2017-01-03 Nr. AB-203-3-61-3-01320-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3402-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01320-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 1–4).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2013 m. Nurodė, kad buvo vežamas senu sunkvežimiu, kurio kėbulas perdarytas į metalinę būdą, į kurią sutalpindavo apie 10-11 suimtųjų, nuteistųjų, taigi būdavo perpildytos, visiems neužtekdavo vietos ant suolų. Saugos diržų nebuvo, neįrengta kondicionavimo ar šildymo sistema, iš išorės duris užrakindavo spyna, todėl pavojaus atveju nebūtų galima išsigelbėti. Konvojavimo metu pareiškėjas nebūdavo išlaipinamas į tualetą, dėl to gamtinius reikalus turėdavo atlikti į buteliuką ir patyrė dvasinių išgyvenimų. Konvojavimo metu pareiškėjas peršaldavo, susirgdavo, išsivystė baimės jausmas. Manė, kad tokiu būdu buvo kankinamas, todėl patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti (I t., b. l. 8–12).

Paaiškino, kad konvojavimas vykdomas specialiaisiais automobiliais, kuriuose pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros, atlikti dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, kurie patvirtina, kad kamerose esanti aplinka yra tinkama asmenims konvojuoti. Konvojavimo taisyklės reglamentuoja leidžiamą vežti asmenų skaičių, tačiau nenustato taisyklių daiktams vežti. Konvojuojamieji į tualetą vedami jų prašymu, apie tai daromas įrašas žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklėse nenustatytas reikalavimas įrengti saugos diržus kiekvienam asmeniui. Pareiškėjas jokių nusiskundimų konvojaus viršininkui nereiškė. Dėl to manytina, kad jokių neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyta ir žala nepriteistina. Be to, atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams iki 2012 m. vasario 12 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 20–24).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais nuo 2008 m. balandžio mėn. ir truko iki 2013 m. birželio 25 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 24 d. Atsižvelgiant į atsakovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2012 m. vasario 23 d., tačiau reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2013 m. birželio 25 d. 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata. Nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, jokių objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą nėra. Atitinkamai nevertintos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m. vasario 23 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies, CK 6.271, 6.246, 6. 247, 6.249, 6.250 straipsniais. Pareiškėjas nurodo, kad buvo konvojaus automobiliai seni, perpildyti, juose būdavo šalta arba karšta, neįrengti saugos diržai, rakinamos durys, konvojavimu metu konvojuojamųjų pareigūnai neišleisdavo į tualetą.

Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės, redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d. Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius neturi būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Iš byloje esančių Kelionės žiniaraščių ir Konvojuojamųjų asmenų sąrašų matyti, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei nustatytas sėdimų vietų skaičius.

Konvojuojamų asmenų skaičius transporto priemonėse nuolat kito, t. y. vieni buvo tam tikruose pasikeitimo ar paskirties punktuose perduodami, kiti – paimami į konvojų iš atsakingų įstaigų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginys, kad transporto priemonės buvo perpildytos, objektyviai nepagrįstas. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai).

Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2013 m. kovo 27 d. protokolo Nr. F-M-67, 2013 m. kovo 27 d. protokolo Nr. F-A-46, 2012 m. lapkričio 16 d. protokolo Nr. F-A-289, 2014 m. rugsėjo 9 d. protokolo Nr. F-VE-275, 2014 m. gegužės 12 d. protokolo Nr. F-M-175, 2014 m. gegužės 12 d. protokolo Nr. F-A-167 matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija, apšvieta atitinka nustatytus reikalavimus. Iš automobilių kėbulo schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija.

Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės, automobilių registracijos liudijimai patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Pažymėta, kad nurodytas taisyklių punktas nenustato reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, važiuodami motorine transporto priemone ir priekaba su įrengtais saugos diržais, keleiviai privalo būti užsisegę saugos diržus, t. y. saugos diržus užsisegti privaloma tuo atveju, jeigu transporto priemonėje jie yra įrengti.

Taigi, šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl teismas darė išvadą, kad konvojavimas buvo vykdomas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, dėl ko neigiamos pasekmės pareiškėjui negalėjo kilti. Pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, konvojuojamieji į tualetą vedami tik pačių prašymu. Iš kelionės žiniaraščiuose esančių įrašų matyti, kad konvojuojamieji būdavo išleidžiami į tualetą, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių vertinami kaip objektyviai nepagrįsti.

Konvojavimo taisyklių 137 punkte numatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną.

Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų į bylą pateiktuose žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, daiktų pervežimo, netinkamo, žeminančio pareigūnų elgesio, pablogėjusios sveikatos būtų kreipęsis į konvojaus pareigūną.

Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų konvojavimo metu nenustatyta. Nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas D. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą (II t., b. l. 32–33).

Pažymi, kad skunde yra nurodyta, jog atsakovu yra Lietuvos valstybė ir senaties termino taikymas naudojant pačios valstybės teisės aktus yra atsakomybės vengimas. Žalą pareiškėjui padarė nuo 2008 m. ir niekas jo apie tai neinformavo. Tvirtina, kad tik šiais metais pareiškėjui pavyko sužinoti, išanalizavus Europos teisės aktus, kad būtent nuo 2008 m. jo teisės buvo pažeistos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išanalizuoti visas skunde nurodytas aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 48–49) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepažeidė pareiškėjo teisių, materialinių bei procesinių normų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio mėn. pabaigos, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2012 m. vasario 23 d. Likusiu laikotarpiu, teismo vertinimu, konvojavimas buvo vykdomas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, dėl ko neigiamos pasekmės pareiškėjui negalėjo kilti, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su ieškinio senaties taikymu.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 13–200; II t., b. l. 1–7), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (I t., b. l. 13–21, 170–200; II t., b. l. 1–7). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo ir šildymo sistemų, saugos diržų. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, saugumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Pareiškėjas tik apibendrintai teigia, kad jo neišleisdavo į tualetą, tačiau nenurodo, kad būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl išleidimo į tualetą, tačiau pareigūnai būtų netenkinę jo prašymo. Be to, Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Nei viename iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų ar pareigūnų elgesio, teikęs prašymus.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad ieškinio senatis jo reikalavimui neturėjo būti taikoma, pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmuo faktines konvojavimo sąlygas jaučia ir suvokia kiekvieną kartą jį konvojuojant, t. y. negali nežinoti (nesuvokti), kokiomis sąlygomis jis konvojuojamas.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2013 m. birželio mėn., tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. vasario 23 d. (I t., b. l. 5). Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. vasario 23 d., priežasčių, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nenurodė, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2012 m. vasario 23 d., atlyginimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė