2017-11-22 Nr. AB-21823-3-65-3-00688-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2911-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00688-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. R., V. K. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. R., V. K. ir J. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos T. R., V. K., J. S. (toliau – ir pareiškėjos), atstovaujamos Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga), teismui pateiktu skundu (b. l. 4–13) prašė iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir VSDFV Utenos skyrius) priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) neteisėtai neapskaičiuotas ir neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: T. R. – 1 273,63 Eur, V. K. – 1 328,50 Eur, J. S. – 1 586,81 Eur.

2. Pareiškėjos paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. Atsakovas neišmokėjo pareiškėjoms dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai dėl Lietuvos valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės bei finansinės padėties. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas, atsakovas pareiškėjoms ketina grąžinti tik dalį dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo neišmokėto darbo užmokesčio: T. R. – 33,03 Eur, V. K. – 57,77 Eur, J. S. – 1 107,68 Eur. Paaiškino, kad grąžinamos sumos yra neteisingos, todėl remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimais, skundu prašė teismo priteisti pareiškėjoms tokio dydžio darbo užmokesčio dalis, kurios nebuvo išmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo pareiškėjoms apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį.

3. Papildomai pateiktu prašymu (b. l. 67–76) prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 51–56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Paaiškino, kad darbo užmokestį pareiškėjoms mokėjo ir moka vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą prarasto darbo užmokesčio kompensavimą per protingą laikotarpį, buvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas pareiškėjoms VSDFV Utenos skyriaus atlikto grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumo. Atsakovo nuomone, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiam VSDFV Utenos skyriui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

II. 6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo, atlyginimo.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. Tai patvirtina VSDFV Utenos skyriaus pateikti duomenys apie pareiškėjų valstybės tarnybos VSDFV Utenos skyriuje pradžią, užimamas pareigas, pareiškėjų vykdytoms ir vykdomoms pareigybėms nustatytus pareigybės lygius ir kategorijas, suteiktas kvalifikacines klases.

9. Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-222-739/2016, 2016 m. spalio 31 d. sprendimu atmetė T. R., V. K., J. S. skundą, kuriuo pareiškėjos prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, ir VSDFV Utenos skyriaus priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, nurodė, kad įstatymų leidėjui priėmus Grąžinimo įstatymą, reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu. Minėtas teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

10. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Grąžinimo įstatymo nuostatas, darė išvadą, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančią pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, priimtu Grąžinimo įstatymu nustatė tvarką, kuria valstybė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – šiuos praradimus per protingą laikotarpį kompensuos.

11. Teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams.

12. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir pareiškėjoms neišmokėto darbo užmokesčio dalis kompensuoti ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiant visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateikė išaiškinimą, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu ir be nepagrįsto delsimo. Be to, Konstitucinis Teismas, šiame nutarime konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tokia priemonė būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, nurodė, jog tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą ir taip įvykdžius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reguliavimo, pašalinančio neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

13. Įvertinęs pareiškėjų skunde, atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus ir atsakovo pateiktų pažymų duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos neginčija VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie joms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 2016 –2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų. Be to, teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo ir dėl VSDFV Utenos skyriaus nustatyto piniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016–2020 metus grafiko.

14. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei remdamasis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, teismas darė išvadą, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimai per 2016–2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis yra pagrįsti ir teisėti. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjoms visą 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį.

15. Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, teismas nenustatė, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti mažinamas, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Tokia pozicija atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2449-520/2016) bei Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išdėstytą poziciją, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjų prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas kaip nepagrįstas.

III. 16. Pareiškėjos T. R., V. K. ir J. S. (toliau – ir apeliantės) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–106), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo galimo prieštaravimo Konstitucijai. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pareiškėjos į teismą kreipėsi tikėdamosi pašalinti įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai joms sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, tuo pačiu siekdamos, kad būtų apsaugotos nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą, paisant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų.

16.2. Pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjoms grąžinant nedidelę dalį jų patirtų praradimų, akivaizdu, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas neteisingas. Pareiškėjos įgijo lūkestį, kad jų patirti praradimai bus grąžinti didesne dalimi. Mano, jog įstatymų leidėjas neužtikrino, kad Konstitucijoje įtvirtintos ir saugotinos vertybės nebūtų paneigtos ir apribotos. Pareiškėjoms patirti praradimai kompensuojami mažesni, pažeidžiant Konstitucijos 23, 29, 48 straipsnius. Dėl to pareiškėjoms kyla pagrįstos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes pareiškėjos pateikė pagrįstus teisinius argumentus ir konkrečius skaičiavimus.

17. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius padavė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 109–114), prašydamas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsiliepime pažymi, kad Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalintos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Akcentuoja, jog teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuotas ne visas neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Mano, jog abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai nepagrindžia būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms T. R., V. K. ir J. S. 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų darbo užmokesčio praradimo kompensavimo išmokų skirtumo.

22. Pirmiausia pažymėtina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-222-739/2016 ir 2016 m. spalio 31d. sprendimu atmetė T. R., V. K., J. S. skundą, kuriuo pareiškėjos prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, ir VSDFV Utenos skyriaus priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, nurodė, kad įstatymų leidėjui priėmus Grąžinimo įstatymą, reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu. Minėtas teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, jog pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas nėra kompensuojamas visas per krizę sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjos kreipėsi į teismą, manydamos, jog minėtų sumų išmokėjimas pagal Grąžinimo įstatymą efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjos prašė priteisti skirtumą, kuris susidarė tarp per krizę neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų darbo užmokesčio praradimo kompensavimo išmokų dydžio. Atitinkamai pareiškėjos apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjos taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.

24. Nurodytų aplinkybių kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias joms nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių.

25. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

26. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog joms pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017).

27. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliančių prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

28. Pažymėtina, kad pareiškėjos neginčija VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie joms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 2016 –2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų ir nustatyto piniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016–2020 metus grafiko.

29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų T. R., V. K. ir J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan