2022-06-15 Nr. AB-16498-3-61-3-02415-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-956-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02415-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 68-55 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) dalį dėl 10 405 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų baudos ir 3 266 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų baudos.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. VMI, priimdama ginčijamą sprendimą, nevertino pareiškėjo argumentų dėl 10 405 Eur VSD įmokų baudos ir 3 266 Eur PSD įmokų baudos ir dėl jų iš esmės nepasisakė, šios Sprendimo dalies nemotyvavo. Atleidimo nuo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų sąlygos ir pagrindai yra įtvirtinti to paties įstatymo 141 straipsnyje. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis atleidimo nuo baudos pagrindų sąrašas. Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 str. 2 d.). Su skundu VMI pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog visas patikrinimo aktu apskaičiuotas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), PSD ir VSD mokėtinas sumas skundo pateikimo dieną buvo sumokėjęs. Atleidimo nuo baudų tvarką, kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 141 str. 3 d.).

2.2. Byloje teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė yra ta, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui turi būti papildomai iš biudžeto grąžinta 21 042,32 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Ši suma neskaičiuojant baudų ir delspinigių dvigubai viršijo papildomai apskaičiuotą į biudžetą mokėti PVM sumą ir yra vos mažesnė nei papildomai apskaičiuotos PSD ir VSD įmokų baudų sumos. Sprendžiant dėl atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) reikšmingomis aplinkybėmis, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, laikomos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų operatyvumas. Ginčo atveju tiek PVM bauda, tiek PVM delspinigiai bei VSD ir PSD baudos apskaičiuotos pareiškėjui turint ženklią GPM permoką. Tai patvirtina, kad skirtumas susidarė ne dėl pareiškėjo tyčios, o dėl neteisingai pritaikytų mokesčius reglamentuojančių teisės aktų. Tai reiškia, kad pareiškėjo mokesčių apskaitos netikslumai susidarė ne dėl sąmoningų pareiškėjo veiksmų siekiant išvengti mokestinės prievolės, bet dėl neteisingo teisės aktų interpretavimo, kuris valstybės biudžetui iš esmės finansiškai buvo naudingas. Tai leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjas turi būti atleistas nuo VSD ir PSD įmokų baudų. Šiuo atveju pareiškėjo įpareigojimas sumokėti papildomai 50 proc. VSD ir PSD įmokų baudas esant ženkliai GPM permokai lemia pareiškėjo nubaudimą kriminalinei baudai taip, kaip ji apibrėžta Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje.

2.3. VMI skundžiamą Sprendimą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 19 straipsnio 2 dalimi. Tačiau VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nėra aptartos ir numatytos jokios subjektyvios aplinkybės ar kriterijai, lemiantys skiriamos baudos individualizavimą. Tokia teisės norma yra akivaizdžiai antikonstitucinė, pažeidžianti bendruosius teisinės valstybės ir teisėtumo, mokesčių administravimo principus. VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatos eliminuoja bet kokią sankcijos individualizavimo galimybę.

Be to, ginčo atveju VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas yra abejotinas ne tik dėl nepagrįsto ir nelogiško konkrečiai apibrėžtos baudos dydžio neleidžiant jos individualizuoti, bet ir dėl baudos neproporcingumo ir neadekvatumo, t. y. santykinai didelio dydžio. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika darytina išvada, kad jeigu įstatymų leidėjas nustato, jog už teisei priešingą veiklą turės būti mokama didelė bauda, tokiu atveju kartu įstatymų leidėjas turi numatyti, kad teismas, taikydamas sankciją už teisei priešingą veiką – skirdamas baudą, galėtų atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra tiesiogiai nurodytos įstatymuose, kaip šiuo atveju, ir jeigu yra tokių aplinkybių, kurios švelnina atsakomybę ar dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, galėtų paskirti mažesnę nei įstatyme numatyta piniginę baudą.

Šiuo atveju Sprendimu pareiškėjui paskirta PSD ir VSD įmokų bauda, sudaranti 50 proc. apskaičiuotų įmokų sumos, yra nepagrįsta, neadekvati ir neproporcinga kriminalinė bausmė pareiškėjui, kuri paskirta visiškai neatsižvelgus ir neįvertinus mokesčių administratoriaus konstatuotų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios buvo nustatytos skiriant PVM baudą. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai yra pakankami ir turėtų būti taikomi pareiškėjui. VSD ir PSD įmokų baudos ribos turėtų būti nustatomos taikant teisės analogiją nuo 10 iki 50 proc. nuo nepriemokos sumos, o atskirais atvejais taikant ir dar švelnesnę nuobaudą.

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti MAĮ 5–9 straipsniuose aptartus principus ir atleisti pareiškėją nuo paskirtų VSD ir PSD baudų ar bent jau sumažinti paskirtas VSD ir PSD baudas skiriant ne daugiau kaip iki 10 proc. VSD ir PSD įmokų baudas.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. VMI iš esmės į visus pareiškėjo skundo argumentus atsakė Sprendime. Pareiškėjas nenurodė jokių naujų teisiškai reikšmingų argumentų, į kuriuos VMI nebūtų atsakiusi. Sprendimu buvo apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM, VSD, PSD įmokų sumos ir grąžintina GPM suma. Pareiškėjui buvo apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos, nes pareiškėjas, būdamas PVM mokėtoju, nepagrįstai pasinaudojo PVM atskaita. Pareiškėjui GPM suma grąžinta, nes pareiškėjas gautas individualios veiklos pajamas deklaravo netinkamai, t. y. priskirdamas jas prie ne individualios veiklos turto pardavimo pajamų. Nustačius, kad pareiškėjas neteisėtai pasinaudojęs PVM atskaita, žinojo, kad prekės naudojamos jo asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne apmokestinamai veiklai vykdyti, siekė asmeninės naudos ir šiais veiksmais padarė žalą biudžetui. Nors grąžintinos GPM sumos susidarė dėl netinkamai taikytų teisės aktų reikalavimų, tačiau tai neturėjo įtakos pasirinktam pareiškėjo nesąžiningam veikimui PVM srityje.

3.2. Nors VSDĮ 2 straipsnio 14 punkte įtvirtinta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas yra savarankiškas, neįtraukiamas į valstybės ar savivaldybių biudžetus, tačiau MAĮ prasme šis fondas patenka į biudžeto sąvoką, todėl pareiškėjas laiku ir tinkamai neapskaičiavęs, nedeklaravęs ir nesumokėjęs VSD, PSD įmokų nuo gautų individualios veiklos pajamų padarė žalą biudžetui. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas nesieja žalos padarymo fakto tik su valstybės biudžetu, jame aiškiai nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtos baudos, kuomet mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui, todėl pareiškėjas padarė žalą biudžetui nesumokėjęs tiek PVM, tiek VSD, PSD įmokas. Pareiškėjo turima 21 042,32 Eur GPM permoka.

3.3. VMI administruoja GPM ir PVM mokesčius. Dėl to VMI, nustačiusi, kad GPM permoka viršijo PVM nepriemoką, savo iniciatyva atleido pareiškėją nuo PVM delspinigių ir sumažino PVM baudą. VSD ir PSD įmokas administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai padaliniai, tačiau atskirus šių įmokų administravimo veiksmus atlieka ir VMI, vadovaudamasi VSDĮ 36 straipsniu. Ginčo atveju buvo papildomai apskaičiuotos VSD ir PSD įmokos, nes kontrolės veiksmų metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, tačiau nuo gautų individualios veiklos pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo VSD ir PSD įmokų. Šių įmokų baudos apskaičiuotos vadovaujantis VSDĮ 19 straipsnio 2 dalimi. VSD ir PSD įmokų administravimui MAĮ taikomas kai kiti įstatymai tai numato. Todėl šiuo atveju tiesiogiai taikytinas ne MAĮ 139 straipsnis, o VSDĮ 19 straipsnio 2 dalis. VSD įstatymo 19 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atleisti draudėją nuo paskirtų baudų mokėjimo, jeigu draudėjas įrodo, kad priskaičiavo per mažas socialinio draudimo įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Taigi VMI neturi įgaliojimų atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudų ir/ar jas sumažinti. Pareiškėjas turi teisę kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigas, siekdamas, kad būtų atleistas nuo paskirtų VSD, PSD įmokų baudų. Pareiškėjo skundo argumentai, kad VSDĮ 19 straipsnio 2 dalis yra antikonstitucinė, yra nepagrįsti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl VMI Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui apskaičiuota sumokėti PSD ir VSD įmokų baudas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2019 m. gruodžio 13 d. pavedimu tikrinti Nr. (42.59) FFR0773-2437 pavesta tikrinti pareiškėjo GPM, PVM, VSD ir PSD įmokų apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Apie tai pareiškėjui buvo pranešta 2019 m. gruodžio 16 d. pranešimu Nr. (42.59) FR0663-588. Vykdydama šį pavedimą, Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir priėmė 2020 m. kovo 30 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-183. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas papildomai turi sumokėti 10 586,39 Eur PVM, nes į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM už prekes, kurios nebuvo skirtos PVM apmokestinamam prekių tiekimui, jam turi būti grąžinti iš biudžeto 21 042,32 Eur GPM, nes pareiškėjas neteisingai deklaravo gautas pajamas ir leidžiamus atskaitymus, ir jis papildomai turi sumokėti 20 810,25 Eur VSD įmokų ir 6 531,15 Eur PSD įmokų, nes tikrintu laikotarpiu vertėsi individualia veikla, tačiau nemokėjo šių įmokų. Pareiškėjas su šiuo patikrinimo aktu sutiko ir nurodė, kad neturi pastabų (2020 m. balandžio 3 d. sutikimas). Panevėžio AVMI priėmė 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (42.59) FR0682-203 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas), kuriuo nusprendė patvirtinti 10 586,39 Eur PVM, 4 852,05 Eur PVM delspinigių sumą, skirti 1 059 Eur PVM baudą, 10 405 Eur VSD įmokų baudą, PSD 3 266 Eur įmokų baudą, patvirtinti apskaičiuotą grąžintiną 21 042,32 Eur GPM sumą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VMI su 2020 m. gegužės 5 d. skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio AVMI sprendimo dalį dėl 4 852,05 Eur PVM delspinigių, 1 059 Eur PVM baudos, 10 405 Eur VSD įmokų baudos ir 3 266 Eur PSD įmokų baudos. VMI priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė pakeisti Panevėžio AVMI sprendimą, nurodant pareiškėjui sumokėti 10 586,39 Eur PVM, 237 Eur PVM baudą, 20 810,25 Eur VSD įmokų, 10 405 Eur VSD įmokų baudą, 6 531,15 Eur PSD įmokų, 3 266 Eur PSD įmokų baudą ir patvirtino apskaičiuotą grąžintiną 21 042,32 Eur GPM sumą.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu, MAĮ (2019 m. gegužės 7 d. redakcija) 2 straipsnio 14, 15 dalimis, 13 straipsnio 13 ir 19 punktais, 14 straipsnio 5 dalimi, 15 straipsnio 1, 3 dalimis, 139 straipsnio 1, 3 dalimis, VSDĮ (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 10, 13 dalimis, 19 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 36 straipsniu, 41 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) (2019 m. gegužės 30 d. redakcija) 2 straipsnio 3, 5 dalimis, 19 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad šioje administracinėje byloje keliamas ginčas iš esmės susijęs su tuo, ar VMI, mokestinio patikrinimo metu nustačiusi PSD ir VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo pažeidimus ir skirdama dėl to PSD ir VSD baudas, turi taikyti tiesiogiai VSDĮ, o ne MAĮ nuostatas dėl baudų skyrimo. Šiuo atveju, VMI, nustačiusi, kad pareiškėjas laiku ir tinkamai neapskaičiavo ir nesumokėjo PSD ir VSD įmokų, ko pareiškėjas neginčija, vadovaudamasi VSDĮ 19 straipsnio 2 dalimi paskyrė PSD ir VSD įmokų baudas. Taip pat VMI, vadovaudamasi VSDĮ 19 straipsnio 5 dalimi, atsisakė spręsti dėl atleidimo nuo paskirtų baudų ar paskirtų baudų mažinimo, teigdama, kad tokius įgaliojimus turi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjas šiuo atveju ginčija jam paskirtas baudas, teikdamas, kad jos yra neadekvačios ir neproporcingos, dėl ko egzistavo pagrindas VMI atleisti pareiškėją nuo baudos ar bent sumažinti paskirtas baudas.

8. Teismas nurodė, kad, nors pagal MAĮ administruojamos PSD ir VSD įmokos, tačiau tame pačiame MAĮ nustatyta, kad šios įmokos pagal MAĮ administruojamos tik tiek, kiek tai nustatyta SDĮ ir VSDĮ. VSDĮ 27 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad socialinio draudimo sistemos dalyvė yra VMI. Atitinkamai VMI suteiktos konkrečios kompetencijos šioje sistemoje. Viena iš jų – VSDĮ ir MAĮ nustatytais pagrindais ir tvarka skirti baudas už tikrinant nustatytus pažeidimus. Pagal MAĮ įtvirtintą bendrą taisyklę, susijusią su mokesčių baudų skyrimu – skiriama nuo 10 iki 50 proc. trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. VSDĮ įtvirtina fiksuotą baudos dydį. Šiuo atveju VMI, vykdydama mokestinį patikrinimą ir nustačiusi PSD ir VSD įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimus, vadovaudamasi VSDĮ 19 straipsnio 2 dalimi paskyrė PSD ir VSD įmokų baudas, t. y. 50 proc. apskaičiuotų mokėtinų PSD ir VSD įmokų. Tai reiškia, kad VMI šiuo atveju neturi diskrecijos teisės spręsti dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto fiksuoto baudos dydžio mažinimo, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi. Tokį teisės aktų aiškinimą ir taikymą patvirtina ir administraciniai teismai, sprendę, ar pagrįstai VMI skyrė VSD įmokų baudą, vadovaudamasi tuo metu galiojusia VSDĮ 16 straipsnio 2 dalimi (šiuo metu – VSDĮ 19 str. 2 d.) (LVAT 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015). Teismas sprendė, kad VMI, skirdama baudas už PSD ir VSD įmokų nesumokėjimą, pagrįstai tiesiogiai taikė VSDĮ 19 straipsnio 2 dalį, o ne MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią baudų skyrimą. Todėl pareiškėjo skundo argumentus, kad VMI turėjo individualizuoti baudą ir skirti mažesnę jos dalį, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas skundo argumentus, kad VMI turėjo vadovautis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis remiantis buvo nuspręsta atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių ir sumažinti PVM baudą, atmetė ne tik kaip nepagrįstus, bet ir kaip nesusijusius su skundo dalyku. Teismo teigimu, šiuo atveju vertinami ginčo santykiai ne PVM srityje, o VSD ir PSD įmokų baudos skyrimo srityje.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde, neteikdamas savarankiško procesinio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, išreiškė aiškią abejonę dėl to, ar minėta norma, kurioje numatytas fiksuotas baudos dydis, neprieštarauja teisinės valstybės principui, taip suponuodamas šios normos netaikymo nagrinėjant šią administracinę bylą galimybę. Teismas nurodė, kad VSDĮ 19 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga turi teisę atleisti nuo baudos.

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl atleidimo nuo baudos VSDĮ nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs konstitucinę jurisprudenciją, kurioje išaiškinta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, kad konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatytoji minimali, pažymėjo, jog aktualu ir tai, kad apygardos administracinis teismas jau yra nusprendęs, kad VSDĮ 19 straipsnio (tuo metu – 16 str.) nuostatoje numatytas teisinis reguliavimas atitinka jam keliamus reikalavimus (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1818-562/2011).

Šiuo atveju pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai išimtinai susiję su teisės taikymo ir aiškinimo aspektais, kurie išspręsti sprendžiant kilusį ginčą šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas nepateikė kokių nors naujų teisinių motyvų, kurie keltų pagrįstą abejonę, kad VSDĮ nustatytas fiksuotas baudos dydis, poveikio priemonių diferencijavimo mechanizmas nėra būtini siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo. Tai, kad įstatyme nustatytas fiksuotas baudos dydis, nustačius, kad VMI neturi kompetencijos spręsti dėl atleidimo nuo baudos, o pats pareiškėjas nėra pasinaudojęs VSDĮ jam suteikta procesine teise kreiptis dėl atleidimo nuo baudos nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo nukrypti nuo teismų praktikos ir kvestionuoti aptariamą teisinį reguliavimą.

Todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl fiksuoto baudos dydžio neproporcingumo ir neadekvatumo ir VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies prieštaravimo konstitucinėms nuostatoms teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamo Sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo baudos, sumažinti baudos dydį, yra pakankamai motyvuota ir aiški. VMI pasisakė ir atsakė į pagrindinius pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindė paskirtų baudų neteisėtumą. Tai, kad VMI priėmė ne tokį Sprendimą, kokio tikėjosi pareiškėjas, nereiškia, kad toks Sprendimas savaime yra neteisėtas ir nepagrįstas.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teismui skirto prašymo sumažinti VSD ir PSD baudas visiškai nevertino ir dėl to nepasisakė. Teismas pareiškėjo skundą vertino tik ta apimtimi, kiek teisėtas ir pagrįstas yra VMI Sprendimas, t. y. nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo dalyką ir sprendė pateiktą skundą kaip apeliacinės instancijos teismas, nespręsdamas pateikto prašymo teismui sumažinti paskirtas PSD ir VSD baudas (atleisti nuo jų) iš esmės. Tai, kad teoriškai pareiškėjui suteikta teisė kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigą su prašymu atleisti jį nuo baudos mokėjimo, neegzistuojant konkrečios procedūros kaip tai padaryti, kai baudą po mokestinio patikrinimo paskiria VMI ir apskundimo terminai yra itin trumpi, neatima teisės iš teismo spręsti paskirtų VSD ir PSD baudų sumažinimo ar atleidimo nuo jų klausimo. Pareiškėjas išsamiai motyvavo savo poziciją, kodėl būtent teismas turėtų spręsti ginčijamų baudų sumažinimo (atleidimo nuo jų) klausimą.

11.2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Atsižvelgus į tai, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal VSDĮ 16 straipsnio 5 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atleisti draudėją nuo priskaičiuotų delspinigių ir (ar) baudų mokėjimo, tik tokiu atveju, jei draudėjas įrodo, kad priskaičiavo per mažas socialinio draudimo įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Toks pagrindas atleisti nuo VSD ir PSD baudų ar delspinigių nėra adekvatus MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje aptartiems kriterijams, o yra itin ir nepagrįstai siauras.

11.3. Byloje teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė yra ta, jog mokestinio patikrinimo metu papildomai buvo iš biudžeto grąžintina suma – 21 042,32 Eur GPM. Ši suma neskaičiuojant baudų ir delspinigių dvigubai viršijo papildomai apskaičiuotą į biudžetą mokėti PVM sumą ir yra vos mažesnė, nei papildomai apskaičiuotos PSD ir VSD mokesčių sumos. Tokios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad skirtumas susidarė dėl neteisingai pritaikytų mokesčius reglamentuojančių teisės aktų, tačiau be pareiškėjo tyčios – būtų nelogiška sąmoningai taip taikyti teisės aktus, kad mokesčių mokėtojui tektų ženkliai didesnė mokestinė našta.

11.4. Ta aplinkybė, jog VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje konkrečiai įvardinta bauda neleidžia individualizuoti sankcijos už padarytą pažeidimą, be to, pati sankcija yra nepagrįstai ir nelogiškai didelė, verčia abejoti tiek įstatymo normos, tiek jos taikymo konstitucingumu. VSDĮ 19 straipsnio 2 dalis nenumato ir neaptaria jokių subjektyvių aplinkybių ir ar kriterijų, galinčių turėti įtakos baudos individualizavimui. Tokia teisės norma yra akivaizdžiai antikonstitucinė, pažeidžianti bendruosius teisinės valstybės ir teisėtumo, mokesčių administravimo principus. Be to, ginčo atveju VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas yra abejotinas ne tik dėl nepagrįsto ir nelogiško konkrečiai apibrėžtos baudos dydžio neleidžiant jos individualizuoti, bet ir dėl baudos neproporcingumo ir neadekvatumo, t. y. santykinai didelio dydžio. Teismas turi objektyviai ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes ir pritaikyti tokią sankciją, kuri atitinka padarytos teisei priešingos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Jeigu teismas, įvertinęs visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, negali paskirti mažesnės piniginės baudos nei žemutinė sankcijos riba – minimali piniginė bauda, yra ribojamos jo galimybės individualizuoti piniginę baudą ir teisingai išspręsti bylą; kartu ribojamos teismo galimybės vykdyti teisingumą.

11.5. PSD ir VSD bauda, sudaranti 50 proc. apskaičiuotų įmokų sumos, yra nepagrįsta, neadekvati ir neproporcinga kriminalinė bausmė pažeidėjui, kuri nustatyta visiškai neatsižvelgiant ir neįvertinus individualių mokesčių administratoriaus konstatuotų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į kurias atsižvelgta skiriant PVM baudą. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje aptarti kriterijai yra pakankamai objektyvūs ir nuosekliai laikantis aptartų mokesčių administravimo principų turėtų būti taikomi visiems VMI administruojamiems ar bent jau tiesiogiai su gyventojų pajamomis susijusiems mokesčiams. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti MAĮ 5–9 straipsniuose aptartus principus ir atleisti pareiškėją nuo paskirtų VSD ir PSD baudų ar bent jau sumažinti paskirtas VSD ir PSD baudas iki 10 proc.

12. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad VMI šiuo atveju neturi diskrecijos teisės spręsti dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto fiksuoto baudos dydžio mažinimo, vadovaudamasis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui paskirta 10 405 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų bauda ir 3 266 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad, nors PSD ir VSD įmokos administruojamos pagal MAĮ, pastarajame įstatyme nustatyta, kad šios įmokos pagal MAĮ administruojamos tik tiek, kiek tai nustatyta SDĮ ir VSDĮ. Atsižvelgęs į VSDĮ 19 straipsnio 2 dalį, teismas konstatavo, kad nei jis, nei VMI šiuo atveju neturi diskrecijos teisės spręsti dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto fiksuoto baudos dydžio mažinimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė paskirtų VSD ir PSD įmokų baudų sumažinimo ar atleidimo nuo jų klausimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad PSD ir VSD įmokų bauda, sudaranti 50 proc. apskaičiuotų įmokų sumos, yra nepagrįsta, neadekvati ir neproporcinga kriminalinė bausmė pažeidėjui, kuri nustatyta visiškai neatsižvelgiant ir neįvertinus individualių mokesčių administratoriaus konstatuotų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į kurias atsižvelgta skiriant PVM baudą.

16. VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas fiksuotas baudos dydis (t. y. 50 procentų neteisėtai sumažintos socialinio draudimo įmokų sumos), pagal Sprendimo priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą mokesčių administratoriui ir teismui nebuvo suteikta teisė konkretiems asmenims skirtinas VSD ir PSD įmokų baudas individualizuoti, vadovaujantis MAĮ 140 straipsnyje įtvirtintomis baudų skyrimo taisyklėmis.

17. LVAT 2021 m. kovo 24 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar VSDĮ (2016 m. birželio 29 d. Nr. XII-2508 redakcija; TAR, 2016 m. liepos 15 d., Nr. 2016-20645) 19 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 19 d. nutarime Nr. KT62-N6/2022 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pripažino, kad VSDĮ (2016 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2016-07-15, Nr. 20645) 19 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda“ tiek, kiek, joje įtvirtinus teisės pažeidėjams taikytiną griežtą sankciją, teismui neleidžiama, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, jos individualizuoti, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

18. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

19. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instansijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo sumažinti VMI Sprendimu jam paskirtų PSD ir VSD įmokų baudų dydį, vadovavosi VSDĮ (2016 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2016-07-15, Nr. 20645) 19 straipsnio 2 dalies nuostata, kurią, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažino prieštaravusia Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo atveju VMI neturėjo diskrecijos teisės spręsti dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto fiksuoto baudos dydžio mažinimo (žr. Nutarties 8 p.), Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutarime nurodytais aspektais nevertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio, pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir kitų aplinkybių, neindividualizavo VMI Sprendimu pareiškėjui paskirtų PSD ir VSD įmokų baudų dydžio. Kitaip tariant, tikrinamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepateikė Konstitucijos reikalavimus atitinkančių motyvų dėl VMI Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjo ginčytu aspektu.

20. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Vien tik apeliacinės instancijos teismui pasisakius prieš tai paminėtu klausimu, būtų pažeista bylos proceso šalių teisė skųsti jiems nepalankų teismo sprendimą ir patikrinti jo teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka.

21. Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir bylą perduoda tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius