2016-06-16 Nr. AB-12990-3-62-3-01707-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2899-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01707-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 120 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2010–2013 m. jis buvo laikomas Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis. Paaiškino, jog gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, trūko natūralios ventiliacijos ir natūralaus apšvietimo, tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Be to, teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, kadangi 100 kv. m ploto patalpose buvo laikoma apie 40 asmenų ir dalį šio ploto užima baldai bei kitas inventorius, dėl ploto trūkumo pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, o dėl tokių laikymo sąlygų tarp kalinamųjų nuolat kildavo konfliktai. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, daugelis nuteistųjų rūkydavo bendro naudojimo patalpose, atvykstant ir išvykstant iš Marijampolės PN asmens bei jo daiktų apžiūros vykdomos antisanitarinėmis sąlygomis, 22 būrio, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, tualetuose nebuvo įrengta tinkama ventiliacija, todėl juose buvo nepakenčiama smarvė. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl to jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir kt. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą senaties terminą jo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (b. l. 55). Pareiškėjas patikslino, kad jis Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., tačiau apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik 2015 m. vasario mėn. pradėjęs atidžiai studijuoti Lietuvos Respublikos teisės aktus. Tuo tarpu Marijampolės PN administracija pareiškėjo niekada neinformavo apie tai, kad jo teisės yra pažeidžiamos, o įstaigos bibliotekoje atitinkamų teisės aktų nebuvo arba jie buvo slepiami.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–15) prašė pareiškėjo reikalavimo daliai dėl laikotarpio, senesnio nei 3 metai, taikyti senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas į įstaigą atvyko 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir buvo paskirtas į 11 būrį, 2010 m. rugpjūčio 25 d. perkeltas į 10 būrį, o Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. spalio 27 d. įsakymu perkeltas į 22 būrį, šiame būryje pareiškėjas gyveno 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 144,92 kv. m ir joje įrengtos 36 gyvenamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,026 kv. m gyvenamojo ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad 22 būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kuriame nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam bei visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves, o norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali dirbti.

Nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų, kuriose sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos. Marijampolės PN kartu pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias bei lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 06.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse būti pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Taip pat paaiškino, jog 22 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir 2 pisuarai, tarp klozetų įrengtos pertvaros.

Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 5 šalto vandens čiaupai. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, todėl sanitariniuose mazguose užtikrinama tinkama ventiliacija, taigi juose nesikaupia drėgmė ir blogas kvapas. Šiame kontekste pabrėžė, jog įstaigos pastatas pastatytas 1985 m. ir kapitaliai rekonstruotas nebuvo, o 22 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus.

Dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis Marijampolės PN nurodė, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas draudžia bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose rūkyti, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atitinkamai visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai bei užrašai. Tuo tarpu Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose.

Be to, 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai, o 2015 m. balandžio 23 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai, tačiau jie pažeidimų nenustatė. Marijampolės visuomenės sveikatos centras patikrinimus Marijampolės PN, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimams, be kita ko, atliko 2012 m. kovo mėn. bei 2014 m. spalio mėn. ir pažeidimų taip pat nenustatė.

Be to, 2013 m. gruodžio 5 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus darbuotojai atliko oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo matavimus, o nustatytos vertės atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Marijampolės PN tvirtino, kad veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas bausmės atlikimo metu dėl jo laikymo sąlygų ar su tuo susijusių neigiamų padarinių nesikreipė nei į Psichologinę tarnybą, nei į Sveikatos priežiūros tarnybą, kurių darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis, sveikatos sutrikimus.

Todėl, Marijampolės PN manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus pagrindo. Atitinkamai šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 58–66) pareiškėjo skundą atmetė.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senatį. Šiame kontekste teismas nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atitinkamai nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. Taigi, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto į Marijampolės PN administraciją.

Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Marijampolės PN administracijos, o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 2 d. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgęs į tai, teismas tenkino atsakovo prašymą ir daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d., taikė ieškinio senaties terminą ir aplinkybių, susijusių su šiuo laikotarpiu, nevertino, o pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, spręsdamas pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, teismas nurodė, kad šiuo atveju yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., teismas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Atitinkamai bylos duomenys patvirtina, kad 22 būryje pareiškėjui buvo skirta gyvenama vieta 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 144,92 kv. m ir joje įrengtos 36 gyvenamosios vietos, todėl pareiškėjo buvimo 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu vienam nuteistajam teko 4,026 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. šiuo laikotarpiu buvo užtikrinamas minimalaus ploto reikalavimas vienam nuteistajam. Be to, pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka.

Bausmės atlikimo Marijampolės PN metu pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Teismas kartu pabrėžė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės PN būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį.

Taigi pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą papildė nemaži kitų būriui priklausančių patalpų plotai bei suteikta judėjimo laisvė, tačiau pareiškėjas šiais aplinkybes nutyli, o kalinimo laikotarpiu pats dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. kad jo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Kita vertus, teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad Marijampolės PN praustuvų, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į būriuose esantį nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų <...> materialinio buitinio aprūpinimo normas. Tačiau šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla arba dėl to, kad reikia laukti eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nebuvo kreipęsis, o teismui pateiktų pažymų duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie jo išvardintus išgyvenimus, sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kurių tiesiogine priežastimi būtų bausmės atlikimo sąlygos.

Tuo tarpu kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl šiuo konkrečiu atveju, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės pareiškėjo sveikatai.

Papildomai pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių, teismas nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Marijampolės PN yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame visi nuteistieji gali sportuoti grafike nustatytu laiku. Atitinkamai vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis ir dėl rūkymo bendro naudojimo patalpose, teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog įstaigos visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o byloje esantis Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. gruodžio 3 d.

Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, jog ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose, kur buvo atliekamas patikrinimas, nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Minėtame protokole taip pat pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Tuo tarpu pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, ar su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose jis būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis.

Taigi, teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų šiuo aspektu, todėl pareiškėjo teiginiai, kad gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko, atmestini kaip neįrodyti. Pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų gyvenamojoje patalpoje teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus, kadangi Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akte Nr. Pa-65 ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 konstatavo, kad Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai nenustatyti, o pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė.

Be to, teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus, jog Marijampolės PN nėra jokių papildomų užsiėmimų, nes atsakovo į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka nuteistieji gali lankyti įstaigoje veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę bei kitas laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat pasirinktinai vieną iš kelių socialinės reabilitacijos programų, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo bei kitos problemos.

Nors pareiškėjas teigė, kad atvykstant ar išvykstant iš Marijampolės PN, asmens apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, šiuos pareiškėjo argumentus teismas taip pat atmetė, kadangi Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo akte Nr. PT-272 nustatyta, kad nuteistųjų kratų patalpose, kontrolės praleidimo punkto koridoriuje oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitiko Higienos normos HN 76:2010 reglamentuotas vertes, kratos patalpose tabako dūmų kvapo nesijautė, rūbus galima pasidėti ant stalo arba ant ten esančių kėdžių, kratas ir apžiūras atlieka prižiūrėtojai, kitų laisvės atėmimo vietų tarnybų pareigūnai.

Ypatingo įvykio laisvės atėmimo vietoje metu, tvarkai kratos ir apžiūros metu palaikyti gali būti pasitelkti Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgų, atsakingų už viešąjį saugumą, pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Kratų ir apžiūrų metu gali būti naudojamos techninės ir specialiosios priemonės, taip pat tarnybiniai šunys. Tačiau pareiškėjas, nors ir reiškė pretenzijas dėl netinkamo pareigūnų elgesio, konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė ir nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrindamas, teismas pabrėžė, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Tačiau šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, teismas nenustatė ir nurodė, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustatęs visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68–69), kuriame nurodo, jog nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu ir prašo tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl senaties termino ir nepagrįstai netenkino jo prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Marijampolės PN didžiąją dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė lovos, spintelės, stalai, kiti baldai ir inventorius, todėl iš tiesų nuteistiesiems teko labai mažai gyvenamojo ploto, o tai prilygo kankinimui, taip pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš esmės teisingai įvertino higienos normų pažeidimus, jis nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šiuo aspektu. Dėl to, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į Psichologinę tarnybą, pareiškėjas paaiškino, jog žudytis, save žaloti ar badauti neketino, o minėta tarnyba kitų problemų nesprendžia, todėl jis į ją ir nesikreipė. Vėliau pareiškėjas dėl senaties termino taikymo papildomai akcentavo, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti, todėl tokio termino numatyti negali ir nacionalinė teisė (b. l. 74).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsileipime į apeliacinį skundą (b. l. 73) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. Marijampolės PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties termino taikymo jo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, taip pat dėl ginčo laikotarpiu jam tekusios gyvenamojo ploto normos Marijampolės PN ir, nors pareiškėjas mano, jog šiuo atveju teismas iš esmės teisingai įvertino higienos normų pažeidimus, jis nesutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu atmestinas. Tuo tarpu dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl laikymo sąlygų Marijampolės PN pareiškėjas ginčo nekelia, o atsakovas apeliacinio skundo nepateikė.

Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d.

Tuo tarpu ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad minėtos išvados atitinka vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose.

Be to, nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 31 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 8), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. imtinai.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Marijampolės PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kita vertus, šiuo aspektu pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 2 d., todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia tuo, jog apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik 2015 m. vasario mėn. pradėjęs atidžiai studijuoti Lietuvos Respublikos teisės aktus, kadangi Marijampolės PN administracija jo niekada neinformavo apie tai, kad jo teisės yra pažeidžiamos, o įstaigos bibliotekoje atitinkamų teisės aktų nebuvo arba jie buvo slepiami. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog šia galimybe jis būtų pasinaudojęs, o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos.

Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises, o Marijampolės PN administracija jam būtų kliudžiusi tai daryti.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. imtinai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo laikotarpiu jam tekusio gyvenamojo ploto normą Marijampolės PN, teisėjų kolegija pabrėžia, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Atitinkamai iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., buvo paskirtas į 22 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 144,92 kv. m ir joje įrengtos 36 gyvenamosios vietos (b. l. 16–25). Taigi, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus byloje esančius duomenis, inter alia duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės PN buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat papildomai akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekonkretizavo ir nenurodė argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 16–48), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Šiame kontekste teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas iš esmės visiškai nedetalizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau, įvertinus byloje esančius duomenis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti ir nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent dėl byloje nustatytų aplinkybių dėl kai kurių higienos normų neatitikimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl jo skunde nurodytų aplinkybių galbūt kilęs tam tikras neigiamas poveikis, įvertinus visumą bylos aplinkybių, inter alia byloje nustatytų higienos normų neatitikimų mastą bei trukmę, nelaikytinas pakankamai intensyviu ir nepasiekė minimalaus žiaurumo lygio, kad patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme).

Apibendrindama, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tuo tarpu, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos minėtos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Taigi, nors nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d., atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, šioje konkrečioje byloje nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, darytina išvada, jog tai esminės teisinės reikšmės neturi ir savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius