2020-02-05 Nr. AB-2504-3-62-3-00783-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-523-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00783-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 30 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo reikalavimui neturėtų taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes 2013 m. kovo 28 d. patekęs į Pravieniškių PN jis nebuvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, higienos normomis, tai buvo jo pirmas teistumas, todėl pareiškėjas nežinojo apie savo teises ir pareigas. Pataisos įstaigoje trūko socialinės reabilitacijos pareigūnų, specialistų, todėl jie fiziškai negalėjo supažindinti visų nuteistųjų su jų teisėmis ir pareigomis. Be to, įstaigos pareigūnai slėpė informaciją apie nuteistųjų teises ir pareigas, būrio koridoriuje informacija apie nuteistųjų teises ir pareigas nebuvo iškabinta, o bibliotekoje visa informacija buvo pasenusi, jos trūko, be to, bibliotekoje buvo tik vienas kompiuteris, kuris dažniausiai neveikdavo. Pareigūnai nebuvo suinteresuoti nuteistuosius supažindinti su jų teisėmis ir pareigomis, toks supažindinimas dažniausiai vykdavo, kai būdavo gaunama nuobauda.

3. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN 3-ajame sektoriuje, 6–7 ir 8–9 būrių lokaliniuose sektoriuose gyveno avarinės būklės, negyvenamame, galbūt ne pagal paskirtį naudojamame pastate. Pastato stogas buvo dengtas šiferiu, kuriame buvo asbesto, pastato išorinės sienos buvo įskilusios, nuo stogo iškritusios plytos, langų ir durų sąramos buvo nusėdusios, tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

4. Pravieniškių PN 9 būrio 7 miegamojoje patalpoje, 7 būrio 1 miegamoje patalpoje bei 6 būrio 5 miegamoje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam nuteistajam turinčią tekti gyvenamojo ploto normą. Gyvenamosios patalpos plotas buvo 33 kv. m, joje nuolat gyveno 16 nuteistųjų, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė nuteistųjų baldai, asmeniniai daiktai. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, tekdavo stovėti eilėse, dėl to atsirado negalavimų, dėl tupimų tualetų skaudėjo kojas. Miegamojo gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Dėl prasto gyvenamųjų patalpų apšvietimo pareiškėjas negalėjo rašyti ir skaityti. Gyvenamojoje patalpoje veisėsi tarakonai ir blakės.

5. Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog būryje nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, todėl jie buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje bei siauruose koridoriuose. Nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, todėl pareiškėjas maistą laikė miegamajame. Nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis. Virtuvėlė buvo per maža, dėl patalpų perpildymo ji negalėjo patenkinti visų nuteistųjų poreikių.

6. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti, nes 4–5 ir 6–7 būrių nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Pasivaikščiojimo kieme nebuvo įrengtos pavėsinės ar stogeliai, nebuvo kanalizacijos šulinių lietaus vandeniui nutekėti, todėl kiemeliai nuolat buvo patvinę. Pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl pareiškėjui kilo grėsmė būti sužalotam. Be to, pasivaikščiojimo kiemelis buvo 70–100 m nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyko plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras buvo užterštas.

7. Pareiškėjas pažymėjo, jog 6–7 ir 8–9 būriuose buvo rūkoma tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose, šių būrių pastate nebuvo įrengta patalpa skirta rūkyti, pastato viduje rūkymą draudžiančių ženklų nebuvo, todėl visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo priverstas patalpose kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

8. Pataisos įstaigoje buvo laikomi nuteistieji, sergantys tuberkulioze bei kitomis užkrečiamomis ligomis, kurie lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambariuose, todėl pareiškėjas nuolat jautė baimę užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl to daug kartų kreipėsi į psichologinės tarnybos medikus.

9. Pareiškėjas nurodė, jog kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai. Pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo jo bendravimo galimybės, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, todėl prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl gali judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat po visą lokalinį sektorių, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan.

12. Atsakovo atstovo teigimu, patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas buvo vėdinamos per langus ir ventiliacijos angas, nuteistieji buvo aprūpinti baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalėjo tvarkytis patys, tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose neatsirastų buitinių parazitų, pelėsio. Kiekvienoje brigadoje pastatyti šaldytuvai asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti. Pasivaikščiojimo kiemų plotas pakankamas, teisės aktai nenustato inventoriaus įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose.

13. Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji galėjo džiauti savo asmeninius drabužius.

14. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog gyvenamosiose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose uždrausta rūkyti, bendrabučių teritorijose įrengtos ir pažymėtos vietos, skirtos rūkyti. Pareiškėjas su skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo nesikreipė.

15. Buitiniai parazitai naikinami pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant į poreikį ar gavus nusiskundimų. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistus ar pataisos namų administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų.

16. Pravieniškių PN nurodė, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl skaudančių kelių, nemigos nesikreipė, tris kartus kreipėsi dėl kūno bėrimo, nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini).

17. Pasak atsakovo atstovo, ginčo patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, o ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. Pataisos namų 3-iame sektoriuje nėra deginamos jokios atliekos, skundų dėl iš valstybės įmonės „Mūsų amatai“ sklindančių kenksmingų dūmų nebuvo gauta.

18. Pravieniškių PN pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

II. 19. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

20. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas ne su informacijos apie teisių pažeidimą gavimu, o su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN pradžios, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 20 d., t. y. praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. priteisimo pareikšti.

21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad atvykęs į Pravieniškių PN pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) (nuteistųjų teisėmis ir pareigomis). Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti pirmosios instancijos teismas laikė deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kokia ir kada informacija nuo jo buvo nuslėpta, kada buvo apribota jo teisė gauti reikiamą informaciją ir pan. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu (pareiškėjo kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo, atsisakymų suteikti jo prašomą informaciją, pareiškėjo skundų dėl negalėjimo naudotis bibliotekos paslaugomis, nekokybiškų bibliotekos paslaugų ir pan.). Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. atmetė.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,90 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 4,98 kv. m gyvenamojo ploto.

23. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu jam gyvenant 7 būrio 1 miegamajame buvo įrengtos 8 dviaukštės lovos ir gyvenamojoje patalpoje nuolat gyveno 16 nuteistųjų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų.

24. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Pravieniškių PN 3-ame sektoriuje kiekvienoje ūkio brigadoje asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. Pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu 6–7 būrių virtuvėlės plotas buvo 17 kv. m. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. 88-212 nurodytas 3-io sektoriaus dezinfekavimo medžiagų inventorius. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas atsiliepime neginčijo aplinkybės, jog pataisos įstaigos 3-iame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau pateiktoje pažymoje nurodyta, kad laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Minėta atsakovo pažyma taip pat patvirtina, kad 3-iame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, galima džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme.

25. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Pravieniškių PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jo kalinimo metu buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, trūko klozetų bei kriauklių, o tai valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu sudaro pagrindą šioje byloje konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

26. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN pastato būklės, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad statinio techniniame pase Nr. 213 nurodyta statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms. Minėtame pase taip pat nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis, tačiau atsakovas nurodė, jog įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi, šiuos teiginius patvirtina atsakovo pažyma. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl avarinės statinio būklės buvo sukeltas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui reiškė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės nulemtų jo teisių ar interesų pažeidimų. Todėl pareiškėjo argumentus dėl avarinės pastato būklės pirmosios instancijos teismas atmetė.

27. Vertindamas ginčo patalpų apšvietimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo, kad miegamosiose patalpose buvo blogas dieninis ir naktinis apšvietimas, tačiau byloje esančiuose atsakovo bei pareiškėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, pareiškėjo argumentas dėl prasto apšvietimo yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl negali būti vertinamas kaip pakankamas neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, patyrimui konstatuoti.

28. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pataisos įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo du kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 7 būrio patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos 2015 m. liepos 22 d. (aptikti tarakonai). Byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Pareiškėjo medicininėje kortelėje nėra atžymų, kad pareiškėjui būtų nustatyti sveikatos sutrikimai dėl blakių sukandžiojimų.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, jose taip pat įrengtas mechaninis vėdinimas, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip patalpose išvengdamas drėgmės ir pelėsio.

30. Pareiškėjo argumentus dėl prie grindų nepritvirtintų lovų pirmosios instancijos teismas atmetė nustatęs, jog lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas teisės aktuose.

31. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma. Atsakovo atstovas pateikė informaciją, jog 6–7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas – 2 317 kv. m. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad toks kiemelis yra pakankamai erdvus. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad gamybinės atliekos šalia pasivaikščiojimo kiemų nėra deginamos, taip pat kad įstaigoje yra įrengti šuliniai vandeniui nutekėti.

32. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, susijusių su sporto aikštyno neaptvėrimu, todėl pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę laikė nustatyta. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu minėtame pasivaikščiojimo kieme buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galbūt pareiškėjui sukeltų pasekmių, nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Pravieniškių PN bendrojo naudojimo patalpose nuolat buvo rūkoma, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas paaiškino, jog pataisos namuose esančiose nuteistųjų patalpose draudžiama rūkyti, bendrabučių teritorijoje yra įrengtos rūkymo vietos, pažymėtos informaciniais lipdukais. Pareiškėjas į pataisos namų administraciją su prašymu ar skundu dėl rūkymo patalpose raštu nesikreipė, todėl nėra pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose.

34. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas taip pat grindė aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis sergantys nuteistieji naudojosi bendromis patalpomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191, nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. laiku neatliekamų patikrinimų, jų periodiškumo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan. Nekonstatavus konkrečių minėto aprašo normų pažeidimų, atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad galima tokia situacija, jog dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovo atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis. Byloje nėra duomenų apie dėl gyvenimo su tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis užsikrėtusiais asmenimis pareiškėjui sukeltas konkrečias pasekmes.

35. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus sveikatos būkle, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatai (pablogėjusią regą, nervinę įtampą, nemigą, depresiją, patirtus dvasinius išgyvenimus ir pan.). Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl emocinių sutikimų, įtampos, dvasinių išgyvenimų, sumažėjusio pasitikėjimo savimi, fobijų, patiriamo streso, sukelto netinkamų gyvenimo sąlygų, nesikreipė.

36. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui būnant Pravieniškių PN jam tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, o byloje nėra pateikta įrodymų, jog dėl kitų nustatytų higienos normų pažeidimų (netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, pelėsių, tarakonų, blogo apšvietimo), taip pat dėl poilsio kambario bei papildomų atitvarų nuo sporto aikštynų nebuvimo atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kamerų sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 37. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

38. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, neatsižvelgė į pareiškėjo ribotas galimybes rinkti įrodymus bei į tai, kad pareiškėjas aiškiai ir tiksliai apibūdino reikšmingas jo kalinimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo į bylą pateiktos pažymos apie miegamųjų vietų skaičių. Be to, pareiškėjo teigimu, miegamųjų vietų skaičius ginčo patalpose yra nustatytas ir kitose jau išnagrinėtose administracinėse bylose.

39. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo pateikti duomenys neatitiko pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpio, duomenys pateikti nesusiūti ir neužantspauduoti. Pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo duomenų apie bendrą Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje ir atskiruose jo būriuose bei patalpose laikytų nuteistųjų skaičių, sanitarinių mazgų įrengimą, sergančius asmenis, pareiškėjo lankymąsi pas psichologą, pastatų būklę ir patalpų tikrinimo rezultatus, pareiškėjo kreipimusis į pataisos namų administraciją su skundais, taip pat pasivaikščiojimo kiemelių planų, buitinių kenkėjų naikinimo konkrečiuose būriuose registracijos žurnalų.

40. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nekonstatavus esminių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, jam nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo teigimu, jis 1 030 parų gyveno avarinės būklės pastate perpildytose patalpose, kurių plotą užėmė jose įrengti baldai ir kiti daiktai, nuo pareiškėjo buvo slepiamos jo teisės, jam nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai pasinaudoti sanitarinio mazgo patalpomis, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į patalpas be tabako dūmų, nebuvo įrengtos poilsio patalpos, drabužių ir avalynės džiovykla, kambarys maisto produktams laikyti, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa, neužtikrinta pareiškėjo teisė į saugią ir sveiką aplinką pasivaikščiojimo kiemeliuose, patalpose buvo buitinių parazitų.

41. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas jo skundą nagrinėjo formaliai iš šališkai, pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties, t. y. dėl to, kad yra kalinys.

42. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

43. Pravieniškių PN nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, byloje nėra duomenų, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus bei siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinę skriaudą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Byloje ginčas kilo dėl 30 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui E. V. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 17 d.

45. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Pravieniškių PN nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. nebuvo tinkamai užtikrintos pareiškėjui visos kalinimo sąlygos, dėl kurių neužtikrinimo skundėsi pareiškėjas, ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Pravieniškių PN teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos kitos jo skunde nurodytos kalinimo sąlygos, taip pat nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. (įskaitytinai), atlyginimą.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundą, nepagrįstai nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, neišreikalavo įrodymų, neatliko teisminio tyrimo dėl atsakovo melagingai pateiktos informacijos, pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teises, jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta, priteisiant 30 900 Eur.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos.

48. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo išreikalauti įrodymus ir nagrinėti aplinkybes apie pareiškėjo kalinimo sąlygas ir nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. (įskaitytinai), nepaisydamas to, jog pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį.

49. Teisėjų kolegija neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti ir vertinti pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. (įskaitytinai), nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. (įskaitytinai), atlyginimą, yra teisėta ir paliktina galioti nepakeista.

50. Šiuo aspektu primintina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

51. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

52. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

54. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

55. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

56. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 17 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. balandžio 20 d. (b. l. 42), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

57. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

58. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

61. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui buvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

62. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

63. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d., kurias pirmosios instancijos teismas privalėjo detaliai ir išsamiai išnagrinėti, įvertinti byloje surinktus įrodymus, o jei jų trūksta, – pasiūlyti juos pateikti proceso šalims (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56, 86 str.).

64. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

65. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

66. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškėjo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

67. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

68. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais, nustatė, jog pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,90 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko – 4,98 kv. m gyvenamojo ploto.

69. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, jog jam gyvenant 7 būrio 1 miegamajame buvo įrengtos 8 dviaukštės lovos ir gyvenamojoje patalpoje nuolat gyveno 16 nuteistųjų, konstatavo, jog pareiškėjas šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.

70. Pareiškėjas byloje įrodinėjo paaiškinimus apie miegamųjų vietų skaičių atsakovo atstovo 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618 (b. l. 36), tačiau pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad ši pažyma nepatvirtina situacijos, buvusios nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. Su tokia pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovo atstovo šioje byloje nurodytais kitais duomenis apie miegamųjų vietų skaičių, nesiaiškino aplinkybių, dėl kurių ši situacija yra pasikeitusi, t. y. kad atsakovo atstovo pateikti nauji duomenys paneigia 2013 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 117-618 nurodytus duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus.

71. Esant prieštaravimams tarp pareiškėjo ir atsakovo nurodomų teisiškai svarbių šiai bylai išspręsti aplinkybių, tarp atsakovo atstovo teiktų duomenų apie miegamųjų vietų skaičių patalpoje, kurioje kalėjo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis priemonių, kad šie prieštaravimai būtų pašalinti, suteikiant galimybę atsakovo atstovui, o taip pat ir pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus.

72. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje taip pat buvo iškilę tokio pat pobūdžio prieštaravimai, yra nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti tikslius duomenis apie miegamųjų vietų skaičių Pravieniškių PN gyvenamosiose patalpose, kuriose kalėjo asmuo ginčui aktualiu laikotarpiu, taip pat pateikti informaciją, ar per šį laikotarpį miegamųjų vietų skaičius keitėsi dėl rekonstrukcijos ir, jei keitėsi, kada tiksliai tai įvyko, o to nepadaręs ir vadovaudamasis tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kuriuos pareiškėjas, pateikdamas detalius paaiškinimus dėl miegamųjų vietų skaičiaus, ginčijo, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudaro pareiškėjo skundo pagrindą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2059-575/2019).

73. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes dėl kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų, atkreipia dėmesį, kad sprendime yra prieštaravimų dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. sprendimo dalyje, kurioje pasisakoma dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodyti šie higienos normų pažeidimai: netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, yra pelėsiai, tarakonai, prastas apšvietimas, tačiau sprendimo motyvuojamoje dalyje, kurioje nagrinėjamos pareiškėjo kalinimo sąlygos, nėra konkrečiai nurodyta, kad buvo nustatytas netinkamas gyvenamųjų patalpų apšvietimas ir kokiu pagrindu tai nustatyta (nurodyta, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog miegamosiose patalpose buvo neįmanomai blogas dieninis ir naktinis apšvietimas); nėra nurodyta jokių nustatytų aplinkybių, kad atsakovo atstovas neužtikrino tarakonų naikinimo (nurodyta, kad kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos, nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami, nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos ir priešepideminių taisyklių ir reikalavimų); nėra nurodyta jokių aplinkybių dėl pelėsių buvimo (nurodyta, kad tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant pelėsis neatsiranda, gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per atidaromus langus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės atmesti).

74. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo esminių skundo aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su esminėmis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimu) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str.), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su pareiškėjo kalinimo sąlygomis nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d., negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta, todėl panaikintina.

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

76. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, t. y. bylos dalį, kuria pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d., ir atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo E. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d., ir atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais, ir šią bylos dalį perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė