d43f1e9e-6bbd-434f-a76b-9369df548ced · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas L. Pauliukėnas             Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-557/2017Teisėjas V. Gedeikis             Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59333-2016-5              Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.6.2.2;2.4.6.3.2.;2.1.7.4.1. 2.4.6.4.3.;2.4.7 KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkričio 16 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio,sekretoriaujant Irinai Fiodorovai, Danutei Klimašauskaitei, Vitai Diekontienei,dalyvaujant prokurorams Kristinai Blinstrubienei, Irenai Dačkauskienei, Mindaugui Vilniui,nuteistajai A.

R. ir jos gynėjai AuÅ¡rinei Zaburienei,nukentėjusiojo L. M. atstovo pagal įstatymÄ V. M. įgaliotajam atstovui Vidmantui Stonkui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios A. R. apeliacinį skundÄ dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteista pagal BK 140 str. 3 d. (2016-12-19 epizodas) 10 MGL bauda, pagal BK 140 str. 3 d. (2016-12-20 epizodas) 10 MGL bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., nuteistajai galutine subendrinta bausme paskirta 20 MGL (753,20 Eur) bauda, kuriÄ nuteistoji turi savanoriÅ¡kai sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : A. R. nuteista už tai, kad 2016-12-19, apie 18 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), smurtaudama sugriebė už rankos ir nutempė prie lovos savo mažametį sÅ«nų L. M., gim. 2005-01-28, paėmusi už kaklo stipriai jį suspaudė ir nuvertė sÅ«nų ant lovos, delnu trenkė vienÄ kartÄ Ä¯ rankÄ , taip mažamečiam nukentėjusiajam L. M. sukėlė fizinį skausmÄ .Be to, ji nuteista ir už tai, kad 2016-12-20, apie 7.30 val., tame pat bute smurtaudama trenkė delnu daugiau kaip vienÄ kartÄ per galvÄ savo mažamečiam sÅ«nui L.

M., taip mažamečiam nukentėjusiajam L. M. sukėlė fizinį skausmÄ .Apeliaciniu skundu nuteistoji A. R. praÅ¡o panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jÄ iÅ¡teisinti bei priteisti patirtas atstovavimo iÅ¡laidas. Nurodo, kad nuosprendis iÅ¡ esmės yra nemotyvuotas, priimtas neįvertinus visų bylos aplinkybių, teismas padarė bylos duomenų neatitinkančias iÅ¡vadas, priimtas teismo nuosprendis yra neteisingas, todėl A. R. turėtų bÅ«ti iÅ¡teisinta, nes nusikaltimo, už kurį yra pripažinta kalta, nėra padariusi.

Pažymi, jog pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir tik jeigu veikos padarymo metu iÅ¡ jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiÅ¡kia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sÄ moningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali bÅ«ti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ arba baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Be to, tiek pagal BPK bendrÄ sias normas, tiek pagal LAT formuojamÄ praktikÄ ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, bÅ«tų pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visu bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, o įrodymai turi bÅ«ti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma, argumentuojant, ar įrodymų visuma yra pakankama reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti (LAT nutartis Nr. 2K-152/2011).Pabrėžia, jog kaltinimai A. R. padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 str. 3 d., yra visiÅ¡kai nepagrįsti ir neįrodyti.

Visų pirma pažymi, jog byloje yra nagrinėjami du epizodai, t. y. nuteistosios tariamas smurtavimas prieÅ¡ mažametį sÅ«nų L. M. 2016-12-19, apie 18 val., ir 2016-12-20, apie 7.30 val. Tačiau teismas neatsižvelgė į nuteistosios paaiÅ¡kinimus, kad jeigu, teismo nuomone, ir buvo padarytas nusikaltimas, tai galima kalbėti tik apie 2016-12-20 rytÄ , nes 2016-12-19 vakare jokio smurto nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu nuteistoji paaiÅ¡kino, kad 2017-12-19, apie 18 val., ji pareikalavo, kad L. M. iÅ¡valytų namuose auginamo Å¡uniuko pridergtas vietas, nes į laukÄ Å¡uniuko L.

M. taip ir nebuvo iÅ¡vedęs, nors tai yra jo pareiga. Tačiau L. M. mamos nepaklausė, Å¡uniuko padarytos netvarkos nesutvarkė, o užsidarė savo kambaryje, taip akivaizdžiai ignoruodamas nuteistosios paliepimus. Jokio paėmimo už kaklo ar vertimo laižyti Å¡uns ar katino Å¡lapimÄ , kaip nurodoma kaltinamajame akte, nebuvo ir negalėjo bÅ«ti, nes Å¡eimoje iÅ¡ viso niekada nė prieÅ¡ vienÄ Å¡eimos narį nebuvo ir nėra vartojamas joks smurtas, tuo labiau fizinis smurtas (iÅ¡skyrus V. M. psichologinį smurtÄ prieÅ¡ A.

R.). Dėl to kaltinamajame akte nurodyto epizodo 2016-12-19 vakare iÅ¡ viso nebuvo, įrodymų, paneigiančių nuteistosios duodamus paaiÅ¡kinimus, byloje nėra. Todėl A. R. negali bÅ«ti nuteista už tai, ko nepadarė.Nuteistoji bylos nagrinėjimo metu pripažino ir patvirtino, kad 2016-12-20 ryte tarp jos ir jos sÅ«naus L. M. įvyko ginčas, kurio metu ji tvirtai suėmė sÅ«nų už rankos ir per prievartÄ pasodino ant lovos. Jokio daužymo delnu per galvÄ ar bandymo trenkti vaikui nebuvo ir negalėjo bÅ«ti, nes, kaip jau minėta, Å¡eimoje tokių dalykų iÅ¡ viso nebÅ«davo.

Tai, jog įvyko abu epizodai, apylinkės teismas grindžia tik L. M. duotais parodymais, kuriais netikėti, anot teismo, nėra jokio pagrindo. Apeliantė nurodo, kad teismas visiÅ¡kai nevertino to, kad parodymų davimo metu L. M. gyveno (ir Å¡iuo metu gyvena) pas savo tėvÄ V. M. ir Å¡is turi jam visiÅ¡kÄ Ä¯takÄ . Teismas nevertino ir bylos nagrinėjimo metu nuteistosios duotų paaiÅ¡kinimų, kad tokiomis priemonėmis (baudžiamosios bylos iÅ¡kėlimu ir manipuliuodamas nepilnamečiu sÅ«numi) buvęs sutuoktinis V.

M. kerÅ¡ija už tai, kad nuteistoji iÅ¡drįso pradėti santuokos nutraukimo procesÄ ir papraÅ¡yti teismo nepilnamečių vaikų L. M. ir A. M. gyvenamÄ jÄ vietÄ nustatyti su motina (nuteistÄ ja A. R.). Plungės rajono apylinkės teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-31-514/2016 vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su motina. BÅ«tent po tokio teismo sprendimo buvęs sutuoktinis V. M. pradėjo kaltinti A. R. netinkama vaikų priežiÅ«ra, auklėjimu ir pan., kol galiausiai rado progÄ pateikti pareiÅ¡kimÄ policijai ir apkaltinti A.

R. fizinio skausmo sukėlimu mažamečiam sÅ«nui L. M..Be to, nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimÄ ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ pagal BK 140 str. 3 d. kyla tam, kas BK 140 str. 1 d. nurodytÄ veikÄ (fizinio skausmo sukėlimas muÅ¡ant ar kitaip smurtaujant) padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiÅ¡kia muÅ¡imu ar kitokiu smurtavimu, dėl to mažamečiui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas.

Å ios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiÅ¡kia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 3 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingÄ savo nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingÄ savo nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sÄ moningai leidžia jiems atsirasti.

Pažymi, jog Å¡iuo atveju A. R. nesmurtavo prieÅ¡ savo sÅ«nų L. M., neturėjo tikslo ir nenorėjo, kad dėl jos veiksmų L. M. atsirastų neigiamų padarinių, t. y. A. R. neturėjo tikslo sukelti fizinį skausmÄ mažamečiam L. M..Bylos nagrinėjimo metu nuteistoji A. R. paaiÅ¡kino, kad ji L. M. nemušė ir prieÅ¡ jį nesmurtavo. Nuteistoji neneigia, kad L. M. pradėjus atsikalbinėti, ji stipriai suėmė vaikÄ už rankos ir pasodino jį ant lovos. Tačiau tokio jos elgesio tikslas ne sukelti fizinį skausmÄ , o paaiÅ¡kinti savo sÅ«nui, kaip jis privalo elgtis ir kokios gali kilti pasekmės dėl nedrausmingo elgesio tiek mokykloje, tiek ir namuose.

Nuteistoji A. R., paimdama vaikÄ už rankos ir galbÅ«t stipriau suspausdama rankÄ , jokiu bÅ«du nenorėjo sukelti vaikui skausmo ir net negalėjo suvokti, kad ji, kaip mama, turėdama pareigÄ auklėti savo vaikus, suimdama vaikÄ už rankos, daro nusikaltimÄ , dėl kurio gali kilti BK 140 str. 3 d. nurodyti padariniai. Tačiau į Å¡ias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir jų nevertino, t. y. teismas nepasisakė dėl subjektyviosios nusikaltimo sudėties. Kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo kaltu gali bÅ«ti pripažįstamas tik tada, kai jo veiksmuose nustatomi visi bÅ«tinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji.

BÅ«tent subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės – A. R. veiksmuose Å¡ioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Nesant kaltės, nėra ir nusikaltimo, kuriuo A. R. yra kaltinama.Be to, nurodo, kad A. R. yra nuteista už fizinio skausmo sukėlimÄ . Mano, kad iÅ¡vadÄ dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečam L. M. apylinkės teismas padarė sureikÅ¡mindamas L. M. reakcijÄ Ä¯ jam daromÄ fizinį poveikį, tuo tarpu turi bÅ«ti vertinama nuteistosios veika, o ne nukentėjusiojo reakcija.

Tad sprendžiant klausimÄ , ar buvo sukeltas fizinis skausmas, jokiu bÅ«du pagrindiniu kriterijumi negalima laikyti nukentėjusiojo suvokimo apie prieÅ¡ jį nukreiptus veiksmus. Norint nustatyti nusikaltimo sudėties požymio – fizinio skausmo sukėlimÄ â€“ buvimÄ , reikia iÅ¡tirti įvykio aplinkybes: ar tai įprastas elgesys, kaip jis gali bÅ«ti paaiÅ¡kinamas, atsižvelgiant į situacijos specifikÄ , ar naudotas smurtas kitų asmenų atžvilgiu ir pan. Å iuo atveju, kaip jau minėta, toks nuteistosios elgesys nėra įprastas ir gali bÅ«ti paaiÅ¡kinamas tuo, kad nuteistoji turėjo teisę ir galėjo L.

M. paaiÅ¡kinti, kaip turi bÅ«ti elgiamasi tiek mokykloje, tiek su mama, kurios vaikas privalo klausyti ir jÄ gerbti. Byloje nėra duomenų, kad nuteistoji fizinį smurtÄ bÅ«tų vartojusi prieÅ¡ jaunesnįjį sÅ«nų A. M.. Be to, reikia iÅ¡tirti nusikaltimo padarymo įrankius ir bÅ«dÄ . Nuteistoji neturėjo jokių daiktų, skirtų kÅ«nui sužaloti, ji tik savo ranka stipriai suėmė sÅ«nų už rankos. Ranka nėra gyvybiÅ¡kai svarbus organas ir jos suspaudimas negali padaryti ypatingos žalos vaiko sveikatai.

Mano, kad reikia iÅ¡tirti nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis. Å iuo atveju buvo vienkartinis įvykis – vaikÄ paėmus už rankos ir pasodinus ant lovos, tariamai nusikalstama veika buvo nutraukta. Teismas taip pat nevertino kaltininko tyčios kryptingumo, o nuteistoji neturėjo ketinimo sukelti fizinį skausmÄ savo sÅ«nui L. M.. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, darydamas iÅ¡vadÄ , kad L. M. buvo sukeltas fizinis skausmas, sureikÅ¡mino nukentėjusiojo reakcijÄ ir visiÅ¡kai neatsižvelgė bei nenagrinėjo kitų anksčiau nurodytų aplinkybių, o tai, apeliantės manymu, skundžiamÄ nuosprendį daro neteisėtÄ .Pabrėžia, jog baudžiamoji teisė yra kraÅ¡tutinė priemonė, taikoma tik už žalingÄ elgesį.

Å iuo atveju prieÅ¡ mažametį L. M. nebuvo vartojamas fizinis smurtas (jis nebuvo muÅ¡amas, kankinamas ar kitaip prieÅ¡ jį smurtaujama). Nuteistoji rankÄ L. M. galbÅ«t stipriau suspaudė siekdama nutraukti jo nepagarbų ir neleistinÄ elgesį su savo mama (nuteistÄ ja). Tiek Konstitucijos 38 str., tiek CK 3.162 str. įtvirtinta vaikų pareiga gerbti savo tėvus. Jeigu vienuolikmetis vaikas gali pasakyti mamai, kad jai reikia kreiptis į psichiatrus, jeigu mamos reikalavimai atlikti elementarius buities darbus namuose yra ignoruojami, jeigu vaikas gali užsirakinti savo kambaryje ir neįsileisti savo mamos, kai ji to reikalauja, jeigu vaikas netinkamai elgiasi mokykloje ir turi raÅ¡yti pasiaiÅ¡kinimus mokytojams, toks vaiko elgesys negali bÅ«ti toleruojamas.

Nuteistoji, bÅ«dama vaiko motina ir turėdama pareigÄ dorai auklėti ir prižiÅ«rėti savo vaikus (CK 3.155 str. 2 d.), privalo reaguoti į netinkamÄ vaiko elgesį. Todėl mano, kad gal ir stipresnis savo vaiko rankos suspaudimas (beje, nepalikęs jokių žymių ant kÅ«no) ir pasodinimas ant lovos, turint tikslÄ pakalbėti apie nederamÄ elgesį, negali bÅ«ti laikomas smurtavimu prieÅ¡ vaikÄ ar žalingu elgesiu, ar nusikaltimu, už kurį taikytina baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimÄ galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nuodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmÄ (Panevėžio apygardos teismo nutartis Nr. 1A-295-350/2012).

A. R. galbÅ«t jėgÄ pavartojo tik tam, kad nutrauktų aiÅ¡kiai nepateisinamÄ ir neleistinÄ savo vaiko elgesį, o ne tam, kad sukeltų jam skausmÄ .Kiekvienu konkrečiu atveju bÅ«tina analizuoti, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar padaryta žala, ar yra pakankamai tai įrodančių duomenų. Kasacinėje praktikoje ne kartÄ pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Baudžiamasis įstatymas saugo teisines vertybes nuo esminės žalos.

SmulkÅ«s fiziniai kontaktai, kurie nepadaro reikÅ¡mingos žalos asmeninėms vertybėms, neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Net ir padaręs nusikaltimÄ asmuo gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikÅ¡miÅ¡kumo (BK 37 str.). MažareikÅ¡miu nusikaltimu pripažįstama veika, kuri tik formaliai atitinka nusikaltimo sudėties požymius, bet iÅ¡ esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia pavojaus tokiai žalai atsirasti, arba kuri nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ nusikaltimÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn. Å iuo atveju, net ir nusprendus, kad nuteistoji padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 str. 3 d., ji turėtų bÅ«ti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikÅ¡miÅ¡kumo – jeigu nuteistosios veika formaliai ir atitinka nusikaltimo sudėties požymius, Å¡i veika tikrai nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio A.

R. turėtų bÅ«ti nuteista. Tuo labiau, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjai teisinės atsakomybės formų sistemoje. Teismų praktikoje ne kartÄ yra pabrėžta, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraÅ¡tutinė priemonė ir taikoma tik tada, kai nėra jokių kitų priemonių kaltininkui sudrausminti. Å iuo atveju baudžiamoji byla ir kaltinimai A. R. yra santuokos nutraukimo bylos bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su motina pasekmė.

Klausimai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tėvų valdžios apribojimo gali bÅ«ti iÅ¡sprendžiami civilinės, o ne baudžiamosios teisės pagalba. Mano, jog į Å¡ias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, taip pat neatsižvelgė. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymÄ Ä¯galiotasis atstovas prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas iÅ¡ dalies tenkintinas IÅ¡ nuteistosios A.

R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji neigia savo kaltę dėl jai inkriminuotų BK 140 str. 3 d. numatytų nusikaltimų padarymo, nurodo, kad ji nusikalstamų veiksmų neatliko, prieÅ¡ savo sÅ«nų nesmurtavo ir tyčios sukelti savo sÅ«nui fizinį skausmÄ neturėjo, o pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai sureikÅ¡mino nukentėjusiojo parodymus ir neįvertino, kad nėra objektyvių jos kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl nepagrįstai pripažino, kad jos veiksmuose yra visi BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

Be to, apeliantė nurodo, jog net ir tuo atveju, jei jos veiksmai formaliai atitinka nusikaltimo sudėties požymius, dėl mažesnio veikos pavojingumo ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Dėl BK 140 str. 3 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BPK) normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas neatitinkančiomis tikrovės ar iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iÅ¡ esmės buvo laikomasi.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad A. R. jai inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jos kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nuteistoji savo kaltę viso bylos tyrimo metu neigė, nurodydama, kad prieÅ¡ sÅ«nų L. M. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, ji yra nepagrįstai apkaltinta, o vaiko tėvas V. M., jÄ apkaltindamas dėl fizinio skausmo sukėlimo sÅ«nui L. M., manipuliuoja vaiku ir siekia savo tikslų – palankaus sprendimo civilinėje byloje dėl vaikų gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo. Kolegija mano, kad teismas bylos įrodymus iÅ¡tyrė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai sureikÅ¡mino nukentėjusiojo L.

M. jÄ kaltinančius parodymus, netyrė aplinkybių bendrame kontekste ir nevertino abejonių jos naudai, dėl to padarė neteisingas iÅ¡vadas dėl jos veiksmuose esančių visų nusikalstamos veikos požymių, yra nepagrįstas, grindžiamas tik subjektyvia pačios apeliantės nuomone. Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo L. M. ir liudytojo V. M. parodymais, nes jie nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir veikÄ kvalifikavo ne taip, kaip norėtų nuteistoji, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta, jog A.

R. veiksmuose yra visi BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai.IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį A. R., rėmėsi mažamečio nukentėjusiojo L. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ protokolu (b. l. 34–39), liudytojo V. M. parodymais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 121–122) ir jo pareiÅ¡kimu policijai (b. l. 6–7), iÅ¡ dalies pačios kaltinamosios A. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais (b. l. 119–120), iÅ¡raÅ¡u iÅ¡ A.

R. medicininių dokumentų (b. l. 115–116). Iš mažamečio nukentėjusiojo L. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie buvo paskelbti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad jie su mama nesutaria, pykstasi. Prieš Kalėdas iš mokyklos grįžo į namus (duomenys neskelbtini) apie 18 val., namuose buvo mama ir brolis, mama pyko, kad jis jos neklauso, šaukė, einant pro duris pripuolė prie jo, paėmė už rankos, nutempė prie lovos, tada paėmė už kaklo ir liepė laižyti „myžalus“.

KaklÄ ir rankÄ suspaudė stipriai, truputį skaudėjo, jautėsi nemaloniai, iÅ¡sigando, mama jį numetė ant sofos, pradėjo Å¡Å«kauti, trenkė į rankÄ . RankÄ skaudėjo ir vėliau, visÄ laikÄ verkė, nes mama Å¡aukė, pyko, jis jautėsi prastai. Kai ryte riÅ¡osi batus, mama trankė su delnu per galvÄ , nes labai pyko, trenkė daugiau nei vienÄ kartÄ , jam skaudėjo, truputį apsiverkė, išėjo į koridorių apsirengti, ten sutiko kaimynÄ , kuris skundėsi triukÅ¡mu. Po pamokų nuėjo pas senelius, kuriems pasisakė, jog bijo pas mamÄ eiti, tėčiui paskambino iÅ¡ senelių.

KitÄ dienÄ atvažiavo tėtis, jam papasakojo, kÄ darė mama. Nurodė, jog su mama konfliktuoja dažnai (b. l. 34–39). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog be tiesiogiai 2016-12-19 ir 2016-12-20 konfliktuose dalyvavusio nukentėjusiojo L. M. ir jo motinos A. R. Å¡ių įvykių daugiau niekas nestebėjo, taigi Å¡iuo atveju itin svarbÅ«s kitų asmenų parodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti konflikte dalyvavusių asmenų nurodomas aplinkybes. IÅ¡ nuketėjusiojo L. M. tėvo liudytojo V.

M. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog sÅ«nui telefonu praneÅ¡us apie mamos smurtÄ prieÅ¡ jį, buvo nustebintas ir papiktintas, nes yra prieÅ¡ bet kokį smurtÄ , todėl kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių. SprendimÄ kreiptis į policijÄ priėmė, spręsdamas iÅ¡ vaiko psichologinės bÅ«senos, nes sÅ«nus bijojo grįžti į namus. Ant sÅ«naus kÅ«no sužalojimų nebuvo, buvo sukeltas skausmas, tyrimas dėl sužalojimų nebuvo atliekamas, tai buvo fizinis skausmas be sužalojimų.

Tai buvo abu paminėti atvejai. IÅ¡ pradžių L. M. buvo nutemptas už kaklo ant sofos, reikėjo laižyti Å¡uns Å¡lapimÄ , o kitÄ rytÄ jis buvo žeminamas smÅ«giais per galvÄ , tai girdėjo kaimynai (b. l. 119–120). Siekiant iÅ¡sklaidyti visas galimas abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti L. M. seneliai, pas kuriuos po 2016-12-20 įvykio iÅ¡ mokyklos grįžo vaikas, taip pat ir kaimynas, kurį savo parodymuose kaip iÅ¡girdusį namuose kilusį konfliktÄ nurodė L.

M.. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo senelis liudytojas V. M. nurodė, kad detaliai dėl incidentų, vykusių 2016 m. gruodžio 19–20 d., pasakyti negali, nes artimieji, saugodami jo sveikatÄ , jį informavo tik vėliau. Gyvena su A. M. savo name, o sÅ«nus turėjo butÄ . Tuo metu L. M. gyveno bute kartu su mama. L. M. matė, bet vaikas yra nekalbus, daugiau jis bendravo su žmona. Gruodžio pabaigoje anÅ«kas nakvojo, o kiek naktų nakvojo, nepamena, kodėl liko nakvoti pas juos, jo neinformavo.

Jis pas juos nakvodavo, gal nedažnai, bet pasitaikydavo. Paprastai apie visus dalykus L. M. informuoja tėvÄ . Nepamena, ar jie aiÅ¡kinosi kokius nors klausimus. AnÅ«kas nusiminęs, susikaustęs, ir jis vaiko paprastai netraumuoja klausinėdamas. Jis nusiminęs atėjo ne pirmÄ kartÄ , o jis ateidavo, kada norėdavo (b. l. 178). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo senelė liudytoja A. M. nurodė, kad jiems nebuvo įprastas dalykas, kad atėjo vienas L. M.. Po pamokų dažniausiai abu vaikai ateidavo pas juos.

Ta diena buvo antradienis, jis atėjo ir labai nustebo, kodėl neatėjo kitas brolis. L. M. atėjo iÅ¡blyÅ¡kęs, akys pabrinkusios. Paklausė, ar kas nors nutiko, jis pasakė, kad pakalbės vėliau, ir nuėjo į darbo kambarį, atsisėdo prie kompiuterio. Nors buvo nevalgęs pietų, jis pasakė, kad valgyti nenori. Po kurio laiko ji įėjo į kambarį, kompiuteris buvo įjungtas, o anÅ«kas užmigęs. Pagalvojo, kodėl jis neplanuoja eiti namo, niekas jo nepasigenda. Brolio nebuvo, ir tai sukėlė jai nerimÄ .

L. M. paklausė, ar gali likti nakvoti, pasakė, kad yra susibaręs su mama, kad bijo grįžti. Ji sakė, kad mama turi žinoti, ir jis pasakė, kad ryte pasakė. KitÄ rytÄ iÅ¡leido jį į mokyklÄ , vaikas sugrįžo apie 15 val., tada jis papasakojo, kad visÄ naktį nemiegojo, kad susipyko, kai grįžo iÅ¡ muzikos mokyklos. Jis pasakojo, kad 2016-12-19 mama grįžo pikta, įtūžusi ir pamatė, kad Å¡uo priÅ¡lapinęs ant grindų ar sofos. Jis pasakė mamai, kad yra labai pavargęs, mama stvėrė už sprando, už rankos, akys stiklinės, sviedė ant sofos, liepė laižyti Å¡uns Å¡lapimÄ .

Vaikas jai sakė, kad labai skaudėjo rankÄ , jis pradėjo Å¡aukti, rėkti ir verkti. Kai atleido rankÄ ir bandė suduoti į veidÄ , jis susirietė į kamuoliukÄ . Jis po to kažkaip iÅ¡trÅ«ko, nubėgo į savo kambarį ir užsirakino, mama iÅ¡mušė stiklÄ , atsirakino į kambarį ir pykčiai tęsėsi toliau. VisÄ naktį nemiegojo, užmigo paryčiui, o ryte vėl griebė už sprando, kad atiduos į kolonijÄ , ir jis iÅ¡bėgo. Jam keliÄ pastojo kaimynas ir pasakė, kad jei dar ir rytais triukÅ¡maus, cypaus, tai iÅ¡kvies policijÄ .

L. M. pasiskambino 2016-12-21 tėčiui ir kai grįžo su tėčiu, jie toliau kalbėjosi. Vyras namuose buvo, bet jie, matydami tokiÄ situacijÄ , vaiko netardė (b. l. 178–179). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios kaimynas liudytojas A. N. nurodė, kad gyvena to paties namo bute, esančiame 3 aukÅ¡te. Kaimynus iÅ¡ 27 buto pažįsta, bet nelabai gerai, jie neseniai gyvena. Nurodė, jog kažkas cyptelėjo ir jis išėjo nuraminti. Laiptinėje sutiko jų sÅ«nų, pasakė, kad baigtų triukÅ¡mauti.

Vaikas jam nieko nepasakė. Paskui nuėjo pas juos į butÄ ir pasakė, kad baigtų triukÅ¡mauti, bet nuteistoji kultÅ«ringai atsiprašė, ir jis jiems jokių pretenzijų neturi. Tuo metu buvo apie 9 val. ryto (b. l. 179).SistemiÅ¡kai analizuojant nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus matyti, jog L. M. pateikiamÄ versijÄ patvirtina jo senelės, tėvo, kaimyno ir iÅ¡ dalies senelio, taip pat ir nuteistosios A. R. parodymai. L. M. seneliai patvirtino, jog 2016-12-20 iÅ¡ mokyklos vaikas grįžo ne namo, o pas juos, ir tai, kad L.

M. vienas ateitų pas juos nakvoti, nebuvo dažnas atvejis, ir taip patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad pas senelius atėjo dėl mamos smurto. Vaiko senelė liudytoja A. M. nurodė, kad vaikas papasakojo jai, jog 2016-12-19 jis susipyko su mama dėl to, kad Å¡uo priÅ¡lapino namuose, ir kad dėl to mama jį griebė ir sviedė ant sofos, liepė laižyti Å¡lapimÄ , mama jam bandė suduoti, po to jam nuo sugriebimo skaudėjo rankÄ , o 2016-12-20 ryte mama dar sudavė sÅ«nui, griebė už sprando, grasino, kad atiduos į kolonijÄ , ir po to jis iÅ¡bėgo koridoriuje sutikdamas kaimynÄ , tai, jog vaikas jam sakė, kad mama du kartus, t. y. 2016-12-19 ir 2016-12-20, jį mušė (pirmu atveju liepė sÅ«nui laižyti Å¡uns Å¡lapimÄ , antruoju – vaiko muÅ¡imÄ girdėjo kaimynas), nurodė ir vaiko tėvas liudytojas V.

M.. Å ie parodymai sutampa su nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, be to, jie iÅ¡ dalies sutampa ir su nukentėjusiosios parodymais ta apimtimi, kuria ji nurodė, jog ji su sÅ«numi 2016-12-19 konfliktavo dėl Å¡uns Å¡lapinimosi namuose, o 2016-12-20 dėl netinkamo L. M. elgesio, kai ji įspėjo sÅ«nų, kad jis paklius į nepilnamečių kolonijÄ . Pažymėtina, jog kaimynas liudytojas A. N. patvirtino, jog 2016-12-20 ryte jis girdėjo cypimÄ kaimynų bute, ėjo raminti triukÅ¡madarių ir sutiko L.

M., o tai patvirtina tiek nukentėjusiojo mažamečio parodymus, tiek ir jo senelės bei tėvo nurodytas aplinkybes, apie kurias jie sužinojo iÅ¡ pas senelę nakvoti iÅ¡ mokyklos grįžusio L. M.. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog A. R. prieÅ¡ L. M. dvi dienas iÅ¡ eilės – 2016-12-19 ir 2016-12-20 – pavartojo fizinę jėgÄ ir sukėlė skausmÄ . Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo L. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ duotais parodymais, kuriuose jis papasakojo apie mamos smurtÄ , jie sutampa su L.

M. kitiems asmenims (tėvui ir senelei) papasakotais namuose 2016-12-19 ir 2016-12-20 vykusiais įvykiais, kuriuos Å¡ie liudytojai atskleidė apklausiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Be to, kaip jau minėta, L. M. parodymai sutapo su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto kaimyno liudytojo A. N. parodymais. Taigi, nors byloje be nukentėjusiojo L. M. daugiau nėra asmenų, kurie bÅ«tų tiesiogiai stebėję A. R. vartojamÄ fizinę prievartÄ prieÅ¡ savo sÅ«nų L.

M., tačiau apklaustų asmenų parodymai, patvirtindami nukentėjusiojo pateikiamÄ nuosekliai pasakojamÄ Ä¯vykio versijÄ , susijungia į vientisÄ ir nuosekliÄ grandinę ir neleidžia abejoti A. R. sÅ«naus parodymais ir jo nurodoma motinos atliktų veiksmų apimtimi. Pažymėtina, jog A. R. parodymai tyrimo metu dėl jos konflikto su vaiku atliktų veiksmų apimties kito. IÅ¡ pradžių nurodžiusi, kad konflikto metu tik rėkusi ant sÅ«naus, vėliau ji jau nurodo ir fiziÅ¡kai su juo kontaktavusi ir iÅ¡ dalies atlikusi jai inkriminuotus veiksmus (sugriebusi už rankos, per prievartÄ pasodinusi vaikÄ ant sofos). 2016-12-22 įtariamojo apklausos metu A.

R. nurodė, jog tikrai jokio smurto prieÅ¡ vaikÄ nevartojo, rankos nelaužė, ant sofos nemetė, trenkti jam nebandė, apie augintinio Å¡lapimo laižymÄ nebuvo net kalbos (b. l. 47–48). 2017-02-14 įtariamojo apklausos metu A. R. jau nurodė, kad neneigia, kad galėjo paimti sÅ«nų už rankos, pasodinti ant sofos, tačiau smurtauti prieÅ¡ savo vaikÄ ji tikrai nenorėjo (b. l. 51). Duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog 2016-12-19 sÅ«nui liepė iÅ¡valyti Å¡uns Å¡lapimÄ , ir nors L.

M. neklausė, prieÅ¡ jį smurtas nebuvo vartojamas. Kalbėdama apie 2016-12-20 įvykį nurodė, jog L. M. atsisakė nuvesti brolį į mokyklÄ , taip pat davė A. R. pasiraÅ¡yti pasiaiÅ¡kinimÄ iÅ¡ mokyklos, kuriame nurodyta apie blogÄ sÅ«naus elgesį mokykloje, dėl to ji pasakė L. M., kad jį perduos į kolonijÄ , o Å¡iam replikavus, kad ji turi važiuoti į psichiatrinę, A. R. sugriebė sÅ«nų už rankos ir pasodino jį ant sofos, nes vaikas taip elgtis negali (b. l. 119–121).

Toks apeliantės parodymų kitimas, iÅ¡ karto po 2016-12-19 ir 2016-12-20 įvykių 2016-12-22 apklausos metu nurodant, jog ji nesmurtavo ir nelietė savo sÅ«naus – tik kalbėjo pakeltu tonu, o vėlesnių apklausų metu jau teigiant, kad su sÅ«numi fiziÅ¡kai kontaktavo, tačiau neva jos veiksmai nebuvo nukreipti sukelti fizinį skausmÄ L. M. rodo, kad A. R. parodymai dėl jai inkriminuotų įvykių ir jos atliktų veiksmų apimties nebuvo nuoseklÅ«s, ir atskleidžia, jog nors A. R. nurodė analogiÅ¡kas konfliktų kilimo aplinkybes toms, kurias nurodė jos sÅ«nus L.

M. (pirmas konfliktas kilo dėl Å¡uns Å¡lapimo, antrojo konflikto metu mamai pasakius, kad sÅ«nui reikia į kolonijÄ , Å¡is replikavo, kad jai reikia į psichiatrinę), tačiau ji yra linkusi nutylėti (sumažinti) tikrÄ jÄ savo atliktų smurtinių veiksmų nukreiptų į mažametį sÅ«nų apimtį, taip vengdama už neteisėtus veiksmus gresiančios baudžiamosios atsakomybės.Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad smurtas galėjo bÅ«ti tik 2016-12-20, nes 2016-12-19 kilusio konflikto metu A.

R. tik pareikalavo iÅ¡ sÅ«naus, kad jis iÅ¡valytų Å¡uns pridergtas vietas, o sÅ«nus nereaguodamas į jos pastabas nuėjo į savo kambarį ir užsidarė, todėl jokio paėmimo už kaklo ar vertimo laižyti Å¡uns Å¡lapimÄ nebuvo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog byloje surinkti duomenys neleidžia sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Visų pirma pastebėtina, kad duodama parodymus dėl 2016-12-19 įvykio A. R. pripažino, jog konfliktas tÄ dienÄ su sÅ«numi dėl Å¡uns neiÅ¡vedimo į laukÄ ir dėl to priterÅ¡tų namų iÅ¡ tiesų kilo, taigi ji iÅ¡ dalies patvirtino L.

M. nurodytas aplinkybes apie tos dienos konfliktÄ ir jo kilimo priežastis. Nors A. R. nepripažįsta, kad 2016-12-19 konflikto metu ji pavartojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ vaikÄ ar apskritai jį lietė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip ir minėta, A. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kalbėdama apie 2016-12-20 įvykusi konfliktÄ nurodė, kad ji sugriebė sÅ«nų už rankos, nuvedė prie sofos ir ant jos jį pasodino, o tokie motinos veiksmai atitinka jai inkriminuotus 2016-12-19 jos atliktus veiksmus, t. y. tai, kad 2016-12-19, apie 18 val., bute smurtaudama ji sugriebė už rankos ir nutempė prie lovos L.

M., paėmusi už kaklo stipriai jį suspaudė ir nuvertė sÅ«nų ant lovos, delnu trenkė vienÄ kartÄ Ä¯ rankÄ . Pažymėtina, jog byloje nenustatyta, jog 2016-12-20 konflikto metu ji bÅ«tų sugriebusi sÅ«nų už rankos ar vedusi jį pasodinti ant sofos, kita vertus, tam nebuvo jokio pagrindo, nes bÅ«tent 2016-12-19 ji pykosi su sÅ«numi dėl Å¡uns priÅ¡lapinimo prie sofos, ir bÅ«tent Å¡i aplinkybė tapo priežastimi to, kad ji sugriebė sÅ«nų už rankos ir nutempė jį prie tos vietos, kuriÄ buvo priteršęs Å¡uo, o 2016-12-20, mamai pykstant dėl sÅ«naus atsikalbinėjimo, taip pat blogų jo rezultatų mokykloje, jai nebebuvo tikslo tempti vaikÄ prie sofos, todėl ji tiesiog sudavė jam per galvÄ .

Tokia įvykių versija yra logiÅ¡ka, ji atitinka nukentėjusiojo L. M. ir byloje apklaustų liudytojų parodymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi, jog jokio smurto prieÅ¡ sÅ«nų niekada nebuvo, apeliaciniame skunde A. R. jau teigia, jog, jei ir galima kalbėti apie smurtÄ , tai tik apie 2016-12-20 įvykį. Akivaizdu, jog A. R., teigdama, kad jai inkriminuotus 2016-12-19 veiksmus ji atliko 2016-12-20 (t. y. tÄ dienÄ , kuriÄ konfliktÄ namuose ir vaiko cypimÄ girdėjo kaimynas), tokiu bÅ«du bando sukelti abejones mažamečio nukentėjusiojo L.

M. parodymų patikimu ir iÅ¡vengti atsakomybės bent už vienÄ (2016-12-19) iÅ¡ savo dviejų nusikalstamų veikų. Tačiau, kaip jau minėta, apeliantės pateikiama įvykių versija neatitinka nei nukentėjusiojo, nei byloje apklaustų liudytojų parodymų.Pažymėtina ir tai, jog apeliantė savo skunde akcentuoja civilinį ginÄÄ su jos buvusiu sutuoktiniu V. M., ir teigia, jog buvęs sutuoktinis V. M. kerÅ¡ija už tai, kad nuteistoji iÅ¡drįso pradėti santuokos nutraukimo procesÄ ir papraÅ¡yti teismo nepilnamečių vaikų L.

M. ir A. M. gyvenamÄ jÄ vietÄ nustatyti su motina (nuteistÄ ja A. R.). Teisėjų kolegija pažymi, jog Å¡ioje byloje nenustatyti jokie objektyvÅ«s duomenys, kurie patvirtintų deklaratyvius apeliantės teiginius apie buvusio sutuoktinio kerÅ¡tÄ jai. Byloje pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ apklaustas mažametis L. M. pats iÅ¡samiai nurodė visas įvykių 2016-12-19 ir 2016-12-20 aplinkybes, nenustatyta, kad vaiku bÅ«tų manipuliuota ar jam bÅ«tų darytas koks neleistinas poveikis, be to L. M. parodymus patvirtino ne tik A.

R. buvęs sutuoktinis bei jo tėvai, tačiau ir kaimynas, gyvenantis gretimame bute – liudytojas A. N.. Matyti, jog V. M., manydamas, jog vaikai po skyrybų turi gyventi su juo, kreipėsi su ieÅ¡kiniu į Plungės rajono apylinkės teismÄ , ir tokiu bÅ«du bando civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasiekti, jog vaikų gyvenamoji vieta bÅ«tų nustatyta su juo. Å iame kontekste pažymėtina, jog dar neįsiteisėjusiu 2017-06-27 Plungės rajono apylinkės teismo sprendimu V. M. ieÅ¡kinys buvo iÅ¡ dalies patenkintas ir vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su juo.

Pažymėtina, jog nagrinėjant Å¡iÄ civilinę bylÄ A. R. pati patvirtino, jog sÅ«nui L. M. atsikalbinėjant, ji buvo pakėlusi balsÄ , grubiai suėmė jam už rankos, jį supurtė, dėl ko vaikas sukniubo lovoje. Nors, kaip ir minėta, Å¡is sprendimas civilinėje byloje Å¡iuo metu nėra įsiteisėjęs, tačiau Å¡io civilinio teismo proceso metu objektyviai (teismo posėdžio protokole) užfiksuoti A. R. parodymai patvirtina, jog ji ir pati neneigia naudojusi fizinę jėga prieÅ¡ mažametį sunų, o tai paneigia apeliaciniame skunde keliamÄ versijÄ , jog ji sÅ«nui nieko nepadarė, o pareiÅ¡kimu policijai dėl jos elgesio buvęs sutuoktinis V.

M. neva kerÅ¡ijo dėl jos drÄ sos pradėti santuokos nutraukimo procesÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti ir aptarti duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog Å¡iuo atveju, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne V. M. siekia dirbtinai kriminalizuoti A. R. elgesį, o pati A. R., netinkamai auklėjusi vaikÄ panaudojant jėgÄ ir taip sukėlusi mažamečiui sÅ«nui fizinį skausmÄ , bando prisidengti vykstančiu civiliniu procesu dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir egzistuojančiais nesutarimais su vaikų tėvu, bei taip iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, kurie atitinka BK 140 str. 3 d.

įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį.Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl realaus fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam. Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatÄ , sistemÄ neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmÄ (BK 140 str.). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali bÅ«ti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukÅ¡tos ar žemos temperatÅ«ros pojÅ«tis ir kitos panaÅ¡ios bÅ«klės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu, bÅ«tina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iÅ¡ tikrųjų pajustų skausmÄ ar kitas fizines kančias.

Nustatant Å¡iÄ aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiÅ¡kais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos bÅ«klė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumÄ ir kilusio skausmo tikrumÄ . Ä®rodomumo prasme svarbu, kad toks pojÅ«tis bÅ«tų taip iÅ¡reikÅ¡tas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ ar bÅ«tų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

Apeliantė skunde nurodo, jog nustatant, ar mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas, turi bÅ«ti įvertinami nuteistosios veiksmai, o ne jos sÅ«naus L. M. reakcija, pažymi, jog jos neklausė vaikas, ji nenaudojo jokių priemonių kÅ«nui žaloti, veika truko trumpÄ laikÄ , taip pat ji nėra smurtavusi prieÅ¡ kitÄ savo sÅ«nų, ir tai neva rodo, jog jos veiksmais L. M. nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės samprotavimais. Visų pirma pažymėtina, jog tuomet, kai nesant aplinkinių asmenų prieÅ¡ mažametį asmenį pavartojama fizinė jėga, tačiau ji nėra pakankamai stipri ar vartojama taip, kad sukeliant fizinį skausmÄ nėra padaromi objektyviai nustatomi sužalojimai, svarbiÄ reikÅ¡mę įgauna ne tik mažamečio nukentėjusiojo parodymai, tačiau ir jo elgesys po įvykio.

Nors tiek mama, tiek ir sÅ«nus nurodo, jog žodiniai konfliktai tarp jų kildavo nuolat, tačiau bÅ«tent po 2016-12-19 ir 2016-12-20 įvykių mažametis iÅ¡ mokyklos grįžo ne namo, kur jis patyrė fizinį smurtÄ , tačiau pas senelius. Tai, jog nebuvo įprastas dalykas, kad L. M. vienas ateitų pas juos, nurodė ir liudytoja A. M.. Å i aplinkybė atskleidžia, jog konfliktas tarp motinos ir sÅ«naus nebuvo įprastas, ir patvirtina L. M. parodymus, kad jo metu buvo vartota fizinė jėga, kurios metu jis patyrė fizinį skausmÄ .

Pažymėtina ir tai, jog viena iÅ¡ iÅ¡orinių fizinio skausmo pasireiÅ¡kimo iÅ¡raiÅ¡kų, rodančių, jog asmeniui yra sukeltas skausmas – Å¡auksmas, riksmas, verkimas, o Å¡iuo atveju ne tik nukentėjusysis L. M. nurodo, kad muÅ¡amas mamos jis rėkė ir verkė, tačiau tai, kad kaimynų bute girdėjo cypimÄ apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas A. N.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausos metu L. M. savo ranka pažymėjo vietas (b. l. 39), per kurias jam buvo smÅ«giuojama ir kurias buvo sugriebusi mama, bei nurodė, jog tose vietose jis jautė fizinį skausmÄ .

A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nėra smurtavusi prieÅ¡ savo kitÄ sÅ«nų, o L. M. privalo jÄ gerbti, tačiau Å¡ios aplinkybės nepaneigia, jog jos veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas jos sÅ«nui. Tai, kad mama nebando fizine jėga auklėti jaunesnio ir, tikėtina, paklusnesnio sÅ«naus, niekaip nepaneigia to, kad nesusitvarkydama su netinkamu L. M. elgesiu, ji pavartojo jėgÄ ir jam sukėlė skausmÄ . Å ios aplinkybės nepaneigia ir tai, kad ji nenaudojo jokių parankinių priemonių – akivaizdu, jog net ir sunkiausi sužalojimai mažamečiams gali bÅ«ti sukeliami rankomis ir nesinaudojant jokiais daiktais, skirtais kÅ«nui žaloti, tad ranka daužant per galvÄ ar stipriai suspaudžiant rankÄ ar kaklÄ , fizinis skausmas, be jokios abejonės, gali bÅ«ti sukeliamas.

A. R. taip pat akcentuoja, jog konfliktas truko trumpÄ laiko tarpÄ , tai buvo vienkartinis įvykis, tačiau net ir vienu veiksmu, nukreiptu į mažamečio vaiko kÅ«nÄ , gali bÅ«ti sukeliamas fizinis skausmas, ir tai taip pat nepaneigia byloje surinktais duomenimis nustatytos aplinkybės, jog tiek 2016-12-19, tiek 2016-12-20 A. R. veiksmais jos mažamečiam sÅ«nui buvo sukeltas fizinis skausmas. Å iame kontekste pažymėtina, jog iÅ¡ byloje esančio iÅ¡raÅ¡o iÅ¡ A. R. medicininių dokumentų (b. l. 115–116), matyti, jog ji nurodė gydytojui, jog sukonfliktavusi su sÅ«numi jį supurtė, dėl to ji labai iÅ¡gyvena, negali atsigauti, nuolat apie tai galvoja.

Akivaizdu, A. R. suvokia, kad tas įvykis buvo iÅ¡skirtinis, jog ji pasielgė netinkamai ir sukėlė skausmÄ savo sÅ«nui, kitu atveju ji Å¡io atvejo kaip iÅ¡skirtinio (ji dažnai konfliktuoja su sÅ«numi) neatsimintų ir nuolat apie jį negalvotų. Aptartais byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas. Tokiu bÅ«du byloje patikimai nustatyta, jog A. R. veiksmuose, atliktuose 2016-12-19 ir 2016-12-20, konfliktuojant su mažamečiu L. M., kai jam buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo visi bÅ«tinieji BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog net ir tuo atveju, jei A.

R. fizinio kontakto su sÅ«numi metu jam sukėlė fizinį skausmÄ , jos veiksmuose nebuvo bÅ«tinojo Å¡ios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios. BK 140 str. 3 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiam asmeniui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Å i veika padaroma tik esant konkrečiai kaltininko kaltės formai – tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veikÄ asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iÅ¡ jo paties parodymų, bet ir iÅ¡ jo atliktų veiksmų. Nustatant kaltės formÄ , bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas kitas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikÅ¡mės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikÅ¡mingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rÅ«Å¡is, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , situacijÄ , kuriai esant Å¡ie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali bÅ«ti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-287-697/2017). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, jog A. R. atliko smurtinius veiksmus – 2016-12-19 sugriebė už rankos, paėmusi už kaklo stipriai jį suspaudė ir nuvertė sÅ«nų ant lovos, delnu trenkė vienÄ kartÄ Ä¯ rankÄ , 2016-12-20 trenkė delnu daugiau kaip vienÄ kartÄ per galvÄ mažamečiam asmeniui.

IÅ¡ byloje nustatytų konflikto kilimo aplinkybių matyti, jog nuteistoji Å¡iuos veiksmus atliko tyčia. Teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimÄ kaltininko veiksmuose, turi bÅ«ti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik iÅ¡samus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio iÅ¡tyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veikÄ .

Atribojant Å¡ias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi bÅ«ti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibÅ«dinančiomis įvykio situacijÄ , kaltininko veiksmus, panaudotÄ Ä¯rankį, elgesį prieÅ¡ ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015, 2K-287-697/2017). A. R. 2016-12-19 atlikti veiksmai sugriebiant vaikÄ už rankos, nuvedant iki sofos, suspaudžiant stipriai už kaklo ir nuverčiant ant sofos buvo sÄ lygoti motinos noro pamokyti sÅ«nų dėl to, jog jis laiku neiÅ¡vedė Å¡uns į laukÄ , ir Å¡is priÅ¡lapino namuose.

Akivaizdu, jog savo valiniais veiksmais A. R. siekė pakeisti netinkamÄ sÅ«naus elgesį ir priversti laikytis jam nustatytos pareigos laiku iÅ¡vesti Å¡unį į laukÄ , tačiau ji suprato, kad taip ji sukels skausmÄ mažamečiui sÅ«nui, nors to ir nesiekė. Matyti, jog A. R. 2016-12-20 atlikti veiksmai trenkiant delnu sÅ«nui delnu per galvÄ taip pat buvo sÄ lygoti motinos noro pamokyti sÅ«nų dėl to, kad jis netinkamai elgiasi mokykloje ir atsikalbinėja. Akivaizdu, kad tokiais valiniais veiksmais A. R. visų pirma siekė pakeisti netinkamÄ sÅ«naus elgesį, jog jis pradėtų geriau elgtis mokykloje bei pagarbiau bendrautų su mama, tačiau tuo pačiu ji neabejotinai suprato, kad taip ji sukels skausmÄ mažamečiui sÅ«nui, nors to ir nesiekė.

Byloje nenustatyta, jog L. M. bÅ«tų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieÅ¡ mamÄ , ar kad dėl kokių kitų aplinkybių A. R. bÅ«tų kilusi bÅ«tinybė sugriebti sÅ«nų ar jam suduoti – Å¡iuos veiksmus ji atliko konfliktų įkarÅ¡tyje, sÅ«nui nepaklÅ«stant jos žodiniams paliepimas ir jai nepajėgiant žodžiu sudrausminti neklausančio sÅ«naus. Pastebėtina, jog iÅ¡ bylos duomenų matyti, jog mama ir mažametis sÅ«nus dažnai konfliktuodavo, mama nebÅ«davo patenkinta sÅ«naus elgesiu, todėl darytina iÅ¡vada, jog eilinio konflikto metu, supratusi, jog pastabomis ir žodiniais raginimais keisti netinkamÄ elgesį ji pakankamos įtakos savo mažamečiui sÅ«nui nedaro, o pastarasis jos nesiklauso, A.

R. nusprendė atkreipti sÅ«naus dėmesį į savo žodžius, jį sugriebdama už rankos ar kaklo, bei suduodama savo sÅ«nui ranka per galvÄ .Ä®vertinus nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymus, konflikto priežastį ir eigÄ bei nuteistosios atliktus veiksmus, teisėjų kolegijai nekyla abejonės, jog atlikdama minėtus fizinius veiksmus, kurių metu buvo kontaktuojama su sÅ«numi, A. R. tyčia sugriebdama sÅ«nų už rankos ir kaklo, bei suduodama jam delnu per galvÄ , suvokė pavojingÄ tokios veikos pobÅ«dį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo (tikslas buvo priversti sÅ«nų susikoncentruoti į kalbančiÄ motinÄ , įsiklausyti į jos žodžius ir pasiekti, jog mažamečio elgesys pasikeistų), bet sÄ moningai leido jiems atsirasti, taigi jie buvo atlikti A.

R. veikiant netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smÅ«gį ar stipriai suspaudžia kokiÄ nors jo kÅ«no dalį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmÄ arba nukentėjusiajam bus padarytas kÅ«no sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistoji bÅ«tų turėjusi pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Dėl Å¡ios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde pateikiamas paaiÅ¡kinimais, jog A.

R., atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, tik norėjo paauklėti vaikÄ ir jį sudrausminti, ir nenorėjo sÅ«nui sukelti skausmo, dėl to jos veikoje nėra tyčios. Akivaizdu, jog A. R. nesmurtavo tam, kad sukeltų fizinį skausmÄ sÅ«nui (jos panaudotas smurtas nebuvo fizinė bausmė vaikui už netinkamÄ elgesį). Tačiau Å¡i aplinkybė nepaneigia to, jog siekdama auklėti savo sÅ«nų ir pakeisti jo blogÄ elgesį, nuteistoji tam pasirinko netinkamÄ ir nusikalstamÄ bÅ«dÄ â€“ fizinį kontaktÄ su sÅ«numi, suprasdama, jog tokiu bÅ«du sÅ«nus patirs fizinį skausmÄ , ir leisdama tokioms pasekmėms kilti.

Å iuo atveju svarbu tai, jog A. R. suprato, kad jos veiksmais bus sukeltas skausmas, ir nors pagrindinis jos veiksmų tikslas buvo kitas – perauklėti vaikÄ â€“ ir skausmo sukelti ji nenorėjo, tačiau A. R. leido mažamečiui sÅ«nui jį patirti, t. y. veikė esant netiesioginei tyčiai. Pažymėtina, jog panaÅ¡iose situacijose, kuomet tėvai, siekdami auklėti vaikus, neproporcingai panaudoja fizinę jėgÄ (suduodami į skausmingÄ Å¾mogaus (vaiko) kÅ«no vietÄ ) ir tokiu bÅ«du to specialiai nesiekdami leidžia vaikams patirti fizinį skausmÄ , teismų praktikoje nustatoma, jog smurtavęs asmuo suvokia, kad taip sukels padarinius – bent jau fizinį skausmÄ , ir nors Å¡ių padarinių nenori, bet sÄ moningai leidžia tokiems padariniams atsirasti, t. y. veikia netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K-474-489/2016).

Nors apeliantė akcentuoja, kad sÅ«nui nepadaryti jokie sužalojimai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jos tyčia apėmė BK 140 str. numatytas pasekmes, o veikÄ kvalifikuojant pagal BK 140 str. 3 d. pakanka, jog asmuo bÅ«tų suvokęs, kad savo veiksmais sukels fizinį skausmÄ mažamečiui ir nors Å¡ių padarinių jis nenorėjo, tačiau leido jiems atsirasti. Tokiu bÅ«du byloje neginčytinai nustatyta, jog A. R. veiksmuose, atliktuose 2016-12-19 ir 2016-12-20 konfliktuojant su mažamečiu L.

M., kai jam buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo bÅ«tinasis BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – veika padaryta esant netiesioginei kaltininkės tyčiai (BK 15 str. 3 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje surinktus įrodymus padarė tinkamÄ jais pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog nuteistosios A. R. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., požymiai. Nepritarti Å¡iai pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai nėra pagrindo.

Dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo Apeliantė skundu taip pat nurodo, jog smulkus fizinis kontaktas su sÅ«numi negali bÅ«ti laikomas tokiu pavojingu, kad jis užtrauktų baudžiamÄ jÄ atsakomybę. Teismų praktikoje nurodyta, kad vykdant baudžiamÄ jį procesÄ prieÅ¡ tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali bÅ«ti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 str.) taikymo klausimai, tai ypač aktualu vykdant baudžiamÄ jį procesÄ dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryÅ¡iui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (kasacinė nutartis Nr. 2K-227-788/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 37 str. nustatyta, kad padaręs nusikaltimÄ asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikÅ¡me. Sprendžiant klausimÄ dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo kriterijus reiÅ¡kia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi.

Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumÄ , jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimÄ galima pripažinti mažareikÅ¡miu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iÅ¡ jų ypatumo teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ nusikaltimÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumÄ , žalos dydį, dalykÄ , kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumÄ ir pan., sprendžia klausimÄ , ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013).

Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali bÅ«ti sprendžiama, ar jie nėra mažareikÅ¡miai, ir nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų bÅ«ti pripažintos mažareikÅ¡mėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalÄ kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo klausimÄ , be kita ko, atsižvelgiama į nuostatÄ , kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikÅ¡mę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 str. 1 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-299-648/2015).

Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmÄ sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 str.) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumÄ (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko, ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumÄ , taip pat vertinti konfliktuojančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus.

Å ios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimÄ dėl nusikalstamos veikos pavojingumo.Pagal BK 37 str., spręsdamas klausimÄ dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikÅ¡miu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajam L. M. bÅ«tų padarytas sveikatos sutrikdymas, kaip jau minėta, neteisėti A. R. veiksmai sugriebiant vaikÄ už rankos ir kaklo, taip pat trenkiant jam delnu mažamečiui sukėlė tik fizinį skausmÄ . Pažymėtina, jog ir nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visuomet yra vienodai stiprus ar intensyvus.

Nors apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nukentėjusysis L. M. nurodė, jog jam skaudėjo rankÄ , kaklÄ ir galvÄ tuo metu, kai mama atliko fizinius veiksmus, ir nurodė, jog ir vėliau jam maudė rankÄ , tačiau akivaizdu, jog minėtais motinos veiksmais 11 metų sÅ«nui sukeliamas skausmas buvo labiau momentinis ir truko neilgÄ laiko tarpÄ . Be to, byloje nėra duomenų, jog dėl mamos prieÅ¡ vaikÄ pavartoto smurto mažamečiui bÅ«tų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai, tiek A.

R., tiek V. M. nurodė, jog L. M. elgesys Å¡iuo metu yra pagerėjęs, vaikas geriau mokosi, gerėja ir jo santykiai su motina. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog A. R. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rÅ«Å¡inis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 str. 3 d. veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų bÅ«ti taikomas BK 37 str.Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 str. konstatuojant kaltininko veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumÄ , turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių iÅ¡raiÅ¡kÄ konkrečiame nusikaltime.

Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rÅ«Å¡is, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikÅ¡mę iÅ¡vadai dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Analizuojant A. R. kaltės turinį nustatyta, jog ji nusikalstamÄ veikÄ padarė esant netiesioginei tyčiai, aptarti nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai atskleidžia, jog mama vartojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ vaikÄ ne specialiai tam, jog jam bÅ«tų sukeliamas fizinis skausmas, o fizinį skausmÄ sukėlė, pasirinkusi netinkamÄ bÅ«dÄ auklėti sÅ«nų ir mėginti keisti jo elgesį.

IÅ¡ nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, jog jis neneigia, kad neklausė mamos, nevykdė jos pavedimų, blogai elgėsi mokykloje, atsikalbinėjo mamai iÅ¡sakant pastabas. Akivaizdu, jog nukentėjusiojo mama nedidele apimtimi pavartojo fizinę jėgÄ tik tuomet, kai žodinėmis pastabomis nebesugebėjo auklėti savo sÅ«naus, t. y. kai, jos supratimu, iÅ¡naudojo visas nesmurtines priemones sudrausminti vaikÄ . Nėra abejonės, jog prie tokių mamos veiksmų prisidėjo objektyvios aplinkybės – įtempta situacija Å¡eimoje (vykstantis skyrybų ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo procesas) bei pakankamų auklėjimo ir tėvų valdžios įgyvendinimo žinių neturėjimas.

Matyti, kad kaltinamoji savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo sÅ«nų, siekdama, kad jos sÅ«nus bÅ«tų disciplinuotas, atsakingas, drausmingas, vykdytų savo pareigas. Pastebėtina, jog A. R., impulsyviai sugriebusi vaikÄ bei sudavusi delnu per galvÄ , Å¡iuos veiksmus nedelsiant nutraukdavo, o po to ne kartÄ gailėjosi dėl jų padarymo (tai nurodė gydytojui), vėliau sugebėjo atrasti bendrÄ kalbÄ su mažamečiu L. M., su juo iÅ¡laikyti taip svarbų mamos ir vaiko santykį, ir tokiu bÅ«du savo pastangomis maksimaliai sumažino savo nusikalstamais veiksmais sukeltus neigiamus padarinius bei taip dar kartÄ patvirtino, jog A.

R. vartotos fizinės jėgos tikslas nebuvo skausmo sukėlimas sÅ«nui. Pirmiau nurodytos teismo nustatytos A. R. padarytos veikos aplinkybės leidžia teigti, kad nors A. R. veikos formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jos veikas mažareikÅ¡mėmis. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas iÅ¡dėstyta, daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad A. R. padarytos veikos pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiÅ¡kimÄ nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, bÅ«tų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas.

Todėl A. R. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 3 d. dėl veikų mažareikÅ¡miÅ¡kumo (BK 37 str.). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apylinkės teismo padarytos iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla A. R. nutrauktina BK 37 str. pagrindu. Dėl praÅ¡ymo atlyginti atstovavimo iÅ¡laidas Nuteistoji A. R. apeliaciniame skunde pateikė praÅ¡ymÄ priteisti patirtas atstovavimo iÅ¡laidas, tačiau tokio savo praÅ¡ymo skunde niekaip nemotyvavo, nenurodė praÅ¡omos priteisti patirtos iÅ¡laidų sumos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 str. nustatytomis taisyklėmis. Tačiau nurodytuose BPK straipsniuose nenumatyta galimybė priteisti nuteistojo, išteisintojo ar nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo atleisto asmens turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti valstybinio kaltinimo tvarka nagrinėtose bylose. Todėl pareikštas A. R. prašymas dėl atstovavimo išlaidų išieškojimo negali būti tenkinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K-338/2014, 2K-260-303/2015, 2K-163-303/2017).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p., 328 str. 3 p., 330 str., 331 str., n u s p r e n d ž i a: panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendį dėl A. R. nuteisimo pagal BK 140 str. 3 d. (2 epizodai). Vadovaujantis BK 37 str., A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 str. 3 d., atleisti dėl veikų mažareikÅ¡miÅ¡kumo ir baudžiamÄ jÄ bylÄ A. R. nutraukti. A. R. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę panaikinti. Kolegijos pirmininkas                                                                                                                                                                                                                                                                                              Linas Pauliukėnas Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Dalia Kursevičienė                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Remigijus PreikÅ¡aitis