A-552-122-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -122/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00512-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei

dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. G.,

atsakovo atstovei Jurgitai Čepaitienei, vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. įmonės „Skridinys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. įmonės „Skridinys“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinė ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. įmonė „Skridinys“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-4, 25-28) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (8.5) 3-78925; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (9.8) I-601.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. liepos 13 d. gavo atsakovo raginimą dėl skolos sumokėjimo už privalomąjį sveikatos draudimą (toliau – ir PSD), kuriame buvo nurodyta, kad įmonė nemokėjo PSD įmokų laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – 432 Lt bei nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. – 432 Lt. Iš viso įmonės skola už PSD įmokas – 864 Lt. Pareiškėjas 2011 m. liepos 27 d. raštu kreipėsi į atsakovą, kuriame nurodė, jog nesutinka su atsakovu priskaičiuotomis PSD įmokomis. Pažymėjo, kad atsakymą gavo tik po penkių mėnesių, kuriame papildomai buvo priskaičiuotos PSD įmokos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.

– 144 Lt. Nurodė, kad su ginčijamais sprendimais nesutinka, nes laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki dabar V. G. yra nedirbantis asmuo ir darbo biržoje buvo užsiregistravęs nuo 2010 m. gegužės 7 d., kuomet galiojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.), kuris suteikė teisę nemokėti PSD įmokų. Teigė, kad įmokos buvo priskaičiuotos, nes Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ligonių kasa) neturėjo duomenų, kad V. G. buvo atleistas nuo PSD įmokų.

Pažymėjo, kad V. G. neturėjo pareigos pateikti jokių duomenų, o už tai, kad duomenys nebuvo pateikti, jis neatsako. Pabrėžė, kad visus dokumentus iš Vilniaus teritorinės darbo biržos pristatė, todėl turėjo būti atleistas nuo PSD įmokų. Pažymėjo, kad vienerius metus ne kartą keitėsi teisinis reguliavimas, o pareiškėjas apie tai nebuvo informuotas, todėl mano, kad VSDFV bei Vilniaus teritorinė darbo birža turi atsakyti už savo klaidas dėl PSD įmokų priskaičiavimo. Nurodė, kad buvo priverstas sustabdyti įmonės veiklą, todėl su prašymu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, kad laikinai būtų sustabdyta V.

G. įmonės „Skridinys“ veikla. Pažymėjo, kad įmonės veikla nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. yra laikinai sustabdyta, todėl nuo PSD įmokų mokėjimo įmonė buvo atleista. Nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 482 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.) individualių įmonių savininkai PSD įmokų galėjo nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir tai yra deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Taip pat PSD įmokų galėjo nemokėti individualios įmonės, kurios nevykdo veiklos ir yra įregistravusios likviduojamos įmonės statusą iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. gegužės 7 d. yra užsiregistravęs darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. kaip nedirbantis asmuo turėjo būti atleistas nuo PSD įmokų mokėjimo. Pabrėžė, kad darbo birža slepia informaciją, kad V. G. buvo atleistas nuo PSD įmokų ir teikia neteisingus duomenis, kad nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. neturėjo bedarbio statuso.

Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius turėjo informuoti įmonės savininką, jog jis nėra atleistas nuo PSD įmokų mokėjimo taip pat turėjo informuoti, kad norint, jog savininkas būtų atleistas nuo PSD įmokų mokėjimo turi būti suteiktas bedarbio statusas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 33-37) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra deklaravęs veiklos laikiną nevykdymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., todėl vadovaujantis VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m birželio 30 d.) ir Taisyklių 482 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 14 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.) nuostatomis, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. PSD įmokos už V. G. įmonės „Skridinys“ savininką nebuvo skaičiuojamos. Pabrėžė, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems savarankiškai dirbančių asmenų valstybinį socialinį draudimą, V.

G. įmonei „Skridinys“ atsirado prievolė kiekvieną mėnesį mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už įmonės savininką. Pažymėjo, kad nors V. G. įmonė „Skridinys“ buvo įregistravusi laikiną veiklos nevykdymą, nuo 2010 m. liepos 1 d. privalėjo mokėti PSD įmokas už įmonės savininką, kadangi Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, V. G. įmonės „Skridinys“ savininkas V. G. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nebuvo draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu.

Nurodė, kad įmonei nesumokėjus PSD įmokų už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., VSDFV Vilniaus skyrius įmonei išsiuntė 2011 m. liepos 13 d. raginimą Nr. (8.5) R-7673 „Dėl V. G. įmonės „Skridinys“ skolos sumokėjimo, kuriuo informavo, kad yra susidaręs 864 Lt dydžio PSD įmokų įsiskolinimas. Kartu su raginimu buvo pateiktas ir paaiškinimas dėl susidariusios skolos mokėjimo atidėjimo tuo atveju, jei draudėjas negali sumokėti nurodytos sumos per nurodytą terminą. 2011 m. liepos 28 d. VSDFV Vilniaus skyrius gavo įmonės 2011 m. liepos 26 d. pareiškimą, kuriuo draudėjas prašė išaiškinti apie skolos susidarymą ir atleisti nuo 864 Lt PSD įmokų skolos sumokėjimo.

Pareiškime nurodė, kad įmonės veikla laikinai yra sustabdyta, o savininkas V. G. nuo 2010 m. gegužės 7 d. yra užsiregistravęs Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, todėl jis neprivalėjo mokėti PSD įmokų. Prie pareiškimo buvo pateikta Vilniaus teritorinės darbo biržos pažymos ieškantiems darbo Nr. w/1-14869 kopija. Pažymėjo, kad minėtoje pažymoje buvo nurodyta, jog V. G. yra įregistruotas kaip asmuo ieškantis darbo, o pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 patvirtinto „Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo“ (Žin., 2009, Nr. 95-4044) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 19 d.), asmenys vykdantys individualią veiklą, nebuvo priskiriami prie nedirbančių asmenų, todėl jie nebuvo draudžiami pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktą privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis.

Nuo 2011 m. liepos 20 d. įsigaliojus Tvarkos aprašo pakeitimams, prie nedirbančių asmenų priskiriami ir individualių įmonių, kurioms suteiktas likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statusas, bei kurios laikinai nevykdo veiklos, savininkai. Pabrėžė, kad individualios įmonės savininkai, kurių įmonių veikla yra laikinai sustabdyta, valstybės lėšomis privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami tik nuo 2011 m. liepos 20 d. ir tik tokiu atveju, jei jie yra įregistruoti teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbiai. Pažymėjo, kad V.

G. nuo 2010 m. gegužės 7 d. Vilniaus teritorinėje biržoje buvo užregistruotas kaip ieškantis darbo asmuo ir laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas privalomojo sveikatos draudimu nebuvo draudžiamas. V. G. minėtu laikotarpiu buvo suteiktas ne bedarbio statusas, o ieškančio darbo asmens statusas ir tik nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. teritorinėje darbo biržoje buvo užregistruotas kaip bedarbis, todėl nuo 2010 m. liepos 1 d. už įmonės savininką privalu buvo mokėti PSD įmokas.

Atsakovas, įvertinęs visą surinktą informaciją, 2011 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (8.5) 3-78925 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo“ informavo pareiškėją, jog įmonės PSD įmokų skola už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. – 864 Lt ir už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. – 144 Lt, viso įmonės įsiskolinimas – 1 008 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 51–53) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o savo poziciją grindė iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir atsakovas. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra laikinai sustabdęs veiklą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., todėl pagal VSD įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., PSD įmokų galėjo nemokėti, tačiau prievolė mokėti PSD įmokas atsirado nuo 2010 m. liepos 1 d., įsigaliojus VSD įstatymo naujai redakcijai. Nurodė, kad duomenis apie asmenis, kurie yra draudžiami sveikatos draudimu valstybės lėšomis, VSDFV gauna iš Ligonių kasos. VSDFV Vilniaus skyrius duomenų apie tai, kad V. G. yra draudžiamas sveikatos draudimu valstybės lėšomis, iš Ligonių kasos nebuvo gavęs, todėl PSD įmokos priskaičiuotos teisingai. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė informaciją, kad V. G. privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis kaip nedirbantis darbingo amžiaus asmuo apdraustas nuo 2011 m. rugsėjo 15 d., todėl PSD įmokų galėjo nemokėti tik nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 70–73) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad net dirbantys, taip pat negaunantys kitokio pobūdžio pajamų ir valstybės lėšomis neapdrausti privalomuoju sveikatos draudimu asmenys (tarp jų ir neregistruoti darbo biržoje) privalo mokėti 9 procentų dvylikos minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių įmokos mokėjimo dieną, dydžio PSD įmokas. Pažymėjo, kad vadovaujantis visuotinumo bei solidarumo principais, visi nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys privalo mokėti PSD įmokas. Pabrėžė, kad individualios įmonės savininkas, norintis užsiregistruoti teritorinėje darbo biržoje „bedarbiu“ ir tokiu būdu būti draustu privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, šį statusą galėjo įgyti tik tuomet, jei jo individualiai įmonei Juridinių asmenų registre būtų suteiktas likviduojamos įmonės statusas, o ne sustabdyta įmonės veikla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 86-91) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (27.235.)-308-2504 pareiškėjo veikla yra laikinai sustabdyta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (b. l. 11), kad įmonės savininkas V. G. nuo 2010 m. gegužės 7 d. yra užsiregistravęs Vilniaus teritorinėje darbo biržoje kaip asmuo ieškantis darbo (b. l. 7-8, 42). Pagal Tvarkos aprašo 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 19 d.), asmenys, vykdantys individualią veiklą, nėra priskiriami prie nedirbančių asmenų, todėl jie nėra draudžiami pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktą privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis. Tik 2011 m. liepos 20 d. įsigaliojus minėto aprašo pakeitimams, prie nedirbančių asmenų priskiriami ir įmonių, kurios laikinai nevykdo veiklos ir tai yra tinkamai deklaravę, savininkai.

Pažymėjo, kad V. G. tik nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. teritorinėje biržoje registruotas kaip bedarbis (b. l. 46), todėl pareiškėjo argumentas, kad jis turėjo būti atleistas nuo PSD įmokų mokėjimo ginčo laikotarpiais, nes įmonės savininkas nuo 2010 m. gegužės 7 d. buvo užsiregistravęs darbo biržoje, atmetė kaip nepagrįstus. Atkreipė dėmesį, kad tarp šalių nėra ginčo, kad V. G. buvo registruotas darbo biržoje, tačiau šalių pozicijos skiriasi dėl V. G. suteikto statuso. Nurodė, kad teismo vertinimu, surinkti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, kad V. G. nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriuje buvo registruotas kaip dirbantis ir ieškantis darbo asmuo (b. l. 46). Laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad atsakovas turėjo informuoti pareiškėją apie tai, kad pasikeitė teisinis reglamentavimas bei apie tai, jog norint nemokėti PSD įmokų, įmonės savininkas turėjo registruotis darbo biržoje kaip bedarbis, nes nei vienas teisės aktas tokios pareigos atsakovui nenustato. Pabrėžė, kad visi teisės aktų pakeitimai bei įsigaliojusios naujos teisės aktų nuostatos buvo skelbiamos įstatymo nustatyta tvarka, todėl preziumuojama, kad teisės aktų nuostatos pareiškėjai turėjo būti žinomos. Nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokesčių visuotinio privalomumo principas yra suprantamas kaip kiekvieno mokesčių mokėtojo prievolė mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikantis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Atkreipė dėmesį, kad Taisyklių 482 punktas nustatė, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 14 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.). Pažymėjo, kad tų pačių taisyklių 482 punktas nustato (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 24 d.), kad individualių įmonių savininkai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1–48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą. Individuali įmonė ar ūkinė bendrija taip pat laikoma nevykdančia veiklos, jeigu iki 2008 m. gruodžio 31 d. jai buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas, o visi jos darbuotojai atleisti iš darbo.

Vadovaudamasis VSD įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, 4 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 4 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 4 ir 5 dalių, 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Taisyklių 482 punkto nuostatose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pagal VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.) privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėti neturėjo, nes pareiškėjas veiklos laikinai nevykdė ir tai yra deklaravęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Prievolė mokėti individualios įmonės savininko PSD įmokas atsirado, įsigaliojus VSD įstatymo 2010 m. liepos 1 d. redakcijai, kurio 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos. Šiame punkte nurodytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazę sudaro minimalioji mėnesinė alga.

Teismas, įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus bei PSD įmokas reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. laikinai nevykdančių veiklos individualių įmonių savininkai, neatitinkantys Taisyklių 482 punkte numatytų sąlygų, nedrausti pagal Sveikatos draudimo įstatymą, neregistruoti teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbiai, privalėjo mokėti PSD įmokas. Todėl pripažino, kad ginčijami 2011 m. gruodžio 20 d. VSDFV Vilniaus skyriaus bei 2012 m. vasario 3 d. VSDFV sprendimai dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo yra teisėti bei pagrįsti, todėl jų naikinti pagrindo nėra.

III. Pareiškėjas V. G. įmonė „Skridinys“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad remiantis Vilniaus teritorinės darbo biržos pažyma ieškantiems darbo Nr. w/1-14869, V. G. yra įregistruotas kaip asmuo ieškantis darbo, o pagal Tvarkos 2 punktą (redakcija galiojusi iki 2011 m. liepos 19 d.), asmenys vykdantys individualią veiklą, nebuvo priskiriami prie nedirbančių asmenų, todėl jie pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktą privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis nebuvo draudžiami.

2. Teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, kad buvo laikinai pristabdyta įmonės veikla (pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos išduota leidimą) ir ji nedirbo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. neturėjo darbuotojų ir nevykdė darbo veiklos, todėl įmonės savininkas neturi uždarbio šaltinio, neturi galimybės įsidarbinti, yra užregistruotas biržoje kaip ieškantis darbo asmuo ir kaip įmonės savininkas faktiškai yra bedarbis. Jo nuomone, negalima prilyginti įmonės laikinai sustabdžiusios veiklą su laikinai nevykdančia veiklos. Laikinai nevykdančios veiklos įmonės savininkui priklausomai nuo pervestos sumos už Valstybinę socialinę draudimo įmoką paskaičiuojamos pensijų įmokos ir įskaičiuojamas darbo stažas, o taip pat savininkas turi PSD našumo įmoką, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

3. Nutarimu dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. A1-473 „Dėl darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo pakeitimo“, įsigaliojusio nuo 2011 m. birželio 28 d., įtvirtinta kad įmonės, nesiverčiančios individualia veikla ir tai deklaravusios Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu, savininkas atleistas nuo PSD įmokų mokėjimo. Tokiu būdu šis įsakymas patvirtino, kad esant tiems patiems dokumentams, anksčiau pateiktiems darbo biržai, įmonės savininkui buvo suteiktas „bedarbio“ statusas.

4. Skola už PSD įmokų mokėjimą apeliantui nepagrįstai pateikta ne už kiekvienus metus atskirai, o kartu už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Atsakovo pasiteisinimas, kad duomenis apie PSD įmokų apmokėjimą gauna iš ligonių kasų ir kai juos gauna, tada pateikia pretenzijas, neatitinka tikrovės, kadangi informacija apie PSD įmokų neapmokėjimą yra informacinės sistemos duomenų bazėje „Svedra“, šią informaciją laiku gauna VSDF Vilniaus skyrius. Mano, kad tokie veiksmai buvo atlikti su tikslu, kad V. G. neturėtų informacijos, o vėliau išieškoti kuo didesnę sumą už PSD įmokų apmokėjimą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 87-89) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją.

Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuo 2010 m. liepos 1 d. pasikeitus privalomojo sveikatos draudimo įmokas reglamentuojančioms teisės normoms, apeliantui atsirado prievolė kiekvieną mėnesį mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už įmonės savininką kadangi, V. G. įmonės „Skridinys“ savininkas privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo laikotarpiu neatitiko Taisyklių 482 nustatytų sąlygų, kurioms esant individualių įmonių savininkai gali nemokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat, priešingai nei nurodo apeliantas, įmonės savininkas nebuvo draustas sveikatos draudimu valstybės lėšomis (ginčo teritorinėje darbo biržoje nebuvo registruotas kaip bedarbis). Pažymi, kad V. G. teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbis buvo registruotas tik 2011 m. rugsėjo 13 d., todėl vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktu privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis draudžiamas tik nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 110-111) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir palaiko atsakovo argumentus. Papildomai pažymi, kad tik nuo 2011 m. liepos 20 d., įsigaliojus Tvarkos aprašo pakeitimams (Žin., 2011, Nr. 91-4363), individualios įmonės savininkai, kurių įmonių veikla yra laikinai sustabdyta, gali būti draudžiami sveikatos draudimu valstybės lėšomis, jeigu jie yra įregistruoti darbo biržoje kaip nedirbantys asmenys. VSDFV nuomone, apelianto skunde dėstomi teiginiai prieštarauja lex retro non agit principui, nes siekiama, kad minėto Tvarkos aprašo nuostatos, kurios įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 20 d., individualios įmonės savininkui būtų pritaikytos už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 7 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 113-116) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir palaiko atsakovo argumentus. Papildomai pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atitiko minėtas Taisyklių 48.1-48.3 punktuose numatytas sąlygas ar buvo apdraustas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą, todėl skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, o teismo išvada, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. laikinai nevykdančių veiklos individualių įmonių savininkai, neatitinkantys Taisyklių 482 punkte numatytų sąlygų, privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir teisės aktų nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl individualios įmonės, kuri laikinai nevykdė veiklos, savininko pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas 2010 m. liepos 1 d. - 2011 m. birželio 30 d. laikotarpiu.

Pareiškėjas teigia, kad jis minėtu laikotarpiu buvo registruotas darbo biržoje, įmonės veikla buvo sustabdyta, todėl jis neprivalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (8.5) 3-78925 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (9.8) I-601 nurodė, kad įmonės savininkas minėtu laikotarpiu buvo registruotas darbo biržoje ne kaip bedarbis, o kaip dirbantis ir darbo ieškantis asmuo, jis nebuvo draudžiamas valstybės lėšomis, todėl individuali įmonė privalomojo sveikatos draudimo įmokas privalėjo mokėti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir konstatavo, kad minėti atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland, pareiškimo Nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain, pareiškimo Nr. 30544/96).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas V. G. įmonė „Skridinys“ buvo sustabdęs savo veiklą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (b. l. 11). VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. liepos 13 d. išsiuntė pareiškėjui raginimą Nr. (8.5) R-7673 dėl V. G. įmonės „Skridinys“ skolos sumokėjimo, kuriuo pranešė, jog įmonė iki 2011 m. liepos 13 d. privalėjo sumokėti 864,00 Lt skolą (b. l. 13). VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (8.5) 3-78925 nurodė, kad PSD įmokų skola 864,00 Lt nustatyta už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., nes Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nėra duomenų apie tai, kad V. G. būtų apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu (laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.). Pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo PSD įmokų skola yra 1008,00 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 16-17). Pareiškėjas 2012 m. sausio 8 d. skundu kreipėsi į VSDFV ir prašė priskaičiuotą PSD įmokų skolą panaikinti (b. l. 18-19). VSDFV 2012 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. (9.8) I-601, kuriame nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai priskaičiavo įmonei individualios įmonės savininko 1008,00 Lt PSD įmokų skolą (b. l. 20-21).

Pareiškėjas teigia, jog V. G. buvo registruotas darbo biržoje kaip bedarbis nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d., o atsakovas, kuriam pritarė pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad V. G. buvo registruotas kaip dirbantis ir darbo ieškantis asmuo. Byloje esantys duomenys (b. l. 46) patvirtina, jog V. G. buvo registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. kaip dirbantis ir darbo ieškantis asmuo, o nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo registruotas kaip bedarbis.

Pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu keitėsi teisinis reglamentavimas, apibrėžiantis nedirbančio asmens sąvoką. Iki 2011 m. liepos 20 d. galiojo Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473, redakcija, numačiusi, jog nedirbantis asmuo – neturintis darbo (darbo santykių), nesiverčiantis individualia veikla (įskaitant individualių įmonių, kurioms Juridinių asmenų registre yra suteiktas likviduojamos įmonės statusas, savininkus), neturintis ūkininko statuso, nesantis ūkininko partneriu ar žemės ūkio veiklos subjektu. Tik nuo 2011 m. liepos 20 d. įsigaliojo tos pačios teisės normos pakeitimas, nustatęs, jog nedirbantis asmuo – neturintis darbo (darbo santykių), nesiverčiantis individualia veikla (įskaitant individualių įmonių, kurioms Juridinių asmenų registre yra suteiktas likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statusas, bei kurios laikinai nevykdo veiklos ir tai yra deklaravę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, savininkus), neįrašytas į kitam asmeniui išduotą verslo liudijimą, neturintis ūkininko statuso, nesantis ūkininko partneriu ar žemės ūkio veiklos subjektu. Taigi tik nuo 2011 m. liepos 20 d. apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis nedirbančiais asmenimis Sveikatos draudimo įstatymo ir Taisyklių 482 punkto prasme tapo ir individualių įmonių, kurios laikinai nevykdo veiklos, ir tai yra deklaravę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, savininkai. Atsižvelgiant į šiuos teisinio reglamentavimo pakeitimus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog V. G. pagal galiojantį teisinį reglamentavimą esant įregistruotam kaip dirbančiam ir darbo ieškančiam asmeniui, privalomo sveikatos draudimo įmokos 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. buvo priskaičiuotos teisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių mokėtojas nustatomas remiantis tuo metu galiojančiomis teisės normomis, o mokesčių teisės normos, išplečiančios neapmokestinamų asmenų ratą, atgal negalioja.

Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, susijusiems su tuo, jog atsakovui teisės aktai nenumatė pareigos atskirai informuoti pareiškėją apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, o visi nagrinėjamu atveju taikytini teisės aktai buvo paskelbti nustatyta tvarka.

Vis dėlto teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovo VSDF Vilniaus skyriaus elgesį bendraujant su pareiškėju, t. y. tai, jog atsakymas į pareiškėjo skundą buvo pateiktas tik po 5 mėnesių nuo skundo gavimo, nors Viešojo administravimo 31 straipsnyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d.) nustatytas 20 dienų terminas administracinės procedūros sprendimui priimti. Vis dėlto ši aplinkybė neturi įtakos pareiškėjo pareigai mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį pagal atitinkamu metu galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas byloje neprašo priteisti žalos atlyginimo dėl atsakovo veiksmų, t. y. pavėluoto atsakymo, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti ginčijamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. G. įmonės „Skridinys“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius