2017-04-12 Nr. AB-8288-3-61-3-05183-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-415-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05183-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (toliau – ir valstybinė pensija), susidariusią taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas, už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Paaiškino, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinąjį įstatymą ir sumažinta, todėl prašė priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjo teigimu, valstybinių pensijų mažinimas nepagrįstai buvo pratęstas, pažeidžiant pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos ribojimo 2012–2013 metais, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama taikant tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šis reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47–49), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas, atmesdamas skundą, pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos valstybinės pensijos išmokas, nepagrįstai ribojo konstitucinę teisę į nuosavybę. Pažymi, kad socialinio draudimo pensijų gavėjams pensijos nuo 2012 m. sausio 1 d. mokamos pilna apimtimi, tačiau Lietuvos valstybė, pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, apeliantui valstybinės pensijos dalies negrąžino. Mano, jog neteisinga, jog valstybinių pensijų gavėjams, kurių pensijos sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nenumatytas kompensavimo mechanizmas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčo laikotarpiu perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Be to, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatyme numatyta, jog kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas P. V. siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius