d42580a077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-36/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.2;

1.2.17.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. P., D. A., M. P. ir A. J. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžiu nuteisti:

L. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams.

Pagal BK 159 straipsnį L. P. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (kuri Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartimi palikta galioti), vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės pridėta dalis Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta šešeri metai laisvės atėmimo;

D. A. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams;

M. P. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 86 MGL (11 180 Lt) dydžio bauda ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir 86 MGL (11 180 Lt) dydžio bauda.

Pagal BK 159 straipsnį M. P. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką;

A. J. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Pagal BK 159 straipsnį A. J. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartimi nuteistųjų L. P., A. J., D. A. ir M. P. apeliaciniai skundai atmesti; į bausmės atlikimo laiką A. J. įskaitytas suėmimo nuo 2012 m. kovo 31 d. iki 2012 m. birželio 29 d. laikas.

Šioje byloje taip pat nuteisti M. V., J. G., D. Č., P. S., P. K., G. K., E. K., L. N., M. T., R. K., T. Š. ir V. M., tačiau dėl jų priimti teismų sprendimai kasacine tvarka neapskųsti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

L. P., D. A., M. P., A. J. nuteisti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe su kitais šioje byloje nuteistais M. V., J. G., D. Č., P. S., P. K., G. K., E. K., L. N., M. T., R. K., T. Š., V. M. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nepateikdami muitinės kontrolei, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL (32500 Lt) dydžio sumą, tokiomis aplinkybėmis:

L. P. subūrė organizuotą grupę kontrabandai gabenti, organizavo ir koordinavo grupės narių veiksmus. A. J., M. P. su nenustatytais automobiliais, M. V., D. Č. su automobiliu „Subaru Legacy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2006 m. gegužės 13 d., apie 19 val., į stebėjimo vietas nuvežė P. S., P. K., G. K., M. K., L. N., E. K., A. M., V. M., asmenį, pasislėpusį nuo teismo, po nusikaltimo padarymo juos išvežė iš stebėjimo vietų. Nuo 2006 m. gegužės 13 d., apie 19 val., iki 2006 m. gegužės 14 d., apie 6.30 val., T. Š.

Tauragės r., Dacijonų k., ties Tauragės miesto riba, M. T. Tauragės m., Gaurės g., ties Tauragės miesto riba, P. S. Pagėgių savivaldybės teritorijoje, kelyje Kaunas–Klaipėda, ties sankryža į Nausėdų k., P. K., G. K. Pagėgių savivaldybės teritorijoje, pasienio ruože, M. K. Pagėgių savivaldybės teritorijoje, Mociškių k. ribose, L. N. Pagėgių savivaldybės teritorijoje, pasienio ruože, E. K. Jurbarko r., Viešvilės k., ties buvusiu Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešvilės užkardos pastatu, A.

M. Pagėgių savivaldybės teritorijoje, pasienio ruože, R. K. Pagėgių savivaldybės teritorijoje, Baltupėnų k., V. M. Pagėgių savivaldybės teritorijoje, pasienio ruože, asmuo (pasislėpęs nuo teismo) Pagėgių savivaldybės teritorijoje, pasienio ruože; šie asmenys stebėjo aplinką, policijos, valstybės sienos apsaugos, muitinės tarnybos bei kitus automobilius ir apie jų judėjimą telefonu teikė informaciją L. P.. Nenustatytiems asmenims per Nemuno upę, kurios farvateris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, Tauragės apskrityje, Pagėgių sav., Sokaičių k., ne sienos perėjimo punkte, nepateikiant muitinės kontrolei ir išvengiant šios kontrolės, nenustatytu būdu perplukdžius privalomus pateikti muitinei 41 783 Lt vertės ne mažiau kaip 19 500 pakelių cigarečių „Saint George Lights“, jas perėmė M.

V., M. P. ir nenustatytais automobiliais (galbūt „Subaru“ markės) pervežė iki Tauragės r., Baltrušaičių k.; D. A. nenustatytu automobiliu (galbūt „Subaru“ markės) iš nenustatytų asmenų perėmęs nenustatytą kiekį cigarečių pabėgo nuo jį ėmusių persekioti VSAT pareigūnų, o M. V. ir M. P. gabenamas cigaretes Tauragės r., Baltrušaičių k., perkrovė į automobilį „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo J. G. cigaretes nugabeno į Tauragės r., Joniškės k., prie geležinkelio bėgių, kur, J.

G. ir nenustatytam asmeniui perkraunant cigaretes į automobilį „Ford Transit“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), jie buvo užklupti VSAT pareigūnų.

D. A. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, užvaldė svetimą turtą: 2005 m. vasario 10 d., apie 19.30 val., atvežė ir pardavė I. T. keturias dėžes cigarečių „Saint Georgijo“. Namo, esančio Tauragėje, (duomenys neskelbtini), rūsyje I. T. sumokėjus D. A. 1600 Lt, į rūsį įbėgo E. J. ir T. G.. E. J. sugriebė I. T. už kaklo, ranka užspaudė burną ir taip atėmė galimybę priešintis, o T. G. iš rūsio išnešė 1200 Lt vertės tris dėžes cigarečių „Saint Georgijo“ ir vėliau jas perdavė D. A..

Nuteistasis L. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme arba pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį ir sušvelninti bausmę.

Kasatorius nurodo, kad jo veika kvalifikuota netinkamai ir neteisingai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimo pagrindus. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų (20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pažeidimų, nes nešališkai ir išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių.

Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai vadovavosi tik telefoniniais pokalbiais (jis pats niekada neprisipažino dalyvavęs nusikaltimo padaryme), ir tai reiškia įrodymų nepakankamumą, nes kiti nuosprendyje ir nutartyje išvardyti įrodymai yra išvestiniai, jų tikrumo neįmanoma patikrinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo padaryta kontrabanda, remdamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausto M. V. parodymais apie tai, jog cigaretes vežė nuo Nemuno upės, tačiau nepasisakė, kodėl tiki šiais parodymais, o atmeta teisme duotus M. V. parodymus. Be to, teismas privalėjo nurodyti, kaip jie susiję su kitais įrodymais, įvertinti Pakrančių apsaugos rinktinės darbuotojų duotų parodymų patikimumą. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas, tuo tarpu minėti pareigūnai teigė turėję operatyvinės informacijos, kad bus gabenama kontrabanda; taigi kyla klausimas, dėl kokių priežasčių nesulaikė gabenamų kontrabandinių prekių prie upės. Kasatorius pažymi, kad teismai šališkai vertino liudytojų M. G., V. S., M. L. parodymus (šie turėjo operatyvinės informacijos ir apie metus laiko kasatoriaus atžvilgiu vykdė operatyvinį tyrimą). Jų parodymų BPK įtvirtintais veiksmais neįmanoma patikrinti, dėl to teismas galėjo vadovautis tik Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi, kuria buvo leista klausytis L. P. pokalbių, tačiau byloje pateikti ne visi išslaptinti jo pokalbiai, taip siekiant suformuoti nuomonę, kad jis su kitais asmenimis bendravo tik kontrabandos tikslais. Fonoskopinės ekspertizės išvada taip pat nekategoriška, todėl abejonės turėjo būti vertinamos kasatoriaus naudai. Be to, abiejų instancijų teismai nekreipė dėmesio į nusikaltimo objektą ir jo vertę, byloje nėra specialistų išvados dėl cigarečių kokybės, tikslios vertės, jų kiekis nustatytas tik liudytojų parodymais (cigaretės iš muitinės sandėlio buvo pagrobtos). Toks baudžiamosios atsakomybės (pagal BK 199 straipsnio 1 dalį) klausimui išspręsti ypač svarbus faktas nustatytas nesilaikant BK 212 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nurodyti motyvai dėl kaltininkų tyčios turinio (subjektyviojo požymio) suponuoja atsakomybę pagal BK 1992 straipsnį, nes kaltininkas suvokia, kad pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką, ir siekia tai daryti. Darydamas kontrabandą (BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką) kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir nori taip veikti.

Kasatorius skunde išdėsto BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodytą organizuotos grupės apibūdinimą ir atkreipia dėmesį, kad vienas iš pagrindinių tokios grupės požymių yra jos organizuotumo lygis, kurį teismas nustato įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką organizuotai grupei būdingas išankstinis (iki veiksmų atlikimo) nelaikino pobūdžio susitarimas. Kiti organizuotai grupei priskiriami požymiai – pastovumas (nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumas ir tvirtumas), veiklos planavimas, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas grupės viduje ir kt. Be to, kasaciniame skunde pažymima apie BK 24 straipsnį, kuriame apibūdintas bendrininkavimas, nurodyti galimi bendrininkų grupės susitarimo būdai. L. P. pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis subūrė organizuotą grupę kontrabandai daryti, tačiau nenurodė, kada tai buvo padaryta ir kokiu būdu. Iš bylos duomenų matyti, jog sulaikyti asmenys buvo nepažįstami, nenustatyta, kad jie darė kokias nors nusikalstamas veikas, turėjo savo lyderį, veikė nuolat. Apeliacinės instancijos teismas dėl organizuotos grupės buvimo beveik nieko nepasisakė, todėl apeliacinį skundą išnagrinėjo nevisiškai. Net ir konstatavus, kad nuteistieji padarė nusikaltimą, jis gali būti vertinamas tik kaip padarytas paprasta bendrininkų grupe.

Kasaciniame skunde pažymima, kad nors bausmės rūšies bei jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva, tačiau individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių nuostatų taikymui taip pat turi reikšmės konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo ir kiti principai. Pabrėždamas bausmės teisingumo principo užtikrinimą kasatorius nurodo, kad skiriama bausmė priklauso nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, padarinių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių; atsižvelgimas į jas suponuoja bausmės adekvatumą. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, bausmės proporcingumą padarytai nusikalstamai veikai, neindividualizavo bausmės rūšies, todėl paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Kitiems nuteistiesiems už to paties nusikaltimo padarymą paskirta bauda. Jis yra neteistas, dirbo UAB „S.“ vadybininku, gerai apibūdinamas ir nors neprisipažino padaręs nusikaltimą, tai nebuvo pakankamas pagrindas skirti laisvės atėmimo bausmę. Nors nusikaltimas yra sunkus, tačiau nesmurtinis, nuo jo padarymo praėjo penkeri metai, todėl, įvertinus bausmės taikymo efektyvumo ir tikslingumo principus, bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus baudą. Kasatorius atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisminės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Nuteistasis D. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba (šio prašymo nepatenkinus) pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendį ir paskirti jam kitą bausmės rūšį – baudą.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai kvalifikuotos jo veikos, netinkamo Baudžiamojo kodekso normų, reglamentuojančių bausmės skyrimo pagrindus, taikymo, BPK normų pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes neatlikus įrodymų tyrimo liko nepatikrintos ir neįvertintos svarbios bylai aplinkybės. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes neišsamiai, nevisapusiškai išanalizavo įrodymus (ir aplinkybes), patvirtinančius jo nekaltumą (kur ir su kuo jis buvo kaltinime nurodytu laiku), jų nesulygino su kitais bylos duomenimis ir, formaliai įvertinęs teisinančius įrodymus, išvadas dėl jo kaltės grindė ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateiktomis prielaidomis.

Kasatorius nurodo, kad jo dalyvavimas padarant BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nepagrįstas jokiais objektyviais, teisėtu būdu gautais įrodymais. Jis nuteistas už tai, kad nenustatytu automobiliu, tariamai iš nenustatytų asmenų perėmęs nenustatytą kiekį cigarečių, pabėgo nuo jį ėmusių persekioti VSAT pareigūnų, tačiau šie veiksmai kvalifikuoti neteisingai, nes atsakomybė už kontrabandą kyla tik nustačius baudžiamajame įstatyme nurodytus požymius. Kasatoriaus manymu, bylos įrodymai nepatvirtino, kad jis suprato ar galėjo suprasti, jog vykdoma kontrabanda, kad cigaretės yra parplukdytos iš Rusijos Federacijos ir pan. Pagal tuos veiksmus, už kuriuos jis nuteistas, akivaizdu, kad jis net nebuvo kaltinamas dalyvavimu darant kontrabandą, kad žinojo ir suvokė arba bent privalėjo tai žinoti ir suvokti. Kasatorius pažymi, kad jei kažkas ir būtų perdavęs jam pervežti kokį nors krovinį, jis privalėjo suvokti, jog veža cigaretes su rusiškomis banderolėmis (pažeisdamas nustatytą tvarką gabena akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą). Jeigu tokios aplinkybės būtų įrodytos, jo veiksmai galėtų būti kvalifikuoti tik pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, tačiau teismai šių aplinkybių netyrė ir neanalizavo.

Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė jo (D. A.) prašymą atlikti įrodymų tyrimą, jo pageidavimas būti apklaustam šio teismo posėdyje taip pat netenkintas – į teismo posėdį jis nebuvo kviečiamas, jo parodymai nepatikrinti, o neatlikus įrodymų tyrimo nebuvo išnagrinėti ir kiti įrodymai, kurie visiškai nepatvirtino dalyvavimo darant kontrabandą fakto. Taigi liko neištirtos tikrosios įvykio aplinkybės.

Kasaciniame skunde pažymima, kad BK 41 straipsnio 2 dalis (bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų išskiria bausmės teisingumą. Tai – vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-420/2006). Bausmės teisingumas neatskiriamas nuo kito baudžiamosios teisės principo – bausmės individualizavimo. Kasaciniame skunde išdėstytos ir BK 54 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas nepakeistą jam paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, neteisingai išaiškino ir pritaikė BK 41, 54 straipsnių nuostatas, todėl bausmė yra neteisinga, aiškiai per griežta. Kasatorius nesutinka su teismų padaryta išvada, kad visi byloje esantys duomenys jį charakterizuoja neigiamai, ir pažymi, kad jis praeityje neteistas (byla, kuri atnaujinta, jam buvo nutraukta susitaikius su nukentėjusiuoju), nėra padaręs ir kitų pažeidimų. Teismai neatkreipė dėmesio į jauną jo amžių, vaidmenį darant nusikaltimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą akcentavo, kad, skiriant bausmę, ją individualizuojant, būtina atsižvelgti į nuteistojo asmenybę, jo sveikatos būklę (kasacinė nutartis Nr. 2K-382/2012). Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas, padaryti 2005 ir 2006 m. ir nuo to laiko jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė. Kasatoriaus manymu, paskyrus jam baudą būtų pasiekti bausmės tikslai, tokia bausmė būtų racionali ir valstybės ekonominių interesų prasme.

Nuteistasis M. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai kvalifikavo veiką ir netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimo pagrindus. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, nes nešališkai ir išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, jo kaltės įrodymu pripažino telefoninius pokalbius. Dėl to apkaltinamąjį nuosprendį apskundė apeliacine tvarka kaip nepagrįstą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo argumentus, nekonkretizavo įrodymų, kuriais buvo grindžiama jo kaltė, visumos. Kasatorius nurodo, kad pažįsta žymiai už jį vyresnį L. P., bet su juo artimų ryšių nepalaikė, jokioje šio asmens grupuotėje, užsiimančioje nusikaltimų darymu, nedalyvavo. Be to, jis pažįstamas ir su keliais kitais nuteistaisiais, bet jų bendravimas nesusijęs su kontrabanda, kurios padaryme kasatorius nedalyvavo ir niekuomet to nepripažino.

Kasaciniame skunde aptariami BK 25 straipsnyje numatyti organizuotos grupės požymiai ir nurodoma, kad pagal teismų praktiką organizuotai grupei būdingas išankstinis nelaikino pobūdžio susitarimas, pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu, veiklos planavimas, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas grupės viduje ir kt. Vienas pagrindinių tokios bendrininkų grupės požymių – organizuotumo lygis. Kasatoriaus manymu, jo dalyvavimas organizuotoje grupėje nepagrįstas įrodymais, o iš bylos duomenų matyti, kad apie jį jokios operatyvinės informacijos nebuvo, jis su nusikalstamomis struktūromis nesusijęs, nebuvo jų lyderiu, kuris būtų informuojamas apie rengiamus ar planuojamus įvykdyti nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, kad nekyla abejonių, jog buvo padaryta kontrabanda, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausto M. V. parodymais apie tai, kad cigaretes vežė nuo Nemuno upės, tačiau neaptarė, kokie ryšiai jį (M. P.) sieja su M. V., kad iš jo galėjo sužinoti apie gabenamą kontrabandą. Išskyrus M. V., visi kiti kaltinamieji aiškino nežinoję apie tai, kad bus gabenamos ir tą pačią naktį Nemunu atplukdytos cigaretės. Ir pats M. V. minėtų savo parodymų teisme nepatvirtino. Kasaciniame skunde cituojami apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti teiginiai, kad apeliantai suvokė, jog cigaretės pasienio ruože su rusiškomis banderolėmis neatsiranda iš niekur, nebūna pamestos ar pamirštos. Kasatoriaus manymu, tokių aplinkybių konstatavimas suponuoja atsakomybę pagal kitą – BK 1992 straipsnio 1 dalį; šiuo atveju kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką, ir siekia tai daryti. Darydamas kontrabandą kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir nori taip veikti. Be to, sprendžiant atsakomybės pagal BK 199 straipsnio 1 dalį klausimą, nebuvo nustatyta ypač reikšminga aplinkybė – nusikaltimo objektas ir jo vertė. Byloje nėra specialistų išvados apie cigarečių kokybę, tikslią jų vertę (jos iš muitinės sandėlio buvo pagrobtos). Cigarečių kiekis nustatytas tik iš pareigūnų žodžių, o tai visiškai neatitinka BK 212 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Kasaciniame skunde plačiai išdėstomos BK 41, 54 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, pažymima apie teismų pareigą jas taikyti, taip pat nurodomi konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo ir kiti principai, kurių teismai privalo laikytis ir taip užtikrinti bausmės teisingumą, jos adekvatumą padarytos veikos pavojingumo laipsniui ir pobūdžiui. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į bausmei skirti svarbias aplinkybes, neįvertino padarytos nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumo, neindividualizavo bausmės rūšies, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Be to, kitiems nuteistiesiems už to paties nusikaltimo padarymą skirtos baudos, individualizuotas jų dydis. Laisvės atėmimo bausmė, kaip griežčiausia bausmės rūšis, numatyta BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje, gali būti skiriama tik tokiu atveju, jeigu kaltininkui negalima skirti įstatymo sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės – baudos. Kasatorius pažymi, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo neteistas, dirbo UAB „T.“, gerai apibūdinamas. Tai, kad jis neprisipažino padaręs nusikaltimą, nėra pakankamas pagrindas skirti laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra tinkamiausia tam, kad būtų realizuota bausmės paskirtis. Taigi teismas, parinkdamas bausmės rūšį, nesivadovavo BK 54 straipsnio nuostatomis, neatsižvelgė nei į kasatoriaus amžių, nei į asmenybę, ir nuteisė jį taip, lyg kitas nusikalstamas veikas jis būtų padaręs anksčiau už skundžiamame nuosprendyje konstatuotą nusikaltimą.

Nuteistasis A. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Jei šis prašymas būtų atmestas nuteistasis prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendį ir paskirti jam kitą bausmės rūšį – baudą.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai kvalifikavo jo veiką, netinkamai aiškino ir pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimo pagrindus, o apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, nepatikrino ir neįvertino bylai svarbių aplinkybių. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes neišsamiai ir nevisapusiškai išanalizavo surinktus įrodymus, patvirtinusius, kad jis nedalyvavo nusikaltimo padaryme (to jis niekuomet nepripažino). Dėl šių įrodymų pirmosios instancijos teismas pasisakė formaliai, jų neanalizavo ir nesulygino su kitais bylos duomenimis, rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateiktomis prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, nors buvo būtina, neatliko įrodymų tyrimo ir nutartį priėmė tų pačių prielaidų pagrindu. Nors kasatorius dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau neturėjo galimybės duoti parodymų (jam suteiktas tik paskutinis žodis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neanalizavo bylos įrodymų, kurie paneigia faktus dėl nuteistųjų dalyvavimo darant kontrabandą (dėl to byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka).

Kasatorius nurodo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio buvimo, t. y. kad jis suprato ar galėjo suprasti, jog vykdoma kontrabanda, cigaretės bus parplukdytos iš Rusijos Federacijos ir pan. Pagal tuos faktinius veiksmus, už kuriuos jis nuteistas (kad su M. P. nenustatytais automobiliais į stebėjimo vietas nuvežė kitus asmenis, o po nusikaltimo išvežė), akivaizdu, kad jis net nebuvo kaltinamas dalyvavimu darant kontrabandą, kad jis apie tai žinojo ir suvokė arba bent privalėjo žinoti ir suvokti. Žmonių pervežimas iš vienos vietos į kitą nereiškia, kad vežantysis asmuo žino ir supranta, jog daromi nusikaltimai. Jeigu būtų nustatyta, kad tikrai padaryta kontrabanda, kiekvieno joje dalyvavusių asmenų veiksmai turi būti individualizuoti ir teisingai kvalifikuoti. Kasatorius pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes jį būtų galima laikyti padėjėju, bet ne vykdytoju. Kasatoriaus veiksmus vertinant kaip kontrabandos vykdytojo, neišskirtas jo, kaip bendrininko, vaidmuo.

Pasisakydamas dėl BK 41, 54 straipsnių taikymo A. J. savo kasaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus kaip ir L. P., D. A. ir M. P. kasaciniuose skunduose, todėl šie argumentai (kurie yra bendro pobūdžio) nekartojami. Be kita ko, kasatorius pabrėžia bausmės teisingumo principą ir užsimena apie BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurias teismai aiškino ir taikė neteisingai. Kasatorius A. J. teigia, jog teismai nepagrįstai nekonstatavo, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, be pagrindo nurodė, jog visi byloje esantys duomenys jį apibūdina neigiamai, nes praeityje jis neteistas, nepadaręs ir kitų rimtų pažeidimų, be to, teismai nekreipė dėmesio į jauną jo amžių. Dėl to paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga, neatitinka BK 41, 54 straipsnių nuostatų. Kasatoriaus manymu, jam turėjo būti paskirta kita bausmės rūšis, numatyta įstatyme už jo padarytą veiką – bauda, kuri būtų ir teisingesnė, ir racionalesnė bausmė valstybės ekonominės politikos prasme.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į nuteistųjų D. A., A. J., L. P., M. P. kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasacinių skundų dalys dėl BK 41 ir 54 straipsnio nuostatų taikymo nenagrinėtinos, nes nuteistieji apeliaciniuose skunduose tokių pažeidimų nenurodė, šiuo aspektu apkaltinamojo nuosprendžio neskundė ir apeliacinės instancijos teismas jiems paskirtų bausmių teisingumo atitinkamai nenagrinėjo.

Atsiliepime nurodoma, kad D. A., A. J., L. P., M. P. nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir esmingai pažeistos BPK normos. BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus kasatoriai argumentuoja nesutikimu su įrodymų vertinimu ir nenurodo jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad teisėjai būtų įvertinę įrodymus ne pagal savo vidinį įsitikinimą, kad įrodymų vertinimas būtų pagrįstas neišsamiu arba šališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesivadovaujant įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą vadovaudamasis BPK nuostatomis, teisiamajame posėdyje ištyrė visus įrodymus ir juos nuosprendyje nuosekliai išanalizavo, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, ir šias savo išvadas pagrindė, be to, motyvavo skiriamų bausmių rūšį ir dydį. Apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktus apeliacinius skundus patikrino bylą, išsamiai ir argumentuotai aptardamas kiekviename apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Šis teismas pagrįstai nurodė, kad: pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog nuteistųjų kaltė dėl kontrabandos padarymo yra neginčijamai įrodyta; taip pat nurodė, kad apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl aptariamų nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo, nes iš liudytojų M.

G., V. S., R. N. ir kitų Pagėgių rinktinės pasieniečių parodymų matyti, jog nuteistųjų sulaikymo operacija buvo organizuota turimos operatyvinės informacijos apie būsimą cigarečių kontrabandą iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką pagrindu; tai, kad pareigūnų turima informacija apie organizuojamą kontrabandą buvo tikra, patvirtina kontrabandinių cigarečių, jas gabenusių transporto priemonių, konkrečių asmenų sulaikymas (vienas iš jų sužeistas); ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. V. patvirtino, jog dėžės su cigaretėmis turėjo būti kontrabandos būdu atgabentos per Nemuno upę iš Rusijos Federacijos, tokius parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (T. 12, b. l. 55-57);

M. V. parodymus apie kontrabandos padarymo aplinkybes, jo atliktus veiksmus ir buvimo vietas patvirtina telefoninių pokalbių su M. P. ir A. J. turinys; cigaretės buvo rastos ir apžiūrėtos įvykio vietoje ir VSAT Pagėgių rinktinėje; Klaipėdos teritorinė muitinė savo pažymoje nurodė, kad rastų 19 500 pakelių cigarečių „Saint George Light“ muitinė vertė yra 41 783 Lt, ji viršija 250 MGL dydžio sumą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi teisminiame bylos nagrinėjimo procese patikrinti įrodymai, tarp jų ir nuteistųjų parodymai (kurių turinio analizė atskleista).

Taigi motyvuotai paneigti įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėms prieštaraujantys nuteistųjų parodymai. Šis teismas išnagrinėjo bylą nepažeisdamas apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.

Nuteistųjų L. P., D. A., M. P. ir A. J. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo

Visi kasatoriai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. D. A. ir A. J. nurodo argumentą, kad šis teismas netyrė juos teisinančių įrodymų, neapklausė jų pačių; pasak D. A., jis net nebuvo kviečiamas į teismo posėdį (kuriame ir nedalyvavo), o A. J. pažymi turėjęs galimybę pasisakyti tik baigiamosiose kalbose. Visi kasatoriai teigia nepadarę nusikalstamos veikos, už kurią nuteisti, ir nurodo, kad įrodinėjant jų kaltę buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nes įrodymai, kuriais rėmėsi teismai (M. V. parodymai, telefoninių pokalbių duomenys), reikiamai nepatikrinti, nepatikimi ir nepakankami, įrodymų vertinimas – išsamiai nemotyvuotas ir šališkas. Kasatoriai pabrėžia, kad teismai nekreipė dėmesio į bylos duomenis, liudijančius teisinančias aplinkybes. Be to, L. P. atkreipia dėmesį į tai, kad byloje tendencingai atrinkta tik ta dalis slapta pasiklausytų jo telefoninių pokalbių, kuri parodytų bendravimą vien inkriminuotos kontrabandos tikslais, o fonoskopinio tyrimo išvados nėra kategoriškos, todėl nepagrįstai vertintos ne jo naudai. L. P. nurodo ir tai, kad neįvertintas liudytojų M. G., V. S., M. L. parodymų patikimumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo, priimančio apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl pats įrodymų nerenka ir jų iš naujo nevertina. Taigi, teisėjų kolegija kasacinių skundų argumentus dėl kasatoriams inkriminuotos nusikalstamos veikos bei jų kaltės įrodytumo nagrinėja tiek, kiek jie susiję su BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimais.

Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad esminių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimų teismai nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir darydamas išvadas dėl faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nustatymo, rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: M. V., liudytojų M. G., V. S., M. L., R. N., A. M., A. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratų, daiktų apžiūros protokolais, specialisto išvadomis, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir prie jų pridėtomis telefoninių pokalbių suvestinėmis ir kitais įrodymais.

Pažymėtina, kad visi bylą liečiantys įrodymai – tiek kaltinantys, tiek teisinantys – šio teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirti (BPK 242 straipsnio 1 dalis), patys kasatoriai ar jų gynėjai baigiant šią teisminio nagrinėjimo dalį neprašė papildyti įrodymų tyrimo. Pirmosios instancijos teismo atliktą ištirtų įrodymų vertinimą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Tuo tarpu šios instancijos teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pareiga atlikti įrodymų tyrimą atsiranda, jei žemesnės instancijos teismas ištyrė ne visus įrodymus, jei atliktas įrodymų tyrimas nėra išsamus.

Taigi, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą ir tai privalo daryti, kai to reikia bylai reikšmingų, ją liečiančių aplinkybių išsiaiškinimui. Tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo pakartotinai apklausti parodymus teisiamajame posėdyje davę D. A., A. J. ar netirti kiti įrodymai (kurie buvo tiriami pirmosios instancijos teisme), nagrinėjamu atveju nereiškia, kad dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė kasatorių nurodytus baudžiamojo proceso pažeidimus, susijusius su įrodymų tyrimo išsamumu.

Pažymėtina ir tai, kad nuteistieji apeliaciniuose skunduose netvirtino, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė bylos duomenų, liečiančių esmines aplinkybes, nenurodė, kokie įrodymai ir dėl ko turėtų būti ištirti; apeliacinių skundų turinys (argumentai) iš esmės susiję su įrodymų vertinimu, kurį ginčijo apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Dėl to, pagal bylos duomenis ir apeliantų ginčijamas aplinkybes, nebuvo pagrindo manyti, jog atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme galėtų būti gauta reikšminga tiesos nustatymui byloje informacija, kuri nebuvo gauta ir ištirta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai išnagrinėti apeliacinius skundus analizuodamas ir vertindamas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Be to, priešingai negu teigia kasatorius D. A., apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką jis buvo informuotas, nors į teismo posėdį neatvyko. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad proceso dalyviai, tarp jų ir D. A. gynėja advokatė S. J. bei posėdyje dalyvavęs nuteistasis A. J. ar jo gynėja, nepageidavo, jog būtų atliekamas įrodymų tyrimas.

Kaip matyti iš visų kasacinių skundų turinio, kasatorių teiginiai apie neišsamų bylos duomenų ištyrimą iš esmės argumentuojami nuorodomis, susijusiomis su bylos duomenų vertinimu, akcentuojant, kad teismai nepagrįstai atmetė jų versijas, kad neatsižvelgė į jų argumentus. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo ginčijamas ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, kuriuos nagrinėdamas apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje surinktų įrodymų visetu, nuosprendyje padarytas išvadas motyvuotai pagrindė teisingu įrodymų vertinimu.

Taigi apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Be kita ko, dar kartą vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad liudytojų – M. L., V. S., kitų pasieniečių parodymais, taip pat kitais įrodymais nustatyta, jog pasitvirtino pareigūnų turima operatyvinė informacija apie būsimą cigarečių kontrabandą iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką; remiantis minėta informacija buvo organizuotas kontrabandinių cigarečių, jas gabenančių transporto priemonių, konkrečių asmenų sulaikymas, kurio metu vienas iš jų sužeistas.

Iš bylos įrodymų, kuriuose užfiksuotos apkaltinamajame nuosprendyje pakankamai išsamiai aptartų nuteistųjų telefoninių ryšių palaikymo darant nusikalstamą veiką aplinkybės, telefoninių pokalbių turinio, kuris analizuotas ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, teismai sprendė apie L. P. ir kitų nusikaltimo daryme dalyvavusių nuteistųjų bendravimą, ryšio palaikymą, dalijimąsi jiems svarbia informacija apie padėtį stebimose vietovėse ir pan. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl kasaciniuose skunduose minimų įrodymų – telefoninių pokalbių vertinimo, ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai protokole apie techninių priemonių panaudojimą ir jų prieduose užfiksuotus duomenis pripažino įrodymais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, nes ištirtų pokalbių turinys yra pakankamai informatyvus, konkretus ir aiškiai suprantamas: juose tiesiogiai kalbama apie kontrabandinio krovinio gabenimo eigą, teisėsaugos pareigūnų veiksmus, duodami nurodymai bendrininkus („šucherius“) išvežioti į stebėjimo vietas, suteikiama informacija apie policijos ir VSAT pareigūnų judėjimą ir t. t.

Šie duomenys sugretinti su kitais bylos įrodymais, iš jų – ir su M. V. parodymais, kurių tikrumas taip pat buvo įvertintas. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl gabentų cigarečių kiekio bei vertės, šių faktinių aplinkybių nustatymą grindžiant rašytiniais bylos įrodymais. Taigi, abiejų instancijų teismai, vertindami bylos įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų: pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo L. P., D. A., M. P., A. J. kaltei dalyvavus darant kontrabandą pagrįsti bei jų pateiktų versijų neatitikimo tikrovei; konstatuodami teisiškai reikšmingų faktų buvimą, savo išvadas apie tai grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą (reikalaujančią bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose). Šis teiginys daugiausia siejamas su BPK 20 straipsnio pažeidimais tiriant ir vertinant bylos įrodymus. Kita kasacinių skundų argumentų dalis dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų yra apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliacinių skundų argumentų dėl BK 25 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 1 dalies taikymo byloje nustatytoms aplinkybėms.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai nėra motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų.

Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje pasisakant dėl BPK 20 straipsnio taikymo, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų ginčijamų faktinių aplinkybių įrodytumo. Be to, šis teismas išnagrinėjo ir tuos apeliacinių skundų argumentus, kurie susiję su nustatytų faktų teisiniu vertinimu. Spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą – dėl kasatorių tyčinės kaltės ir konkrečių veiksmų, kuriais realizuota kontrabandos sudėtis, dėl jų bendrininkavimo formos darant šį nusikaltimą – apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai pasisakė bei paaiškino, kodėl atmeta apeliacinių skundų argumentus kaip nepagrįstus. Tai, kad teismo padarytos išvados nėra palankios apeliacinius skundus padavusiems nuteistiesiems, nereiškia, kad byla pagal jų skundus nebuvo patikrinta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų.

Dėl BK 24 straipsnio, 25 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriai nesutinka su jų veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir teigia, kad jų tyčios dalyvauti darant kontrabandą nebuvo, nes jie nežinojo, kokiomis aplinkybėmis ir iš kur bus atgabentos cigaretės; pagal bylos aplinkybes, kasatorių manymu, galėtų kilti atsakomybė nebent už BK 1992 straipsnyje numatytą veiką (neteisėtą disponavimą akcizais apmokestintomis prekėmis). Kasatorių manymu, nėra jokio pagrindo teigti, kad bendrininkavimas darant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką atitinka organizuotos grupės požymius (išankstinį susitarimą, pastovumą, veiklos planavimą, vaidmenų pasiskirstymą ir pan.), skiriančius ją nuo paprastos bendrininkų grupės. Be to, L. P. teigia, kad neatskleisti jo, kaip organizatoriaus, veiksmai, o, pasak A. J., jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip padėjėjo, bet ne vykdytojo.

BK 199 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) numatytos nusikalstamos veikos – kontrabandos – objektyvieji požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais – t. y. gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip išvengiant šios kontrolės. Nepateikimas daiktų muitinės kontrolei yra tada, kai asmenys, privalantys deklaruoti gabenamus daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia nuo muitinės kontrolės. Muitinės kontrolės išvengimas galimas ir kitais būdais, pvz., slapta per valstybės sieną gabenant prekes ir taip apeinant muitinės kontrolės postus. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigta nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento (nereikalaujant padarinių atsiradimo). Kontrabandos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir nori taip veikti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tokia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimas pagal baudžiamąjį įstatymą reiškia tai, kad bendras nusikalstamas sumanymas įgyvendinamas dviejų ar daugiau asmenų veiksmais ir kiekvieno jų veiksmai yra būtina sąlyga tam, kad būtų realizuota nusikaltimo sudėtis. BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatas organizatoriumi laikomas asmuo, subūręs organizuotą grupę (ar nusikalstamą susivienijimą), jai vadovavęs ar koordinavęs grupės narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju aplinkybės, parodančios bendrininkavimo formos požymius, gali skirtis, tačiau nuo paprastos bendrininkavimo grupės organizuota grupė, apibūdinta BK 25 straipsnio 3 dalyje, skiriasi savo organizuotumo laipsniu, nesvarbu – suburta vienam (sunkiam ar labai sunkiam) nusikaltimui daryti, ar pastovesnė, keliems nusikaltimams daryti. Paprastai organizuotam bendrininkavimui būdingas apgalvotas pasiruošimas daryti nusikalstamą veiką, bendrininkų veiksmų koordinavimas ir pan., nes be to nusikalstamas sumanymas būtų sunkiai įvykdomas arba neįmanomas.

Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad aptartos BK normos šioje byloje taikytos tinkamai. Teismai nustatė, kad L. P., D. A., M. P., A. J., veikdami organizuota grupe su kitais nuteistaisiais ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nuo 2006 m. gegužės 13 d., apie 19 val., iki 2006 m. gegužės 14 d., apie 6.30 val., nepateikdami muitinės kontrolei, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – ne mažiau kaip 19 500 pakelių cigarečių „Saint George Lights“, kurių vertė 41 783 Lt, t. y. viršijo 250 MGL dydžio sumą.

Nustatyta, kad šią veiką bendrininkaudami padarė asmenys, kurių kiekvienas atliko jam skirtą užduotį, kurią įgyvendino konkrečiais veiksmais. L. P. subūrė organizuotą grupę kontrabandai gabenti, organizavo ir koordinavo grupės narių veiksmus; A. J., M. P. su nenustatytais automobiliais į stebėjimo vietas nuvežė kitus nuteistuosius ir po nusikaltimo padarymo juos išvežė iš stebėjimo vietų; nenustatytiems asmenims Tauragės apskrityje, Pagėgių sav., Sokaičių k., ne sienos perėjimo punkte, nepateikiant muitinės kontrolei ir išvengiant šios kontrolės, iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Nemuno upę perplukdžius privalomas pateikti muitinei cigaretes (ne mažiau kaip 19 500 pakelių), M.

P. su kitu nuteistuoju iš nenustatytų asmenų perėmė cigaretes ir automobiliais pervežė iki Tauragės r., Baltrušaičių k., kur perkrovė į automobilį „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); D. A. automobiliu iš nenustatytų asmenų perėmė nenustatytą kiekį kontrabandinių cigarečių, po to pabėgo nuo jį ėmusių persekioti VSAT pareigūnų. Teismų sprendimuose atskleista kasatorių tyčia dalyvauti darant kontrabandą, t. y. tai, kad kaltininkai žinojo ir suprato, jog savo veikimu įgyvendina bendrą nusikalstamą tikslą – neteisėtai gabenti privalomas teikti muitinės patikrinimui cigaretes, kartu veikdami ir su kitais nuteistaisiais bei Rusijos Federacijoje buvusiais asmenimis.

Taigi, kiekvieno bendrininko, iš jų – ir kasatorių veiksmai buvo būtini tam, kad būtų įgyvendintas bendras sumanymas ir realizuota konkretaus daromo nusikaltimo (kontrabandos) sudėtis; visi, atlikdami skirtingas užduotis, veikė jungtinėmis pastangomis, suderintai, iš anksto pasiruošę. Nustatytos bendrininkavimo faktinės aplinkybės – nemažas skaičius dalyvių, jų susitarimas daryti sunkų nusikaltimą, užduočių pasiskirstymas ir atlikimas, veiksmų koordinavimas, turimos ir panaudotos priemonės ryšio palaikymui, automobiliai cigarečių gabenimui ir kt.; visa tai rodo didesnį organizuotumo laipsnį negu paprasto bendrininkavimo atveju ir leidžia daryti išvadą apie organizuotos bendrininkų grupės buvimą.

Taip pat atskleistas L. P., kaip grupės organizatoriaus, vaidmuo sutelkiant bendrininkus į grupę, jai vadovaujant, koordinuojant nusikaltime dalyvavusiųjų veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl baudžiamojo įstatymo – BK 25 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 1 dalies – taikymo teisingai aiškino šias baudžiamojo įstatymo normas, rėmėsi teismų praktika ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai jas taikė. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir konstatuoja, kad L.

P., D. A., M. P. ir A. J. veikos kvalifikuotos tinkamai.

Dėl bausmių

Kasatoriai, remdamiesi BK 41, 54 straipsnio nuostatomis, pabrėždami bausmės teisingumo principą, prašo paskirti jiems (pagal BK 199 straipsnio 1 dalį) švelnesnes bausmes – kitą bausmės rūšį – baudą arba sumažinti laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgus į tai, kad padarytas nusikaltimas nesmurtinis, jie teigiamai apibūdinami ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas tikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, klausimas dėl paskirtos bausmės nagrinėjamas esant BPK 369 straipsnio 2 dalyje nurodytam pagrindui – BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimo klausimus, netinkamam taikymui. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad konkrečių teisės pažeidimų sprendžiant bausmių paskyrimo klausimą nuteistieji iš esmės nenurodo. Pagal byloje nustatytas bausmių paskyrimui reikšmingas aplinkybes, į kurias teismas ir atsižvelgė, L. P., D. A., M. P. ir A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra mažesni nei BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad šios bausmės yra aiškiai per griežtos ir neteisingos, neatitinkančios bausmių paskyrimą reglamentuojančių BK 41, 54 straipsnių nuostatų. Nenustačius baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimų, teisinio pagrindo švelninti bausmes pagal kasatorių nurodytus argumentus nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad paduodami apeliacinius skundus nuteistieji L. P., D. A., M. P. ir A. J. neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl jiems paskirtų bausmių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų L. P., D. A., M. P. ir A. J. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Antanas Klimavičius

Dalia Bajerčiūtė