2019-03-07 Nr. AB-6030-3-61-3-03825-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1437-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03825-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (šiuo metu Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., S. B., I. B., E. T., J. B. (J. B.), J. B. (J. B.), O. J. (O. J.), A. V. (A. V.), A. G., A. K., B. G., D. G. (D. G.), K. G., atstovaujamos įstatyminės atstovės B. G., K. G., atstovaujamos įstatyminės atstovės B. G., V. J. (V. J.), D. J., V. J., E. J., atstovaujamos įstatyminės atstovės V. J., uždarosios akcinės bendrovės „Menai renginiai“, I. J., D. P., S. D., I. D., J. N., B. N., A. N., M. R., R. R., A. Š., A. Š., P. Š., atstovaujamo įstatyminio atstovo A. Š., A. V. ir R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretiesiems suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. B., S. B., I. B., E. T., J. B. (J. B.), J. B. (J. B.), O. J. (O. J.), A. V. (A. V.), A. G., A. K., B. G., D. G. (D. G.), K. G., atstovaujama įstatyminės atstovės B. G., K. G., atstovaujama įstatyminės atstovės B. G., V. J. (V. J.), D. J., V. J., E. J., atstovaujama įstatyminės atstovės V. J., uždaroji akcinė bendrovė „Menai renginiai“, I. J., D. P., S. D., I. D., J. N., B. N., A. N., M. R., R. R., A. Š., A. Š., P. Š., atstovaujamas įstatyminio atstovo A. Š., A. V. ir R. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti: 1) A. B., S. B., I. B. ir E. T., kiekvienam po 330,04 Eur; 2) J. B., J. B., O. J., A. V., kiekvienam po 328,65 Eur; 3) A. G., A. K., kiekvienam po 328,89 Eur; 4) B. G., D. G., V. J., D. J., V. J., E. J., atstovaujamai įstatyminės atstovės V. J., kiekvienam po 289,36 Eur; 5) K. G. ir K. G., atstovaujamoms įstatyminės atstovės B. G., kiekvienai po 260 Eur; 6) uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Menai renginiai“ – 1 223,35 Eur; 7) I. J., D. P., kiekvienam po 819,42 Eur; 8) S. D., I. D., J. N., B. N., A. N., kiekvienam po 301,37 Eur; 9) M. R., R. R., kiekvienam po 275,49 Eur; 10) A. Š., A. Š., P. Š., atstovaujamam įstatyminio atstovo A. Š., kiekvienam po 302,13 Eur; 11) A. V., R. V., kiekvienai po 376,22 Eur – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas), turtinę žalą, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartis ir pagal jas kelionių organizatoriui sumokėjo už kelionę mokėtiną sumą. Tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) pareiškėjų įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjai, siekdami, kad jiems būtų kompensuota pagal kelionės sutartį sumokėta pinigų suma, Valstybinio turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) pateikė prašymus dėl kompensacijos už neįvykusią kelionę išmokėjimo. Tenkindamas pareiškėjų prašymą iš dalies, Turizmo departamentas (jo draudikas „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas) pareiškėjams dėl UAB „Freshtravel“ bankroto nesuteiktas paslaugas kompensavo 4,96 proc. už kelionę sumokėtos vertės. Likusi už kelionę sumokėta suma priteistina iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad vadovaudamiesi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017 į prašomą priteisti žalą neįtraukė kelionės vizų mokesčių.

3. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą, kuri atsirado dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Komisija ar Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pateiktos sutartys (išskyrus pareiškėjų A. Š., A. Š. ir P. Š. pateiktą sutartį) nėra pasirašytos abiejų sutartyse nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartys tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudarytos. Be to, neaišku, kokiu pagrindu pinigai už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones (išskyrus pareiškėjų A. Š., A. Š., P. Š., I. J. ir D. P. organizuotas keliones) buvo mokami į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą. Pažymėjo, kad mokėjimus pagal sutartis pareiškėjai (išskyrus pareiškėjus A. G., A. Š., A. Š. ir A. V.) atliko anksčiau nei sutartyse nurodytos sutarčių sudarymo datos. Pareiškėjai S. B., I. B., E. T., J. B., J. B., A. K., D. G., K. G., K. G., V. J., D. J., V. J., E. J., D. P., S. D., I. D., B. N., A. N., R. R., P. Š. ir R. V. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad šie pareiškėjai atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotas keliones. Ūkio ministerijos įsitikinimu, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir mokėjimą atlikusių pareiškėjų A. B., O. J., A. V., A. G., B. G., V. J., I. J., J. N., M. R., A. Š., A. Š. ir A. V. reikalavimai (nesumažinus reikalavimų draudimo išmoka, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą).

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų B. G. ir V. J. sumokėtos už kelionę sumos 1 677,32 Eur ir 578,66 Eur nurodytos Kreditorinių reikalavimų sąraše. Pareiškėjų patirtos turtinės žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas iš sumokėtos už kelionę sumos (2 255,98 Eur) atimant gautas draudimo išmokas 83,14 Eur ir 28,68 Eur už neįvykusią kelionę. Taigi, priteistina suma yra 2 144,16 Eur. Pareiškėjos I. J. sumokėta už kelionę sumą 1 638,67 Eur atitinka nurodytą Kreditorinių reikalavimų sąraše. Pareiškėjų patirtos turtinės žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas iš sumokėtos už kelionę sumos (1 638,67 Eur) atimant gautą draudimo išmoką 81,22 Eur už neįvykusią kelionę. Taigi, priteistina suma yra 1 557,45 Eur. Pareiškėjų A. Š. ir A. Š. sumokėta už kelionę suma 3 437 Lt sutampa su nurodytomis Kreditorinių reikalavimų sąraše. Pareiškėjų patirtos turtinės žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas iš sumokėtos už kelionę sumos (995,42 Eur) atimant mokestį už tris vizas (69,51 Eur) ir už neįvykusią kelionę gautą 49,34 Eur draudimo išmoką. Priteistina suma yra 876,51 Eur. Pareiškėjų A. V. ir R. V. patirtos turtinės žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas iš prašomos priteisti sumos (752,43 Eur) atimant gautą draudimo išmoką 43,76 Eur už neįvykusią kelionę. Todėl priteistina suma yra 708,67 Eur.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas UAB „Menai renginiai“ nėra tinkamas pareiškėjas dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi Direktyvoje, kuria remdamasi pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, nustatyta vartotojų teisių apsauga yra taikoma tik fiziniams asmenims.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, turtinę žalą: A. B. – 330,04 Eur, S. B. – 330,04 Eur, I. B. – 330,04 Eur, E. T. – 330,04 Eur, J. B. – 328,65 Eur, J. B. – 328,65 Eur, O. J. – 328,65 Eur, A. V. – 328,65 Eur, A. G. – 328,89 Eur, A. K. – 328,89 Eur, B. G. – 265,69 Eur, D. G. – 265,69 Eur, K. G. – 265,69 Eur, K. G. – 265,69 Eur, V. J. – 265,69 Eur, D. J. – 265,69 Eur, V. J. – 274,99 Eur, E. J. – 274,99 Eur, I. J. – 778,73 Eur, D. P. – 778,73 Eur, J. N. – 301,37 Eur, S. D. – 301,37 Eur, I. D. – 301,37 Eur, B. N. – 301,37 Eur, A. N. – 301,37 Eur, M. R. – 274,99 Eur, R. R. – 274,99 Eur, A. Š. – 292,19 Eur, A. Š. – 292,19 Eur, P. Š. – 292,19 Eur, A. V. – 354,34 Eur, R. V. – 354,34 bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo jiems priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 16 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitoje dalyje teismas pareiškėjų skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad A. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014-11-03 sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004113 dėl kelionės į Hurgadą, Egiptą. Sutartyje nurodyti turistai: A. B., S. B., I. B. ir E. T.. Už kelionę pareiškėja A. B. UAB „Cherry Media Lt“ sumokėjo 4 796 Lt (1 389 Eur). Tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjai A.

B. grąžino 68,85 Eur. Taigi pareiškėjams likusi negrąžinta suma yra 1 320,15 Eur. J. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004111 dėl kelionės į Hurgadą, Egiptą. Sutartyje nurodyti turistai: J. B., J. B., O. J. ir A. V.. Pareiškėjas O. J. 2014 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. 121 už kelionę į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2 198 Lt (636,58 Eur). Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Grupinis.lt order # (525647338). Pareiškėjas A.

V. 2014 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. 93 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2 598 Lt (752,43 Eur). Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Grupinis.lt order # (525647506). Iš viso už kelionę pareiškėjai sumokėjo 1 389,02 Eur (į šią sumą neįtrauktas mokestis už vizas, kadangi pareiškėjai jo neprašo priteisti). Tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjui O.

J. grąžino 73,44 Eur. Taigi pareiškėjams likusi negrąžinta suma yra 1 315,58 Eur. A. G. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 30 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004018 dėl kelionės į Hurgadą, Egiptą. Sutartyje nurodyti turistai: A. K. ir A. G.. Pareiškėja A. G. 2014 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 189 už kelionę į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 199 Lt (347,25 Eur). Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Grupinis.lt order # (525602930). Taip pat pareiškėja A. G. 2014 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 190 už kelionę į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 199 Lt (347,25 Eur).

Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Grupinis.lt order # (525602981). Iš viso pareiškėja už kelionę sumokėjo 694,50 Eur. Tačiau kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 7 d. draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjai A. G. grąžino 36,72 Eur. Taigi pareiškėjams likusi negrąžinta suma yra 657,78 Eur. D. G. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004144 dėl kelionės į Antaliją.

Sutartyje nurodyti turistai: D. G., B. G., K. G. ir K. G.. V. J. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004143 dėl kelionės į Antaliją. Sutartyje nurodyti turistai: V. J. ir D. J.. Pareiškėja B. G. 2014 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 472 už kelionę į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 998 Lt (578,66 Eur). Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Beta.lt order # (414783091). Taip pat pareiškėja B. G. 2014 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 473 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 998 Lt (578,66 Eur).

Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Beta.lt order # (414783162). Pareiškėja B. G. 2014 m. lapkričio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 474 į UAB „Freshtravel“ sąskaitą pervedė 1 795,46 Lt (520 Eur). Mokėjimo paskirtyje nurodyta: priemoka už vaikus K. G. ir K. G.. Iš viso B. G. už kelionę sumokėjo 1 677,32 Eur. Turistinė kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 8 d. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo rašto teismas nustatė, kad pareiškėjai B.

G. buvo išmokėta 83,14 Eur draudimo išmoka. Taigi, likusi minėtiems pareiškėjams negrąžinta suma yra 1 594,18 Eur. V. J. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004142 dėl kelionės į Antaliją. Sutartyje nurodyti turistai: V. J. ir E. J.. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 patvirtintas pareiškėjos V. J. kreditorinis reikalavimas 578,66 Eur sumai. Turistinė kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus.

Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 8 d. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo rašto teismas nustatė, kad pareiškėjai V. J. buvo išmokėta 28,68 Eur draudimo išmoka. Taigi, likusi minėtiems pareiškėjams negrąžinta suma yra 549,98 Eur. E. P. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004581 dėl kelionės į Fuerteventūrą. Sutartyje nurodytas turistas: E. P.. 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Menai renginiai“ mokėjimo nurodymu Nr. 38 už kelionę į UAB „Freshtravel“ sąskaitą pervedė 4 224 Lt (1 223,35 Eur).

Turistinė kelionė suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Draudimo išmoka UAB „Menai renginiai“ išmokėta nebuvo. I. J. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004385 dėl kelionės į Fuerteventūrą. Sutartyje nurodyti turistai: I. J. ir D. P.. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 patvirtintas pareiškėjos I. J. kreditorinis reikalavimas 1 638,67 Eur sumai.

Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 8 d. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo rašto teismas nustatė, kad I. J. buvo išmokėta 81,22 Eur draudimo išmoka. Taigi, likusi minėtiems pareiškėjams negrąžinta suma yra 1 557,45 Eur. J. N. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 23 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003746 dėl kelionės į Šarm El Šeichą. Sutartyje nurodyti turistai: S. D., I. D., J. N., B. N., A. N.. Pareiškėja J. N. 2014 m. spalio 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 387 už kelionę į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 3 297 Lt.

Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Beta.lt order # (414299087). Pareiškėja J. N. 2014 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 388 už kelionę į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2 198 Lt. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Beta.lt order # (414331333). Iš viso pareiškėja už kelionę sumokėjo 5 495 Lt (1 591,46 Eur). Turistinė kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjai J.

N. grąžino 84,63 Eur). Taigi pareiškėjams likusi negrąžinta suma yra 1 506,83 Eur. M. R. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004628 dėl kelionės į Antaliją. Sutartyje nurodyti turistai: R. R. ir M. R.. Pareiškėja M. R. 2014 m. lapkričio 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 27 už kelionę į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 998 Lt (578,66 Eur). Mokėjimo paskirtyje nurodyta: Beta.lt order # (415462945). Turistinė kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. 2015 m. rugsėjo 14 d. draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę pareiškėjai M.

R. grąžino 28,68 Eur. Taigi, pareiškėjams likusi negrąžinta suma yra 549,98 Eur. A. Š. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 30 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004002 dėl kelionės į Šarm El Šeichą. Sutartyje nurodyti turistai: A. Š., A. Š. ir P. Š.. Pareiškėjas A. Š. 2014 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 25 UAB „Freshtravel“ už kelionę pervedė 2 100 Lt. Pareiškėja A. Š. 2014 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 119 UAB „Freshtravel“ už kelionę pervedė 1 200 Lt.

Pareiškėja A. Š. 2014 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. 120 UAB „Freshtravel“ už kelionę pervedė 137 Lt. Iš viso pareiškėjai už kelionę sumokėjo 3 437 Lt (995,42 Eur). Turistinė kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos už neįvykusią kelionę pareiškėjai A. Š. grąžino 49,34 Eur. Taigi, pareiškėjams likusi negrąžinta suma yra 946,08 Eur. A. V. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 24 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003823 dėl kelionės į Šarm El Šeichą.

Sutartyje nurodyti turistai: A. V. ir R. V.. Pareiškėja A. V. 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 619 už kelionę į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2 598 Lt (752,43 Eur). Turistinė kelionė minėtiems pareiškėjams suorganizuota nebuvo, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 8 d. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo rašto teismas nustatė, kad A. V. buvo išmokėta 43,76 Eur draudimo išmoka. Taigi, pareiškėjoms likusi negrąžinta suma yra 708,67 Eur.

Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d.

įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

16. Teismas, apžvelgęs į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, pažymėjo, jog nei Įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi, Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

17. Teismas dėl atsakovo atstovo teiginių, kad pareiškėjai S. B., I. B., E. T., J. B., J. B., A. K., D. G., K. G., K. G., V. J., D. J., V. J., E. J., D. P., S. D., I. D., B. N., A. N., R. R., P. Š. ir R. V. nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad šie pareiškėjai atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotas keliones pažymėjo, kad byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėjai į keliones turėjo vykti grupėmis arba šeimomis, todėl su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodyti kaip turistai. Taigi, nors ir neatliko mokėjimų, tačiau visi turistai buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta vieno asmens, minėto vertinimo nekeičia. Todėl vertinama, kad pareiškėjai, sudarę sutartį dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

18. Teismas, vadovaudamasis Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi pažymėjo, kad Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Cherry Media Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

19. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo (išskyrus pareiškėjus O. J., A. V., A. Š. ir A. Š.), tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, patvirtina pareiškėjų kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat Turizmo departamento nurodymu, dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovės. Įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, teismas vertino, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

20. Teismas nustatė, kad liko negrąžinta 330,04 Eur A. B., 330,04 Eur S. B., 330,04 Eur I. B. ir 330,04 Eur E. T.; 328,89 Eur A. G. ir 328,89 Eur A. K.; 274,99 Eur V. J. ir 274,99 Eur E. J.; 778,73 Eur I. J. ir 778,73 Eur D. P.; 301,37 Eur J. N., 301,37 Eur S. D., 301,37 Eur I. D., 301,37 Eur B. N. ir 301,37 Eur A. N.; 274,99 Eur M. R. ir 274,99 Eur R. R.; 354,34 Eur A. V. ir 354,34 Eur R. V.; 265,69 Eur B. G., 265,69 Eur D. G., 265,69 Eur K. G., 265,69 Eur K. G., 265,69 Eur V. J. ir 265,69 Eur D. J.. J. B., J. B., O. J. ir A. V. liko negrąžinta po 328,89 Eur, tačiau pareiškėjai prašo priteisti kiekvienam po 328,65 Eur. Todėl teismas, neperžengdamas skundo ribų, kiekvienam pareiškėjui priteisė po 328,65 Eur.

21. Teismas pažymėjo, kad A. Š., A. Š. ir P. Š. likusi negrąžinta suma sudaro 946,08 Eur. Į minėtą sumą įtrauktas mokestis už vizas (69,51 Eur). Teismas nurodė, jog mokestis už vizas yra pareiškėjų įgytos papildomos paslaugos, kurių neapima kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, todėl jos nepatenka į valstybės atlygintiną turtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjų prašomas priteisti turtinės žalos dydis 876,57 Eur (946,08 Eur – 69,51 Eur), t. y. 292,19 Eur A. Š., 292,19 Eur A. Š. ir 292,19 Eur P. Š.

III. 22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

23. Atsakovo atstovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo atstovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą.

Teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises ir todėl padarė pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jam kyla atsakomybė, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjų skundą, nes ši išvada yra padaryta teismui peržengus teisės aktuose įtvirtintas kompetencijos ribas. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Įstatymą perkėlė Direktyvą.

Žala pareiškėjams galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio. Atsakovo atstovas teigia, kad teismas pareiškėjams S. B., I. B., E. T., J. B., J. B., A. K., D. G., K. G., K. G., V. J., D. J., V. J., E. J., D. P., S. D., I. D., B. N., A. N., R. R., P. Š. ir R. V. turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų, t. y. atliktą mokėjimą patvirtinančių įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

Be to, į bylą pateiktos Turizmo paslaugų sutartys, išskyrus A. Š., A. Š. ir P. Š. pateiktą sutartį, nėra pasirašytos abiejų šalių, todėl laikytina, kad šalys nebuvo išreiškusios bendros valios ir suderintų ketinimų ir tarp šalių nesusiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Atitinkamų sumų pervedimas į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą nepatvirtina Turizmo sutarčių sudarymo fakto, nėra žinomi pinigų pervedimo UAB „Cherry Media LT“ pagrindai. Be to, mokėjimus pareiškėjai, išskyrus A. G., A. Š., A.

Š., A. V., atliko anksčiau, nei turizmo sutartyse nurodytos sutarčių sudarymo datos. Byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą tarp UAB „Freshtravel“ ir UAB „Cherry Media LT“ dėl komercinio atstovavimo paslaugų teikimo. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėjų finansiniai reikalavimai jau yra patvirtinti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.

25. Pareiškėjai rašytiniuose paaiškinimuose, iš esmės pritardami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei išvadoms, prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

28. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjams kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas neįvykdė Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos pareigos, dėl ko pareiškėjai patyrė skunde nurodytą turtinę žalą, kurios atlyginimas yra priteistinas iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo, dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos bei dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jie patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjams už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jų sumokėtos sumos. Atsakovą minėtose bylose atstovavo Ministerija, kuri kai kuriose iš jų dalyvavo ir kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu turi nežymių motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

31. Dėl atsakovo atstovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

32. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

33. Įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.)) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756.

34. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

35. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

37. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

38. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjams galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

39. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

40. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, jog S. B., I. B., E. T., J. B., J. B., A. K., D. G., K. G., K. G., V. J., D. J., V. J., E. J., D. P., S. D., I. D., B. N., A. N., R. R., P. Š. ir R. V. būtų atlikę kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus paslaugas, todėl turtinės žalos jie nepatyrė ir žalos atlyginimas jiems priteistas nepagrįstai. Šie atsakovo atstovo argumentai vertintini kritiškai, kadangi byloje yra pateikti duomenys, jog minėti pareiškėjai su kelionių organizatoriumi sudarytose Turizmo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai. Už juos pagal Turizmo paslaugų sutartys mokėjimus atliko kiti šioje byloje dalyvaujantis pareiškėjai. Taigi visi pareiškėjai iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, nusipirkę kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta už nurodytus pareiškėjus, minėto vertinimo nekeičia. Todėl laikytina, kad nurodyti pareiškėjai patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.).

41. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovo akcentuojama aplinkybė, jog Turizmo paslaugų sutartys, išskyrus A. Š., A. Š. ir P. Š. pateiktą sutartį, nėra pasirašytos abiejų šalių, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugų teikimo, kadangi į bylą pateikti mokėjimo nurodymai ir jų paskirtyse nurodyti mokėjimo pagrindai patvirtina, kad mokėjimų nurodymuose nurodytos sumos buvo pervestos pagal įsigytus kuponus Grupinis.lt ir Beta.lt svetainėse turizmo paslaugoms gauti. Aplinkybe, kad sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtas suorganizuoti keliones, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nors šios sumos buvo pervestos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media“. Tai šiuo atveju patvirtina Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėtos draudimo išmokos dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Šias aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškai vertino ir kitose bylose, kuriose pareiškėjai buvo BUAB „Freshtravel“ klientai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018 ir kt.). Šioje byloje aplinkybes dėl Turizmo sutarčių sudarymo ir pinigų už jas sumokėjimo vertinti kitaip nėra jokio faktinio pagrindo.

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketų įsigijimo Turizmo paslaugų teikimo sutartimis, sudarytomis su UAB „Freshtravel“.

43. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjams A. Š., A. Š. ir P. Š. nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už patirtas išlaidas vizoms įsigyti, tačiau, atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kadangi apeliacinį skundą byloje pateikė tik atsakovas, pareiškėjams A. Š., A. Š. ir P. Š. priteistas turtinės žalos atlyginimas nėra didinamas.

44. Apibendrinant išdėstytus motyvus, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius