d494751d-d4e2-409d-a9de-024c6a911d6a · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2-1482-330/2016Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00312-2016-1                 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugsėjo 15 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjęs atsakovės bankrutuojančios A. B. personalinės įmonės atskirÄ jį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties dalies, kuria atsakovės D.

B. atžvilgiu atsisakyta taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, priimtos A. B. personalinės įmonės bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-1639-390/2016), n u s t a t ė :             Klausimo esmė Bankrutuojančios A. B. PÄ® bankroto administratorius pirmosios instancijos teismui pateikė praÅ¡ymÄ Ä¯ A. B. PÄ® bankroto bylÄ bendraatsakoviais įtraukti įmonės savininkÄ A. B. ir jo sutuoktinę D. B.. Administratorius taip pat prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tuoti bankrutuojančios A.

B. PÄ® savininko A. B. ir jo sutuoktinės D. B. turtÄ .   II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi bankroto administratoriaus praÅ¡ymÄ patenkino iÅ¡ dalies. Teismas į A. B. PÄ® bankroto bylos nagrinėjimÄ Ä¯monės savininkÄ A. B. ir jo sutuoktinę D. B. įtraukė bendraatsakoviais, taip pat taikė laikinÄ sias apsaugos priemones – nurodė areÅ¡tuoti A. B. priklausantį turtÄ , turtines teises ir lėšas, leidžiant kas mėnesį naudotis 350 Eur suma.

Pirmosios instancijos teismas netenkino praÅ¡ymo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones atsakovės D. B. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifikÄ , tai, jog į individualios įmonės savininko turtÄ gali bÅ«ti nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas pagal bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, sprendė, kad įmonės savininkas A. B. ir jo sutuoktinė D. B. turi bÅ«ti įtraukti į bankroto bylos nagrinėjimÄ bendraatsakoviais.

Spręsdamas klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, nepakakus individualios įmonės turto, iÅ¡ieÅ¡kojimas pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ gali bÅ«ti nukreiptas į įmonės savininko turtÄ . Tuo pagrindu teismas priėmė procesinį sprendimÄ areÅ¡tuoti savininko turtÄ . Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonės savininko sutuoktinės atžvilgiu teismas akcentavo pasikeitusiÄ teismų praktikÄ , pagal kuriÄ individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už Å¡ios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra Å¡eimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje, o individualios įmonės buvimo Å¡eimos verslu faktas nėra preziumuojamas.

Teismo vertinimu, bankroto administratorius nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog individuali įmonė yra Å¡eimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tuo pagrindu teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog praÅ¡ymas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones įmonės savininko sutuoktinės atžvilgiu nepagrįstas. III. Atskirojo skundo argumentai Atsakovė bankrutuojanti A. B.

PÄ® atskirajame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties dalį, kuria atmestas praÅ¡ymas atsakovės D. B. atžvilgiu taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, panaikinti ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – atsakovės D. B. atžvilgiu taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tuoti jai priklausantį asmeninį bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomÄ turtÄ . Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpcijÄ .

Teismas nevertino aplinkybės, jog ši prezumpcija nebuvo paneigta, o sutuoktinės turtas turės būti realizuojamas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.

2. Pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių, kad atsakovų turtas bÅ«tų iÅ¡saugotas. PrieÅ¡ingu atveju gali susidaryti nepalanki situacija, kuomet turtas bus perleistas, o administratorius turės ginčyti jo perleidimo sandorius.  Atsiliepimų į atskirÄ jį skundÄ negauta. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones vienam iÅ¡ atsakovų, yra pagrįsta ir teisėta.

Šį klausimÄ teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nėra.CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų praÅ¡ymu gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, jeigu Å¡ie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieÅ¡kinio reikalavimÄ ir nesiėmus Å¡ių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti bÅ«simo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamÄ Ä¯vykdymÄ . Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, bÅ«simo teismo sprendimo, kuris gali bÅ«ti palankus ieÅ¡kovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobÅ«džio grėsmės atsiradimo tikimybė.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi bÅ«ti parenkamos vadovaujantis ekonomiÅ¡kumo principu. EkonomiÅ¡kumo principas reiÅ¡kia, kad teismas gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai bÅ«tina ir pakanka užtikrinti bÅ«simo teismo sprendimo, kuris gali bÅ«ti palankus ieÅ¡kovui, įvykdymÄ . EkonomiÅ¡kumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja iÅ¡laikyti proceso Å¡alių teisėtų interesų pusiausvyrÄ , todėl laikinosios apsaugos priemonės turi bÅ«ti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iÅ¡ Å¡alių perdėto pranaÅ¡umo ar nesuvaržytų vienos proceso Å¡alies teisių daugiau, nei bÅ«tina teisėtam tikslui pasiekti.

Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo Å¡alių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrÄ , nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja bÅ«tinumÄ vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.          Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja Å¡io instituto taikymo iÅ¡imtinumÄ , todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį praÅ¡ymÄ , tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo bÅ«tinumÄ .

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ , turi atidžiai tirti ir vertinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡yme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi bÅ«tinumÄ , spręsti, ar Å¡is praÅ¡ymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai Å¡aliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismÄ ir reikalavimų pareiÅ¡kimas nesuteikia pranaÅ¡umo kitos Å¡alies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones.

Be to, tiek kreipimasis į teismÄ , tiek pareikÅ¡tų reikalavimų pobÅ«dis ir mastas iÅ¡ esmės priklauso nuo paties pareiÅ¡kėjo valios. DeklaratyvÅ«s teiginiai dėl grėsmės bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo praÅ¡omos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobÅ«džio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymÄ (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

             Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nėra tikėtinai pagrįsta individualios įmonės savininko sutuoktinės prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles. Apeliacinis teismas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada sutinka. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktikÄ teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ , visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikÅ¡tus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, galėtų bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas; tačiau, taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieÅ¡kinio pagrįstumo iÅ¡ esmės, netiria ir nevertina ieÅ¡kinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikÅ¡tų reikalavimų gali bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius praÅ¡omų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).

           Atsakovė bankrutuojanti A. B. personalinė įmonė (apeliantė) nesutikimÄ su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl reikalavimo, pareikÅ¡to įmonės savininko sutuoktinės atžvilgiu, preliminaraus nepagrįstumo grindė tuo, jog įmonės bankroto procese kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas, nepakankant įmonės turto, turės bÅ«ti nukreiptas į subsidiarius bendraskolius – ne tik į įmonės savininkÄ , bet ir į jo sutuoktinę. Apeliantė savo pozicijÄ grindė sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, kurios pagrindu aiÅ¡kintina, jog santuokos metu įsteigta įmonė yra bendras sutuoktinių turtas, o iÅ¡ įmonės veiklos atsiradusios prievolės gali bÅ«ti tenkinamos iÅ¡ bendro sutuoktinių turto.

Apeliantės teigimu, bankroto bylÄ nagrinėjantis teismas bankroto procese turėjo imtis priemonių iÅ¡saugoti įmonės savininko sutuoktinės turtÄ . Apeliacinio teismo vertinimu, nurodyti atskirojo skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo konstatuoti D. B. atžvilgiu pareikÅ¡to reikalavimo tikėtino pagrįstumo.             Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už Å¡ios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra Å¡eimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje.

Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslÄ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad individualios įmonės buvimo Å¡eimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktÄ turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimÄ iÅ¡ įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis).

Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė išlieka subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Šia kasacinio teismo praktika, pakeitusia iki tol galiojusias nuostatas dėl paminėtos sutuoktinių turto ir prievolių bendrumo prezumpcijos taikymo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi pagrįstai. Kartu pažymėtina, jog atskirajame skunde cituojama kasacinio teismo praktika aptariamu atveju neaktuali, kadangi buvo pakeista vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012.

          Pirmiau nurodyta, kad preliminarus pareikÅ¡tų reikalavimų vertinimas nėra tapatus reikalavimo vertinimui, atliekamam iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ , teismas nenagrinėja ieÅ¡kinio pagrįstumo iÅ¡ esmės, netiria ir nevertina ieÅ¡kinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikÅ¡tų reikalavimų gali bÅ«ti priimtas palankus sprendimas.

Å ioje bankroto proceso stadijoje dar nėra sprendžiamas klausimas dėl poreikio ir galimumo nukreipti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimÄ Ä¯ jos (įmonės) savininko ir jo sutuoktinės turtÄ . Tačiau analizuojamu atveju Å¡is klausimas keliamas kitu aspektu, t. y. siekiama užtikrinti įmonės savininko ir jo sutuoktinės turto apsaugÄ tuo tikslu, jeigu bankroto procese kiltų bÅ«tinybė subsidiariajai atsakomybei taikyti (t. y. nesant arba esant nepakankamai įmonės turto).

Vadinasi, preliminaraus pareikÅ¡tų reikalavimų vertinimo kontekste, apeliantė turėjo pareigÄ pateikti duomenų, leidžiančių daryti tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , jog D. B. subsidiarios atsakomybės taikymo galimybė egzistuoja, kÄ pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas. Tokiai aplinkybei patvirtinti turėjo bÅ«ti pateikti duomenys, bent tikėtinai pagrindžiantys aktualioje kasacinio teismo praktikoje iÅ¡skirtų sÄ lygų (požymių) egzistavimÄ (pvz., kad individuali įmonė yra Å¡eimos verslas, kuriam naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje ir kt.).

Tačiau Å¡iuo atveju teismui nebuvo pateikti tokio turinio duomenys ar atitinkami argumentai. Akcentuotina, jog abejonių dėl atsakovės atžvilgiu pareikÅ¡tų reikalavimų preliminaraus pagrįstumo apeliantė nepaÅ¡alino ir teikdama atskirÄ jį skundÄ dėl pirmosios instancijos teismo nutarties. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai dėl reikalavimo, pareikÅ¡to atsakovės D. B. atžvilgiu, preliminaraus nepagrįstumo. Esant tokiai iÅ¡vadai, antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sÄ lygos – grėsmės bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymui vertinimas netikslingas.

          Kiti apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).            Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėjas                                                                               Gintaras Pečiulis                     Â