d45a2d82-52ca-412f-b05d-861e7e677287 · Lietuvos apeliacinis teismas

Pranešėjas V                                                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-590-483/2015                                                                 Proceso Nr. 1-81-1-01055-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.6; (S) 1.1.8; 1.1.11; 1.2.3.2.8; 1.1.3.2; 1.2.26.2.1; 2.1.7; 2.1.7.4.1; 2.1.15.1.2                                                                                  LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. spalio 1 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio, teisėjų:

RÅ«tos Mickevičienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei L. B., gynėjams advokatams V. S., V. M., Eleonorai A. U.,nuteistiesiems A. Z., E. L. ir M. S., nukentėjusiajai L. R.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų M. S., A. Z. ir E. L. apeliacinius skundus dėl Å iaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:M. S. pripažintas kaltu pagal:Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų;Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. Z. pripažintas kaltu pagal:Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų;Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams.  Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. E. L. pripažintas kaltu pagal:Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų;Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M.

S., tačiau jo atžvilgiu teismo nuosprendis nėra skundžiamas.Iš nuteistųjų M. S., E. L., M. S. ir A. Z. nukentėjusiųjų-civilinių ieškovių L. R. ir I. S. naudai solidariai priteista 5 783,29 EUR turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. R. naudai solidariai priteista 28 962 EUR neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios-civilinės ieškovės I. S. naudai priteista 23 169,60 EUR neturtinės žalos atlyginimo.Iš nuteistųjų M. S., E. L., M.

S. ir A. Z. nukentėjusiųjų-civilinių ieÅ¡kovių L. R. ir I. S. naudai priteista po 724,05 EUR iÅ¡laidų už advokato paslaugas, po 8,23 EUR proceso iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : M. S., E. L., M. S. ir A. Z. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ ir 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2013 m. spalio 12 d. apie 3.30 val. nakties, vieÅ¡oje vietoje – RadviliÅ¡kyje, (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. 3, dėl mažareikÅ¡mės dingsties, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai, panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ J.

K.: E. Å . automobilyje „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. S. susiginčijus su J. K., M. S. sudavė J. K. automobilyje apie 2 smÅ«gius alkÅ«ne ir ranka į veidÄ ; A. Z. sudavė J. K. kelis smÅ«gius ranka į įvairias kÅ«no vietas; M. S. spyrė ant galinės automobilio sėdinės sėdinčiam J. K. kelis smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas, rankomis įsikibęs į automobilio stogÄ , pro atidarytas deÅ¡iniÄ sias galines automobilio keleivio dureles; po to E. L. apėjo aplink automobilį, sugriebė J.

K. už kojų ir tempė jį iÅ¡ automobilio iÅ¡ kairės pusės, tuo metu tempiamam iÅ¡ automobilio J. K. M. S. spyrė apie 2 smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas; nukentėjusiajam J. K. iÅ¡kritus iÅ¡ automobilio ant asfalto ir ten gulint, M. S., E. L., M. S. ir A. Z. kiekvienas spyrė nukentėjusiajam nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į galvÄ , sprandÄ ir kitas kÅ«no vietas. Tokiais bendrais smurtiniais veiksmais M. S., E. L., M. S. ir A. Z. padarė kÅ«no sužalojimus ne mažiau kaip penkiolika trauminių poveikių; dėl stuburo kaklinės dalies V-VI slankstelių panirimo su nugaros smegenų kaklinės dalies sužalojimu (kvalifikuojamu sunkiu sveikatos sutrikdymu) J.

K. mirė 2013 m. spalio 12 d., apie 4.25 val. Å iais veiksmais M. S., E. L., M. S. ir A. Z. nužudė J. K. tyčia dėl chuliganiÅ¡kų paskatų bei padarė vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ .  Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Å iaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, iÅ¡teisinti jį dėl Å¡io nusikaltimo arba paskirti jam Å¡velnesnę bausmę.

Nuteistasis nurodo, kad neskundžia teismo nuosprendžio dalies, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau nesutinka su teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ . Apelianto nuomone, teismas nepagrindė ir nemotyvavo skundžiamame nuosprendyje nurodytų iÅ¡vadų byloje surinktais įrodymais, neanalizavo bylos įrodymų, nevertino jų taip, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje.

Apelianto manymu, teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, tik nurodė, jog M. S. ir kitų kaltinamųjų kaltė įrodyta jų pačių parodymais, kuriuos teismas vertina visų iÅ¡tirtų įrodymų kontekste, teisiamojo posėdžio metu duotais liudytojų E. Å ., N. G., A. D. parodymais, bei iÅ¡dėstytais raÅ¡ytiniais įrodymais. Apeliantas teigia, kad teismas apsiribojo įrodymų Å¡altinių iÅ¡vardijimu ir visiÅ¡kai neanalizavo iÅ¡ Å¡ių Å¡altinių gautų duomenų, kurie Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 2 dalies prasme yra įrodymai.

Pasak nuteistojo, buvo bÅ«tina visų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus vertinti, nurodant, kokiais kaltinamųjų, liudytojų, bei kokiu metu duotais parodymais, teismas remiasi, o kokius – atmeta ar vertina kritiÅ¡kai, kokios aplinkybės nustatytos Å¡ių parodymų visetu.Apeliantas teigia, kad jis neatliko nukentėjusiojo J. K. atžvilgiu smurtinių veiksmų, kurie galėjo sukelti pastarajam stuburo kaklinės dalies V-VI slankstelių panirimÄ su nugaros smegenų kaklinės dalies sužalojimu (specialisto iÅ¡vadoje nurodomo kaip nukentėjusiojo mirties priežastis), byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių apelianto aiÅ¡kinimÄ bei leidžiančių daryti prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ .

Pasak apelianto, teismas nustatė, jog jis sudavė J. K. apie 2 smÅ«gius alkÅ«ne ir ranka į veidÄ , nukentėjusiajam iÅ¡kritus iÅ¡ automobilio ant asfalto ir ten gulint, M. S. spyrė J. K. nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į galvÄ , sprandÄ ir kitas vietas. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokiais byloje surinktais įrodymais, kokių kaltinamųjų ir liudytojų duotais parodymais, kokia raÅ¡ytine medžiaga nustatyta, jog nuteistasis panaudojo minėto pobÅ«džio smurtÄ nukentėjusiojo atžvilgiu.

Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiajam iškritus iš automobilio ant asfalto ir ten gulint, nuteistasis nespardė J. K., nenaudojo pastarojo atžvilgiu jokio smurto. Apelianto nuomone, jo nuoseklius parodymus dėl nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto smurto masto patvirtina ir liudytojo E. Š. parodymai apie tai, kad M. S. atitraukė E. Z. nuo J. K., laikė A. Z., kad šis nemuštų nukentėjusiojo. Pasak nuteistojo, liudytojas E. Š. buvo vienintelis asmuo, kuris įvykio metu buvo blaivus, pats neatliko jokių smurtinių veiksmų J.

K. atžvilgiu , turėjo galimybę stebėti visų kaltinamųjų veiksmus, E. Å . parodymai nuoseklÅ«s, iÅ¡ esmės atitinka vaizdo įraÅ¡e užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra pagrindo netikėti jo parodymais. Nuteistasis nurodo, kad liudytojas A. D. parodė, jog nepastebėjo, kÄ darė M. S., nematė jo; liudytojas N. G. parodė, kad neatsimena M. S., nematė kÄ pastarasis darė. Pasak apelianto, nurodytų liudytojų parodymai nepatvirtina, jog apeliantas spardė nukentėjusįjį, gulintį ant asfalto.

Liudytojas M. G. parodė, jog M. S., atėjęs pas jį iÅ¡ karto po nusikaltimo, pasakė, kad sudavė J. K. alkÅ«ne, kad kažkas kitas sumušė J. K., kad dėl J. K. mirties kaltas ne apeliantas, o kažkas kitas. Apelianto teigimu, nei vienas kaltinamasis bylos nagrinėjimo teisme metu neparodė, kad M. S. bÅ«tų spyręs nukentėjusiajam, gulinčiam ant asfalto, bent vienÄ smÅ«gį.Apelianto nuomone, negalima grįsti jam pareikÅ¡to kaltinimo dėl J. K., gulinčiam ant asfalto, suduotų smÅ«gių į galvÄ , sprandÄ ir kitas kÅ«no vietas vieno liudytojo A.

D. 2013 m. spalio 13 d. parodymais, kuriuos jis paneigė teisme, nurodydamas, jog įvykio metu nesusigaudė, buvo labai girtas, bei nuteistojo M. S. 2013 m. spalio 12 d. duotais parodymais, kuriuos jis paneigė 2013 m. spalio 14 d. parodymų patikrinimo metu bei 2013 m. spalio 16 d. papildomos apklausos metu, bei teisme, nurodydamas, kad teisme duoti parodymai yra teisingi. Apelianto teigimu, jis neneigia, kad naudojo smurtÄ prie J. K., smurtas pasireiÅ¡kė po nukentėjusiojo įžeidžiančio pobÅ«džio pasisakymų, abipusio apsikumščiavimo metu, suduotais smÅ«giais alkÅ«ne bei ranka į J.

K. veidÄ . Pasak nuteistojo, po jo pavartoto J. K. atžvilgiu smurto, A. Z. bei M. S. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, J. K. prieÅ¡inosi jiems, bei dar buvo pajėgus aktyviai prieÅ¡intis ir E. L., tempiančiam nukentėjusįjį iÅ¡ automobilio, nukentėjusysis kalbėjo su E. Å ., liepdamas jam važiuoti, ir tik po M. S. spyrių, jo traukimo iÅ¡ automobilio metu, J. K. suglebo ir prarado sÄ monę. Apeliantas nurodo, kad, įvertinus jo nurodytų bylos įrodymų visumÄ , galima nustatyti, jog J. K. mirtis įvyko tikrai ne nuo jo (M.

S.) smÅ«gių, nes neįrodyta, kad jis sudavė nors vienÄ smÅ«gį J. K. į kaklo nugarinę dalį ar sprando sritį, neįrodyta, jog po M. S. suduotų smÅ«gių į veidÄ , J. K. bÅ«tų praradęs galimybę judėti.              .Pasak apelianto, jis neturėjo ir negalėjo turėti jokio tikslo nužudyti J. K., nes nebuvo su juo jokių iÅ¡ankstinių konfliktų. Apeliantas nurodo, kad su kitais kaltinamaisiais nebuvo iÅ¡ankstinio susitarimo smurtauti prieÅ¡ J. K.: jį sužaloti ar nužudyti.

Apelianto manymu, byloje esantis vaizdo įraÅ¡as paneigia teismo iÅ¡vadÄ , kad per trumpÄ laikÄ bendrais suderintais veiksmais panaudotas intensyvus smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį, suduotų smÅ«gių skaičius rodo kaltinamųjų susitarimÄ netiesiogine tyčia nužudyti J. K.. Vaizdo įraÅ¡as leidžia teigti, kad konfliktas tarp M. S. ir J. K. prasidėjo dėl asmeninių paskatų, nuo mažareikÅ¡mio asmeninio konflikto, kadangi tiek M. S., tiek J. K. buvo neblaivÅ«s. Apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, jog jis bÅ«tų kvietęs kitus kaltinamuosius (E. L., M.

S.) padėti jam spręsti konfliktÄ su J. K., kad bÅ«tų prašęs jų iÅ¡tempti nukentėjusįjį iÅ¡ automobilio, kad jį muÅ¡tų; byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad M. S. stabdė A. Z., muÅ¡antį J. K., iÅ¡trauktÄ iÅ¡ automobilio.Apeliantas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis turėjo netiesioginę tyčiÄ nužudyti J. K.; tai paneigia jo (M. S.) panaudoto nukentėjusiojo atžvilgiu smurto pobÅ«dis, intensyvumas, elgesys, vėliau kitiems nuteistiesiems vartojant smurtÄ nukentėjusiojo atžvilgiu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad konfliktas tarp apelianto ir J. K. kilo dėl asmeninių paskatų, šį konfliktÄ pradėjo J. K., kuris įžeidė nuteistÄ jį ir jo draugus, tačiau apeliantas nesiekė savo veiksmais demonstruoti aiÅ¡kų žmonių negerbimÄ , nesiekė prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, demonstruoti niekinantį požiÅ«rį į juos, nesiekė nužudyti nukentėjusįjį, pasinaudodamas mažareikÅ¡me dingstimi, apelianto elgesys buvo spontaniÅ¡ka reakcija į J. K. nepagarbius žodžius.

Nuteistasis A. Z. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Å iaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, arba bausmę, paskirtÄ pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , suÅ¡velninti, sumažinti neturtinės žalos atlyginimų, priteistų nukentėjusiųjų L. R. ir I. S. naudai, dydį.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neindividualizavo nuteistiesiems paskirtų bausmių, formaliai paskyrė kaltinamiesiems vienodas bausmes, kas patvirtina, jog teismas Å¡iurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalį, 41 straipsnį, 58 straipsnį.

Apelianto nuomone, jam turėtų bÅ«ti paskirta Å¡velnesnė, nei M. S., bausmė, kadangi jis (A. Z.) nebuvo muÅ¡tynių iniciatoriumi, konfliktÄ pradėjo M. S., kurį nukentėjusysis pats iÅ¡provokavo muÅ¡tis.Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje, kad A. Z. yra nedirbantis, tačiau nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje teismas nurodo, kad kaltinamasis dirbo iki suėmimo; be to, skundžiamame nuosprendyje teismas paminėjo E. L., bet toks asmuo byloje „nefigÅ«ravo“.

Apelianto teigimu, Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad teismas nagrinėjo bylÄ neobjektyviai ir formaliai. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame teismo nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas, esant prieÅ¡taringiems parodymams, vienus parodymus vertino kaip teisingus, o kitus – atmetė; teismas neįvertino visų parodymų ir nepaÅ¡alino tarp jų esančių prieÅ¡taravimų. Pasak apelianto, nuteistasis M. S. ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylÄ teisiamajame posėdyje davė prieÅ¡taringus parodymus dėl A.

Z. veiksmų, atliktų nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl vadovavosi M. S. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, esančių A. D., N. G., E. Š., M. S., E. L. bei M. S. parodymuose, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiųjų naudai priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos yra per didelės. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios nepateikė nei vienos medicininės pažymos, kad kreipėsi į psichologus dėl stresų.

Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimÄ nukentėjusiųjų naudai, neįvertino kaltinamojo ir kitų nuteistųjų turtinės padėties. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį (vieÅ¡osios tvarkos pažeidimas) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ (nužudymas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų) nubaudė jį už tuos pačius veiksmus du kartus, tokiu bÅ«du pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį.

Nuteistasis E. L. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Å iaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , 284 straipsnio 1 dalį, iÅ¡teisinti jį pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ . Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį jo atžvilgiu, rėmėsi prieÅ¡taringais įrodymais: nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, nebuvo iÅ¡aiÅ¡kintos aplinkybės, kas konkrečiai sudavė nukentėjusiajam mirtinÄ smÅ«gį.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nediferencijavo kaltinamiesiems paskirtų bausmių: nors M. S. yra nepilnametis, tačiau jo veiksmai buvo pagrindiniai, nužudant J. K., tačiau pirmosios instancijos teismas paskyrė jam žymiai mažesnę bausmę. Apeliantas teigia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad E. L. naudojo J. K. atžvilgiu fizinį smurtÄ pavojingÄ nukentėjusiojo gyvybei, kuris sukeltų pastarojo mirtį. Pasak apelianto, jis tik traukė nukentėjusįjį iÅ¡ automobilio, nuteistojo M.

S. parodymai, kuriais teismas rėmėsi, buvo prieÅ¡taringi, nuteistasis A. Z. parodė, kad E. L. nemušė nukentėjusiojo, liudytojas E. Å . parodė, kad nematė, kaip E. L. sudavė nukentėjusiajam smÅ«gius, N. G. parodė, kad E. L. trenkė nukentėjusiajam į Å¡onÄ ; liudytojų A. V., M. G. ir A. D. parodymai taip pat patvirtina, kad E. L. nekaltas dėl nukentėjusiojo žūties. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti ikiteisminį tyrimÄ iÅ¡ naujo, iÅ¡ naujo atlikti visus tyrimo veiksmus (kaltinamųjų apklausÄ , liudytojų apklausÄ , parodymų patikrinimÄ vietoje ir kitÄ tyrimÄ ), siekiant nustatyti, nuo kurio iÅ¡ kaltinamųjų smÅ«gio įvyko J.

K. mirtis, nes specialisto iÅ¡vadoje aiÅ¡kiai nurodyta, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl vieno smÅ«gio, o kaltinamieji apie tokiÄ iÅ¡vadÄ sužinojo tik susipažinę su bylos medžiaga, paskelbiant ikiteisminio tyrimo pabaigÄ .Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus, nurodydamas, kad J. K. buvo nužudytas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų: E. L. įsimaišė į konfliktÄ , iÅ¡girdęs jo atžvilgiu įžeidžiančius nukentėjusiojo žodžius, o chuliganiÅ¡kos paskatos kvalifikuojamos tik tuomet, kai kaltininkas atlieka savo veiksmus be jokios priežasties, E. L. veiksmai iÅ¡Å¡aukti neteisėtais J.

K. veiksmais, neteisingais žodžiais nuteistojo atžvilgiu, todėl apelianto veiksmai galėtų bÅ«tų kvalifikuojami tik pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, kad jo veiksmai taip pat neturėtų bÅ«ti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusysis buvo nužudytas naktį, aplinkinių žmonių, gyventojų tuo metu gatvėje nebuvo, kaltinamieji nepažeidė vieÅ¡osios tvarkos bei rimties. Pasak apelianto, jo veiksmai turėtų bÅ«ti kvalifikuoti pagal pasekmes, kÅ«no sužalojimo laipsnį (trys smÅ«giai, suduoti nukentėjusiajam automobilyje), o pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ jis turi bÅ«ti iÅ¡teisintas.

Apelianto teigimu, byloje negalima atmesti tikimybės, kad nukentėjusiojo stuburo kaklinės dalies V-VI kaklo slankstelių panirimas į stuburo kanalÄ galėjo įvykti, atliekant J. K. gaivinimo procedÅ«ras, nes visiems aiÅ¡ku, kad dirbtinis Å¡irdies masažas turi bÅ«ti atliktas, turi bÅ«ti apklausti ligoninės gydytojai, kurie priėmė J. K. kaip pacientÄ .Nukentėjusiųjų L. R. ir I. S. atstovas advokatas M. E. atsikirtimuose į apeliacinius skundus prašė atmesti nuteistųjų apeliacinius skundus, palikti nepakeistÄ Å iaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendį.

Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, prokurorė bei nukentėjusioji L. R. prašė atmesti nuteistųjų M. S., A. Z. ir E. L. apeliacinius skundus. Nuteistieji M. S., A. Z. ir E. L. bei jų gynėjai prašė patenkinti apeliacinius skundus. Nuteistųjų M. S., A. Z. ir E. L. skundai atmetami. Dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ . Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. S., A. Z. ir E. L. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, nužudė J.

K. dėl chuliganiÅ¡kų paskatų.Apeliaciniuose skunduose apeliantai neginčija to, kad naudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį įvykio naktį. Tačiau jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kad, bÅ«tent, jų veiksmai, atlikti nukentėjusiojo atžvilgiu, buvo priežastiniame ryÅ¡yje su nukentėjusiojo žūtimi, kad jų bendrai panaudotas prieÅ¡ nukentėjusįjį fizinis smurtas įrodo nuteistųjų netiesioginę tyčiÄ nužudyti J. K., kad apeliantai, smurtaudami prieÅ¡ nukentėjusįjį, veikė iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų.Å io apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyto nuteistųjų M.

S., A. Z. ir E. L. veiksmų apimties, priežastinio ryÅ¡io tarp apeliantų veiksmų ir pasekmių nustatymo ir kvalifikavimo, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teisingumas.Baudžiamoji atsakomybė už nužudymÄ pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sÄ moningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ (į tai, į kokias žmogaus kÅ«no dalis (organus) yra smÅ«giuojama – ar smÅ«giuojama į gyvybiÅ¡kai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, smÅ«gių stiprumÄ , kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo ir kt.

Å iuo atveju itin svarbu nustatyti, kad panaudoto smurto intensyvumas ir pobÅ«dis ar kitos veikos aplinkybės yra tokios, kurios patvirtina kaltininko tyčiÄ atimti nukentėjusiajam gyvybę.Byloje nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, tačiau ne visi asmenys smurtÄ naudojo turėdami tyčiÄ nužudyti, už nužudymÄ atsako tik tie asmenys, kurių veiksmais padaryti kÅ«no sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tačiau, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtÄ naudojo keli asmenys, o smurto pobÅ«dis ir intensyvumas rodo tyčiÄ nužudyti arba neapibrėžtÄ tyčiÄ , kuri apima ir gyvybės atėmimÄ , tai už nužudymÄ atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kÅ«no sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese.

Todėl kai smurtÄ nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo keli asmenys, bÅ«tina nustatyti ne tik faktÄ , kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma ar vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčiÄ nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra bÅ«tina, kad kiekvienas iÅ¡ tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iÅ¡ jų.

Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikÅ¡ti ne tik sutrikdant sveikatÄ , bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis (suriÅ¡ant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu.Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas juos kaltais dėl J. K. nužudymo, nepaÅ¡alino byloje esančių prieÅ¡taravimų kaltinamųjų ir liudytojų parodymuose, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas visas galimybes nustatyti asmenį, sudavusį nukentėjusiajam mirtinÄ smÅ«gį, neatliko visų procesinių veiksmų, reikÅ¡mingų tiesos byloje nustatymui.

Specialisto išvados Nr. M 537/13(04) duomenimis, J. K. mirtis įvyko nuo stuburo kaklinės dalies V-VI slankstelių panirimo su nugaros smegenų kaklinės dalies sužalojimu, po patirtos kaklo traumos J. K. negalėjo atlikti savarankiškų veiksmų, mirusiojo kūne rasti daugybiniai kūno sužalojimai, padaryti kietais bukais paviršiais netrukus prieš mirtį; sužalojimai padaryti nemažiau kaip penkiolikos trauminių poveikių pasekoje, mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu (I b. t., 55-57 l.).

Teisiamojo posėdžio metu specialistas, parengęs minėtÄ iÅ¡vadÄ , paaiÅ¡kino, kad specialisto iÅ¡vadoje nustatytam mirtinam nukentėjusiojo kÅ«no sužalojimui padaryti pakako vieno smÅ«gio, vertinant mirtino smÅ«gio jėgÄ , tikėtina, kad jis galėjo bÅ«ti padarytas koja, pagal lokalizacijÄ sužalojimai kaklo abiejose pusėse nebÅ«dingi griuviminei traumai, tokį sužalojimÄ galima padaryti ir gulinčiam ant žemės, ir kybančiam asmeniui, patogiau ir paprasčiau, kai asmuo gulis ant žemės (VI b. t., 192-195 l.).

Nurodytos specialisto iÅ¡vados duomenys bei papildomi specialisto paaiÅ¡kinimai, duoti pirmosios instancijos teisme, visų nuteistųjų ir liudytojų E. Å ., A. D. ir N. G. parodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , padarytÄ skundžiamame teismo nuosprendyje: kad fizinį smurtÄ prieÅ¡ J. K. panaudojo visi kaltinamieji, suduodami smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas, tačiau nuo kurio kaltinamojo ar kaltinamųjų tiesioginio vieno smÅ«gio ar kelių smÅ«gių į kaklo nugarinę dalį, sprando sritį, įvyko kaklinės dalies V-VI slankstelių panirimas su nugaros smegenų kaklinės dalies sužalojimu, nustatyti neįmanoma.

Todėl toliau turi bÅ«ti nustatytas kiekvieno apelianto kaltės, muÅ¡ant nukentėjusįjį, turinys. Siekiant nustatyti kaltės turinį, bÅ«tina įvertinti kaltinamųjų suduotų nukentėjusiajam smÅ«gių skaičių ir lokalizacijÄ . Å ios aplinkybės nustatytinos, įvertinant kaltinamųjų bei liudytojų (kurie stebėjo, o dalis ir dalyvavo nukentėjusiojo sumuÅ¡ime) parodymus. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.

Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesÄ . Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiÅ¡kiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu.

BylÄ nagrinėjantis teismas turi iÅ¡skirtinę kompetencijÄ Ä¯vertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga – turi bÅ«ti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ ir tik po to darant apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios, neprieÅ¡taringos, logiÅ¡kos.Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ Ä¯rodymai turi bÅ«ti tik teisėtais bÅ«dais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iÅ¡ skirtingų Å¡altinių. Spręsdamas, ar iÅ¡nagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo bÅ«das neprieÅ¡tarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Lietuvos Respublikos BK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali bÅ«ti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, taip pat perklausomi ir peržiÅ«rimi tokių apklausų garso ir vaizdo įraÅ¡ai.  Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, rėmėsi nuteistųjų parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, bei parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu kuriuos teismas perskaitė teisiamajame posėdyje, liudytojų E. Å ., N. G., A.

D. parodymais, medicinos specialisto iÅ¡vada.Bylos duomenimis, įvykio naktį konflikto, kilusio E. Å . priklausančiame automobilyje „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų M. S. ir A. Z., liudininkais (be pačių nuteistųjų) buvo Å¡io automobilio vairuotojas E. Å . bei jo keleivis A. D.. Minėtam konfliktui persikėlus į vieÅ¡Ä vietÄ â€“ (duomenys neskelbtini) – tiesioginiai jo liudininkai, be iÅ¡vardytų asmenų, buvo ir kaltinamieji E. L. bei M.

S. (kurie taip pat buvo ir Å¡io konflikto dalyviai) bei liudytojas N. G.. IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. M 537/13(04) matyti, kad po padarytos mirtinos kaklo traumos J. K. negalėjo atlikti savarankiÅ¡kų veiksmų, galėjo gyventi trumpÄ laiko tarpÄ , skaičiuojamÄ minutėmis, mirusiojo J. K. kÅ«ne nėra kovos ir savigynos žymių (I b. t., 55-57 l.). Teisiamojo posėdžio metu ekspertas, surašęs minėtÄ specialisto iÅ¡vadÄ , paaiÅ¡kino, kad po iÅ¡vadoje nustatyto mirtino smÅ«gio J. K. negalėjo prieÅ¡intis, laikytis, įsikibęs į automobilio sėdinę ar kur kitur.

Å ie specialisto iÅ¡vados duomenys, specialisto H. D. paaiÅ¡kinimai bei E. Å ., A. Z., A. D., M. S., E. L. bei M. S. parodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusysis nustojo prieÅ¡intis kaltinamųjų smurtiniams veiksmams tuo metu, kai buvo iÅ¡temptas iÅ¡ automobilio ant asfalto, todėl ypač reikÅ¡mingi yra kaltinamųjų bei liudytojų parodymai apie J. K. sumuÅ¡imo aplinkybės, pastarajam gulint gatvėje. BÅ«tina įvertinti byloje esančius kaltinamųjų ir liudytojų parodymus apie kiekvieno apelianto veiksmų, muÅ¡ant nukentėjusįjį, apimtį.Teisiamojo posėdžio metu liudytojas N. G. parodė, kad neatsimena, kÄ darė M.

S. tuo metu, kai J. K. buvo iÅ¡trauktas ant Å¡aligatvio, tačiau nurodė, jog tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas perskaitė N. G. parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, t. y.: kai J. K. atsidÅ«rė ant asfalto, prie gulinčio nukentėjusiojo pribėgo žemesnio Å«gio „šviesus“ vaikinas ir stipriai spyrė vienÄ kartÄ nukentėjusiajam į galvÄ , „šviesų“ vaikinÄ kažkas atitraukė nuo nukentėjusiojo, tačiau jis („šviesus“ vaikinas) iÅ¡silaisvino ir dar kartÄ pribėgęs įspyrė stiprų smÅ«gį nukentėjusiajam į galvÄ (I b. t., 192-203 l., VI b. t., 132-133 l.).

Teisiamojo posėdžio metu N. G. parodė, kad parodymų patikrinimo metu jo minėtas „šviesus“ vaikinas yra M. S.. Liudytojas A. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas perskaitė A. D. parodymus apie tai, kad liudytojas matė, kaip tuo metu, kai J. K. buvo ištrauktas ant asfalto iš automobilio, nukentėjusįjį spardė M. S., A. Z. ir aukštas vaikinas panašus į nepilnametį (I b. t., 168-170 l., VI b. t., 190-192 l.).

Å ie liudytojų parodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad M. S. atliko smurtinius veiksmus (tarp jų – mušė į nukentėjusiojo galvÄ ) nukentėjusiojo J. K. atžvilgiu ne tik E. Å . priklausančiame automobilyje, bet ir tuo metu, kai nukentėjusysis buvo iÅ¡trauktas iÅ¡ automobilio ant Å¡aligatvio. Nurodytos iÅ¡vados nepaneigia nei liudytojo E. Å ., nei kitų kaltinamųjų parodymai. Liudytojas E. Å . bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad tuo metu, kai E. L. pradėjo traukti J.

K. iÅ¡ automobilio, M. S. stovėjo ant Å¡aligatvio; E. Å . teigimu, jis nematė, ar M. S. sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam (VI b. t., 130-132 l.). Tačiau liudytojas patvirtino teisiamojo posėdžio metu perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad, jis (E. Å .) matė, kaip A. Z. spyrė koja vienÄ kartÄ J. K., o M. S. atitraukė A. Z. nuo nukentėjusiojo, liudytojas parodė, kad nematė, jog M. S. ar E. L. spirtų gulinčiam gatvėje nukentėjusiajam (I b. t., 149-167 l., VI b. t., 130-132 l.).

Tai, kad E. Å . nuosekliai tvirtino, jog nematė, kaip M. S. spyrė nukentėjusiajam, gulinčiam ant Å¡aligatvio, nepaneigia, jog M. S. spardė nukentėjusįjį, iÅ¡temptÄ iÅ¡ automobilio, nes, įvertinus muÅ¡tynių spontaniÅ¡kumÄ , dinamiÅ¡kumÄ , tai, kad įvykio vietoje buvo 7 žmonės, veiksmas vyko tamsiu paros metu, E. Å ., kaip ir kiti įvykio dalyviai galėjo nematyti visų J. K. sumuÅ¡imo aplinkybių, nes vienu metu jis buvo savo automobilyje, vėliau – prie jo, dar vėliau atsidÅ«rė paties konflikto epicentre, atitraukdamas vienÄ iÅ¡ kaltinamųjų nuo nukentėjusiojo.

Todėl tai, kad liudytojas E. Š. teigia, jog jis nematė, kaip M. S. spardė nukentėjusįjį, nepaneigia, kad M. S. iš tikrųjų sudavė smūgius J. K.. Juolab kad byloje yra dviejų nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų (N. G. ir A. D.) parodymai, jog M. S. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir tuo metu, kai pastarasis buvo ištemptas ant šaligatvio. N. G. bei A. D. parodymus, kad M. S. smurtavo prieš gulintį ant asfalto nukentėjusįjį, patvirtina ir nuteistųjų E. L. bei M. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjui bei parodymų patikrinimo vietoje metu (Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 4 d.).

E. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tempiamam iÅ¡ automobilio nukentėjusiajam J. K. M. S. spyrė vienÄ kartÄ Ä¯ pilvÄ , o paskui – vienÄ kartÄ Ä¯ galvÄ ; J. K. gulėjo be sÄ monės, o A. Z. bei M. S. spardė kojomis į nukentėjusiojo galvÄ (III b. t., 56-58 l., VI b. t., 152-153 l.). M. S. parodė tyrėjui, kad tuo metu, kai nukentėjusysis buvo iÅ¡trauktas iÅ¡ automobilio ant gatvės, Å¡alia stovėjo ir M. S., kad pastarasis spyrė nukentėjusiajam ties nugara, kad J. K. mušė jis (M.

S.), M. S., E. L. ir A. Z. (IV b. t., 40-42 l., VI b. t., 153-155 l.). Aukščiau paminėti liudytojų N. G. ir A. D. parodymai apie tai, kad M. S. sudavė smÅ«gius J. K., gulinčiam ant asfalto, iÅ¡ dalies patvirtinti ir nuteistųjų E. L. bei M. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, įrodo, kad nuteistasis M. S. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį ne tik E. Å . automobilyje, tačiau ir E. L. iÅ¡tempus J. K. ant asfalto, kad tuo metu M. S. sudavė nukentėjusiajam smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas, tarp jų ir į gyvybiÅ¡kai svarbų žmogaus organÄ â€“ galvÄ .

Apelianto A. Z. nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų, esančių tarp A. D., N. G., E. Å ., M. S., E. L. bei M. S. parodymų.Vertinant apelianto A. Z. nurodytų asmenų parodymus, reikÅ¡minga yra tai, kad kiekvienas iÅ¡ jų patvirtino, jog A. Z. atliko smurtinio pobÅ«džio veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Liudytojas E. Å . parodė, kad matė, jog iÅ¡bėgęs iÅ¡ automobilio A. Z. kažkur įspyrė nukentėjusiajam, tačiau nematė, kur tiksliai (VI b. t., 130-132 l.); liudytojas N. G. parodė, kad iÅ¡tempus nukentėjusįjį ant asfalto, pastarasis gulėjo be sÄ monės, nejudėjo, po ko pribėgo A.

Z. ir spyrė smarkiai 2-3 kartus nukentėjusiajam į galvÄ , vienas smÅ«gis buvo iÅ¡ virÅ¡aus (VI b. t., 132-133 l.). Pats nuteistasis A. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nepamena dėl girtumo, kas vyko gatvėje įvykio naktį (VI b. t., 143-144 l.); nuteistasis E. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip A. Z. ėjo link nukentėjusiojo, norėdamas jam įspirti, tačiau nematė, ar A. Z. įspyrė nukentėjusiajam; M. S. parodė, jog matė, kaip A. Z. smogė nukentėjusiajam vienÄ kartÄ (VI b. t., 144-146 l.).

Å iuos liudytojų ir nuteistųjų parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistųjų bei liudytojų parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu E. L. parodė, kad matė, kaip A. Z. kartu su M. S. spardė kojomis nukentėjusiojo galvÄ (III b. t., 56-58 l.), M. S. parodė, kad matė, kaip A. Z. spyrė nukentėjusiajam vienÄ kartÄ kažkur į pilvÄ (II b. t.,, 156-158 l.); M. S. parodė, kad A. Z. spyrė nukentėjusiajam į galvÄ , pargriuvęs ant Å¡aligatvio dar spyrė nukentėjusiajam kelis kartus į galvÄ (IV b. t., 44-46 l.).

Paminėti liudytojų ir nuteistųjų parodymai, perskaityti teisiamojo posėdžio metu, patvirtina, kad A. Z. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, gulintį ant asfalto, spardydamas pastarÄ jį į įvairias kÅ«no vietas, tarp jų – į gyvybiÅ¡kai svarbius organus – galvÄ , pilvÄ . Tai, kad liudytojai ir nuteistieji skirtingai aiÅ¡kino A. Z. panaudoto nukentėjusiojo atžvilgiu smurto detales (tarp jų – suduotų smÅ«gių lokalizacijÄ , skaičių), nepaneigia to, kad tarp A. Z. suduotų nukentėjusiajam smÅ«gių buvo ir tokių, kurie buvo nukreipti ir suduoti į nukentėjusiajam gyvybiÅ¡kai svarbų organÄ â€“ galvÄ , nes ir liudytojai, ir nuteistieji stebėjo nukentėjusiojo sumuÅ¡imo detales iÅ¡ įvairių vietų bei skirtingais momentais, dėl to galėjo matyti tik tam tikrÄ dalį A.

Z. smurtavimo nukentėjusiojo atžvilgiu veiksmų. Apeliantas E. L. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta iÅ¡vada, kad jo veiksmai buvo priežastiniame ryÅ¡yje su nukentėjusiojo mirtimi. Apeliantas neginčija to fakto, kad jis iÅ¡tempė J. K. ant Å¡aligatvio iÅ¡ E. Å . automobilio, tačiau neigia sudavęs nukentėjusiojo gyvybei pavojingus smÅ«gius. Å iuos nuteistojo teiginius paneigia liudytojo N. G. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu: N. G. parodė, kad E. L., tempdamas nukentėjusįjį iÅ¡ automobilio, spyrė nukentėjusiajam į veidÄ (VI b. t., 192-203 l.).

Be to, teisiamojo posėdžio metu perskaityti nuteistojo M. S. parodymai, duoti tyrėjui apie tai, kad J. K. mušė jis (M. S.), M. S., A. Z. ir E. L. (IV b. t.,40-42 l., VI b. t., 153-155 l.), nuteistasis pakartojo Å¡iuos parodymus papildomos apklausos metu, patikslindamas, kad E. L. įspyrė nukentėjusiajam, gulinčiam ant Å¡aligatvio, vienÄ kartÄ Ä¯ galvÄ (IV b. t., 44-46 l., VI b. t., 153-155 l.). Aukščiau paminėti liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymai patvirtina, kad E. L., traukdamas nukentėjusįjį iÅ¡ automobilio, tokiu bÅ«du apsunkino nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis pavojingiems kaltinamųjų veiksmams, kad visi apeliantai (M.

S., E. L. ir A. Z.) smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, spardydami jį kojomis į įvairias kÅ«no vietas – tarp jų į gyvybiÅ¡kai svarbius organus – galvÄ , pilvÄ . Liudytojų A. D., N. G. bei E. Å ., o taip pat nuteistųjų parodymai apie tai, kad visi nuteistieji sudavė nukentėjusiajam tam tikrÄ skaičių smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas (tarp jų – į gyvybiÅ¡kai svarbų nukentėjusiojo organÄ galvÄ ); specialisto iÅ¡vados duomenys apie tai, kad nukentėjusysis mirė dėl stuburo kaklinės dalies V-VI slankstelių panirimo su nugaros smegenų kaklinės dalies sužalojimu, kurį galėjo sukelti vienas trauminis poveikis, kad nukentėjusiajam taip pat buvo padarytos kraujosruvos abiejų smilkinių, kairės pakauÅ¡io pusės, sprando srities minkÅ¡tuosiuose audiniuose, poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, poodinės kraujosruvos virÅ¡ugalvyje, abiejose kaklo pusėse, patvirtina, jog visi nuteistieji panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu smurtÄ , nukreiptÄ Ä¯ nukentėjusiojo galvos, veido, kaklo sritį, konstatuoti nukentėjusiojo kÅ«no sužalojimai padaryti dėl ne mažiau kaip penkiolikos trauminių poveikių.

Å ios aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų smurto, panaudoto nukentėjusiojo atžvilgiu, pobÅ«dis (nuteistųjų, liudytojų parodymų duomenimis, smÅ«giuota iÅ¡ esmės tik kojomis), intensyvumas (ne mažiau kaip penkiolika trauminių poveikių), lokalizacija (galvos, kaklo, veido, pilvo sritis) įrodo nuteistųjų tyčiÄ nužudyti J. K.. Apeliantai sudavė nukentėjusiajam smÅ«gius į gyvybiÅ¡kais svarbius žmogaus organus – galvÄ , pilvÄ , sprandÄ , matė vienas kito veiksmus, tokiu bÅ«du sutiko su nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto smurto pobÅ«džiu, jo padariniais, suprato naudojamo smurto pavojingumÄ bei jo pasekmes, todėl visi nuteistieji atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams.

Apeliantai, suduodami smÅ«gius nukentėjusiajam į gyvybiÅ¡kai svarbias kÅ«no vietas, suvokė, kad kelia pavojų J. K. gyvybei, numatė, kad gali atimti jo gyvybę ir norėjo taip veikti. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo visus apeliantus pripažinti kaltais dėl J. K. nužudymo.Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad iki byloje nagrinėjamo konflikto nukentėjusysis ir nuteistieji pažinojo vieni kitus tik iÅ¡ matymo, M. S. iÅ¡ viso nepažinojo nukentėjusiojo, tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų nebuvo jokių asmeninių santykių, todėl savo smurtiniais veiksmais kaltinamieji pademonstravo aiÅ¡kų žmonių negerbimÄ , atvirÄ iÅ¡Å¡Å«kį visuomeninei tvarkai, siekdami prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiÅ«rį.

Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistieji nužudė J. K. iš chuliganiškų paskatų (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p.). Apeliantai M. S. ir E. L. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo jų veiksmų motyvus, skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad nuteistieji veikė iš chuliganiškų paskatų. Anot apeliantų, konfliktas tarp jų ir nukentėjusiojo kilo dėl asmeninių priežasčių, pastarajam išvadinus M.

S. „malalietka“, bei liepus nuteistiesiems čiulpti lytinį organÄ , dėl ko nuteistieji supyko ant nukentėjusiojo, norėjo jį pamokyti, tačiau apeliantai nesiekė savo veiksmais demonstruoti aiÅ¡kų žmonių negerbimÄ bei niekinantį požiÅ«rį į juos, nesiekė nužudyti nukentėjusįjį, pasinaudodami mažareikÅ¡me dingstimi. Nužudymas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iÅ¡Å¡Å«kis visuomeninei tvarkai, siekiama pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstÄ savo veiksmams panaudojant mažareikÅ¡mę dingstį.

Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.Apeliantai neginčija byloje nustatytos aplinkybės, kad iki įvykio tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų (tarp jų – M. S. ir E. L.) nebuvo jokių asmeninių santykių. Nukentėjusysis buvo užpultas M.

S. dėl to, kad pastarajam nepatiko, kaip J. K. jį pavadino „malalietka“, kiti nuteistieji (tarp jų ir M. S.) užpuolė nukentėjusįjį dėl to, kad, pagal nuteistųjų parodymus, J. K. jau prasidėjus konfliktui su M. S. liepė jiems čiulpti lytinį organÄ . Nors tokie galimi nukentėjusiojo žodžiai ir galėtų įžeisti asmens orumÄ , tačiau nuteistųjų atlikti atsakomieji smurtiniai veiksmai į paminėtus nukentėjusiojo žodžius buvo akivaizdžiai neadekvati reakcija į nukentėjusiojo frazes.

Todėl, įvertinus tai, kad iki konflikto nukentėjusysis nebuvo pažįstamas su nuteistaisiais, apeliantai atliko neadekvačius veiksmus (panaudojo fizinį smurtÄ , nukreiptÄ Ä¯ nukentėjusiojo gyvybiÅ¡kai svarbius organus), pasinaudodami mažareikÅ¡me dingstimi (nukentėjusiojo frazės apie tam tikras nuteistųjų savybes ir veiksmus), galima daryti iÅ¡vada, kad apeliantai nužudė nukentėjusįjį be priežasties, tokiu bÅ«du ignoruodami elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, ir pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo kvalifikuoti nuteistųjų veiksmus kaip padarytus dėl chuliganiÅ¡kų paskatų (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p.).

Dėl vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo. Skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistieji taip pat pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad kaltinamieji panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ J. K. vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. 3, RadviliÅ¡kyje, nors buvo naktis, tačiau Å¡i vieta buvo gerai apÅ¡viesta ir gerai matoma, nuteistųjų elgesys buvo įžūlus, juo jie demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai bei taip padarė vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ .

Apelianto E. L. teigimu, kaltinamieji negalėjo bÅ«ti nuteisti už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ dėl to, kad nukentėjusysis buvo nužudytas naktį, kai gatvėje nebuvo žmonių, todėl kaltinamieji nepažeidė vieÅ¡osios tvarkos. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ taikoma asmeniui, kuris vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ .

Teismų praktikoje vieÅ¡oji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje tokių asmenų buvo, ar ne. Smurto panaudojimas prieÅ¡ asmenį vieÅ¡oje vietoje prieÅ¡tarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. VieÅ¡osios tvarkos ar rimties sutrikdymÄ parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto Å¡okiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, vieÅ¡asis renginys ir panaÅ¡iai.

Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nėra bÅ«tina, kad vieÅ¡oji tvarka bÅ«tų pažeista, matant žmonių miniai. Veika gali bÅ«ti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tada, kai kaltininkas, pažeisdamas vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , smÅ«gį nukentėjusiajam į veidÄ suduoda bent vieno paÅ¡alinio asmens akivaizdoje.Byloje nustatyta, kad kaltinamieji mušė nukentėjusįjį ne tik liudytojo E. Å . automobilyje, bet ir jėga iÅ¡tempę nukentėjusįjį iÅ¡ automobilio – gatvėje (kur buvo intensyviausiai naudojamas smurtas J.

K. atžvilgiu), pakankamai apÅ¡viestoje vietoje, prie parduotuvės miesto centre. Nuteistųjų konfliktÄ su nukentėjusiuoju galėjo stebėti aplinkinių namų gyventojai, be to, šį konfliktÄ stebėjo liudytojas A. D. (liudytojo E. Å . pažįstamas), kuris įvykio naktį paprašė E. Å . nuvežti jį namo, bei liudytojas N. G. (nuteistojo E. L. draugas). Bylos duomenimis, nei A. D., nei N. G. konflikte nedalyvavo, nuteistųjų ir nukentėjusiojo konflikto metu neatliko jokių smurtinio pobÅ«džio veiksmų.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas N. G. parodė, kad jis nepažinojo asmenų, sėdinčių E. Å . automobilyje, jis pats neatliko jokių veiksmų, nieko negynė, nes nieko nepažinojo, kad nematė, kaip J. K. buvo velkamas važiuojančios maÅ¡inos, kadangi nežiÅ«rėjo, jam Å¡i situacija pasirodė per žiauri (VI b. t., 132-133 l.). Liudytojas A. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tuo metu, kai buvo muÅ¡amas J. K. jis (A. D.) rėkė „baikit, kÄ jÅ«s darote“, kažkas jį paėmė už rankovės, galbÅ«t norėjo panaudoti smurtÄ ir prieÅ¡ jį (VI b. t., 190-191 l.).

Å ie liudytojų N. G. ir A. D. parodymai patvirtina tai, kad jie Å¡iame konflikte iÅ¡ esmės buvo paÅ¡aliniai asmenys, kuriems muÅ¡tynės sukėlė baimę bei tam tikrÄ Å¡okÄ . Remiantis Å¡iomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡ esmės teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog nuteistieji vieÅ¡oje vietoje įžūliais veiksmais – dėl mažareikÅ¡mės dingsties panaudodami fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį J. K. – demonstravo nepagarbÄ aplinkai bei aplinkiniams ir taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarkÄ (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.).Apeliantas A.

Z. teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas kaltinamuosius pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ (nužudymas iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų) ir 284 straipsnio 1 dalį (vieÅ¡osios tvarkos pažeidimas) nubaudė juos du kartus už tÄ patį. Kvalifikuojant kaltininkų veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , vienas iÅ¡ bÅ«tinų nusikaltimo (nužudymo) subjektyviosios pusės elementų yra nusikaltimo motyvas – chuliganiÅ¡kos paskatos, t. y. nagrinėjamu atveju baudžiama ir už paskatas, kaip požymį, liudijantį didesnį nužudymo (nusikaltimo prieÅ¡ konkretaus nukentėjusiojo gyvybę) pavojingumÄ .

VieÅ¡osios tvarkos pažeidimas (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.) inkriminuojamas nepriklausomai nuo nusikalstamų veikų motyvo, nustačius visus Å¡iame straipsnyje numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius, tarp jų nusikalstamus padarinius – vieÅ¡osios tvarkos ar rimties sutrikdymÄ (Å¡io nusikaltimo objektas, saugoma vertybė – vieÅ¡a tvarka ir rimtis, kuria saugomi ne konkretaus nukentėjusiojo interesai, bet visos visuomenės teisės į saugiÄ aplinkÄ ). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nubausdamas kaltinamuosius pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , nepažeidė Lietuvos Respublikos BK nustatyto principo non bis in idem, kadangi nuteisdamas juos pagal byloje inkriminuotus straipsnius, iÅ¡ esmės gynė ir konkretaus nukentėjusiojo teisę į gyvybę, ir visos visuomenės teisę į saugumÄ ir vieÅ¡Ä tvarkÄ . Dėl bausmių individualizavimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, pripažindamas apeliantus kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , M. S., E. L. ir A. Z. paskyrė bausmes, lygias sankcijos vidurkiui – laisvės atėmimÄ 14 metų, M. S. – laisvės atėmimÄ 8 metams. Nuteistojo A. Z. nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmes, formaliai paskirdamas nuteistiesiems vienodas bausmes; pasak apelianto, jam turi bÅ«ti paskirta Å¡velnesnė bausmė, nei M. S., kadangi jis (A.

Z.) nebuvo muÅ¡tynių iniciatoriumi, M. S. pradėjo konfliktÄ . Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi bÅ«ti teisingos.

Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiÅ¡kia, kad valstybės taikomos priemonės turi bÅ«ti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi bÅ«ti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie bÅ«tų akivaizdžiai neadekvatÅ«s nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Ä®statymų leidėjas apibÅ«dina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumÄ , kurie Å¡iame įstatyme iÅ¡dėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningÄ bausmės paskirtį.

Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų Å¡ių reikalavimų ir nė vienam negali bÅ«ti suteikiama virÅ¡enybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė bÅ«tų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra iÅ¡imtinė teismo kompetencija. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumÄ ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ . Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) kontekste tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Ä®statymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingÄ bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamÄ jÄ atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik iÅ¡imtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali iÅ¡eiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Å ie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ä®statymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingÄ bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamÄ jÄ atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Lietuvos Respublikos BK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ rūšį, formÄ , vaidmenį ir pobÅ«dį.Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas pripažindamas nuteistuosius E. L., A. Z. ir M. S. kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , paskyrė Å¡iems nuteistiesiems vienodÄ bausmę – laisvės atėmimÄ 14 metų.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems vienodas bausmes, nepažeidė bausmių individualizavimo principo, bei Lietuvos Respublikos BK 58 straipsnio 1 dalies. Nagrinėjamu atveju E. L., M. S. ir A. Z. kartu su M. S., kurio atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis nėra skundžiamas, buvo J. K. nužudymo bendravykdytojai, nes byloje nustatyta, kad jie nužudė nukentėjusįjį bendrais veiksmais. Visi trys nuteistieji padarė labai sunkų nusikaltimÄ , nusikalto pirmÄ kartÄ , nevedę, nebausti administracine tvarka, nustatytos dvi jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veika padaryta bendrininkų grupėje, apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nors pirminis konfliktas automobilyje kilo tarp M. S. ir J. K., tačiau pastarasis buvo nužudytas ne automobilyje, sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, padaryti iÅ¡tempus J. K. iÅ¡ automobilio į gatvę, kur tiek M. S., tiek kiti nuteistieji nužudė J. K., esant mažareikÅ¡mei dingsčiai, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. Nuteistasis A. Z. (kaip ir kiti nuteistieji) turėjo galimybę nesikiÅ¡ti į M. S. bei J. K. konfliktÄ , tačiau aktyviai dalyvavo, atimant gyvybę nukentėjusiajam.

Didelį padaryto nusikaltimo bei nuteistųjų pavojingumÄ ir ciniÅ¡kumÄ rodo tai, kad nukentėjusįjį J. K., iÅ¡trauktÄ iÅ¡ E. Å . automobilio ant asfalto, mušė keturi asmenys, nukentėjusysis jo mirtino sumuÅ¡imo metu nesiprieÅ¡ino, tačiau tai nesustabdė nuteistųjų ir jie smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, kol atėmė pastarajam gyvybę. Ta aplinkybė, jog muÅ¡tynes pradėjo M. S., įvertinus tai, kad A. Z. savanoriÅ¡kai aktyviai įsitraukė į J. K. sumuÅ¡imÄ , individualizuojant bausmes nuteistiesiems, nėra pagrindas paskirti A.

Z. Å¡velnesnę bausmę, nei M. S..Nuteistojo E. L. teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nediferencijavo bausmių nuteistiesiems, nes nepilnamečiam M. S., kuris atliko pagrindinius veiksmus, nužudant nukentėjusįjį, paskyrė žymiai mažesnę bausmę, nei kitiems nuteistiesiems. Sprendžiant klausimÄ dėl bausmės skyrimo asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aÅ¡tuoniolika metų, bÅ«tina vadovautis ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, bet ir Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus normomis.

Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumÄ sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (Lietuvos Respublikos BK 91 str. 3 d.). Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali virÅ¡yti deÅ¡imties metų (Lietuvos Respublikos BK 90 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 20 metų. Remiantis nurodytomis Lietuvos Respublikos BK normomis, nepilnamečiui pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ , gali bÅ«ti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 4 metų iki 10 metų.Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai diferencijavo nuteistiesiems skiriamas bausmes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 91 straipsnio 3 dalimi, tinkamai atsižvelgęs į tÄ aplinkybę, kad M.

S. padarė nusikalstamÄ veikÄ , bÅ«damas nepilnamečiu. Be to, paskirtos M. S. bausmės teisingumo klausimas Å¡ioje byloje negali bÅ«ti svarstomas, kadangi nei prokuroras, nei nukentėjusiosios neskundžia teismo nuosprendžio dalies dėl M. S. paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos nuteistiesiems bausmės nėra per griežtos apeliacinių skundų ribose. Ä®vertinus nusikaltimo pavojingumo laipsnį (nuteistieji bendrininkų grupe, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, padarė labai sunkų nusikaltimÄ , kurio padariniai yra negrįžtami), kaltinamųjų asmenybes (neteisti, administracine tvarka nebausti, nevedę, jauno amžiaus), galima daryti iÅ¡vadÄ , kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiÅ¡kiai per griežtos, bei neproporcingos padaryto nusikaltimo pavojingumui.

Todėl apeliacinių skundų praÅ¡ymai Å¡velninti nuteistiesiems paskirtas bausmes atmetami. Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iÅ¡ nuteistųjų nukentėjusiosios-civilinės ieÅ¡kovės L. R. naudai priteisė 28 962 EUR neturtinės žalos atlyginimÄ (100 000 Lt), nukentėjusiosios I. S. naudai – 23 169,60 EUR neturtinės žalos atlyginimÄ (80 000 Lt). Nuteistasis A. Z. nurodo, kad Å¡ios neturtinės žalos atlyginimo sumos yra per didelės, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų dideles dvasines kančias, be to, nebuvo atsižvelgta ir į nuteistųjų turtinę padėtį.

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobÅ«džio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktikÄ .

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai:

1) neturtinės žalos pasekmės;

2) žalÄ padariusio asmens kaltė;

3) žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis;

4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis;

5) kitos turinčios reikÅ¡mės bylai aplinkybės bei sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principai. Å is sÄ raÅ¡as nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniÅ¡kas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalÄ padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan.

Neturtinės žalos pasekmės gali bÅ«ti fizinio pobÅ«džio (fizinis skausmas, kÅ«no sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobÅ«džio (dvasiniai iÅ¡gyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Asmeniui veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimÄ , stresÄ ir pan., paprastai padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Atlygintinos neturtinės žalos dydžiui įtakos turi žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos.

Nustatant neturtinę žalÄ , įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimÄ ateityje (pavyzdžiui, žalÄ padaręs niekur nedirbantis jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto). Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Ä®statymas numato piniginę satisfakcijÄ , kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtÄ dvasinį, fizinį skausmÄ ir kt.

Teismo funkcija yra nustatyti teisingÄ piniginę kompensacijÄ už patirtus dvasinius, fizinius iÅ¡gyvenimus bei praradimus.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiųjų naudai priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžius, atsižvelgė į tai, kad abiejų nukentėjusiųjų santykiai su žuvusiu J. K. buvo artimi, glaudÅ«s ir Å¡ilti, nukentėjusioji L. R. buvo J. K. motina, I. S. – sesuo. Teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių, jog dėl sÅ«naus/brolio staigios ir netikėtos netekties L.

R. ir I. S. patyrė dvasinį sukrėtimÄ ir emocinius iÅ¡gyvenimus, kitas neigiamas emocijas bei stresÄ , kuriuos patirs ir ateityje. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų turtinę padėtį (kad jie neturi turto, iÅ¡laikytinių, Å¡iuo metu nedirba, jauni, darbingo amžiaus) bei padaryto nusikaltimo pavojingumÄ (tai, kad J. K. nužudytas nuteistiesiems veikiant tyčia, padaryto nusikaltimo padariniai negrįžtami, nukentėjusysis nužudytas bendrais keturių asmenų veiksmais).Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos, padarytos nukentėjusiesiems, kompensavimu.

Byloje nepaneigta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusiojo santykiai su motina ir seserimi buvo artimi bei Å¡ilti. Akivaizdu, kad sÅ«naus/brolio, su kuriuo nukentėjusiÄ sias siejo artimas ryÅ¡is, netektis tiek motinai, tiek seseriai sukelia neigiamas emocijas, psichologinius iÅ¡gyvenimus bei depresijÄ , tokiems iÅ¡gyvenimams pagrįsti nebÅ«tina pateikti į bylÄ Ä¯rodymus, liudijančius, kad nukentėjusieji dėl patirtų iÅ¡gyvenimų kreipėsi į psichologus, pradėjo vartoti vaistus ir pan.

Teismų praktikoje laikoma, kad žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali bÅ«ti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Tai, kad Å¡iuo metu nuteistieji neturi turto, darbo, kitų teisėtų pajamų Å¡altinio, nesudaro pagrindo priteisti nukentėjusiųjų naudai mažesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas. Visi nuteistieji yra jauno amžiaus, darbingi, todėl turės galimybę atlyginti nukentėjusiosioms padarytÄ Å¾alÄ ateityje.

Be to, 28 962 EUR (100 000 Lt) nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieÅ¡tarauja formuojamai teismų praktikai gyvybės atėmimo bylose, kuriose nukentėjusiesiems (tėvams, vaikams) iÅ¡ kaltininko, kuris padarė kvalifikuotÄ nužudymÄ , priteisiama tokio dydžio neturtinė žala. Todėl A. Z. apeliacinio skundo praÅ¡ymas sumažinti nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį netenkinamas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, N u t a r i a:

Nuteistųjų M. S., A. Z. ir E. L. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                   Viktoras Kažys Teisėjai                                                                                         Rūta Mickevičienė                                                                                                             D.

P.-Zalieckienė