2016-06-14 Nr. AB-12526-3-61-3-02022-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-66-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02022-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Kauno apygardos teismui, Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 50 613,98 Lt (pareiškėjui dirbant Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme) už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn. ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 52 530,42 Lt (pareiškėjui dirbant Kauno apygardos teisme) už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn., iš viso 103 144,4 Lt ir susidariusį skirtumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) priteisti 5 proc. procesinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, jo teisės ir interesai buvo pažeisti, nes Lietuvos Respublikos Seimui, 2009 metais priėmus įstatymų, reglamentuojančių teisėjų atlyginimą, pakeitimus, kurie įsigaliojo po 2009 m. gegužės 1 d., buvo nepagrįstai ir neteisėtai sumažinti teisėjų atlyginimai, vėlesniais įstatymais nepagrįstai ir neteisėtai tęsiamas sumažintų dydžių teisėjo atlyginimui apskaičiuoti taikymas, ir dėl to jam buvo neišmokėta dalis priklausančio teisėjo atlyginimo. Pareiškėjas pripažino, jog pirmas teisėjų atlyginimų sumažinimas 2009 metais dėl sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties buvo atliktas esant teisiniam pagrindui ir pagrįstai, tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuojamas taikant tą patį bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais. Mažinant antrą ir trečią kartą teisėjams algas, pareiškėjo manymu, buvo pažeistas teisėtumo, teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių principai, pareiškėjui padarant turtinę žalą, nes negaudamas dalies atlyginimo, jis patyrė tiesioginius nuostolius, prarasdamas savo nuosavybę. Pareiškėjas prašė teismo priteisti neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, taip pat, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisti ir 5 procentus metinių palūkanų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą. Jeigu skundas bus tenkintas, prašė jo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo sprendimo įsitesėjimo dienos.

Atsakovas pažymėjo, jog valstybės itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis tęsėsi. Teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas du kartus, tačiau valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede, taip pat buvo sumažinti du kartus. Dėl ieškinio senaties taikymo atsakovas pažymėjo, jog teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Atsakovo teigimu, pareiškėjas praleido ieškinio senatį reikalavimams atitinkamai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. pareikšti, todėl prašė taikyti ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.131 str. 1 d.). Atsakovo manymu, pareiškėjo reikalavimas taip pat pažeidžia ir Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatą, kadangi jis prašo priteisti sumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d, t. y. daugiau kaip už trejus metus. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 procentus metinių palūkanų atsakovas pažymėjo, kad bylos dėl teisėjams nesumokėto atlyginimo dalies priteisimo plačiąja prasme yra kylančios iš darbo teisinių santykių. Kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl šis reikalavimas yra atmestinas. Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo atsakovas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad esant sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei situacijai, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas yra apsunkintas objektyvių priežasčių. Be to, vykdant minėtą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Dėl šios priežasties atsakovas prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jo reikalavimus išspręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į oficialiąją Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą konstitucinę doktriną. Pažymėjo, jog Kauno apygardos teismas apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui atlyginimą, vadovavosi galiojančiomis teisės normų nuostatomis. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo nuo 2009 m. gegužės 1 d., praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašė teismo pareiškėjo reikalavimų daliai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. birželio 12 d. įskaitytinai taikyti ieškinio termino senaties sukeltas teisines pasekmes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Vilniaus miesto apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą, vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, prašė pareiškėjo prašymą atmesti, kadangi pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. pareikšti. Taip pat nurodė, kad ir Darbo kodekso 301 straipsnyje nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, teigė, jog pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui D. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 82 259,48 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos. Teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėliu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimus, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir darė išvadą, kad pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) koeficientų nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,2, o apygardų teismų teisėjų – 17,2, ir priteisiant pareiškėjui skirtumą tarp taikant nesumažintus koeficientus apskaičiuotos sumos ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtos sumos.

Teismas vadovavosi Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Civilinio kodekso 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013, nurodė, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį skundo reikalavimams iki 2010 m. spalio 31 d. pareikšti, nustatė, jog pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 11 d., ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikytinas ieškinio senaties terminas. Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 11 d. atmestinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies pagrindu. Šiuo atveju pareiškėjas turi teisę į atlyginimo skirtumą, susidariusį mokant darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu ir atsakovo argumentą, jog pareiškėjo reikalavimas pažeidžia ir Darbo kodekso 301 straipsnį, atmetė kaip nepagrįstą. Likusioje dalyje pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo teismas tenkino ir priteisė pareiškėjui tą neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, dėl kurios pareikštiems reikalavimams netaikytinas ieškinio senaties terminas, tai yra teisėjo atlyginimo nepriemokai, susidariusiai nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

Teismas neturėjo pagrindo abejoti trečiųjų suinteresuotų asmenų Vilniaus apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo pateiktose pažymose nurodytų duomenų teisingumu apie pareiškėjui neišmokėtą teisėjo atlyginimo skirtumą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, pažymėjo, kad patvirtintame Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžete teismo sprendimui įvykdyti reikalingos sumos nėra numatytos, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šio sprendimo vykdymas pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų, teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamoje byloje atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

Pasisakydamas dėl procesinių palūkanų priteisimo, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-69/2010, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, rėmėsi Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1, 3 dalimis, Darbo kodekso 207 straipsniu ir darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų metines (procesines) palūkanas netenkintinas, kadangi reikalavimas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso teisės normos.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovo manymu, teismo išvados dėl valstybės delsimo kompensuoti neproporcingai sumažintus atlyginimus prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas ir Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Atsakovas pažymi, kad teismas turėjo nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo reglamentavimą.

Pareiškėjas D. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Pareiškėjo manymu, atsakovas turėjo pateikti teismui įrodymus, jog dėl sunkios finansinės padėties negalėjo nustatyti kompensavimo mechanizmo. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2010 m. Lietuvos Respublikos makroekonominiai rodikliai nuolat augo, didėjo atlyginimai, Lietuvos Respublikos finansinės būklės gerėjimą patvirtina ir ekonomikos specialistai. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė motyvų, dėl kokių priežasčių neįvykdė Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo dalies dėl kompensavimo mechanizmo nustatymo.

Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo dėl skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. priteisimo. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu taikyto sumažinto pareiginės algos dydžio koeficiento. darbo užmokesčio dalis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 82 259,48 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui 2009-2013 metų laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos nuostatos.

Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms (šiuo atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismui ir Kauno apygardos teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Todėl konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje tinkami atsakovai turėjo būti teismai, kuriuose dirbo pareiškėjas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje šios institucijos dalyvavo kaip tretieji suinteresuoti asmenys ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir dėl šio pareiškėjo reikalavimo priimamas naujas sprendimas, kuriuo šis pareiškėjo reikalavimas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalį, kuria D. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 82 259,48 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. K. skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė