėlimo į pataisos namus tolimesnei bausmei atlikti, pareiškėjas buvo išbrauktas iš nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus sąrašo.

2.2. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. turėjo šias drausmines nuobaudas: 2015 m. gegužės 7 d. – papeikimą, 2015 m. liepos 24 d. – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 130 straipsnio 2 dalies norma, teisė į atostogas pareiškėjui nepriklauso. Be to, Lukiškių TI-K nebuvo gauta pareiškėjo prašymų dėl tokių atostogų suteikimo.

2.3. Nurodė, kad į nemokamus darbus pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymui, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimui nuteistasis buvo įtrauktas, vadovaujantis BVK 134 straipsniu.

2.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. lapkričio 24 d. buvo gautas pareiškėjo rašytinis prašymas (reg. Nr. 15-585/2015-11-24), kuriame jis prašė nenagrinėti 2015 m. lapkričio 3 d. skundo (reg. Nr. 2G-3489/2015-11-10) dėl maisto dalintojo darbo, pasilikus Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti, kadangi minėtame skunde išdėstytos problemos išspręstos tiesioginio pokalbio su SRS būrio viršininku metu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata ir atsižvelgus į minėtą pareiškėjo Lukiškių TI-K direktoriui adresuotą prašymą, jo skundo nagrinėjimo procedūra buvo nutraukta.

2.5. Dėl gydytojo psichiatro apžiūrų nurodė, kad pagal Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalą nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. liepos 14 d. Sveikatos priežiūros tarnyboje pareiškėjo prašymų gydytojui psichiatrui registruota nebuvo. Nuo 2015 m. liepos 15 d. pareiškėjas ne kartą buvo apžiūrimas gydytojo psichiatro, jo konsultuotas, jam paskirti vaistai. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo suteikta gydytojo psichiatro pagalba visiškai neatitinka tikrovės.

2.6. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis patyrė žalą nėra pagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. BVK 7 straipsnyje įtvirtintas humanizmo principas niekad nebuvo pažeistas, vykdant laisvės atėmimo bausmę pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, tai, kad jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Šiuo atveju nėra priežastinio ryšio dėl jo skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių jis galėjo patirti tam tikrą žalą, kurią prašo atlyginti, todėl toks pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 54–58) pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas atlikti nuolatinio pobūdžio ūkio darbus, t. y. 2014 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. N-93 nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvo paskirtas į maisto dalintojo pareigas (mėnesinio atlyginimo koeficientas – 0,48 Minimaliosios mėnesinės algos) (b. l. 20). Iš byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog, maksimalus ginčo laikotarpiu per mėnesį pareiškėjo dirbtų dienų skaičius yra 23 darbo dienos, pareiškėjo didžiausias per mėnesį dirbtų valandų skaičius yra 183, kas reiškia, kad pareiškėjo darbo diena buvo ne ilgesnė kaip aštuonių valandų (b. l. 31). Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo priverstas dirbti papildomus darbus, neįeinančius į jo pareigybės kompetencijos ribas, t. y. nešioti dėžes su maisto prekėmis iš parduotuvės, valyti koridorius, tvarkyti patalpas, už šiuos darbus pareiškėjui nebuvo mokamas papildomas atlyginimas. Teismas pažymėjo, kad nuteistojo asmens, atliekančio maisto dalintojo darbus, pareigybės aprašyme nurodyta, kad šias funkcijas atliekantis asmuo turi palaikyti darbo vietoje švarą bei tvarką (6.7. p.), vykdyti įstaigos pareigūnų nurodymus pristatant parduotuvėje pirktas prekes bei gautus siuntinius į rėžiminę zoną suimtiesiems ir nuteistiesiems (6.2. p.), vykdyti kitus įstaigos pareigūnų teisėtus reikalavimus bei nurodymus (6.8. p.). Taigi, pareiškėjo nurodytas papildomas darbas įėjo į jo kompetencijos ribas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui turėjo būti mokamas papildomas atlyginimas už jo kompetencijai nepriskirtų pareigų vykdymą. Be to, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, t. y. nustatytą darbo užmokesčio koeficientą dauginant iš galiojančios mėnesinės minimalios algos. Atsižvelgęs į tai bei į teisinį reguliavimą (BVK 111 str., 125 str. 1, 2 d., 128 str. 1, 3 d., 131 str. 1 d., 167 str. 3 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 3, 4, 12 p., 2 priedas), teismas konstatavo, jog pareiškėjui darbo užmokestis buvo išmokėtas pagal galiojančius teisės aktus už faktiškai dirbtą laiką, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo verčiamas dirbti darbą, kuris nepriklausė jo kompetencijai objektyviai nepagrįsti.

5. Atsižvelgęs į Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio nuostatas, teismas pripažino, kad Bausmių vykdymo kodeksas tiksliai nustato darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdį: pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo darbai bei nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai. Bausmių vykdymo kodekse taip pat nustatyta nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarka bei sąlygos: juose dalyvaujama pagal pataisos įstaigos administracijos sudarytą grafiką; jie atliekami laisvu nuo darbo laiku, t. y. baigus pagrindinį darbą arba poilsio dienomis; jų trukmė neturi viršyti dviejų valandų per dieną. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 24-8788 patvirtina, kad pareiškėjas, kaip ir visi kiti nuteistieji, buvo įtraukiamas į nemokamus darbus, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl nepagrįstai nesumokėto darbo užmokesčio už papildomai atliktus tvarkymo darbus yra abstraktūs, bei į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokiomis dienomis, kiek laiko jis buvo paskirtas atlikti nemokamus darbus, abejoti atsakovo Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis, teismas neturėjo teisinio pagrindo.

6. Dėl atostogų suteikimo teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio 6 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 148 punktu bei atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais, kad pareiškėjas 2015 m. turėjo šias nuobaudas: 2015 m. gegužės 7 d. pareiškėjui skirtas papeikimas, 2015 m. liepos 24 d. pareiškėjui skirtas draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus (b. l. 48–49), todėl šiuo laikotarpiu atostogos pareiškėjui negalėjo būti suteiktos. Kartu teisėjų kolegija pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bausmės atlikimo metu kreipėsi dėl nemokamų atostogų jam suteikimo, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl išrašų ar kopijų iš jo asmens knygelės, kurioje, pareiškėjo teigimu, yra įrašas apie atsisakymą suteikti jam minėtas atostogas, ir ši institucija būtų atsisakiusi juos pateikti. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos, patirtos dėl nepagrįsto atsisakymo suteikti atostogas, atlyginimo priteisimo.

7. Dėl psichiatro pagalbos suteikimo bei vaistų skyrimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 19 d. skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K, nurodydamas, kad jam atsisakoma suteikti būtiną psichologinę pagalbą bei vaistus (b. l. 27), tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjui psichologinė pagalba buvo suteikta keletą kartų: 2015 m. liepos 15 d. pareiškėjas konsultuotas pagal jo paties prašymą, kadangi konsultacijos metu indikacijų medikamentiniam gydymui nebuvo, gydymas neskirtas; 2015 m. rugpjūčio 3 d., pareiškėjas konsultuotas dėl padidinto dirglumo pagal jo paties prašymą, paskirti vaistai; 2015 m. rugpjūčio 19 d. pokalbio su psichologu metu pareiškėjas skundėsi miego sutrikimais, skirti vaistai; 2015 m. rugsėjo 7 d., 2015 m. rugsėjo 14 d., 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjas konsultuotas gydytojo psichiatro, jam paskirti vaistai; 2015 m. lapkričio 24 d. konsultuotas gydytojo psichiatro pagal pareiškėjo prašymą, skirtas gydymas vaistais (b. l. 25). Nors pareiškėjas teigia, kad jam buvo skirta nepakankamai vaistų, būtinų atsižvelgiant į jo sveiktos būklę, teismas pažymėjo, kad ginčų dėl suteiktų medicininių paslaugų kokybės administracinis teismas nesprendžia. Objektyviai matyti, kad pareiškėjui gydytojo psichologo bei psichiatro pagalba buvo skirta pagal jo paties prašymus, pareiškėjas konsultuotas ne kartą.

III. 8. Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67–68), kuriame prašo panaikinti ar pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Lukiškių TI-K pareiškėjas 8 valandas dirbdavo ir dar dvi valandas administracija jam skirdavo nemokamų darbų. Be to, pareiškėjas turėjo dirbti ir savaitgaliais bei švenčių dienomis, poilsio dienų neturėjo, o Lukiškių TI-K administracija to neįrodė, todėl tai turėtų būti vertinama pareiškėjo naudai.

8.2. Dėl papildomų neapmokamų jo kompetencijai nepriskirtų darbų atlikimo pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie sukėlė jam dvasines ir fizines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

8.3. Pareiškėjui nebuvo vykdomos jokios socialinės reabilitacijos programos, ko teismas visai nevertino.

8.4. Pareiškėjui taip pat nebuvo suteikta BVK 11 straipsnio 1, 3, 4 dalyse numatyta teisė gauti medicininę ir teisinę pagalbą, kai jos reikėjo.

8.5. Teismas neobjektyviai ir neišsamiai įvertino aplinkybes, deramai nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56, 80 straipsniais bei priėmė neteisingą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 75–77) prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

9.2. Vadovaujantis CK teisės normų sistemine analize dėl civilinės atsakomybės, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

9.3. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje išvardytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertintini pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

10.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K dirbo nustatytą valandų skaičių per savaitę, papildomi darbai įėjo į jo kompetenciją pagal pareigybės aprašymą, jo darbas buvo apmokamas pagal galiojančius teisės aktus už faktiškai dirbtą laiką, nemokami darbai pareiškėjui skirti laikantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatų, o atostogos, esant galiojančių nuobaudų, pareiškėjui nepriklausė, todėl šiuo aspektu nebuvo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Taip pat teismas pripažino, kad pareiškėjui gydytojo psichologo bei psichiatro pagalba buvo skirta pagal jo paties prašymus, pareiškėjas konsultuotas ne kartą, todėl šiuo aspektu taip pat nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

13. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jame jis iš esmės dėsto tuos pačius nusiskundimus kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K bei iš esmės nesutinka su visu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

14. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas.

15. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Be to, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių bei pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes nepažeidė, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

17. Teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytų faktinių bylos aplinkybių, padarytų išvadų bei išdėstytų motyvų, susijusių su pareiškėjo darbo bei gydymo sąlygomis Lukiškių TI-K, papildomai akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su negalėjimu dalyvauti socialinės reabilitacijos programose bei teise gauti teisinę pagalbą, nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui ir teismas dėl jų nepasisakė, o atsakovo atstovui nebuvo suteikta galimybė atsakyti į tai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).

18. Kita vertus, pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas buvo tik nurodęs, kad negali dalyvauti pozityvaus užimtumo programose, tačiau nedetalizavo, kokiose konkrečiose programose negali dalyvauti, ar ir kada kreipėsi dėl to į įstaigos administraciją, ar jam buvo atsisakyta leisti dalyvauti tokiose programose ir pan. Taip pat pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nedetalizavo, kokios konkrečios socialinės reabilitacijos programos nebuvo vykdomos jo atžvilgiu ir nenurodė su tuo susijusių aplinkybių. Pažymėtina, jog nepaisant to, kad šio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, tačiau pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-901-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Šiuo atveju atsakovo atstovas pateikė Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą dėl pareiškėjo skundo, susijusio su darbo sąlygomis Lukiškių TI-K (b. l. 13–14), ir kitus su tuo susijusius įrodymus, kadangi pareiškėjas tik su jo darbu ir psichinės sveikatos priežiūra susijusias kalinimo sąlygas pakankamai detalizavo ir apibūdino reikšmingomis aplinkybėmis, tačiau kitų nusiskundimų pakankamai nedetalizavo.

19. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, viena vertus, konstatuoja, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo dalyvauti pozityvaus užimtumo ar socialinės reabilitacijos programose yra nepagrįsti, kita vertus, minėtų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, nenurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, nenagrinėja ir nevertina.

20. Pažymėtina, jog laisvės atėmimo atžvilgiu Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamos su įkalinimu susijusios kančios ir pažeminimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jo sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12; 29292/12; 69598/12; 40163/13; 66281/13; 70048/13; 70065/13), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04), 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 92–94 p.). Atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju nenustatyti teisės aktų pažeidimai dėl pareiškėjo darbo sąlygų Lukiškių TI-K bei kiti jo nurodyti nusiskundimai kalinimo sąlygomis nebuvo pripažinti pagrįstais, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos jam sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius