2020-09-02 Nr. AB-15826-3-61-3-01133-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4703-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01133-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. C., D. C., E. C., atstovaujamos atstovo pagal įstatymą D. C., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. C., D. C., E. C., atstovaujamos atstovo pagal įstatymą D. C., ir M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai N. C., D. C., E. C., atstovaujama atstovo pagal įstatymą D. C., ir M. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Kontrolės skyriaus 2020 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-1212;1213;1214;1215 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų R. F. piliečiams N. C., D. C., E. C. ir M. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Borsata“ (toliau – ir Bendrovė), kurią 2018 m. gegužės 7 d. įsteigusi ir pateikusi prašymą, susijusį su jos veikla, pareiškėja N. C. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dirbo ne Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat Bendrovės nuosavo kapitalo vertė nesudarė 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur būtų užsieniečio investuota bei akcijų vertė sudarytų ne mažesnę nei 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo dalį. Šeimos susijungimo pagrindu leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugsėjo 5 d., gavo R. F. piliečiai, t. y. N. C. šeimos nariai – D. C., nepilnametė D. ir N. C. duktė E. C., N. C. duktė M. K.. Šeimos nariams išduoti leidimai gyventi yra susiję su N. C. leidimo laikinai gyventi galiojimo sąlyga. Nurodė, kad Bendrovės veiklos pradžios vertinimas aptartas Sprendime ir nurodoma, jog R. F. pilietė N. C., būdama UAB „Borsata“ akcininkė ir vadovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Bendrovėje vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą įstatymų reikalaujamomis sąlygomis.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad Bendrovės nuosmukio metu jau 2019 m. dėtos pastangos, kad įmonėje dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai už ne mažiau dviejų statistinių paskutinio ketvirčio šalies bruto darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžio darbo užmokestį, mokantys anglų kalbą, siekiant bendradarbiauti su Vakarų šalimis, kadangi reikėjo ieškoti ir palaikyti gerus santykius su kitų šalių verslais bei prekybos didmenininkais. Šių planų realizavimą sutrukdė pageidaujamų darbuotojų nesuradimas, taip pat oficialiai Lietuvoje dar nepaskelbtas karantinas, tačiau jis buvo paskelbtas 2020 m. kovo 16 d., o skundžiamas Sprendimas priimtas jau 2020 m. kovo 10 d.

Tad ši nenugalima jėga (epidemija) sustabdė UAB „Borsata“ pertvarkymą. 2020 metų pradžioje N. C. atsakovui pranešė apie UAB „Borsata“ veiklos sumažėjimą ir norą verslą pradėti iš naujo, nepanaikinant išduotų leidimų laikinai gyventi. Šis pareiškėjos prašymas Departamentui buvo pateiktas 2020 m. vasario 7 d., o patikrinus Bendrovės duomenis nustatyta, kad ji atitinka pateiktų preliminaraus 2019 metų balanso skaičius. Pažymėjo, kad buvo įformintas UAB „Borsata“ neatitikimas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams.

Pareiškėja N. C. manė, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl jos keturių asmenų šeimos tolesnio likimo, nepakankamai atsižvelgė į Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Šį klausimą pareiškėjų šeima pradėjo spręsti nuo lėšų kaupimo ir pasiruošimo. Nurodė, kad iki Sprendimo priėmimo 2020 m. vasario 12 d. buvo sudarytas N. C. sutuoktinio D.

C. vardu statomo būsimo buto preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. TAIK-005 nutraukimo susitarimas. Pareiškėjai N. C. ir D. C. atsiėmė 15 774 Eur sumokėtą avansą už uždelstą pastatyti butą adresu Taikos g. 157B, Vilniuje. Pažymėjo, kad paruošti ir kiti UAB „Borsata“ veiklos finansavimo šaltiniai. Pareiškėjai manė, kad Bendrovės atitikties veiklos keliamiems reikalavimams svarstymas ir medžiagos ruošimas sprendimo priėmimui vyko nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.

Nurodė, kad į Lietuvą iš Rusijos sostinės Maskvos pareiškėjai atvyko dėl D. C. kilmės šaknų, kadangi jo senelė iš tėvo pusės V. Č. buvo lietuvė. Pažymėjo, kad atsakovas pakankamai nesiaiškino įmonės veiklos, tikrųjų priežasčių ir pastangų padėtį pagerinti, todėl buvo priimtas Sprendimas, iš dalies neatitinkantis VAĮ įtvirtintų principų.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

5. Atsakovas teigė, kad 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėja N. C., siekdama užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdama UAB „Borsata“ vadovė ir akcininkė, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pateikė ir pareiškėjos sutuoktinis D. C., kuris taip pat pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi E. C. šeimos susijungimo pagrindu. 2018 m. lapkričio 12 d. N. C. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu M. K.. 2018 m. rugsėjo 5 d. Departamentas išdavė N. C. leidimą laikinai gyventi Nr. LT7446537, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 5 d., E. C. – leidimą laikinai gyventi Nr. LT446539, galiojantį taip pat iki 2020 m. rugsėjo 5 d. Departamentas 2018 m. rugsėjo 20 d. D. C. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT7447664, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 5 d., o 2019 m. lapkričio 7 d. Departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT7493188, galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 5 d., M. K.. Atsakovui vykdant užsieniečių kontrolę, 2020 m. kovo 10 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie Bendrovę ir jos darbuotojus. Nustatyta, kad tuo metu Bendrovėje buvo įdarbinti tik du darbuotojai – R. F. pilietės N. C. ir M. K.. Kitų Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių Bendrovėje nebuvo nuo 2020 m. sausio 1 d. Įvertinęs šias aplinkybes, Departamentas konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (Bendrovėje nėra įdarbinti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).

6. Atsakovas pažymėjo, kad jis 2020 m. vasario 7 d. gavo N. C. prašymą suteikti leidimą atleisti Bendrovės darbuotojus (Lietuvos Respublikos piliečius) ir gauti 6 mėnesių terminą verslo pradėjimui iš naujo, nepanaikinant leidimų laikinai gyventi. Tačiau Įstatymas nenustato išimčių dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų nesilaikymo. Kai bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Pažymėjo, kad minėtame prašyme minimi darbuotojai iš Bendrovės jau buvo atleisti 2020 m. sausio 1 d. Kartu su minėtu prašymu Departamentui buvo pateiktas 2020 m. vasario 3 d. sudarytas preliminarus Bendrovės balansas už 2019 metus, iš kurio matyti, kad Bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas, t. y. – 11 012 Eur. Kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato imperatyvų reikalavimą, kad bendrovės nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 Eur, todėl Departamentas konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Be to, N. C. dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Kadangi Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu, taigi Departamentas nusprendė panaikinti leidimus laikinai gyventi, išduotus pareiškėjų šeimai. Pažymėjo, kad Bendrovė ilgiau nei 3 mėnesius neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų.

Taigi atsakovas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad Sprendimas yra pagrįstas Sodros informacinės sistemos duomenimis. Iš esmės pareiškėjai savo skunde nepaneigė Departamento nustatytų aplinkybių, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, todėl pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti teisėtai ir pagrįstai. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjų N. C., D. C., E. C., atstovaujamos atstovo pagal įstatymą D. C., ir M. K. skundą.

6. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėja N. C., kuri yra R. F. pilietė, pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. dirba UAB „Borsata“ komercijos direktore. 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėjas D. C., kuris yra R. F. pilietis, pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad atvyksta gyventi pas savo sutuoktinę N. C. kaip šeimos narys. 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėjas D.

C. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jo ir N. C. nepilnametei dukteriai E. C., atvykstančiai gyventi pas savo motiną N. C. kaip šeimos narei. 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėja N. C. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jos dukrai M. K., atvykstančiai gyventi pas savo motiną N. C. kaip šeimos narei. Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)01164,01165,01166 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų R.

F. piliečiams D. C., N. C., E. C., panaikinimo ir naujų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“. Departamentas 2016 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą išduoti R. F. piliečiui D. C. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį dvejus metus. Tą pačią dieną Departamentas priėmė sprendimą išduoti ir R. F. pilietei N. C. leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, iki kol galios jos sutuoktinio D. C. leidimas laikinai gyventi; be to, tą pačią dieną Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti minėtų užsieniečių nepilnametei dukrai R.

F. pilietei E. C. leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus (iki kol galios jos tėvo D. C. leidimas laikinai gyventi). 2016 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) išdavė D. C., N. C. ir E. C. leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2018 m. rugsėjo 2 d. N. C. tuo pagrindu, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Departamentui 2018 m. gegužės 7 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, taip pat dokumentus, atitinkančius Įstatymo reikalavimus.

Tą pačią dieną D. C. atsakovui pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, taip pat kitus reikalingus dokumentus, be to, padavė prašymą išduoti ir jo nepilnametei dukrai naują leidimą laikinai gyventi bei tam reikalingus dokumentus. Departamentas šiuo sprendimu panaikino pareiškėjams D. C., N. C. ir E. C. leidimus laikinai gyventi, galiojusius iki 2018 m. rugsėjo 2 d., ir nusprendė išduoti jiems naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus; nurodė, kad D. C. ir E. C. leidimai galios iki tol, kol galios N. C. leidimas laikinai gyventi.

Departamentas 2020 m. kovo 10 d. priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė panaikinti R. F. piliečiams N. C., D. C., E. C. ir M. K. išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugsėjo 5 d.

7. Teismas taip pat nustatė, kad nėra ginčo dėl aplinkybių, jog: pareiškėja N. C. yra UAB „Borsata“ komercijos direktorė ir akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklauso 500 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė yra 28,96 Eur; pareiškėjas D. C. taip pat yra UAB „Borsata“ akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 500 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė yra 28,96 Eur; šiuo metu Bendrovėje dirba tik du asmenys, t. y. pareiškėja N. C., kuri dirba nuo 2017 m. vasario 1 d., ir pareiškėja M. K., kuri dirba nuo 2019 m. spalio 1 d.; abi jos yra R. F. pilietės, turinčios leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; anksčiau UAB „Borsata“ be pareiškėjų dirbo dar du asmenys. Nors Departamentas 2020 m. vasario 7 d. gavo N. C. prašymą dėl leidimo atleisti minėtus Bendrovės darbuotojus, t. y. Lietuvos Respublikos piliečius, tačiau, kaip matyti iš Sodros išrašo, jie jau buvo atleisti 2020 m. sausio 1 d.

8. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas Sprendime visiškai pagrįstai nustatęs, jog UAB „Borsata“ faktiškai dirba tik du asmenys, t. y. pareiškėjos N. C. ir M. K., kurios yra R. F. pilietės, turinčios tik leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisingai sprendė, kad tokia situacija neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. UAB „Borsata“ nėra įsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Be to, N. C., kartu su 2020 m. vasario 7 d. prašymu dėl leidimo atleisti Bendrovės darbuotojus (Lietuvos Respublikos piliečius), pateikė ir 2020 m. vasario 3 d. sudarytą preliminarų UAB „Borsata“ balansą už 2019 metus; iš šio dokumento matyti, kad Bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas, t. y. – 11 012 Eur.

9. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sprendė, kad UAB „Borsata“ pateikti balanso duomenys ir turimas neigiamas nuosavas kapitalas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai šių nustatytų aplinkybių neginčija, su jomis sutinka. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėja N. C. ir jos valdoma įmonė UAB „Borsata“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų minėtų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindų (t. y. dėl įsteigtų darbo vietų ir mokamo darbo užmokesčio dydžio bei bendrovės nuosavo kapitalo), taigi atsakovui atsirado ne tik teisė, bet ir pareiga panaikinti pareiškėjai N. C. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas pažymėjo, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka imperatyvių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Akcentavo ir tai, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Teismas nustatė, kad pareiškėjų šeima nesikreipė į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, ir iš esmės 3 mėnesius gyveno Lietuvos Respublikoje, pažeisdami teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Įstatymas nenustato jokių išimčių, taigi atsiradus šioje byloje nustatytoms aplinkybėms pareiškėjai privalėjo kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau jie to nepadarė. Teismas vertino, kad pareiškėjų nurodomos aplinkybės – lėšų kaupimas, pasiruošimas ir pan., nedaro jokios įtakos atsakovo priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

11. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pritaikė ir Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį pareiškėjos N. C. sutuoktinio D. C. ir jos vaikų E. C. ir M. K. atžvilgiu bei jiems taip pat visiškai pagrįstai ir teisėtai panaikino leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Akcentavo, kad pareiškėjos N. C. sutuoktinis ir vaikai buvo gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu; byloje nenustatyta, kad jie turėtų teisę gyventi Lietuvoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu. Todėl panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjai N. C., turi būti naikinami ir leidimai laikinai gyventi užsieniečio šeimos nariams, gyvenantiems kartu su juo.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentą, kad jie į Lietuvą atvyko dėl pareiškėjo D. C. kilmės, t. y. jo močiutė V. Č. buvo lietuvė, sprendė, jog šie skundo argumentai nėra susiję su byla, nes leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjams buvo išduoti kitais pagrindais, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu (šeimos susijungimo atvejis) ir 5 punktu (užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje), o ne 2 punktu (užsienietis yra lietuvių kilmės asmuo).

13. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjų argumentai, jog Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, yra neturintys jokio faktinio pagrindo, nes Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant Sprendimą buvo laikytasi pagrindinių procedūrinių reikalavimų, jų pažeidimo teismas nenustatė. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo.

III. 14. Pareiškėjai N. C., D. C., E. C., atstovaujama atstovo pagal įstatymą D. C., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimo dalį dėl N. C., D. C. ir E. C. atstovaujamos atstovo pagal įstatymą D. C., dėl Sprendimo dalies piliečiams N. C., D. C., E. C. atstovaujamai pagal įstatymą D. C., leidimo gyventi panaikinimo, ir panaikinti Departamento Sprendimo dalį dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje N. C. ir D. C. panaikinimo. M. K. apeliacinio skundo nepaduoda.

15. Pareiškėjų teigimu, teismas priimtame sprendime nepakankamai atsižvelgė į jų patikslinto skundo argumentus, neteisingai taikė materialiosios teisės normas. Paaiškina, kad ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Bendrovė vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą pagal įstatymų reikalaujamas sąlygas, tačiau po to finansinio nuosmukio sustabdyti nepavyko, nes jau 2019 metais nebuvo surasti Lietuvos Respublikos piliečiai darbui Bendrovėje už ne mažiau dviejų statistinių paskutinio ketvirčio šalies BDU dydžio darbo užmokestį.

Reikėjo asmenų, mokančių anglų kalbą, nes Bendrovė siekė plėsti komercinius ryšius su užsienio verslais. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Lietuvoje jau plačiai buvo žinoma apie virusinę epidemiją. Ši aplinkybė ekonomines gyvenimo sritis Lietuvoje neigiamai įtakojo ir plėtrą stabdė dar iki 2020 m. kovo 16 d. karantino paskelbimo. Epidemija atėmė galimybes pertvarkyti Bendrovės veiklą taip, kad ji atitiktų įstatymų reikalavimus. Tai nenugalimos jėgos faktas, kilęs ne per kelias dienas, o per žymiai didesnį laikotarpį dar iki karantino įvedimo.

Todėl Bendrovės veiklos stabdymą būtina sieti su viruso epidemijos faktine pradžia dar nuo 2020 metų pradžios iki karantino paskelbimo. Pinigų kaupimo tikslu buvo realizuotas N. C. sutuoktinio vardu statomo buto preliminarios pirkimo pardavimo sutarties Nr. TAIK-005 nutraukimo 2020 m. vasario 12 d. susitarimas. Butas buvo užsakytas abiejų sutuoktinių valia, todėl nutraukus preliminarią sutartį, N. C. ir D. C. atsiėmė 15 744 Eur sumokėtą avansą už užsakytą pastatyti butą adresu (duomenys neskelbtini). Buvo numatyti ir kiti Bendrovės veiklos atgaivinimo bei reorganizavimo finansiniai šaltiniai.

Pažymi, kad pareiškėjai taip pat siekia įgyti profesionalaus verslo išsilavinimą. Nuo 2020 m. kovo 26 d. jie sėkmingai studijuoja tarptautinį verslą Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje Vilniuje. Iki šios aukštosios mokyklos baigimo N. C. liko 2 metai 11 mėnesių, o D. C. – 1 metai 11 mėnesių. Studijos vyksta anglų kalba. Pabrėžia, kad jie turi du tikslus: modernizuoti bei atgaivinti verslą ir plėsti ryšius su užsienio verslininkais jų kalba. Be to, siekdami plėsti lietuvių kalbos žinias, abu pareiškėjai sutuoktiniai šios vasaros laikotarpiu nuolat savanoriškai be jokio atlygio darbuojasi Labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)” veikloje, taip pat vasaros atostogų metu bendradarbiauja ir nepilnametė dukra E. C., naujus mokslo metus pasiruošusi tęsti A.

P. gimnazijos IX klasėje.

16. Pareiškėjai pažymi, kad jų nurodytos aplinkybės ir veiksmai rodo jų pastangas, lemiančias naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą (Įstatymo 40 str. 5 d.), kuris sietinas su jų studijomis Lietuvos aukštojoje mokykloje, suteikiančiomis teisę į leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

17. Pareiškėjai nesutinka, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus. Teigia, kad VAĮ 2 ir 3 straipsniuose yra nurodytas uždavinys teismams garantuoti piliečių ir kitų asmenų teises į teisingą ir nešališką prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose bei pagrįstą prašymų sprendimą. Vertina, kad to neįvykdė ir nesilaikė atsakovas, priimdamas Sprendimą. Taip pat nesilaikė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies dėl bedarbystės sukūrimo ir varžymo likti laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymi, kad šiuo metu atsirado nauja aplinkybė gyventi laikinai Lietuvoje – N. C. ir D. C. studijos Lietuvos aukštojoje mokykloje.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

19. Atsakovas nurodo, kad leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsieniečiai turi atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatyme nėra numatyta išimčių dėl nurodytų teisės normų netaikymo. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį, kad Sprendimas yra pagrįstas Socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis. Pažymi, kad teisės aktai nenumatė ir nenumato jokių išimčių karantino laikotarpiu netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pagrindai panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi atsirado iki minėto karantino paskelbimo.

20. Atsakovas teigia, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis numato, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostata numato ne pareiškėjų teisę, bet pareigą gauti naują leidimus laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms turėtų leidimų išdavimo pagrindą. Minėto Įstatymo straipsnis nėra pagrindas nenaikinti pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi. Užsienietis, pageidaujantis gyventi Lietuvoje, pasikeitus aplinkybėms, turi pateikti naują prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus. Nesutinka, kad teismo sprendimas ir Departamento Sprendimas neatitinka VAĮ 2 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies, nes šie pareiškėjų teiginiai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, o Departamento Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai 2020 m. gegužės 6 d. Departamentui pateikė prašymus dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo (mokymosi pagrindu), o Departamentas 2020 m. liepos 24 d. priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams nujus leidimus laikinai gyventi. Taigi ginčijamas Sprendimas dėl leidimų laikinai gyventi pareiškėjams panaikinimo neužkerta kelio užsieniečiams kreiptis dėl naujų leidimų, jeigu jie atitinka leidimo gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą. Vertina, kad teismas priėmė pagrįstą objektyviomis aplinkybėmis ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2020 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (15/5-2)50U-1212;1213;1214;1215 dalies, kuria panaikinti pareiškėjams R. F. piliečiams N. C., D. C., E. C. išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galioję iki 2020 m. rugsėjo 5 d., pagrįstumas ir teisėtumas (M. K. apeliacinio skundo neteikia).

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 50 straipsnio 3 dalimi, konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėja N. C. ir jos valdoma įmonė UAB „Borsata“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų minėtų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (t. y. dėl įsteigtų darbo vietų ir mokamo darbo užmokesčio dydžio bei bendrovės nuosavo kapitalo), taigi atsakovui atsirado ne tik teisė, bet ir pareiga panaikinti pareiškėjai N. C. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjos N. C. sutuoktinis ir vaikai buvo gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.), byloje nenustačius, kad jie turėtų teisę gyventi Lietuvoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu, panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjai N. C., turi būti naikinami ir leidimai laikinai gyventi užsieniečio šeimos nariams, gyvenantiems kartu su juo.

24. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodami aplinkybėmis, kad Lietuvoje kilusi viruso epidemija atėmė galimybes pertvarkyti Bendrovės veiklą taip, kad ji atitiktų įstatymų reikalavimus. Pareiškėjai nuo 2020 m. kovo 26 d. sėkmingai studijuoja tarptautinį verslą Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje Vilniuje, be to, jie turi du tikslus: modernizuoti bei atgaivinti verslą ir plėsti ryšius su užsienio verslininkais jų kalba. Be to, pareiškėjai siekia plėsti lietuvių kalbos žinias, todėl jie savanoriškai dirba šią vasarą Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas” veikloje. Teigia, kad pareiškėjų veiksmai patvirtina jų pastangas, o naujos aplinkybės (studijos Lietuvos aukštojoje mokykloje) lemia naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą (Įstatymo 40 str. 5 d.). Pareiškėjai taip pat vertina, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

27. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

28. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių pateiktus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 ir 86 straipsnių reikalavimų.

29. Ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi, bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (b. l. 22–25).

30. Pasisakydama dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kuris yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

31. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

32. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento Sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 6, 7, 23 p.) neabejotinai patvirtina, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. dėl įsteigtų darbo vietų ir mokamo darbo užmokesčio dydžio bei bendrovės nuosavo kapitalo, taigi, atsakovas, nustatęs, šias aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 3 dalimi, visiškai pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyvent (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

35. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjai turėtų teisę išlaikyti jiems išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovė tokių reikalavimų atsakovo Sprendimo priėmimo metu neatitiko, taigi vien tai buvo pakankamas pagrindas ginčijamam Sprendimui priimti.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus bei padarytas išvadas, sprendžia, jog pareiškėja N. C. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kas sudaro pagrindą panaikinti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, atitinkamai yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjos N. C. sutuoktiniui bei vaikams, kuriems leidimas buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 3 d.).

37. Akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3761-552/2020).

38. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad atsakovo Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes iš Sprendimo turinio matyti, jog jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, matyti, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjams, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, jokių atsakovo šališkumą, kaip jie teigia apeliaciniame skunde, pagrindžiančių įrodymų pareiškėjai nepateikė.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog pareiškėjai 2020 m. gegužės 6 d. Departamentui pateikė prašymus dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo mokymosi pagrindu ir Departamentas 2020 m. liepos 24 d. priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams naujus leidimus laikinai gyventi. Taigi konstatuotina, kad po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo pareiškėjai gavo leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kuriuo jie iš esmės motyvuoja ir savo apeliacinį skundą, t. y. dėl pasikeitusio pagrindo laikinai gyventi Lietuvoje (dėl studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje). Tačiau, kaip minėta, šios aplinkybės nepaneigia skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes jo priėmimo metu buvo nagrinėti ir konstatuoti faktai dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, t. y. tuo pagrindu, kuriuo buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų N. C., D. C., E. C., atstovaujamos atstovo pagal įstatymą D. C., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė