2018-05-29 Nr. AB-10664-3-61-3-01359-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3505-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01359-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 27 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ bei įpareigoti atsakovą jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai (pareiškėjas apklaustas tik kartą), neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas. Pareiškėjas visų apklausų metu laikėsi vieningos pozicijos, kad jis iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes jį persekiojo (duomenys neskelbtini), kadangi jis atsisakė duoti melagingus parodymus prieš buvusį (duomenys neskelbtini) miesto merą M. L. (M. L.), todėl jam buvo iškelta sufabrikuota byla dėl kyšininkavimo. Pareiškėjo atsisakymas duoti melagingus parodymus susijęs su jo politinėmis pažiūromis – nepritarimu kilmės valstybėje esančiai sisteminei korupcijai bei valdžios atstovų neteisėtai veiklai, todėl atsakovo išvada, kad jo atsisakymas duoti melagingus parodymus prieš M.

L. nebuvo susijęs su jo turimomis politinėmis pažiūromis, prieštaravo byloje surinktiems įrodymams. Be to, atsakovas neanalizavo, ar pareiškėjas savo kilmės valstybėje galėjo tikėtis teisingo teismo, kreiptis gynybos į kitas atitinkamas institucijas, ar kalinimo sąlygos (duomenys neskelbtini) buvo humaniškos ir atitinkančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus, taigi nepakankamai įvertino pareiškėjo prašymo pagrįstumą ir atitiktį Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 87 straipsnio 1 dalies kriterijams.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles, kadangi pareiškėjo baimės būti persekiojamu tikimybė atmesta tuo pagrindu, jog Departamentas neturėjo teisės spręsti jo kaltumo / nekaltumo klausimo. Atsakovas turėjo vertinti tikimybę, jog baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu buvo sufabrikuota, juolab kad pats atsakovas išvadoje pateikė informaciją, jog verslininkai (duomenys neskelbtini) buvo uždaromi į kalėjimus, korumpuotiems valdininkams reikalaujant kyšio, korupcija vyravo tiek teismų sistemoje, tiek viešųjų pirkimų srityje.

Atsakovas, nenustatęs, kad pareiškėjas klaidintų, vilkintų ar sukčiautų, neužfiksavęs jokių esminių prieštaravimų tarp jo pateiktų faktų, pareiškėjo teiginiams dėl baudžiamosios bylos sufabrikavimo turėjo taikyti abejonės privilegiją ir juos vertinti prieglobsčio prašytojo naudai. Pareiškėjo nuomone, jo baimė dėl gresiančio persekiojimo buvo visiškai pagrįsta, o, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, buvo tikimybė, jog, pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė nustatęs, jog pareiškėjo pasakojimas apie jo biografijos faktus ir įvykius, susijusius su jo atžvilgiu iškelta baudžiamąja byla ir sąlygojusius nenorą grįžti į kilmės valstybę, didžiąja dalimi buvo patvirtintas rašytiniais įrodymais, todėl jo nurodytos aplinkybės laikytos tikrovę atitinkančiais faktais. Kartu konstatuota, kad pareiškėjo kaltė (nekaltumas) nebuvo Departamento atliekamo tyrimo objektas, todėl jo teiginiai, susiję su pareikštų kaltinimų pagrįstumu, negalėjo būti laikomi nustatytais faktais ir dėl to neturėjo įrodomosios galios nustatant, ar jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje buvo visiškai pagrįsta.

Pareiškėjas pagrįstai bijojo kilmės šalyje patirti baudžiamąjį persekiojimą ir baimė patirti šiuos veiksmus buvo individualizuota (jam pateikti kaltinimai dėl kyšininkavimo, paskelbta nacionalinė paieška). Tačiau, įvertinus jam gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes, konstatuota, kad tai neatitiko „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, kadangi jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas nebuvo neproporcingas arba diskriminuojantis dėl pareiškėjo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri būtų (duomenys neskelbtini) visuomenės suvokiama kaip skirtinga, ar dėl jo turimų ar jam priskiriamų politinių įsitikinimų.

Tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla nebuvo sąlygota jo turimais ar jam priskiriamais politiniais įsitikinimais, o turimų duomenų neužteko, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog byla buvo sufabrikuota. Nebuvo priežasčių konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad (duomenys neskelbtini) jam grės kankinimai, žiaurus, nežmoniškas elgesys, jo orumą žeminantys veiksmai, baudimas tokiu būdu arba mirties bausmė, be to, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyko tarptautinis ar vidaus konfliktas. Taigi pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Atsakovo nuomone, jis turėjo vertinti tik tai, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens baudžiamojo persekiojimo ir Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ priežasčių, t. y. ar pareiškėjui kilmės valstybėje grėsė neproporcingas ar diskriminuojančio pobūdžio persekiojimas, kilęs dėl jo priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Vien tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje vyravo korupcija, savaime nesudarė pagrindo pripažinti, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas buvo diskriminacinis.

Be to, įvertinus visą pareiškėjo pasakojimą, nenustatyta priežasčių, leidžiančių teigti, kad elgesys, tariamai sąlygojęs baudžiamąjį persekiojimą, t. y. atsisakymas duoti jį patį bei M. L. inkriminuojančius parodymus, būtų susijęs su pareiškėjo turimais politiniais įsitikinimais. Pats pareiškėjas atsisakymą duoti parodymus aiškino išimtinai tuo, kad tokie parodymai neatitiktų tikrovės ir būtų šmeižiamojo pobūdžio, o tai atspindėjo pareiškėjo poziciją jo paties veiklos bei santykių su M. L. (bet ne valstybės vykdomos politikos) atžvilgiu.

Subjektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas tariamai atsisakė duoti parodymus, buvo asmeninio, o ne politinio pobūdžio, jos nelaikytinos jo politiniais įsitikinimais. Be to, tariamo persekiotojo (šiuo atveju, teisėsaugos institucijų) veiksmų motyvas buvo paveikti pareiškėjo elgesį, o ne nubausti jį už nepalankius tariamus politinius įsitikinimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo N. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2016 m. rugpjūčio 30 d. pateiktame prašyme suteikti prieglobstį nurodė, jog (duomenys neskelbtini) komitetas 2016 m. vasario 4 d. jam iškėlė baudžiamąją bylą dėl ypač stambaus kyšio davimo pareigūnui, o 2016 m. balandžio mėn. jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta paieška. Pareiškėjas teigė, kad nusikaltimo nepadarė, o buvo persekiojamas siekiant gauti parodymus prieš buvusį (duomenys neskelbtini) miesto merą M. L., norint jį pašalinti iš politikos. Pareiškėjas 2016 m. spalio 7 d. Departamente vykusios apklausos metu paaiškino, kad 2015 m. balandžio ir rugsėjo mėn. du kartus bendravo su (duomenys neskelbtini) pareigūnais, jam buvo siūloma duoti parodymus, kad davė kyšį M. L., už tai žadėta jo nebausti pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 291 straipsnio pastraipą, numatančią atleidimą nuo atsakomybės, jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą, savo noru pranešė atitinkamoms institucijoms apie kyšio davimą. Departamentas skundžiamu 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi jam gresiantys veiksmai neatitiko „persekiojimo“ apibrėžimo.

7. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu atsakovui pateikė duomenis apie jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) vykstantį baudžiamąjį persekiojimą. (duomenys neskelbtini) valdybos 2016 m. vasario 4 d. pranešimas patvirtino, kad jam 2016 m. vasario 4 d. buvo iškelta baudžiamoji byla pagal nusikaltimo, numatyto (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 5 dalyje, požymius. (duomenys neskelbtini) valdybos pareigūno 2016 m. vasario 4 d. nutarime iškelti baudžiamąją bylą apibrėžti pareiškėjo įtariami veiksmai, dėl kurių jam iškelta baudžiamoji byla, o būtent, kad M. L., būdamas municipalinio darinio „(duomenys neskelbtini) miestas“ vadovu, gavo ypač didelį kyšį iš pareiškėjo už žemės sklypo perdavimą nuomai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurios savininku buvo pareiškėjas. (duomenys neskelbtini) miesto centrinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarimo pagrindu pareiškėjo būste 2016 m. balandžio 19 d. buvo atlikta krata. (duomenys neskelbtini) valdybos 2016 m. gegužės 20 d. pažyma patvirtino, kad 2016 m. balandžio 13 d. jo atžvilgiu buvo paskelbta paieška. Taigi, atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, susijusius su jo atžvilgiu iškelta baudžiamąja byla, buvo patvirtintas rašytiniais įrodymais ir laikytinas tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai bijojo kilmės šalyje patirti baudžiamąjį persekiojimą, baimė patirti šiuos veiksmus individualizuota. Tačiau šios aplinkybės savaime nelėmė Departamento pareigos pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Vadovaujantis Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ bei 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES; Kvalifikavimo direktyva) nuostatomis, Departamentui buvo būtina nustatyti, ar pareiškėjo atžvilgiu vykstantis baudžiamasis persekiojimas buvo diskriminacinio pobūdžio, neproporcingas ir susijęs su jo turimomis politinėmis pažiūromis, kaip jos apibūdintos minėtoje direktyvoje.

8. Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad jo persekiotojai buvo jėgos struktūrų pareigūnai ir M. L. politiniai oponentai, siekiantys pastarąjį apkaltinti kyšio gavimu ir tuo būdu pašalinti iš politikos, o pareiškėjas buvo persekiojamas, nes nedavė parodymų prieš M. L.. Tačiau, teismo vertinimu, Departamentas prašymo nagrinėjimo metu pagrįstai šių aplinkybių nevertino kaip atitinkančių tikrovę. Departamentas nustatė, kad M. L. buvo partijos „(duomenys neskelbtini)“, kuri (duomenys neskelbtini) buvo valdančioji, narys, ši partija palaikė (duomenys neskelbtini) prezidentą. M. L. (duomenys neskelbtini) miesto meru buvo apie 12 metų, tačiau 2014 m. rugsėjį pralaimėjo mero rinkimus R. A. (R. A.), (duomenys neskelbtini) partijos atstovui. M. L. tapo (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) pirmininku ir juo buvo iki šiol. M. L. atžvilgiu baudžiamoji byla iškelta 2015 m. spalio mėn., o 2016 m. vasario 4 d. pareikšti įtarimai dėl kyšio ėmimo. 2016 m. rugsėjo mėn. M. L. skirtas namų areštas buvo nutrauktas. 2017 m. vasario 27 d. (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini), kurios pirmininkas buvo M. L., nutarimu R. A. nušalintas nuo mero pareigų. R. A. neturėjo 2016 m. rugsėjo mėn. gubernatoriaus rinkimus laimėjusio ir (duomenys neskelbtini) prezidento paskirto (duomenys neskelbtini) gubernatoriaus I. R. (I. R.) palaikymo. Pagal Departamente surinktą informaciją apie kilmės valstybę nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo aukštas valdininkų korupcijos lygis, asmenys, norėdami vystyti bei vykdyti savo įmonių veiklą, duodavo kyšius valstybės tarnautojams ir tai buvo įprastas reiškinys. Šalies ombudsmenas paskaičiavo, kad praeitais metais 200 000 (duomenys neskelbtini) verslininkų buvo uždaryti į kalėjimą korumpuotų valdininkų, reikalaujančių kyšių. Kaip nustatė Departamentas, kyšiai, dėkingumas ir kitos nereguliarios išmokos buvo duodami siekiant gauti viešąsias sutartis ir licencijas. Tačiau, nepaisant didelės korupcijos lygio ir valdininkų piktnaudžiavimo bei savivaliavimo, (duomenys neskelbtini) už šiuos nusikaltimus buvo numatyta teisinė atsakomybė, valstybės pareigūnų, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų, politinių įsitikinimų ar priklausymo kokiai nors partijai, sulaikymai ir jiems pateikiami kaltinimai piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ar kyšininkavimu buvo dažnas bei įprastas reiškinys.

9. Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pateiktų dokumentų matyti, kad jo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo (duomenys neskelbtini) miesto administracijos paskelbtame aukcione daugiabučiam gyvenamajam namui įsigyti ir jį laimėjo, iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijusi žemės sklypo nuomos teises, o įmonė „(duomenys neskelbtini)“, kaip įtarė (duomenys neskelbtini) teisėsauga, buvo kontroliuojama M. L.. Nors, kaip teisingai pažymėjo Departamentas, nagrinėjant prieglobsčio prašymą pareiškėjo kaltės padarius nusikaltimą klausimas nesprendžiamas, iš paminėtų faktinių aplinkybių matyti, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareikšti įtarimai M. L. ir pareiškėjui vis dėlto turėjo tam tikrą faktinį pagrindą, siejosi su anksčiau aptarta bendra situacija apie korupcijos lygį (duomenys neskelbtini) ir su tuo, kad valstybės pareigūnų sulaikymai bei pateikiami kaltinimai piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ar kyšininkavimu buvo dažnas bei įprastas reiškinys. Be to, kaip nurodyta Valstybės saugumo departamento 2017 m. sausio 27 d. rašte Nr. 19-111, viešųjų informacijos šaltinių duomenimis, pareiškėjas turėjo neetiškos verslo praktikos nevengiančio vadybininko ir verslininko reputaciją, buvo įsipainiojęs į kelis verslo skandalus. Tuo tarpu ankščiau minėtos Departamento nustatytos aplinkybės dėl M. L. politinės veiklos bei bendros politinės situacijos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nepatvirtino, kad įtarimai pareiškėjui galėjo būti pareikšti siekiant pašalinti M. L. iš politikos – tokią prielaidą paneigė aplinkybės, kad M. L. buvo valdančiosios partijos narys, jis ir toliau užėmė vadovaujančias politines pareigas (duomenys neskelbtini) mieste, politinėje kovoje su išrinktu kitos partijos meru buvo palaikomas gubernatoriaus, kitos partijos meras buvo nušalintas nuo pareigų ir kt. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo pateiktos informacijos nepakako, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog kaltinimai jam buvo išgalvoti ir susiję su tuo, jog jėgos struktūrų pareigūnai ir M. L. politiniai oponentai siekė pastarąjį apkaltinti kyšio gavimu ir taip pašalinti iš politikos, o pareiškėjas buvo persekiojamas, nes nedavė parodymų prieš jį.

10. Teismas nenustatė, jog pareiškėjo elgesį, kai jis atsisakė duoti parodymus prieš save patį bei M. L., lėmė pareiškėjo politiniai įsitikinimai, t. y. jo nuomonė, kuri lietė valstybės aparato, vyriausybės ar jų vykdomos politikos klausimus, ar tariamas persekiotojas vertino tokį jo elgesį kaip politinių įsitikinimų išraišką. Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas atsisakymą duoti parodymus prieš M. L. grindė tuo, jog tokie parodymai neatitiktų tikrovės, o tai atspindėjo pareiškėjo poziciją jo paties veikos ir santykių su M. L. (bet ne tariamų persekiotojų vykdomos politikos) atžvilgiu, todėl priežastys, dėl kurių jis atsisakė duoti parodymus, buvo asmeninio, o ne politinio pobūdžio. Tokia išvada atitiko ir atsakovo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas nepriklausė jokiai politinei partijai, nedalyvavo politinėje veikloje.

11. Teismo vertinimu, negalima teigti, jog pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes pareiškėjas kilmės valstybėje negalėtų tikėtis teisingo teismo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad tariami jo persekiotojai (jėgos struktūrų pareigūnai ir M. L. politiniai oponentai) galėtų turėti įtaką teismams, dėl kurios jis būtų neteisingai nuteistas. Kaip minėta, būtent M. L. buvo partijos „(duomenys neskelbtini)“, kuri (duomenys neskelbtini) buvo valdančioji, narys, ši partija palaikė (duomenys neskelbtini) prezidentą. Pareiškėjo Departamentui pateiktame (duomenys neskelbtini) visuomeninio judėjimo „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. liepos 29 d. rekomendaciniame laiške apibūdinama situacija, kuri susiklostė (duomenys neskelbtini) verslininkų atžvilgiu, ir teigiama, kad 2015 m. (duomenys neskelbtini) prezidentas išreiškė susirūpinimą, kad per 2014 m. iš beveik 200 000 baudžiamųjų vadinamųjų ekonominių bylų teismą pasiekė 46 000, iš kurių 15 000 bylų baigėsi išteisinamaisiais nuosprendžiais. Pagal tokią informaciją negalima spręsti, kad iškeltos baudžiamosios bylos verslininkams visais atvejais teismuose baigiasi jėgos struktūrų naudai. Nors Departamentas surinko informaciją, kad aukšto lygio korupcija buvo ypač paplitusi teismų sistemoje, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė teisinės reikšmės neturėjo, nes turėjo būti sprendžiama, ar teismams galėtų turėti įtaką jėgos struktūrų pareigūnai ir M. L. politiniai oponentai, kas, kaip minėta, nebuvo nustatyta. Teismas taip pat sutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju negalima pripažinti, jog pareiškėjo atžvilgiu atlikti baudžiamojo persekiojimo veiksmai buvo diskriminaciniai arba įgyvendinami diskriminuojant (būtent dėl jo politinių pažiūrų). Departamentas išvadoje pateikė išsamius argumentus, su kuriais teismas sutiko, kad šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu atlikti baudžiamojo persekiojimo veiksmai nebuvo neproporcingi. Pareiškėjo atžvilgiu vykstantis baudžiamasis persekiojimas negalėjo būti laikomas persekiojimu dėl jo politinių įsitikinimų Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ taikymo prasme, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.

12. Pareiškėjo teismui pateiktos (duomenys neskelbtini) teisės ir politikos ekspertų nuomonės, t. y. advokato A. O. pažyma, visuomeninio (duomenys neskelbtini) judėjimo „(duomenys neskelbtini)“ vykdomojo direktoriaus L. A. P. pareiškimas, (duomenys neskelbtini) instituto vadovaujančio mokslinio bendradarbio A. A. P. raštas, „(duomenys neskelbtini)“ direktorių valdybos nario ir „(duomenys neskelbtini)“ leidyklos įkūrėjo D. B. K. raštas, nesudarė pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo klausimą. Ekspertų nuomonės, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas buvo politiškai motyvuotas, grindžiamos visiškai kitomis aplinkybėmis nei jis nurodė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, pavyzdžiui, tuo, kad (duomenys neskelbtini) valdžia nuslėpė naujai pareiškėjui iškeltą baudžiamąją bylą, kad (duomenys neskelbtini) vykdė jo „operatyvinį tyrimą“, kad jis priklausė tam tikrai socialinei grupei, o būtent, nepriklausomų informacinių technologijų ir visuomeninių ryšių technologijų specialistų grupei, kurių aktyvų verbavimą šiuo metu vykdė (duomenys neskelbtini) spec. tarnybos, kad pastaruosius mėnesius jo pažįstamus ir draugus ne vieną kartą kvietėsi (duomenys neskelbtini) biuras (duomenys neskelbtini), kad baudžiamoji byla buvo spaudimo forma bandant suteikti valdžios institucijoms savo žinias, patirtį ir ryšius.

13. Pareiškėjas taip pat manė, jog jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas grėsmę grindė iš esmės tomis pat aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos jo prašyme suteikti prieglobstį. Tačiau atsakovas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs baudžiamasis persekiojimas negalėjo būti laikomas persekiojimu dėl jo politinių įsitikinimų Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ taikymo prasme. Todėl Departamentas teisingai nekonstatavo pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjo galimas sulaikymas grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju būtų savavališkas ar nepagrįstas. Kadangi atsakovas pagrįstai nelaikė atitinkančiomis tikrovę aplinkybes, kad pareiškėjas buvo persekiojamas būtent dėl to, kad nedavė parodymų prieš M. L., atitinkamai nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, kad tuo atveju, jei jis būtų sulaikytas (duomenys neskelbtini), jis patirtų kankinamą, žiaurų, nežmonišką elgesį, siekiant išgauti M. L. kaltinančius parodymus. Be to, kaip minėta, negalima pagrįstai teigti, jog pareiškėjas kilmės valstybėje negalėtų tikėtis teisingo teismo. Kaip savo išvadoje, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagrindė Departamentas, (duomenys neskelbtini) esamos kalėjimų sąlygos savaime nesąlygojo visiško draudimo užsienietį išsiųsti atgal į šią šalį. Todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nesuteikta papildoma apsauga, taip pat laikyta pagrįsta ir teisėta.

III. 14. Pareiškėjas N. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo patikslintą skundą.

15. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas grindžiamas faktais, kurie nebuvo nustatyti atsakovo, nebuvo tirti teisme ir dėl kurių pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo argumentus ar įrodymus. Departamentas savo išvadoje nenustatė jokių pareiškėjo pateiktų faktų, kuriais netikėtų, o ginčas vyko tik dėl pateiktų faktų teisinio kvalifikavimo. Tačiau teismas kažkodėl nusprendė netikėti pareiškėjo pateiktu faktu, kad jėgos struktūrų pareigūnai ir M. L. politiniai oponentai siekia pastarąjį apkaltinti kyšio gavimu ir tuo būdu pašalinti iš politikos, o pareiškėjas yra persekiojamas, nes nedavė parodymų prieš jį. Pareiškėjas nebuvo prašomas pateikti savo įrodymų ar argumentų šiuo klausimu. Dar daugiau, pareiškėjas teismo prašė leisti jam pakviesti liudytojus, kurie yra susipažinę su individualiomis jo bylos aplinkybėmis ir gali paliudyti jų politinį pobūdį, tačiau teismas šio prašymo netenkino, pritardamas atsakovo pozicijai, kad byloje ginčo dėl faktų nėra. Pareiškėjui nesuprantama, kaip, neatlikęs jokio tyrimo ir nurodęs priešingus nei atsakovo jau nustatyti faktus, teismas galėjo atmesti kitus byloje jau esančius įrodymus (advokato A. O. pažymą ir kt.). Šios grubios teismo klaidos prieštarauja Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai valstybių pareigai prieglobsčio bylos tyrime bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoju, taip pat Įstatymo 83 straipsnio 1 daliai.

16. Pareiškėjas tvirtina, jog teismo sprendime ir Departamento išvadoje iš esmės daroma supaprastinta ir klaidinga išvada, kad baudžiamosios bylos pareiškėjui sufabrikavimas, siekiant jį įbauginti ir priversti duoti melagingus parodymus prieš M. L., nėra nulemtas pareiškėjo politinių įsitikinimų, nes jis nepriklausė jokiai politinei partijai ir nedalyvavo politinėje veikloje. Pareiškėjas pažymi, kad baudžiamosios bylos sufabrikavimas, siekiant asmenį įbauginti ir priversti duoti melagingus parodymus politinėje byloje, kuriuos šis atsisako duoti, negali būti nesusijęs su politiniais įsitikinimais, ir tokiu atveju nesvarbu, kokiai politinei partijai toks asmuo priklauso ar nepriklauso. Bet kokiu atveju, bylos fabrikavimas bauginimo tikslais bent jau turi būti prilyginamas kankinimui (ar žiauriam / nežmoniškam elgesiui), kuris savaime yra pagrindas suteikti bent jau papildomą apsaugą. Departamento 2016 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje konstatuotos aplinkybės apie aukštą valdininkų korupcijos lygį (duomenys neskelbtini), pagrįstai nurodyta, kad dėl šių aplinkybių daug analitikų tvirtina, jog (duomenys neskelbtini) yra susiformavusi kleptokratinė politinė sistema. Dėl to galima teigti, jog, kadangi korupcija (duomenys neskelbtini) yra paplitusi sisteminiu mastu ir yra integruota į politinio valdymo sistemą, atsisakymas liudyti fabrikuojamoje byloje yra politinių įsitikinimų išraiška. Kadangi melagingai liudyti pareiškėją verčia teisėsaugininkai, tai tokiu atsisakymu jis išreiškia nepritarimą (duomenys neskelbtini) teisėsaugos – persekiojimo vykdytojų – metodams. Iš minėtos išvados turinio galima teigti, jog atsakovas sutinka su pareiškėju ir konstatuoja, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo tikslas yra įbauginti jį dėl sąsajos su M. L.. Tokiu būdu atsakovas pripažįsta, kad baudžiamasis persekiojimas yra sąlygotas nepalankių politinių įsitikinimų, t. y. atsisakymo duoti melagingus parodymus fabrikuojamoje byloje. Todėl teismo teiginys, kad pareiškėjo pozicija, atsisakymas liudyti yra grindžiami asmeninėmis priežastimis, prieštarauja Departamento išvadai. Be to, Departamento išvadoje nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas turi tam tikrų diskriminacinių požymių, o toks persekiojimas, pareiškėjo nuomone, atitinka Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 2 dalį.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas rėmėsi Departamento išvados fragmentais, kurie nepagrįsti gilesniu Departamento tyrimu, o atsakovas neanalizavo M. L. ir pareiškėjo padėties, lyginant su kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtimi, nes, kaip minėta, atsakovas tikėjo pareiškėjo pateiktais faktais. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad M. L. šiuo metu nėra partijos „(duomenys neskelbtini)“ narys, jis buvo iš jos pašalintas, – ši informacija laikytina visuotinai žinoma, nes ji yra lengvai prieinama internete. Visuotinai žinoma ir tai, kad M. L. negali būti pašalintas iš miesto tarybos tik todėl, kad tos pareigos yra renkamos, o ne skiriamos, ir kad dar 2017 m. (kai, teismo nuomone, jam jau niekas neturėjo grėsti) pats M. L. tvirtino, kad jam yra fabrikuojama baudžiamoji byla, kaip politinio spaudimo priemonė. Pareiškėjas Departamentui buvo pateikęs daug straipsnių, tačiau, nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, šie dokumentai liko neišversti. Pareiškėjo prašymu teismas įpareigojo atsakovą juos išversti, tačiau teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsakovui leido didelę dalį bylos medžiagos išversti naudojantis „Google vertėjas“ programa, – tai akivaizdžiai prieštarauja kokybiško teisinio vertimo standartams ir galbūt todėl tiek atsakovas, tiek teismas išsamiau neišanalizavo informacijos apie kilmės valstybę. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas sprendimą priėmė remdamasis prielaidomis, nes Departamentas nesurinko pakankamos informacijos apie kilmės valstybę (pvz., teismo sprendime trijose vietose klaidingai teigiama, kad M. L. yra valdančiosios partijos narys), ir, nepasiremdamas jokia informacija, nusprendė, jog, pagal pareiškėjo pateiktus faktus, jam negresia persekiojimas ir jis gali naudotis kilmės valstybės apsauga, – tokia išvada neatitinka informacijos apie kilmės valstybę.

18. Pareiškėjas 2018 m. vasario 21 d. paaiškinimuose papildomai nurodo, kad teismo sprendimas nagrinėti tik atsakovo nustatytas aplinkybes ir nenagrinėti pareiškėjo pateiktų ekspertų teiginių apie grėsmes neatitinka 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES „Dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos“ (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 46 straipsnio 3 dalies ir 40 straipsnio 1 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d.

įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 98 punkto nuostatų, pagal kurias teismas privalo įvertinti visus pateiktus įrodymus, jei jie turi įtaką bylai dėl prieglobsčio suteikimo, nepriklausomai nuo to, kad jie nebuvo įvertinti Departamente. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad teismo pozicija, jog pareiškėjo atsisakymas daryti nusikaltimą, t. y. melagingai liudyti, nelaikytinas politinių įsitikinimų išraiška, yra klaidinga. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateiktais išaiškinimais apie politinius įsitikinimus (2016 m. teisinėje analizės dėl tarptautinės apsaugos kvalifikavimo (Direktyva 2011/95/EU) A skyriaus 1.5.2.5 punkte pateikta politinių įsitikinimų samprata) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 11 d. byloje Andre Lawrence Shepherd prieš Bundesrepublik Deutschland, bylos Nr. C-472/13, pateikta Generalinės advokatės E. Sharpston išvada, laikytina, kad atsisakymas vykdyti nusikaltimą (tiek karo, tiek profesinį, tiek, pareiškėjo atveju, melagingai liudyti) turi būti vertinamas kaip politinių įsitikinimų išraiška.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į EPPB 2017 m. ataskaitą „(duomenys neskelbtini) valstybinės apsaugos subjektai“, kuria, jo nuomone, būtina vadovautis nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, ir iš kurios akivaizdu, jog ikiteisminio tyrimo baigtis priklausys nuo politinės valios ir nebus užtikrinti nešališki ir teismingi ikiteisminiai, teisminiai procesai. Be to, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąraše yra (duomenys neskelbtini) tyrimų komiteto vadovas A. I. B. (A. I. B.) – būtent šis komitetas vykdo ikiteisminius tyrimus pareiškėjo atžvilgiu.

Jeigu institucijai vadovauja asmuo, pripažintas susijusius su žmogaus teisių pažeidimais ir korupcija, tai ir tokia institucija (šiuo atveju – Tyrimų komitetas) yra korumpuota.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, tvirtindamas, jog teismo sprendimas grindžiamas ne tais faktais, kuriuos nustatė Departamentas ir dėl kurių byloje nebuvo ginčo, o jiems priešingais faktais, remiasi atskiromis Departamento 2017 m. balandžio 6 d. išvados Nr. (15/6-12)13PR-52RN citatomis, sąmoningai nutylėdamas šioje išvadoje pateiktą pareiškėjo teiginių vertinimą. Išvadoje pažymėta, kad pareiškėjo kaltė nėra Departamento atliekamo tyrimo objektas, todėl jo teiginiai, susiję su jam pateiktų kaltinimų pagrįstumu (įskaitant teiginį, jog parodymai, kuriuos jis buvo verčiamas teikti, yra melagingi), negali būti laikomi nustatytais faktais ir dėl to neturi įrodomosios galios nustatant, ar pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra visiškai pagrįsta. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Departamentas nelaikė nustatytais faktais pareiškėjo teiginių, susijusių su jam pareikštų kaltinimų pagrįstumu, t. y. nelaikė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jis yra persekiojamas būtent dėl to, jog nedavė parodymų prieš M. L., nustatytais faktais. Išvados 10 puslapyje yra nurodyti ne Departamento nustatyti materialiniai faktai, bet tiesiog cituojami paties pareiškėjo teiginiai. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad nei jis, nei teismas nekonstatavo, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota, tuo labiau – kad byla buvo sufabrikuota, siekiant jį priversti duoti parodymus prieš M. L..

21. Atsakovas paaiškina, jog, įvertinęs pareiškėjo nurodytus tariamo persekiotojo motyvus bei poziciją, jis pripažino, kad, nors pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir turi tam tikrų diskriminacinių požymių, jis nėra vykdomas dėl pareiškėjo priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. „Politinės priežastys“, sąlygojančios tam tikrą situaciją, nėra tapačios asmens „politiniams įsitikinimams“. Nenustatyta priežasčių, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo elgesys, tariamai sąlygojęs baudžiamąjį persekiojimą, t. y. atsisakymas duoti jį patį bei M. L. inkriminuojančius parodymus, būtų susijęs su pareiškėjo turimais politiniais įsitikinimais, kaip jie apibrėžti Tvarkos aprašo 116.1.8 papunktyje. Pareiškėjas atsisakymą duoti parodymus aiškino išimtinai tuo, kad tokie parodymai neatitiktų tikrovės ir būtų šmeižiamojo pobūdžio, o tai atspindi pareiškėjo poziciją jo paties veiklos bei santykių su M. L. atžvilgiu, bet ne valstybės vykdomos politikos atžvilgiu. Atitinkamai subjektyvios priežastys, dėl kurių jis tariamai atsisakė teikti parodymus, atsakovo nuomone, yra asmeninio, o ne politinio pobūdžio ir nelaikytini jo turimais „politiniais įsitikinimais“. Pareiškėjo teigimu, jo tariamo persekiotojo (šiuo atveju – teisėsaugos institucijų) vienintelis identifikuojamas motyvas yra pareiškėjo įbauginimas, kurį lėmė jo sąsajos su M. L. – vieninteliu „tikruoju“ teisėsaugos institucijų dėmesio objektu ir jų vykdomo tyrimo „taikiniu“. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad, anot paties pareiškėjo, jau po baudžiamosios bylos iškėlimo jam buvo žadama, kad, davęs „reikiamus“ parodymus, jis iš kaltinamojo taptų liudytoju ir išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tariamo persekiotojo veiksmų motyvas, anot paties pareiškėjo, yra paveikti jo elgesį, o ne nubausti už nepalankius tariamus politinius įsitikinimus. Atsakovas papildomai pažymi, kad jis neturi pareigos paneigti pareiškėjo pateiktus faktus (įrodinėti neiginius).

22. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais trečiųjų asmenų rašytiniais paaiškinimais bei neiškvietė jo nurodytų liudytojų. Pareiga pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį tenka pareiškėjui, o ne tretiesiems asmenims. Trečiųjų asmenų paaiškinimai nagrinėjamos bylos kontekste neturi jokios įrodomosios vertės, kadangi šie asmenys gali pateikti tik savo nuomonę, paremtą ne asmenine patirtimi, o pareiškėjo pasakojimu. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas sprendimą grindė nebeaktualia informacija apie M. L., atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas savo teiginius grindė neaktualia informacija, t. y. 2015 m., 2016 m. publikacijomis. Tiek Departamentas, tiek teismas savo sprendimus grindė sprendimo priėmimo metu aktualiausia kilmės valstybės informacija. Be to, teismo įpareigojimą pateikti pareiškėjo asmens byloje esančių dokumentų vertimus į lietuvių kalbą atsakovas įvykdė teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo apklausą jo gimtąja ((duomenys neskelbtini)) kalba atliko Departamento tarnautoja, nagrinėjusi ir jo prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl kalbos nereiškė, neprašė pakviesti vertėją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą iš esmės konstatavęs, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodoma persekiojimo baimė kilmės valstybėje yra pagrįsta.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

26. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui pritaria iš dalies.

27. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos UTPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Visų pirma paminėtina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85) (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Tuo tarpu Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

28. Kalbant apie ES teisę visų pirma paminėtinos ES pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnio nuostatos, kuriose nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi ES teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

29. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva). Pagrindinis šios direktyvos tikslas - užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

30. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

31. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

32. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.

33. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

34. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

35. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

36. UTPĮ (2017 m. sausio 1 d. redakcija) nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. UTPĮ 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

37. Tuo tarpu UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pirmiau nurodytose UTPĮ nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

39. Iš byloje ginčijamo atsakovo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, taip pat 2017 m. balandžio 6 d. Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus Išvados dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (Prieglobsčio byla, t. I, b.l. 115-127) (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, matyti, kad atsakovas jį priėmė pripažinęs kaip tikrovę atitinkančius faktus pareiškėjo teiginius apie jo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą (tačiau nevertinęs jo kaltės/nekaltumo klausimo šioje byloje), tačiau konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nukreipti veiksmai netraktuotini kaip „persekiojimas“ teisinio reguliavimo požiūriu, nes jie nėra neproporcingi arba diskriminuojantys dėl pareiškėjo priklausymo socialinei grupei ar jo politinių įsitikinimų. Konkrečiai, kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais dėl jo persekiojimo dėl politinių įsitikinimų, Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo pateiktos informacijos nepakanka, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog kaltinimai M. L. (ir pareiškėjui) yra sufabrikuoti ir tai susiję su politine kova regione; atsakovas negali vertinti asmens kaltės klausimo, todėl pareiškėjo kaltė ar nekaltumas negali būti laikomi nustatytais faktais. Išvadoje taip pat nurodyta, kad baudžiamasis persekiojimas savaime neprilygsta „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo kontekste, kiek tai susiję su persekiojimo diskriminaciniu pobūdžiu dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių, konstatuota, jog „politinės priežastys“ nėra tapačios asmens „politiniams įsitikinimams“, įvertinus faktines aplinkybes daroma prielaida, kad baudžiamosios bylos iškėlimas pareiškėjui nėra sąlygotas jam priskiriamais politiniais įsitikinimais. Atsakovas nenustatė ir kitų pagrindų (įskaitant priklausymą specifinei socialinei grupei), kuriais pareiškėjui galėtų būti suteiktas prieglobstis.

40. Apibendrinant galima teigti, kad priimdamas sprendimą atsakovas iš esmės nevertino tikimybės dėl pareiškėjo pareiškimų apie tai, kad baudžiamoji byla kilmės valstybėje jam buvo iškelta būtent siekiant priversti jį melagingai liudyti prieš kitą asmenį, tikrumo, o, įvertinęs pareiškėjo asmenį apibūdinančias (įskaitant jo apolitiškumą bendrąja prasme) ir kitas aplinkybes, konstatavo, jog bet kokiu atveju bylos iškėlimas nėra sąlygotas pareiškėjo politiniais įsitikinimais.

41. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad priimdamas sprendimą teismas vertino byloje surinktus įrodymus dėl pareiškėjo pateiktos versijos apie jam iškeltą baudžiamąją bylą ir padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktos informacijos nepakanka, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog pareiškėjui pateikti kaltinimai yra išgalvoti, taip pat sutiko su atsakovo pateiktu teisiniu kvalifikavimu, kad pareiškėjo nurodytas persekiojimas būtų nulemtas jo politinių įsitikinimų.

42. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kiek tai susiję su visiškai pagrįstos baimės nustatymu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, jog šis „įvertinimas“ vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti Direktyvos 2004/83 9 ir 10 arba 15 straipsniuose numatyti materialūs reikalavimai, priėmimu“ (žr. 2012 m. spalio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General (C-277/11, EU:C:2012:744, 64 punktas).

43. Taigi iš pirmiau pateikto išaiškinimo matyti, kad visiškai pagrįstos baimės nustatymas yra glaudžiai susijęs su įrodymų ir jų patikimumo vertinimu, kuris apibrėžtas Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnyje.

44. Atitinkamai, kiek tai susiję su administracinės bylos nagrinėjimu teisme, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas, o 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad principo, jog teisingumą vykdo tik teismas vienas aspektų yra tas, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Būtent motyvuoti teismų sprendimai visuomenei padeda suvokti, kokias vertybes ir kokiu mastu gina teismas (žr. pvz., 2006 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N3-443/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 9). Be to, proceso įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d. (ABTĮ redakcija po 2016 m. liepos 1 d.) (žr. pvz., 2007 m. birželio 4 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A403-568/2007). ABTĮ 80 ir 86 straipsniai įpareigoja pirmosios instancijos teismą išnagrinėti bylą visapusiškai ir objektyviai, surinkti ir ištirti bylai svarbius įrodymus bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

46. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą matyti, kad priimdamas jį teismas įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėją ir kilmės valstybę, Valstybės saugumo departamento 2017 m. sausio 27 d. rašte Nr. 19-111 (Prieglobsčio byla, t. I, b.l. 66-67) pateiktą informaciją, taip pat pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) teisės ir politikos ekspertų nuomones. Pastarąsias teismas atmetė kaip nepagrįstas dėl to, jog jos grindžiamos kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei tos, kurias nurodė pareiškėjas.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš esmės kyla du klausimai. Pirmasis yra faktinio pobūdžio, o kitas susijęs su nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu.

48. Siekiant tinkamai išnagrinėti šią bylą visų pirma būtina nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu turi būti nuspręsta, ar galima daryti pagrįstą prielaidą, kad asmuo bijo persekiojimo kilmės valstybėje dėl jo nurodomų priežasčių, taip pat pateikti tokio persekiojimo teisinį kvalifikavimą.

49. Įvertinęs pirmiau minėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktos informacijos nepakanka, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog kaltinimai pareiškėjui yra išgalvoti ir susiję su tuo, jog jėgos struktūrų pareigūnai ir M. L. politiniai oponentai siekia M. L. apkaltinti kyšio gavimu ir tuo būdu pašalinti iš politikos, o pareiškėjas yra persekiojamas, nes nedavė melagingų parodymų prieš M. L.. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės nurodė, jog pareiškėjas turi įrodinėjimo pareigą byloje vertinamu atveju ir turi patirti neigiamas jos neįvykdymo pasekmes.

50. Vis dėlto šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui 2017 m. spalio 27 d. pateikė prašymą (t. II, b.l. 1-2), kuriuo prašė apklausti visą eilę liudytojų, pareiškėjo teigimu, galinčių paliudyti apie jam iškeltos baudžiamosios bylos politinį pobūdį. Tačiau pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 8 d. posėdyje tokį pareiškėjo prašymą atmetė, šio atmetimo nemotyvavo, nors kaip minėta, dalį pareiškėjo pateiktų paaiškinimų atmetė kaip nesusijusių su byla.Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant prieštaringiems įrodymams, liudytojų parodymai gali būti svarbūs nustatinėjant bylai svarbias faktines aplinkybes. Be to asmens teisė teikti įrodymus neatsiejamai susijusi su jo teise į teisingą bylos nagrinėjimą.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė, be kita ko, faktine aplinkybe, jog M. L. yra valdančiosios partijos „(duomenys neskelbtini)“ narys. Vis dėlto pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytuose informacijos šaltiniuose (pvz., (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini)) teigiama, kad M. L. yra pašalintas iš partijos „(duomenys neskelbtini)“. Ši faktinė aplinkybė taip pat gali būti reikšminga teisiškai vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą.

52. Dėl pirmiau minėtų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė nesudaręs prielaidų pareiškėjui pateikti į bylą jai reikšmingus įrodymus, galinčius turėti įtakos bylos baigčiai, išsamiai nenustatė ir neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, todėl toks teismo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis; 144 straipsnio 1 dalies 4 punktas; 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

53. Dėl nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad visų pirma turi būti sprendžiama, ar atitinkami veiksmai/neveikimas kilmės valstybėje gali būti traktuojami kaip persekiojimas, o į šį klausimą atsakius teigiamai turi būti sprendžiama, ar nustatytas persekiojimas sietinas su Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į jam gręsiantį laisvės atėmimą, taip apribojant vieną iš fundamentalių teisių, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio prasme galėtų būti vertinamos kaip reiškiančios persekiojimo veiksmus. Be to baudžiamasis persekiojimas siekiant priversti melagingai liudyti asmenį baudžiamojoje byloje traktuotinas kaip diskriminacinis Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi toks persekiojimas nebūtų pagrįstas teisiniu reguliavimu, baudžiamosios teisės nuostatos būtų taikomos selektyviai nesant tam teisinio pagrindo.

55. Kiek tai susiję su tokio persekiojimo teisiniu vertinimu, sprendžiant, ar jis buvo vykdomas dėl politinių pažiūrų, pažymėtina, kad Ženevos konvencija „politinių pažiūrų“ sąvokos nepateikia. Kaip minėta, Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Toks politinių pažiūrų sąvokos apibrėžimas leidžia teigti, kad ji aiškintina plačiai, plačiam šios sąvokos aiškinimui pritariama ir teisės doktrinoje bei kitų ES valstybių narių teismų praktikoje (žr., pvz., Qualification for International Protection (Directive 2011/95/EU). Judicial Analysis. International Association of Refugee Law Judges. European Chapter (IARLJ-Europe). December 2016, p. 53-55: https://www.easo.europa.eu/sites/default/files/QIP%20-%20JA.pdf ). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo požiūriu nėra pagrindo daryti skirtumo tarp atsakovo Išvadoje nurodyto nubaudimo už nepalankius politinius įsitikinimus ir siekio paveikti asmens elgesį, kad jis padarytų nusikalstamą veiką.

56. Kita vertus pažymėtina, kad dėl Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e) punkte įtvirtintos nuostatos turinio iki šiol nėra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kuris oficialiai aiškina ES teisę, praktikos. Todėl esant poreikiui, nustačius visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio pagrindu turėtų būti sprendžiamas kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo klausimas.

57. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas panaikinamas, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė