2013-09-19 Nr. AB-5092-3-61-3-01771-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1507/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01771-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2; 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Džickanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. G.,

pareiškėjo atstovei advokatei Juditai Judickienei,

atsakovo atstovams Leandrui Pociui ir Rokui Žiupsniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. 10-TE-397 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas-1) ir Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 10-TE-400 „Dėl komisaro A. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas-2); 2) grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą – į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio (toliau – ir Vilniaus AVPK Šalčininkų raj. PK VPS KPP) viršininko pareigas; 3) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo neteisėto atleidimo 2012 m. birželio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad minėtuose įsakymuose nenurodytas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas bei leidimo panaikinimo priežastys. Pareiškėjas dirbo vidaus tarnyboje daugiau nei 18 metų, iš jų 13 – vadovaujančiose pareigose, neturėjo nei vienos drausminės nuobaudos, daug kartų skatintas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-46/2011. Nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė įtampą, stresą, tai tęsiasi iki šiol. Galimybę susipažinti su Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) išvada dėl pareiškėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo (toliau – ir Išvada) pareiškėjas gavo tik 2012 m. rugsėjo mėn., iki tol jam buvo apribota teisė ir galimybė gintis, tai pablogino jo savijautą ir sveikatą, sustiprino bejėgiškumo ir nežinomybės jausmą.

Pareiškėjas paaiškinimuose papildomai nurodė, kad vien atsisakymas tirtis poligrafu nesuteikia teisės panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 18 straipsnio 1 dalis numato baigtinį sąrašą atvejų, kada toks leidimas gali būti panaikintas, o 16 straipsnis, kada leidimas neišduodamas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįrodė nei vieno iš pagrindų leidimui panaikinti. Atsakovo nurodyti ikiteisminiai tyrimai leidimo panaikinimo metu buvo nutraukti, o drausminė nuobauda ginčijama teisme, todėl šie duomenys negali būti laikomi teisėta priežastimi panaikinti leidimą. Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas reabilituojančiu pagrindu, nes pareiškėjas buvo melagingai apkaltintas nusikalstama veika. Kitas ikiteisminis tyrimas nutrauktas dar 2006 m., todėl neaišku, kaip jis sudarė pagrindą spręsti dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Trečias ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl galimai padarytos R. B. veikos, o ne pareiškėjo veiksmų, remiantis šio tyrimo metu surinkta medžiaga atsakovas skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, kuri šiuo metu ginčijama teisme. Pareiškėjo nuomone, net nepanaikinus tarnybinės nuobaudos, tai nesudarytų pagrindo panaikinti leidimą. Teiginys, kad pareiškėjas turi du galiojančius administracinius teisės pažeidimus, nepagrįstas, nes 2012 m. balandžio 12 d. viena administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, o kita galiojanti administracinė nuobauda nesudaro pagrindo panaikinti leidimą. Atsakovo nurodoma pareiškėjo charakteristika taip pat neatitinka tikrovės, Išvadoje subjektyviai pateiktos pareiškėjo savybės, nenurodytos konkrečios dalykinės ar asmeninės savybės, kurios trukdytų darbui su įslaptinta informacija. Priešingai, atsakovo tikslinio patikrinimo, atlikto Šalčininkų rajono policijos komisariate, ataskaita patvirtina, kad pareiškėjas gerai atliko pareigas. Tad Komisija pakankamai nemotyvavo savo Išvados, joje tik išvardintos aplinkybės, netirti konkretūs duomenys ir faktai, todėl laikytina, kad administracinė procedūra atlikta formaliai ir neobjektyviai.

Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad atsakovo atsiliepime į skundą nurodyti leidimo panaikinimo motyvai nesutampa su motyvais Išvadoje ir Įsakyme-1. Išvadoje ir Įsakyme-1 nurodyti pagrindai – ikiteisminio tyrimo Nr. 02-1-00002-11 duomenys, du galiojantys administraciniai pažeidimai, 2012 m. balandžio 12 d. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Atsiliepime atsakovas papildomai nurodė dar du atliekamus ikiteisminius tyrimus (Nr. 38-1-00047-06 ir Nr. 10-9-212-11) pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, teismas turėtų vertinti leidimo panaikinimo priežastis, o ne papildomus atsakovo argumentus, pateiktus nagrinėjant bylą. Nei Išvadoje, nei Įsakyme-1 nenurodyta, kaip viena galiojanti nuobauda leidžia daryti išvadą dėl pareiškėjo netinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjo charakteristikoje nenurodytos konkrečios dalykinės ar asmeninės savybės, kurios trukdytų pareiškėjo darbui su įslaptinta informacija. Išvada yra nepakankamai motyvuota: nenurodyti aiškūs motyvai, kaip surinkti apie pareiškėją duomenys, jo aplinka, asmeninės ar dalykinės savybės lemia tai, kad jis netinkamas darbui su įslaptinta informacija. Komisija neįvertino, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00002-11 nutrauktas, nenustačius pareiškėjo veiksmų, leidžiančių spręsti dėl jo nusikalstamos veikos, t. y. reabilituojančiu pagrindu. Buvo atliktas tik formalus pareiškėjo aplinkos, dalykinių ir asmeninių savybių vertinimas, Išvada yra neišsami, nemotyvuota.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsikirsdamas į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Komisija 2012 m. vasario 15 d. posėdžio metu nusprendė, jog yra pagrindas pakartotinai tikrinti pareiškėją, nes kilo įtarimų, kad atsirado VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. liepos 7 d. nutarime pažymėjo, kad, sprendžiant dėl leidimo susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, esant šioms aplinkybėms, asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami, siekiant nustatyti, ar tolesnis darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės jos saugumui.

Todėl 2012 m. kovo 7 d. pareiškėjui buvo pasiūlyta atlikti psichofiziologinį tyrimą poligrafu, tačiau tikrinamasis atsisakė. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime aiškindamas nekaltumo prezumpcijos principą nurodė, kad tai, jog asmens kaltumas nėra nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, yra vertas valstybės pasitikėjimo ir įgaliotai institucijai nekelia abejonių dėl jo patikimumo ar lojalumo.

Tokia institucija nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo ir nevykdo teisingumo. Asmuo tikrinamas, siekiant nustatyti, ar juo galima pasitikėti. Vadovavosi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (toliau – ir Poligrafo naudojimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad psichofiziologinio tyrimo išvada naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti asmenį ir jo aplinką. Jei išvada neigiama, asmeniui atsisakius tirtis, gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A261-1684/2012).

Be to, nustatyta, kad pareiškėjas figūravo 3-juose ikiteisminiuose tyrimuose, turi du galiojančius administracinius pažeidimus, jam 2012 m. balandžio 12 d. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, pridėta charakteristika, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui trūksta dėmesingumo ir taktiškumo, pasižymi arogancija, nenoriai priima kritiką ir pastabas. Konstitucinis Teismas nurodė, kad jei asmeniui dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, tai yra viena iš aplinkybių, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija gali būti neišduotas ar panaikintas.

Dėl to ekspertų komisija, įvertinusi visą pateiktą medžiagą, nutarė siūlyti panaikinti leidimą. Įsakymas-2 paremtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 7RN „Dėl dirbančių bei priimamų į valstybės tarnybą Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūriniuose padaliniuose ir įstaigose prie Vidaus reikalų ministerijos asmenų, kurių darbas susijęs su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar šios informacijos apsauga, tikrinimo, leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija bei asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo, neišdavimo ir panaikinimo“ (toliau – ir Tvarka) 40.7 punktu ir Komisijos 2012 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 10-S-9697, kadangi pareiškėjas nebeatitiko pareigybės aprašymo 6.8 punkto nurodymo atitikti reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Atsakovo nuomone, atlyginti žalą nėra pagrindo, nes Vilniaus AVPK teisės aktų nepažeidė, žalos padarymo faktas nepagrįstas jokiais duomenimis, nėra priežastinio ryšio. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis nežinojo atleidimo iš tarnybos priežasčių, vertintini kritiškai, kadangi jis dalyvavo Komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas slaptumo atėmimo klausimas, pareiškėjas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, tad atleidimo priežastys ir teisinės pasekmės turėjo būti žinomos ir suprantamos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad Komisija savo siūlymą atsakovui panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija grindė VTPĮ 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Tvarkos 40.7 punktu, o atsakovas skundžiamą įsakymą grindė minėtos Tvarkos 40.7 punktu bei Komisijos Išvada. Teismas pažymėjo, kad nei Komisijos išvadose, nei skundžiamame Įsakyme-1 nėra nurodyta (įstatymo lygio) teisės norma, kurios pagrindu buvo siūloma panaikinti ir panaikintas A. G. leidimas. Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimo pagrindai yra nustatyti VTPĮ 18 straipsnio 1 dalyje, inter alia jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (4 p.). VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, inter alia jeigu <...> nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija (17 p.). Taigi Tvarkos 40.7 punkte suformuluota teisės norma iš esmės atitinka VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto teisės normą. Dėl to teismas sprendė, kad įstatymo normos nenurodymas Komisijos išvadose bei Įsakyme-1 nebuvo kliūtis pareiškėjui suprasti, kokiu faktiniu pagrindu jam yra panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. dėl asmeninių ir dalykinių savybių, dėl kurių jis neatitiko darbui su įslaptinta informacija.

Teismas nurodė VTPĮ 17 straipsnio 2 dalį. Minėta, jog pareiškėjui kelis kartus buvo siūlyta pasitikrinti poligrafu, tačiau šis atsisakė. Teisme liudytojais apklausti Komisijos pirmininkas A. M. bei Komisijos sekretorė J. S. teigė, kad A. G. nepaaiškino atsisakymo motyvų. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kuriais jis atsisakymą pasitikrinti pagrindė teismo posėdyje, nes iš jam duoto pasiūlymo atvykti tirtis buvo matyti, jog tyrimą būtų atlikę atsakovui nepavaldžios institucijos specialistai, pareiškėjas, kaip tai numatyta Poligrafo naudojimo įstatyme, bet kurioje tikrinimo stadijoje galėjo patikrinimą nutraukti. Teismas nurodė Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012 yra pasisakęs, jog, atsisakius pasirašyti sutikimą dėl tikrinimosi poligrafu, nenurodžius dėl to jokių paaiškinimų ar argumentų, toks atsisakymas vertintinas kaip nepagrįstas.

Vadovavosi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu ir sprendė, kad šio teismo sprendimo dalyje „Faktinės bylos aplinkybės“ išanalizuoti įrodymai, taip pat įrodymai, ištirti slaptame pasitarimų kambaryje, leidžia teismui daryti išvadą, jog atsakovas turėjo pakankamo pagrindo suabejoti pareiškėjo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, turėjo pakankamo pagrindo nuogąstauti, kad jam sužinojus valstybės paslaptį kils grėsmė ar net bus padaryta žalos valstybės svarbiems interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, teisėtvarkos, kurioje tarnavo pareiškėjas, sistemai, nes pareiškėjas pagal teismo turimus įrodymus nuo 2006 metų nuolat turėjo nemalonumų su teisėtvarkos institucijomis – jo atžvilgiu buvo pradedami ikiteisminiai tyrimai dėl galbūt padarytų kriminalinių veikų, du kartus administracine tvarka nubaustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, vieną kartą – tarnybine nuobauda. Teismo nuomone, pats faktas, jog tokio lygio vidaus tarnybos sistemos pareigūnui (buvo Vilniaus AVPK Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas) pradedami ikiteisminiai tyrimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnį (piktnaudžiavimas), BK 225 straipsnį (kyšininkavimas), 226 straipsnį (prekyba poveikiu), apibūdina A. G. kaip asmenį, kurio būklė (ryšiai (2006 m. ikiteisminio tyrimo atveju), jo požiūris į teisėtumą (R. B. veikos atveju, Kelių eismo taisyklių pažeidimų atvejais), bendravimo su pavaldiniais pobūdis ir kt.) gali kelti grėsmę įslaptintos informacijos saugumui. Įslaptinta informacija, kuri nėra vienintelis įrodymas byloje, o iš esmės tik papildo byloje esančią viešai prieinamą informaciją (ypač minėtą 2006 m. nutarimą), šios grėsmės egzistavimą dar padidina.

Šia prasme labai reikšmingas yra Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas, kuriame šis teismas padarė daug išvadų, reikšmingų ir nagrinėjamoje byloje, nes abu ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukti, viena iš dviejų administracinių nuobaudų panaikinta (ne reabilituojančiu pagrindu, o suėjus senaties terminams), įsakymas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo šiuo metu apskųstas apeliaciniam teismui. Teismas pažymėjo, kad pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą; jie apima ir informaciją apie potencialias grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis.

Taikytinos saugumo priemonės taip pat turi būti tokios, kad leistų nustatyti tokius jau turinčius teisę dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija asmenis, kurių būklė gali kelti grėsmę įslaptintos informacijos saugumui, ir suteiktų galimybę tokius asmenis nušalinti ar atleisti. Gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija – jam turi būti uždraudžiama vykdyti užduotis, susijusias su įslaptinta informacija, jis nušalinamas nuo pareigų, kurioms vykdyti būtina įslaptinta informacija, arba iš tų pareigų atleidžiamas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad prieš sprendžiant dėl leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus ar paaiškėjus šioms aplinkybėms, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui. Teismo nuomone, skundžiamas Įsakymas-1 šiuos kriterijus atitinka, atsakovas, gavus informacijos apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, t. y. kilus rizikai konfidencialios informacijos saugumui, pareiškėjo patikimumą tikrino papildomai, rinko informaciją ir pan.

Antra vertus, šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas išaiškino, kad operatyvinio tyrimo metu surinkti įrodymai gali būti panaudojami šalia kitos informacijos, vertinant asmenų patikimumą.

Teismas darė išvadą, jog Įsakymas-1 atitinka teisės aktų reikalavimus, yra priimtas surinkus pakankamos informacijos bei įrodymų, kurie pareiškėjui (išskyrus nežymią dalį) buvo ir yra žinomi, todėl yra teisėtas.

Teismas nurodė Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-1538, (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, 56 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad teismui nutarus, kad Įsakymas-1 atitinka tokio pobūdžio aktui keliamus reikalavimus, t. y. yra teisėtas, nėra pagrindo panaikinti Įsakymą-2, grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko pareigas, priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo neteisėto atleidimo 2012 m. birželio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu (b. l. 136-146) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Remiasi VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu ir teigia, kad vertinimas, jog asmuo dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių yra netinkamas darbui su įslaptinta informacija, turi būti pagrįstas faktais, kurie, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, yra priežastiniu ryšiu susiję su asmens netinkamumu darbui su įslaptinta informacija. Tai reiškia, kad ne visi smulkūs administraciniai ir panašaus pobūdžio pažeidimai ar visiškai subjektyvios charakteristikos yra pagrindas konstatuoti, jog asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija.

Pirmosios instancijos teismo motyvai yra itin lakoniški, todėl sunku nustatyti, kokias konkrečias pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes teismas laiko netinkamomis darbui su įslaptinta informacija. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte asmeninės ir dalykinės savybės nėra konkrečiai išvardintos, tačiau jos yra apibūdinamos tinkamumo darbui su įslaptinta informacija kriterijumi. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis šiuo kriterijumi, kiekvienu konkrečiu atveju turi taip pat vadovautis proporcingumo bei protingumo principais ir tokiu būdu spręsti, ar pagal per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbu išaiškinti faktus, kurie parodo būtent nurodytas asmens savybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012, 2012 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012, 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1268/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analizė patvirtina, kad konstatuojant Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytas „kitas asmenines ir dalykinės savybes“, vertinami faktai, kurie, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su asmens netinkamumu darbui su įslaptinta informacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo dėl asmeninių ir dalykinių savybių laikomas netinkamu darbui su įslaptinta informacija, jei teismo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką (2012 m. gruodžio 20 d. nutartis byloje Nr. A858-2894/2012), ikiteisminio tyrimo metu prisipažįsta pateikęs suklastotus dokumentus tam, kad užimtų pareigas, kurių neturėjo teisės užimti (2012 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. A662-3221/2012), priėmimo į tarnybą anketose nuslėpė informaciją apie ankstesnius darbo drausmės pažeidimus, tokius kaip bendrovės turto grobstymas, girtavimas ir pan. (2012 m. birželio 14 d. nutartis byloje Nr. A520-2360/2012), pernelyg atvirtai atskleidžia informaciją, kuri gali būti laikoma įslaptinta – komentarai žiniasklaidai, telefoninius pokalbius su užsienio valstybės kariniais pareigūnais ir pan. (2009 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. A63-171/2009) ir pan. Apibendrinant galima teigti, kad konstatuojant kitas asmenines ir dalykines savybės, dėl kurių asmuo yra netinkamas darbui su įslaptinta informacija, būtina remtis faktais, kurie, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, priežastiniu ryšiu yra susiję su asmens netinkamumu darbui su įslaptinta informacija. Tokie faktai turi rodyti realų pavojų, dėl kurio įslaptinta informacija asmeniui negali būti patikėta – nelojalumą arba nepakankamą lojalumą Lietuvos Respublikai, negebėjimą saugoti paslaptis, veiksnumo trūkumus, teistumą, ryšius su potencialiai pavojingomis arba pavojingomis organizacijomis, informacijos nuslėpimą arba melagingos informacijos pateikimą priimant į tarnybą, gyvenimą ne pagal pajamas ir pan.

Dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų nurodo, kad automobilio vairavimas neįsijungus artimųjų šviesų žibintų, neparodžius posūkio signalo ar neprisisegus saugos diržo, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principu, neparodo asmens netinkamumo darbui su įslaptinta informacija. Teismo išvada, jog Kelių eismo taisyklių pažeidimai (konkrečiai – pradėjimas vairuoti neįsijungus artimųjų šviesos žibintų ar neparodžius posūkio signalo, vairavimas neprisisegus saugos diržo) apibūdina pareiškėją kaip netinkamą darbui su įslaptinta informacija, akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo ir protingumo principams, tokio pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimai nagrinėjamu atveju neturi jokio priežastinio ryšio su sprendžiamu klausimu, ar pareiškėjas laikytinas tinkamu darbui su įslaptinta informacija. Tai patvirtina ir teismų praktika: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012 pasisakė, jog nešiurkštūs ir netyčiniai Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kai jie padaryti vairuojant asmeninę transporto priemonę, negali pakankamai atskleisti asmeninių savybių ir neturi tiesioginio priežastinio ryšio su sprendžiamu klausimu, ar asmuo yra tinkamas darbui su įslaptinta informacija. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apskrities VPK 2011 m. spalio 20 d. nutarimas Nr. 10N-1179479-11, kuriuo konstatuoti minėti pažeidimai, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartimi panaikintas, o byla nutraukta.

Dėl pareiškėjo charakteristikos pažymi, kad charakteristikoje nurodomos teigiamos asmeninės ir dalykinės pareiškėjo savybės akivaizdžiai dominuoja neigiamų atžvilgiu. Neigiamos pareiškėjo savybės nelemia jo netinkamumo darbui su įslaptinta informacija. Pareiškėjo charakteristika turėtų būti vertinama kritiškai, kadangi ji surašyta subjektyviai ir neparemta jokiais objektyviais įrodymais. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjo charakteristikoje nurodomos neigiamos savybės - nenoras priimti konstruktyvią kritiką ir takto trūkumas - priežastiniu ryšiu nėra susijusios su negalėjimu dirbti su įslaptinta informacija. Net ignoruojant aplinkybę, kad charakteristika yra surašyta itin subjektyviai, nesiremiant jokiais įrodymais, akivaizdu, kad pareiškėjo charakteristika laikytina iš esmės teigiama, kadangi teigiamos asmeninės ir dalykinės savybės ženkliai nusveria neigiamas.

Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 02-1-00002-11 nurodo, jog vien aplinkybė, kad asmens atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas, negali apibūdinti asmens kaip netinkamo darbui su įslaptinta informacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012 aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, kad vien įtarimų pareiškimas baudžiamojoje byloje negali būti pagrindu konstatuoti, kad asmuo nėra tinkamas darbui su įslaptinta informacija. Be to, ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00002-11, kurio pagrindu pradėtas pareiškėjo veiklos patikrinimas, buvo nutrauktas reabilituojančiu pagrindu. Pareiškėjui 2012 m. balandžio 12 d. paskirta tarnybinė nuobauda, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo principais, nėra priežastiniu ryšiu susijusi su jo netinkamumu dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, ginčijama įstatymų nustatyta tvarka teisme, negalėjo būti teisėtas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Be to, konstatavimas, kad dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos pareiškėjas yra netinkamas darbui su įslaptinta informacija, yra itin formalus ir neatskleidžia pareiškėjo asmeninių ir dalykinių savybių, nes neanalizuoja pareiškėjo elgesio, kuris nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamas, adekvatus ir sąlygotas R. B. šeimos santykių situacijos žinojimo.

Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00047-06 pažymi, kad tikrindamas Įsakymo-1 teisėtumą teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kurios nebuvo šio įsakymo priėmimo pagrindas. Teismas savo išvadą dėl Įsakymo-1 teisėtumo nepagrįstai grindė 2006 m. atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00047-06 medžiaga, kadangi ji nebuvo pagrindas panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ši medžiaga nebuvo vertinama nei Komisijos siūlyme dėl leidimo panaikinimo, nei šio siūlymo pagrindu priimtame Įsakyme-1. Teismas savo išvadą dėl Įsakymo-1 teisėtumo nepagrįstai grindė faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo pagrindas šiam įsakymui priimti. Tai patvirtina Įsakymo-1 nepagrįstumą.

Dėl tyrimo poligrafu pažymi, kad tyrimas poligrafu yra papildomas, tačiau jokiu būdu ne pagrindinis kriterijus vertinant asmens tinkamumą darbui su įslaptinta informacija. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012. Nagrinėjamu atveju vien atsisakymas tirtis poligrafu nesuteikia teisės panaikinti pareiškėjui išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas turėtų vertinti specialiosios ekspertų komisijos išvadą, taip pat kitus reikšmingus dokumentus, kurie leistų padaryti išvadą, ar esami duomenys sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas nėra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Atkreipia dėmesį, kad patikrinimo poligrafu pareiškėjas vengė, nes jautėsi persekiojamas ir stebimas, manė, kad jo kolegos bet kokiomis priemonėmis siekia jį atleisti iš vidaus tarnybos.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kartu atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 152-127) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas išskirstė asmenines savybes į nemažą dalį kriterijų savo nuožiūra, tačiau sąmoningai tuo skirstymu bando apriboti teismo vertinimą siaurąja prasme, kad paslėptų savo veiksmus, apibūdintus surinktoje medžiagoje kaip kitokią informaciją, o ne kriterijus. Pavyzdžiui, apibūdindamas lojalumo sąvoką ir nesugebėjimą saugoti paslaptis, nemato savo veiklos, užfiksuotos ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00047-06, siekdamas jį eliminuoti jau procesinėmis priemonėmis. Tarnybinę nuobaudą už savo, kaip pareigūno, veiksmus, gavus informaciją apie galimą nusikaltimą ir nesiėmus jokių veiksmų, išskyrus aptarimą su pavaldžiu pareigūnu, taip pat suvokia kaip normalų elgesį toje situacijoje. Visos kitos aplinkybės pateikiamos kaip nepriskirtinos prie paties sugalvotų kriterijų, kaip neturinčios įtakos valstybės pasitikėjimui juo. Atsakovo teigimu, teismas kaip tik teisingai įvertino visas aplinkybes, prijungė ir ištyrė visą medžiagą, taip pat ir neviešo pobūdžio, bei išsamiai, argumentuotai ir teisingai įvertino visumą aplinkybių ir priėmė teisingą, motyvuotą, pagrįstą sprendimą. Teismas teisingai nustatė, kad A. G. keletą kartų buvo siūloma pasitikrinti poligrafu, tačiau jis atsisakė. Analogišką poziciją A. G. išsakė ir teismo posėdyje, pripažindamas, kad sąmoningai vengė pasitikrinti poligrafu. Savo apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad vengė, nes jautėsi persekiojamas ir stebimas, tačiau teisme paklausus apie atsisakymo motyvus, nurodė, jog žinojo, kad jį tikrins ne įstaigos pareigūnai, bet vis vien nepasitikėjo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnais, ir net turėdamas laiko ir galimybę persigalvoti bei žinodamas, kad bet kuriuo momentu gali nutraukti tyrimą, vis vien jo vengė. Pažymi, kad 2012 m. jis buvo laikinai perkeltas į Vilnių, todėl tikrai negalėjo jaustis persekiojamas Šalčininkų rajono policijos komisariato kolegų. Tokie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip pasirinkta gynybos versija, siekiant suklaidinti teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2012-06-07 įsakymo Nr. 10-TE-397, kuriuo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, Vilniaus apskrities VPK viršininko 2012-06-08 įsakymo Nr. 10-TE-400, kuriuo A. G. atleistas iš vidaus tarnybos ir pareiškėjo grąžinimo į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko pareigas, panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija) 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu: 1) asmuo atsisako arba netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) asmuo daugiau negu vieną kartą pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką arba dėl šiurkštaus šios tvarkos pažeidimo kilo grėsmė, kad įslaptinta informacija gali būti prarasta ar neteisėtai atskleista; 3) su paslapčių subjektu nutraukiami darbo (tarnybos) santykiai ar pasibaigia renkamų arba skiriamų į pareigas asmenų įgaliojimų laikas; 4) atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje.

Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu subjektų, specialistų bei asmenų, kurie tiriami poligrafu, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1906 redakcija). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad poligrafu tyrimo tikslas - patikrinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų ir jų suteiktos arba atitinkamų valstybės institucijų surinktos informacijos, susijusios su šiame straipsnyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka, patikimumą. Pagal Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Taigi Poligrafo naudojimo įstatyme yra įtvirtinta, kad poligrafo išvada yra tik papildoma informacija ir jokiu būdu negali būti esminė informacija, kuria remiantis panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Tai, kad tyrimo poligrafu išvados yra naudojamos kaip papildoma informacija, yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012).

Apibendrinant Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad tik esant tiriamo asmens suteiktai ar atitinkamos valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-855/2013). Analogiškai vertintinas ir asmens atsisakymas tirtis poligrafu.

Nustatyta, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta atlikti psichofiziologinį tyrimą poligrafu, tačiau tikrinamasis atsisakė. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. gegužės 17 d. posėdžio protokole Nr. 10-IL-46(RN) pažymėta, < ... kad aplinkybė, jog asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis tyrimas (VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas), yra pakankamas pagrindas, vadovaujantis VTPĮ 16 straipsnio 6 dalimi, asmenį pakartotinai tikrinti, nes kilo įtarimas, kad atsirado šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių >. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00002-11 pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį ir 226 straipsnio 1 dalį, Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimu nutrauktas. Tai reiškia, kad tiek siūlymo pasitikrinti poligrafu metu (2012 m. kovo 7 d.), tiek ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio metu joks ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliekamas. Be to, šiame kontekste nurodytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2779/2012, kurioje pažymėta, jog vien įtarimų pareiškimas baudžiamojoje byloje negali būti pagrindu konstatuoti, kad asmuo nėra tinkamas darbui su įslaptinta informacija. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas savo sprendime netyrė ir nevertino.

Minėtos komisijos posėdžio protokole taip pat konstatuota, kad tikrinamasis turi du galiojančius ATPK pažeidimus, 2012 m. balandžio 12 d. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pirmosios instancijos teismas šiuos faktus taip pat nurodė savo sprendime, nors kaip matyti iš bylos medžiagos A. G. administracinėn atsakomybėn buvo traukiamas tik vieną kartą, o kitu atveju jo atžvilgiu pradėta teisena buvo nutraukta. Spręsdamas panašų ginčą anksčiau minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai nėra šiurkštūs ir tyčiniai, yra padaryti vien vairuojant asmeninę transporto priemonę, todėl negali pakankamai atskleisti jo asmeninių savybių, būtinų darbui su įslaptinta informacija. Pažeidimų kiekis ir jų pobūdis neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad asmuo yra linkęs nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. 10-TE-264 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui A. G.“, kuriuo A. G. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, pakeitė ir pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą A. G. paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi anksčiau minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina spręsti, kiek šie pažeidimai susiję su sprendžiamu klausimu.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. gegužės 17 d. posėdžio protokole Nr. 10-IL-46(RN) ir atsakovo pateiktoje įslaptintoje medžiagoje nurodyta, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyrius disponuoja operatyvine informacija apie Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. PK VPS KPP viršininką A. G.. Visapusiškam ir objektyviam tiesos nustatymui byloje būtina patikrinti ir įvertinti anksčiau minėtame posėdžio protokole nurodytą operatyvinę bei 2012 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime Nr. 09-4/1-24(KF) pateiktą informaciją.

Vertinant įrodymus svarbu nustatyti jų reikšmę konkrečiai bylai, įrodymų tarpusavio ryšį ir su įrodinėtomis aplinkybėmis, kokias išvadas galima padaryti iš kiekvieno konkretaus įrodymo ir jų visumos. Visi surinkti įrodymai turi būti analizuojami ir objektyviai vertinami nustatant jų tikrumą bei reikšmingumą, paneigiant ar patvirtinant faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas besąlygiškai palaiko atsakovo poziciją. Nors pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde ypatingai išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl ginčijami įsakymai yra neteisėti ir nepagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina A. G. skunduose pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją, papildydamas ją naujais argumentais. Aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, teisės normos taikymo subjektui nepakanka nustatyti, kad tam tikro asmens atžvilgiu buvo pradėtas ar nutrauktas ikiteisminis tyrimas, asmuo patrauktas administracinėn ar tarnybinėn atsakomybėn bei esant tokioms aplinkybėms daryti išvadą, jog atitinkamas asmuo yra nelojalus ar nepatikimas ir netinkamas darbui su įslaptinta informacija, o būtina analizuoti, ar šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas yra praradęs valstybės pasitikėjimą, ir iš jo dėl to turėtų būti atimta teisė dirbti ar susipažinti su slapta informacija.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuota nuostata, jog teismas, vadovaudamasis kriterijumi, kad leidimas neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka dirbti su įslaptinta informacija, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012).

Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pažymėjo, jog tai, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, yra tik viena iš aplinkybių, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui gali būti neišduotas ar panaikintas. Kartu vertintinas ir asmens, pretenduojančio eiti atitinkamas pareigas ar jas jau einančio, patikimumas, lemiantis valstybės pasitikėjimą šiuo asmeniu. Aplinkybių, kurioms esant asmens teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra ribojama, buvimas lemia valstybės nepasitikėjimą šiuo asmeniu, nes jos suteikia pagrindą manyti, kad gali kilti grėsmė ar būti padaryta žalos valstybės interesams. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė