2019-01-23 Nr. AB-2095-3-61-3-03836-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1397-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03836-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 30 d. dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. spalio 26 d., jam atvykus iš Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) į Lukiškių TI-K jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą (kurios plotas 1,5 kv. m), kur buvo laikomas apie 3 val. 15 min.. Šioje kameroje pareiškėjas teigė buvęs priverstas visą laiką stovėti, nes ant suoliuko nebuvo įmanoma atsisėsti, suoliukas buvo apspjaudytas, apdergtas. Jam būnant laikino sulaikymo kameroje nebuvo leista pasinaudoti tualetu, atsigerti vandens. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. spalio 26 d. apie 12.15 val. jis buvo uždarytas į kažkokį „narvą“. Prieš uždarant, pareiškėjas paprašė pareigūno leisti pasinaudoti tualetu, atsigerti vandens, bet pareigūnas paaiškino, kad šiame sparne nėra tokio tualeto, nėra priėjimo prie geriamo vandens.

3. Pareiškėjas nurodė, kad vėliau jis buvo išvestas į karantino kamerą Nr. 107, kurioje langų stiklai buvo išdaužti, todėl jis juto nežmonišką šaltį. Kameroje Nr. 107 nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas. Būdamas karantino kameroje Nr. 107, 2017 m. spalio 26 d. pareiškėjas nebuvo išvestas pasivaikščioti, o 2017 m. spalio 26 d. išduodant vakarienę pareiškėjas pareigūno prašė, kad po vakarienes nuvestų paskambinti šeimos nariams, tačiau pareigūnas skambinti neleido, nurodydamas, kad pareiškėjas nėra parašęs prašymo.

4. Pareiškėjas teigė, kad jis 2017 m. spalio 26 d. pietus gavo tik 16.10 val., prieš tai valgė tik pusryčius Vilniaus PN 7.20 val. ryte.

5. Pareiškėjo teigimu, nei kameroje Nr. 107, nei kameroje Nr. 378, į kurią jis buvo perkeltas 2017 m. spalio 27 d., sanitariniai mazgai (tualetai) nebuvo atskirti nuo bendros kameros erdvės, jie įrengti prie pat kameros durų, todėl nebuvo tinkamai užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 30 d. jis buvo laikomas vienas, nors, pareiškėjo manymu, laikymas vienatvėje yra labai žiaurus nežmoniškas elgesys.

6. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. spalio 30 d. jis turėjo išvažiuoti etapu į Vilniaus PN, todėl Lukiškių TI-K negavo pietų. Į Vilniaus PN pareiškėjas atvažiavo 13.20 val., kai pietūs buvo pasibaigę, todėl nuo 6.10 val. pusryčių Lukiškių TI-K iki 18.40 val. vakarienės Vilniaus PN neturėjo galimybės pavalgyti. Visa tai sukėlė jam neapsakomas nežmoniškas fizines bei vidines kančias, skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimus, emocinę bei dvasinę depresiją, buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1, 3, 8 straipsniai.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Lukiškių TI-K paaiškino, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi teisės aktų numatytų reikalavimų. Duomenų, jog laikino laikymo patalpos buvo nešvarios, ar kitų įstaigoje laikomų asmenų nusiskundimų dėl netvarkingų patalpų gauta nebuvo. Teigė, kad asmenims esant laikino (trumpalaikio) laikymo kamerose (o taip pat ir esant kitose patalpose) ir norint pasinaudoti tualetu, visada yra suteikiama tokia galimybė. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Pareiškėjas gyvenamojoje kameroje buvo laikomas vienas, todėl jo teisės į privatumą pažeistos nebuvo. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų inventorių gamina ir remontuoja pagal poreikį.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad planiniu etapu atvykę asmenys uždaromi į laikino laikymo patalpą ir laikomi, kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandas. Maitinimas suteikiamas numatytu metu. Asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Pareiškėjas planiniu konvojumi 2017 m. spalio 26 d. atvyko iš Vilniaus PN apie 9.20 val. Kol buvo forminami visi reikalingi dokumentai, bei atlikta visuminė asmens krata ir pareiškėjo daiktų patikrinimas, jis buvo laikomas Priėmimo ir paskirstymo skyriuje trumpalaikio laikymo patalpoje, po to buvo nuvestas į sanitarinį švarinimą. Vėliau pareiškėjas buvo uždarytas į gyvenamąją kamerą Nr. 107. Pareiškėjui buvo pasiūlytas maisto davinys. Lukiškių TI-K nėra užfiksuota duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl laikymo minėtą dieną Priėmimo ir paskirstymo skyriuje, patalpų švaros, maitinimo ar kitų aplinkybių būtų pareiškęs pretenzijų, su skundais ar prašymais taip pat nesikreipė. Pagal dienotvarkę pietūs prasideda 12.00 val. ir baigiasi 13.30 val. Pareiškėjui 2017 m. spalio 30 d. prieš išvykimą į Vilniaus PN buvo suteiktas priklausantis maitinimas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai yra nepagrįsti, su skundais prašymais ar pretenzijomis pareiškėjas į įstaigos administraciją taip pat nesikreipė. Teisės aktai nenumato, jog naujai atvykusiems asmenims į laisvės atėmimo vietų įstaigą būtų suteikiamas pasivaikščiojimas gryname ore. Suimtieji ir nuteistieji eilės tvarka paprastai išvedami paskambinti ir kalbėti telefonu raštiškame prašyme nurodytą dieną.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų reikšmingos kalinimo sąlygoms apibūdinti, jokių objektyvių įrodymų dėl žalos nepateikė, rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas. Nenustačius ir neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalos.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 53 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 30 d. Kamerose Nr. 107 ir Nr. 378 nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą. Aplinkybės, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, teismas nepripažino jo teisių ir teisės aktų pažeidimu.

14. Teismas nustatė, kad kamerose Nr. 107 ir Nr. 378 sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas 1,5 m pertvara, uždengtas užuolaida. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas, neužtikrinant pareiškėjui galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje, nėra tinkamas teisės aktų reikalavimų laikymasis, nepaisant to, kad kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, jo privatumą pažeidė stebėjimo akučių įrengimas kamerose.

15. Įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento aktus, teismas nustatė, jog patikrinus Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyta, kad jose buvo vizualiai švaru, sudaryta galimybė išvėdinti kamerą per atidaromą langą, langas atsidaro; oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 35–36, 37–39, 43–45, 51–52). Jokių pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo laikomas, nustatyta nebuvo.

16. Dėl laikino sulaikymo patalpų teismas pažymėjo, jog nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas minėtose patalpose būtų laikomas ilgiau nei dvi valandas, taip pat nėra duomenų, jog dėl to jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl sprendė, kad į laikino sulaikymo kameras pareiškėjas buvo talpinamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Be to, teisės aktuose nėra nustatytas laikino sulaikymo kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad pareigūnai jo prašymu 2017 m. spalio 26 d. jam būnant laikino sulaikymo kameroje jo nenuvedė į tualetą, nedavė atsigerti vandens, teismas, nustatęs, kad skundų nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo kamerose nėra gauta, šiuo aspektu pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjas 2017 m. spalio 26 d. pietus gavo pavėluotai dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl privalomų pagal teisės aktus atlikti procedūrų. Atsižvelgęs į pareiškėjo atstovo paaiškinimus, kad 2017 m. spalio 30 d. pareiškėjui prieš išvykstant į Vilniaus PN buvo suteiktas maitinimas, teismas neturėjo pagrindo netikėti Lukiškių TI-K teiginiais, nes pareiškėjas nepateikė juos paneigiančių įrodymų, taip pat įrodymų, kad dėl nesuteikto ar ne laiku suteikto maitinimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo tinkamai užtikrintas maitinimas.

18. Teismas nurodė, kad pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę, pasivaikščiojimas vykdomas nuo 8.20 val. iki 12.00 val. ir nuo 13.30 val. iki 17.30 val. Dėl naujai atvykusiems asmenims privalomų pagal teisės aktus atlikti procedūrų, pareiškėjas į kamerą Nr. 107 buvo palydėtas gerokai po pietų. Kaip jis pats teigia, apie 16.10 val. jis valgė pietus. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 26 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti dėl objektyvių priežasčių.

19. Teismas nustatė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-252 patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašo nuostatas, suimtieji ir nuteistieji asmenys išvedami paskambinti pagal suimtojo, nuteistojo raštišką prašymą. Šiuo atveju pareiškėjas neginčija to, kad prašymą paskambinti 2017 m. spalio 26 d. jis pateikė žodine forma. Todėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai, kai pareiškėjui buvo išaiškinta, kad prašymą paskambinti jis turėtų teikti raštu, laikyti teisėtais, teismas šiuo aspektu nenustatė teisės aktų pažeidimo.

20. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, ir priteisė pareiškėjui 53 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 21. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, buvo neobjektyvus, šališkas, visas aplinkybes vertino atsakovo naudai, neišreikalavo Lukiškių TI-K vaizdo medžiagos iš valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras).

21.2. Pareiškėjui, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę, įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Pareiškėjas nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė kaip įmanoma išsamesnę informaciją apie atsakovo neteisėtus veiksmus, todėl atsakovo atstovui teigiant apie neteisėtų veiksmų nebuvimą, jis turi tai aiškiai bei tiksliai pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas dėl įrodymų pateikimo.

21.3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, kad į 3,6 kv. m gali būti įskaičiuojami sanitariniai mazgai (tualetai, praustuvė), lovos, spinteles, stalai ir kiti įrenginiai. Į šį plotą negali būti įskaičiuojami kameroje esantys įrenginiai, nes priešingu atveju asmeniui neteks 3,6 kv. m ploto. Apelianto manymu, toks pat plotas turi atitekti suimtiesiems bei nuteistiesiems esantiems ir laikino sulaikymo kameroje.

21.4. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl mažų laikino sulaikymo kamerų ir ilgo laikymo jose, neleidimo pasinaudoti tualetu ir nesuteiktos galimybės atsigerti vandens būnant laikino sulaikymo kamerose. Teismas pagal pareiškėjo prašymą neišreikalavo iš Registrų centro Lukiškių TI-K vaizdo medžiagos, iš kurios šie pažeidimai būtų aiškiai matomi. Atsakovo atstovas turėjo įrodyti, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K pareigūnus su tokiais prašymais, tačiau tokių įrodymų nepateikė, tad visos šios aplinkybes privalo būti vertinamos pareiškėjo naudai.

21.5. Atsakovas galėjo pareiškėją pamaitinti ir laikino sulaikymo kameroje, kaip tai buvo daroma anksčiau. Tai, kad 2017 m. spalio 30 d. pareiškėjui išvykstant iš Lukiškių TI-K jis gavo pietus, neatitinka tikrovės, atsakovas nepateikė jokių šią aplinkybę įrodančių duomenų. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimai vykdomi iki 20.00 val. vakaro (tai galima pamatyti iš Lukiškių TI-K vaizdo kamerų filmuotos medžiagos), tad atsakovas turėjo visas galimybes pareiškėją išvesti pasivaikščioti. Visos šios aplinkybes privalėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai.

21.6. Nesutikdamas su teismo vertinimu, kad pareiškėją laikant kameroje Nr. 107 jam buvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, pareiškėjas pažymi, kad kameroje Nr. 107 2017 m. spalio 26–27 d. nebuvo stiklų langų rėmuose. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu kameroje Nr. 107 langai buvo tvarkingi, ši aplinkybė turėjo būti vertinama pareiškėjo naudai.

21.7. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisės skambinti savo šeimos nariams, teigia, kad jo žodinis prašymas paskambinti turėjo būti užregistruotas. Teismas nedetalizavo pareiškėjo nusiskundimų dėl to, kad jis kamerose buvo laikomas vienas.

21.8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-0345-189/2018 priteisė 50 Eur žalos atlyginimą dėl vienkartinio draudimo apsipirkti parduotuvėje, tuo tarpu, nagrinėjamu atveju pažeidimai yra daug rimtesni, truko ilgesnį laiką, todėl žalos dydis turi būti įvertintas atitinkamai. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų apeliantas teigia patyręs neapsakomas nežmoniškas fizinės bei vidinės kančias, nepakenčiamus skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimus, emocinę bei dvasinę depresiją, pablogėjo jo savivertė, tapo irzlus, žymiai pablogėjo savijauta ir sveikata. Atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų nepatyrė neturtinės žalos.

21.9. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų dėl vienodos teismų praktikos formavimo, įrodymų vertinimo, teismo pareigos ištirti įrodymus byloje, aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiško, objektyvaus jų ištyrimo.

22. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas abstraktus, nepateikta jokių įrodymų.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka teisės pripažinimo, teismo nustatyta atlygintina neturtinės žalos suma nepagrįsta objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių pareiškėjo neigiamų išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp nustatytų pažeidimų ir žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, todėl teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

23.2. Byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą ar kitus neigiamus išgyvenimus ar nepatogumus, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo atstovo apeliaciniame skunde.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimuose į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

26. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas nebuvo didelis, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo laikymo sąlygas būtų bloginę kiti neigiami veiksniai, ar kiltų ilgalaikės pasekmės, už kurių atsiradimą būtų atsakingas atsakovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. spalio 30 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 5 paras Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu. Kitų pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su gyvenamuoju plotu, pareiškėjo laikymo vieno, dėl laikino sulaikymo patalpų nešvaros ir laikymo jose laiko, nesudarymo galimybės pasinaudoti tualetu, atsigerti vandens, pasivaikščioti, paskambinti telefonu, dėl nesuteikto ar ne laiku suteikto maitinimo, netinkamos temperatūros ir išdaužtų kameros langų, teismas nepripažino pagrįstais.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, kadangi iš bendro ploto neatėmė sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto. Pareiškėjas savo nesutikimą su teismo išvadomis, kuriomis buvo atmesti kiti pareiškėjo nusiskundimai, iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, ir kad teismas neišreikalavo Lukiškių TI-K vaizdo medžiagos iš valstybės įmonės Registrų centro, taip pat pakartoja savo skunde nurodytus nusiskundimus. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, šališkas, visas aplinkybes vertino atsakovo naudai.

30. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka teisės pripažinimo, neindividualizavo subjektyvių pareiškėjo neigiamų išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp nustatytų pažeidimų ir žalos, o byloje nėra nustatyti neteisėti veiksmai ir žala.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Pirmiausia pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

33. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad visos būtinosios sąlygos, kurioms esant pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nustatytos tik konstatuojant pareiškėjo teisės į privatumą, naudojantis tualetu, pažeidimą. Apeliantai šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies detaliai neginčija, tačiau atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti atsakovo atstovo ar jo darbuotojų neteisėti veiksmai. Kalėjimų departamentas pažymi, jog pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas nebuvo didelis.

34. Šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 107, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo kameros uždengtas užuolaida (b. l. 19). Duomenų apie kameros Nr. 378 sanitarinio mazgo atitvėrimą byloje nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini atsakovo atstovo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti neteisėti veiksmai. Tačiau pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas nebuvo didelis.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti atimamas plotas, kurį užėmė sanitarinis mazgas, baldai ir kitas inventorius, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje taikytiname Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atskaitė sanitarinio mazgo plotą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimtą plotą, yra nepagrįsti ir atmestini. Atsižvelgdamas į atsakovo byloje pateiktus duomenis apie kamerų Nr. 107 ir Nr. 378, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, jose laikomų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.

37. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo Lukiškių TI-K filmuotos medžiagos, kurioje matytųsi dauguma Lukiškių TI-K pareigūnų pažeidimų, tačiau ši aplinkybė nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino visus surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas. Be to, pažymėtina, kad Juridinių asmenų registras, kurio funkcijos – kaupti duomenis apie juridinius asmenius, filialus ir atstovybes, saugoti ir registruoti dokumentus ir informaciją bei teikti duomenis apie juridinius asmenius, nėra susijęs su kalėjimų įstaigose (Lukiškių TI-K) kaupiama (renkama) bei saugojama filmuota medžiaga, todėl apeliacinio skundo reikalavimas vertintinas kaip nepagrįstas.

38. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

39. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nagrinėjamoje byloje kitaip vertinti nei pareiškėjo skunde nurodytų bei apeliaciniame skunde pakartotų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nusiskundimais dėl pareiškėjo laikymo vieno, dėl laikino sulaikymo patalpų nešvaros ir laikymo jose laiko, nesudarymo galimybės pasinaudoti tualetu, atsigerti vandens, pasivaikščioti, paskambinti telefonu, dėl nesuteikto ar ne laiku suteikto maitinimo, netinkamos temperatūros ir išdaužtų kameros langų, nei su šiais nusiskundimais susijusių byloje esančių įrodymų. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nesudarymo galimybės pasivaikščioti, paskambinti ir pareiškėjo kalinimo vieno, todėl jų nekartoja.

42. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pavėluotai suteiktu maitinimu, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 12 punkte nustatyta, kad intervalai tarp maitinimų, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi būti ilgesni nei 7 valandos. Pagal Maitinimo taisyklių 31 punktą, asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Maitinimo taisyklių 32 punkte numatyta, kad kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių; išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Pagal Maitinimo taisyklių 34 punktą, kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (b. l. 57–58), pietūs teikiami nuo 12.00 val. iki 13.30 val. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. spalio 26 d. apie 9.20 val. Kol buvo forminami reikalingi dokumentai bei atlikta visuminė krata, daiktų patikrinimas, pareiškėjas buvo laikomas trumpalaikio laikymo patalpoje, po to nuvestas į sanitarinį švarinimą. Po sanitarinio švarinimo jis buvo palydėtas į kamerą Nr. 107. Taigi nagrinėjamu atveju dėl objektyvių priežasčių 2017 m. spalio 26 d. pareiškėjui nebuvo galima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl pavėluotai suteikto maitinimo 2017 m. spalio 26 d.

44. Pareiškėjas taip pat teigė, kad išvykimo iš Lukiškių TI-K dieną jis negavo pietų. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjui išvykimo dieną buvo suteiktas priklausantis maitinimas.

45. Pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011; 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016). Atsižvelgiant į ribotas kalinamų asmenų galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-28-602/2017). Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas pakankamai konkrečiai nurodė, kada negavo maitinimo, tačiau nepateikė jokių nurodytą aplinkybę apie maisto negavimą Lukiškių TI-K patvirtinančių duomenų, o atsakovo pateikti duomenys iš esmės neigia pareiškėjo argumentus. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui jo išvykimo iš Lukiškių TI-K dieną nebūtų suteiktas maitinimas pagal Lukiškių TI-K patvirtintą darbotvarkę ar maisto davinys, taip pat kad pareiškėjas būtų teikęs skundą Lukiškių TI-K administracijai dėl negauto maitinimo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti.

46. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad laikino sulaikymo kameroje suoliukas buvo nešvarus, joje pareiškėjas buvo laikomas 3 val. 15 min., kad jam neleido pasinaudoti tualetu ir atsigerti vandens, kad kameroje Nr. 107 2017 m. spalio 26–27 d. nebuvo stiklų, pastebėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, tačiau byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad šios aplinkybės atitinka tikrovę, nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų teikęs skundą Lukiškių TI-K administracijai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pažeidimus, susijusius su aptariamais pareiškėjo nusiskundimais.

47. Pareiškėjas savo skunde teismui taip pat nurodė, jog laikino sulaikymo patalpos, kurioje jis buvo laikomas jam atvykus iš Vilniaus PN, plotas buvo 1,5 kv. m.

48. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vienam asmeniui, laikomam laikinojo sulaikymo kameroje, kaip ir gyvenamojoje kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-1062/2017). Nors cituota teismų praktika suformuluota bylose dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygų, teisėjų kolegijos vertinimu, ji aktuali ir nagrinėjamu atveju.

49. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03) ir kt.).

50. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nurodė, koks buvo laikino sulaikymo kameros plotas, tuo tarpu, atsakovo atstovas duomenų apie laikino sulaikymo kameros plotą nepateikė. Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas nepaneigė minėto pareiškėjo nusiskundimo, todėl pripažintina, kad pareiškėją laikant laikino sulaikymo patalpoje nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktą suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi ne ilgiau kaip dviem valandoms, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aptariamo pažeidimo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas konstatuoti neturtinę žalą, kuri gali būti įvertinta pinigais.

51. Abu apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

52. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pareiškėjas nepagrindė žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05).

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai 5 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjas dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų patyrė neturtinę žalą.

54. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

55. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

56. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo ilgas, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, kas leidžia spręsti apie jo teisės į privatumą pažeidimo mažesnį intensyvumą, taip pat atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

57. Pareiškėjo nurodyta teismų praktika suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo, todėl remtis jomis nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.

59. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino faktines aplinkybes byloje, todėl neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinant iki 20 Eur (dvidešimties eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė