2013-09-26 Nr. AB-5684-3-61-3-02043-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1056/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02043-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. P. R. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. birželio 26 d. sprendimą „D. R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei atnaujinti procesą“ ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydama, kad pareiškėjas dėl savo kaltės ženkliai praleido Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 152 straipsnio 1 dalyje nustatytą apskundimo terminą dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (10.15.)-10.1-8. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokia situacija susiklostė ne dėl jo kaltės ar nesąžiningų veiksmų, o dėl to, kad mokestinio tyrimo metu pareiškėją atstovavo D. S., kuri, kaip paaiškėjo vėliau, neturėjo teisės pareiškėjo R. S. atstovauti. Atkreipė dėmesį į tai, kad atliekant mokestinį tyrimą, vietos mokesčių administratoriui atstovės D. S. įgaliojimas tiko, tačiau pareiškėjo atstovei pateikus skundą dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, VMI nusprendė, kad išduotas įgaliojimas nesuteikia teisės D. S. atstovauti pareiškėjo VMI ir atsisakė priimti skundą. Nurodė, kad dėl šio priimto sprendimo R. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), kuris pareiškėjo skundą tenkino. VMI, nesutikdama su VAAT sprendimu, jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). LVAT 2011 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-2292/2011 VMI skundą tenkino. Pareiškėjas pažymėjo, kad VAAT palaikė pareiškėjo poziciją, todėl tvirtina, jog atsakovo argumentas, kad pareiškėjas žinojo, jog suteiktas įgaliojimas D. S. nesuteikia teisės jo atstovauti, elgėsi nesąžiningai ir dėl savo kaltės praleido MAĮ 152 straipsnyje nustatytą terminą 2010 m. vasario 24 d. Inspekcijos sprendimui Nr. (10.15.)10.1-8 apskusti, yra nepagrįstas.

R. S. tvirtino, kad atsakovas, atsisakydama atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Inspekcijos sprendimo, pažeidžia pareiškėjo teises, nes D. S. nesant įgaliotai atstovauti pareiškėjo, buvo pažeistos MAĮ nuostatos, kurios suteikia teisę pareiškėjui būti supažindintam su pavedimu atlikti mokestinį patikrinimą, asmeniškai dalyvauti mokestinio patikrinimo metu, gauti patikrinimo aktą, duoti paaiškinimus, teikti pastabas, gauti sprendimą bei pateikti skundą. Aplinkybė, kad D. S. nebuvo įgaliota atstovauti pareiškėjo, tapo žinoma tik LVAT priėmus sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, dalyvavimas mokestinio patikrinimo metu yra įtvirtintas MAĮ kaip esminė mokesčio mokėtojo teisė, kuria užtikrinama teisė ginti savo teises ir interesus, todėl teigė, kad buvo pažeista esminė mokesčio mokėtojo teisė dalyvauti asmeniškai atliekant mokestinį patikrinimą ir pasinaudoti MAĮ nustatytomis teisėmis. R. S. rėmėsi MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir nurodė, kad mokestinių ginčų procesas gali būti atnaujinamas, kuomet paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo metu. Mano, kad mokestinis procesas turi būti atnaujintas, nes pareiškėjui aplinkybė, kad jo išduotas įgaliojimas nesuteikia teisės įgaliotiniui atstovauti pareiškėjo VMI, tapo žinoma tik įsiteisėjus LVAT 2011 m. birželio 30 d. sprendimui. Per 3 mėnesius nuo LVAT sprendimo priėmimo dienos jis į VMI nesikreipė, nes buvo išvykęs š Airiją ir Lietuvoje negyveno, todėl negalėjo per įstatymo nustatytą trejų mėnesių terminą kreiptis į centrinį mokesčių administratorių su prašymu dėl proceso atnaujinimo.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo R. S. skundą su pareiškėjo R. S. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad VMI 2010 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 68-162 teisėtai bei pagrįstai pareiškėjo 2010 m. kovo 17 d. skundą su vėlesniais papildymais dėl 2010 m. vasario 24 d. Inspekcijos sprendimo laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui. Su tokia atsakovo išvada sutiko ir LVAT, kuris 2011 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo apribota teisė kreiptis su, įstatymo reikalavimus atitinkančiu, skundu į centrinį mokesčių administratorių. Nurodė, kad MAĮ 152 str. 1 dalyje nustatytas terminas, per kurį mokesčių mokėtojas gali centriniam mokesčių administratoriui apskųsti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą. Pažymėjo, kad terminų įtvirtinimas įstatymu padeda įgyvendinti operatyvų mokestinių ginčų procesą, užtikrinti valstybės interesą gauti mokestines pajamas laiku ir nustatyto dydžio, tačiau MAĮ 152 straipsnyje nustatytas terminas yra atnaujinamasis. Mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, yra garantuojama reali galimybė ginti savo teises, pateikiant prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pabrėžė, kad pareiškėjas, minėtomis įstatymo suteiktomis teisėmis nesinaudojo, nors VMI ne viename sprendime buvo nurodžiusi, kad pareiškėjo skundas ir vėlesni jo papildymai neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų.

Akcentavo, kad neapskųstų sprendimų mokestinio ginčo byloje procesas gali būti atnaujinamas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems MAĮ 160 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Pabrėžė, kad šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos praėjo daugiau kaip 5 metai. Nurodė, kad pareiškėjas prašė atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau, vadovaujantis MAĮ teisės aktų nuostatomis, toks prašymas gali būti svarstomas, jeigu prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Pažymėjo, kad Inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (10.15.)-10.1-8 apskundimo terminas pasibaigė 2010-03-23, todėl tvirtino, kad praėjus daugiau nei vieneriems metams praleistas terminas apskritai negali būti atnaujinamas.

Atsakovo vertinimu, net jei nebūtų praleistas vienerių metų terminas prašymui dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, toks prašymas vis tiek negalėtų būti tenkinamas, nes nagrinėjamos bylos atveju nėra svarbių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje nėra nurodytos priežastys, kurioms esant turėtų būti atnaujinamas terminas prašymui dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau pažymėjo, kad teismų praktikoje svarbiomis priežastimis laikomos tik išskirtinės objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises, o šiuo atveju, kreiptis į centrinį mokesčių administratorių dėt pažeistos teisės gynimo. Pažymėjo, kad asmuo pats turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgėsi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, o aplinkybių, kurių atsiradimą visiškai ar iš dalies lėmė paties mokesčių mokėtojo aplaidus ar nerūpestingas elgesys, negalima pripažinti objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo mokesčių mokėtojo valios, todėl jos negali būti pripažintos svarbia prašymo dėl proceso atnaujinimo termino praleidimo priežastimi. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Nurodė, kad pareiškėjas prašo procesą atnaujinti MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Atsakovas pabrėžė, kad šiuo nagrinėjamu atveju nėra jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos pareiškėjui anksčiau bei kurios galėtų sąlygoti kitokį sprendimą. Pasak atsakovo, pareiškėjui nuo pat įgaliojimo išdavimo datos buvo žinomos įgaliojime apibrėžtos įgaliotinio teisės, pareiškėjas žinojo apie jo atžvilgiu atliekamą mokestinį patikrinimą, jo eigą, pareiškėjas pats teisme įrodinėjo, kad įgaliotoji D. S. yra tinkamai įgaliotas asmuo, galintis jį atstovauti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog byloje kilęs ginčas dėl atsakovo VMI 2012 m. birželio 26 d. sprendimo „D. R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei atnaujinti procesą“ teisėtumo bei pagrįstumo. Teismo vertinimu, iš pareiškėjo R. S. skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, remdamasis LVAT 2011 m. birželio 30 d. sprendimu, tvirtindamas, kad tik tuomet pareiškėjui tapo žinoma, jog įgaliotoja D. S. negalėjo atstovauti R. S. M. I. sistema LITEKO patvirtina, kad LVAT 2011 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo R. S. skundas buvo atmestas, o 2010 m. birželio 23 d. VMI sprendimas Nr. 68-162 buvo paliktas nepakeistu, t. y. sprendimas, kuriuo pareiškėjo R. S. skundas dėl Inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (10.15.)-10.1-8 buvo laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui. Vertinant šį pareiškėjo teiginį, jog tik po LVAT sprendimo pareiškėjui tapo žinoma, jog D. S. nebuvo tinkamai įgaliota atstovauti pareiškėjo, todėl atskaitos tašku prašymo pateikimui dėl proceso atnaujinimo laikytina LVAT sprendimo priėmimo data, t. y. 2011 m. birželio 30 d., teismas daro išvadą, kad pareiškėjas R. S. praleido MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo teigimu, įstatymo nustatytą 3 mėnesių padavimo terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių ir tvirtino, kad terminas turi būti atnaujintas. Teismas padarė išvadą, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, šis terminas gali būti atnaujintas, tačiau, teismo vertinimu, terminas gali būti atnaujintas tik dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjas R. S. svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo laiko aplinkybę, kad nuo 2011 m. birželio 30 d. (LVAT sprendimo paskelbimo data) buvo išvykęs į Airiją ir Lietuvoje negyveno.

Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo R. S. nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Teismas inter alia pabrėžė, kad R. S., būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, turėjo imtis efektyvių priemonių savo galimai pažeistų teisių gynimui, t. y. iš karto, po LVAT priimto sprendimo (R. S. LVAT posėdyje dalyvavo), turėjo kreiptis į VMI su prašymu dėl mokestinio ginčo proceso atnaujinimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad R. S. savo pažeistas teises bei interesus galėjo ginti ne tik tiesiogiai pats, bet ir per atstovą, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad tuo metu jis nebuvo Lietuvoje, nesudaro pagrindo pripažinti, kad terminas prašymui dėl mokestinio ginčo proceso atnaujinimo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovas VMI objektyviai vertino ginčo aplinkybes, tinkamai rėmėsi teisės aktų nuostatomis ir jas taikė, t. y. priimtas ginčo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiškėjo R. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. birželio 26 d. sprendimo „D. R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei atnaujinti procesą“, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (10.15.)-10.1-8.

Šį sprendimą atsakovas grindė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 5 ir 8 dalimis, konstatuodamas, kad pareiškėjas praleido vienerių metų terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo.

Byloje nustatyta, kad šis ginčijamas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2012 m. gegužės 25 d. prašymą, kuriuo jis, remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsniu, prašė atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (10.15.)-10.1-8 bei prašė atnaujinti praleistą terminą tokiam prašymui pateikti.

Mokestinių ginčų bylų proceso atnaujinimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnis.

Pagal šio straipsnio 1 dalį, šiame straipsnyje reglamentuotos proceso stadijos dalyku yra vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimai, kurie nustatytu terminu nebuvo apskųsti, t. y., tie vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimai, kurie įsiteisėjo, jų nustatyta tvarka ir terminais neapskundus, institucijoms turinčioms teisę šiuos sprendimus revizuoti.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad neįsiteisėjusių vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimų apskundimo ir jų teisėtumo kontrolės klausimus, reglamentuoja kitos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo normos (145; 147-159 str.).

Kaip minėta, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (10.15.)-10.1-8, kuris nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųstas ir šiuo metu yra įsiteisėjęs.

Tai, kad pareiškėjas netinkamai realizavo savo teisę apskųsti neįsiteisėjusį Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimą, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. A442-2292/2011 (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 5 dalį „Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos praėjo daugiau kaip 5 metai.“

Iš šios teisės normos matyti, kad joje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti termino ribas per kurias gali būti pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo mokestinio ginčo byloje, o būtent, per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, bet ne vėliau kaip per 5 metus nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos.

Ir speciali taisyklė, skirta asmenims, praleidusiems dėl svarbių priežasčių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą - 3 mėnesių, kuris skaičiuojamas pagal anksčiau minėtą tvarką ir sąlygas. Tačiau šiuo atveju praleistas 3 mėnesių terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalį vietos mokesčių administratoriaus sprendimai centriniam mokesčių administratoriui gali būti skundžiami per 20 dienų.

Tai lemia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 5 dalyje nustatyta vienerių metų termino eiga, prašymui dėl praleisto minėto 3 mėnesių termino atnaujinimo, prasidėjo nuo 2010 m. kovo 23 d., savalaikiai nepaskundus Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo.

Kadangi pareiškėjas su byloje aptariamu prašymu atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (10.15.)-10.1-8 kreipėsi tik 2012 m. gegužės 25 d., todėl šį ginčą nagrinėjusių institucijų yra teisingai ir pagrįstai konstatuota, kad jis praleido minėtą 1 metų terminą, kuriam pasibaigus yra nebegalima atnaujinti ir praleisto 3 mėnesių termino, prašymams dėl proceso atnaujinimo pateikti.

Dėl paminėtų priežasčių nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad terminas dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo apskundimo turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A442-2292/2011.

Šiuo atveju, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimu konstatuotos aplinkybės, galimai sutrukdžiusios pareiškėjui laiku apskųsti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimą, galėtų tik sudaryti prielaidas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, arba sudaryti pagrindą, numatytą to paties įstatymo 160 straipsnio 2 dalyje, kuriuo remiantis galėtų būti atnaujintas procesas mokestinio ginčo byloje dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. sprendimo.

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo byloje kilusį ginčą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas