2019-05-15 Nr. AB-11216-3-61-3-03110-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-989-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03110-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. A., L. A., R. M., D. V. M., A. M., A. M., L. M., B. M., B. M., L. B., G. M., D. M., A. P., P. B., J. M., I. M., A. M., D. P., R. B., R. P., J. J. G., O. S., A. S., J. G., L. S., V. G., D. J., A. J., R. K., D. K., A. K., A. K., V. K., R. L., V. L., V. M., A. M., M. M., A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Voyage-Voyage“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Atveika“) ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) dėl turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai E. A., L. A., R. M., D. V. M., A. M., A. M., L. M., B. M., B. M., L. B., G. M., D. M., A. P., P. B., J. M., I. M., A. M., D. P., R. B., R. P., J. J. G., O. S., A. S., J. G., L. S., V. G., D. J., A. J., R. K., D. K., A. K., A. K., V. K., R. L., V. L., V. M., A. M., M. M., A. M. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija), turtinę žalą: L. B. 274,99 Eur; M. M. 274,99 Eur; A. M. 411,47 Eur; A. M. 411,48 Eur; A. J. 357,56 Eur; D. J. 357,57 Eur; R. K. 274,99 Eur; R. B. 274,99 Eur; R. M. 330,05 Eur; A. M. 330,04 Eur; L. A. 301,37 Eur; A. M. 301,36 Eur; L. M. 273,84 Eur; B. M. 273,84 Eur; D. V. M. 301,37 Eur; B. M. 301,37 Eur; J. G. 301,36 Eur; R. L. 274,51 Eur; V. L. 274,50 Eur; A. M. 549,98 Eur; E. A. 321,10 Eur; V. G. 321,10 Eur; G. M. 321,10 Eur; J. M. 321,10 Eur; A. S. 321,10 Eur; L. S. 321,09 Eur; O. S. 321,09 Eur; P. B. 321,09 Eur; A. K. 328,90 Eur; D. K. 328,90 Eur; R. P. 328,89 Eur; D. P. 328,89 Eur; V. K. 1 269,42 Eur; A. K. 1 256,90 Eur; J. J. G. 1 256,89 Eur; A. P. 1 256,89 Eur; V. M. 956,21 Eur; D. M. 956,21 Eur; I. M. 1 275,07 Eur; priteisti iš atsakovo 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai 4 593 Eur proceso išlaidas (išlaidas už atstovavimą), kiekvienam pareiškėjui, išskyrus A. M., V. K., A. K., J. J. G., A. P. ir I. M., po 121 Eur, A. M., V. K., A. K., J. J. G., A. P. ir I. M. – po 100 Eur.

2. Pareiškėjai L. B. ir M. M. paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 4 d. su kelionių organizatoriumi bankrutavusia uždarąja akcine bendrove (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ (toliau – ir kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į likviduojamą Valstybinio turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jiems buvo grąžinta 28,68 Eur, tačiau liko negrąžinta 549,98 Eur suma, t. y. kiekvienam po 274,99 Eur.

3. Pareiškėjai A. M. ir A. M. paaiškino, kad su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 2 998 Lt (868,28 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 7 d. jiems buvo grąžinta 45,33 Eur, tačiau liko negrąžinta 822,95 Eur, t. y. A. M. 411,47 Eur, A. M. 411,48 Eur.

4. Pareiškėjai A. J. ir D. J. paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 4 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jiems buvo grąžinta 37,30 Eur, tačiau liko negrąžinta 715,13 Eur suma, t. y. A. J. 327,56 Eur, D. J. 357,57 Eur.

5. Pareiškėjai R. K. ir R. B. paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 5 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 4 d. joms buvo grąžinta 28,68 Eur, tačiau liko negrąžinta 549,98 Eur suma, t. t. kiekvienai po 274,99 Eur.

6. Pareiškėjai R. M. ir A. M. paaiškino, kad 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą joms buvo grąžinta 33,85 Eur, tačiau liko negrąžinta 602,73 Eur suma, t. y. R. M. – 330,05 Eur ir A. M. – 330,04 Eur.

7. Pareiškėjai L. A. ir A. M. paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 5 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą joms buvo grąžinta 33,85 Eur, tačiau liko negrąžinta 602,73 Eur suma, t. y. L. A. – 301,37 Eur, A. M. – 301,36 Eur.

8. Pareiškėjai L. M. ir B. M. paaiškino, kad 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 30,98 Eur, tačiau liko negrąžinta 547,68 Eur suma, t. y. kiekvienam po 273,84 Eur.

9. Pareiškėjai D. V., B. M. ir J. G. paaiškino, kad 2014 m. spalio 22 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 3 297 Lt (954,88 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. spalio 30 d. joms buvo grąžinta 50,78 Eur, tačiau liko negrąžinta 904,10 Eur suma, t. y. D. V. M. – 301,37 Eur, B. M. – 301,37 Eur, J. G. – 301,36 Eur.

10. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) – R. L. ir V. L. paaiškino, kad 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 2 358 Lt (682,92 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jiems buvo grąžinta 30,29 Eur, tačiau liko negrąžinta 549,01 Eur suma, t. y. R. L. – 274,51 Eur, V. L. – 274,50 Eur.

11. Pareiškėjas A. M. paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 4 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jo įsigyta kelionė neįvyko. Siekdamas kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 8 d. jam buvo grąžinta 28,68 Eur, tačiau liko negrąžinta 549,98 Eur suma.

12. Pareiškėjai E. A., V. G., G. M., J. M., A. S., L. S., O. S. ir P. B. 2014 m. lapkričio 13 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 7 993 Lt (2 314,93 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jiems buvo grąžinta 133,96 Eur, tačiau liko negrąžinta 2 568,77 Eur suma, t. y. G. M., J. M., A. S., E. A. ir V. G. po 321,10 Eur, L. S., O. S. ir P. B. po 321,09 Eur.

13. Pareiškėjai A. K., D. K., R. P. ir D. P. paaiškino, kad 2014 m. spalio 27 d. su kelionių organizatoriumi sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui sumokėjo 4 796 Lt (1 389,02 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 10 d. jiems buvo grąžinta 73,44 Eur, tačiau liko negrąžinta 1 315,58 Eur suma, t. y. A. K. ir D. K. po 328,90 Eur, R. P. ir D. P. po 328,89 Eur.

14. Pareiškėja V. K. paaiškino, kad 2015 m. sausio 30 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Voyage-Voyage“ (toliau – ir kelionių organizatorius Voyage) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Kiniją ir Honkongą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui Voyage sumokėjo 2 144 Eur, tačiau dėl kelionių organizatoriaus Voyage nemokumo (bankroto) jos įsigyta kelionė neįvyko. Siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą jai buvo grąžinta 802,17 Eur, tačiau liko negrąžinta 1 269,42 Eur suma.

15. Pareiškėjai A. K., J. J. G. ir A. P. paaiškino, kad 2014 m. liepos 23 d. ir 2015 m vasario 4 d. su kelionių organizatoriumi Voyage sudarė dvi kelionės sutartis. Pagal šias sutartis kelionių organizatoriui Voyage sumokėjo 14 408,02 Lt (4 172,85 Eur) ir 2 173,32 Eur, tačiau dėl kelionių organizatoriaus Voyage nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartis sumokėtas pinigų sumas, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. gegužės 7 d. jiems buvo grąžinta 2 358,26 Eur, tačiau liko negrąžinta 3 770,68 Eur suma, t. y. A. K. – 1 256,90 Eur, J. J. G. – 1 256,89 Eur, A. P. – 1 256,89 Eur.

16. Pareiškėjai V. M. ir D. M. paaiškino, kad su kelionių organizatoriumi Voyage sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Maroką. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui Voyage sumokėjo 10 508 Lt (3 043,33 Eur), tačiau dėl kelionių organizatoriaus Voyage nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugpjūčio 27 d. jiems buvo grąžinta 1 130,91 Eur, tačiau liko negrąžinta 1 912,42 Eur suma, t. y. kiekvienam po 956,21 Eur.

17. Pareiškėja I. M. paaiškino, kad 2015 m. sausio 28 d. su kelionių organizatoriumi Voyage sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Kiniją ir Honkongą. Pagal šią sutartį kelionių organizatoriui Voyage sumokėjo 2 144,32 Eur, tačiau dėl kelionių organizatoriaus Voyage nemokumo (bankroto) jos įsigyta kelionė neįvyko. Siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugpjūčio 27 d. jai buvo grąžinta 796,84 Eur, tačiau liko negrąžinta 1 275,07 Eur suma.

18. Pareiškėjų teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, su pareiškėjų skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu. Atsakovas prieštaravo, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjams turtinę žalą, atsiradusią dėl kelionių organizatorių nemokumo. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Atsakovo vertino, kad byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

21. Atsakovas nurodė, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Atsakovas vertino, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

22. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pateiktos tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorių sudarytos paslaugų sutartys yra šalių nepasirašytos, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartys buvo sudarytos. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į Cherry Media LT, MCB Finance ir EVP International banko sąskaitas, tačiau šie subjektai nėra paslaugų sutarties šalys, be to, kai kurių pareiškėjų pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudaryta paslaugų sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal paslaugų sutartį. Apibendrindamas atsakovas nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

23. Atsakovas pabrėžė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos su pareiškėjų skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jį atmesti.

25. Turizmo departamentas paaiškino, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas tokiu būdu nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Turizmo departamentas pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuoja taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

26. Turizmo departamentas vertino, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto bylose ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privačių juridinių asmenų – BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Voyage-Voyage“ (toliau kartu – ir kelionių organizatoriai) – veiksmų.

II. 27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. rugsėjo 14 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo: pareiškėjams L. B. ir M. M. po 274,99 Eur; pareiškėjui A. M. – 411,47 Eur; pareiškėjai A. M. – 411,48 Eur; pareiškėjui A. J. – 357,56 Eur; pareiškėjai D. J. – 357,57 Eur; pareiškėjoms R. K. ir R. B. po 274,99 Eur; pareiškėjai R. M. – 330,05 Eur; pareiškėjai A. M. – 330,04 Eur; pareiškėjai L. A. – 301,37 Eur; pareiškėjai A. M. – 301,36 Eur; pareiškėjams L. M. ir B. M. po 273,84 Eur; pareiškėjoms D. V. M. ir B. M. po 301,37 Eur; pareiškėjai J. G. – 301,36 Eur; pareiškėjai R. L. – 274,51 Eur; pareiškėjui V. L. – 274,50 Eur; pareiškėjui A. M. – 549,98 Eur; pareiškėjams E. A., V. G., G. M., J. M. ir A. S. po 321,10 Eur; pareiškėjoms L. S., O. S. ir P. B. po 321,09 Eur; pareiškėjams A. K. ir D. K. po 328,90 Eur; pareiškėjams R. P. ir D. P. po 328,89 Eur; pareiškėjai V. K. – 1 269,42 Eur; pareiškėjai A. K. – 1 256,90 Eur; pareiškėjams J. J. G. ir A. P. po 1 256,89 Eur; pareiškėjams V. M. ir D. M. po 956,21 Eur; pareiškėjai I. M. – 1 275,07 Eur; iš atsakovo 54,53 Eur pareiškėjų L. B., M. M., A. M., A. M., A. J., D. J., R. K., R. B., R. M., A. M., L. A., A. M., L. M., B. M., D. V. M., B. M., J. G., R. L., V. L., E. A., V. G., G. M., J. M., A. S., L. S., O. S., P. B., A. K., D. K., R. P., D. P., V. M., D. M. ir 45,07 Eur pareiškėjų A. M., V. K., A. K., J. J. G., A. P., I. M. naudai teismo išlaidoms atlyginti.

28. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatorių nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjams buvo grąžintos ne visos už įsigytas keliones sumokėtos sumos, darė išvadą, kad visi pareiškėjai patyrė nuostolių.

29. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, nurodė, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kuris yra neatsiejamas nuo teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties šalis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas ir pabrėžė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

30. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju aktualus Turizmo įstatymo 8 straipsnio, Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatos, tačiau pažymėjo, nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

31. Teismas, vadovaudamasis ESTT, Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, nurodė, kad Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos atveju, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriams tapus nemokiems, jų organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

32. Teismas atkreipė dėmesį į ESTT formuojamą praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę, kurioje konstatuota, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Nagrinėjamu atveju teismas pirmąją sąlygą laikė nustatyta konstatavus, kad Direktyvos 7 straipsniu aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga nustatyta prieš tai konstatavus, jog nacionalinis reglamentavimas turi ribojantį poveikį, todėl akivaizdžiai nesuderinamas su Direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos – tiesioginio priežastinio ryšio, teismas sprendė, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma, tad tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

33. Teismas nurodė, kad pareiškėjai tiek mokėjimus pagal sutartis, tiek ir turizmo paslaugų teikimo sutarčių (toliau – ir Paslaugų sutartis) sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šių sutarčių teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartys nesudarytos (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „grupinis.lt“, pinigus pervedė per elektroninių atsiskaitymų bendrovę UAB „MCB Finance“ ar UAB „EVP International“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėjai sumokėjo sutartyse nurodytas sumas už ginčo keliones, kurios pareiškėjams turėjo būti grąžintos kelionėms neįvykus dėl kelionių organizatorių nemokumo. Teismas nurodė, kad pagal Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su BUAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistines keliones galėjo būti atliekami ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Cherry Media Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė BUAB „Freshtravel“ naudai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Turizmo departamentas išmokėjo kiekvienam iš pareiškėjų atitinkamas draudimo išmokas dėl BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, tuo patvirtindamas, kad Paslaugų teikimo sutartys tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorių buvo realiai sudarytos, o draudimo išmokos pervestos į paslaugų užsakovų sąskaitas.

III. 34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

34.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. nors teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pacitavo CK 6.249, 6.263 bei 6.271 straipsniuose nustatytą reglamentavimą, susijusį su valstybės deliktine atsakomybe bei sąlygomis tokiai atsakomybei kilti, tačiau sprendime nenurodė, ar būtinų sąlygų visuma egzistuoja. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Nagrinėjant pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų negali egzistuoti ir kita valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

34.2. Teismas, spręsdamas, klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ir palaikydamas kitų teismų išvadas nagrinėjamu klausimu, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Teismo veiksmai vertinant Turizmo įstatymo 8 straipsnį ekonominio tikslingumo požiūriu pasireiškė tuo, kad iš esmės teismas konstatavo, jog dėl Turizmo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo nebuvo garantuota pareiškėjų teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę grąžinimą kelionių organizatorių nemokumo atveju. Teismo veiksmai vertinant Turizmo įstatymo 8 straipsnį politinio tikslingumo požiūriu pasireiškė konstatuojant, kad Seimo veiksmai buvo politiškai nepakankami priimti tokios redakcijos Turizmo įstatymą, kad būtų garantuotos pareiškėjų teisės į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionių organizatorių nemokumo atveju.

34.3. Teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės kylančios dėl netinkamo Europos Sąjungos direktyvų (įskaitant Direktyvą) perkėlimo į nacionalinę teisę. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad Europos Komisija būtų pateikusi pagrįstą nuomonę ar ESTT būtų nustatęs, kad valstybė neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo) ir būtų reikalaujama tokį sprendimą. Teismas pažeisdamas nustatytą teisinį reglamentavimą bei peržengdamas savo kompetencijos ribas nepagrįstai konstatavo, kad į nacionalinę teisę netinkamai perkeltas ir įgyvendintas Direktyvos 7 straipsnis.

34.4. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą, nes dalis pareiškėjų nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatorių organizuotas keliones. Turistinių paslaugų teikimo sutartis turi būti rašytinė, o didžioji dauguma byloje esančių turizmo paslaugų teikimo sutarčių nėra pasirašytos abiejų šalių, todėl laikytina, kad šalys nebuvo išreiškusios bendros valios ir suderintų ketinimų bei tarp šalių nesusiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Tai, kad į UAB „Cherry Media LT“, UAB „MCB Finance“, UAB „EVP International“, kelionių organizatorių bei jų agentų bankų sąskaitas buvo pervestos ar pagal pinigų priėmimo kvitus sumokėtos tokios pačios pinigų sumos, kokios yra nurodytos sutartyse, negali būti vertinama kaip sutarčių sudarymą patvirtinantis faktas. Byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą tarp BUAB „Freshtravel“ ir UAB „Cherry Media LT“, jog pastaroji tarpininkaus ir teiks BUAB „Freshtravel“ komercinio atstovavimo paslaugas sudarant turizmo paslaugų teikimo sutartis. Nepagrįstas teismo sprendimo motyvas, jog sudarytas sutartis patvirtina tai, kad draudimo bendrovės sumokėjo draudimo išmokas daliai pareiškėjų, nes iš byloje esančių įrodymų neaišku, dėl kokių kelionių organizatorių neįvykdytų įsipareigojimų draudimo išmokos buvo išmokėtos.

34.5. Šiuo atveju pareiškėjai įgis teisę iš kelionių organizatorių ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 3 d. nutartimi BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje ir 2015 m. birželio 15 d. nutartimi BUAB „Voyage-Voyage“ bankroto bylose patvirtintus daugumos pareiškėjų finansinius reikalavimus ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

34.6. Teismas kiekvieno pareiškėjo naudai priteisė per dideles proceso išlaidas, o dalis pareiškėjų nepateikė jokių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jiems jos negalėjo būti priteistos. Pareiškėjų naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija maksimalų teisės aktais leistiną, yra grindžiamas dalyvaujančių byloje pareiškėjų skaičiumi, nors juos atstovauja tas pats advokatas.

35. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti pareiškėjų naudai visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

35.1. Reikalavimas atlyginti turtinę žalą grindžiamas aplinkybe, jog dėl netinkamo teisinio reguliavimo turizmo srityje (dėl Lietuvos valstybės veiksmų netinkamai perkeliant į nacionalinę teisę Direktyvą) pareiškėjai patyrė žalos. Valstybių atsakomybė už žalą turi pagrindą Europos Bendrijos teisėje bei yra grindžiama bendruoju principu, jog tas, kuris pažeidžia savo pareigas, privalo atlyginti dėl tokio pažeidimo atsiradusią žalą. Teismas neperžengdamas savo kompetencijos ribų priteisė pareiškėjams patirtos turtinės žalos atlyginimą.

35.2. Teismas Turizmo įstatymo nevertino nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu, tik konstatavo, jog pareiškėjai patyrė žalą dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų bei tai, jog tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Netinkamam Direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų ES institucijų konstatavimas, tai galima padaryti ir nacionalinių teismų pagalba, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos asmenims atlyginimo, t. y. asmenys tiesiogiai direktyvomis, šioms esant besąlygiškomis ir pakankamai tiksliomis, gali remtis tiesiogiai nacionaliniuose teismuose prieš valstybę.

35.3. Direktyvos 7 straipsnis suteikė pareiškėjams teises, tad nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas turėjo siaurą diskrecijos teisę dėl Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, tačiau neužtikrino tinkamo teisinio reguliavimo, todėl tai yra laikoma akivaizdžiu ir rimtu ES teisės pažeidimu. Priežastinio ryšio buvimą nustato teismas, kuris nagrinėjamu atveju akivaizdžiai pastebimas, t. y. dėl netinkamo Direktyvos įgyvendinimo ir atsiradusios žalos – nuostolių, kurių dėl kelionių organizatorių nemokumo patyrė turistai. Šiuo atveju yra vertinami ne kurios nors institucijos, o visos Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos teisės normas, šiuo atveju Direktyvą (ypatingai jos 7 straipsnį) veiksmai, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams.

35.4. Atsakovo argumentas dėl teismo netinkamai įvertintų į bylą pateiktų įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą, yra visiškai nepagrįstas. Nors už keliones mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionių sutartyse buvo įvardinti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys, o pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionių apmokėjimo išlaidas. Turizmo departamento nurodymu dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo kelionių agentūros ir draudimo bendrovės.

35.5. Kelionių organizatoriai yra nemokūs ir nežinoma, kokia yra finansinė bankrutavusių įmonių padėtis ir, ar jie yra pajėgūs išmokėti pareiškėjams šių patirtą žalą. Pareiškėjai nesėkmingai bandė prisijungti prie baudžiamųjų bylų su civiliniais ieškiniais, taigi šiuo atveju vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra jos priteisimas iš Lietuvos valstybės, akcentuojant, kad yra nustatytos visos valstybės atsakomybei kilti būtinos sąlygos.

35.6. Teismas sumažino prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nesutinka su atsakovo argumentais, jog šiuo atveju nebuvo būtina advokatui vykti į kitą vietovę. Byloje yra 39 pareiškėjai, kiekvieno pareiškėjo reikalavimų aptarimas, reikalingų dokumentų surinkimas užėmė daug laiko bei lėmė advokato būtinybę vykti į kitus miestus, todėl bylinėjimosi išlaidų dydžio sumažinimas prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

37. Departamentas nurodo, jog sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad Turizmo departamentas teismui atsiliepimuose nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines kelionių organizatorių veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatorių nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

39. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ ir kelionių organizatoriumi BUAB „Voyage-Voyage“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis. Kelionių organizatoriai tapo nemokūs ir dėl to kelionių nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

40. Reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

41. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą. Teismas taip pat sprendė, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatorių nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjams negrąžintas sumas turtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat priteisė pareiškėjams 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos bei dalį bylinėjimosi išlaidų.

42. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, vertinti Seimo veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir atkreipė dėmesį, kad neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovas teigia, jog pareiškėjams suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad dalis pareiškėjų atliko mokėjimus už kelionių organizatorių organizuotas keliones, kad su kelionių organizatoriais sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis, bei priteistomis bylinėjimosi išlaidomis.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtu aspektu pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsniu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

44. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

45. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu.

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

47. Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.).

48. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu ESTT yra pasisakęs, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.).

49. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

50. Konstitucinis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytojo akto 2 dalį yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. , 2006 m. gruodžio 21 d. ir kt. nutarimai). Nagrinėjamu atveju Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios konkuruotų su Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis.

51. Vadinasi, Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.

52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriams tapus nemokiams, jų organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Konstatuotina, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė (įgyvendino) Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

53. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimą Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Šiame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Herman Hofmeister ir kt., prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

55. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Taigi antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina taip pat nustatyta.

57. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (žr., jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger ir kt, 75–77 p.).

58. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimai dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėti bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

60. Nagrinėjamu atveju nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo aplinkybę ar faktą, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už keliones, į kurias dėl kelionių organizatorių nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad sutartys nebuvo šalių pasirašytos, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugų suteikimo (dėl konkrečių kelionių), kadangi pareiškėjai mokėjimus ir turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje. Iš šių sutarčių teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos. Byloje nustatyta, Turizmo departamentas išmokėjo kiekvienam iš pareiškėjų atitinkamas draudimo išmokas dėl BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „grupinis.lt“, pinigus pervedė per elektroninių atsiskaitymų bendrovę UAB „MCB Finance“ ar UAB „EVP International“, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nei sutarčių sudarymo aplinkybės buvimu, nei faktu, jog piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, buvo skirtos apmokėti už kelionių organizatorių pareiškėjams turėtas suorganizuoti keliones.

61. Pažymėtina, jog nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

62. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionių paketų įsigijimo Paslaugų sutartimis, sudarytomis su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ ir kelionių organizatoriumi BUAB „Voyage-Voyage“.

63. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą. Pareiškėjai su šiuo argumentu nesutinka ir prašo priteisti visas (4 593 Eur) su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

64. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), ABTĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos).

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis prieš tai minėtais teisės aktais nustatė pareiškėjų atstovavimo sutarčių sudarymo faktą, vertino pateiktus įrodymus, rėmėsi teisinių paslaugų teikimo metu buvusiais užpraėjusio ketvirčio vidutiniais mėnesiniais bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje dydžiais ir nustatęs, kad pareiškėjų prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytą maksimalų dydį, teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjams priteistiną bylinėjimo išlaidų sumą.

66. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, šiuo atveju pripažintini deklaratyviais ir dėl to nepagrįstais, nes iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas pasisakė dėl visų esminių ir turinčių teisinės reikšmės bylos aplinkybių, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė