Legislator Case Law & Legislation
d44eb5c8-3d65-4818-8467-c3e63d8bc744 AI generated

d44eb5c8-3d65-4818-8467-c3e63d8bc744 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number d44eb5c8-3d65-4818-8467-c3e63d8bc744
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas kreipėsi į Kauno apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovui AB bankas „Snoras“ dėl pripažinimo negaliojančiais: 1) 2007 m. sausio 25 d. Kredito sutarties Nr.031-30233, 2007 m. kovo 26 d. Papildomo susitarimo Nr.1 prie Kredito sutarties, 2007 m. rugsėjo 25 d. Papildomo susitarimo Nr.3 prie Kredito sutarties, 2008 m. sausio 25 d. Papildomo susitarimo Nr. 5 prie Kredito sutarties, 2008 m. kovo 31 d.

Legislator headnote

AI generated

d44eb5c8-3d65-4818-8467-c3e63d8bc744 · Lietuvos apeliacinis teismas: Å¡alys sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 3 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 3 455 000 Lt (be palÅ«kanų) bei susitarė pakeisti Kredito sutartį dėl kredito linijos limito galutinio atsiskaitymo. Tais pačiais argumentais ir tikslais 2008 m. sausio 17 d. Å¡alys sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 4 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 3 455 000 Lt (be palÅ«kanų) bei susitarė dar kartÄ padidinti kredito linijos limitÄ 1 500 000 Lt suma, skirta atlyginimų žaidėjams, treneriams, jų asistentams, agentų mokesčiams bei mokesčiams nuo sportininkų atlyginimų sumokėti, atsiskaityti su kreditoriais.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-693/2012Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00091-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1; 21.4.2; 63.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. gruodžio 31 d.Vilnius              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Algirdo GailiÅ«no, Danutės GasiÅ«nienės ir Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo VieÅ¡osios įstaigos Kauno „Žalgirio“ rėmėjas apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-727-436/2011 pagal ieÅ¡kovo VieÅ¡osios įstaigos Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ieÅ¡kinį atsakovui akcinei bendrovei bankas „Snoras“ dėl kredito sutarties, įkeitimo bei hipotekos lakÅ¡tų pripažinimo negaliojančiais, gautų lėšų pripažinimo parama.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas kreipėsi į Kauno apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovui AB bankas „Snoras“ dėl pripažinimo negaliojančiais: 1) 2007 m. sausio 25 d. Kredito sutarties Nr.031-30233, 2007 m. kovo 26 d. Papildomo susitarimo Nr.1 prie Kredito sutarties, 2007 m. rugsėjo 25 d. Papildomo susitarimo Nr.3 prie Kredito sutarties, 2008 m. sausio 25 d. Papildomo susitarimo Nr. 5 prie Kredito sutarties, 2008 m. kovo 31 d.

Papildomo susitarimo Nr.6 prie Kredito sutarties, 2008 m. liepos 16 d. Papildomo susitarimo Nr.7 prie Kredito sutarties, 2008 m. gruodžio 29 d. Papildomo susitarimo Nr.8 prie Kredito sutarties, 2007 m. sausio 30 d. Įkeitimo lakšto, kurio indentifikavimo Nr.02/2/2007/0001576, su priedais, 2007 m. sausio 30 d. hipotekos lakšto, kurio indentifikavimo Nr.02/1/2007/0001578 su priedais, 2007 m. balandžio 2 d. Įkeitimo lakšto, kurio indentifikavimo Nr.02/2/2007/0008845 su priedais, 2007 m. rugsėjo 18 d. Įkeitimo lakšto, kurio indentifikavimo Nr. 02/2/2007/0015665 su priedais; 2) 2007 m. rugpjūčio 17 d.

Papildomo susitarimo Nr.2 prie Kredito sutarties Nr.031-30233 bei 2008 m. sausio 17 d. Papildomo susitarimo Nr.4 prie Kredito sutarties Nr.031-30233, taip pat prašo jų pagrindu ieškovui suteiktas lėšas –3 000 000 Lt pripažinti ieškovui atsakovo suteikta parama (t. 1, b.l. 1-22). Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 11 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas iš UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcininko A. R. S. įsigijo 2419 vnt. (14 procentų) UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcijų už 1 Lt.

IeÅ¡kovas su atsakovu tÄ pačiÄ dienÄ , t.y. 2006 m. rugsėjo 11 d. sudarė paramos sutartį (toliau – Paramos sutartis), pagal kuriÄ atsakovas įsipareigojo 2006/2007, 2007/2008, 2008/2009 metų krepÅ¡inio sezonais teikti ieÅ¡kovui finansinę paramÄ Kauno „Žalgirio“ vyrų ir jaunimo krepÅ¡inio komandų reikmėms tenkinti ir kitoms iÅ¡laidoms, susijusioms su pagrindiniu tikslu, o ieÅ¡kovas įsipareigojo Å¡iais krepÅ¡inio sezonais reklamuoti atsakovÄ , suteikiant jam generalinio rėmėjo statusÄ .

Derybose dėl minėtų sutarčių žodžiu buvo susitarta, kad 14 proc. UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcijų parduodama už 1 Lt kainÄ , o atsakovas įsipareigoja tris metus iÅ¡ eilės ieÅ¡kovÄ remti ne mažiau nei po 3 000 000 Lt. PasiraÅ¡ant Paramos sutartį, kuri buvo ruoÅ¡ta atsakovo, paaiÅ¡kėjo, kad konkretus paramos dydis 3 000 000 Lt nustatytas tik 2006/2007 metų sezonui (3.1 p.) bei atsirado nuostata, kad 2007/2008 ir 2008/2009 sezonams teikiamos paramos dydis bus nustatytas atskirais papildomais susitarimais (3.3 p.).

IeÅ¡kovas nurodo, kad 2007/2008 metų sezonui atsakovas suteikė ieÅ¡kovui mažesnę nei žadėta, t.y. 2 800 000 Lt paramÄ , o 2008/2009 metų sezonui atsakovas paramos nesuteikė. Todėl vietoje 2006/2007, 2007/2008 ir 2008/2009 krepÅ¡inio sezonams sutartos 9 000 000 Lt paramos, atsakovas ieÅ¡kovui suteikė tik 5 800 000 Lt paramÄ .Atsakovas, tapęs ieÅ¡kovo savininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcininku, sužinojo, kad ieÅ¡kovas yra gavęs kreditÄ iÅ¡ AB DnB/NORD banko, kurio likutis 570‘000 Lt, o grÄ Å¾inimo terminas 2007 m. sausio 20 d.

IeÅ¡kovas kredito grÄ Å¾inimui lėšų neturėjo, todėl atsakovas pasiÅ«lė perfinansuoti Å¡iÄ paskolÄ tam, kad ieÅ¡kovas iÅ¡vengtų finansinių sunkumų. IeÅ¡kovas dėl sunkios finansinės padėties papildomai paprašė 500 000 Lt kredito apyvartinėms lėšoms, kurias planavo grÄ Å¾inti atsakovui iÅ¡ 2007/2008 m. sezonui atsakovo suteiktos paramos. IeÅ¡kovo teigimu, Å¡alys susitarė, kad atsakovas suteiks ieÅ¡kovui paskolÄ , o paskui paramÄ , iÅ¡ kurios ir bus grÄ Å¾inta suteikta paskola.

Atsakovas neturėjo ir negalėjo tikėtis realaus paskolos grÄ Å¾inimo iÅ¡ kitų Å¡altinių, o tik iÅ¡ jo paties suteiktos paramos. 2007 m. sausio 25 d. Å¡alys sudarė kredito sutartį Nr. 031-30233 (toliau- Kredito sutartis), pagal kuriÄ atsakovas suteikė ieÅ¡kovui 1 070 000 Lt kreditÄ (500 000 Lt apyvartinėms lėšoms, 570 000 Lt AB DnB/NORD banko paskolos perfinansavimui). 2006/2007 m. sezono pabaigoje ieÅ¡kovas negavo planuotų paramos pajamų iÅ¡ kitų rėmėjų, todėl Å¡alys 2007 m. kovo 26 d. sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 1 prie Kredito sutarties, kuriuo ieÅ¡kovui suteiktas kreditas buvo padidintas iki 2 070 000 Lt (1 500 000 Lt apyvartinėms lėšoms, 570 000 Lt AB DnB/NORD banko paskolos perfinansavimui).

Užtikrinant paskolos grÄ Å¾inimÄ atsakovui, buvo įkeista reikalavimo teisė į gautinas pajamas pagal 2007 m. vasario 21 d. sutartį Nr. 03, sudaryta su Lietuvos krepÅ¡inio federacija, - 500 000 Lt vertės. Planuojant 2007/2008 m. sezono biudžetÄ , ieÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ dėl konkrečios paramos sumos nustatymo ir paramos sutarties įforminimo 2007/2008 m. Atsakovas patikino, kad yra priėmęs sprendimÄ suteikti 3 000 000 Lt paramÄ , tačiau dėl vidinių banko taisyklių sezono pradžioje to negali įforminti.

Todėl pasiÅ«lė padidinti kredito limitÄ 1 500 000 Lt suma, kuri bus dengiama iÅ¡ atsakovo gautos paramos. Å alys 2007 m. rugpjūčio 17 d. sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 2 prie Kredito sutarties, kuriuo konstatavo, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui 1 955 000 Lt (be palÅ«kanų) bei susitarė padidinti kreditinės linijos limitÄ 1 500 000 Lt suma iki 3 455 000 Lt limito (2 885 000 Lt apyvartinėms lėšoms, 570 000 Lt AB DnB/NORD banko paskolos perfinansavimui). Å ios papildomo kredito linijos suteikimo laikas (2007/2008 krepÅ¡inio sezono pradžia) ir tikslai - atlyginimų žaidėjams, treneriams, jų asistentams, agentų mokesčiams bei mokesčiams nuo sportininkų atlyginimų sumokėti, atsiskaityti su kreditoriais, sutampa su Paramos sutarties tikslais.

Todėl atsakovas, bÅ«damas rÅ«pestingas ir sÄ Å¾iningas, galėjo ir turėjo žinoti, kad, skirdamas papildomÄ 1 500 000 Lt kredito linijÄ , o ne paramÄ , sudaro apsimestinį sandorį, kuris dar labiau sunkina ieÅ¡kovo padėtį. Be to, už suteiktÄ papildomÄ 1 500 000 Lt kredito linijÄ atsakovui buvo mokamos palÅ«kanos, atsakovas reikalavo, užtikrinant 1 500 000 Lt kredito linijos grÄ Å¾inimÄ , įkeisti reikalavimo teises į gautinas pajamas pagal 2006 m. lapkričio 24 d. reklamos sutartį, sudarytÄ su UAB „Bitė Lietuva“ bei 2007 m. balandžio 19 d. paramos sutartį, sudarytÄ su AB „Kalnapilio-Tauro grupė“. 2007 m. rugsėjo 25 d.

Å¡alys sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 3 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 3 455 000 Lt (be palÅ«kanų) bei susitarė pakeisti Kredito sutartį dėl kredito linijos limito galutinio atsiskaitymo. Tais pačiais argumentais ir tikslais 2008 m. sausio 17 d. Å¡alys sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 4 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 3 455 000 Lt (be palÅ«kanų) bei susitarė dar kartÄ padidinti kredito linijos limitÄ 1 500 000 Lt suma, skirta atlyginimų žaidėjams, treneriams, jų asistentams, agentų mokesčiams bei mokesčiams nuo sportininkų atlyginimų sumokėti, atsiskaityti su kreditoriais.

Tokiu bÅ«du atsakovo ieÅ¡kovui suteiktas kredito linijos limitas pasiekė 4 955 000 Lt. 2008 m. sausio 25 d. Å¡alys sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 5 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 4 955 000 Lt (be palÅ«kanų) bei pakeitė kredito grÄ Å¾inimo grafikÄ . Neskubėdamas 2007/2008 krepÅ¡inio sezono pradžioje pasiraÅ¡yti Paramos sutarties papildymo, o teikdamas ieÅ¡kovui kreditus, atsakovas sÄ moningai kenkė ieÅ¡kovo interesams. Nors ir negavęs paramos, o tik kreditus, ieÅ¡kovas atliko Paramos sutartyje nurodytus veiksmus, t.y. reklamavo atsakovÄ kaip generalinį rėmėjÄ , taip pat reklamavo atsakovÄ net 2008/2009 m. krepÅ¡inio sezone, kai paramos apskritai negavo. 2008 m. kovo 31 d.

Å¡alys sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 6 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 4 955 000 Lt (be palÅ«kanų), o taip pat susitarė sumažinti kredito linijos limitÄ iki 4 083 400 Lt bei nustatė naujÄ kredito linijos mažinimo ir galutinio atsiskaitymo tvarkÄ . Po paramos gavimo ir jos grÄ Å¾inimo kredito linijos dengimui Å¡alys 2008 m. liepos 16 d. sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 7 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui 3 298 139,16 Lt, o taip pat susitarė pakeisti kreditavimo formÄ iÅ¡ kredito linijos į kreditÄ , padidinti kredito sumÄ 279 000 Lt suma, skirta atsakovo ieÅ¡kovui suteiktam kreditui pagal 2006 m. vasario 8 d. kredito sutartį grÄ Å¾inti, pakeisti kredito grÄ Å¾inimo tvarkÄ Â ir terminÄ , taip pat susitarė dėl įkeisto materialaus turto naujos vertinimo ataskaitos pateikimo.

PrieÅ¡ pasiraÅ¡ant 2008 m. liepos 16 d. susitarimÄ ieÅ¡kovas gavo iÅ¡ atsakovo pasiÅ«lymÄ dėl 400 000 Lt paramos 2008/2009 m. krepÅ¡inio sezonui, paliekant atsakovui generalinio rėmėjo statusÄ . Tačiau toks pasiÅ«lymas, atsižvelgiant į daugiau kaip 7 kartus siÅ«lomÄ sumažinti paramos sumÄ , kitų rėmėjų, neturinčių generalinio rėmėjo statuso, suteiktÄ Å¾enklesnę paramÄ , buvo netikėtas ir akivaizdžiai neprotingas. Todėl tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip siekis nutraukti Paramos sutartį.

IeÅ¡kovas derybose dėl paramos dydžio sutiko su siÅ«loma suma, jeigu atsakovas atsisakytų generalinio rėmėjo statuso, o bÅ«tų įvardintas kaip pagrindinis rėmėjas, bei atitinkamai bÅ«tų sumažinti jo reklamos stendai, laikas ir pan. Å alims nesusitarus raÅ¡tu dėl paramos 2008/2009 m. sezonui, ieÅ¡kovas vis tikėjosi, kad susitarimas bus pasiektas, nes tokia pati situacija buvo ir 2007/2008 m. sezono pradžioje, todėl vykdė Paramos sutarties sÄ lygas tiek, kiek leido finansinės galimybės. 2008 m. gruodžio 29 d.

Å¡alys sudarė papildomÄ susitarimÄ Nr. 8 prie Kredito sutarties, kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovo skolinis įsipareigojimas atsakovui yra 3 297 239,16 Lt (be palÅ«kanų) ir nustatė naujÄ kredito grÄ Å¾inimo tvarkÄ . IeÅ¡kovas taip pat įsipareigojo suteiktos mokėjimo garantijos pagal sutartį Nr. 270/IG/061120033 užtikrinimui įkeisti reikalavimo teises į gautinas pajamas pagal rėmimo sutartis su UAB „BirÅ¡tono mineraliniai vandenys“, UAB „Eurotopas“, AB „Kraft Foods Lietuva“, UAB „Husqsvarna“ (bendra sutarčių vertė 565 000 Lt).

Tokiais veiksmais atsakovas dar labiau sustiprino savo, kaip kreditoriaus, pozicijas. Pagal ginčijamÄ Kredito sutartį su visais jos papildymais ir pakeitimais atsakovo ieÅ¡kovui suteikto kredito suma sudaro 5 349 100 Lt. IeÅ¡kovas grÄ Å¾ino 2 471 860,84 Lt sumÄ . Pagal ginčijamÄ sutartį negrÄ Å¾into kredito suma sudaro 2 877 239,16 Lt, kurios ieÅ¡kovas nebuvo ir nėra pajėgus grÄ Å¾inti, atsakovui nusprendus 2008/2009 m. sezonui nesuteikti paramos ir dar labiau pabloginus ieÅ¡kovo finansinę padėtį apgaulės bÅ«du pasinaudojant ieÅ¡kovui sunkiai susidėjusiomis aplinkybėmis.IeÅ¡kovas mano, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančia Kredito sutartį su visais jos papildymais bei pakeitimais, jos įvykdymo užtikrinimui sudarytus įkeitimo bei hipotekos lakÅ¡tus, o lėšas, ieÅ¡kovo gautas iÅ¡ atsakovo pagal Kredito sutarties papildymus, pripažinti atsakovo ieÅ¡kovui suteikta parama.Teisiniu ieÅ¡kinio pagrindu ieÅ¡kovas nurodo CK 1.80 straipsnį, motyvuodamas, kad Kredito sutartis su jos papildymais prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t.y.

Bankų įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam banko skolinimo apribojimui su banku susijusiems asmenims bei Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje numatytai finansų įstaigos pareigai turėti raÅ¡ytines vidaus taisykles. IeÅ¡kovo teigimu, atsakovas, žinodamas apie sunkiÄ ieÅ¡kovo finansinę padėtį, ieÅ¡kovas yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo, o jo pagrindinis pajamų Å¡altinis – parama, sprendimÄ skolinti priėmė neįsitikinęs ar ieÅ¡kovas ateityje sugebės įvykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, ar ieÅ¡kovo finansinė bei ekonominė bÅ«klė leidžia tikėtis, kad ieÅ¡kovas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 3 d.).

IeÅ¡kovas taip pat nurodo, kad Kredito sutarties papildymai Nr. 2 ir Nr. 4 yra apsimestiniai sandoriai (CK 1.87 str.). IÅ¡ Å¡alių tarpusavio bendravimo praktikos, ikisutartinių santykių bei sudarytų sandorių tikslų matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. papildomas susitarimas Nr. 2 prie Kredito sutarties, kuriuo susitarta padidinti kreditinės linijos limitÄ 1 500 000 Lt suma, bei 2008 m. sausio 17 d. papildomas susitarimas Nr. 4 prie Kredito sutarties, kuriuo susitarta padidinti kreditinės linijos limitÄ dar 1 500 000 Lt suma, sudaryti kitai, t.y.

Paramos sutarčiai pridengti. BÅ«tent 3 000 000 Lt paramos sumÄ buvo sutarta skirti ieÅ¡kovui per sezonÄ , be to, Å¡iuose susitarimuose numatyti tie patys tikslai, kaip ir Paramos sutartyje. IeÅ¡kovas teigia, kad pagal Å¡iuos sandorius ieÅ¡kovui suteiktos 3 000 000 Lt lėšos turi bÅ«ti pripažintos parama, o pagal niekinius sandorius sumokėtos palÅ«kanos bei delspinigiai turi bÅ«ti grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui.Kredito sutartis su jos papildymais taip pat sudaryti dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, todėl pripažintini negaliojančiais ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Nurodo, kad sandoriai buvo sudaryti itin nenaudingomis ieÅ¡kovui sÄ lygomis (vietoje pažadėtos paramos, ieÅ¡kovas gavo paskolÄ , už kuriÄ privalėjo mokėti palÅ«kanas bei netesybas).

Apgaulė pasireiÅ¡kė atsakovui atliekant aktyvius veiksmus, piktnaudžiaujant ieÅ¡kovo pasitikėjimu, nuslepiant savo piktavaliÅ¡kus ketinimus ateityje pažadėtos paramos nesuteikti, dėl tokių atsakovo veiksmų ieÅ¡kovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį iÅ¡ tikrųjų siekė sudaryti. Kredito sutartis su jos papildymais ir įkeitimo bei hipotekos sandoriai pripažintini sudarytais dėl suklydimo (CK 1.90 str.), nes ieÅ¡kovas, sudarydamas Å¡iuos sandorius, neteisingai suvokė jų aplinkybes ir padarinius dėl atsakovo veiksmų (pažado suteikti paramÄ , kreditų sutiekimo nevirÅ¡ijant pažadėtos paramos sumos).

Sudarydamas ginčijamus sandorius, ieÅ¡kovas turėjo pagrindo pasitikėti atsakovu, nes pastarasis buvo ieÅ¡kovo vienintelio dalininko akcininku. Be to, Kredito sutartis su jos papildymais, įkeitimo bei hipotekos sandoriai pripažintini prieÅ¡taraujančiais vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), nes Å¡iais sandoriais galimai buvo siekiama pažeisti ieÅ¡kovo kreditorių teises, vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir gerÄ moralę. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė (t. 6, b.l. 76-90).

                          Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu             Teismo vertinimu, sudarant Kredito sutartį ir vėlesnius jos papildymus Bankų įstatymo normos nebuvo pažeistos. Atsakovas negali bÅ«ti laikomas tiesiogiai turėjusiu ar turinčiu kvalifikuotÄ ieÅ¡kovo įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį ar kokiÄ nors kitÄ dalį, kadangi nėra ir niekada nebuvo ieÅ¡kovo dalininkas.

IeÅ¡kovo vieninteliu dalininku yra UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“, kurio tik 14 procentų akcijų turėjo atsakovas. Atsakovas negali bÅ«ti laikomas ir netiesiogiai turėjusiu kvalifikuotÄ ieÅ¡kovo įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį ar kokiÄ nors kitÄ dalį, kadangi pagal Finansinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 30 dalį netiesioginė kontrolė – kontrolė, atsirandanti per kitas kontroliuojamas įmones ar kontroliuojamų įmonių kontroliuojamas įmones.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 5 straipsnio 2 dalį laikoma, jog bendrovė tiesiogiai turi balsų daugumÄ kitoje bendrovėje, jeigu ji turi įsigijusi kitos bendrovės akcijų, visuotiniame akcininkų susirikime suteikiančių daugiau kaip ½ balsų, o tai reiÅ¡kia, kad atsakovas neturėjo UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ kontrolės. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad Å¡alys yra susiję asmenys, o sudarant ginčijamus sandorius buvo pažeistos imperatyvios Bankų įstatymo normos.

Ieškovo argumentus, kad sudarant Kredito sutartį ir vėlesnius jos papildymus, buvo pažeistos Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 ir 3 dalių normos teismas atmetė, nes šios įstatyminės nuostatos yra išimtinai procedūrinio pobūdžio taisyklės, susijusios su bankine veikla, ir nėra niekaip susijusios su banko sudarytų sandorių galiojimu ar negaliojimu.              Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrinduTeismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijami sandoriai galimai pažeidžia kitų ieškovo kreditorių interesus, be to, sandoriai, pažeidžiantys kreditorių interesus, negali būti pripažinti negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu, nes CK numato kitus kreditorių interesų gynimo pagrindus (pvz., actio Pauliana).

Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, numatantis akcininko teisę įstatymų nustatytais bÅ«dais skolinti bendrovei, bet draudžiantis bendrovei savo turtÄ Ä¯keisti akcininkams, Å¡ioje byloje neturi bÅ«ti taikomas, nes ieÅ¡kovas yra vieÅ¡oji įstaiga, o ne akcinė bendrovė. Pagal analogijÄ ar netiesiogiai Å¡i teisės norma taip pat negali bÅ«ti taikoma, nes atsakovas nėra ir niekada nebuvo ieÅ¡kovo dalininku.              Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrinduTeismas nustatė, kad sprendimai sudaryti Kredito sutartį ir vėlesnius jos papildymus, hipotekos ir įkeitimo sandorius priimti ieÅ¡kovo vienintelio dalininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcininkų visuotiniuose susirinkimuose, ginčijami sandoriai buvo sudarinėjami ilgÄ laikotarpį nuo 2007 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 29 d., be to, ne vienÄ kredito sutartį ieÅ¡kovas buvo sudaręs ir su kitais asmenimis.

Todėl teismas pripažino, kad ieÅ¡kovo vienintelio dalininko priimti sprendimai, paties ieÅ¡kovo patirtis kreditavimo santykiuose, ieÅ¡kovo ir atsakovo kreditinių santykių trukmė ir per šį laikotarpį Å¡alių sudarytų sandorių kiekis, patvirtina, kad ieÅ¡kovas turėjo ir galėjo teisingai suvokti sudaromų sandorių prasmę ir pasekmes. IeÅ¡kovo argumentas, kad Kredito sutartį ir jos papildymus sudarė dėl to, jog tikėjo, kad atsakovas jam suteiks žadamÄ paramÄ , nėra susijusi su ginčijamų sandorių turiniu, Å¡i aplinkybė gali bÅ«ti laikoma tik motyvu, dėl kurio jis sudarė kreditavimo ir prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorius.

Tačiau klaidingi motyvai negali būti sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu CK 1.90 straipsnio prasme.             Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrinduTeismas nustatė, kad atsakovas neatliko jokių tyčinių veiksmų, turinčių lemiamos įtakos ieškovo valios susiformavimui. Priešingai, Kredito sutartis ir jos papildymai buvo sudaryti ieškovo iniciatyva, jo vienintelio dalininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ visuotiniuose akcininkų susirinkimuose priimant sprendimus.

Be to, visais atvejais siekiant gauti papildomų lėšų, bÅ«tent ieÅ¡kovo direktorius UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ visuotiniuose akcininkų susirinkimuose nurodydavo, kad reikia papildomų apyvartinių lėšų, dėl ko bÅ«tų tikslinga gauti AB banko „Snoras“ kreditÄ . IeÅ¡kovo direktorius UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcininkų susirinkimuose taip pat praÅ¡ydavo priimti sprendimÄ leisti ieÅ¡kovui sudaryti su atsakovu kreditavimo sandorius.

IeÅ¡kovo atstovas atsakovui pateikdavo praÅ¡ymus dėl kredito linijos suteikimo, todėl Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neatliko jokių tyčinių veiksmų, siekdamas suklaidinti ieÅ¡kovÄ dėl kreditavimo sandorių sudarymo ar jų turinio. Teismas nesutinka su ieÅ¡kovo teiginiais, jog atsakovo apgaulė pasireiÅ¡kė nuslėpimu ketinimų ateityje pažadėtos paramos nesuteikti, nes Paramos sutartyje nebuvo jokių konkrečių atsakovo įsipareigojimų dėl paramos dydžių 2007/2008 ir 2008/2009 metų sezonams, be to, net jeigu ir bÅ«tų atsakovo pažadas padovanoti ar suteikti paramÄ , tai nėra laikomas dovanojimo (paramos) sutartimi (CK 6.465 str. 2 d.).

Todėl tokie atsakovo veiksmai, teismo nuomone, negalėtų bÅ«ti laikomi apgaule. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas bÅ«tų reikalavęs sudaryti ginčijamus sandorius. PrieÅ¡ingai, ieÅ¡kovas pats kreipdavosi į atsakovÄ dėl apyvartinių lėšų suteikimo didinant kredito limitÄ , nes ieÅ¡kovas negavo planuotų paramos lėšų iÅ¡ įvairių asmenų. Taip pat teismas pažymėjo, kad kredito institucija neturi ekonominio intereso primygtinai siÅ«lyti paskolas asmenims, kurių mokumas yra abejotinas, o ieÅ¡kovas nenurodė, kokios Kredito sutarties sÄ lygos yra akivaizdžiai nenaudingos jam.

Vien tai, jog Kredito sutartyje yra numatytos palÅ«kanos, negali bÅ«ti pagrindu spręsti, kad ji akivaizdžiai nenaudinga ieÅ¡kovui, nes palÅ«kanų dydis nėra didesnis nei kitiems banko klientams. Dėl papildomų susitarimų Nr.2 bei Nr. 4 pripažinimo apsimestiniais sandoriais (CK 1.87 str.) ir jų pagrindu ieÅ¡kovui suteiktų lėšų –3.000.000 Lt, pripažinimo ieÅ¡kovui atsakovo suteikta parama Teismas sprendė, kad sprendžiant klausimÄ dėl apsimestinio sandorio sudarymo, turi bÅ«ti konstatuojama, kad abi Å¡alys siekė sudaryti kitÄ nei ginčijamÄ sandorį.

IeÅ¡kovas teigia, kad siekė sudaryti Paramos sutartį, o atsakovas, kad siekė sudaryti iÅ¡imtinai kreditavimo sandorius, t.y. suteikti ieÅ¡kovui kreditÄ , o ne paramÄ . Byloje nėra jokių duomenų, kad ir atsakovas, sudarydamas 2007 m. rugpjūčio 17 d. ir 2008 m. sausio 17 d. papildomus susitarimus Nr. 2 ir Nr. 4 prie Kredito sutarties, siekė sudaryti paramos sutartį. PrieÅ¡ingai, kad atsakovas siekė sudaryti bÅ«tent kreditavimo sandorius patvirtina tai, jog sandoriai sudaryti pagal atsakovo kredito sandorių sudarymo taisykles, sandoriuose numatytos palÅ«kanos ir delspinigiai, kuriuos atsakovas skaičiavo, prievolių įvykdymas užtikrintas hipoteka ir įkeitimu.

Taip pat Å¡alių valiÄ sudaryti kreditavimo sandorius, o ne paramos sutartį, patvirtina aplinkybė, jog ginčijami sandoriai yra sudaryti kaip papildomi susitarimai prie Kredito sutarties, kurios ieÅ¡kovas neginčija kaip apsimestinio sandorio ir pripažįsta, kad Kredito sutartis nebuvo sudaryta siekiant pridengti kitÄ sandorį. Be to, Å¡alių valiÄ sudaryti kreditavimo sandorius patvirtina chronologinė santykių tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo seka. Å alys faktiÅ¡kai 2008 m. kovo 18 d. sudarė paramos sandorį, kurį, anot ieÅ¡kovo, jos siekė pridengti ginčijamais 2007 m. rugpjūčio 17 d. ir 2008 m. sausio 17 d. papildomais susitarimais Nr. 2 ir Nr. 4 prie Kredito sutarties.

Taigi, kai Å¡alys sudaro tÄ sandorį, kurį jos neva siekė pridengti kitu sandoriu, bet kokie pagrindai taikyti CK 1.87 straipsnį iÅ¡nyksta. Teismas pažymėjo, kad nors sutampa Paramos sutarties ir Kredito sutarties papildomų susitarimų tikslai, tačiau tai nepatvirtina, kad ginčijami sandoriai yra apsimestiniai. IeÅ¡kovo reikalavimas pripažinti Kredito sutarties papildymų Nr. 2 ir Nr. 4 pagrindu suteiktas lėšas parama negali bÅ«ti tenkinamas dar ir dėl to, kad nėra laikytasi privalomos notarinės sandorio formos.

Net ir pripažinus, kad Kredito sutarties papildymai Nr. 2 ir Nr. 4 yra apsimestiniai sandoriai, ieškovo prašoma taikyti šių sandorių negaliojimo pasekmė negali būti taikoma, nes tokių atveju tektų vadovautis CK 6.476 straipsniu, kuris numato, kad paramai visų pirma turi būti taikomos šiame straipsnyje numatytos taisyklės, o jų nereglamentuojamais atvejais – bendrosios dovanojimo instituto nuostatos. Pagal CK 6.469 straipsnio 2 dalį, kai dovanojama daugiau nei 50 000 Lt, dovanojimo sutarčiai privaloma notarinė forma.

Sandoris, sudarytas nesilaikant notarinės formos, yra niekinis, t.y. nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jį sudariusios Å¡alys. Taigi, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu.              III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai IeÅ¡kovas VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimÄ , priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 6, b.l. 92-106).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:2006 m. rugsėjo 11 d. atsakovas iÅ¡ UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcininko A. R. S. įsigijo 14 proc. UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcijų už 1 Lt su sÄ lyga, kad atsakovas ženkliai parems apeliantÄ , kad Å¡is galėtų iÅ¡laikyti Kauno „Žalgirio“ vyrų ir jaunimo krepÅ¡inio komandas.

Apelianto teigimu, paramos dydis buvo suderintas ne mažesnis kaip 3 000 000 Lt per metus tris metus (sezonus) iÅ¡ eilės, t.y. ne mažiau kaip 9 000 000 Lt. Å ias aplinkybes patvirtina liudytojų A. R. S., G. R., G. N. parodymai. PasiraÅ¡ant Paramos sutartį, paaiÅ¡kėjo, jog konkretus paramos dydis, t.y. ne mažiau kaip 3 000 000 Lt, numatytas tik 2006/2007 metų sezonui. Nepaisant to, Å¡i Paramos sutartis buvo pasiraÅ¡yta, atsakovo atstovams žodžiu patikinus apeliantÄ , kad 2007/2008, 2008/2009 metų krepÅ¡inio sezonais parama bus teikiama sutarto dydžio, t.y. ne mažiau kaip po 3 000 000 Lt.

Tačiau 2007/2008 metų sezonui atsakovas suteikė apeliantui mažesnę nei žadėtÄ paramÄ , t.y. 2 800 000 Lt, o 2008/2009 metų sezonui atsakovas savo įsipareigojimų nebevykdė. Apelianto teigimu, Å¡ios aplinkybės patvirtina atsakovo nesÄ Å¾iningus veiksmus jau tik prasidėjus Å¡alių santykiams, tačiau teismas Å¡ių aplinkybių nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė. Å alys buvo susitarusios, kad atsakovas suteiks apeliantui paskolÄ , vėliau – paramÄ , iÅ¡ kurios ir bus grÄ Å¾inta suteikta paskola.

Atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis kredito grÄ Å¾inimo iÅ¡ kitų Å¡altinių, ypač žinant apelianto turtinę padėtį. Kredito linijos suteikimo tikslai visiÅ¡kai sutampa su Paramos sutarties tikslais. Atsakovas, 2007 m. rugpjūčio 17 d. papildomu susitarimu Nr. 2 prie Kredito sutarties skirdamas 1 500 000 Lt kaip kredito linijÄ , o ne kaip paramÄ , žinojo ar privalėjo žinoti sudarÄ s apsimestinį sandorį, nes tikrasis Å¡alių tikslas buvo ieÅ¡kovo iÅ¡laidų padengimas. Tokiu bÅ«du atsakovas suprato, kad tik dar labiau „skandino“ apelianto į skolas vietoje paramos suteikdamas kreditÄ ir už tai dar gaudamas palÅ«kanas ir delspinigius. Atsakovo nesÄ Å¾iningumÄ patvirtina aplinkybė, kad jis, teikdamas kreditus, neskubėjo pasiraÅ¡yti Paramos sutarties papildymo, nustatančio konkrečiÄ pinigų sumÄ , nors 2007/2008 metų krepÅ¡inio sezonas jau buvo įpusėjęs. Apelianto pasitikėjimÄ atsakovu dar labiau paskatino atsakovo valdybos nario Ž.

Å . patikinimai valdybos 2007 m. spalio 22 d. posėdyje, jog atsakovas yra numatęs skirti 3 000 000 Lt paramÄ . Dėl Å¡ių aplinkybių teismas sprendime nepasisakė, nors apeliantas Å¡ias aplinkybes, kaip esmines sprendžiant sudarytų sandorių nuginčijimo klausimÄ buvo nurodęs ieÅ¡kinyje. Atsakovas, suteikęs paramÄ 2008 m. kovo 18 d. susitarime dėl paramos 2007/2008 m. sezonui nustatytu grafiku, suteikė ne žadėtÄ Â 3 000 000 Lt paramÄ , o tik 2 800 000 Lt, nors apeliantas tinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Paramos sutartį, ir tas pačias lėšas per kelis kartus, neskaitant palÅ«kanų, panaudojo kreditų dengimui.

Tai patvirtina apelianto teiginį, kad visos Kredito sutarties pagrindu suteikiamos kredito lėšos turėjo bÅ«ti grÄ Å¾inamos iÅ¡ atsakovo suteiktos paramos lėšų. Å i aplinkybė reikÅ¡minga ne tik aiÅ¡kinantis atsakovo (ne)sÄ Å¾iningumÄ , bet ir teisingai kvalifikuojant tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius. Todėl, apelianto nuomone, atskleidžiant ginčo esmę, teismas Å¡iÄ ypač svarbiÄ faktinę aplinkybę turėjo analizuoti ir dėl jos sprendime pasisakyti, ko nepadarius priimtas neteisėtas sprendimas.

Apelianto direktorius, prieÅ¡ pasiraÅ¡ant 2008 m. gegužės 16 d. papildomÄ susitarimÄ Nr. 7 prie Kredito sutarties, gavo atsakovo pasiÅ«lymÄ pasiraÅ¡yti susitarimÄ dėl 400 000 Lt paramos, paliekant atsakovui generalinio rėmėjo statusÄ . Tokios mažos paramos sumos siÅ«lymu atsakovas parodė valiÄ nutraukti Paramos sutartį. Tuomet kredito linijos likutį sudarė apie 3 200 000 Lt ir jį bÅ«tų buvę galima padengti iÅ¡ 2008/2009 metams skiriamos 3 000 000 Lt paramos. Po to Å¡alys pasirašė dar vienÄ papildomÄ susitarimÄ Nr. 8 prie Kredito sutarties su papildomais užtikrinimais, kuo atsakovas, elgdamasis nesÄ Å¾iningai, dar labiau suvaržė apeliantÄ .

IeÅ¡kinio teismui parengimo dienai bendra pagal Kredito sutartį su visais jos papildymais ir pakeitimais atsakovo suteikta kredito suma 5 349 100 Lt. Apeliantas 2 471 860,84 Lt sumÄ grÄ Å¾ino, todėl pagal ginčijamÄ sutartį suteikto bei negrÄ Å¾into kredito suma sudaro 2 877 239,16 Lt, kurios apeliantas nebuvo ir nėra pajėgus grÄ Å¾inti atsakovui nusprendus 2008/2009 metų sezonui nesuteikti paramos. Dėl to atsakovas yra dar labiau pabloginęs apelianto finansinę padėtį apgaulės bÅ«du pasinaudojant Å¡iam sunkiai susidėjusiomis aplinkybėmis.

Pagal ginčijamÄ Kredito sutartį bei jos pakeitimus atsakovo suteikiamas kreditas nevirÅ¡ijo kitiems sezonams numatyto paramos dydžio, t.y. 6 000 000 Lt. Apelianto teigimu, jo finansinė padėtis pablogėjo po to, kai atsakovas nesuteikė žadėtos paramos, todėl jis buvo priverstas sutikti su tokia atsakovo siÅ«loma tvarka: pradžioje atsakovas, elgdamasis sÄ Å¾iningai, suteikdavo paskolÄ , vėliau – paramÄ , kuri bÅ«davo nukreipiama paskolos grÄ Å¾inimui. Tačiau vėliau atsakovas pradėjo elgtis nesÄ Å¾iningai – suteikęs paskolÄ , paramos nebesuteikė.

Kadangi iÅ¡ pažadėtos paramos turėjo bÅ«ti atsakovui grÄ Å¾intos paskolos, o paramos apeliantas nebesulaukė, todėl liko skolingas 2 877 239,16 Lt. Nurodytos faktinės aplinkybės, apelianto manymu, suponuoja iÅ¡vadÄ , jog buvo objektyvus pagrindas tenkinti reikalavimÄ dėl Kredito sutarties ir jos papildymų pripažinimo negaliojančia, o ieÅ¡kovo pagal Kredito sutarties papildymus gautas lėšas pripažinti suteikta parama. Pirmosios instancijos teismui nusprendus prieÅ¡ingai, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.Ginčijama Kredito sutartis bei vėlesni sutarties papildymai prieÅ¡tarauja imperatyvioms teisės normoms - Bankų įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 53 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 53 straipsnio 4 daliai, nes Kredito sutarčiai bei jos papildymams sudaryti buvo reikalingas atsakovo valdybos sprendimas, priimtas ne mažesne nei 2/3 banko valdybos narių balsų dauguma, o tokio sprendimo nesant ginčijamas sandoris objektyviai yra prieÅ¡taraujantis aukščiau minėtoms teisės normoms.

Teismas netinkamai aiÅ¡kino apelianto ir atsakovo sÄ sajas vertinant sÄ vokÄ â€žkvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis“ Bankų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Apelianto manymu, Å¡ių asmenų sÄ sajumas objektyviai buvo, atsakovas atitiko minėtÄ sÄ vokÄ , o apeliantas turėjo bÅ«ti laikomas atitinkančiu sÄ vokos „su banku susiję asmenys“ apibrėžimÄ . Todėl Kredito sutarties sudarymui buvo bÅ«tinas atsakovo valdybos sprendimas (Bankų įstatymo 51 str. 4 d.), o tokio nesant sandoris prieÅ¡tarauja minėtoms Bankų įstatymo nuostatoms, todėl pripažintinas negaliojančiu.

Taip pat Kredito sutartis bei vėlesni jos papildymai prieÅ¡tarauja Finansinių įstaigų įstatymų 31 straipsnio 1 ir 3 dalims. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Å¡ios normos yra iÅ¡imtinai procedÅ«rinio pobÅ«džio taisyklės ir nesietinos su sandorių negaliojimu. Nurodo, kad Å¡ių normų pažeidimas egzistuoja, nes atsakovas, žinodamas apie sunkiÄ apelianto finansinę padėtį, tai, kad Å¡is yra ne pelno siekiantis asmuo, kurio pagrindinis jo pajamų Å¡altinis – parama, ir kad jis ateityje nesugebės įvykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, sprendimÄ skolinti priėmė neįsitikinęs, jog apelianto finansinė ir ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad jis sugebės įvykdyti savo įsipareigojimus.

Atsakovas žinojo, kad apeliantas gali padengti kreditÄ ne iÅ¡ savo tiesioginės veiklos, bet iÅ¡ jo paties gaunamos paramos. Todėl jis privalėjo įvertinti savo galimybes dėl paramos suteikimo prieÅ¡ suteikdamas apeliantui paskolÄ . Norėdamas paneigti minėtų teisės normų pažeidimÄ , atsakovas turėjo įrodyti iÅ¡ kokių pajamų jis planavo gauti apeliantui suteiktos paskolos grÄ Å¾inimÄ . Todėl Kredito sutarčiai ir jos papildymams panaikinti CK 1.80 straipsnio pagrindu egzistavo objektyvÅ«s pagrindai, nes tiek pati Kredito sutartis, taip pat ir jos papildymai prieÅ¡tarauja tiek Bankų įstatymo, tiek Finansų įstaigų įstatymo imperatyvioms įstatymo normoms.

Teismas, konstatavęs prieÅ¡ingai, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nevisapusiÅ¡kai įsigilino į ginčo esmę, todėl priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ . Ginčijami sandoriai prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), nes sandoriais galimai buvo siekiama pažeisti apelianto kreditorių teises ir teisėtus interesus bei netiesiogiai buvo pažeistas Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuriame numatytas draudimas bendrovei skolinantis iÅ¡ akcininkų įkeisti savo turtÄ .

Apelianto teigimu, jam skolinantis iÅ¡ atsakovo, savo savininko akcininko, taikytinas Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas draudimas įkeisti turtÄ , todėl teismas, konstatavęs prieÅ¡ingai netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Aplinkybė, jog ginčijamais sandoriais yra pažeidžiami kitų apelianto kreditorių interesai, sudaro pagrindÄ ginčijamus sandorius panaikinti remiantis CK 1.81 straipsniu. Teismas, atmesdamas apelianto argumentus, jog tiek Kredito sutartis, tiek ir papildymai buvo sudaryti dėl suklydimo (CK 1.90 str.), vadovavosi neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Ginčijami sandoriai apeliantui buvo pasiūlyti būtent iš atsakovo pusės, atsakovas nurodydavo, kokie dokumentai turi būti paruošti paskolų gavimui ir kaip jie turi būti užpildyti. Iš elektroninių laiškų matyti, kad apelianto vienintelio dalininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai buvo rengiami atsakovo nurodymu, be to, dalį dokumentų atsakovas reikalaudavo paruošti atgalinėmis datomis. Apelianto manymu, teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta, jog ginčijami sandoriai neprieštarauja CK 1.90 straipsnyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui, negali būti laikomas teisėtu.

Teismas, atmesdamas argumentus dėl sandorių negaliojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu, t.y. kaip sudarytų dėl apgaulės ir ekonominio spaudimo, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , nes atsakovas atliko aibę tyčinių veiksmų, turėjusių įtakos apelianto valios susiformavimui, pradedant Paramos sutarties sÄ lygų pakeitimu prieÅ¡ jÄ pasiraÅ¡ant, neinformavimu, jog 3 000 000 Lt parama nebus teikiama kitiems dviem sezonams, suformavus praktikÄ , jog pirmiausia yra teikiama paskola, o paskui parama, kuriomis grÄ Å¾inama paskola ir pan.

Kredito sutartis ir jos papildymai sudaryti atsakovo iniciatyva, atsakovas naudojosi apelianto prasta finansine padėtimi, tokiu bÅ«du priversdamas apeliantÄ sudaryti kreditavimo sutartis, nors apelianto valia visuomet buvo tik gauti paramÄ . Apeliantas pažymi, kad jis kitos iÅ¡eities neturėjo, kaip tik besÄ lygiÅ¡kai paklusti atsakovo diktuojamoms sÄ lygoms. Todėl teismo iÅ¡vada, kad apelianto valia atsakovo veiksmais niekaip nebuvo įtakota ar iÅ¡kreipta, yra nepagrįsta. Tai, kad atsakovas sudarydamas 2007 m. rugpjūčio 17 d. ir 2008 m. sausio 17 d. papildomus susitarimus Nr. 2 ir Nr. 4 prie Kredito sutarties, siekė sudaryti paramos sutartį, patvirtina aplinkybė, jog tikroji Å¡alių valia ir siekis buvo Paramos sutarties sudarymas, o ne paskolinių santykių suformavimas.

Å iÄ aplinkybę patvirtina, faktas, jog kreditai pagal Å¡iuos papildomus susitarimus Nr. 2 ir Nr. 4 buvo grÄ Å¾inti iÅ¡ lėšų 2008 m. kovo 17 d. pasiraÅ¡ius papildomÄ susitarimÄ prie Paramos sutarties, be to, ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai. Teismas sprendimÄ priėmė visiÅ¡kai jo nemotyvuodamas (motyvuojamoji dalis visiÅ¡kai sutampa su atsakovo procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytais motyvais ir argumentais), bylos aplinkybių netyrė, į ginčo esmę nesigilino. Sprendime nėra iÅ¡dėstytų jokių argumentų, kodėl buvo atmesti apelianto įrodymai, kuriais buvo vadovaujamasi pagrindžiant ieÅ¡kinį, nėra teismo motyvų ir argumentų, kodėl buvo atmesti liudytojų G.

N., G. R., D. D., A. R. S. bei G. S. parodymai, kuriais buvo įrodinėta Kredito sutarties, jos papildymų, įkeitimo bei hipotekos lakÅ¡tų sudarymo aplinkybės bei atsakovo nesÄ Å¾iningi veiksmai apelianto atžvilgiu sudarant ginčijamus sandorius. Taip pat sprendime nepasisakyta, kodėl buvo atmesta ir nebuvo vadovautasi ir kitais apelianto pateiktais raÅ¡ytiniais dokumentais. Å ie procesinės teisės normų pažeidimai sudaro pagrindus teismo sprendimÄ panaikinti, nes dėl jų byla buvo iÅ¡spręsta neteisingai.

Atsakovas AB bankas Snoras atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 6, b.l. 114-131). Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais: Tai, kad atsakovas nebuvo pažadėjęs apeliantui tris krepÅ¡inio sezonus teikti po 3 000 000 Lt paramos, patvirtina Paramos sutarties nuostatos, kuriose apie 9 000 000 Lt paramÄ nekalbama; 2007 m. birželio 7 d. apelianto raÅ¡tas, kuriuo apeliantas, vadovaudamasis Paramos sutarties 3.3 punktu, praÅ¡o nurodyti, kokia parama bus skirta 2007/2008 krepÅ¡inio sezone; byloje liudiję atsakovo valdybos nariai A.

I. bei Ž. Å .. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcijos atsakovui buvo perleistos su sÄ lyga, kad atsakovas ženkliai parems apeliantÄ , nelaikytina įrodyta, nes jokio pažado suteikti 9 000 000 Lt paramÄ , iÅ¡skyrus įtvirtintÄ jį Paramos sutartimi, nebuvo. Tokio pažado nepatvirtino ir liudytojas A.R. S., o liudytojų G. R. ir G. N. parodymai vertinti kritiÅ¡kai, nes pastarasis liudytojas kreipėsi į atsakovÄ dėl paramos 2007 m. birželio 7 d. raÅ¡tu, kuriame prašė nurodyti paramos dydį.

Taip pat liudytojai G. N. ir A. R. S. patvirtino, kad nurodytos Paramos sutarties nuostatos jiems buvo žinomos iki Å¡ios sutarties pasiraÅ¡ymo ir jie, tarpusavyje pasitarę, aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ bÅ«ti saistomi tokios sutarties. Teismas nepažeidė jokių įrodymų ir/ar įrodinėjimÄ reglamentuojančių procesinių taisyklių, nes sprendime vertino ir nustatinėjo tik tokias aplinkybes, kurios turi teisinės reikÅ¡mės bylai.Mokėjimų pagal Paramos ir Kredito sutartis chronologija paneigia, kad pirmiausia buvo skolinama, o tik tada suteikiama parama.

Apeliantas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad prasidėjus 2007/2008 metų sezonui atsakovas patikino, jog yra priėmęs sprendimÄ suteikti 3 000 000 Lt paramÄ , tačiau negali to įforminti dėl banko vidaus tvarkos taisyklių, todėl neva pasiÅ«lė padidinti kredito limitÄ . Tokį apelianto įrodymais nepagrįstÄ aiÅ¡kinimÄ paneigė liudytoja A. I.. Tai, kad apeliantas atliko visus Paramos sutartyje nurodytus veiksmus, paneigia byloje esantys įrodymai, t.y. 2008 m. spalio 15 d. raÅ¡tas apeliantui dėl Paramos sutarties pažeidimų.

Ä® šį raÅ¡tÄ apeliantas atsakė, kad nevykdo Paramos sutarties sÄ lygų, nes nesusitarta dėl paramos dydžio. Taip pat byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad Kredito sutartis buvo sudaryta bÅ«tent apelianto iniciatyva (o ne prieÅ¡ingai, kaip teigia apeliantas), t.y. UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcininkams priėmus sprendimÄ . Apelianto dalininko visuotinių akcininkų susirinkimo protokolai patvirtina, jog visais atvejais siekiant gauti papildomų lėšų bÅ«tent apelianto direktorius G.

N. nurodydavo, kad „Kauno „Žalgirio“ komandos iÅ¡laikymui reikia papildomų apyvartinių lėšų, dėl ko bÅ«tų tikslinga gauti iÅ¡ AB banko Snoras kreditÄ â€œ. Atsakovas nurodo, kad byloje esantys elektroniniai laiÅ¡kai nerodo, kad atsakovas bÅ«tų vertęs apeliantÄ atlikti kokius nors veiksmus, be to, atsakovas buvo tik vienas iÅ¡ apelianto vienintelio dalininko akcininkų. Jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina fakto, kad suteiktos 5 349 100 Lt paskolos grÄ Å¾inimas (2 331 860,84 Lt) buvo vykdomas bÅ«tent paramos bÅ«du iÅ¡ atsakovo gautomis lėšomis. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kreditas buvo dengiamas iÅ¡ kitų lėšų.

Tai, kad tiek kreditas, tiek parama buvo naudojama tam pačiam tikslui teisinės reikÅ¡mės neturi. Apeliantas nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai nurodo, kad apelianto finansinė padėtis pablogėjo po to, kai atsakovas nesuteikė žadėtos paramos, todėl jis neva buvo priverstas sutikti su atsakovo siÅ«loma kredito suteikimo tvarka. Atsakovas pažymi, kad bendra Paramos sutartimi ir papildomu susitarimu prie Paramos sutarties suteikta parama sudarė 5 800 000 Lt, o Kredito sutartimi ir jos papildymais suteiktas kreditas - 5 349 100 Lt.

Todėl negalima paaiÅ¡kinti, kodėl apeliantas, gavęs didesnę paramos sumÄ nei kredito suma, jo iki Å¡iol negalėjo grÄ Å¾inti. IeÅ¡kinyje nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai vienas kitam prieÅ¡tarauja, o tai liudija, kad pats apeliantas nėra ir nebuvo įsitikinęs reiÅ¡kiamo ieÅ¡kinio (apeliacinio skundo) pagrįstumu. Apelianto argumentai, kuriais jis grindžia iÅ¡vadÄ , kad teismas neva nepagrįstai nenustatė įstatymo nuostatų pažeidimo yra arba nepagrįsti, arba neatitinkantys tikrovės, arba neturintys teisinės reikÅ¡mės bylai.

Atsakovas pažymi, kad apeliantas neturi teisės ginčyti Kredito sutarties ir jos papildymų tuo pagrindu, kad minėtiems sandoriams sudaryti nebuvo gautas atsakovo valdybos sutikimas (Bankų įstatymo 53 str. 4 d.), nes ieÅ¡kinį dėl sandorio negaliojimo gali pateikti tik pats juridinis asmuo, kurio organas sudarė sandorį, peržengdamas kompetencijÄ , jo steigėjas (steigėjai) arba dalyvis (CK 1. 82 str. 1 d.). Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas nelaikytinas kontroliuojančiu apelianto dalininkÄ , taigi, pagal faktines aplinkybes jis negali bÅ«ti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai laikomas turinčiu apelianto kvalifikuotÄ jÄ Ä¯statinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį.

Teismo iÅ¡vada dėl sandorio negaliojimo Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio pažeidimo pagrindu yra paremta ne tuo, kad yra konstatuota, jog atsakovas įrodė iÅ¡ kokių pajamų jis planavo paskolos padengimÄ , bet tuo, kad minėtos normos pažeidimas, net jeigu ir nustatytas, apskritai negali bÅ«ti pripažįstamas sandorio negaliojimo pagrindu. Teismas padarė teisėtÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Kredito sutartis ir jos papildymai neprieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.).

Apeliantas neįrodė, kad sudarant Kredito sutartį ir jos papildymus buvo siekiama pažeisti kreditorių teises ir interesus bei buvo pažeistas Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, taip pat neįrodė, kad tokios aplinkybės yra vieÅ¡osios tvarkos ir geros moralės dalykas. Be to, Akcinių bendrovių įstatymas negali bÅ«ti taikomas vien dėl to, kad apelianto teisinė forma yra vieÅ¡oji įstaiga. Teismas padarė teisėtÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliantas, sudarydamas Kredito sutartį, jos pakeitimus bei Å¡ios sutarties užtikrinimo sandorius, nesuklydo (CK 1.90 str.).

Atsakovo teigimu, apeliantas nurodo visiÅ¡kai teisinės reikÅ¡mės CK 1.90 straipsnio taikymui neturinčias aplinkybes, t.y. kad Kredito sutartis ir jos papildymai buvo sudaromi neva atsakovo siÅ«lymu ir iniciatyva. Teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad apeliantas negali bÅ«ti laikomas suklydusiu dėl sandorio esmės, nes aplinkybė, dėl kurios apeliantas neva suklydo (tikėjimas, kad bus suteikta parama), gali bÅ«ti laikoma nebent tik sandorio sudarymo motyvu. Kredito sutartis ir jos papildymai sudaryti nenaudojant apgaulės, ekonominio spaudimo bei nebuvo sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių apeliantui nenaudingomis sÄ lygomis (CK 1.91 str.).

Apelianto elgesys prieÅ¡ ir po ginčijamų sandorių sudarymo liudijo, kad jis iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ sudaryti kreditavimo bei prievolių užtikrinimo sandorius. Kadangi Å¡ios aplinkybės yra nustatytos byloje ir apeliaciniame skunde nėra įrodymais paneigtos, vien dėl Å¡ios priežasties bet kokie apelianto nurodomi argumentai dėl atsakovo tyčinių veiksmų, neturi teisinės reikÅ¡mės. Be to, apelianto nurodomos aplinkybės dėl atsakovo tyčinių veiksmų yra neatitinkančios tikrovės, o byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog kreditavimo sandoriai buvo sudaryti paties apelianto iniciatyva.

Apeliantas nenurodo iÅ¡ esmės jokių aplinkybių bei nepateikia įrodymų, galinčių patvirtinti, kad atsakovas naudojo ekonominį spaudimÄ sudarant ginčijamus sandorius. Apeliantas taip pat nepateikė jokių argumentų, galinčių patvirtinti, kad Kredito sutartis ir jos papildymai nepagrįstai buvo nepripažinti negaliojančiais ir kaip sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių itin nenaudingomis sÄ lygomis. Teismas padarė teisėtÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Kredito sutarties papildymas Nr. 2 ir Nr. 4 nelaikytini apsimestiniais sandoriais (CK 1.87 str.).

Atsakovas nurodo, kad tai, iÅ¡ kokių lėšų buvo grÄ Å¾inamas kreditas pagal ginčijamÄ sandorį, visiÅ¡kai neturi jokios teisinės reikÅ¡mės sprendžiant klausimÄ dėl to, ar sandoris buvo apsimestinis. Pats apeliantas, pripažindamas, kad Kredito sutartis bei likę jos priedai nėra apsimestiniai, paneigia Kredito sutarties papildymų Nr. 2 ir Nr. 4 apsimestinumÄ . Å alys ginčijamus sandorius visuomet vykdė kaip kredito sandorius, o ne paramos sandorius. Paramos sutartis, kuriÄ neva Å¡alys siekė pridengti ginčijamais sandoriais, faktiÅ¡kai buvo sudaryta.

Apeliantas, reikÅ¡damas reikalavimus pripažinti Kredito sutartį bei jos papildymus negaliojančiais kitais nei CK 1.87 straipsnio pagrindais, iÅ¡ esmės pripažįsta faktÄ , kad tiek Kredito sutartis, tiek jos papildymai yra kreditavimo sandoriai. IÅ¡ sprendimo matyti, kad visos teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės byloje buvo nustatytos, pateikti iÅ¡samÅ«s kiekvieno iÅ¡ ieÅ¡kovo reikalavimų nepagrįstumÄ patvirtinantys argumentai. Taigi, net jeigu ir bÅ«tų nustatyta, kad teismas neatsakė į kelis ieÅ¡kovo argumentus ar konkrečiai nenurodė, kodėl atmeta vieno ar kito liudytojo parodymus, pagrindo teigti, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimÄ buvo įvykdyta netinkamai, nėra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).             Nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 11 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.023-0996/2006 atsakovas iš UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“, vienintelio apelianto dalininko, akcininko A.R.

S. įsigijo 2419 vnt. (14 procentų) UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcijų už bendrÄ 1 Lt kainÄ . TÄ pačiÄ dienÄ apeliantas su atsakovu sudarė Paramos sutartį, pagal kuriÄ atsakovas įsipareigojo 2006/2007, 2007/2008, 2008/2009 metų krepÅ¡inio sezonais teikti apeliantui finansinę paramÄ Kauno „Žalgirio“ vyrų ir jaunimo krepÅ¡inio komandų reikmėms tenkinti ir kitoms iÅ¡laidoms, susijusioms su pagrindiniu tikslu, o apeliantas įsipareigojo Å¡iais krepÅ¡inio sezonais reklamuoti atsakovÄ , suteikiant jam generalinio rėmėjo statusÄ .

Praėjus keturiems su puse mėnesio - 2007 m. sausio 25 d. - apeliantas su atsakovu sudarė Kredito sutartį su vėlesniais jos papildymais.              Apeliantas pareiškė ieškinį atsakovui dėl Kredito sutarties ir jos papildymų, įkeitimo bei hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais CK 1.80, 1.81, 1.90, 1.91 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais ir Kredito sutarties papildomų susitarimų Nr. 2 ir Nr. 4 pripažinimo apsimestiniais sandoriais CK 1.87 straipsnio pagrindu bei pagal juos suteiktų lėšų (3 mln. litų) pripažinimo apeliantui atsakovo suteikta parama.

Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinį atmetė. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas.              Dėl žodinio bylos nagrinėjimo              Gautas apelianto praÅ¡ymas nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka.              Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylÄ nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso bÅ«tinumÄ (CPK 322 str.). Sutiktina su apeliantu, kad byla yra pakankamai didelė savo apimtimi, sudėtinga faktiniu ir teisiniu aspektais.

Tačiau paminėtos aplinkybės per se nelemia žodinio bylos nagrinėjimo bÅ«tinumo. Apeliantas yra pateikęs plačios apimties apeliacinį skundÄ , iÅ¡samiai dėl jo argumentų yra pasisakyta ir atsiliepime į apeliacinį skundÄ . Apeliantas pagrįstai nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra bÅ«tinas, kai yra keliami ne fakto, o teisės klausimai. Å iuo atveju apeliantas savo apeliaciniame skunde inter alia nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir faktines aplinkybes.

Tačiau jis iš esmės nenurodo, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kokias faktines aplinkybes jis konkrečiai dar norėtų nurodyti žodinio proceso metu ir dėl ko negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme ar apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių faktinio pobūdžio aplinkybių apeliantas nenurodo, tik įrodinėja, kad buvusios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu apelianto argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde.

Šiame kontekste paminėtina, kad prieš pat apeliacinės instancijos teismo posėdį apeliantas dar pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuos, kaip jis pats nurodo, buvo numatęs baigiamosioms kalboms žodiniame procese, tačiau ir čia pasisako ne dėl vienokių ar kitokių faktų (ne)buvimo, o tik dėl to, kad teismas, darydamas atitinkamas išvadas, netinkamai juos įvertino arba apskritai neatsižvelgė į tam tikras apelianto nurodytas faktines aplinkybes bei netinkamai kvalifikavo teisinius santykius.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka bÅ«tinumo nėra.              Apeliacinis skundas netenkintinas.              Dėl faktinių Paramos sutarties aplinkybių nustatymo (apeliacinio skundo 1.1 p.)             Pagal Paramos sutarties 3.1 punktÄ Â apeliantui 2006/2007 metų krepÅ¡inio sezonui buvo numatyta suteikti 3 mln. litų paramÄ . Didžioji dalis Å¡ios paramos – 2,1 mln. litų buvo suteikta dar iki Kredito sutarties sudarymo (t. 2, b.l. 11).

Paramos sutarties 3.3 punktas nustatė, kad sekantiems dviem sezonams paramos dydis bus nustatytas atskirais susitarimais. Apelianto teigimu, faktiÅ¡kai Å¡alys buvo susitarusios dėl 9 mln. litų paramos (tris sezonus po 3 mln. litų), tokį susitarimÄ patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti apelianto liudytojai, o atsakovo elgesys nesuteikiant visos 9 mln. paramos buvo nesÄ Å¾iningas. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su Å¡iais apelianto argumentais.

             Kaip minėta, Å¡alys Paramos sutartyje konkretų paramos dydį nustatė tik vienam sezonui. Sekančiam 2007/2008 metų sezonui, kaip ir numatyta Paramos sutarties 3.3 punkte, parama buvo suteikta atskiru susitarimu, ji apeliantui buvo suteikta mažesnė negu pirmÄ jį sezonÄ parama - 2,8 mln. litų (t. 1, b.l. 41-43). Taigi, Paramos sutarties nuostatos neteikia jokio pagrindo iÅ¡vadai, jog atsakovas buvo įsipareigojęs teikti bÅ«tent 3 mln. litų paramÄ kiekvienam trijų metų sezonui.

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenų pagrindu negalima konstatuoti ir to, kad Å¡alys iÅ¡ tikrųjų vis tik buvo susitarę dėl konkrečios 9 mln. litų paramos (kaip teigia apeliantas).              Apeliantas savo pozicijÄ grindžia iÅ¡ esmės vien jo liudytojų parodymais. Tačiau, visų pirma, Å¡ių liudytojų parodymai nėra vieninteliai vertintini įrodymai (o iÅ¡ esmės kitokių įrodymų apeliantas ir nenurodo), antra, ir jie nėra neabejotinai vienareikÅ¡miÅ¡ki.

Neatmestina ir netgi tikėtina, kad apeliantas prieÅ¡ sudarant Paramos sutartį derybose iÅ¡ tikrųjų siekė užsitikrinti jo nurodomÄ 9 mln. litų paramÄ , tai patvirtina 2010 m. spalio 18 d. teismo posėdyje apklausti apelianto liudytojai A. R. S., G. R., G. N.. Tačiau tai dar nereiÅ¡kia, kad tokius ketinimus iÅ¡ tikrųjų turėjo ir bÅ«tent taip pažadėjo atsakovas, tokių pažadų egzistavimÄ kituose teismo posėdžiuose paneigė atsakovo liudytojai A. I., Ž. Å ., R. B. (t. 5, b.l. 119-141, t. 6, b.l. 71-73), kurių parodymus apeliantas ignoruoja.

Be to, tik apie tokius siekius, bet ne apie pažadus ar, juo labiau, susitarimus buvo nurodęs ir A. R. S. – „nepažadėjo, ėjo kalba apie tai“ (t. 5, b.l. 102). Galima daryti prielaidÄ , kad tiek vienos, tiek kitos Å¡alies liudytojai gali bÅ«ti Å¡aliÅ¡ki, tačiau bet kuriuo atveju akivaizdu, kad apeliantas, nuolat sudarantis paramos sutartis su įvairiais paramos teikėjais, suprato Paramos sutarties sÄ lygas, taigi, ir tai, kad pagal jas gauna tikrai nustatytÄ konkretų paramos dydį tik vienam sezonui, ir su tuo sutiko, nes bÅ«tent tokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir tolesni paties apelianto veiksmai: 2007 m. birželio 6 d. raÅ¡tu Nr. 88 jis, neminėdamas jokių atsakovo pažadų ar buvusių susitarimų, prašė nurodyti atsakovo planuojamos skirti antrajam sezonui paramos dydį (t. 5, b.l. 45); gavęs antrÄ jį sezonÄ 2,8 mln. litų (o ne 3 mln. litų) paramÄ nekėlė klausimo dėl paramos neatitikimo nei sutarties sÄ lygoms, nei pažadams; iÅ¡ 2008 m. liepos 14 d. raÅ¡to Nr. 105 matyti, kad ir į atsakovo pasiÅ«lymÄ suteikti trečiajam sezonui tik 400 000 Lt paramÄ apeliantas dėl sumos dydžio pretenzijų dėl neva pažeistų buvusių susitarimų ar bent pažadų taip pat nereiÅ¡kė, tik pageidavo pakeisti savo įsipareigojimų pagal Paramos sutartį apimtį (t. 2, b.l. 57).

Atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, savo argumentais aptariamu klausimu iÅ¡ esmės apeliantas derybose turėtus jo ketinimus/pageidavimus siekia paversti faktiniais sutartiniais atsakovo įsipareigojimais, nors nei Paramos sutarties nuostatos, nei kiti bylos įrodymai tokių įsipareigojimų prisiėmimo iÅ¡ atsakovo pusės nepatvirtina, o pasiraÅ¡ydamas Paramos sutartį joje numatytomis sÄ lygomis apeliantas suprato, jog 9 mln. paramos dydis ja negarantuojamas.

Å iame kontekste pažymėtina, kad apeliantas ir nėra byloje pareiÅ¡kęs reikalavimų dėl Paramos sutarties ar atskirų jos sÄ lygų negaliojimo, pakeitimo ar nustatymo pagal tikruosius (jo manymu) Å¡alių ketinimus. Nepagrįstais pripažintini apelianto argumentai, kad UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ dalies akcijų už bendrÄ tik 1 Lt kainÄ pardavimas atsakovui buvo siejamas bÅ«tent tik su konkrečiu paramos dydžiu (o ne su parama apskritai): tokia sÄ lyga jokiame dokumente nebuvo įtvirtinta; akcijų pirkimo pardavimo sutartis ne tik niekada jokiais aspektais nebuvo ginčijama, bet byloje nėra duomenų ir apie kitaip iÅ¡reikÅ¡tas pretenzijas siejant akcijų pardavimo kainÄ su konkrečiu paramos dydžiu;

Paramos sutartis, nepaisant nenustatymo joje 9 mln. litų paramos, buvo pasiraÅ¡yta; akcijos už tÄ pačiÄ kainÄ yra ir sugrÄ Å¾intos. Negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, kad jis suteikė atsakovui reklamos už 9 mln. litų ir dėl to turėjo teisėtus lÅ«kesčius gauti adekvačiÄ paramÄ : visų pirma, jau vien iÅ¡ minėto 2008 m. liepos 14 d. raÅ¡to Nr. 105 turinio matyti, kad apeliantas trečiajam sezonui ir neplanavo teikti reklamÄ tokiomis pat sÄ lygomis kaip pirmÄ jį sezonÄ , antra, nėra įrodymų, kad bÅ«tent tokios apimties reklamos paslaugas trečiÄ jį sezonÄ ir teikė.

Pažymėtina, kad tokie apelianto teiginiai prieÅ¡tarauja jo paties 2008/2009 metų sezono pradžioje pareikÅ¡tai pozicijai nurodant, kad apeliantas neturi pareigos vykdyti Paramos sutarties sÄ lygas nesusitarus dėl paramos dydžio trečiajam sezonui (2008 m. spalio 24 d. raÅ¡tas – t. 1, b.l. 132).                           Dėl faktinių Kredito sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių nustatymo (apeliacinio skundo 1.2, 1.3 punktai)             Ši apeliacinio skundo dalis grindžiama iÅ¡ dalies jau aukščiau paminėtais apelianto argumentais, susijusiais su bÅ«tent 9 mln. litų paramos dydžiu. Kadangi dėl tokių argumentų nepagrįstumo iÅ¡ esmės jau yra pasisakyta, teisėjų kolegija nekartoja jau iÅ¡sakytų motyvų.             Apeliantas nurodo, kad atsakovas, tapęs apelianto dalininko akcininku ir įvertinęs sunkiÄ apelianto finansinę padėtį, pasisiÅ«lė refinansuoti apelianto paskolÄ AB DnB/Nord bankui.

Buvo susitarta, kad atsakovas suteiks apeliantui paskolÄ , vėliau – paramÄ , iÅ¡ kurios bus grÄ Å¾inta paskola, o kitokio paskolos grÄ Å¾inimo bÅ«do atsakovas ir negalėjo tikėtis dėl prastos apelianto finansinės padėties. Tačiau toks apelianto faktinių aplinkybių apie neva buvusius tokio pobÅ«džio susitarimus bei Kredito ir Paramos sutarčių santykio aiÅ¡kinimas iÅ¡ esmės ne tik niekuo nepatvirtinamas, bet ir prieÅ¡tarauja į bylÄ pateiktiems įrodymams.              Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, apeliantas dar iki jo dalininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties ir Paramos sutarties sudarymo iÅ¡ atsakovo jau buvo ėmęs paskolas (pastebėtina, kad inter alia ir tiems patiems, kaip ir Paramos sutartyje nurodytiems, tikslams) (t. 3, b.l. 129-130, 131-132, 196-199).

Taigi, visų pirma dėl to negalima būtų daryti vienareikšmės išvados, kad ir paskolos suteikimas pagal Kredito sutartį buvo susijęs būtent (ir tik) su minėtų sutarčių sudarymu. Antra, apelianto teiginiai apie susitarimus dėl paskolos pagal Kredito sutartį dengimo tik iš gautos pagal Paramos sutartį paramos yra daugiau negu abejotini dėl jų prieštaravimo faktinėms aplinkybėms – kaip matyti iš sutarčių sudarymo datų, apskritai pirmiau buvo sudaryta Paramos sutartis, o Kredito sutartis sudaryta tik po daugiau kaip keturių mėnesių.

Tuo tarpu, kaip jau minėta, dar iki Kredito sutarties sudarymo pagal Paramos sutartį apeliantui jau buvo pervesta 2,1 mln. litų, taigi, realiai Kredito sutarties sudarymo dienai Å¡i paramos dalis jau galėjo bÅ«ti panaudota kitur, bet ne „įšaldyta“ paskolos, kurios dar nebuvo ir apskritai nebuvo žinoma ar bus, grÄ Å¾inimui. Be to, lyginant kredito ir paramos sumų mokėjimus matyti, kad 2007 m. vasario 15 d. datai apeliantui jau buvo suteikta 3 mln. parama, nors paskola tuomet buvo suteikta dar tik 1,07 mln. sumai, tuo tarpu dėl kitų bÅ«simų paskolų jokių susitarimų nebuvo, o ir apskritai parama buvo suteikta didesnė negu bendra paskolų suma (t. 1, b.l. 68-70, t. 2, b.l. 11).

Apelianto nurodomo susitarimo niekaip nepatvirtina ir kiti bylos duomenys inter alia visa eilė neeilinių UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų, kuriuose fiksuoti nutarimai leisti apeliantui sudaryti kredito linijos ir jos papildymo sutartis – juose nėra jokių sÄ sajų su Paramos sutartimi (t. 3, b.l. 147-170). Tuo tarpu aplinkybę, kad kreditas (ar bent jo dalis) buvo grÄ Å¾inamas iÅ¡ kitų lėšų iÅ¡ esmės patvirtina paties apelianto liudytojų G.

N., D. D. parodymai (t. 5, b.l. 77-88). Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde apelianto nurodomas sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡as (t. 1, b.l. 68-70) niekaip nepatvirtina, iÅ¡ kokių lėšų buvo grÄ Å¾inamas kreditas, t. y. nepatvirtina, kad jis buvo grÄ Å¾inamas tik iÅ¡ atsakovo suteiktos paramos lėšų.              Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais dėl neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo pirmosios instancijos teisme ar Å¡ių aplinkybių nevertinimo – iÅ¡ sprendimo turinio matyti, kad sprendžiant klausimus dėl ginčijamų sandorių negaliojimo ieÅ¡kinyje nurodytais teisiniais pagrindais pirmosios instancijos teismas vertino faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad Paramos sutarties nuostatos sutarties sudarymo metu neiÅ¡kreipė Å¡alių tikrosios valios dėl paramos apimties ir sÄ lygų, o Kredito sutartis taip pat atitiko Å¡alių valiÄ ir jos vykdymas negali bÅ«ti siejamas su Paramos sutarties vykdymu.

             Dėl konkrečių sandorių negaliojimo pagrindų (apeliacinio skundo 2 p.)              Apeliantas ieÅ¡kiniu ginčijo Kredito sutartį su jos papildymais visa eile sandorių negaliojimo pagrindų, o jos papildymus Nr. 2 ir Nr. 4 prašė pripažinti apsimestiniais ir Å¡ių papildymų pagrindu gautas lėšas (3 mln. litų) pripažinti apelianto gauta parama. Pažymėtina, kad Kredito sutarties su jos papildymais pripažinimas negaliojančiais per se nereikÅ¡tų, kad apeliantas neprivalėtų grÄ Å¾inti jų pagrindu gautų lėšų atsakovui (CK 6.145 str. 1 d.), nebent Kredito sutartimi su jos papildymais visos gautos lėšos bÅ«tų pripažintos parama, ko apeliantas ir neteigė ir neprašė – ieÅ¡kiniu buvo praÅ¡oma pripažinti parama tik lėšas pagal Kredito sutarties papildymus Nr. 2 ir Nr.

4. Šiame kontekste paminėtina, kad pateiktuose apeliacinės instancijos teismui rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visa apimtimi – tiek Kredito sutartį, tiek visus jos papildymus – turėjo pripažinti apsimestiniu sandoriu. Tačiau toks reikalavimas pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas, dėl ko jis apskritai negali būti nagrinėjimo dalyku apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Pastebėtina, kad tokia apelianto pozicija nėra nurodyta net ir apeliaciniame skunde, ji išdėstyta tik papildomai pateiktuose paaiškinimuose.

Kita vertus, ir šiuose paaiškinimuose apeliantas vėlgi nurodo, kad parama, kaip jis teigė ir anksčiau, laikytina tik lėšos pagal Kredito sutarties papildymus Nr. 2 ir Nr. 4.                                       Dėl CK 1.80 straipsnio              Šiuo pagrindu apeliantas ginčija sandorius dėl jų neatitikimo Bankų įstatymo, Finansų įstaigų įstatymo imperatyvioms įstatymo normoms - Bankų įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 53 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 53 straipsnio 4 dalis, Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1, 3 dalys.

             Pagal Bankų įstatymo 53 straipsnio 4 dalį skolinimo su banku susijusiems asmenims sÄ lygas ir tvarkÄ turi patvirtinti banko stebėtojų taryba. SprendimÄ skolinti su banku susijusiam asmeniui turi priimti banko valdyba ne mažiau kaip 2/3 banko valdybos narių, dalyvaujančių valdybos posėdyje, balsų. Su banku susijusiais asmenimis laikomi inter alia juridiniai asmenys, kurių kvalifikuotÄ jÄ Ä¯statinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį turi bankas (Bankų įstatymo 53 str. 1 d. 2 p.).

IÅ¡ esmės yra kilęs ginčas, ar apeliantas laikytinas susijusiu su atsakovu asmeniu, kÄ Ä¯rodinėja apeliantas, t.y. ar atsakovas turi kvalifikuotÄ jÄ apelianto įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų Å¡iuo aspektu pripažinti pagrįstais ir daryti kitokiÄ iÅ¡vadÄ nei padarė pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo.             KvalifikuotÄ jÄ Ä¯statinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį apibrėžia Finansų įstaigų įstatymas, kurio 2 straipsnio 24 dalyje numatyta, kad kvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis – tai tiesiogiai ar netiesiogiai valdoma įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis, kuri sudaro 10 procentų ar daugiau įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių arba kuri suteikia galimybę daryti reikÅ¡mingÄ Ä¯takÄ tos įmonės valdymui.

Paminėtina, kad tokia Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 24 dalies redakcija galiojo Kredito sutarties papildymų sudarymo metu. Tuo tarpu Kredito sutarties sudarymo metu (iki 2007 m. sausio 30 d.) galiojo redakcija, nustatanti, jog kvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis - vieno asmens tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai valdoma įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis arba tokie santykiai tarp asmens ir įmonės, dėl kurių šis asmuo:

1) valdo 10 procentų ar daugiau įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių;

2) gali išrinkti (paskirti), atšaukti (atleisti) daugiau kaip 1/3 įmonės valdymo organų narių;

3) pagal įmonės steigimo dokumentus ar sudarytus sandorius gali turėti lemiamos įtakos įmonės veiklai ir valdymo organų priimamiems sprendimams.              Šiuo atveju byloje iÅ¡ esmės nėra ginčo, kad atsakovas, turėjęs 14 proc. apelianto dalininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ akcijų, nelaikytinas tiesiogiai valdančiu įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) dalis balsavimo teisių dalis. Nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovas negali bÅ«ti laikomas ir netiesiogiai valdančiu apeliantÄ : nei atsakovas, turėdamas tik 14 proc. apelianto dalininko akcijų, gali bÅ«ti pripažintas valdančiu apelianto įstatinį kapitalÄ , nei tai jam suteikia galimybę daryti reikÅ¡mingÄ Ä¯takÄ (juo labiau, Kredito sutarties sudarymo metu – lemiamÄ ) balsavimo bÅ«du apelianto valdymui.

Apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo prezidentas R. B. teismo posėdyje į vienÄ klausimÄ yra atsakęs, jog yra teikęs kai kuriuos siÅ«lymus apelianto veiklos klausimais, nepatvirtina atsakovo įtakos apelianto valdymui visų pirma dėl to, kad siÅ«lymus gali teikti bet kokie suinteresuoti asmenys ir nesusiję su apelianto valdymu, antra, apeliantas apskritai ir nenurodo konkrečių atsakovo teiktų siÅ«lymų ar, juo labiau, jų realizavimo apelianto valdyme. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino apelianto kontrolės galimybes (konkrečiai - konstatavo kontrolės neturėjimÄ ) Finansinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 30 dalies, apibrėžiančios „netiesioginės kontrolės“ sÄ vokÄ , kontekste, dėl aukščiau paminėtų aplinkybių neturi esminės reikÅ¡mės paneigiant netiesioginį apelianto valdymÄ .

             Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetencijÄ , sukelia prievoles juridiniam asmeniui (CK 2.83 str. 1 d.). Sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytÄ jų kompetencijÄ ar prieÅ¡taraujantys juridinio asmens tikslams, gali bÅ«ti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio Å¡alis veikė nesÄ Å¾iningai, t. y.

žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieÅ¡tarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 str. 1 d.), o ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Å¡iame straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę pareikÅ¡ti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio asmens dalyvis (dalyviai) ir tik įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius teisę pareikÅ¡ti tokį ieÅ¡kinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti tÄ ieÅ¡kinį reiÅ¡kiantys asmenys (pvz., tam tikro akcijų (balsų) skaičiaus turėjimas) (CK 1.82 str. 3 d.).

Taigi, apeliantas tokiu asmeniu, t.y. turinčiu teisę aptariamų aplinkybių pagrindu pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį, nelaikytinas.              IÅ¡ esmės tas pat pasakytina ir apie apelianto nurodomÄ Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1, 3 dalių pažeidimÄ . Å ios normos numato finansų įstaigos pareigÄ turėti raÅ¡ytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, kad įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai; galėtų laiku pastebėti iÅ¡ sudaromų sandorių kylančiÄ galimÄ rizikÄ , tinkamai jÄ Ä¯vertinti bei sumažinti, nuolat jÄ stebėti bei valdyti; taip pat inter alia prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ių normų paskirtis iÅ¡ esmės visų pirma yra finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, bet niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kredito sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl Å¡ių normų pažeidimo, juo labiau, negrÄ Å¾inti gautų paskolų. Å iuo aspektu, nekartojant pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų, susijusių su Å¡ios normos aiÅ¡kinimu ir taikymu sprendžiant sandorių galiojimo klausimÄ , faktinių aplinkybių, susijusių su apelianto turto įkeitimu kredito grÄ Å¾inimo užtikrinimui, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad visuotinai žinoma, jog apeliantas jau daugelį metų gauna paramÄ iÅ¡ įvairių subjektų, kreditus.

Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl sandorio negaliojimo dėl to, kad atsakovas neįvykdė pareigų įsitikinti apelianto finansiniu pajėgumu ir įrodyti iÅ¡ kokių lėšų be atsakovo paramos apeliantas bÅ«tų galėjęs grÄ Å¾inti paskolÄ .              Dėl CK 1.81 straipsnio                                       Šioje dalyje apeliantas apeliacinį skundÄ grindžia tuo, kad ginčijami sandoriai galimai pažeidė kreditorių interesus, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, draudžiančių bendrovei skolinantis iÅ¡ akcininkų įkeisti savo turtÄ , kurios nagrinėjamu atveju buvo pažeistos, nors ir netiesiogiai.             Aptariamas CK straipsnis nustato, kad niekinis ir negalioja vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei prieÅ¡taraujantis sandoris.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ nustato imperatyviosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, administracinės ir kitų teisės Å¡akų normos, o prieÅ¡taraujančiais vieÅ¡ajai tvarkai laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. „VieÅ¡oji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, Å¡ie principai įtvirtinti teisės aktuose. Geros moralės vertinimo kriterijais taikytini visuomenėje pripažįstami moralės standartai.

VieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , geros moralės pažeidžiančių niekinių sandorių institutas yra skirtas vieÅ¡ojo intereso, t. y. ne tik privačiam asmeniui, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių, apsaugai.             Visų pirma, pažymėtina, kad pats apeliantas ir nenurodo kaip jo nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas pripažinti Kredito sutartį negaliojančia, siejasi su vieÅ¡Ä ja tvarka ir gera morale. Tuo tarpu teisėjų kolegijos įsitikinimu, net ir konstatavus minėtas apelianto nurodytas faktines aplinkybes dėl kreditorių teisių pažeidimo ar Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo, nebÅ«tų jokio pagrindo pripažinti, kad ginčijamas sandoris prieÅ¡tarauja bÅ«tent vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei, nes jis per se nėra nukreiptas pažeisti kitų asmenų, juo labiau, visuomenės interesus, nėra nepriimtinas ir moralės normų aspektu.

             Antra, apelianto argumentai apskritai nėra pagrįsti iš esmės. Apeliantas yra ne akcinė bendrovė, o viešoji įstaiga. Todėl, visų pirma, Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos apeliantui netaikytinos. Antra, Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas (net jei jis galėtų būti taikomas nagrinėjamai bylai) leidžia akcininkams įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, tačiau bendrovė neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto skolindamasi iš savo akcininkų.

Nagrinėjamu atveju apeliantas nesiskolino iÅ¡ savo akcininko, o skolinosi iÅ¡ savo dalininko akcininko, tuo tarpu minėta norma nedraudžia nei skolintis, nei įkeisti turtÄ santykiuose su savo akcininkų (dalininkų) akcininkais. Todėl pirmosios instancijos pagrįstai nekonstatavo Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo. Kitu - kreditorių teisių pažeidimo motyvų - aspektu apeliantas jokių konkrečių kreditorių ir jų teisių realių pažeidimų, sÄ lygotų ginčijamo sandorio sudarymu, ne tik neįrodė, bet ir nenurodė, o vadovaujasi nuostata, kad sandoriu „galimai buvo siekiama pažeisti ieÅ¡kovo kreditorių teises ir teisėtus interesus“ (pastebėtina, kad ir nenurodo, kas to siekė – apeliantas, atsakovas ar abu susitarę).

             Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl reikalavimo nepagrįstumo aptariamu pagrindu.              Dėl CK 1.90 straipsnio                           Pagal šio straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.

Suklydimas turi esminės reikÅ¡mės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sÄ lygų arba dėl kitos sandorio Å¡alies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrÄ jÄ reikalų padėtį, panaÅ¡ioje situacijoje sandorio nebÅ«tų sudaręs arba bÅ«tų jį sudaręs iÅ¡ esmės kitokiomis sÄ lygomis Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi Å¡alys arba vienÄ Å¡alį suklaidino kita Å¡alis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena Å¡alis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita Å¡alis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi Å¡alis įvykdytų sutartį, prieÅ¡tarautų sÄ Å¾iningumo, teisingumo ar protingumo principams (CK 1.90 str. 4 d.).

             Savo ieÅ¡kinyje dėl aptariamo sandorio negaliojimo pagrindo apeliantas buvo nurodęs motyvus, kad jis neteisingai suvokė sudaromų sandorių aplinkybes ir padarinius dėl atsakovo veiksmų (pažado suteikti paramÄ , kreditų suteikimo nevirÅ¡ijant pažadėtos paramos sumos). Taigi, apeliantas ir neteigė suklydęs dėl bÅ«tent Kredito sutarties sudarymo ar jos sÄ lygų, dėl ko, nėra pagrindo pripažinti, kad jis suklydo dėl sandorio esmės, esminių sandorio faktų, dalyko ar sÄ lygų.

Å iame kontekste pažymėtina, kad suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių rizikÄ buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, bÅ«tent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Taigi, net ir Å¡aliai suklydus dėl paties sandorio, tai dar nereiÅ¡kia, jog sandoris turi bÅ«ti pripažintas negaliojančiu neatsižvelgus į pačios Å¡alies elgesio sudarant tokį sandorį įtakÄ .

Tuo tarpu aplinkybės, susijusios su ginčijamu sandoriu – pažadas suteikti paramÄ , kreditų suteikimas nevirÅ¡ijant pažadėtos paramos sumos, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra susijusios su sandorio sudarymo motyvais, bet ne su ginčijamų sandorių esme, nes, net ir sutikus su apelianto argumentais, akivaizdu, kad tokiu atveju galima bÅ«tų manyti apie galimÄ suklydimÄ dėl paskolų grÄ Å¾inimo Å¡altinių, bet ne apie valios sudaryti Kredito sutartį trÅ«kumus.

Pažymėtina, kad ir apelianto suklydimui pagrįsti nurodomi motyvai yra visiÅ¡kai nepagrįsti – parama (5,8 mln. litų), virÅ¡ijanti suteikto kredito sumÄ (5,349 mln. litų), apeliantui faktiÅ¡kai ir buvo suteikta, didžioji jos dalis pirmajam sezonui buvo suteikta dar iki Kredito sutarties sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, jau vien paminėtos aplinkybės neteikė pagrindo konstatuoti sandorio negaliojimÄ aptariamu pagrindu, todėl kitų aplinkybių ir įrodymų, susijusių su apelianto patirtimi kreditavimo santykiuose, sprendimų dėl kredito gavimo priėmimu apelianto iniciatyva, ginčijamo sandorio sÄ lygų faktinio vykdymo grÄ Å¾inant paskolÄ , mokant palÅ«kanas ir pan., teisėjų kolegija iÅ¡samiau neiÅ¡dėsto, juo labiau, kad dalis jų teisingai yra nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad atsakovas nurodydavo kokius protokolus ar kitus dokumentus ir kaip užpildyti, niekaip nepatvirtina, kad ginčijamÄ sandorį apeliantas apskritai sudarė suklydęs dėl jo esmės ar atskirų sandorio sÄ lygų.             Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada paremta neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliantas Å¡ioje skundo dalyje nedetalizuoja, kokios konkrečiai aplinkybės nustatytos neteisingai, o, kaip jau Å¡ioje nutartyje aukščiau minėta, apeliacinės instancijos teismas tokiai iÅ¡vadai neturi pagrindo.

                          Dėl CK 1.91 straipsnio             Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos Å¡alies atstovo piktavaliÅ¡ko susitarimo su antrÄ ja Å¡alimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sÄ lygomis, gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieÅ¡kinį.

                          Visų pirma pažymėtina, kad apeliantas, kaip minėta, sandorį ginčijo ir tuo pagrindu, kad jis sudarytas dėl suklydimo. Atsakovas atsiliepime pagrįstai pažymi, kad apeliantas, reikÅ¡damas reikalavimÄ dėl sandorio negaliojimo tiek suklydimo pagrindu (CK 1.90 str.), tiek CK 1.91 straipsnio pagrindu, iÅ¡ esmės reiÅ¡kia reikalavimÄ pagrindais, paneigiančiais vienas kitÄ , nes sandoris negali bÅ«ti tuo pačiu metu negaliojantis ir dėl vienos sandorio Å¡alies suklydimo, ir dėl prieÅ¡ingos Å¡alies apgaulės.             IÅ¡ apelianto nurodomų aplinkybių matyti, kad ginčijamo sandorio negaliojimas siejamas su apgaule, ekonominiu spaudimu, sunkiomis finansinės padėties aplinkybėmis, lėmusiomis sandorio sudarymÄ labai nenaudingomis sÄ lygomis.

Å i apeliacinio skundo dalis iÅ¡ esmės grindžiama jau aptartais apelianto motyvais dėl paramos apimties, paramos ir paskolos teikimo bei paskolos grÄ Å¾inimo tvarkos, nurodoma, kad Kredito sutartis su jos papildymais buvo sudaryta atsakovo iniciatyva, naudojantis prasta apelianto finansine padėtimi ir tokiu bÅ«du priverčiant sukurti kreditavimo santykius, nors apelianto valia buvo tik paramos gavimas.              Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai nurodė teisminės praktikos taisykles, kuriomis vadovaujamasi sprendžiant sandorio pripažinimui negaliojančiu dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, susidėjusių aplinkybių, lėmusių sandorio sudarymÄ labai nenaudingomis sau sÄ lygomis, nustatinėtinas aplinkybes.

Todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Sprendime pirmosios instancijos teismas analizavo faktines aplinkybes, reikšmingas išvadoms minėtų taisyklių kontekste. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis.             Byloje nėra jokių duomenų, kad apelianto dalininko UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis, Paramos sutartis jų sudarymo metu būtų kaip nors siejama su apelianto pareiga ateityje sudaryti Kredito sutartį.

Kaip jau minėta, iÅ¡ neeilinių UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų, kuriuose fiksuoti nutarimai leisti apeliantui sudaryti Kredito sutartį ir vėlesnius papildymus, nematyti jokių sÄ sajų su Paramos sutartimi. Ji buvo sudaryta praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams ir jau gavus 2,1 mln. litų paramÄ . IÅ¡ 2006 m. lapkričio 6 d. neeilinio UAB „Arvydo Sabonio Žalgirio krepÅ¡inio centras“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad Kredito sutartimi buvo siekiama refinansuoti kito banko paskolÄ , taip pat naudoti paskolÄ apyvartinėms lėšoms „Žalgirio“ komandos reikmėms (t. 3, b.l. 147-151).

Visus kitus Kredito sutarties papildymus buvo leidžiama sudaryti taip pat „Žalgirio“ komandos reikmėms bei atsiskaitymui su kitais kreditoriais (t. 3, 154-170). Akivaizdu, kad poreikis gauti papildomai lėšų apeliantui buvo, tačiau jokie įrodymai nepatvirtina, kad buvo bÅ«tinumas jas gauti tik iÅ¡ atsakovo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jokių tyčinių atsakovo veiksmų, nukreiptų į kredito gavimÄ iÅ¡ atsakovo, nėra nustatyta, taigi, nenustačius tokių veiksmų (o tik tokių veiksmų nustatymas gali sÄ lygoti apgaulės ar ekonominio spaudimo konstatavimÄ ), nėra pagrindo iÅ¡vadai dėl galimybės pripažinti sandorį negaliojančiu.

Taip pat negalima pripažinti kad sandoris buvo sudarytas dėl susidėjusių aplinkybių, privertusių sandorio sudarymÄ labai nenaudingomis sau sÄ lygomis, nes, net ir sutikus, kad finansinė apelianto padėtis buvo nuolat sudėtinga, tai nereiÅ¡kė, kad apeliantas buvo priverstas kreditavimÄ gauti tik iÅ¡ apelianto ir, dar daugiau, kredito gavimo sÄ lygos buvo apeliantui ne tik nenaudingos, bet ir labai nenaudingos - į bylÄ nėra pateikta įrodymų ne tik apie sandorio aiÅ¡kų (labai) nenaudingumÄ , bet apie jo nenaudingumÄ apskritai, to iÅ¡ esmės nenurodo ir pats apeliantas, o iÅ¡ nevienkartinio kreditų grÄ Å¾inimo terminų pratęsinėjimo galima manyti netgi prieÅ¡ingai.

Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis.              Dėl Kredito sutarties papildomų susitarimų Nr. 2 ir Nr. 4             Šiuos susitarimus apeliantas prašė pripažinti apsimestiniais, jų pagrindu gautas lėšas (3 mln. litų) laikyti apeliantui suteikta parama.             CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį Å¡alys iÅ¡ tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Taigi, apeliantas, reikÅ¡damas aptariamÄ reikalavimÄ , siekia įrodyti, kad Kredito sutarties papildomi susitarimai Nr. 2 ir Nr. 4 faktiÅ¡kai reiÅ¡kia ne apelianto kreditavimÄ , o paramos suteikimÄ .

Pažymėtina, jog tokiu atveju jis turėtų įrodyti ne tik tai, kad Kredito sutarties papildymų metu jis turėjo galvoje paramos, o ne paskolos gavimÄ , bet tÄ patį turėjo galvoje ir atsakovas. Tuo tarpu tokio atsakovo ketinimo – teikti paramÄ dengiant tai Kredito sutarties papildymais (minėta, kad visÄ Kredito sutartį apeliantas ieÅ¡kiniu neprašė pripažinti apsimestiniu sandoriu) – nei atsakovas patvirtino, nei apeliantas, atsakovui tai neigiant, įrodė: byloje ne tik nėra įrodymų, patvirtinančių tokį atsakovo ketinimÄ , kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bet ir įrodymų, patvirtinančių paties apelianto tokį Kredito sutarties papildymų (kaip paramos teikimÄ ) suvokimÄ , jis iÅ¡dėstytas tik ieÅ¡kinyje.

Pastebėtina, kad net paties apelianto liudytojai nenurodo, jog ginčijamus sandorius jie vertino ne kaip paskolÄ , o paramÄ , paties apelianto finansinėje atskaitomybėje visos paskolos sumos atsispindi kaip paskoliniai įsipareigojimai atsakovui (t. 1, b.l. 86-116). Be to, ginčijami susitarimai sudaryti atitinkamai 2007 m. rugpjūčio 17 d. ir 2008 m. sausio 17 d., t.y. kai pirmajam sezonui parama jau buvo suteikta. AntrÄ kartÄ parama buvo suteikta 2008 m. kovo 17 d. ir tarp Å¡alių nėra ginčo, kad ji buvo suteikta antrajam sezonui.

Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad antrajam sezonui parama buvo suteikta du kartus (vienÄ kartÄ -ginčijamais susitarimais, kitÄ kartÄ - Paramos sutarties pagrindu). Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ginčijamais susitarimais buvo suteikta parama trečiajam sezonui, nes dėl to Å¡alys, kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, taip ir nesusitarė. Be to, apeliantas ir nenurodo argumentų, kodėl paramÄ apskritai reikėjo dengti ginčijamais kreditavimo susitarimais, o ne teikti Å¡iais susitarimais perduotas lėšas iÅ¡ karto paramos pavidalu.

Jau vien dėl paminėtų aplinkybių (nekartojant kitų pirmosios instancijos teismo argumentų, kurių kritikos apeliantas savo skunde faktiÅ¡kai neiÅ¡sakė) teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl reikalavimo nepagrįstumo.              Dėl skundžiamo sprendimo tinkamo motyvavimo nebuvimo (apeliacinio skundo 3 p.)             ŠiÄ apeliacinio skundo dalį apeliantas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iÅ¡ esmės dėstė atsakovo nurodomus argumentus, nenurodydamas savo papildomų argumentų, nepasisakė dėl apelianto teiktų įrodymų (liudytojų parodymų, finansinės atskaitomybės dokumentų) vertinimo ir atmetimo.

Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentÄ .              Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvacijos iÅ¡samumo aspektu pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko sprendimas turėtų bÅ«ti naikinamas. Visų pirma pažymėtina, kad bet kuriuo atveju procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl Å¡io pažeidimo galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).

Kaip minėta, apeliacinio skundo argumentai kitokioms iÅ¡vadoms, negu padarytos pirmosios instancijos teisme dėl bylos esmės, neteikia. Antra, proceso normos nereikalauja sprendime perteikti kiekvieno įrodymo turinį ir dėl kiekvieno iÅ¡ jų, nepriklausomai nuo įrodomosios galios, pasisakyti sprendime atskirai, t.y. teismas glausta forma motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti nustatytas aplinkybes, pateikti įrodymų vertinimÄ , argumentus, dėl kurių atmeta kai kuriuos įrodymus (CPK 270 str. 3 d. 1–3 p.).

Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime lygiai taip pat nedetalizavo ir atsakovo liudytojų parodymų. Teismas aptarė visus ieÅ¡kinyje nurodytus sandorio negaliojimo pagrindus ir nustatė jų nebuvimÄ remdamasis byloje esančiais duomenimis, nurodė argumentus ir raÅ¡ytinius įrodymus, kuriais remdamasis nesutiko su apelianto argumentais (kas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia ir nesutikimÄ su Å¡iuos argumentus grindžiančiais įrodymais), sprendime ir nėra nurodyta, kad kokie nors įrodymai yra apskritai atmetami.

Tuo tarpu tai, kad teismas iÅ¡ esmės sutiko su atsakovo argumentacija, negali bÅ«ti vertinama kaip procesinių normų pažeidimas, nes jokia norma nenustato pareigos teismui pateikti bÅ«tinai tik kitokiÄ argumentacijÄ negu yra pagrįstai teikiama vienos iÅ¡ Å¡alių.              Dėl aukščiau iÅ¡dėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė sandorių negaliojimÄ reglamentuojančias materialinės teisės normas, taip pat nepadarė procesinių normų pažeidimų, kurios sÄ lygotų sprendimo naikinimÄ ar keitimÄ .

Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,              n u t a r i a :              Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                                                                                                                         Teisėjai                                                    Algirdas GailiÅ«nas                                                                               Danutė GasiÅ«nienė                                                                                                        Alvydas PoÅ¡kus                                                                                                                                                                                         Â