2021-04-14 Nr. AB-7614-3-65-3-00409-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1254-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00409-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „Šnieriškių bendruomenė“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „Šnieriškių bendruomenė“ skundą atsakovui Molėtų rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas asociacija „Šnieriškių bendruomenė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) direktoriaus 2018 m. spalio 16 d. įsakymą Nr. B6-888 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo patvirtintas Molėtų rajono (Duomenys neskelbtini) seniūnijos (Duomenys neskelbtini) kaimo centrinės dalies detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad asociacija „Šnieriškių bendruomenė“ vienija fizinius asmenis, valdančius jiems nuosavybės teise priklausančias sodybas ir namų valdas, esančias Molėtų rajono savivaldybėje, (Duomenys neskelbtini) kaime (toliau – ir Kaimas), ir rengiant Detalųjį planą dalyvavo teritorijų planavimo procedūroje. Kaimas yra Labanoro regioniniame parke, Aiseto kraštovaizdžio draustinyje, Kaimo teritorijoje yra išskirtos dvi „Natura 2000” teritorijos – paukščių apsaugai ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos; pagal Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. B1-111 patvirtintą Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas), Kaimas patenka į gamtinio karkaso teritoriją ir valstybinių parkų ir draustinių funkcinę zoną; pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219 patvirtinto Labanoro regioninio parko tvarkymo plano (toliau – ir Labanoro regioninio parko tvarkymo planas) Aiškinamojo rašto pagrindinius teiginius, Kaime išskirtos sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonos.

3. Pareiškėjo teigimu, Detaliojo plano sprendiniai, išdėstyti Aiškinamojo rašto 15 puslapyje, kuriais numatyta didelio masto Kaimo plėtra ir reikšmingas pokytis šio Kaimo urbanizavime, prieštarauja Bendrajam planui, pagal kurį Detaliuoju planu suplanuota teritorija yra priskirta konservacinės teritorijos (konservacinio prioriteto) zonai – valstybinių parkų ir draustinių funkcinei zonai (C-F) – ir miškų ūkio zonai, kuriose ekstensyvi urbanizacija negalima; Kaimas nėra išskirtas kaip urbanizuojama teritorija ir nepriskirtas urbanizuojamos teritorijos funkcinei zonai. Atsižvelgus į funkcinių zonų sąvokas, Kaimo teritorijos urbanizavimas ir užstatymo intensyvumo didinimas nėra galimas.

4. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad Kaimo gyvenamosios trobos buvo statomos iš abiejų pusių ilgos kalvos, kuri tęsiasi apie 400 metrų statmenai ežero krantui. Kaimo plėtra vyko pietrytinėje dalyje, pratęsiant kaimą ant statmenai einančios kalvos. Kaimo „T” formos užstatymas palieka laisvą išėjimą ir atvirą erdvę pagrindinės linijos sodyboms. Pareiškėjo teigimu, Detaliojo plano sprendiniais suardoma susiformavusi Kaimo planinė ir bendra kraštovaizdžio struktūra, užstatomos atviros kraštovaizdžio erdvės, kadangi užstatymo zonos numatytos ne pagrindinės kalvos zonoje, o naujos sodybos paverčia kaimą keturių eilių, uždengiama laisva erdvė daliai pagrindinės linijos kaimo sodybų ir sukuriamas ištisinis paežerės zonos užstatymas. Bendruomenės vertinimu, tokie Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419 patvirtinto Labanoro regiono parko apsaugos reglamento (toliau – ir Labanoro regioninio parko apsaugos reglamentas) sprendiniams, numatantiems būtinybę išsaugoti išlikusią (susiformavusią iki 1939 m.) būdingą gyvenamųjų vietovių planinę struktūrą ir bendrą kraštovaizdžio struktūrą ir jo estetinę vertę, erdvinį raiškumą, raiškius reljefo ir hidrografinio tinklo elementus, bei Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto sprendiniams, nustatantiems, kad siekiant išsaugoti ir didinti regioninio parko biologinę įvairovę, būtina išsaugoti atviras kraštovaizdžio erdves.

5. Pareiškėjas teigė, kad Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 28 puslapyje nurodytais sprendiniais neteisėtai ir nepagrįstai suformuoti gyvenamosios paskirties pastatų kvartalai, kadangi numatomos vienbučių ir dvibučių pastatų gyvenamosios teritorijos (kitos paskirties žemė) [GV], skirtos ekstensyviai užstatyti teritoriją, t. y. vieno ir dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatų kvartalams su šios teritorijos gyventojų aptarnavimui reikalinga paslaugų, socialine, inžinerine ir kita infrastruktūra, rekreacijai skirtais atskiraisiais želdynais. Tokie sprendiniai prieštarauja Bendrajam planui, pagal kurį Kaimas patenka į gamtinio karkaso teritoriją, kurioje numatyta kraštovaizdžio formavimo kryptis – išlaikyti ir saugoti esamą natūralų kraštovaizdžio pobūdį, bei Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 22 straipsnio 6 dalies nuostatoms, draudžiančioms gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose statyti gyvenamuosius kvartalus, t. y. formuoti urbanizuotas teritorijas, sudarytas iš 5 ar daugiau gyvenamųjų namų ar ūkininkų sodybų, atstumas tarp kurių ne didesnis kaip 150 m.

6. Be to, pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad Kaimas yra Labanoro regioniniame parke, Aiseto kraštovaizdžio draustinyje, kuris pagal Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 5 dalį priskiriamas kompleksinių draustinių rūšiai ir kuriame vykdomą veiklą reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis, teigė, kad Aiseto kraštovaizdžio draustinio tvarkymo planas nėra parengtas, o pagal Bendrojo plano sprendinius teritorija yra priskirta neurbanizuojamos teritorijos funkcinei zonai – valstybinių parkų ir draustinių funkcinei zonai. Pareiškėjas tvirtino, kad Detaliuoju planu suplanuotai teritorijai nėra suformuotos reikiamo dydžio gamtinio karkaso struktūros, todėl pažeidžiamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-96 patvirtintų Gamtinio karkaso nuostatų (toliau – ir Gamtinio karkaso nuostatai) 10 punktas. Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 28 punkte įtvirtintą draudimą statyti naujus ar plėsti esamus rekreacinius pastatus ir kompleksus, statyti naujas ūkininko sodybas.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniai, numatantys, jog Kaimas plėtojamas kaip individualaus poilsio rekreacinė gyvenvietė, todėl didžiajai daliai teritorijos nustatomas gyvenamosios teritorijos naudojimo tipas ir kitos paskirties vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos teritorijų naudojimo būdas, ir kad viename žemės sklype numatytos kelios savarankiškos statybos zonos, prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies nuostatoms, pagal kurias valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo (atidalijimo) bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 hektarai, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis – mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus tam tikras išimtis. Bendruomenės teigimu, tokių išimčių nagrinėjamu atveju nėra.

8. Pareiškėjas teigė, kad teritorijų planavimo sąlygos buvo išduotos planuoti 15 ha plotą, o Detaliuoju planu suplanuota teritorija buvo išplėsta iki 25 ha ploto. Iš esmės pasikeitus teritorijų planavimo dokumento turiniui ir apimčiai, naujos planavimo sąlygos nebuvo gautos. Pareiškėjo tvirtinimu, Detaliojo plano teritorija neatitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 34 punkto sprendinių ir išeina už numatytos detaliojo plano rengimo teritorijos.

9. Bendruomenė, remdamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teigė, kad aplinkybė, jog Detalusis planas nenustato statybos linijos, yra nesuderinama su Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendiniais, pagal kuriuos, rengiant detaliuosius planus, turi būti nustatyta užstatymo linija.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Detaliajame plane be pagrindo keičiamos esamų servitutų (servitutai S3 ir S5) vietos ir nepagrįstai numatomi nauji servitutai (servitutai S6 ir S9). Šie Detaliojo plano sprendiniai nulemia servitutų vietą, apimtį ir jų nustatymo būtinybę. Dėl to Detaliojo plano sprendiniai, nustatantys, jog Pagrindiniame brėžinyje įbraižyti planuojami servitutai nebus registruojami Nekilnojamojo turto registre ir nesukels teisių ir pareigų viešpataujančių ir tarnaujančių daiktų savininkams, kol neatsiras paminėti juridiniai faktai, prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms. Nėra duomenų, kad būtų išreikšta Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo, būtina priimti sprendimą nustatyti servitutą.

11. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą ištirti Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 ir 34 punktų atitiktį aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatoms.

12. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Atsakovas nurodė, kad Bendruomenė nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ja pasinaudoti nebegali. Savivaldybės administracija 2018 m. liepos 12 d. raštu Nr. B22-1413 Bendruomenei pateikė atsakymus dėl jos 2018 m. liepos 9 d. teiktų pasiūlymų. Šis atsakymas nebuvo apskųstas. Atsakovo vertinimu, Įsakymo panaikinimas nesukurtų jokių teisinių pasekmių.

14. Atsakovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius, kad Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Bendrajam planui. Pagal Bendrojo plano sprendinių Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinį, Detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į valstybinių parkų ir draustinių funkcinę zoną (C-F). Šio brėžinio reglamentų lentelėje nurodyta, kad šioje zonoje veiklą reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai, valstybinių parkų ir draustinių nuostatai, valstybinių parkų apsaugos reglamentai, saugomoms teritorijoms parengti teritorijų planavimo dokumentai ir kiti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys teisės aktai. Savivaldybės administracija, remdamasi šiais Bendrojo plano sprendiniais, tvirtino, kad valstybinių parkų ir draustinių funkcinėje zonoje galima tokia veikla, kokią leidžia minėti teisės aktai.

15. Atsakovas nurodė, kad Detaliuoju planu planuojama teritorija patenka į sugriežtinto reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Joje yra galima gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas. Pagal Detaliojo plano sprendinius, nauja statyba numatyta tik sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kurioje statyba leidžiama pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą. Remiantis Labanoro regiono parko apsaugos reglamento 10.3 punkto nuostatomis, nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, jog Detaliojo plano sprendiniais suardoma susiformavusi Kaimo planinė struktūra ir bendra kraštovaizdžio struktūra.

16. Savivaldybės administracija nurodė, kad Detaliajame plane suplanuotos teritorijos tipas – gyvenamoji teritorija vienbučių ir dvibučių namų statybai (GV) – atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plane numatytą sugriežtinto reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zoną; naujų statinių statyba Detaliajame plane numatyta būtent toje vietoje, kurioje jų statyba yra galima pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą. Atsakovas teigė, kad Detaliajame plane vartojama kvartalo sąvoka atitinka Teritorijų planavimo įstatyme, o ne Gamtinio karkaso nuostatuose pateiktą kvartalo apibrėžimą. Detaliuoju planu gyvenamieji kvartalai nėra planuojami, Kaimo centrinė dalyje yra susiformavę kvartalai, t. y. teritorijos dalys, kurios viena nuo kitos iš trijų pusių yra atskirtos gatvių tinklo ir (ar) natūralių barjerų. Pažymėjo, kad kvartalas gali apimti ir kelias vienkiemines sodybas, Detaliuoju planu nėra sudaryta prielaidų iš esamų sklypų suformuoti daug mažų sklypų, kvartalų dalyse yra galima statyba, jeigu tokių žemės sklypų parametrai atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano reikalavimus. Detaliojo plano teritorijų naudojimo reglamentų aprašymo lentelės 5 pastaboje nurodoma, kad naujų statinių statybos Detaliojo plano teritorijoje galimos tik laikantis Labanoro regioninio parko tvarkymo plano reikalavimų ir Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento.

17. Atsakovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius, jog Detaliuoju planu nėra suformuotos reikiamo dydžio gamtinio karkaso struktūros. Detaliajame plane numatyta, jog naujų statinių statybos suplanuotoje teritorijoje galimos tik laikantis Labanoro regioninio parko tvarkymo plano ir Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų, Detaliajame plane yra numatytos teritorijos dalys, kurioms nustatomas naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos (G1). Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų Teritorijų planavimo normų 1 lentele, šios teritorijos naudojimo būdo atveju galimos vyraujančios statinių ar jų grupių paskirtys – vieno ir dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatai su pagalbinio ūkio paskirties pastatais. Nurodytas žemės naudojimo tipas neprieštarauja Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 28 punktui, kuris nedraudžia statyti gyvenamosios paskirties pastatų draustiniuose.

18. Savivaldybės administracija nurodė, kad Detalusis planas yra parengtas ne konkrečiam žemės sklypui, o Kaimo teritorijai, kurios plotas siekia apytiksliai 25 ha. Tai reiškia, kad Detaliojo plano sprendiniai nėra siejami su Detaliojo plano rengimo metu buvusiomis konkrečių žemės sklypų ribomis, statybos zonos formuojamos reglamentinei zonai; statybos galimybė nustatytose statybos zonose galėtų būti realizuojama tik tuose sklypuose, kurių išdėstymas, dydis ir konfigūracija ir kiti parametrai atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius bei kitų teisės aktų reikalavimus. Atsakovas, remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 11 dalies nuostatomis, teigė, kad gretimų žemės sklypų savininkai, atsižvelgdami į Detaliajame plane nustatytas užstatymo zonas, turėtų galimybę pakeisti žemės sklypų ribas parengiant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus.

19. Atsakovas, remdamasis Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 9 puslapyje esančiu nurodymu, jog Detalusis planas rengiamas vadovaujantis Savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 21 d. įsakymu „Dėl Molėtų rajono (Duomenys neskelbtini) seniūnijos (Duomenys neskelbtini) kaimo centrinės dalies detaliojo plano rengimo“ Nr. B6-1097, Savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 27 d. patvirtinta darbų programa, 2014 m. lapkričio 27 d. Teritorijų planavimo sąlygų Nr. P14(19.24)-50 4-uoju punktu, kuriame nurodyta, kad planuojamos teritorijos plotas apie 25 ha, teigė, kad nepagrįstas pareiškėjo tvirtinimas, jog teritorijų planavimo sąlygos buvo išduotos 15 ha teritorijos planavimui, o Detaliuoju planu planuojama teritorija buvo išplėsta.

20. Atsakovas kaip nepagrįstus vertino Bendruomenės teiginius, kad Detaliojo plano teritorija neatitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinių, nes išeina už jame numatytos detaliojo plano rengimo teritorijos. Tokį vertinimą atsakovas grindė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 patvirtintų Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių (toliau – ir Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės) 257.3 punkto nuostatomis ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. liepos 28 d. posėdžio protokolo Nr. V5-8 nutarimu, kad teisės aktai nedraudžia suplanuoti didesnę teritoriją, o Detalusis planas turi būti rengiamas taip, kad apimtų (Duomenys neskelbtini) kaimo centrinę dalį, kurios riba aiškiai apibrėžta Labanoro regioninio parko tvarkymo plano schemoje ir kuri negali būti pakeista rengiant Detalųjį planą. Atsakovas pažymėjo, kad tokiai išvadai pritarė ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kuri 2017 m. spalio 3 d. rašte Nr. (14-3)-D8-6647 nurodė, jog tuo atveju, jeigu Detaliuoju planu planuojama teritorija didesnė negu siūloma Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje, tačiau Detaliajame plane statybos zonos numatomos tik šio plano brėžinyje pažymėtoje detaliojo plano rengimo teritorijoje, toks Detalusis planas galėtų būti laikomas iš esmės atitinkančiu Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius.

21. Savivaldybės administracija, remdamasi Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 30 puslapyje nurodytu sprendiniu, kad atlikus kraštovaizdžio analizę nustatyta, jog (Duomenys neskelbtini) kaime statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, todėl siekiant išsaugoti plastišką kaimo gatvių peizažą Detaliuoju planu saugomos esamos ir nenustatomos naujos statybos linijos, kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo teiginį, jog Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Labanoro regioninio parko tvarkymo sprendiniams, nes nenustato statybos linijos.

22. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimais, pateiktais 2019 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, teigė, kad Detaliuoju planu servitutai nenustatomi, o tik sudaromos prielaidos servitutams nustatyti.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

24. Inspekcija nurodė, kad patikrinusi Detalųjį planą ji 2018 m. spalio 9 d. parengė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-46 ir pritarė teikimui tvirtinti šį teritorijų planavimo dokumentą. Inspekcija nustatė, kad Detaliojo plano procedūros ir sprendiniai atitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Inspekcija pažymėjo, kad teritorijos planavimo dokumento patikrinimo išvada detalųjį planą tvirtinančiai institucijai yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio.

25. Inspekcija nesutiko su Bendruomenės argumentu, jog Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, nustatantiems, jog teritorijos urbanizavimas ir užstatymo intensyvumo didinimas nėra galimas, nes Detaliojo plano sprendiniais numatytas reikšmingas urbanizacijos pokytis ir didelio masto Kaimo plėtra, taip pat kad Detaliojo plano sprendiniais suardoma susiformavusi kaimo planinė struktūra ir bendra kraštovaizdžio struktūra. Inspekcija teigė, kad pagal Detaliojo plano sprendinius naujų statybų galimybė numatyta tik sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonoje ir tai neprieštarauja Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 ir 34 punktų nuostatoms.

26. Inspekcija nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniais nustatyti teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai, tarp jų ir leistinas užstatymo tankio dydis iki 20 procentų, nustatyti reglamentinėms zonoms, o ne konkretiems žemės sklypams. Atsižvelgusi į tai, kad reglamentinėms zonoms numatytas užstatymo tankis neviršija Gamtinio karkaso nuostatų 11 punkte nurodyto dydžio ir kad užstatymo tankio dydis Detaliuoju planu konkretiems sklypams nenustatomas, Inspekcija kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, jog Detalusis planas prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, nustatantiems, jog Kaimas patenka į gamtinio karkaso teritoriją, kurioje numatyta kraštovaizdžio formavimo kryptis yra išlaikyti ir saugoti esamą natūralų kraštovaizdžio pobūdį, ir draudžiantiems gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose statyti gyvenamuosius kvartalus. Inspekcija pažymėjo, kad pagal Detaliojo plano sprendinius, statybos teisė gali būti įgyvendinama tik tokioje zonoje, kuri atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius ir kitų teisės aktų reikalavimus. Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 34 punkte nustatyta, jog Kaime sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonose naujos statybos gali būti vykdomos tuose žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų, o plotis užstatymo linijoje ne mažesnis kaip 20 metrų. Todėl nepagrįsti Bendruomenės teiginiai, kad Detaliuoju planu viename žemės sklype nepagrįstai ir neteisėtai numatytos kelios savarankiškos statybos zonos.

27. Inspekcija nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Detaliajame plane planuojama teritorija buvo išplėsta iki 25 ha ploto. Inspekcija paaiškino, kad, pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 257 punktą, planavimo organizatorius nustato planuojamos teritorijos ribas, o šių taisyklių 257.3 punktas leidžia į planuojamos teritorijos ribas įtraukti visą ribojančių elementų aplinką: vandens telkinių ar jų dalių teritorijas su pakrantėmis, gatvių ar kitų antropogeninių erdvinę struktūrą formuojančių elementų teritorijas. Inspekcija savo poziciją grindė ir 2014 m. lapkričio 27 d. išduotų Teritorijų planavimo sąlygų Nr. P14(19.24)-50 4 punktu, kuriame nurodyta, jog planuojama teritorija yra apie 25 ha.

28. Inspekcija pažymėjo, kad Labanoro regioninio parko tvarkymo planas nesprendžia statybos linijų nustatymo, todėl kaip nepagrįstus vertino Bendruomenės teiginius, kad Detaliojo plano sprendiniais nenustatyta statybos linija ir kad tai nesuderinama su Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendiniais. Be to, Inspekcija kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius, kad Detaliojo plano sprendiniais be pagrindo keičiamos esamų servitutų vietos (servitutai S3 ir S5) ir numatomi nauji servitutai (servitutai S6 ir S9). Inspekcija pažymėjo, kad Detaliojo plano Aiškinamajame rašte nurodoma, kad Detaliuoju planu sudaromos prielaidos servitutų nustatymui, t. y. Detaliuoju planu servitutai nėra nustatomi; Detaliojo plano sprendiniuose numatyti planuojami servitutai. Inspekcijos teigimu, numatomo nustatyti servituto įbraižymas Detaliajame plane nereiškia servituto nustatymo.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija (toliau – Direkcija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

30. Direkcija pritarė Savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytiems argumentams. Teigė, kad Detalusis planas parengtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Direkcija 2016 m. gegužės 20 d. išdavė Savivaldybės administracijai Teritorijų planavimo sąlygas Nr. LTPS-1, parengtas remiantis Labanoro regioninio parko tvarkymo plane, Gamtinio karkaso nuostatuose įtvirtintais reikalavimais. Direkcija nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 2-712 „Dėl detaliojo plano derinimo“ Detalųjį planą derino be pastabų.

II. 31. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

32. Teismas nustatė, kad Bendruomenė dalyvavo Detaliojo plano rengimo procedūrose, pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir todėl turi Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę kreiptis į teismą skundu dėl Savivaldybės administracijos priimto Įsakymo patvirtinti Detalųjį planą, kurio sprendinius pareiškėjas ginčijo teritorijų planavimo procese. Į teismą pareiškėjas kreipėsi laikydamasis nustatytų terminų. Dėl to nėra atsakovo nurodyto pagrindo nutraukti bylą.

33. Atsižvelgęs į Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatą, į Bendrojo plano sprendinių dalyje „4.2.3. Žemės ūkio paskirties žemės funkcinis zonavimas ir tvarkymo reglamentavimas“ įtvirtintas nuostatas, kad į valstybinių parkų ir draustinių funkcinę zoną patenka Labanoro regioninio parko ir Asvejos regioninio parko teritorijos, šioje zonoje žemės naudojimas ir kita ūkinė veikla turi būti vykdoma vadovaujantis valstybinių parkų ir draustinių nuostatais bei teritorijų planavimo dokumentais – planavimo schemomis, tvarkymo planais ir kt.; pastatų statyba saugomose teritorijose galima tik jų tvarkymo planuose ar kituose planavimo dokumentuose nurodytose vietose; taip pat į Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 33 punktą, kuriame nurodyta, kad šiame parke esančių gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas galimas intensyvaus rekreacinio tvarkymo (GRi), ekstensyvaus rekreacinio tvarkymo (GRe), sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe) ir sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, laikantis Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų bei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų; užstatymo linijos šiose kraštovaizdžio tvarkymo zonose formuojamos pagal gatves ir viešo naudojimo kelius; šio plano 34 punktą, pagal kuri (Duomenys neskelbtini) kaimo centrinėje dalyje atskiruose sklypuose naujas sodybas galima planuoti (rengti statinių projektus) pagal centrinės kaimo dalies detalųjį planą, kurio rengimo teritorija pažymėta Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje, teismas sprendė, kad Detaliojo plano sprendiniai, nustatantys teritorijas, kuriose gali būti kuriamos naujos sodybos, neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, pagal kuriuos, pastatų statyba saugomose teritorijose galima tik jų tvarkymo planuose ar kituose planavimo dokumentuose nurodytose vietose.

34. Atsižvelgęs į Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 punktuose, Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8, 29 ir 30 dalyse įtvirtintas nuostatas teismas kaip nepagrįstus vertino Bendruomenės teiginius, kad Detaliuoju planu suplanuota teritorija priskirtina konservacinei funkcinei zonai, t. y. zonai, kurioje dominuoja konservacinės paskirties žemės ir kurioje nutraukiama ūkinė veikla.

35. Teismas nurodė, kad Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 2.2. dalyje „Planuojamos teritorijos apibūdinimas“ pateiktas Kaimo apibūdinimas pagrįstas Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo tipų studijos duomenimis, kuri, pagal Aplinkos ministerijos interneto tinklalapyje viešai skelbiamus duomenis, yra Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos katedros mokslininkų parengtas autorinis mokslinis darbas. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti moksliškai pagrįstu Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 2.2 dalyje pateiktu Kaimo kraštovaizdžio erdvinės struktūros apibūdinimu. Dėl to teismas nesirėmė pareiškėjo pateiktu Kaimo kraštovaizdžio apibūdinimu.

36. Išanalizavęs Detaliojo plano sprendinius, teismas priėjo prie išvados, kad (Duomenys neskelbtini) kaimo sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, Kaimo šiaurinėje dalyje naujai planuojama „D“ kategorijos gatvė, žymima kaip servitutinis kelias, pažymėta indeksu „S9“, susijungianti su esančia (Duomenys neskelbtini) gatve ir su esančiu, naujai susiformavusiu skersgatviu, einančiu nuo (Duomenys neskelbtini) gatvės rytų kryptimi. Teismo vertinimu, kiti keliai formuojami esančių gatvių (Duomenys neskelbtini) ir šiaurinėje dalyje esančio servitutinio kelio, einančio nuo rajoninio kelio Nr. 2822 (Duomenys neskelbtini) Aiseto ežero link, pagrindu. Be to, Detaliojo plano brėžinyje „Kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymas“ sprendiniais nustatyta, jog planuojamoje (Duomenys neskelbtini) kaimo sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje yra aiškiai apibrėžtos teritorijos, kuriose saugotinos reljefo ir neužstatomos reljefo struktūros. Kaip tokia teritorija Detaliojo plano brėžinyje „Kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymas“ pažymėta ir į sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zoną nepatenkanti Aiseto ežero pakrantė. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.3. Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ nurodoma, kad tikslinga atkurti dėl buvusių ganyklų blogos priežiūros besikeičiantį bendrą atvirų ir uždarų erdvių santykį, valant savaiminius želdinius kraštovaizdžio tvarkomaisiais kirtimais. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Detaliojo plano sprendiniai, susiję su Kaimo planuojamos teritorijos kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymu, neprieštarauja Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10.2 punkto nuostatoms, o pareiškėjo teiginiai, kad Detaliojo plano sprendiniais neišsaugomos planuojamos teritorijos atviros kraštovaizdžio erdvės, nepagrįsti.

37. Teismas nurodė, jog Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „4.1. Teritorijų naudojimo reglamentas“ nustatyta, kad planuojamos teritorijos gyvenamajai, visuomeninei statybai formuojamos Labanoro regioninio parko tvarkymo plane nustatytos (Duomenys neskelbtini) kaimo sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) zonos ribose, kitose teritorijose statyba draudžiama, išskyrus teisės aktais nustatytus atvejus. Detaliojo plano Pagrindinio brėžinio sprendiniuose teritorijos, pažymėtos indeksu „GV“, įvardijamos kaip gyvenamosios teritorijos vienbučių ir dvibučių namų statybai.

Pagal Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalies „4.1. Teritorijų naudojimo reglamentas“ sprendinius Kaimas plėtojamas kaip individualaus poilsio rekreacinė gyvenvietė, todėl didžiajai daliai teritorijos nustatomas gyvenamosios teritorijos naudojimo tipas ir kitos paskirties vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos teritorijų naudojimo būdas „G1“, teritorija, pažymėta indeksu „GV“, suprantama kaip ekstensyviai užstatyta teritorija, skirta vieno ir dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatų kvartalams su šios teritorijos gyventojų aptarnavimui reikalinga paslaugų, socialine, inžinerine ir kita infrastruktūra, rekreacijai skirtais atskiraisiais želdynais.

Toks teritorijos apibūdinimas atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų Teritorijų planavimo normų (toliau – ir Teritorijų planavimo normos) 25.3 punkte pateiktą gyvenamosios teritorijos (kitos paskirties žemė) teritorijos naudojimo tipą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog Teritorijų planavimo normų 25.3 punkte pateikto gyvenamosios teritorijos (kitos paskirties žemė) teritorijos naudojimo tipo apibrėžimo perkėlimas į Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalį „4.1.

Teritorijų naudojimo reglamentas“, reiškia, jog Detaliuoju planu (Duomenys neskelbtini) kaimo sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) zonoje suplanuota gyvenamųjų kvartalų statyba. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo cituojama Gamtinio karkaso nuostatų 15 punkto nuostata, Aplinkos ministrui priėmus 2014 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. D1-22, kuriuo Gamtinio karkaso nuostatų 15 punktas buvo išdėstytas nauja redakcija, netaikytina. Teismas nurodė, kad Detaliojo plano Aiškinamajame rašte vartojamas terminas „kvartalas“ aiškinamas remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateikta sąvoka.

Atsižvelgęs į Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, taip pat į Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 28 punkte įtvirtintą draudimą statyti naujus ar plėsti esamus rekreacinius pastatus ir kompleksus, statyti naujas ūkininko sodybas, teismas nurodė, kad nurodyta teisės norma nedraudžia Labanoro regioninio parko teritorijoje statyti gyvenamosios paskirties pastatų, kurių statyba suplanuota Detaliuoju planu. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.7 Kaimo struktūra ir numatoma plėtra“ nurodyta, kad Kaimo centrinė dalis plėtojama kaip individualaus ramaus poilsio kaimo gyvenamoji vietovė, nenumatant kaimo turizmo, poilsio ir intensyvios rekreacijos zonų.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Detaliojo plano sprendiniai, nustatantys vienbučių ir dvibučių pastatų gyvenamąsias teritorijas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams.

38. Teismas nustatė, jog Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „4.2. Statinių statybos ir išdėstymo reikalavimai“ įtvirtinta, kad nauja statyba, esamų statinių renovavimas, remontas, rekonstrukcija galima Pagrindiniame brėžinyje nurodytos statybos zonos ribose; statybos zona suformuota tik teritorijoms (reglamentinėms zonoms), kurioms nustatyti šie naudojimo tipai: gyvenamoji teritorija vienbučių ir dvibučių namų statybai ir bendro naudojimo erdvių, želdynų teritorija (visuomeninės paskirties naudojimo būdas). Pagal Detaliojo plano Pagrindinio plano sprendinius, numatytos statybos zonos, priskirtos vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos teritorijos naudojimo tipui;

šios zonos suformuotos ne konkrečiam žemės sklypui, apima keleto žemės sklypų teritorijas. Detaliojo plano sprendiniais numatyta, kad (Duomenys neskelbtini) kaime išskirtose sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonose naujos sodybos gali būti kuriamos žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų, sklypo plotis užstatymo linijoje ne mažesnis kaip 20 metrų; sklype siūloma statyti 3–4 statinius (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, daržinė, pirtis, klojimas), užstatymo tankumas – 10–20 proc.; naujose sodybose, kurių žemės sklypo plotas yra iki 0,5 ha, naujose sodybose didžiausias galimas užstatymo intensyvumas planuojamas ne didesnis negu 0,4; kiemo (laisvo, statiniais neužstatyto, žemės ploto tarp statinių) dydis rekomenduojamas 1–3 namų pločio.

Detaliajame plane nurodyta, kad nustatant konkretaus sklypo statybos zoną ir parenkant statinių vietą sklype, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ nuostatomis, Labanoro regioninio parko reglamentu, Detaliojo plano teritorijų naudojimo reglamentų aprašomojoje lentelėje nurodytais reglamentais. Teismas sprendė, kad pagal Detaliojo plano sprendinius, siekiant išlaikyti susiformavusį tradicinį erdvinį kaimo užstatymą, naujų sodybų statyba mažuose ir siauruose žemės sklypuose nenumatyta.

Atsižvelgęs į Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9, 10 ir 11 dalyje nurodytą teisinį reguliavimą, teismas pagrįstais pripažino Savivaldybės administracijos teiginius, kad Detaliuoju planu nustatytose statybos zonose statinių statyba galima tik tuose žemės sklypuose, kurie savo dydžiu, išsidėstymu ir kitais parametrais atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano ir Labanoro regioninio parko reglamento sprendinius, arba, atsižvelgus į Detaliuoju planu numatytas statybos zonas, pakeitus gretimų žemės sklypų ribas.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Detaliuoju planu viename žemės sklype nustatomos kelios statybos zonos.

39. Teismas nurodė, kad Detalusis planas buvo rengiamas pagal 2014 m. lapkričio 27 d. išduotas Teritorijų planavimo sąlygas Nr. P1(14.24)-50. Šių sąlygų 4 punkte apibrėžta, jog planuojama teritorija yra apie 25 ha. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.2.1. Planuojamos teritorijos plotas, žemėnauda ir gretimybės“ nurodyta, kad suformuotos planuojamos teritorijos plotas yra 21,5 ha. Teismas nurodė, jog Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 34 punkto nuostata, kad Detaliajame plane statybos zonos privalo būti numatytos tik Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje apibrėžtoje teritorijoje, nereiškia, kad šis ar kiti teisės aktai draudė Detaliuoju planu suplanuoti ir didesnę teritoriją, besiribojančią ir susijusią su (Duomenys neskelbtini) kaimo centrine dalimi. Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 34 punkte yra įtvirtintas reikalavimas (Duomenys neskelbtini) kaimo centrinėje dalyje atskiruose sklypuose naujas sodybas planuoti pagal centrinės kaimo dalies detalųjį planą, kurio rengimo teritorija pažymėta Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje. Detaliojo plano dalyje „Bendri duomenys“ nurodyta, kad šio plano objektas– (Duomenys neskelbtini) kaimo centrinė dalis (1 p.); planuojamos teritorijos plotas yra apie 25 ha (4 p.), o vienas iš detaliojo planavimo pagrindų yra 2014 m. lapkričio 27 d. išduotos Teritorijų planavimo sąlygos Nr. P14(19.24)-50 (9 p.). Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.2.1. Planuojamos teritorijos plotas, žemėnauda ir gretimybės“ nurodyta, jog planuojamos teritorijos riba nustatoma sugriežtinto vizualinio reguliavimo zonos (GAi) ribomis, vadovaujantis Labanoro regioninio parko tvarkymo planu, arba, ten kur įmanoma, esamų žemės sklypų ribomis, o siekiant nustatyti bendro naudojimo teritorijų (paplūdimių), esančių Aiseto ežero pakrantėje, pasiekiamumo, tvarkymo ir naudojimo sąlygas bei tvarką, planuojama teritorija išplečiama iki šio ežero pakrantės. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad Detalusis planas buvo rengiamas nustatyta tvarka išdavus planuojamai teritorijai skirtas Teritorijų planavimo sąlygas Nr. P14(19.24)-50 ir nėra pagrindo abejoti, jog buvo nustatyta, kad planuojamos teritorijos plotas yra apie 25 ha.

40. Teismas nustatė, jog Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 33 punkte įtvirtinta bendra taisyklė, kad šiame punkte išvardintose zonose, tarp jų ir sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, užstatymo linijos formuojamos pagal gatves ir viešo naudojimo kelius. Išanalizavęs Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10 punkte įtvirtintus reikalavimus, keliamus statinių projektavimui, statybai, rekonstravimui ir kapitaliniam remontui, teismas priėjo prie išvados, kad šiame teisės akte reikalavimas užstatymo liniją formuoti pagal gatves ir viešo naudojimo kelius nėra nustatytas.

Teismas nurodė, kad pagal Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.7. Kaimo struktūra ir numatoma plėtra“ įtvirtintus sprendinius, (Duomenys neskelbtini) kaimas gali būti priskiriamas mišriems kaimams, kurie susidarė iš gatviniam ir savaimingai susiklosčiusiam kaimui būdingų darinių, jiems plečiantis ir keičiantis dėl rėžių padalijimo tarp šeimos palikuonių ir naujų sodybų kūrimo. Dėl šios priežasties ilgainiui griežtos rėžinės struktūros kaimai darėsi laisvesnio užstatymo, pastatus imta labiau derinti prie reljefo ir atsižvelgiant į patogumo kriterijų, bendras kaimo užstatymas natūraliai ir nuosekliai tankėjo bei plėtėsi.

Detaliajame plane nurodyta, kad tokia natūralaus pobūdžio kaimo gyvenamosios vietovės plėtros tendencija išlaikoma ir Detaliojo plano koncepcijoje. Detaliojo plano Aiškinamojo dalyje „4.2. Statinių statybos ir išdėstymo reikalavimai“ nurodyta, kad, atlikus kraštovaizdžio analizę, nustatyta, jog Kaime statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, todėl, siekiant išsaugoti plastišką kaimo gatvių peizažą, Detaliuoju planu saugomos esamos ir nenustatomos naujos statybos linijos. Išanalizavęs Detaliojo plano Pagrindiniame brėžinyje pažymėtas esančių gyvenamųjų namų vietas, teismas nenustatė pagrindo teigti, kad Kaime gyvenamieji namai yra išsidėstę vienoje linijoje palei gatves ir viešo naudojimo kelius.

Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.3. Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ nurodyta, kad Kaimo gatvių užstatymo linijos nėra raiškios, jos daugiau menamos, peizažinio pobūdžio; išlikusios senųjų pastatų vietos rodo, kad jie buvo statomi daugiausiai galu į gatvę; dalis sunykusių statinių sovietiniais laikais buvo perstatyti, o sovietiniais laikais nauji statiniai, vadovaujantis to meto normomis, buvo statomi toliau nuo gatvės; gatvių užstatymo linija neraiški, nevientisa, gatvių erdviniai koridoriai vaizdingi, ribos neturi griežtumo.

Teismas nenustatė pagrindo abejoti Detaliojo plano sprendiniais, pagal kuriuos Kaime statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, gatvių užstatymo linija neraiški ir nevientisa.

41. Teismas nurodė, kad sistemiškai įvertinus Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento, Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindiniuose teiginiuose įtvirtintas nuostatas, darytina išvada, kad Detaliojo plano sprendinys, jog, atsižvelgus į tai, kad (Duomenys neskelbtini) kaime statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, ir siekiant išsaugoti plastišką kaimo gatvių peizažą, naujos statybos linijos nenustatomos, neprieštarauja Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10 punkto reikalavimams.

42. Išanalizavęs Detaliojo plano Pagrindinio brėžinio sprendinius, teismas nustatė, kad šiame brėžinyje įbraižytos jau esamų, koreguojamų esamų ir planuojamų kelio servitutų zonos; servitutais užtikrinamas patekimas prie bendrojo naudojimo erdvių, esančių prie Aiseto ežero, suplanuotų gyvenamųjų teritorijų. Įvertinęs Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „4.3. Susisiekimo organizavimas“ įtvirtintas nuostatas, teismas sprendė, kad servitutus reglamentuojantys Detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja CK 4.124 straipsnio 1 dalies, Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

43. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis dėl Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 ir 34 punktų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo. Teismas nurodė, kad Bendruomenė, savo prašyme nurodžiusi teisės normų turinį, teisiškai pagrįstų argumentų, galinčių teismui sukelti pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomo norminio akto konkrečių nuostatų teisėtumo, nepateikė. Be to, pareiškėjas nepateikė pagrįstų paaiškinimų, kaip ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, bei teisinės analizės ir įvertinimo dėl ginčijamame norminiame administraciniame akte ir dėl aukštesnės galios teisės akto dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo turinio. Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 114 straipsnio 1 dalį turi būti tiriama norminio administracinio akto (jo dalies) atitiktis įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam aktui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad byloje taikytinų norminių administracinių aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant individualią bylą, jei tam yra būtinybė. Vadovaujantis nurodytu teisės normų aiškinimu, pareiškėjo prašymas pradėti Labanoro regioninio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Bendrojo plano, Labanoro regioninio parkos apsaugos reglamentui nėra teisiškai pagrįstas.

III. 44. Pareiškėjas asociacija „Šnieriškių bendruomenė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

44.1. Dėl funkcinio prioriteto zonų ir žemės pagrindinės paskirties:

44.1.1. Detaliuoju planu suplanuota teritorija priskirtina konservacinei funkcinei zonai – tai nustatyta Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7.1 punkte, Bendrajame plane ir pakartota Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 2.1 punkte. Funkcinio konservacinio prioriteto zona nėra tas pats, kas konservacinės paskirties žemė. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad Detaliuoju planu suplanuota teritorija priskirtina konservacinei funkcinei zonai. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 20 dalį konservacinės apsaugos prioriteto (išsaugančios) teritorijos – tai teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. (Duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą nustatyta specializuoto apsauginio ūkininkavimo (ŽAs) kraštovaizdžio tvarkymo zona, priklausanti apsauginių agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupei. Detaliojo plano 2.2.1.1 pav. yra pavaizduota Kaimo centrinės dalies žemėnaudos schema, atitinkanti esamą žemės sklypų pagrindinę naudojimo paskirtį. Tuo tarpu, kitoje Kaimo teritorijoje pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą nustatyta kraštovaizdžio tvarkymo zona – sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zona (GAi) nustatoma kitos, ne žemės ūkio pagrindinės paskirties žemei.

44.1.2. Atsakovas, teigdamas, kad Detaliajame plane suplanuotos teritorijos tipas – gyvenamoji teritorija vienbučių ir dvibučių namų statybai (GV) – atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plane numatytą sugriežtinto reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zoną ir kad naujų statinių statyba Detaliajame plane numatyta būtent toje vietoje, kurioje jų statyba yra galima pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą, nutyli, kad iš esmės sugriežtinto reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zona formuojama esamuose žemės ūkio paskirties sklypuose ir reikalauja pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo. Tokiu būdu sudaromos prielaidos galimybei užstatyti bet kokią saugomą teritoriją, numatant, kad galima pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Tokia praktika prieštarauja konservacinio prioriteto funkcinės zonos paskirčiai, Labanoro regioninio parko tvarkymo plane nustatytoms gamtos apsaugos kryptims ir priemonėms, pagal kurias draustiniuose prioritetas teikiamas kraštovaizdžio, gamtos paveldo vertybėms išsaugoti, o ne juos urbanizuoti.

44.1.3. Pagal Detalųjį planą Kaimas plečiamas numatant apie 15–16 naujų sodybų (Aplinkos ministerijos 2017 m. balandžio 13 d. raštas), taigi numatoma plėtra – 45 –55 proc. Tai prieštarauja konservacinės funkcinės zonos prioritetams, tuo pačiu Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Detaliojo plano Aiškinamajame rašte įrašytiems reikalavimams, pvz., 2.4 skyriaus 2 pastraipos nuostatai, kad remiantis Labanoro regioninio parko apsaugos reglamentu, rengiant miestelių ir kaimų detaliuosius planus, būtina riboti Labanoro regioninio parko miestelių ir kaimų plėtimą, išskyrus esančius gyvenamosiose ir ūkinio prioriteto zonose. Tuo tarpu, (Duomenys neskelbtini) kaimo sklypai yra konservacinio funkcinio prioriteto zonoje.

44.2. Dėl gyvenamųjų kvartalų statybos gamtinio karkaso teritorijoje:

44.2.1. Teismas nurodė, kad Gamtinio karkaso nuostatų 15 punktas, kuriuo remiasi pareiškėjas, netaikytinas, tačiau teismas nenagrinėjo Detaliojo plano sprendinių atitikties Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktam apibrėžimui. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi, galioja dvi sąlygos, kurioms esant statyba gamtinio karakaso teritorijoje negalima: 1) agrarinė teritorija ir 2) gyvenamasis kvartalas atitinka gyvenamojo kvartalo definiciją pagal Teritorijų planavimo įstatymą.

44.2.2. Nepagrįstai ir neteisėtai kvartalas suplanuotas palei naujai suformuotą viešąjį kelią nuo rajoninio kelio Nr. 2822 (Duomenys neskelbtini) link ežero, kur naujos statybos (nors pažymėta GAi zona) planuojamos išimtinai žemės ūkio paskirties sklypuose (numatant paskirties keitimą), t. y., agrarinėje teritorijoje, ir visos naujai numatomos 5–6 sodybos sudaro visiškai naują, niekada neegzistavusį gyvenamąjį kvartalą, ribojamą gatvėmis, žemės reljefo formomis, ežeru, ir jau esamu užstatymu. Šis kvartalas atitinka Teritorijų planavimo įstatyme nustatytą kvartalo apibrėžimą ir gamtinio karkaso teritorijoje negali būti planuojamas. Teritorija gyvenamajai statybai negalėjo būti planuojama šioje vietoje (pagal naujai suformuotą viešąjį kelią prie buvusio lauko keliuko). 0V kategorijos viešasis kelias vietoje lauko keliuko (pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 punktą užstatymo linijos formuojamos tik pagal gatves ir viešojo naudojimo kelius), atsirado tik pagal Savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. B1-213 patvirtintą Molėtų rajono kelių schemą.

44.3. Dėl statybos linijos:

44.3.1. Teismas neatsižvelgė į Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, remdamasis Teritorijų planavimo įstatyme pateikiamu statybos linijos, bet ne užstatymo linijos apibrėžimu. Detalusis planas rengiamas saugomoje teritorijoje, todėl turi būti atsižvelgiama į Saugomų teritorijų įstatymą. Labanoro regioninio parko tvarkymo plano ir Detaliojo plano rengimo metu galiojo Saugomų teritorijų įstatymas, kurio 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte draudžiama paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose, išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose. Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 punkte įtvirtinta nuostata, kad gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas galimas intensyvaus rekreacinio tvarkymo (GRi), ekstensyvaus rekreacinio tvarkymo (GRe), sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe) ir sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, laikantis Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų bei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų. Užstatymo linijos šiose kraštovaizdžio tvarkymo zonose formuojamos pagal gatves ir viešo naudojimo kelius.

44.3.2. Nesutiktina su teismo išvada, kad Detaliojo plano sprendinys, jog, atsižvelgus į tai, kad Kaime statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, ir siekiant išsaugoti plastišką kaimo gatvių peizažą, naujos statybos linijos nenustatomos, neprieštarauja Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10 punkto reikalavimams. Architektūroje, Teritorijų planavimo įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme nėra termino „plastiškas kaimo gatvių peizažas“. Pagal Detalųjį planą linijos nenustatomos, tačiau užstatymai išplečiami į naujas zonas. Tai prieštarauja teiginiui, kad saugomos esamos linijos, nes atsiradus naujoms sodyboms esamų linijų neliks ir kaimo šiaurinė dalis pavirs į kvartalą, nebūdingą kaimui bei pažeis kaimo paveldosauginį savitumą. Brėžinyje arba lentelėje nesuformavus užstatymo linijų, nelieka galimybės statyti naujas sodybas išlaikant išlikusią būdingą gyvenamųjų vietovių planinę struktūrą (Labanoro regioninio parko reglamento 10.3 p.). Be to, sprendimas nenustatyti užstatymo linijų prieštarauja Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėms (297.2.5 p.).

44.4. Dėl gyvenamosios vietovės planinės struktūros:

44.4.1. Pareiškėjas rėmėsi Labanoro regioninio parko reglamento 10.1, 10.2, 10.3 punktų pažeidimais. Labanoro regioninio parko reglamento 10.3 punkto, kuriame reikalaujama, kad būtų išlaikyta iki 1939 metų susiformavusi kaimo struktūra, svarbą patvirtina ir 2020 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 72 patvirtinti Gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatai (toliau – ir Gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatai), kurių 6.3 punktas reikalauja išsaugoti išlikusią (susiformavusią iki 1939 m.) būdingą gyvenamųjų vietovių planinę struktūrą. Teismas rėmėsi klaidinančiais atsakovo argumentais, kad planinė kaimo struktūra yra neišsaugota. „Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.3. Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ nurodyta klaidinga informacija, kad buvo pastatyta keletas naujų sodybų. Kaime buvo tik atstatomos sodybos ant senųjų sodybų pamatų arba sodybvietės ribose. Anksčiau Kaimui buvo suteiktas etnografinio kaimo statusas, o vėliau jis buvo įtrauktas į saugomas teritorijas. Pagal galiojančius įstatymus naujas sodybas tokiuose kaimuose buvo draudžiama kurti. Dėl šios priežasties sodybos skaidėsi į mažesnius vienetus, tačiau senosios sodybos ribose. Atsakovo teiginiai dėl ūkinių pastatų virtimo į gyvenamuosius neturi sąsajų su planinės struktūros pokyčiais. Tačiau net ir tai yra klaidinanti informacija. Taip pat Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.3. Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ pateiktas argumentas dėl gyvatvorių apželdinimo, savaiminių želdynų atsiradimo pakrantėje neturi nieko bendro su kaimo planine struktūra. Duomenys apie atsiradusias naujas gatves ir skersgatvius neturi nieko bendro su 1939 m. Kaimo struktūra, kadangi tokie pokyčiai buvo pateikti remiantis kariniais tarybinės armijos žemėlapiais bei vėlesnių periodų planavimo duomenimis. Teismui buvo pateiktas Aukštaitijos nacionalinio parko raštas, patvirtinantis, kad (Duomenys neskelbtini) yra išlaikiusios iki 1939 metų suformuotą planinę struktūrą.

44.4.2. Pastebėjęs, kad sodybos išdėstytos ant kalvos (gūbrio), teismas neatkreipė dėmesio, kad naujų sodybų kvartalas planuojamas kalvos papėdėje. Toks sodybų išdėstymas nėra būdingas (Duomenys neskelbtini) kaimui ir pažeidžia susiformavusią iki 1939 metų planinę struktūrą.

44.4.3. Pareiškėjo pateiktas reljefo ir Kaimo išplanavimo apibūdinimas beveik nesiskiria nuo Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 2.2. dalyje „Planuojamos teritorijos apibūdinimas“ pateikto Kaimo apibūdinimo, kuris paremtas Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo tipų studijos duomenimi ir yra papildytas naujesniu nei nurodytas mokslinis darbas Nacionaliniu kraštovaizdžio tvarkymo planu, patvirtintu 2015 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. D1-703. Teismo ir atsakovo pateiktame moksliniame darbe nėra nagrinėjamas kraštovaizdžio vertingumas, o tik apibūdinamos jo fizinės savybės ir įvertinta Kaimo būklė. Kadangi numatomos statybos kraštovaizdžio draustinyje, turi būti vertinamos ir vertingosios kraštovaizdžio savybės, kaip to reikalauja Labanoro regioninio parko reglamento 10.1 ir 10.2 punktai, bei Gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatų 6.1 ir 6.2 punktai.

44.4.4. Iš dalies klaidinanti atsakovo informacija, kad Detaliojo plano brėžinyje „Kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymas“ sprendiniais nustatyta, jog planuojamoje Kaimo sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje yra aiškiai apibrėžtos teritorijos, kuriose saugotinos reljefo ir neužstatomos reljefo struktūros. Apsaugos nuo užstatymo nėra pažymėtos vertingose Aiseto kraštovaizdžio draustinio atvirose erdvėse, nuo kurių atsiveria (Duomenys neskelbtini) kaimas, Aiseto ežeras ir taip pat būtų užstatyta vertinga apžvalga nuo (Duomenys neskelbtini) kalvos.

44.4.5. Siekiant nepažeisti kraštovaizdžio saugojimo ir susiformavusios iki 1939 metų struktūros išlaikymo Detaliajame plane turėjo būti pažymėta užstatymo linija palei (Duomenys neskelbtini) kelią (šiaurinėje kaimo dalyje) ir panaikinti suplanuoti gyvenamosios paskirties sklypai, kuriuose pastatytos naujos sodybos pažeistų susiformavusią planinę kaimo struktūrą bei suniokotų kraštovaizdį.

44.5. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl norminio teisės akto ištyrimo. Išsamūs tokio prašymo motyvai buvo išdėstyti 2019 m. spalio 23 d. prašyme, taip pat buvo pateikta teismo eksperto, konsultanto Gintauto Tiškaus, ekspertinė išvada. Teismas nepasisakė dėl šiuose dokumentuose išdėstytų motyvų.

45. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas taip pat prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

45.1. Dėl funkcinio prioriteto zonų ir žemės pagrindinės paskirties:

45.1.1. Pareiškėjas savo skundą grindė tuo, kad Detaliuoju planu suplanuota teritorija priskirta konservacinės teritorijos (konservacinio prioriteto) zonai, todėl Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Bendrajam planui, nes minėtoje teritorijoje urbanizacija negalima. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia naujus argumentus, kurių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepareiškė: laikosi pozicijos, kad konservacinio funkcinio prioriteto zonoje nėra galima naujų sodybų statyba (kaimų plėtra), pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas.

45.1.2. Teisės aktai nenustato absoliutaus draudimo dėl draustiniuose esančios žemės ūkio paskirties žemės pagrindinės naudojimo paskirties keitimo. Saugomų teritorijų įstatymas numato draudimą (su tam tikromis išimtimis) draustiniuose keisti žemės pagrindinę naudojimo paskirtį tik tuomet, kai žemės paskirtis yra konservacinė arba miškų žemė. Tuo tarpu, Detaliojo plano sprendiniai nenumato žemės, kurios pagrindinė naudojimo paskirtis konservacinė arba miškų žemė, pagrindinės naudojimo paskirties keitimo.

45.2. Dėl statybos gamtinio karkaso teritorijoje:

45.2.1. Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalis nenustato absoliutaus draudimo statyti statinius, gyvenamuosius kvartalus gamtinio karkaso teritorijoje, o riboja statybas tik tam tikros paskirties gamtinio karkaso teritorijose (t. y. rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose). Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Detalusis planas numato gyvenamųjų kvartalų statybą agrarinės paskirties teritorijoje. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 29 lapo 2 pastraipoje aiškiai nurodyta, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypuose (agrarinės paskirties teritorijose) statyba nėra numatyta, todėl nėra jokio pagrindo išvadoms, kad Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 daliai. Pagal Detaliojo plano sprendinius naujų sodybų statyba yra galima kitos paskirties žemės sklypuose, kurių naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Šioms teritorijoms netaikomas Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatytas statybų draudimas.

45.3. Dėl statybos linijos:

45.3.1. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 30 lapo 3 pastraipoje aiškiai numatyta, kad Detaliuoju planu nenustatomos naujos statybos linijos ir saugomos esamos statybos linijos. Teisės aktai nepateikia užstatymo linijos sąvokos apibrėžimo. Teritorijų planavimo įstatyme pateikiamas statybos linijos, bet ne užstatymo linijos apibrėžimas. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja užstatymo linijos ar statybos linijos nustatymo, formavimo klausimų.

45.3.2. Kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo brėžinyje, kuris yra sudėtinė Detaliojo plano dalis, yra pažymėta susiformavusi užstatymo linija. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 17 lapo 3 pastraipoje nurodyta, kad pagrindiniai 3 principai nurodyti Labanoro regioninio parko tvarkymo plane, kuriais vadovaujantis buvo numatyta plėtra Kaime: <...> 3. Užstatymo linijos formuojamos pagal gatves ir viešo naudojimo kelius. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad Detaliuoju planu nėra nustatyta užstatymo linija, yra nepagrįsti.

45.3.3. Detaliojo plano sprendiniai, išdėstyti Aiškinamojo rašto 29 lapo 7, 8 pastraipose bei 30 lapo 4 pastraipoje, paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad atsiradus naujoms sodyboms bus pažeistas Kaimo paveldosauginis savitumas.

45.4. Dėl Kaimo planinės struktūros:

45.4.1. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10.3 punkte nurodoma, kad siekiama išsaugoti išlikusią (susiformavusią iki 1939 m.) būdingą gyvenamųjų vietovių planinę struktūrą. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 13 puslapio 2 pastraipoje nurodyta, kad Kaimo planinė/erdvinė struktūra neišlikusi savo pradinėje formoje (1939 m.); dalis elementų yra sunykę, dalis pakeista naujais; kt. Pareiškėjas nenurodė, kokie konkretūs Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10.3 punktą. Atsakovo vertinimu, Detaliojo plano sprendiniais nėra pažeidžiama išlikusi (iki 1939 m. susiformavusi) būdinga Kaimo planinė struktūra.

45.4.2. Teismas pagrįstai sprendė, kad Detaliojo plano sprendiniai, susiję su Kaimo planuojamos teritorijos kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymu, neprieštarauja Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10.2 punkto nuostatoms.

45.5. Pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą neatitinka reikalavimų, kurie nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškimų ir prašymų ištirti norminio administracinio akto teisėtumą rengimo ir padavimo administraciniams teismams rekomendacijose. Pareiškėjas nenurodė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų Labanoro regioninio parko tvarkymo plano nuostatų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, todėl teismas pagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

46.1. Pirmosios instancijos teismas neneigė fakto, kad Detaliuoju planu suplanuota teritorija (didžioji jos dalis) apskritai priskirtina konservacinei funkcinei zonai. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad Detaliuoju planu suplanuota teritorija priskirtina konservacinei funkcinei zonai, t. y. zonai, kurioje dominuoja konservacinės paskirties žemė ir kurioje nutraukiama ūkinė veikla, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog konservacinė pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma ir ūkinė veikla nutraukiama ne visose saugomose teritorijose, o tik rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalis numato, kad draustinio teritorijoje esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant joje ūkinės veiklos.

46.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad sugriežtinto reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zona formuojama esamuose žemės ūkio paskirties sklypuose ir reikalauja pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo, todėl sudaromos prielaidos užstatyti bet kokią saugomą teritoriją, numatant, kad galima pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Statybos teisė gali būti įgyvendinama tik tokioje zonoje, kuri atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi, naujų statybų galimybė numatyta tik GAi zonos ribose, kaip tai nurodyta Detaliojo plano esamos būklės analizėje. Sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose yra galima gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas. Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 34 punkto nuostatos reiškia, kad Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai nenumato užstatymo mažuose siauruose sklypuose.

46.3. Apeliantas vadovaujasi savo subjektyviu įsitikinimu, kad gamtinio karkaso teritorijoje negali būti planuojamas kvartalas ir kad jis atitinka Teritorijų planavimo įstatyme nustatytą kvartalo apibrėžimą. Detaliuoju planu nėra planuojami gyvenamieji kvartalai. Statybų galimybė numatyta tik GAi zonos ribose (pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą), reglamentinėms zonoms numatytas užstatymo tankis neviršija Gamtinio karkaso nuostatų 11 punkte reglamentuoto dydžio. Užstatymo tankio dydis Detaliuoju planu konkretiems sklypams nenustatomas.

46.4. Detaliojo plano sprendiniuose naujos statybos linijos nėra nustatytos. (Duomenys neskelbtini) kaime statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, gatvių užstatymo linija neraiški ir nevientisa. Teismas, išanalizavęs Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10 punkte įtvirtintus reikalavimus, padarė išvadą, kad šiame teisės akte reikalavimas užstatymo liniją formuoti pagal gatves ir viešo naudojimo kelius nėra nustatytas. Apelianto argumentai, kad teismas neatsižvelgė į Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, motyvuodamas Teritorijų planavimo įstatyme pateikiamu statybos linijos, bet ne užstatymo linijos apibrėžimu, atmestini. Ir pats apeliantas savo skunde nenurodė užstatymo linijos apibrėžimo, kuriuo tariamai teismas turėjo vadovautis.

46.5. Remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, statinių (sodybų) atstatymas yra laikoma nauja statyba, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Kaime buvo pastatyta keletas naujų sodybų.

46.6. Detaliojo plano sprendiniai nepažeidžia esamos išlikusios (susiformavusios iki 1939 m.) Kaimo planinės struktūros, nes nauja statyba yra numatyta tik sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kurioje statybos yra leidžiamos pagal Labanoro regiono parko tvarkymo plano sprendinius.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

48. Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja jos atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir nurodo, jog visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 49. Dėl šios Nutarties 44.1 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo:

49.1. Detaliuoju planu suplanuota teritorija priskirtina konservacinei funkcinei zonai (Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 2.1 punktas, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7.1 punktas, Bendrojo plano sprendinių dalis, 4.2.3 p.). Pirmosios instancijos teismas tai pripažino nurodęs, kad pagal Detaliojo plano Aiškinamojo rašto sprendinius suplanuota (Duomenys neskelbtini) kaimo teritorija patenka į Labanoro regioninį parko, Aiseto kraštovaizdžio draustinio, gamtinio karkaso teritorijas; šioje teritorijoje išskirtos dvi „Natura 2000“ teritorijos; ji apibrėžta kaip valstybinių parkų ir draustinių funkcinė zona; suplanuota teritorijos didžioji dalis priskiriama konservacinio prioriteto zonai – draustiniui, nedidelė dalis pietvakarinėje dalyje – miškų ūkio zona; pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių sprendinius, (Duomenys neskelbtini) kaime išskirta sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zona, jos teritorija apibrėžta Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje.

49.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, konservacinės apsaugos prioriteto (išsaugančios) teritorijos yra teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos – konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos, kurioms priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai. Įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas veiklos rezervatuose, 9 straipsnyje – veiklos draustiniuose, 11 straipsnyje – veiklos paveldo objektų teritorijose reglamentavimas. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 29 dalimi, rezervatas yra tokia saugoma teritorija, kurioje siekiama išsaugoti, tirti moksliniu požiūriu ypač svarbias gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba nekilnojamųjų kultūros vertybių autentiškumo išsaugojimą, propaguoti gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą. Šioje teritorijoje nustatoma konservacinė pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir nutraukiama ūkinė veikla. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 30 dalį rezervatinė apyrubė – tai nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nėra steigiama direkcija. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draustinio teritorijoje esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant joje ūkinės veiklos.

49.3. Vertinant ginčo Detaliojo plano teisėtumą nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad Detaliuoju planu suplanuota teritorija priskirtina konservacinei funkcinei zonai, t. y. zonai, kurioje dominuoja konservacinės paskirties žemės ir kurioje nutraukiama ūkinė veikla, tačiau konservacinė pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma ir ūkinė veikla nutraukiama tik rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, o ne visose saugomose teritorijose.

49.4. Bendrojo plano sprendiniuose (4.2.3 p.) nustatyta, kad valstybinių parkų ir draustinių funkcinėje zonoje žemės naudojimas ir kita ūkinė veikla turi būti vykdoma vadovaujantis valstybinių parkų ir draustinių nuostatais bei teritorijų planavimo dokumentais – planavimo schemomis, tvarkymo planais ir kt.; pastatų statyba saugomose teritorijose galima tik jų tvarkymo planuose ar kituose planavimo dokumentuose nurodytose vietose.

49.5. Pabrėžtina, kad žemės paskirties keitimas bei pastatų statyba yra galima, kai tai nustatyta veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiuose teisės aktuose: Saugomų teritorijų įstatyme, Saugomų teritorijų apsaugos reglamentuose, valstybinių parkų ir draustinių nuostatuose, valstybinių parkų apsaugos reglamentuose, taip pat teisės aktų pagrindu priimtuose saugomų teritorijų planavimo dokumentuose.

49.6. Vadovaujantis Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 2 punktu, šio plano tikslai yra nustatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonas bei jų reglamentus, gamtos apsaugos kryptis ir priemones, kultūros paveldo apsaugos kryptis ir priemones, rekreacinio naudojimo plėtros kryptis ir priemones, gyvenviečių ir infrastruktūros vystymo kryptis. Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 punkte nustatyta, kad gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas galimas intensyvaus rekreacinio tvarkymo (GRi), ekstensyvaus rekreacinio tvarkymo (GRe), sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe) ir sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, laikantis saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų bei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų. Užstatymo linijos šiose kraštovaizdžio tvarkymo zonose formuojamos pagal gatves ir viešo naudojimo kelius. Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 34 punkte nurodyta, kad (Duomenys neskelbtini) kaime išskirtose sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonose naujos sodybos gali būti kuriamos žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų, o plotis užstatymo linijoje ne mažesnis kaip 20 metrų. (Duomenys neskelbtini) kaimo centrinėje dalyje atskiruose sklypuose naujas sodybas galima planuoti (rengti statinių projektus) pagal centrinės kaimo dalies detalųjį planą. Šio detaliojo plano rengimo teritorija pažymėta Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje.

49.7. Šios Nutarties 49.4-49.6 punktuose nurodyti teisiniai argumentai suponuoja, kad statybos teisė gali būti įgyvendinama tik tokioje zonoje, kuri atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, Sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose yra galima gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas. (Duomenys neskelbtini) kaime sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonose naujos statybos gali būti vykdomos žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų, o plotis užstatymo linijoje ne mažesnis kaip 20 metrų. (Duomenys neskelbtini) kaimo centrinėje dalyje atskiruose sklypuose naujas sodybas galima planuoti (rengti statinių projektus) pagal centrinės kaimo dalies detalųjį planą.

49.8. Nurodyti motyvai paneigia apelianto argumentus, kad sugriežtinto reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zona formuojama esamuose žemės ūkio paskirties sklypuose ir sudaro prielaidas pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimui, tokiu būdu ir galimybei užstatyti bet kokią saugomą teritoriją.

50. Dėl šios Nutarties 44.2 ir 44.3 punktuose nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo:

50.1. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, kvartalas – tai gyvenamosios vietovės urbanizuotos ar urbanizuojamos teritorijos struktūros elementas, kurį mažiausiai iš trijų pusių riboja inžinerinių komunikacijų koridoriai ar natūralūs barjerai – žemės reljefo formos, vandens telkiniai, želdiniai, antropogeniniai komponentai ir kt. Detaliųjų planų objektai yra: 1) esamos arba naujai planuojamos miestų ir miestelių dalys, jų kvartalai; 2) esamos arba naujai planuojamos kaimų kompaktiškai užstatytos teritorijos, jų kvartalai. Kvartalo, kaip planuojamos teritorijos, ribos kiekvienu konkrečiu atveju nustatomos planavimo darbų programoje, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodytais požymiais ir atsižvelgiant į konkrečius planavimo tikslus ir uždavinius (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 5 d. ir 7 d.).

50.2. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad statybos linija – tai linija, su kuria turi sutapti pastatų ir (ar) kitų statinių, išskyrus kelius ar gatves ir inžinerinius tinklus, gatvės fasado projekcija, neįskaitant balkonų, erkerių, karnizų ir kitų fasado elementų. Pažymėtina, kad užstatymo linijos apibrėžimo Teritorijų planavimo įstatyme, galiojusiame tvirtinant Labanoro regioninio parko tvarkymo planą, nebuvo.

50.3. Vadovaujantis Gamtinio karkaso nuostatų 11 punktu, gamtiniame karkase esančių kitos paskirties žemės sklypų užstatymo tankis ribojamas iki 30 procentų ploto, išskyrus miestų, miestelių kompleksiniuose ir (ar) specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose numatytas visuomeninės paskirties teritorijas, kuriose, įvertinus teritorinę erdvinę kraštovaizdžio struktūrą ir geoekologinį potencialą, užstatymo tankis pažeisto geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijose gali būti padidintas iki 50 procentų sklypo ploto. Stipriai pažeisto (degraduoto) geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijose kitos paskirties žemės sklypų užstatymo tankis gali būti didesnis nei 50 procentų, tačiau tokiais atvejais atskirųjų ir priklausomųjų želdynų normos didinamos ne mažiau kaip 10 procentinių punktų.

50.4. Detaliojo plano aiškinamojo rašto dalyje „2.3 Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ nurodyta, kad (Duomenys neskelbtini) kaimo plėtra vystoma vadovaujantis pagrindiniu gyvenviečių ir infrastruktūros plėtros Labanoro regioniniame parke principu – kompaktiškų kaimų, gyvenviečių vystymu, renovacija ir infrastruktūros gerinimu, siekiant patenkinti vietos gyventojų ir lankytojų reikmes. Gyvenviečių plėtra galima sugriežtinto reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, laikantis saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų bei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų. Taigi, akivaizdu, kad gyvenamieji kvartalai Detaliuoju planu nėra planuojami.

50.5. Detaliojo plano esamos būklės analizėje nurodyta, kad pagal Bendrąjį planą (Duomenys neskelbtini) kaimas patenka į gamtinio karkaso teritoriją – geoekologinę takoskyrą, kurioje teoriškai numatyta ši kraštovaizdžio formavimo kryptis – išlaikomas ir saugomas esamas natūralus kraštovaizdžio pobūdis.

50.6. Detaliojo plano sprendiniais nustatytas leistinas užstatymo tankis ne konkretiems žemės sklypams, o teritorijos naudojimo reglamento reikalavimas – leistinas užstatymo tankis iki 20 procentų. Tai neviršija Gamtinio karkaso nuostatų 11 punkte nustatyto dydžio.

50.7. Detaliojo plano aiškinamojo rašto dalyje „2.3 Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ nurodyta, kad gatvių užstatymo linijos nėra raiškios, jos daugiau menamos, peizažinio pobūdžio. Išlikusios senųjų pastatų vietos rodo, kad jie buvo statomi daugiausiai galu į gatvę. Dalis sunykusių statinių buvo perstatyti sovietmečiu. Nauji statiniai buvo statomi toliau nuo gatvės (vadovautasi to laikmečio normomis). Gatvių užstatymo linija neraiški, nevientisa. Gatvių erdviniai koridoriai vaizdingi, ribos neturi griežtumo. (Duomenys neskelbtini) kaime statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, gatvių užstatymo linija neraiški ir nevientisa. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Detaliuoju planu nustatomos naujos statybos linijos.

50.8. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, motyvuodamas Teritorijų planavimo įstatyme pateikiamu statybos linijos, bet ne užstatymo linijos apibrėžimu, nors Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte draudžiama paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose. Tokios Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio nuostatos ginčijamo Įsakymo priėmimo metu apskritai nebuvo.

51. Dėl šios Nutarties 44.4 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo:

51.1. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, naujo statinio statyba – tai statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Pirmosios instancijos teismas, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, pagrįstai pripažino, kad (Duomenys neskelbtini) kaime buvo pastatyta naujų sodybų, nes statinių (sodybų) atstatymas yra naujo statinio statyba.

51.2. Vadovaujantis Labanoro regiono parko apsaugos reglamento 10.3 punktu, statiniai šiame regioniniame parke projektuojami, statomi, rekonstruojami ir kapitališkai remontuojami įvertinus vietovės kraštovaizdžio ypatumus, tradicinės Rytų Aukštaitijos etnografinio regiono (toliau – Etnografinis regionas), nustatyto Etninės globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. rugsėjo 17 d. rekomendacijoje Nr. 1 „Dėl etnografinių regionų ribų nustatymo“ (Informaciniai pranešimai, 2003, Nr. 80), planavimo ir architektūros savitumus, išdėstytus 16, 17, 18 punktuose, siekiant išsaugoti išlikusią (susiformavusią iki 1939 m.) būdingą gyvenamųjų vietovių planinę struktūrą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia esamą išlikusią (susiformavusią iki 1939 m.) (Duomenys neskelbtini) kaimo planinę struktūrą, nes nauja statyba yra numatyta tik sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, kurioje statybos yra leidžiamos pagal Labanoro regiono parko tvarkymo plano sprendinius.

52. Dėl prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą atmetimo pagrįstumo:

52.1. Pareiškėjas prašė pradėti tyrimą dėl nagrinėjamoje byloje taikomo Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 punkto nuostatos, kad gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas galimas sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, ir 34 punkto nuostatos, kad (Duomenys neskelbtini) kaime išskirtose sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonose naujos sodybos gali būti kuriamos žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų, o plotis užstatymo linijoje ne mažesnis kaip 20 metrų, kaip galimai prieštaraujančios Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 daliai ir 31 straipsnio 10 punktui, Bendrojo plano sprendiniams, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 28 punktui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatytiems teisėkūros principams.

52.2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas, savo prašyme nurodęs teisės normų turinį, teisiškai pagrįstų argumentų, galinčių teismui sukelti pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomo norminio akto konkrečių nuostatų teisėtumo, nepateikė. Be to, tokioms abejonėms sukelti pareiškėjas nepateikė pagrįstų paaiškinimų, kaip ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, bei teisinės analizės ir įvertinimo dėl ginčijamame norminiame administraciniame akte ir dėl aukštesnės galios teisės akto dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo turinio. Todėl prašymas buvo atmestas.

52.3. Vadovaujantis ABTĮ 113 straipsnio 3 dalimi, tuo atveju, kai nagrinėdamas individualiąją bylą administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą.

52.4. Šio teisinio reglamentavimo kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika (ABTĮ 15 str. 1 d.), pagal kurią: teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014); nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

52.5. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas prašydamas pradėti norminio teisės akto teisėtumo tyrimą teisiniais argumentais nepagrindė prašomų tirti teisės normų prieštaravimo Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 daliai ir 31 straipsnio 10 punktui, Bendrojo plano sprendiniams, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 28 punktui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatytiems teisėkūros principams. Tuo pačiu ir atlikti preliminarų vertinimą, ar tai gali būti pripažįstama kaip teisiškai pagrįstos abejonės teisės akto teisėtumu, nėra pakankamų argumentų. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių nurodomų teisės normose įtvirtintų nuostatų teisėtumu, todėl pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą ex officio (lot. pagal pareigas) nemato teisinių pagrindų.

53. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

54. Dėl atsakovo Savivaldybės administracijos prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, kad viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis nedisponuoja vidiniais administraciniais resursais, t. y., kad nėra įsteigtų darbo vietų ir/ar nedirba asmenys, turintys pakankamai žinių bei patirties teisinėje srityje ir kad dėl šios priežasties jam buvo būtina pasitelkti advokatą, nedirbantį jo institucijoje, ir pan. Tai lemia, kad atsakovas advokato pasitelkimo būtinybės neįrodė, dėl ko jo prašymas priteisti advokato atstovavimo išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos „Šnieriškių bendruomenė“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys