2021-06-09 Nr. AB-12657-3-61-3-00504-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2282-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00504-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. S-12(7-154/2019) (toliau – ir MGK s sprendimas) dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 154 395,79 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 46 318,73 Eur GPM baudą bei 154 395,79 Eur GPM delspinigius, 1 809,97 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ), 883,27 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 68-102 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (28.19)FR0682-108 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas) dalis, kurios nebuvo pakeistos MGK sprendimu.

2. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio nuostatomis, paaiškino, kad mokesčių administratorius netinkamai vykdė savo pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pačios VMI apklaustų asmenų paaiškinimai vienareikšmiškai patvirtino (22 asmenys iš 33 asmenų), kad pinigus pareiškėjui mokėjo kaip avansą už automobilius, kitas transporto priemones ar detales, kiti paaiškinimai yra neaiškūs arba nesunkiai paneigiami, tačiau pareiškėjas to padaryti negali, nes dėl nuasmenintų paaiškinimų negali pateikti įrodymų. Ginčų komisijos motyvas, kad pareiškėjas gali pateikti įrodymus dėl pavedimus atlikusių asmenų yra nepagrįstas, nes pareiškėjas nežino, kurie konkrečiai pavedimus atlikę asmenys paaiškino, kad grąžino skolas. Ir VMI, ir MGK ginčų komisija vadovaujasi 10 asmenų paaiškinimais, o ne 22 asmenų paaiškinimais. Pareiškėjas pastabose aiškiai nurodė, kad transporto priemonės pirktos ne jo, o tų asmenų per įmones. Patikrinimo medžiagoje nėra įrodymų, kad tie asmenys būtų neregistravę transporto priemonių, priešingai – dalis asmenų paaiškino, kad registravo ir naudojosi, o galimas transporto priemonių neregistravimas paaiškintinas transporto priemonių pirkimu ne sau, o turint tikslą parduoti. Todėl VMI ir MGK neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir turimą informaciją, bei priėmė neobjektyvų sprendimą.

3. Dėl V. S. individualiosios įmonės (toliau – ir IĮ), SIA „Sidlus“, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Autodata“, UAB „Autodemas“ ir UAB „Translaiva“ finansavimo, pareiškėjas nurodė, kad jis gaudavo lėšas avansu iš automobilių pirkėjų. Pats pareiškėjas asmeniškai transporto priemonių nepardavinėja, tačiau per įmones padeda nupirkti ir pargabenti automobilius. Asmenų paaiškinimai dėl skolų grąžinimo yra neteisingi, o VMI nevertino didesnės dalies asmenų paaiškinimų. Pareiškėjo viena iš veiklų yra tarpininkavimas perkant transporto priemones.

Fiziniai asmenys, norėdami įsigyti transporto priemones iš Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV), jas perka tarpininkaujančių įmonių vardu, tačiau faktiškai tokiam pirkimui naudojami pirkėjų – fizinių asmenų pinigai. Todėl fiziniai asmenys, norėdami įsigyti automobilius, pareiškėjui perduodavo pinigus grynais (arba pervesdavo į sąskaitą), o jis tuos pinigus įnešdavo nuo savęs į įmonės kasą. Todėl įmonių apskaitoje buvo atvaizduota iš V. S. gauti pinigai, nors faktiškai tai yra pirkėjų avansu sumokėta automobilio kaina.

Atvykus automobiliui iš JAV, su pirkėjais yra sudaromi pirkimo-pardavimo sandoriai ir ta pačia data išrašomas kvitas dėl pinigų sumokėjimo. Buhalterinėje apskaitoje matyti, kad įmonės vėl (antrą kartą) gauna atitinkamą pirkimo kainą ir kitas paslaugas atitinkančią pinigų sumą bet jau ne iš pareiškėjo, o iš pirkėjų, o pareiškėjui tos sumos grąžinamos. Tai akivaizdžiai pavaizduota lentelėse, kurios buvo pateiktos su pastabomis (išskyrus SIA „Sidlus“, kadangi pareiškėjas nebeturi ryšio su šia įmone), pagal kurias matyti kiekvieną mėnesį, kad yra iš pareiškėjo gaunamos lėšos, taip pat pareiškėjui yra grąžinamos lėšos ir iš pirkėjų yra gaunamos lėšos t. y. vyksta nuolatinis lėšų judėjimas ratu.

Šias aplinkybes patvirtina ir dalies asmenų rašytiniai paaiškinimai (visų pirkusių automobilius asmenų pareiškėjas negali surasti ar nurodyti jiems rašyti paaiškinimus), todėl nepagrįsta MGK išvada, kad jis neteikia įrodymų. VMI neįvertino įmonių vykdomos veiklos specifikos, todėl nesiekė nustatyti objektyvios tiesos, o padarė nepagrįsta išvadą, kad pareiškėjas galėjo naudoti tų įmonių neapskaitytas pajamas, kurias minėtos įmonės gražindavo jam grynais pinigais iš kasos. Vien ši patikrinimo akto išvada yra nelogiška, nes jei pajamos būtų neapskaitytos, tai jos iš įmonių kasos jam negalėtų būti grąžintos, nes kasoje yra tik apskaitytos pajamos.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nepagrįstos ir nelogiškos VMI išvados dėl aplinkybių, kad jis skolino fiziniams asmenims lėšas, o jie šias sumas grąžino. Mokesčių administratorius pateikė nuasmenintus paaiškinimus, todėl pareiškėjas negali į juos atsikirsti. Tik gavęs visą patikrinimo medžiagą (nenuasmenintą) pareiškėjas pateiks konkrečius duomenis, kokius automobilius šie asmenys (ar jų artimieji) faktiškai įsigijo iš JAV per V. S. IĮ, UAB „Autodata“, UAB „Autodemas“ ar UAB „Translaiva“ t. y. pateiks įrodymus, kad tų asmenų sumokėti pinigai buvo ne tariamų paskolų grąžinimas, o avansai už transporto priemones.

5. Pareiškėjo teigimu, VMI taip pat nepagrįstai nustatė, kad jis 2010 m. balandžio 12 d. paskolos sutartimi paskolino UAB „Transega“ 100 000 Lt. Pareiškėjas su UAB „Transega“ neturi jokio ryšio, todėl pats neturi jokios priežasties skolinti šiai įmonei, pinigų niekada niekam nėra skolinęs. Pareiškėjas pažįsta vadovą E. R., todėl pastarasis paprašė pareiškėjo pabūti tarpininku, nes dėl kažkokių priežasčių negalėjo sudaryti tiesioginės sutarties su savo sesers sutuoktiniu E. P.. Faktiškai ši paskola buvo perskolinimas, todėl šios lėšos nėra iš nežinomų ir neapmokestinamų šaltinių, nes tai ne pareiškėjo, o iš E. P. gauti pinigai. VMI šių aplinkybių nesiaiškino, neapklausė nei E. P., nei UAB „Transega“ vadovo E. R., formaliai paaiškindama, kad tai gynybinė pozicija.

6. Tais pačiais motyvais pareiškėjas nesutiko ir dėl PSDĮ apskaičiavimo, nes pajamų iš nenustatytu šaltinių 2009 metais pareiškėjas negavo.

7. Pareiškėjo atžvilgiu bauda ir delspinigiai paskaičiuoti nepagrįstai, nes nėra mokėtinų GPM ir PSDĮ. Be to, VMI nepagrįstai skyrė 40 procentų dydžio papildomai priskaičiuotų mokesčių ir įmokų baudą. VMI, nustatydama baudos dydį, visiškai nevertino Mokesčių administravimo įstatymo 140 straipsnio 3 dalyje nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi tyrimo metu.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. VMI paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo 2010–2014 metų išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais šaltiniais pagrįstas apmokestintas pajamas 2 965 568 Lt, t. y. išlaidos viršijo bendras oficialiai gautas pajamas, kurios apmokestintos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Taigi, VMI mokestinio patikrinimo metu papildomai mokėtinus mokesčius (dėl išlaidų, viršijusių pajamas) apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu taikant išlaidų metodą, nustačiusi, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu, kadangi pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų. Pareiškėjas jam nustatytų pareigų pagrįsti pajamų šaltinius ir paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas neįvykdė.

10. Įvertinus mokestinio patikrinimo metu nustatytus duomenis, pateiktus dokumentus, informaciją iš trečiųjų šalių apie pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas ir pinigines lėšas bei patirtas išlaidas ir atsižvelgus į 2009-01-01 turėtą piniginių lėšų likutį (1 570 645 Lt), buvo nustatyta, kad 2009 metais pareiškėjo pajamos viršijo išlaidas 1 173 974 Lt, 2010 metais patirtos išlaidos viršijo pajamas 650 430 Lt, 2011 metais išlaidos viršijo gautas pajamas 298 814 Lt, 2012 metais išlaidos viršijo pajamas 768 457 Lt, 2013 metais taip pat išlaidos viršijo pajamas 517 278 Lt, 2014 m. patirtos išlaidos viršijo pajamas 730 589 Lt, o 2015 metais gautos pajamos 607 879 Eur viršijo išlaidas.

11. VMI nurodė, jog asmenys į sąskaitą pervedė pinigų sumas ne įmonėms, kurios teikia paslaugas (perka JAV iš aukcionų automobilius bei juos atgabena), bet pareiškėjui. Pareiškėjas savo esminiams teiginiams, jog gautos lėšos į asmeninę sąskaitą ir įnešti pinigai į įmonių kasas tėra automobilių pirkėjų avansai už perkamus automobilius, pagrįsti be paaiškinimų nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų ar dokumentų. VMI vertinimu, asmenys, norėdami gauti paslaugas iš šių įmonių, menamus avansus turėjo pervesti šioms įmonėms, o ne pareiškėjui. Pareiškėjas taip ir nepaaiškino, kodėl buvo pasirinktas būtent toks būdas pervesti avansą už neva suteiktas paslaugas. Įmonių finansinės operacijos turi atsispindėti buhalterinės apskaitos dokumentuose, tačiau šiuo atveju tariami avansai neapskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje, todėl pareiškėjo argumentai dėl suteiktų avansų laikytini nepagrįstais.

12. Dešimt fizinių asmenų paaiškinimuose į VMI paklausimus nurodė, jog grąžino pareiškėjui skolą, kurią tuo pačiu laikotarpiu buvo gavę bei jų vardu tuo laikotarpiu nebuvo įregistruota transporto priemonių, šios gautos lėšos į pareiškėjo pajamas neįtrauktos, todėl pripažinta, jog tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjas patyrė ir išlaidų skolindamas tas lėšas, todėl jos pripažintos neapmokestinamomis pajamomis. Tačiau dėl kitų pervestų lėšų į pareiškėjo sąskaitą mokesčių administratorius neturi pagrindo traktuoti kitaip nei pareiškėjo gautos kitos pajamos, nes pareiškėjas nepagrindė, kad šios gautos pajamos priklausė ne jam.

13. VMI nustatė, kad pareiškėjas UAB „Transega“ suteikė 100 000 Lt paskolą (per 2 kartus), kuri įnešta grynaisiais pinigais į UAB „Transega“ kasą. Pagal UAB „Transega“ kasos knygas ir kasos išlaidų orderius nustatyta, kad visa gauta paskola 100 000 Lt grąžinta dalimis grynaisiais pinigais iš UAB „Transega“ kasos. Buhalterinės apskaitos duomenimis UAB „Transega“ apskaitė paskolą iš pareiškėjo, kurią jam pilnai grąžino, o pareiškėjo teiginiai dėl perskolinimo bei pateiktas paaiškinimas laikytini pareiškėjo gynybine pozicija, siekiant pagrįsti suteiktą paskolą.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su paskirtomis baudomis, VMI paaiškino, kad Klaipėdos AVMI skyrė pareiškėjui 40 proc. baudą nuo patikrinimo metu apskaičiuotų 156 350,78 Eur GPM ir 1 809,97 Eur PSDĮ sumų, t. y. 62 540 Eur GPM ir 723 Eur PSDĮ baudas. Nagrinėjamu atveju VMI nustatė baudą didinančių aplinkybių – pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir nenustatyti pajamų šaltiniai, nedeklaruotos kitos iš fizinių asmenų gautos pajamos, mokesčių bazė nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.), biudžetui padaryta didelė žala. Tačiau VMI įvertino pareiškėjo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, todėl pareiškėjui skirtą baudą sumažino iki 30 proc., t. y. GPM bauda sumažinta iki 46 905,23 Eur, PSDĮ bauda sumažinta iki 542,99 Eur, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neįvertintų visų aplinkybių skiriant baudas yra nepagrįsti. Be to, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, pareiškėjui apskaičiuotas delspinigių dydis VMI buvo sumažintas 50 proc. Pareiškėjui skirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių dydis yra adekvatus padarytiems pažeidimams.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

16. Teismas nurodė, kad šioje byloje vertintina, ar mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo išlaidos 2009–2014 metais viršijo jo gaunamas pajamas, ir šias pajamas apmokestino GPM ir PSDĮ ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat, ar pareiškėjo pozicija, kad į jo asmeninę sąskaitą gautos lėšos nėra pripažintinos jo apmokestinamomis pajamomis, yra pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde MGK, nei skunde teismui neginčijo aplinkybių dėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotų pareiškėjo patirtų išlaidų, tačiau nesutiko su aplinkybe, kad į jo asmeninę banko sąskaitą pervestos lėšos yra apmokestinamos kaip jo gautos pajamos, taip pat nesutiko su mokesčių administratoriaus pozicija dėl UAB „Transega“ suteiktos paskolos vertinimo.

17. Teismas nustatė, šias bylai reikšmingas aplinkybes:

17.1. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo GPM ir PSDĮ patikrinimą už 2009 –2015 metus ir 2019 m. vasario 20 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (28.1) FR0680-50 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 539 848 Lt GPM ir 6 249,48 Lt PSDĮ, nustačius, kad pareiškėjas 2009 metais į asmeninę banko sąskaitą gavo 104 158 Lt su darbo santykiais nesusijusių apmokestinamųjų pajamų, nuo kurių mokėtinas 6 proc. PSDĮ, o bendrai 2009–2014 metais į banko sąskaitas gavo 629 597 Lt B klasės pajamų, metinėse pajamų deklaracijose jų nedeklaravo ir į valstybės biudžetą 15 proc. GPM nesumokėjo.

17.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pateikė VMI 2019 m. kovo 25 d. rašytines pastabas. Klaipėdos AVMI, išnagrinėjusi pastabas, 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (28.19)FR0682-108 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 156 350,79 Eur GPM, 101 750,58 Eur GPM delspinigių, 1 809,97 Eur PSDĮ ir 1 766,54 PSDĮ delspinigių, paskyrė 62 540 Eur GPM baudą ir 723 PSDĮ baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos AVMI sprendimu, 2019 m. liepos 5 d. pateikė skundą VMI. VMI sprendimu pakeitė Klaipėdos AVMI sprendimą: vietoje 156 350,7 Eur GPM, 101 750,58 Eur GPM delspinigių, 62 540 Eur GPM baudos, 1 809,97 Eur PSDĮ, 1 766,54 Eur PSDĮ delspinigių ir 723 Eur PSDĮ baudos nurodė pareiškėjui sumokėti 156 350 Eur GPM, 101 750,58 Eur GPM delspinigius, 46 905 Eur GPM baudą, 1 809,97 Eur PSDĮ, 1 766,54 PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą, atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 50 875,29 Eur GPM ir 883,27 Eur PSDĮ delspinigių mokėjimo.

17.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri pakeitė VMI sprendimą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 154 395,79 Eur GPM, 46 318,73 Eur GPM baudą bei su šia suma susijusius delspinigius, taip pat 1 809,97 Eur PSDĮ, 883,27 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą. MGK pareiškėjo 2014 m. spalio 21 d. į banko sąskaitą gautą 20 000 Eur sumą ir 2014 m. gruodžio 19 d. gautą 25 000 Lt sumą pripažino pareiškėjo dukters neapmokestinamomis pajamomis, gautomis iš senelės, kuriomis faktiškai naudojosi pareiškėjas (L. S. tėvas).

18. Teismas nurodė pritariantis MGK sprendime padarytoms išvadoms ir aptarė MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytus pagrindus, kada mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą.

19. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu gavo pajamų, kurių GPM deklaracijose nedeklaravo, todėl pagrįstai taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos, o mokėtinų mokesčių sumos apskaičiuotos remiantis išlaidų metodu. Teismas pažymėjo, kad ginčo mokestinio patikrinimo atveju mokesčių administratorius neturėjo galimybės nustatyti mokėtino mokesčio įprastine, t. y. atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, nes pareiškėjas nepateikė gautų pajamų deklaracijų. Mokesčių administratoriaus pasirinkti šaltiniai pareiškėjo išlaidoms apskaičiuoti yra oficialūs, patikimi (bankų sąskaitų išrašai, Lietuvos statistikos departamento pateikiama informacija) todėl nei mokesčių administratorius, nei MGK, nei teismas neturėjo pagrindo jais abejoti, be to, mokesčių administratorius įvertino ir pateiktus fizinių asmenų paaiškinimus. Teismas konstatavo, kad informacija vertinta visapusiškai, o išlaidų metodas pagal MAĮ 70 straipsnį, taikytas pagrįstai bei motyvuotai.

20. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2009–2015 metais V. S. IĮ, UAB „Transega“, SIA „Sidlus“, UAB „Autodata“, UAB „Autodemas“, UAB „Translava“ (toliau – ir Bendrovės) finansavimui panaudojo 836 617 Lt lėšų, kurias įnešė į Bendrovių sąskaitas savo vardu. Į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą 2009–2014 metais fiziniai asmenys pervedė iš viso 696 855 Lt, taip pat nustatytos gautos 45 159 Lt lėšos iš USA Intercargo LLC.

21. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomą poziciją, kad į jo asmeninę banko sąskaitą pervedamos fizinių asmenų lėšos laikytinos avansu už įsigyjamus automobilius, o ne pareiškėjo apmokestinamomis pajamomis, paneigė ir paties pareiškėjo paaiškinimai, kurie buvo nenuoseklūs ir kintantys. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas pirmame savo 2014 m. sausio 31 d. paaiškinime Klaipėdos AVMI tokios pozicijos dėl iš trečiųjų asmenų gautų lėšų kaip avansinių sumų už įsigyjamus automobilius apskritai nenurodė – paaiškino, kad dengė išlaidas, taip pat ir finansavo įmones iš savo darbinių pajamų, iš trečiųjų asmenų skolintų lėšų, santaupų, tėvo dovanotų lėšų. Vėliau mokesčių administratoriui teiktame 2015 m. vasario 2 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad pirko automobilius kaip tarpininkas, todėl fiziniai asmenys, norėdami įsigyti automobilius iš JAV perduodavo pinigus pareiškėjui, o pareiškėjas įnešdavo pinigus į įmonės kasą ir už juos įmonė įsigydavo pageidaujamus lengvuosius automobilius. Kitame 2016 m. spalio 7 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad trečiųjų asmenų paskolintas lėšas pareiškėjas įnešdavo į įmonės sąskaitą ar kasą, už tų fizinių asmenų pinigus įmonė nupirkdavo automobilį, tuomet fizinis asmuo sumokėdavo įmonei pinigus už automobilį.

22. Teismo nuomone, pirminė pareiškėjo pozicija dėl Bendrovių finansavimo keitėsi ( iš pradžių pareiškėjas nurodė, jog Bendroves finansavo iš turimų lėšų, vėliau pakeitė poziciją, teigdamas, kad Bendrovėms skiriamos lėšos buvo numatyti fizinių asmenų finansiniai mokėjimai). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai neatitiko faktinės situacijos, užfiksuotos rašytiniuose dokumentuose – nors pareiškėjas teigė, kad fizinis asmuo, iš pradžių sumokėjęs avansą, galutinę kainą už įsigyjamą transporto priemonę sumokėdavo bendrovei, iš pateiktų fizinių asmenų paaiškinimų matyti, kad atskirais atvejais fiziniai asmenys nurodė įsigiję ne tik pačius automobilius, tačiau ir automobilių dalis, be to, pervedę visą pinigų sumą iš anksto pareiškėjui.

23. Byloje buvo nustatyta, kad mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jog dalis fizinių asmenų pareiškėjui pervestų lėšų buvo skolos grąžinimas ir nustatė, jog 2009–2013 metais 10 fizinių asmenų (kurie paaiškino pervedę pareiškėjui lėšas grąžindami skolą ir lėšų pervedimo laikotarpiu neįregistravo įsigytų transporto priemonių) pervestos lėšos sudarė 112 420 Lt ir šią sumą mokesčių administratorius pripažino neapmokestinamomis pajamomis, padarant išvadą, kad pareiškėjas, skolindamas šiems asmenims lėšas, patyrė išlaidas.

24. Teismas pritarė MGK išvadai, kad nėra pagrindo teigti, jog į Bendrovių sąskaitas pareiškėjas įnešinėjo jam fizinių asmenų kaip avansus perduotas lėšas. Teismas nustatė, kad dalyje fizinių asmenų teiktų paaiškinimų nurodyta aplinkybė, jog pirko automobilius iš V. S. IĮ, dalyje paaiškinimų nurodyta, jog pareiškėjui už įsigyjamas transporto priemones galėjo būti pervedamas avansas. Nors teismas iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ pateiktos informacijos bei byloje esančios rašytinės medžiagos nustatė, kad 5 fiziniai asmenys, kurie pervedė lėšas į asmeninę pareiškėjo banko sąskaitą, įregistravo automobilius savo vardu, toks faktas nepatvirtino aplinkybės, kad fizinių asmenų pavedimai pareiškėjui buvo daryti kaip avansai už įsigyjamus automobilius. Bendrovių apskaitoje nebuvo fiksuotos aplinkybės, kad tokie asmenys būtų mokėję avansus. Teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių objektyvių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad fiziniai asmenys pareiškėjui į asmeninę banko sąskaitą pervesdavo lėšas būtent kaip avansą už įsigyjamus automobilius, o pareiškėjas tas pačias lėšas įnešdavo į Bendrovių kasą.

25. Teismas atmetė kaip neįrodytus pareiškėjo argumentus, kad atvykus automobiliams iš JAV su avansus pareiškėjui sumokėjusiais fiziniais asmenimis buvo sudaromos pirkimo-pardavimo sutartys, kadangi pareiškėjas jokių tokius argumentus patvirtinančių įrodymų, pirkimo-pardavimo sutarčių nepateikė. Kartu su fizinių asmenų paaiškinimais pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose kaip pardavėjas užfiksuotos Bendrovės, tačiau jokių iš anksto vykdytų avansinių mokėjimų už automobilius šiuose dokumentuose nebuvo išskirta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas lėšas Bendrovėms įnešdavo savo, o ne kitų fizinių asmenų vardu, pareiškėjas pats savo vardu apmokėjo UAB „Autodemas“ įsiskolinimus prekių (paslaugų) tiekėjams, šios įmonės darbuotojams mokėjo darbo užmokestį. Teismo vertinimu, pareiškėjo įnešamos lėšos buvo naudojamos ne automobilių įsigijimui, o įprastinei įmonės veiklai.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė jo nurodomų veiksmų (fizinių asmenų atliekamų avansinių mokėjimų į asmeninę pareiškėjo banko sąskaitą) ekonominės ir verslo logikos, juolab, kad daugumos paaiškinimų atveju, pareiškėjas automobilių pirkėjams nebuvo iš anksto pažįstamas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad fiziniams asmenims pinigus patikimiau buvo pervesti ar perduoti pačiam pareiškėjui, o ne atitinkamai įmonei, nebuvo teisiškai pagrįsti ar reikšmingi mokestinės bylos kontekste.

27. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, jog į banko sąskaitą gaunamos lėšos priklausė ne jam ir kad šios lėšos negali būti apmokestinamos, taigi nepaneigtos mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės dėl šių lėšų vertinimo. Teismo vertinimu, vidutinio apdairumo bei rūpestingumo asmuo, gaudamas kitam asmeniui priklausančias lėšas į savo banko sąskaitą, turėtų suprasti ir tokių lėšų gavimo tikslą, ir turėti šalių susitarimą patvirtinantį dokumentą. Šiuo atveju konkretaus ekonomine ir verslo logika ar konkrečiais susitarimais pagrįsto tikslo, kodėl lėšos buvo pervedinėjamos į pareiškėjo sąskaitą, pareiškėjas nenurodė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Bendrovių ir pareiškėjo susitarimus veikti tokiu elgesio modeliu. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog į jo banko sąskaitą gautos lėšos nėra jo pajamos ar nepriklauso apmokestinamų pajamų kategorijai, o mokesčių administratorius pagrindė, kad pareiškėjui lėšos buvo pervestos į jo banko sąskaitą, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai šias pajamas apmokestino GPM ir už 2009 metus nuo gautų pajamų apskaičiavo PSDĮ.

28. Teismo vertinimu, MGK taip pat pagrįstai patvirtino mokesčių administratoriaus poziciją dėl pareiškėjo suteiktos 100 000 Lt paskolos UAB „Transega“. Teismas nustatė, kad E. P. rašytiniame paaiškinime nurodė, jog 2010 m. balandžio 12 d. paskolino pareiškėjui 50 000 Lt, kurie turėjo būti perskolinti UAB „Transega“, pinigus pareiškėjas grąžino E. P. per maždaug trejus metus. Į bylą pateikta 2010 m. balandžio 12 d. paskolos sutartis patvirtino, kad paskolos davėjas – pareiškėjas, paskolos gavėjai – UAB „Transega“ suteikė 100 000 Lt paskolą, numatyta paskolos suteikimo tvarka grynaisiais pinigais 2010 m. balandžio 12 d. – 50 000 Lt, ir 2010 m. balandžio 19 d. – 50 000 Lt. UAB „Transega“ atstovas E. R. parašais 2010 m. balandžio 12 ir 19 dienomis patvirtino gavęs iš pareiškėjo V. S. po 50 000 Lt. Kasos išlaidų orderiai patvirtino, kad UAB „Transega“ nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. vasario 18 d. grąžino pareiškėjui paskolą.

29. Įvertinęs teismo posėdyje liudytojais apklaustų E. P. ir E. R. paaiškinimus, teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei liudytojai negalėjo tiksliai ir motyvuotai paaiškinti aplinkybės, kodėl skolinant pinigus UAB „Transega“ reikėjo pasitelkti tarpininką – pareiškėją. Teismo vertinimu, paaiškinimai, jog pinigai UAB „Transega“ negalėjo būti skolinami tiesiogiai iš E. P. dėl giminystės ryšių, nebuvo niekaip teisiškai ir logiškai pagrįsti, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo, kaip tarpininko, vaidmuo, suteikiant paskolą UAB „Transega“, nėra tikėtinas ir vertintinas kaip pareiškėjo gynybine pozicija. Pareiškėjas, pasirašydamas dokumentus, kuriais suteikta paskola juridiniam asmeniui, patvirtino tokių veiksmų realumą, todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai pripažino 100 000 Lt sumą pareiškėjo išlaidomis.

30. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, dėl to, kad buvo pagrindas mažinti paskirtą baudą, ir pažymėjo, kad konkrečius pagrindus, dėl kurių mokesčių mokėtojas galėtų būti atleidžiamas nuo baudos ar delspinigių mokėjimo, įtvirtina MAĮ 141 straipsnio 1 dalis.

31. Nustatęs, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį, ją individualizavo, atsižvelgė į bylos aplinkybes, nustatė ir atsakomybę lengvinančių (pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus, dokumentus), ir sunkinančių (pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, nenustatyti pajamų šaltiniai, nedeklaruotos gautos pajamos, todėl mokesčių administratorius taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas) aplinkybių, taip pat sumažino pareiškėjui Klaipėdos AVMI sprendimu paskirtos baudos dydį iki 30 proc., teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad toks baudos dydis neatitiko teisingumo, protingumo ar proporcingumo principo. Teismas pažymėjo, kad VMI ginčijamu sprendimu sumažino delspinigių dydį 50 proc., todėl, atsižvelgdamas į protingumo, ekonominio tikslingumo, proporcingumo kriterijus, teismas nenustatė pagrindo papildomai mažinti apskaičiuotų delspinigių dydį.

32. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijama MGK sprendimo dalis, taip pat Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimų dalys, kurios nebuvo pakeistos MGK sprendimu, priimtos tinkamai ir išsamiai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, motyvuotos, todėl naikinti šių sprendimų (ginčijamų dalių) nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais nenustatė pagrindo ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 33. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir grąžinti bylą mokestiniam tyrimui atlikti iš naujo.

34. Pareiškėjas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

35. Pareiškėjas akcentuoja, jog pripažindamas, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį, pirmosios instancijos teismas nevertinio (neatskleidė) pagrindinio klausimo – kokiu tikslu fiziniai asmenys 2009–2014 metais vien į pareiškėjo banko sąskaitas pervedė 629 597 Lt. Iš fizinių asmenų gauti pinigai yra ne skolos grąžinimas (ar gautos kitos pajamos), bet avansai už perkamus automobilius, o mokesčių administratorius pareiškėją apmokestino dėl to, kad pinigus skolino savo įmonėms. Tačiau faktas, kad pareiškėjas fiziniams asmenims neskolino, o iš jų gauti pinigai yra ne skolos grąžinimas, bet avansai, įrodo, kad pareiškėjas savo įmonėms neskolino savų lėšų, o tik įnešdavo iš fizinių asmenų gautus pinigus, todėl tai nėra pareiškėjo pajamos iš nenustatytų šaltinių.

36. Pareiškėjo teigimu, jis tokių asmeninių lėšų, kad finansuotų Bendroves (836 617 Eur) tikrintu laikotarpiu negalėjo turėti. Mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjas įnešdavo (paskolindavo) savo pinigus į Bendroves yra nelogiška, nesivadovaujama protingumo ir teisingumo kriterijumi (MAĮ 8 str. 3 d.), nes akivaizdu, kad pareiškėjas savo pinigais nefinansuotų kitų asmenų transporto priemonių pirkimo, kadangi tai rizikinga, kaip ir nepažįstamiems neskolintų piniginių lėšų, ką nepagrįstai įrodinėjo mokesčių administratorius

37. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, kadangi pareiškėjas kartu su paaiškinimais pateikė suvestines lenteles, kuriose atvaizduotas piniginių lėšų judėjimas. Toks lėšų judėjimas t. y. jų nuolatinis įnešimas ir išėmimas, patvirtina pareiškėjo paaiškinimus, kad jis į Bendroves įnešdavo iš pirkėjų gautus pinigus, o įvykus transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriui, buhalterinėje apskaitoje buvo pavaizduojamas šių pinigų grąžinimas pareiškėjui, ir tuo pačiu tų pačių pinigų gavimas iš konkretaus pirkėjo, nors faktiškai antrą kartą įmonės už tą patį pinigų nebegaudavo. Šias aplinkybes paaiškinimuose patvirtino ir po kelis automobilius per pareiškėją pirkę A. B., J. G., M. A., J. B., V. K., N. L. ir V. R.. Šia asmenys patvirtino, kad sudarę norimas transporto priemones kreipdavosi į pareiškėją, transporto priemonių pirkimui-pardavimui sumokėdavo avansus pareiškėjui, o gavus automobilį sumokėdavo likusius pinigus ir pasirašydavo pirkimo-pardavimo dokumentus. Šių paaiškinimų pirmos instancijos teismas iš vis nevertino, nors jie patvirtina avansų pareiškėjui mokėjimą.

38. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog atvykus automobiliams iš JAV su šiais fiziniais asmenimis buvo sudaromos pirkimo-pardavimo sutartys. Pareiškėjas pateikė konkrečių automobilių pirkimo-pardavimo sutartis. Pirmos instancijos teismui iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės išreikalavus informaciją apie registruotų kelių transporto priemonių operacijų istorijas, matyti, kokie asmenys VĮ „Regitra“ vykdė operacijas su konkrečiais Bendrovių parduotais automobiliais (pareiškėjas detalizuoja, su kokiais automobiliais VĮ „Regitra“ operacijas vykdė M. S., N. R., R. A., V. P.), todėl minėtų asmenų pradiniai paaiškinimai, kad pinigus apreiškėjui pervedė už įsigyjamus automobilius, vėlesni paaiškinimai, kad asmenys skolinosi / grąžino skolą, nors tuo metu vykdė iš Bendrovių įsigytų automobilių registravimo veiksmus VĮ „Regitra“, reiškia, kad minėti asmenys teikė neteisingą informaciją ir galbūt slėpė mokesčius. Tačiau šie paaiškinimai buvo panaudoti pareiškėjui apmokestinti.

39. Pirmos instancijos teismas neteisingai nurodė, kad automobilių įregistravimas savo vardu, nepatvirtina aplinkybės, kad fizinių asmenų pavedimai pareiškėjui buvo daryti kaip avansai už įsigyjamus automobilius. Dėl avansų davimo pareiškėjui patvirtino dauguma paaiškinimus davusių asmenų, todėl mokesčių administratoriaus vertinimas, kad kitų asmenų pareiškėjui sumokėti pinigai laikytini pareiškėjo gautomis pajamomis, yra neteisingi. Taip pat nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis mokesčių administratorius sprendė, kad fiziniai asmenys pareiškėjui grąžino skolą. Nei vienas iš 10 asmenų, kurie mokesčių administratoriui davė paaiškinimus apie tariamą paskolos grąžinimą, nepateikė paskolos suteikimą įrodančių dokumentų, taip pat mokėjimo pavedimo paskirtyje nenurodė „paskolos grąžinimas“ ar pan. Mokėjimų pavedimų paskirtyse nurodoma: „už automobilį“, „už detales“, ,už padangas“, ir kitos paskirtys. „už paslaugas“, „už muitinimą“ „sąskaitos papildymas“ ir kt. Taigi fiziniai asmenys darydami pavedimus nurodė paskirtį susijusią su pareiškėjo įmonių veikla. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, pritardamas mokesčių administratoriaus pozicijai.

40. Pirmos instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad bendrovių apskaitoje nėra užfiksuota, kad asmenys būtų mokėję avansus. Sutiktina, kad fiziniai asmenys avansinius mokėjimus galėjo atlikti tiesiogiai Bendrovėms, tačiau visuma aplinkybių pavirtina, jog pareiškėjo paaiškinimai dėl gautų avansų yra daug realesni ir labiau tikėtini nei mokesčių administratoriaus pozicija dėl sugrąžinamų paskolų.

41. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad pareiškėjas automobilių pirkėjams nebuvo iš anksto pažįstamas, todėl pinigines lėšas patikimiau pervesti įmonei, nėra teisingas, nes pirmą kartą perkantys pirkėjai taip pat nepažįsta ir konkrečios įmonės. Pareiškėjas būtent daugumai pirkėjų yra pažįstamas, nes šiuo verslu užsiima seniai, o pažįstami pareiškėją rekomenduoja kitiems asmenims.

42. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl kitusių paaiškinimų, kadangi 2015 m. metų vasario 2 d. ir 2016 m. spalio 7 d. paaiškinimų esmė atitinka pareiškėjo poziciją, pareiškėjo nebuvo prašoma detaliai nurodyti visus verslo niuansus (mokesčių administratorius į tai nesigilino), todėl ir 2014 m. sausio 31 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad įmones finansavo iš savo darbinių pajamų, iš trečiųjų asmenų skolintų lėšų, santaupų, tėvo dovanotų lėšų, nes iš šių šaltinių Bendrovės taip pat buvo finansuojamos, tačiau pareiškėjo nebuvo klausiama apie konkrečią veiklos formą ir gaunamas lėšas fizinių asmenų automobilių iš JAV pirkimui. Pareiškėjas pakartoja, kad mokesčių administratoriaus motyvas, jog fiziniai asmenys neregistravo savo vardu transporto priemonių, nieko negali įrodyti, nes labai daug asmenų įsigijusių transporto priemones jų savo vardu neregistruoja.

43. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, pareiškėjas tvirtina, kad mokesčių administratorius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdė, pareiškėjas apmokestintas vien neteisingų kelių fizinių asmenų paaiškinimų pagrindu, todėl byla turi būti grąžinta mokesčių administratoriui pakartotiniam tyrimui atlikti.

44. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl paskolos UAB „Transega“ suteikimo, liudytojų parodymų vertinimo, kadangi bendrovei grėsė bankrotas, buvo įkeistas turtas. Remdamasis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsniu, pareiškėjas tvirtina, kad jo tarpininkavimas buvo teisiškai ir ekonomiškai pagrįstas. Mokesčių administratorius šių aplinkybių nesiaiškino. Tai, kad pareiškėjas, nežinojo aplinkybių, kodėl skolinant pinigus UAB „Transega“ reikėjo pasitelkti tarpininką, paaiškintina tuo, kad pareiškėjas nėra teisininkas, todėl jam nėra suprantamas sutarčių laisvės principo ribojimas actio Pauliana instituto pagrindu.

45. Pareiškėjas pakartoja nesutikimo su PSDĮ apskaičiavimu už 2009 metus argumentus ir tai, kad su mokesčiais susijusios sumos (delspinigiai ir baudos) jam apskaičiuotos nepagrįstai, paskirta bauda yra didesnė už MAĮ nustatytą vidurkį, nors nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

46. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

47. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pagrindinio klausimo – kokiu tikslu fiziniai asmenys į pareiškėjo banko sąskaitą pervedė 629 597 Lt, VMI, pakartodama atsiliepimo pirmosios instancijos teismui motyvus, pažymėjo, atlikus detalią pervestų piniginių lėšų analizę ir atsižvelgus į 9 fizinių asmenų pateiktus paaiškinimus, jog pervesdami pinigus grąžino pareiškėjui skolą, o T. B. pavedimo paskirtyje nurodė skolos grąžinimą bei įvertinus tai, kad VĮ „Regitra“ duomenimis šie fiziniai asmenys lėšų pervedimo pareiškėjui laikotarpiu neregistravo įsigytų transporto priemonių, jų pervesti 112 420 Lt pripažinti skolos grąžinimu. Kadangi 2015-02-02 paaiškinime Pareiškėjas nurodė, kad jis, kaip fizinis, asmuo nepardavinėja automobilių ir jo vardu nėra įsigyjamos transporto priemonės, nesant įrodymų apie kokį nors kitą piniginių lėšų pervedimo į pareiškėjo asmenines sąskaitas pagrindą, fizinių asmenų ir Intercargo LLC USA (pajamomis pripažinta 45 159 Lt) 2009–2014 metais pervestos 629 594 Lt (696 855+45 159-112 420) lėšos pripažintos kitomis pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis.

48. Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl iš VĮ „Regitra“ gautų duomenų, VMI nurodo, kad nei vienam asmeniui pareiškėjas automobilio nepirko, minėti asmenys arba pirko automobilius iš įmonių (pvz., M. S., V. P.), arba savo paaiškinimuose yra nurodę, kad automobilių iš pareiškėjo nepirko, tik skolino iš jo pinigus (pvz., N. R., G. P., R. A.). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo duomenis apie asmenų pervestus avansus ir nupirktus automobilius, tačiau Bendrovių apskaitos dokumentai rodo kitas aplinkybes – asmenys pirko automobilius iš Bendrovių, ne iš pareiškėjo.

49. VMI pažymi, kad pagal byloje esančius dokumentus matyti, kad asmenys į sąskaitą pervedė pinigų sumas ne Bendrovėms, kurios teikia minėtas paslaugas (perka JAV iš aukcionų automobilius bei juos atgabena), bet pareiškėjui. Pareiškėjas savo esminiams teiginiams pagrįsti be paaiškinimų nepateikia visiškai jokių tai pagrindžiančių įrodymų/dokumentų, o buhalterinės apskaitos dokumentuose nepaskaityti sumokėti avansai.

50. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja pirmosios instancijos nurodytus argumentus dėl paskolos suteikimo UAB „Transega“ vertinimo, pareiškėjo apmokestinimo PSDĮ, bei tai, kad nėra teisinio pagrindo supažinti pareiškėjui paskirtas baudas. Atsakovo teigimu, netenkintinas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Pareiškėjas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau jokių šį prašymą pagrindžiančių aplinkybių nenurodo.

52. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

53. Pareiškėjas ir jo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nesant būtinumo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas dėl bylos žodinio nagrinėjimo netenkinamas.

54. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 154 395,79 Eur GPM, 46 318,73 Eur GPM baudą bei su 154 395,79 Eur GPM suma susijusius delspinigius, 1 809,97 Eur PSDĮ, 883,27 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą teisėtumo bei pagrįstumo.

55. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo GPM ir PSDĮ patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2019 m. vasario 20 d. patikrinimo aktą Nr. (28.1) FR0680-50, kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiuota 539 848 Lt GPM ir 6 249,48 Lt PSD.

56. Klaipėdos AVMI 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (28.19)FR0682-108 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 156 350,79 Eur GPM, 101 750,58 Eur GPM delspinigių, 1 809,97 Eur PSDĮ ir 1 766,54 Eur PSDĮ delspinigių, paskyrė 62 540 Eur GPM baudą ir 723 PSDĮ baudą.

57. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 68-102 pakeitė Klaipėdos AVMI sprendimą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 156 350 Eur GPM, 101 750,58 Eur GPM delspinigius, 46 905 Eur GPM baudą, 1 809,97 Eur PSDĮ, 1 766,54 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą, atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 50 875,29 Eur GPM ir 883,27 Eur PSDĮ delspinigių mokėjimo.

58. MGK, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2020 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. S-12(7-154/2019) pakeitė VMI 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 68-102 ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 154 395,79 Eur GPM, bei su šia suma susijusius delspinigius, 46 318,73 Eur GPM baudą, taip pat 1 809,97 Eur PSDĮ, 883,27 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą.

59. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

60. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

61. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, papildomai išnagrinėjusi bylą teisės taikymo ir bylai reikšmingų duomenų nustatymo aspektu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingus duomenis.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2009–2014 metais į jo banko sąskaitą fizinių asmenų įmokėti pinigai yra ne skolos grąžinimas (ar gautos kitos pajamos), bet avansai už perkamus automobilius. Tai patvirtina, kad jis savo įmonėms neskolino savų lėšų, o tik įnešdavo iš fizinių asmenų gautus pinigus, todėl tai nėra jo pajamos iš nenustatytų šaltinių.

63. Pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 3 straipsnis). Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (GPMĮ 5 straipsnio 1 dalis). GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

64. Mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina šios nutarties 62 punkte nurodytų piniginių sumų įmokėjimą į pareiškėjo sąskaitą banke, t. y. šių duomenų pakanka tvirtinimui, jog pareiškėjas gavo pajamas GPMĮ prasme, jeigu nėra kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog minėtos pinigų sumos nėra gyventojo pajamos, esančios pajamų mokesčio objektu.

65. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

66. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014; 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-442/2019).

67. Pareiškėjas teigia, jog pinigų sumos buvo avansiniai mokėjimai už parduodamus automobilius. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įtvirtinto MAĮ 67 straipsnyje, kontekste, nagrinėjamu atveju, būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog į jo banko sąskaitas įmokėtos pinigų sumos nėra gyventojo pajamos, t. y. pareiškėjas, o ne mokesčių administratorius, privalo pagrįsti, kad nurodytas pinigų sumas iš trečiųjų asmenų gavo veikdamas kaip tarpininkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog vien tik pareiškėjo bendro pobūdžio paaiškinimai dėl piniginių sumų, įmokėtų į banko sąskaitą, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl minėtų piniginių sumų pripažinimo pareiškėjo pajamomis ir jų apmokestinimo GPM.

68. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyręs faktines aplinkybes, susijusias su šios nutarties 62 punkte nurodytų lėšų gavimu, detaliai įvertino byloje surinktus duomenis, išsamiai motyvavo, dėl ko atmetami pareiškėjo paaiškinimai dėl šių lėšų gavimo ir priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad į banko sąskaitą gaunamos lėšos priklausė ne jam ir kad šios lėšos negali būti apmokestinamos. Teisėjų kolegija, sutinka su skundžiame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, todėl detaliai nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su minėtų pajamų gavimu.

69. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl paskolos UAB „Transega“ suteikimo.

70. Byloje pateiktoje 2010 m. balandžio 12 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos davėjas (V. S.), paskolos gavėjui (UAB „Transega“) suteikė 100 000 Lt paskolą, grynaisiais pinigais. UAB „Transega“ atstovas E. R. parašais 2010 m. balandžio 19 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. patvirtino gavęs iš pareiškėjo V. S. po 50 000 Lt. Iš kasos išlaidų orderių turinio matyti, kad UAB „Transega“ laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. vasario 18 d. grąžino V. S. paskolą.

71. Taigi paskolos suteikimo ir jos grąžinimo faktą patvirtina buhalterinės apskaitos dokumentai, įrodymo vertinimo aspektu pripažintini pirminiais leistinais įrodymai, kuriais remdamasis mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjo suteiktos UAB „Transega“ paskolos faktą. Pareiškėjo paaiškinimai bei pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų parodymai, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvados dėl paskolos suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas aplinkybes dėl minėtos paskolos suteikimo, tinkamai įvertino tiek mokesčių administratoriaus surinktus faktinius duomenis, tiek teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, išsamiai motyvavo dėl ko pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojų parodymai nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl įrodymų vertinimo, todėl jų nekartoja.

72. Pripažinus, jog mokesčių administratorius, nagrinėjamo mokestinio ginčo ribų kontekste, pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui papildomas GPM sumas, todėl turėjo pagrindą apskaičiuoti ir PSDĮ.

73. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo prašymą dėl baudų sumažinimo ir, jo netenkindamas, nurodė išsamius ir pagrįstus motyvus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių dėl baudų sumažinimo nenurodė, todėl, nesant pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl paskirtų baudų sumažinimo pripažinti nepagrįstomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui paskirtas GPM ir PSDĮ baudas.

74. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė