2022-03-23 Nr. ANB-517-4-36-3-00219-2020-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-26-719/2022

Teisminio proceso Nr. 4-36-3-00219-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimo, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 3 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu A. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45 straipsnio 4 dalį nubausta 1000 Eur bauda už tai, kad ji 2020 m. spalio 17 d. 13.00 val. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1069 „Dėl karantino Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje paskelbto karantino metu viešoje vietoje, t. y. Raseinių rajono Blinstrubiškių socialinės globos namų teritorijoje, buvo 5 asmenų grupėje ir nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, taip pažeidė Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 ir 2.1.2.2 punktų reikalavimus ir sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.

2. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. skundas netenkintas, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

3. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. apeliacinis skundas atmestas, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartis palikta nepakeista.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. liepos 22 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. prašymas ir jos administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teisiniai argumentai

5. Pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimą, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatui. Pareiškėja prašyme nurodo:

5.1. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, priimdami skundžiamas nutartis, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtoms nutartims priimti, t. y. teismai netinkamai aiškino ir taikė ANK 45 straipsnio 4 dalį, pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, pagal kurią įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, ANK 569 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo (rėmėsi prielaidomis, nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir kt.), o apeliacinės instancijos teismas dar pažeidė ANK 652 straipsnio 1 dalį neatsakęs į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų, be to, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

5.2. Asmens padarytą veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – administracinio nusižengimo byloje turi būti įrodyta, kad konkretaus asmens veika sukėlė pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Taigi, jeigu administracinio nusižengimo byloje įrodyta, kad minėtų teisės aktų pažeidimas buvo padarytas, tačiau nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad toks pažeidimas sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, asmens padaryta veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama, kadangi byloje nėra nustatytas ir įrodytas vienas iš asmens veikai pagal šią teisės normą kvalifikuoti privalomų administracinio nusižengimo sudėties požymių – sukeltas pavojus išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Teisės doktrinoje taip pat apkreipiamas dėmesys į tai, kad kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį turi būti nustatyta, jog pažeidus nurodytus teisės aktus buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (padariniai), o nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į 45 straipsnio 1 dalį.

5.3. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytas vienas iš padarytai veikai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių, t. y. kad pareiškėjos veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19. Vadovaujantis visuotinai žinomu faktu, kad COVID-19 ligą sukeliantis SARS-CoV-2 virusas nuo žmogaus žmogui yra perduodamas tik sąlyčio su sergančiu asmeniu metu, nėra pagrindo pripažinti, jog konkretaus asmens padaryta veika (ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas) sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19, jeigu byloje nėra įrodyta, kad: 1) konkretus priešingą teisei veiką padaręs asmuo pažeidimo padarymo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotoju; 2) su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu pažeidimo vietoje buvę kiti asmenys pažeidimo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojais. Pagal Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau ir – ŽULPKĮ) 9 straipsnį asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenims, nes nuo jų negali užsikrėsti kiti asmenys. Vadinasi, tas asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, kuris nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas asmuo, kuris nėra pripažintas turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), šio įstatymo kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos specialus įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.

5.4. Be to, būtina nustatyti ir įrodyti, kad tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, t. y. jei šiuo atveju pareiškėja kaukę būtų dėvėjusi, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tiek Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, tiek ir atlikti moksliniai tyrimai nurodo, jog kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti (užkrėsti) COVID-19 liga, tačiau visiškai šio pavojaus neeliminuoja. Taigi kaukės nedėvėjimas bet kuriuo atveju negalėtų būti traktuojamas kaip teisės pažeidimas, kuris sukelia pavojų išplisti ligai, – aplinkybė, kad kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti COVID-19 liga, bet šio pavojaus visiškai neeliminuoja, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti COVID-19 ligai, kadangi pavojus plisti COVID-19 ligai kyla (egzistuoja) tiek kaukę dėvint, tiek jos nedėvint. Pažymėtina, kad į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas neatsakė.

5.5. Teismai pripažino, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad 2020 m. spalio 17 d. pareiškėja ar kiti asmenys sirgo COVID-19 liga ir (ar) buvo COVID-19 ligą sukeliančio SARS-CoV-2 viruso nešiotojai. Nepaisydamas to, teismas nurodė, kad ji negalėjo būti tikra tuo, jog pažeidimo padarymo dieną ji pati ar kiti pažeidimo padarymo vietoje buvę asmenys neserga ir (ar) nėra COVID-19 ligą sukeliančio viruso nešiotojais. Teismas, be kita ko, nepriėmė jokio procesinio sprendimo dėl pareiškėjos prašymo įvertinti ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitiktį ŽULPKĮ ir Konstitucijai (skunde pareiškėja buvo nurodžiusi, kad Vyriausybė įstatymo nustatyta tvarka Raseinių rajono savivaldybės teritorijos nėra paskelbusi užkrėsta teritorija (ŽULPKĮ 20 straipsnis), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar šiuo Vyriausybės nutarimu Raseinių rajono savivaldybėje paskelbtas karantinas apskritai yra teisėtas, nes, kaip nurodyta įstatyme, karantinas yra specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, kuris yra (gali būti) nustatomas apkrėstose teritorijose (ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalis)).

5.6. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, laikėsi nuomonės, jog būtina nustatyti (įrodyti), ar asmens veika sukėlė realų (o ne tariamą) pavojų išplisti ligai, kita vertus, teismas iš esmės padarė išvadą, kad nėra būtina nustatyti, ar asmuo (vertinant tai objektyviai (o ne menamai, spėjamai)) yra keliantis pavojų išplisti ligai, ar ne. Teismas taip pat padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad jei byloje būtų nustatyta, jog pareiškėja įvykio metu sirgo COVID-19 liga, nors ir to nežinodama, jos veiksmai galimai būtų buvę įvertinti ne kaip ANK 45 straipsnio 4 dalies pažeidimas, o kaip nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 277 straipsnį. Tačiau BK 277 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris yra medicinos įstaigos informuotas apie ligą (kartu kaip medicinos įstaigos pacientas (ligonis) yra informuotas apie būtinybę dėvėti apsaugos priemones), o to paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, dėl kurio kaltės užkrečiamoji liga išplito (o ne kilo vien tik pavojus jai išplisti). Taigi ANK 45 straipsnio 4 dalis nustato administracinę atsakomybę asmeniui, kuris padarė priešingą teisei veiką ir taip sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, bet ta liga de facto (faktiškai) neišplito, o BK 277 straipsnio 2 dalis taikoma tuo atveju, jei asmens padaryta teisei priešinga veika ne tik sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, bet ir dėl tos veikos užkrečiamoji liga realiai de facto išplito. Kritikuotina ir apeliacinės instancijos teismo nuomonė, kad asmuo, kuris taikiomis priemonėmis išreiškia savo nuomonę dėl valdžios institucijų priimtų sprendimų, elgiasi ciniškai, nes asmens konstitucinė teisė be ginklo rinktis į taikius susirinkimus gali būti ribojama tik karo arba nepaprastosios padėties, kuri dėl karantino šalyje nebuvo skelbiama, atveju.

5.7. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad klausimai, susiję su Vyriausybės nutarimo ir jame nurodytų konkrečių punktų, papunkčių teisėtumu (atitiktimi ŽULPKĮ ir Konstitucijai), gali būti sprendžiami tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pagrindu, todėl jie nėra šios administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata reiškia ir tai, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją teismai (teisėjai), vykdydami teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais teisės aktais ir negali taikyti teisės akto, kuris prieštarauja Konstitucijai ir (arba) kitam aukštesnės galios teisės aktui, bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), turėdamas abejonių dėl tokio akto teisėtumo, turi pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Jeigu, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) aukštesnės galios teisės aktams, teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

Šiuo konkrečiu atveju abiejų instancijų teismai dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės nutarimo (ne)teisėtumą nepriėmė jokio procesinio sprendimo, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad teismas apskritai tokių prašymų neprivalo nagrinėti ir dėl jų pasisakyti. Be to, šio teismo išvada, kad teismas neprivalo vadovautis apeliaciniame skunde nurodyta teismų suformuota praktika (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-307-873/2020), taip pat prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Dėl kitos apeliaciniame skunde nurodytos Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarties Nr. II-81-224/2020 apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė.

5.8. Taip pat teismai, esmingai pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai pareiškėjos veiksmus kvalifikavo kaip Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punkte nustatyto įpareigojimo viešoje vietoje būti ne didesnėje kaip 2 asmenų grupėje pažeidimą ir netinkamai taikė ANK 45 straipsnio 4 dalį, pagal kurią, kaip minėta, vienas iš privalomų šios administracinio nusižengimo sudėties požymių yra tai, kad asmens veika sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai.

5.9. Visų pirma, Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punktu nustatytas įpareigojimas viešose vietose būti ne didesnėje kaip 2 asmenų grupėje nedraudžia asmenims (ar jų grupėms) būti viešose vietose, o aplinkybė, kad keli ar keliolika asmenų vienu ir tuo pačiu metu yra vienoje ir toje pačioje vietoje (parke, aikštėje, prekybos centre ar pan.), savaime nereiškia, kad asmenys pažeidžia pareigojimą būti grupėse asmenų. Pareiškėja šioje administracinio nusižengimo byloje nebuvo kaltinama tuo, kad nesilaikė visų kitų Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punkte nurodytų reikalavimų, tačiau, užuot nustatęs, ar 2020 m. spalio 17 d. 13.00 val. pareiškėja laikėsi įpareigojimo viešoje vietoje būti ne didesnėje nei 2 asmenų grupėje, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas vertino su šios bylos nagrinėjimo dalyku nesusijusias aplinkybes, pvz., tai, kad prie Blinstrubiškių socialinės globos namų susirinkę asmenys protestavo prieš karantino ribojimus (nors toks aplinkybių vertinimas byloje niekuo nepagrįstas). Be to, vadovaujantis aptariamu punktu, nustatant, ar asmuo pažeidė įpareigojimą viešoje vietoje būti ne didesnėje kaip 2 asmenų grupėje, į šį skaičių neįskaitomi šeimos nariai (sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, vaikai (įvaikiai), įskaitant asmens ir jo sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, tėvai (įtėviai), globėjai). Tačiau policijos įstaiga, atlikusi administracinio nusižengimo tyrimą, nenustatinėjo, kokie ryšiai siejo grupėje esančius asmenis ir ar toje asmenų grupėje nebuvo Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punkte nurodytų asmenų, kuriems ribojimas būti grupėje asmenų nėra taikomas. Kita vertus, net ir sutinkant su tuo, kad pareiškėja nurodytu laiku ir vietoje nesilaikė aptariamo įpareigojimo, teismai nepagrįstai pripažino, kad toks pažeidimas sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.

6. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato viršininkas Artūras Košikas atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jo netenkinti ir palikti galioti skundžiamus institucijos nutarimą ir teismų nutartis. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

6.1. Ginčijami institucijos ir teismų sprendimai priimti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus surinktą tyrimo medžiagą. A. K. kaltė padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusižengimą įrodyta bylos medžiaga. Iš vaizdo medžiagos akivaizdžiai matyti, kad A. K. yra ne mažesnėje kaip 5 asmenų grupėje, o tarp asmenų, nors ir žiūrint vizualiai, tikrai nėra 2 m atstumo, be to, A. K. kalbant pro ją praeina moteris, kontaktiniu atstumu nedėvėdama apsauginės veido kaukės. Taip pat aiškiai matyti, kad A. K. pati nedėvi apsauginės veido kaukės ar kitų priemonių, dengiančių kvėpavimo takus. Nors A. K. neginčija, kad veido apsauginių priemonių nedėvėjo, tačiau ginčija tą faktą, jog ji ar kiti pažeidimo metu buvę asmenys buvo viruso nešiotojai, todėl nesukėlė realaus pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai (COVID-19). Tačiau nusižengimo padarymo metu, t. y. 2020 m. spalio 17 d., Raseinių r. nuo 2020 m. spalio 9 d. 0.00 val. iki 2020 m. spalio 23 d. 24.00 val. buvo paskelbtas karantinas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1069 „Dėl karantino Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje paskelbimo“), nes ši vietovė buvo viena iš didžiausių koronaviruso židinių, veido apsaugos priemones dėvėti viešose vietose buvo privaloma. A. K. nesilaikė tuo metu nustatytų draudimų, todėl padarė administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje.

6.2. Skiriant administracinę nuobaudą A. K. atsižvelgta į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusižengimo padarymo aplinkybes –pažeidimas padarytas esant itin nepalankiai epideminei COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijai ir Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino laikotarpiu, tai, kad veika susijusi su itin svarbiomis vertybėmis – žmonių gyvybės ir sveikatos apsauga. Įvertinta ir ta aplinkybė, kad Raseinių r. šia infekcija buvo užsikrėtusi didelė dalis gyventojų.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. prašymas atmestinas.

Dėl prašymo nagrinėjimo ribų

8. Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme, patikrina teisės taikymo aspektu ir yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali teismų nutarimuose (nutartyse) išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo ar patikimumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-51-489/2017). Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismų atliktu įrodymų vertinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patikrina, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų ir ar tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos.

9. Atsižvelgiant į tai, šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje prašymo argumentus dėl, pareiškėjos nuomone, netinkamo teismų atlikto įrodymų vertinimo, neatsakytų apeliacinio skundo argumentų ir įstatymo taikymo teisėjų kolegija nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytais atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais.

Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalies taikymo ir kitų prašymo argumentų

10. ANK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą. Šio straipsnio dispozicija yra blanketinė. Sprendžiant klausimą, ar asmuo padarė ANK 45 straipsnyje įtvirtintą nusižengimą, reikia nustatyti, kokio norminio visuomenės sveikatos srities teisės akto ir kokius reikalavimus asmuo pažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-48-719/2020, 2AT-22-628/2022).

11. Atsakomybė už šių teisės aktų pažeidimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla tuomet, kai tokia veika: 1) sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms; 2) jos padarytos karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.

12. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.

13. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalies prasme pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms gali sukelti asmens nesilaikymas teisės aktų, priimtų šių ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Šis požymis inkriminuotinas, kai asmenys pažeidžia Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nustatytas jiems pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, priešingai nei argumentuojama prašyme, teismų praktikoje išaiškinta, kad šis požymis gali būti inkriminuojamas ir kitais atvejais, pvz., kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Tai yra vertinamasis požymis, kurio buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (jos įgaliotas pareigūnas). Sprendžiant dėl šio požymio buvimo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į konkrečią situaciją, įvertinant turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal tai konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022).

14. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad A. K. inkriminuota veika buvo padaryta karantino, paskelbto Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, laikotarpiu dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Taip pat pareiškėja neginčija ir tos aplinkybės, kad, viešoje vietoje nedėvėdama nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukės, respiratoriaus ar kitų priemonių), ji nesilaikė Nutarimo 2.1.2.2 punkto reikalavimų, tačiau neigia, pirma, kad pažeidimo metu buvo 5 asmenų grupėje (kai pagal Nutarimo 2.1.2.1 punktą nustatytas įpareigojimas asmenims viešose vietose būti ne didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis (išskyrus šeimos narius)), antra, jos nuomone, savo elgesiu ji nesukėlė realaus pavojaus išplisti COVID-19 ligai, t. y. ginčija pavojaus išplisti ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms sukėlimo požymio nustatymą jos veiksmuose pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustato, o nenustačiusi esminių proceso teisės pažeidimų, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais faktais byloje. Susipažinus su bylos medžiaga, teismų sprendimų turiniu, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai šioje byloje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo byloje surinktus, teisme ištirtus įrodymus ir įvertinę visą faktinę medžiagą (vaizdo įrašą, tarnybinį pranešimą, L. L., A. K. paaiškinimus, A. K. parodymus pirmosios instancijos teisme ir kt. duomenų šaltinius) neginčytinai nustatė, kad A. K. įvykio metu ne tik nedėvėjo kvėpavimo takus dengiančių apsaugos priemonių (tai pripažįsta ir pati pareiškėja), bet ir prie Blinstrubiškių socialinės globos namų, t. y. viešoje vietoje, buvo 5 asmenų grupėje. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismų nustatytomis aplinkybėmis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai įrodinėjimo tvarkos pažeidimai (ANK 567 straipsnio 3 dalis, 569 straipsnio 4 dalis ir kt.).

16. Taigi nagrinėjamoje byloje įrodyta ir nustatyta, kad A. K. kaltinime nurodytu metu ir vietoje pažeidė Nutarimo 2.1.2.1 ir 2.1.2.2 punktus, nes viešoje vietoje nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukės, respiratoriaus ar kitų priemonių), be to, buvo 5 asmenų grupėje. Esminis šioje byloje keliamas teisės klausimas – ar pareiškėjos veiksmuose yra pavojaus išplisti ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (nagrinėjamu atveju – COVID-19 ligai) sukėlimo požymis.

17. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad A. K. veika atitinka visus ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, jog sukėlimas pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms yra savarankiškas požymis, kuris sudaro įrodinėjimo dalyką ir negali būti preziumuojamas vien tik nustačius ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimo padarymo faktą šio straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytu metu, t. y. esant karo, paskelbtos nepaprastosios padėties, karantino ir kt. situacijai. Pažeidimas kvalifikuojamas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį tik esant nustatytoms abiem pirmiau paminėtoms šio straipsnio dalies dispozicijoje nurodytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022). Pavojaus išplisti ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms sukėlimo požymis turi būti nustatytas neabejotinų įrodymų visuma, taigi negali būti išvedamas iš kitų administracinio nusižengimo sudėties požymių. Aptariamas ANK 45 straipsnio 4 dalies požymis negali būti be turinio, apibrėžtas vien abstrakčiomis frazėmis apie pavojaus sukėlimą. Inkriminuojant šį požymį būtina nustatyti, kaip pasireiškė pavojaus sukėlimas išplisti pavojingoms ligoms, įvardytos tam reikšmingos aplinkybės, pvz., kontakto tarp asmenų pobūdis, trukmė, ar naudotos apsaugos priemonės ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų byloje Nr. 2AT-12-511/2022, 2AT-13-511/2022).

19. Nagrinėjamoje byloje teismai byloje nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė ginčijamą teisės normą: A. K. veiksmais, pažeidžiant Nutarimo minėtų punktų nuostatas, karantino metu buvo sukeltas pavojus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai COVID-19 ligai, todėl tokie jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

20. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai pavojaus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (COVID-19) sukėlimo požymį nustatė įvertinę ne tik A. K. padarytą visuomenės sveikatos srities teisės aktų (Nutarimo 2.1.2.1 ir 2.1.2.2 punktų) pažeidimus, tačiau nurodė ir teisinius argumentus, pagrįstus konkrečiu pareiškėjos elgesiu ir įvykio situacija, rodančius realiai sukeltą riziką ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (COVID-19) plisti. Iš teismų sprendimų matyti, kad A. K., kuri nedėvėjo jokių kvėpavimo takus dengiančių apsaugos priemonių, prie Blinstrubiškių socialinės globos namų buvo tarp kitų asmenų (5 asmenų grupėje), kurie taip pat nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių ir buvo organizuotai susirinkę norėdami patekti į Blinstrubiškių socialinės globos namus ir ten savanoriauti (pagal pareiškėjos paaiškinimus, „be kaukių“, „be testo“), nors žinojo, kad šioje įstaigoje (kurioje gyvena didesnės rizikos užsikrėsti COVID-19 liga grupėms priklausantys asmenys) tuo metu buvo koronaviruso židinys. Be to, susibūrę asmenys bendravo tarpusavyje, nesilaikydami saugaus 2 metų atstumo, o jiems kalbant buvo daromas vaizdo įrašas. Nors prašyme teigiama, kad byloje nebuvo aiškinamasi, ar kiti asmenys nebuvo A. K. šeimos nariai, tačiau pati pareiškėja bylos proceso metu pripažino, kad prie Blinstrubiškių socialinės globos namų buvo susirinkę žmonės iš įvairių miestų, ji asmeniškai jų nepažinojo (pažįstama buvo tik L. L., su kuria kartu atvyko automobiliu). Taigi susirinkę asmenys nebuvo A. K. šeimos nariai, kuriems ribojimai viešose vietose nebūti didesnėse nei 2 asmenų grupėse pagal Vyriausybės nutarimą nebuvo taikomi. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų išvados dėl A. K. elgesiu sukelto pavojaus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai tinkamai motyvuotos byloje nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.

21. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad COVID-19 liga tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės, ir ypač uždarose patalpose. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie šios ligos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmuo gali užsikrėsti šia liga ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, nosį ir burną dengiančios kaukės pripažįstamos reikšminga priemone, taikytina kartu su kitomis priemonėmis siekiant sumažinti šios ligos plitimą, ypač uždarose patalpose ir tose vietose, kur nėra įmanoma užtikrinti tarp asmenų bent 1,5 m atstumo. Taigi pareiškėjos teiginys, kad veido kaukės nedėvėjimas neturi reikšmės šios ypač pavojingos užkrečiamosios ligos kontrolei ir plitimui suvaldyti, atitinkamai ir ANK 45 straipsnio 4 dalies taikymui, nepagrįstas.

22. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 1 dalį. Realių pasekmių sukėlimo atveju, t. y. jeigu dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės taisyklių pažeidimo išplito liga ar kilo epidemija, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022). Dėl to, priešingai nei teigiama prašyme, apygardos teismas iš esmės pagrįstai nurodė, kad jeigu pareiškėja įvykio metu būtų sirgusi COVID-19 liga, jos veiksmai galimai būtų buvę įvertinti ne kaip ANK 45 straipsnio 4 dalies pažeidimas, o kaip nusikalstama veika, nustatyta BK 277 straipsnyje (esant visiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams).

23. Prašyme klaidingai teigiama, kad apygardos teismas nurodė, jog šis teismas neprivalo vadovautis apeliaciniame skunde nurodyta praktika. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas nesivadovavo šia praktika, nes padarė išvadą, jog nagrinėjamos ir skunde nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, t. y. jos nėra tapačios arba labai panašios, todėl ankstesnis teismo sprendimas neturi precedento galios šioje byloje. Taip pat apygardos teismas neprivalėjo vadovautis pirmosios, t. y. žemesnės instancijos teismo, sprendimu kaip teisės šaltiniu (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

24. Apeliacinės instancijas teismas taip pat atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, 2AT-13-976/2019). Nagrinėjamoje byloje apygardos teismas, išnagrinėjęs A. K. bylą apeliacine tvarka, skundžiamoje nutartyje atsakė į esminius pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę, faktinių aplinkybių nustatymo ir pareiškėjos padarytų veiksmų kvalifikavimo pagal inkriminuotą ANK straipsnį. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.

25. Šioje byloje apygardos teismas apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimo teisėtumu, t. y. atitiktimi ŽULPKĮ ir Konstitucijai, plačiau nenagrinėjo pripažindamas, kad tai nėra šios administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas ir šie klausimai gali sprendžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Nors apygardos teismui šiuo atveju nekilo abejonių dėl aptariamo Vyriausybės nutarimo teisėtumo, tačiau teismas, darydamas minėtą išvadą, neatsižvelgė į tai, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Teise kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

Nors apygardos teismas šiuo atveju apeliaciniame skunde keliamą klausimą išsprendė nurodydamas ne visus (netikslius) motyvus, tačiau, kita vertus, pareiškėja apeliaciniame skunde nebuvo nurodžiusi išsamių teisinių argumentų ir suformulavusi prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atnaujintoje administracinėje byloje toks prašymas taip pat nėra pateiktas, o Vyriausybės nutarimo atitiktis ŽULPKĮ ir Konstitucijai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai abejonių nekelia (Vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 2 punktu, atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 (koronaviruso infekcijos) situaciją Raseinių rajono savivaldybėje ir sveikatos apsaugos ministro bei Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus teikimus).

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės ir apygardos teismai, pripažindami, jog A. K. veika atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, esminių proceso ir materialiosios teisės pažeidimų nepadarė (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl tenkinti A. K. prašymą teisinio pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimą, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartį.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas