2022-03-23 Nr. AB-6935-3-61-3-04257-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-17-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04257-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pasakiau - padariau“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-425-438/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pasakiau - padariau“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Pasakiau - padariau“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pasakiau - padariau“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Vipc Vilnius“) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), pareiškėjo naudai 4 356 685,36 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (toliau – ir nagrinėjama administracinė byla).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Žala susidarė dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto – kultūros rūmų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), rinkos vertės sumažėjimo po to, kai buvo nutrauktos Savivaldybės su pareiškėju vykdytos derybos dėl pastato išpirkimo ir atsakovų veiksmais buvo taikyti apribojimai pastato panaudojimui ir dirbtinai mažinama Pastato rinkos vertė. Dėl neteisėtų ir nesąžiningų atsakovų veiksmų, vilkinant sprendimų priėmimą dėl Pastato paėmimo, dirbtinai mažinant Pastato vertę viešais pareiškimais dėl jo panaudojimo galimybių tik visuomeniniais tikslais, už visuomenės reikmėms paimtą Pastatą pareiškėjui teismo buvo priteista mažesnė Pastato rinkos vertė, nei ji buvo 2014 m. – šį skirtumą pareiškėjas laikė padaryta žala ir prašė ją solidariai priteisti iš atsakovų.

2.2. Pareiškėjas 2014 m. nuosavybės teise valdė Pastatą, kurio rinkos vertė sudarė 41 909 000 Lt (arba 12 137 685,36 Eur). Po nutrauktų derybų tiek Savivaldybė, tiek valstybė atliko veiksmus, kuriais buvo apribotos pareiškėjo galimybės laisvai (savo nuožiūra pagal teisės aktų reikalavimus ir galiojančius reglamentus) valdyti, naudoti ir disponuoti Pastatu. Dėl tokių nuo 2015 m. taikytų apribojimų, kryptingų atsakingų pareigūnų pasisakymų pareiškėjui priklausančio turto vertė ženkliai sumažėjo – iki 7 781 000 Eur.

2.3. Prieš sprendimą paimti Pastatą visuomenės poreikiams Savivaldybės meras viešai ir kategoriškai pareiškė, kad Pastato vietoje nebus galima ar leidžiama jokia kita veikla, išskyrus visuomeninę (kurią įgyvendinti gali tik valstybės ar savivaldybės institucijos). Pareiškėjas ilgą laiką derino savo interesus ir bendradarbiavo su Savivaldybe ir valstybės institucijomis visuomeninės paskirties projekto įgyvendinimo Pastate ar jo vietoje klausimais. Tačiau būtent Savivaldybė ir valstybės institucijos nuolat keitė savo poziciją visuomeninės paskirties projekto įgyvendinimo klausimais, vilkino jau apsvarstytų ir su suinteresuotais asmenimis suderintų sprendimų priėmimą. Neigiamą atsakovų viešų pasisakymų ir taikytų ribojimų pareiškėjo Pastatui įtaką jo rinkos vertei patvirtino nekilnojamojo turto rinkos ekspertai. Viešų pareiškimų kontekste buvo atliekami konkretūs veiksmai ir priimami administraciniai sprendimai, kuriais buvo daromas tiesioginis poveikis Pastato teisiniam statusui, siekiant dirbtinai numažinti nekilnojamojo turto vertę prieš pradedant šio turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūras.

2.4. Neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė tiek nesąžiningomis derybomis dėl Pastato perėmimo valstybės ar Savivaldybės nuosavybėn, tiek tuo pačiu metu pareiškėjui ir jo valdomam Pastatui taikomais apribojimais, dėl kurių ilgą laikotarpį (nuo 2006 m. iki 2018 m.) pareiškėjas neturėjo galimybės sutvarkyti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams ir pradėti visavertiškai naudoti Pastatą pagal numatytą vertę. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo byloje esminę reikšmę turi Savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmai po 2014 metais nutrūkusių derybų.

2.5. Nesąžiningus Savivaldybės veiksmus žemės sklypo ir Pastato paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų metu patvirtina ir civilinės bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams aplinkybės, kai Savivaldybė be jokių argumentų prieštaravo teismo paskirto eksperto nustatytai didesnei (nei buvo nurodyta Savivaldybės ieškinyje) Pastato rinkos vertei, teikė apeliacinį skundą, vilkino teismo sprendimo vykdymą.

2.6. Nepagrįsti Savivaldybės ir kitų pareigūnų vieši pareiškimai, kad Vilniaus miesto bendrasis planas numatė tik visuomeninę Pastato užimamos teritorijos naudojimo paskirtį. Tokius teiginius paneigia Savivaldybės 2015 m. rugsėjo 29 d. priimtas administracinis aktas, kuriuo buvo nustatytas žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos. 2016 m. spalio – 2017 m. balandžio mėn. atlikti atsakovų veiksmai iš esmės apribojo pareiškėjo galimybę įgyvendinti du nuosavybės teisės elementus – valdyti ir naudoti Pastatą, sumažino tokio turto patrauklumą rinkoje (viešai deklaravus, kad Savivaldybė nesutiks su bet kokia privataus asmens veikla Pastate ir teritorijoje), bei jo rinkos vertę.

2.7. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai šioje byloje įvardytus neteisėtus veiksmus atliko bendrai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 3 dalimi, atsakovams taikytina solidari atsakomybė už atsiradusius nuostolius.

3. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundas iš esmės yra tapatus jau tarp ginčo šalių išnagrinėtai administracinei bylai Nr. eI-3244-331/2017 (toliau – ankstesnė Administracinė byla), todėl nagrinėjama byla nutrauktina. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo skundo reikalavimai nagrinėjamoje byloje bei ankstesnėje Administracinėje byloje yra tapatūs – atlyginti žalą, siejamą su Pastato verte. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašė priteisti mažesnę žalą, nei ankstesnėje Administracinėje byloje (skiriasi jos formalus apskaičiavimo mechanizmas, nors iš esmės remiamasi ta pačia 2014 m. Pastato rinkos verte vienu atveju prašant priteisti visą, kitu atveju – skirtumą tarp 2014 m. ir 2018 m. nustatytų Pastato rinkos verčių), tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareikšto reikalavimo išsprendimas reikštų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017) nustatytų materialiųjų teisinių santykių revizavimą.

3.2. Pasisakydamas dėl skundo nepagrįstumo atsakovas nurodė, kad teismai įsiteisėjusiais sprendimais įvertino analogiškus nagrinėjamai bylai pareiškėjo argumentus dėl nesąžiningai vestų ikisutartinių derybų, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimo, Pastatui taikytų ribojimų 2006 m. – 2018 m. laikotarpiu (iš esmės paskutiniai „neteisėti“ atsakovų veiksmai datuojami 2017 m., sprendžiant klausimus dėl žemės sklypo nuomos santykių tąsos bei žemės sklypo detaliojo plano rengimo) ir visus juos atmetė. Tad šiose bylose buvo nustatyti nagrinėjamai bylai prejudiciniai faktai. Tiek ankstesnėje Administracinėje byloje, tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI2-1317-595/2020 buvo konstatuotas abiejų atsakovų sąžiningumas vedant derybas dėl Pastato išpirkimo ir (ar) paėmimo ir nebuvo nustatyti jokie nesąžiningi ir (ar) neteisėti atsakovų veiksmai, įvedant tariamus ribojimus pareiškėjui visavertiškai įgyvendinti nuosavybės teises į Pastatą. Be to, pareiškėjas neįrodė Savivaldybės veiksmų ir (ar) neveikimo neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį, kadangi skunde nepateikiamas nė vienas konkretus teisės aktas, reglamentuojantis Savivaldybės (bei valstybės), kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą, kurį Savivaldybė pažeidė, taip padarydama turtinę žalą pareiškėjui. Pareiškėjas atsakovų neteisėtais veiksmais nelaikė žemės sklypo ir Pastato paėmimo visuomenės poreikiams procedūros ir neskundė Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta konkreti teisinga atlyginimo už Pastato paėmimą suma. Teismai ankstesnėse ir prejudicinėse bylose priėjo prie išvados, kad atsakovams negali būti perkeliama privataus ūkio subjekto verslo rizika.

3.3. Pareiškėjas po nutrūkusių derybų jokių veiksmų dėl Pastato nesiėmė ir toliau deklaravo siekį perduoti Pastatą visuomenės poreikiams bei nurodė laukiantis atitinkamų, įsipareigojančių atsakovų sprendimų. Ikisutartiniai santykiai nebūtinai turi baigtis sutarties (ar kitokio sandorio) sudarymu (juolab, kad atsakovai net neturėjo teisinės pareigos Pastatą perimti), o pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad derybos bus nutrauktos dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų – pareiškėjas to nepadarė, o aplinkybė, kad Pastatas atsakovų nebuvo perimtas, nereiškia atsakovų nesąžiningumo derybų metu. Be to, pareiškėjas, reikšdamas skundą nagrinėjamoje byloje ir kildindamas žalos atsiradimo faktą iš iki 2017 m., neva, neteisėtai atliktų atsakovų veiksmų, yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Visi pareiškėjo įvardijami neteisėti veiksmai buvo vykdomi prieš daugiau nei 3 metus, todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra praleistas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas neprašė atnaujinti termino reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo.

4.2. NŽT pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu ankstesnėje Administracinėje byloje, be kita ko, atmetė pareiškėjo 12 137 685,36 Eur dydžio reikalavimą dėl žalos atlyginimo kaip nepagrįstą, sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas akcentavo, kad neteisėti valstybinės žemės patikėtinio veiksmai (neveikimas) nurodyti skunde, tačiau pareiškėjas neįrodė šių veiksmų neteisėtumo ir net nebandė paaiškinti, kokias teisės normas pažeidė NŽT. Pareiškėjas taip pat nepasinaudojo jam įstatymais suteikiama teise skųsti administracinį aktą (aktus), kurie pažeidė jo teises ar teisėtus interesus.

4.3. NŽT vertinimu, nebuvo pateikta argumentų, kad turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo vykdyta nesąžiningai ir dėl to buvo sumokėta per maža kompensacija. Ginčas dėl potencialios kompensacijos dydžio už paimamą valstybės interesams turtą yra pasibaigęs, tačiau norima kvestionuoti tokią situaciją, užsakyti dar vieną turto ekspertizę bei įrodyti, kad buvo kompensuota ne tiek, kiek pareiškėjui priklauso ir tai įvardijama kaip patirta žala. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Nagrinėjamoje byloje nebuvo poreikio dar vienai turto ekspertizei. Priešingai, net pats pareiškėjas nurodė konkrečią gautos kompensacijos dydį, potencialiai negautos kompensacijos dydį ir jų skirtumą. O klausimai apie rinkos pokyčius bei faktorius, kodėl vertinimuose nustatomos skirtingos vertės, negali daryti įtakos nei valstybės kaltės (neteisėtų veiksmų) įrodymui, nei priežastinio ryšio potencialiam nustatymui, todėl jos atlikimas iš esmės būtų betikslis.

4.4. Pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja bent viena sąlyga solidariajai Lietuvos valstybės ir Savivaldybės civilinei atsakomybei dėl tariamai padarytos žalos atsirasti. Pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp Lietuvos valstybės veiksmų ir prašomos priteisti žalos atsiradimo bei neįrodė jų neteisėtumo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi (toliau – ir VAAT nutartis) administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui išnuomotas valstybinis žemės sklypas, kuriame stovėjo Pastatas (nugriautas 2019 m. spalio mėnesį), 2018 m. buvo paimtas visuomenės poreikiams. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu Nr. e2-282-431/2019 nustatė 7 781 000 Eur atlyginimo dydį už Pastato paėmimą ir žemės sklypo nuomos santykių nutraukimą.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-3244-331/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovams Savivaldybei, atstovaujamai Savivaldybės administracijos ir Savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims NŽT, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, dėl 12 137 685,36 Eur žalos atlyginimo. Pareiškėjas šioje byloje žalą kildino iš Savivaldybės ir valstybės atsakingų pareigūnų (institucijų) neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, kuriais nuolat nuo 2006 m. buvo inicijuojami, vykdomi (galbūt tik imituojami), tačiau niekada neužbaigiami pareiškėjui priklausančio Pastato išpirkimo, teritorijos suplanavimo ir pritaikymo (duomenys neskelbtini) idėjos įgyvendinimui procesai, kartu ribojant bet kokias pareiškėjo galimybes savarankiškai (savo nuožiūra ir jėgomis) sutvarkyti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams fiziškai pažeistą Pastatą, o nuo 2016 m. rugsėjo mėn. Savivaldybės veiksmų, keičiant Pastatui eksploatuoti reikalingo žemės sklypo naudojimo sąlygas, inicijuojant draudimus valstybės institucijoms sudaryti žemės nuomos sutartį su pareiškėju arba nustatant ribojimus, neleidžiančius užtikrinti tinkamo Pastato priežiūros ir eksploatavimo. Teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovų nesąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose įrodytas nebuvo, kaip ir nebuvo įrodyta, kad atsakovai būtų nepagrįstai riboję pareiškėjo galimybes įgyvendinti nuosavybės teises į Pastatą. Be to, teismas konstatavo ir tai, kad pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo už neva neteisėtus veiksmus, atliktus nuo 2006 m. iki skundo padavimo, akivaizdžiai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir jį atnaujinti nėra pagrindo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, nors šį teismo sprendimą skundė apeliacine tvarka, tačiau 2018 m. lapkričio 12 d. atsisakė apeliacinio skundo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi Nr. eA-2886-624/2018 priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo apeliacinio skundo ir apeliacinį procesą nutraukė. Taigi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. eI-3244-331/2017 yra įsiteisėjęs.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, pareiškęs reikalavimą šioje byloje dėl žalos atlyginimo, jį grindė tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kuriais grindė ir administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017. Tiek ankstesnėje Administracinėje byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavo atlyginti žalą, kurią siejo su Pastato verte. Abiejose bylose dalyvauja tos pačios šalys, reikalavimas grindžiamas tuo pačiu faktiniu pagrindu, skunduose nurodytos identiškos faktinės aplinkybės, abiejuose skunduose nurodomi identiški argumentai apie atsakovų tariamą nesąžiningumą ikisutartiniuse santykiuose, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimą. Abiejose bylose pateiktų skundų faktinis pagrindas yra tapatus, siekiama tų pačių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 ginčo šalys yra tos pačios. Abiejų bylų dalykas taip pat tapatus – turtinės žalos atlyginimas.

9. Nors pareiškėjas prašė priteisti skirtumą tarp 2014 m. ir 2018 m. nustatytų Pastato rinkos verčių kaip žalos atlyginimą, o administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 prašė priteisti Pastato 2014 m. nustatytą rinkos vertę, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudarė pagrindo laikyti abiejose bylose pateiktus nagrinėti skundus netapačiais, kadangi žalą abiem atvejais pareiškėjas sieja su Pastato verte, tik šioje byloje ją apskaičiuojant kitokiu būdu, t. y. kaip skirtumą tarp nustatytų verčių. Tačiau skundus grindė tuo pačiu faktiniu pagrindu.

10. VAAT pažymėjo, kad teismas ankstesnėje Administracinėje byloje buvo pasisakęs ir įvertinęs visas pareiškėjo aplinkybes, kurios nurodytos ir šioje byloje, t. y. konstatavo, kad Savivaldybės ir valstybės institucijos elgėsi sąžiningai, nuosekliai vedė derybas su pareiškėju, jų metu jokiais administraciniais aktais neprisiėmė teisinių įsipareigojimų nupirkti Pastatą, derybų procese savo veiksmus aiškiai motyvavo. Teismas nenustatė, kad atsakovams atstovaujančios institucijos vedė su pareiškėju derybas nesąžiningai, nepagrįstai vengė išpirkti Pastatą. Teismas įsiteisėjusiu sprendimu įvertino analogiškus nagrinėjamai bylai pareiškėjo argumentus dėl nesąžiningai vestų ikisutartinių derybų, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimo, Pastatui taikytų ribojimų 2006–2017 m. laikotarpiu, dėl vilkinimo priimant sprendimus dėl Pastato paėmimo, dėl viešų mero pasisakymų, dėl žemės nuomos ir kt. Ankstesnėje Administracinėje byloje nustatytas aplinkybes VAAT laikė prejudiciniais faktais nagrinėjamai administracinei bylai. Pareiškėjo pareikšto reikalavimo išsprendimas šioje byloje reikštų įsiteisėjusiame teismo sprendime ankstesnėje Administracinėje byloje nustatytų materialiųjų teisinių santykių revizavimą, kas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, yra draudžiama. Dėl pareiškėjo nurodomo faktinio pagrindo šioje byloje (atsakovų neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis sąžiningai) yra pasisakęs teismas ir administracinėje byloje Nr. eI2-1317-595/2020, kurioje pareiškėjas tuo pačiu faktiniu pagrindu reiškė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą dėl nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio permokų sumokėjimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. eI2-1317-595/2020 pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi Nr. eA-4098-438-2020 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

11. VAAT, nustatęs, kad dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ankstesnėje Administracinėje byloje jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, administracinę bylą nutraukė, remdamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad nors ši administracinė byla nutraukiama ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, nustačius, jog tapatus ginčas jau yra išnagrinėtas teismo administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017, tai nelaikytina piktnaudžiavimui administraciniu procesu. Nors administracinėje byloje Nr. eI2-1317-595/2020 buvo nustatyti faktai, kuriuos galima laikyti šioje byloje prejudiciniais, tačiau šioje byloje keltas ginčas nėra tapatus administracinės bylos Nr. eI2-1317-595/2020 ginčui. Kitų aplinkybių dėl piktnaudžiavimo administraciniu procesu, dėl kurių būtų teisinis pagrindas taikyti pareiškėjo atžvilgiu ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, nei atsakovas nurodė, nei teismas nustatė. Teismas vertino, kad pareiškėjas siekia ginti, jo manymu, pažeistas teises teisme, tačiau pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas proceso metu elgėsi nesąžiningai ar akivaizdžiai nepagrįstai inicijavo šį teisminį procesą, nesąžiningai veikė siekdamas sudaryti kliūtis ekonomiškam, operatyviam ir teisingam bylos išnagrinėjimui ir taip pažeidė draudimo piktnaudžiauti procesu principą, nėra.

III. 13. Pareiškėjas UAB „Pasakiau - padariau“ atskirame skunde prašė panaikinti VAAT nutartį ir klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas atskirame skunde nurodė:

14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas bylą nutraukti, kadangi vertinant, ar skundai gali būti pripažinti kaip tapatūs, skundo pagrindas, kuris, priešingai nei nurodoma skundžiamoje teismo nutartyje, apima ne tik faktines aplinkybes (šalis siejusius santykius, jų priešistorę), bet ir kitus faktinius argumentus ir motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimas, turi nesiskirti (šiuo atveju – civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kurios tiek šioje, tiek ankstesnėje Administracinėje byloje (administracinė byla Nr. eI-3244-331/2017, dėl kurios buvo nutraukta nagrinėjama byla), buvo apibrėžiamos skirtingai). Šiuo atveju skiriasi reikalavimo pagrindas.

14.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad skundo pagrindas (civilinės atsakomybės sąlygos) skiriasi nuo ankstesnėje Administracinėje byloje pateikto skundo pagrindo (jame įrodinėtų civilinės atsakomybės sąlygų). Teismas tik formaliai konstatavo, kad sutampant faktinėms aplinkybėms, abiejų skundų pagrindas sutampa ir yra tapatus, t. y. teismas skundo pagrindą prilygino faktinėms aplinkybėms (įvykių chronologijai).

14.3. Ankstesnėje Administracinėje byloje atsakovų neteisėti veiksmai ir atsiradusi žala buvo siejami su tuo, kad dėl atsakovų veiksmų daugiau nei dešimt metų buvo ribojamos pareiškėjo galimybės ir ketinimai tinkamai sutvarkyti, prižiūrėti jam priklausantį Pastatą ir jį naudoti savo veikloje, kitaip tariant – laisvai disponuoti savo nuosavybės teise priklausančiu turtu. Nurodytoje byloje pareiškėjas įrodinėjo, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė nusavinant pareiškėjo turtą, t. y., sukuriant tokias Pastato naudojimo sąlygas (apribojimus) ir priimant tokius administracinius sprendimus, kurie užkirstų kelią pareiškėjui, kaip Pastato savininkui, laisvai disponuoti savo nuosavybe. Byloje daug dėmesio buvo skirta tiek aptariant ikisutartinius santykius (derybų laikotarpį), susiklosčiusius iki pat 2014 m., tiek ir po 2014–2015 m. nutrauktų derybų atsakovų atliktus veiksmus iki 2017 m. balandžio mėn. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovų neteisėti veiksmai buvo įrodinėjami kitais pagrindais – analizuojant jų tiek iki, tiek po 2016–2017 m., kuriais buvo bandoma dirbtinai sumažinti Pastato vertę tam, kad paimant pareiškėjo turtą visuomenės poreikių tenkinimui, pareiškėjui priklausanti kompensacija už paimtą turtą būtų kuo mažesnė. Šioje byloje esminę reikšmę turėjo 2017–2018 m. aplinkybės, kurios dar net neegzistavo reiškiant skundą ankstesnėje Administracinėje byloje. Nagrinėjamoje byloje žalos atsiradimas (kilmė) buvo siejamas su atsakovų sistemingu ir kryptingu elgesiu, nukreiptu į pareiškėjo turto vertės sumažinimą, kuris tęsėsi iki 2018 m. Pastato vertės pokytis byloje ginčijamas nebuvo, šalys šias aplinkybes pripažino. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė naujas, ankstesnio skundo pateikimo metu nežinomas, aplinkybes.

14.4. Tai, kad pareiškėjas nurodo naujas esmines aplinkybes ir pateikia su tuo susijusius papildomus įrodymus, tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip skundo nauju pagrindu pateikimas. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl skunde naujai pateiktų faktinių aplinkybių ir argumentų, susijusių su atsakovų neteisėtais veiksmais, kurie nebuvo įvardinti ankstesnėje Administracinėje byloje. Be to, nagrinėjamoje byloje skundo reikalavimų pagrindas (įrodinėjamos civilinės atsakomybės sąlygos), palyginus su minėta ankstesne byla, apibrėžiamos skirtingai. Nagrinėjamoje byloje žalos dydis ir priežastinis ryšys taip pat buvo grindžiami ir įrodinėjami kitais pagrindais ir kitais aspektais. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad ankstesnės bylos ir šios bylos nagrinėjimo apimtys skiriasi (dėl skirtingų laikotarpių ir naujų aplinkybių).

14.5. Net ir apeliaciniam teismui sutikus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės pasisakyti dėl faktinių bylos aplinkybių ir argumentų, kurie buvo nagrinėjami ankstesnėje Administracinėje byloje, tai, pareiškėjo įsitikinimu, teismas neturėjo pagrindu nutraukti bylą dėl naujų, ankstesnėje byloje nenurodytų, aplinkybių (kurios net neegzistavo skundo ankstesnėje byloje teikimo metu), ir privalėjo šią bylos dalį išnagrinėti iš esmės.

15. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Savivaldybė atsiliepime nurodė:

15.1. Savivaldybė sutiko su VAAT nutartimi ir manė, kad pareiškėjas siekia nesąžiningai pasipelnyti, kadangi už Pastatą jam jau yra teisingai atlyginta, tačiau jis vis kreipiasi į teismą dėl palūkanų priteisimo.

15.2. Pirmosios instancijos teismas vertino abiejų skundų (tiek pateikto nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek ankstesnėje Administracinėje byloje) pagrindus. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas žalos atsiradimą kildino iš atsakovų neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose dėl Pastato paėmimo visuomenės poreikiams 2006–2018 m. laikotarpiu bei tuo pat metu Pastatui taikytų apribojimų, kurie, neva, trukdė pritaikyti Pastatą šiuolaikiniams poreikiams ir jį visavertiškai naudoti. Tai, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, nėra tik „faktinės bylos aplinkybės“, o konkretizuoti tariamai neteisėti atsakovų veiksmai. Savivaldybė pažymėjo, kad abiejose bylose pateiktų skundų faktinis pagrindas yra tapatus, juose reiškiami vienodi argumentai apie tariamą nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimą.

15.3. Savivaldybė sutiko, kad nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde nurodytos papildomos aplinkybės, kurios įvyko jau po administracinės bylos Nr. eI-3244-331/2017 inicijavimo, tačiau pažymėjo, kad jomis pareiškėjas, identifikuodamas tariamai neteisėtus atsakovų veiksmus, nesiremia, t. y. pareiškėjas neteisėtais veiksmais nelaiko nei Pastato paėmimą visuomenės poreikiams, nei šiuo pagrindu įvykusį žemės sklypo nuomos teisinių santykių nutraukimą, kurie yra aptariami skunde.

15.4. Šiuo atveju sutampa tiek ginčo šalys, tiek abiejų bylų dalykas – žalos atlyginimas. Vienintelis skirtumas tarp skundų – nagrinėjamoje byloje buvo prašoma priteisti mažesnį žalos atlyginimą, nei ankstesnėje Administracinėje byloje (pareiškėjas tuo pačiu faktiniu pagrindu siekė ir (ar) siekia iš esmės to paties tikslo, tačiau žalą skaičiuoja kitokiu būdu (nagrinėjamoje byloje tai skirtumas tarp Pastato rinkos verčių 2014 m. ir 2018 m.; ankstesnėje Administracinėje byloje tiesiog prašyta priteisti Pastato 2014 m. nustatytą rinkos vertę; bet kokiu atveju žala abiem atvejais siejama su Pastato vertės vienokiu ar kitokiu traktavimu)). Anot Savivaldybės, šis skirtumas, kaip teisingai nurodė VAAT nutartyje, neturi teisinės reikšmės vertinant, ar nagrinėjama byla bei ankstesnė Administracinė byla yra tapačios.

15.5. Be to, pareiškėjas nesiekė paneigti VAAT nutartyje konstatuotas aplinkybes, kadangi nagrinėjamu atveju skiriasi ne skundų faktinis pagrindas, o dalyko, t. y. žalos, apskaičiavimo būdas, kuris neturi įtakos bylų tapatumui. Be to, nagrinėjamoje byloje pareikštame skunde nurodomos „naujos“ aplinkybės nėra nurodomos kaip skundu prašomos priteisti žalos pagrindas, o pareiškėjo skundo skiltyje „Neteisėti veiksmai“ nenurodomi neteisėti Savivaldybės veiksmai 2018–2019 m. laikotarpiu.

15.6. Net ir patenkinus pareiškėjo prašymą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pareiškėjo nurodomas „naujas“ aplinkybes, skundo nagrinėti nebūtų įmanoma, nes šios aplinkybės datuojamos 2018–2019 m., o skundu prašoma priteisti 2014 ir 2018 m. Pastato rinkos verčių skirtumą. Susidarytų situacija, kai skundo pagrindas neatitiktų skundo dalyko ir tokia situacija kiltų todėl, kad „naujomis“ aplinkybėmis skundo dalykas nėra grindžiamas.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. NŽT pritarė skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad pareiškėjas, pareiškęs reikalavimą šioje byloje dėl žalos atlyginimo, jį grindė tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kaip ir ankstesnėje Administracinėje byloje.

IV. 17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi (toliau – ir LVAT nutartis) pareiškėjo UAB „Pasakiau - padariau“ atskirąjį skundą atmetė ir paliko nepakeistą VAAT nutartį.

18. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo atskirojo skundo dalykas – VAAT nutarties, kuria buvo nutraukta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą Savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, dėl žalos atlyginimo, konstatavus, kad tapatus ginčas jau buvo išnagrinėtas teismo ankstesnėje Administracinėje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, nustatęs, kad dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ankstesnėje Administracinėje byloje jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašė priteisti skirtumą tarp 2014 m. ir 2018 m. nustatytų Pastato rinkos verčių kaip žalos atlyginimą, o ankstesnėje Administracinėje byloje prašė priteisti Pastato 2014 m. nustatytą rinkos vertę, tačiau žalą abiem atvejais pareiškėjas siejo su Pastato verte, tik nagrinėjamoje administracinėje byloje ją apskaičiuojant kitokiu būdu, t. y. kaip skirtumą tarp nustatytų verčių. Pareiškėjas atskirajame skunde su šia išvada nesutiko, nurodė, kad skyrėsi skundo reikalavimas (pagrindas).

19. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. eI-3244-331/2017 atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundą, kuriame buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovo Savivaldybės, atstovaujamos Savivaldybės tarybos bei Savivaldybės administracijos, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, pareiškėjo naudai: 1) 12 137 685,36 Eur žalos atlyginimą; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodytoje byloje pareiškėjas skundą iš esmės grindė neteisėtais atsakovų veiksmais, apribojant naudojimąsi nuosavybės į Pastatą suteikiamomis valdymo, naudojimo ir disponavimo teisėmis, t. y. faktiniu Pastato nusavinimu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą taip pat grindė neteisėtais atsakovų veiksmais, dėl kurių sumažėjo Pastato vertė.

20. Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo atskirajame skunde dėstomu argumentu, kad šiuo atveju skiriasi skundo pagrindas. Pareiškėjas administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 išdėstė aplinkybės nuo 2004 m. (Pastato įgijimo) iki 2017 m. balandžio 5 d. (detaliojo plano rengėjo pranešimo apie parengtą detalųjį planą). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas aptarė aplinkybes nuo 2004 m. iki 2019 m. birželio 10 d. (Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje, kurioje pareiškėjui už visuomenės poreikiams paimtą Pastatą bei visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą, atlyginta 7 781 000 Eur). Teisėjų kolegija pastebėjo, kad iš nagrinėjamoje byloje pateikto skundo matyti, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės, įvykusios po 2017 m. balandžio 5 d. (t. y. aplinkybės, kurių nebuvo administracinės bylos Nr. eI-3244-331/2017 nagrinėjimo metu), yra susijusios su Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, taip pat su tuo susijusiomis civilinėmis bylomis (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis ir 2019 m. birželio 10 d. sprendimas).

21. Nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad: „Po nutrauktų derybų tiek Savivaldybė, tiek Valstybė atliko veiksmus, kuriais buvo apribotos Pareiškėjo galimybės laisvai (savo nuožiūra pagal teisės aktų reikalavimus ir galiojančius reglamentus) valdyti, naudoti ir disponuoti Pastatu. Dėl tokių nuo 2015 m. taikytų apribojimų, kryptingų atsakingų pareigūnų pasisakymų pareiškėjui priklausančio turto vertė ženkliai sumažėjo – iki 7 781 000 Eur“ (pareiškėjo skundo 43 p.); „<...> sumažėjimas buvo nulemtas Savivaldybės ir Valstybės atsakingų pareigūnų (institucijų) veiksmų, kuriais nuolat buvo taikomi ribojimai Pareiškėjui savarankiškai (savo nuožiūra ir jėgomis) sutvarkyti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams ir pradėti visavertiškai naudoti Pastatą <...>“ (pareiškėjo skundo 45 p.).

Be to, nurodydamas neteisėtus veiksmus, pareiškėjas teigė, kad: „<...> neteisėti Atsakovų veiksmai pasireiškė tiek nesąžiningomis derybomis dėl Pastato perėmimo Valstybės ar Savivaldybės nuosavybėn, tiek tuo pačiu metu Pareiškėjui ir jo valdomam Pastatui taikomais apribojimais, dėl kurio ilgą laikotarpį (nuo 2006 iki 2018 m.) Pareiškėjas neturėjo galimybės sutvarkyti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams ir pradėti visavertiškai naudoti pastatą pagal numatytą vertę <...>“ (skundo 53 p.); „<...> administraciniais sprendimais ir veiksmais buvo ribojamos Pareiškėjo galimybės įgyvendinti nuosavybės į Pastatą <...>“ (skundo 53 p. b papunktis).

Be to, pareiškėjo skunde taip pat dėstomos aplinkybės dėl, jo manymu, nesąžiningų derybų ikisutartinių santykiu metu (skundo 55–59 p.). Skiltyje „Dėl bendro pobūdžio pareigos elgtis sąžiningai pažeidimo“ pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. spalio – 2017 m. balandžio mėn. atlikti atsakovų veiksmai iš apribojo pareiškėjo galimybę įgyvendinti du nuosavybės teisės elementus – valdyti ir naudoti Pastatą, sumažino tokio turto patrauklumą rinkoje (skundo 65 p.). Be to, pareiškėjas skundo 82 punkte nurodė, kad: „<...> neteisėtų ir nesąžiningų Atsakovo (viešojo administravimo institucijų) veiksmų ir sprendimų pagrindu sumažintos Pareiškėjui priklausiusio turto (Pastato) rinkos vertės atlyginimas 2019-06-10 Vilniaus apygardos teismo sprendimu nėra tinkamas ir pakankamas Pareiškėjo patirtų netekimų (prarastos Pastato vertės) atlyginimas.

Šalia pastato rinkos vertės, buvusios sprendimo paimti turtą visuomenės poreikiams priėmimo momentu, taip pat turi būti atlyginta dėl ankstesnių Atsakovų veiksmų ir sprendimų sumažinta Pastato rinkos vertės dalis – 4 356 685,36 Eur“.

22. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 žalą kildino iš, jo įsitikinimu, atsakovų neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose dėl Pastato paėmimo visuomenės poreikiams 2006–2018 m. laikotarpiu bei tuo pat metu Pastatui taikytų apribojimų, kurie, pareiškėjo teigimu, trukdė pritaikyti Pastatą šiuolaikiniams poreikiams ir jį visavertiškai naudoti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje (pateiktame skunde) nepasisakė dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, kurie įvyko po administracinės bylos Nr. eI-3244-331/2017, t. y. aptariamomis aplinkybėmis pareiškėjas nesiremia, nurodydamas neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su Savivaldybe, kad iš pareiškėjo skundo turinio galima suprasti, kad pareiškėjas neteisėtais veiksmais nelaiko Pastato paėmimo visuomenės poreikiams, nei šiuo pagrindu įvykusį žemės sklypo nuomos teisinių santykių nutraukimą. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kad dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu administracinėje byloje Nr. eI-3244-331/2017 jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kadangi pareiškėjas, inicijuodamas ginčą teisme, iš esmės siekė tapačių teisinių pasekmių – turtinės žalos atlyginimo dėl, jo teigimu, neteisėtų atsakovų veiksmų.

23. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo skundo reikalavimai nagrinėjamoje byloje bei ankstesnėje Administracinėje byloje yra tapatūs – atlyginti žalą. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo žalą atlyginti kitokiu būdu (ankstesnėje byloje pareiškėjas prašė priteisti Pastato 2014 m. rinkos vertę, šiuo gi atveju – skirtumą tarp pastato rinkos vertės 2014 ir 2018 m.), negu ankstesnėje byloje, tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareikšto reikalavimo išsprendimas reikštų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų materialiųjų teisinių santykių revizavimą, kas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą yra draudžiama (ABTĮ 57 str. 2 d., 98 str. 3 d.).

V. 24. Pareiškėjas UAB „Pasakiau - padariau“ prašyme atnaujinti procesą prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-425-438/2021 ir atnaujinus procesą ir išnagrinėjus bylą iš esmės – panaikinti LVAT nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eAS-425-438/2021, ir priimti naują nutartį – panaikinti VAAT nutartį ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir iš esmės.

25. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 pagrindu, o savo prašymą grindžia šiais argumentais:

25.1. LVAT nutartimi buvo padarytas akivaizdus teisės normų, reglamentuojančių ginčų (skundų) tapatumą (ABTĮ 103 str. 2 p.) pažeidimas jas taikant, o LVAT nutarties išvados neatitinka LVAT praktikos. Minėtas ir esminis administracinės teisės normų netinkamas taikymas taip pat lėmė LVAT nutarties neteisėtumą. ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pažeidimas buvo padarytas taip pat netinkamai vertinant ir taikant teisės aktuose įtvirtintas privalomas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (LR CK 6.246–6.249 str.). Atsižvelgiant į tai, kad abiejuose pareiškimuose buvo reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, tai yra civilinės atsakomybės taikymo, bylą nagrinėję teismai pareiškimuose nurodytas faktines aplinkybės turėjo vertinti ne tik kaip tam tikrų veiksmų ir įvykių sumą, o aiškiai suskirstyti (kvalifikuoti ir atitinkamai vertinti) pagal pareiškėjo nurodomas taikytinos civilinės atsakomybės sąlygas.

25.2. Pareiškėjas pripažino, kad nėra ginčo, jog tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ankstesnėje Administracinėje byloje šalys yra tos pačios, pareiškimo dalykas (turtinės žalos atlyginimas) taip pat yra panašus su anksčiau teiktu pareiškimu, nors skyrėsi žalos apskaičiavimo mechanizmas. Tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad nėra tapatus faktinis pareiškimo (Pareiškimas2) pagrindas su pareiškimo (toliau – ir Pareiškimas1) faktiniu pagrindu ankstesnėje Administracinėje byloje.

25.3. Abejų bylų atvejais (t. y. tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ankstesnėje Administracinėje byloje) pareiškėjas įrodinėjo Valstybės ir Savivaldybės atsakomybę CK 6.271 straipsnio pagrindu ir neteisėtus veiksmus (kaip civilinės atsakomybės sąlygą) siejo su bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu (dar vadinama generalinio delikto taisykle). Ši specialioji deliktinės atsakomybės forma yra vertinamojo pobūdžio, kurios netinkamas įvertinimas lėmė LVAT klaidingą išvadą dėl pareiškimų faktinio pagrindo tapatumo. Administracinės teisės normų, reglamentuojančių skundų (pareiškimų) tapatumo sąlygas, pažeidimas lėmė netinkamą CK teisės normų, reglamentuojančių viešos atsakomybės sąlygas, taikymą. Todėl, pareiškėjo nuomone, šie pažeidimai atitinka proceso atnaujinimo pagrindą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

25.4. Pagal LVAT praktiką, vertinant, ar skundai (pareiškimai) gali būti pripažinti kaip tapatūs, skundo (pareiškimo) pagrindas, apima ne tik tam tikrą įvykių chronologiją (t. y., kas įvyko tarp ginčo šalių, kol dar nebuvo inicijuota byla teisme), bet ir kitus faktinius argumentus ir motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimas. Kitaip tariant, pagal formuojamą LVAT praktiką faktinio pobūdžio aplinkybės nėra vien tik nuosekliai pateiktas ginčo laikotarpis ir jo metu atsiradę reikšmingi ginčo išnagrinėjimui įvykiai, tačiau taip pat ir tie faktinio pobūdžio motyvai bei argumentai, kuriais įrodinėjamos civilinės atsakomybės sąlygos, kaip teisinė kategorija. Bylose iš dalies sutampantis ginčo laikotarpis (ankstesnės Administracinės bylos ginčo laikotarpis 2006-2017 m. pradžia, nagrinėjamos bylos ginčo ribos susijusios su laikotarpiu 2006-2019 m.) savaime nereiškia, kad pareiškėjas, kaip buvęs Pastato savininkas, minėtu laikotarpiu galėjo patirti tik vieną jo teisių pažeidimą ir iš šių visuomeninių santykių tik vieno turinio reikalavimą dėl jo pažeistų teisių gynimo. Dėl tuo pačiu (iš dalies sutampančiu) laikotarpiu atliktų veiksmų pareiškėjas galėjo patirti skirtingą jo teisių pažeidimą ir dėl tokio pažeidimo galėjo atsirasti skirtingo pobūdžio (skirtingo žalos susidarymo mechanizmo žala).

25.5. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo įrodinėtos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos kaip faktinis reikalavimo pagrindas ir skyrėsi nuo 2017 metais į ankstesnę Administracinę bylą pareikšto pareiškimo faktinio pagrindo – pareiškime prašytos taikyti civilinės atsakomybės sąlygų.

25.6. Pareiškime1 pareiškėjas siekė įrodyti Valstybės ir Savivaldybės atsakomybę taip pat per civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.271 str.), tačiau argumentuojant tuo, kad atsakovai neteisėtais veiksmais siekė faktiškai nusavinti pareiškėjo turtą, sukuriant tokias Pastato naudojimo sąlygas (apribojimus) ir priimant tokius administracinius sprendimus, kurie pareiškėjui de facto užkerta kelią laisvai disponuoti savo asmenine nuosavybe (turtu). Tai yra, Pareiškime1 pareiškėjo teisių pažeidimas buvo įvardintas kaip pareiškėjo nuosavybės sudėtinių dalių – laisvai valdyti ir disponuoti jai priklausančiu turtu – pažeidimas, ir iš tokio pažeidimo atsiradusi žala – faktinis pareiškėjo turto praradimas. Pareiškime1 buvo teigiama, jog nuo 2006 metų buvo inicijuojami bei vykdomi, tačiau niekada neužbaigiami Pastato išpirkimo, teritorijos suplanavimo ir pritaikymo (duomenys neskelbtini) idėjos įgyvendinimui procesai, kartu ribojant bet kokias pareiškėjo galimybes savarankiškai (savo nuožiūrai ir jėgomis) sutvarkyti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams fiziškai pažeistą Pastatą. Pareiškime1 pareiškėjas įrodinėjo atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjui buvo sudarytos nepalankios sąlygos disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu. Ankstesnės Administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog atsakovų neteisėtų veiksmų (nuo 2006 metų niekada neužbaigiant pareiškėjui priklausančio Pastato išpirkimo, teritorijos suplanavimo ir pritaikymo (duomenys neskelbtini) idėjos įgyvenimo procesų) motyvas – trukdymas valdyti, naudoti bei disponuoti Pastatu. Pareiškėjas ankstesnėje Administracinėje byloje manė, kad Valstybės ir Savivaldybės pozicijų nenuoseklumas, pasyvumas derybose reiškė sąmoningą trukdymą pačiam pareiškėjui valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiu turtu. Taigi, ankstesnėje Administracinėje byloje pareiškėjo patirta žala buvo nurodoma ir įrodinėjama kaip prarasto turto (Pastato) vertė, o tokios žalos piniginė išraiška (nuostoliai) – kaip prarasto turto rinkos vertė. Taigi, pareiškėjas, kaip turto savininkas, nusprendė ginti savo pažeistas teises, įrodinėdamas atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie iš esmės užkirto kelią pareiškėjui pačiam laisvai nuspręsti dėl tolimesnio Pastato panaudojimo, valdymo ir disponavimo galimybių.

25.7. VAAT 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ankstesnėje Administracinėje byloje atmetė pareiškėjo reikalavimus. Pareiškėjui apskundus VAAT 2017 m. spalio 10 d. sprendimą, byla buvo perduota nagrinėti LVAT (bylos Nr. eA-2886-624/2018). Vis dėlto, vėliau pareiškėjas atsisakė nuo apeliacinio skundo kadangi, įstatyme nustatyta tvarka įteisinus pareiškėjo turto paėmimą visuomenės poreikiams, išnyko visuomeniniai santykiai, buvę Pareiškimo1 faktiniu pagrindu – išnyko faktinis (neteisėtas) pareiškėjo teisių į turtą apribojimas. Todėl LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2886-624/2018 pareiškėjo atsisakymą nuo apeliacinio skundo patenkino. Tuo metu pareiškėjas tikėjosi, kad jo teisė gauti teisingo dydžio kompensaciją bus tinkamai apsaugota civilinėje byloje Nr. e2-4845-431/2018, kurioje buvo priimtas sprendimas paimti visuomenės poreikių tenkinimui pareiškėjui priklausantį Pastatą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, jog tik 2019 m. birželio 10 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-282-431/2019 buvo nustatytas atlyginimas (7 781 000 Eur) už pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio Pastato paėmimą visuomenės poreikiams. Pasibaigus turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūroms ir gavus ženkliai mažesnę kompensaciją už Pastato praradimą (jo atidavimą visuomenės poreikiams) nei buvusi Pastato vertė 2014 metais, pareiškėjui kilo pagrįstas klausimas, dėl kokių priežasčių 2018 metais (tai yra teisėto teismo sprendimo paimti Pastatą visuomenės poreikiams metu) nustatyta Pastato rinkos vertė buvo ženkliai mažesnė nei pačios Vilniaus miesto savivaldybės 2014 metais nustatyta Pastato vertė – 12 137 385,36 Eur. Įvertinus nurodytu laikotarpiu atliktus atsakovų veiksmus, įvykius ir jų rezultatą – Pastato rinkos vertės sumažėjimą, buvo padaryta konkreti ir faktiniais duomenimis pagrįsta išvada, kad tokių pareiškėjo netekimų priežastimi buvo atsakovų veiksmai, delsiant paimti turtą visuomenės poreikiams ir ribojant pareiškėjo teisių į turtą įgyvendinimą.

25.8. LVAT visiškai neįvertino pareiškėjo argumentų, kad, atsižvelgiant į po 2017 metais išnagrinėtos Administracinės bylos įgyvendintą pareiškėjo turto paėmimo visuomenės poreikių tenkinimui procedūrą, iš esmės pasikeitė Pareiškimo1 faktiniu pagrindu buvę visuomeniniai santykiai. Tai yra, nors 2018 metais ilgalaikiai, į pareiškėjui priklausančio turto perėmimą nukreipti atsakovų veiksmai, buvo legalizuoti, ir išnyko pagrindas kalbėti apie neteisėtą pareiškėjui priklausančio turto nusavinimą ir tokio nusavinimo rezultatą, tačiau po Pastato paėmimo visuomenės poreikiams paėmimo procedūros užbaigimo, paaiškėjo kitas tokių santykių (atsakovų veiksmų ir įvykių) rezultatas – per ketverius aptartų santykių metus ženkliai sumažėjo Pastato vertė, ir tuo pareiškėjui buvo padaryta materialinė žala. LVAT nutartyje liko neįvertintos aplinkybės, jog Pareiškimo1 pateikimo metu net nebuvo žinoma apie tuo metu dar net neegzistavusią pareiškėjo žalą, kuri tik vėliau (t. y., praėjus keleriems metams nuo ankstesnės Administracinės bylos iškėlimo) pasireiškė Pastato vertės sumažėjimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad nežinant mažinamą Pastato vertę, nebuvo jokių įmanomų, objektyvių ir realių galimybių pareikšti tokio pobūdžio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, koks yra reiškiamas nagrinėjamos bylos atveju. Paaiškėjus, jog atsakovas visą šį laiką siekė paimti pareiškėjo turtą viešojo intereso pagrindu (visuomenės poreikių tenkinimui), o ne jį išpirkti ar faktiškai nusavinti kaip kad buvo įrodinėjama Administracinėje byloje, tapo aišku, jog atsakovai pažeidė pareiškėjo, kaip turto savininko, nuosavybės teises, ketverius metus delsdami paimti Pastatą visuomenės poreikių tenkinimui.

25.9. Nagrinėjamu atveju žalos išraiška nebuvo ginčijama (pasirinktas kitas matematinis apskaičiavimas, siejant patirtą žalą ne su viso Pastato verte, bet su jo vertės sumažinimu), tačiau LVAT turėjo įvertinti, kad lyginant su ankstesne Administracine byla, pareiškėjas siekė ginti savo pažeistas teises kitu būdu ir šioje byloje siekė įrodyti, kad atsakovų atliktais neteisėtais veiksmais buvo siekiama ne faktinio pareiškėjo turto nusavinimo, bet jo vertės sumažinimo ir kad už jį paskaičiuota kompensacija (lygi Pastato vertei 2018 metais), paimant turtą visuomenės poreikių tenkinimui, būtų ženkliai mažesnė nei Pastato vertė 2014 metais.

Kitaip tariant, paaiškėjus naujiems faktams po Administracinės bylos išnagrinėjimo 2017-2018 metais, pareiškėjui tapo aišku, jog atsakovų veiksmais buvo pasiektas tikslas, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausęs turtas (Pastatas) būtų kuo mažiau vertingas. Taigi, būtent šį atsakovų realių veiksmų poveikį pareiškėjo teisėms buvo siekiama pagrįsti nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas civilinės atsakomybės sąlygas įrodinėjo tiek iki, tiek po 2016-2017 m. atsakovų atliktais neteisėtais veiksmais, juos siejant su pasiektu rezultatu – Pastato paėmimu visuomenės poreikių tenkinimui.

Minėta, kad šios aplinkybės Administracinės bylos nagrinėjimo metu neegzistavo, todėl pareiškėjui negalėjo būti žinomi tikrieji atsakovų motyvai, delsiant priimti galutinius sprendimus dėl Pastato likimo, 2014 metais nutrūkus deryboms. Svarbu paminėti ir tai, jog pareiškėjas taip pat kėlė klausimus dėl po Administracinės bylos išnagrinėjimo atliktų institucijų veiksmų: viena vertus, iš dalies sutiktina su LVAT, jog byloje nebuvo ginčijamas pats Pastato paėmimas visuomenės poreikiams, tačiau, kita vertus, LVAT neanalizavo, ko iš tiesų siekė pareiškėjas.

Viena iš esminių byloje įrodinėjamų aplinkybių yra ta, jog pats turto paėmimas visuomenės poreikių tenkinimui užtruko per ilgai, jo metu atsakovai atliko veiksmus, kurių pasekoje pareiškėjo turto vertė sumažėjo, ir tai faktiškai pažeidė pareiškėjo, kaip turto savininko, teises bei sudarė sąlygas žalos (Pastato vertės sumažėjimo) atsiradimui, tai yra: tik praėjus ketveriems metams nuo nutrūkusių derybų, NŽT direktoriaus 2018 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 1P-123-(1.17E) pagrindu buvo pradėta žemės sklypo visuomenės poreikiams procedūra.

Pareiškėja institucijų delsimą (kuris plačiai aprašytas pareiškime) sieja su Pastato vertės sumažinimu, kurio byloje šalys neginčijo. Priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų, neinicijuojant Pastato paėmimo visuomenės poreikiams beveik ketverius metus, ir žalos (Pastato vertės sumažėjimo per tą patį ketverių metų laikotarpį) pareiškėjas siekė įrodyti prašydamas byloje skirti teismo ekspertizę, tačiau LVAT, pritardamas pirmosios instancijos teismo nutarties motyvams, iš esmės sutiko su tuo, kad aiškintis šių aplinkybių nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindo, todėl bylos nagrinėjimas iš esmės taip ir nebuvo pradėtas.

25.10. Pareiškimo faktinio pagrindo nustatymas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu atliekamas įrodymų tyrimas bei vertinimas, kurio metu nustatoma, ar iš tikrųjų visi trys Pareiškimo2 elementai yra tapatūs Pareiškimui1. LVAT neatsižvelgė, jog ginčo laikotarpis apima ir tuos įvykius (2017-2019 metus (t. y., yra platesnis nei Administracinės bylos atveju), kurių nebuvo Administracinės bylos nagrinėjimo metu, tokiu būdu nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, pagal kuriuos aplinkybė, kad pareiškėjas nurodo naujas esmines aplinkybes ir pateikia su tuo susijusius papildomus įrodymus, tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip skundo nauju pagrindu pateikimas.

25.11. Bylai reikšmingos yra LVAT 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-675-14, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-897-520/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-377-520/2017. Pareiškėjo nuomone, paminėti pavyzdžiai patvirtina jo poziciją, jog vien tik ta aplinkybė, kad anksčiau nagrinėtos Administracinės bylos ir šios administracinės bylos ginčo laikotarpiai sutampa tik iš dalies, savaime nereiškia, jog nagrinėjamoje byloje pateikto Pareiškimo2 faktinis pagrindas yra tapatus Pareiškimui1. LVAT net ir pritaręs VAAT nutarties motyvams dėl pareiškimo faktinio pagrindo tapatumo Pareiškimui1, neįvertino, jog, atsiradus naujoms aplinkybėms ir jas patvirtinantiems rašytiniams dokumentams (įgyvendinta turto paėmimo visuomenės poreikių tenkinimo procedūra ir pareiškėjui sumokėta kompensacija), LVAT turėjo dalį bylos dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nagrinėti iš esmės (įpareigojant pirmosios instancijos teismą bent šioje dalyje bylą nagrinėti iš esmės, o ne ją nutraukti visa apimtimi).

25.12. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, jog LVAT nutartyje, sprendžiant bylos nutraukimo pagrįstumo klausimą, taip pat nepagrįstai buvo teigiama, kad Administracinėje byloje išnagrinėti ir nustatyti prejudiciniai faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Pareiškėjas pabrėžia, kad kitoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai gali turėti įrodomosios reikšmės, nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą dėl ginčo esmės. Administracinės bylos, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, nagrinėjimo atveju, teismo nutartyse net nebuvo pasisakoma dėl ginčo esmės, o apsiribota tik išvada apie pagrindą nutraukti administracinę bylą. Tokiu būdu LVAT nutartyje turėjo būti nagrinėjamas ne prejudicinių faktų ir jų įrodomosios reikšmės, o pareiškėjo reikalavimų (taip, kaip jie buvo suformuluoti pareiškimuose dėl žalos atlyginimo, o ne tai, kaip juos nagrinėjo teismai) klausimas.

25.13. LVAT, atsisakydamas perduoti pirmosios instancijos teismui administracinę bylą nagrinėti iš naujo (įpareigojant bylos nenutraukti, bet ją nagrinėti iš esmės), taip pat grubiai pažeidė vieną pagrindinių teisės principų – teisę į teisingą teismą.

26. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą su juo nesutinka. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

26.1. Ginčo Pastatas, kurio tariamu nuvertėjimu kaip žalos pagrindu pareiškėjas rėmėsi šioje administracinėje byloje, jau yra paimtas visuomenės poreikiams, Vilniaus apygardos teismui 2019 m. birželio 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu Nr. e2-282-431/2019 nustatant 7 781 000 Eur atlyginimo dydį (suma pareiškėjui yra išmokėta). Bylose dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams teismai nustato teisingą kompensaciją turto savininkui už patiriamus praradimus – pareiškėjas ir ginčo Pastato paėmimo visuomenės poreikiams byloje rėmėsi tais pačiais pagrindais kaip ir ankstesnėje Administracinėje byloje, nagrinėjamoje byloje, o teismai priteisė pareiškėjui teisingą kompensaciją. Savivaldybė pastebėjo, kad civilinėje byloje Nr. e2A-661-516/2021 pareiškėjo naudai iš Savivaldybės buvo priteista 175 000 Eur palūkanų, skaičiuojamų iki visiško teismo priteistos kompensacijos išmokėjimo – tad pareiškėjui už paimtą ginčo Pastatą buvo atlyginta su kaupu ir nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti kokią nors papildomą žalą, kuri nebuvo vertinta bylose bei byloje dėl Pastato paėmimo visuomenės poreikiams.

26.2. Pareiškėjo prašymas iš esmės yra pagrįstas deklaratyviais ir formaliai cituojamais LVAT praktikos pavyzdžiais, taip ir nepateikiant akivaizdžių įrodymų, kad byloje buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.).

26.3. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą iš esmės teigia, kad teismai nekvalifikavo ir nevertino faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas skundas – pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą motyvai liudija, kad jis siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tik šį kartą pagal pareiškėjo nurodomas gaires ir jo požiūrį į ginčo situaciją.

26.4. Jokių ypatingų ir įtikinamų aplinkybių, kurios leistų abejoti VAAT nutarties ir LVAT nutarties išvadomis dėl Pareiškimo2 tapatumo ankstesnės Administracinės bylos Pareiškimui1, prašyme nėra nurodoma – prašyme iš esmės yra tik subjektyviai interpretuojami bendro pobūdžio LVAT išaiškinimai dėl ABTĮ 103 straipsnio 2 dalies taikymo, nors skundo turinys šioje byloje akivaizdžiai liudija, jog pareiškėjas siekia tapataus ginčo ankstesnei Administracinei bylai išnagrinėjimo, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų aplinkybių neteisėto revizavimo ir pakartotinio šios bylos nagrinėjimo, kitaip vertinant ir kvalifikuojant skunde nurodytas faktines aplinkybes, nei tai jau padarė teismai VAAT ir LVAT nutartimis.

26.5. Visos pareiškėjo nurodomos nesutampančios faktinės aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Tiek VAAT, tiek LVAT nutartyse pareiškėjo skundas ir jame nurodytos faktinės aplinkybės buvo įvertintos išsamiai, konstatuojant skundų sutaptį su ankstesnėje Administracinėje byloje pareikštu ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais atmestu pareiškimu. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos skundas iš esmės yra žodis žodin atkartojamos ankstesnėje Administracinėje byloje pateiktame skunde nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė/grindžia tariamai neteisėtus atsakovų veiksmus 2006-2018 m. laikotarpiu ir atsakovams neva taikytiną civilinę atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį, t. y. abiejose bylose pateiktų skundų faktinis pagrindas yra visiškai tapatus. Abiejuose skunduose nurodomi identiški argumentai apie atsakovų tariamą nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, bendros pareigos elgtis sąžiningai pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde dar yra nurodytos papildomos aplinkybės, kurios įvyko jau po ankstesnės Administracinės bylos inicijavimo, tačiau jomis pareiškėjas, identifikuodamas tariamai neteisėtus atsakovų veiksmus, nesiremia, t. y. pareiškėjas neteisėtais veiksmais nelaiko nei Pastato paėmimą visuomenės poreikiams, nei šiuo pagrindu įvykusį Žemės sklypo nuomos teisinių santykių nutraukimą. Tai visiškai teisingai konstatavo teismai tiek VAAT nutartyje, tiek LVAT nutartyje.

26.6. Pareiškėjas akivaizdžiai iškraipo ankstesnėje Administracinėje byloje savo paties pateikto skundo faktinį pagrindą, nurodydamas, kad byloje jis įrodinėjo atsakovų tariamai neteisėtus veiksmus – siekį faktiškai nusavinti Pastatą, kai tuo tarpu iš pareikšto skundo turinio yra visiškai aišku, jog pareiškėjas juo siekė turtinės žalos atlyginimo, o ne kažkokių neteisėtų atsakovų „siekių“ nusavinti Pastatą užkardymo ir sustabdymo. Pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, iš esmės siekia tapačių faktinių aplinkybių peržiūrėjimo ir pakartotinio įvertinimo 4 kartą.

26.7. Joks teisės aktas ar teismų sprendimas neįpareigojo Savivaldybės paimti Pastatą visuomenės poreikiams 2014 m. ar kitu pareiškėjo pageidaujamu metu. Atlyginimas už faktinį Pastato paėmimą visuomenės poreikiams buvo nustatytas nepriklausomų turto vertintojų ir pagal teisės aktuose nustatytą atskaitos tašką – sprendimo paimti Pastatą visuomenės poreikiams priėmimą. Dėl to Pastato vertė buvo skaičiuojama pagal Pastato rinkos vertę 2018 m., o ne 2014 m. ar kitą pareiškėjo pageidaujamą Pastato rinkos vertę.

26.8. Prašyme atnaujinti procesą pateikiami tik pareiškėjo išvedžiojimai, ką, anot jo, turėjo vertini teismai, o ne akivaizdūs įrodymai, jog teismai pažeidė materialiosios teisės normas, kaip tai numato pareiškėjo prašymo pagrindu esantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas.

26.9. Nors skunde, neva, buvo nurodyti nauji, papildomi tariamai neteisėti atsakovų veiksmai, kurie nebuvo tirti ankstesnėje Administracinėje byloje, tačiau nurodytomis papildomomis aplinkybėmis, kurios įvyko jau po administracinės bylos Nr. eI-3244-331/2017 inicijavimo, pareiškėjas, identifikuodamas tariamai neteisėtus atsakovų veiksmus, nesiremia, t. y. pareiškėjas neteisėtais veiksmais nelaiko nei Pastato paėmimą visuomenės poreikiams, nei šiuo pagrindu įvykusį Žemės sklypo nuomos teisinių santykių nutraukimą.

26.10. Vienintelis skirtumas tarp bylų yra tas, kad nagrinėjamoje byloje buvo prašoma priteisti mažesnį žalos atlyginimą nei Ankstesnėje administracinėje byloje, t. y. Pareiškėjas tuo pačiu faktiniu pagrindu siekė iš esmės to paties tikslo, tačiau žalą skaičiuoja kitokiu būdu (nagrinėjamoje byloje tai skirtumas tarp Pastato rinkos verčių 2014 m. ir 2018 m.; ankstesnėje Administracinėje byloje tiesiog prašyta priteisti Pastato 2014 m. nustatytą rinkos vertę; bet kokiu atveju žala abiem atvejais siejama su Pastato vertės vienokiu ar kitokiu traktavimu). Visgi, šis skirtumas, kaip teisingai nurodyta VAAT nutartyje bei LVAT nutartyje, neturi teisinės reikšmės vertinant, ar nagrinėjama byla bei ankstesnė Administracinė byla yra tapačios.

26.11. Iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas įrodinėja ne proceso atnaujinimo pagrindą, ką jis teoriškai turėtų daryti, o tai, kad teismai šioje byloje turėjo kitokį požiūrį į faktines aplinkybes nei pareiškėjas. Pavyzdžiui, siekiama sudaryti įspūdį, kad vienoje byloje esminis dalykas buvo turto tariamas nusavinimas, o kitoje – dirbtinis turto vertės sumažinimas, abiem atvejais pareiškėjui patiriant žalą. Nepriklausomai nuo to, kaip pareiškėjas traktuoja abiejų skundų faktinius pagrindus, jų turinys vienareikšmiškai sutampa (tam tikrais atvejais žodis žodin). Šiuo atveju skiriasi ne skundų faktinis pagrindas, o dalyko, t. y. žalos, apskaičiavimo būdas, kuris neturi įtakos bylų tapatumo konstatavimui.

27. Atsakovas NŽT atsiliepime į prašymą prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo, kad LVAT nutartimi teisingai nustatė, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo nustatyti nagrinėjamoje byloje ir ankstesnėje Administracinėje byloje yra grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais. NŽT nuomone, tai kad bylose skiriasi žalos skaičiavimo metodika ar tai, kad po 4-5 metų keitėsi faktinė situacija nesudaro teisėto pagrindo teigti, kad byla dėl konkrečios žalos atlyginimo už konkrečius veiksmus dar nebuvo nagrinėta. Priešingu atveju būtų galima suabejoti teisinio tikrumo principu, nes nei senaties terminai, nei res judicata galią turintys teismo sprendimai neužkirstų kelio naujų ieškinių teikimui, siekiant prisiteisti žalą už tuos pačius finansinius praradimus.

VI. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

28. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

29. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip, pavyzdžiui, ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas.

30. EŽTT jurisprudencijoje pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr. EŽTT 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8564/02; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 38368/04; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 48553/99; 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95).

31. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atitinkamai procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010).

32. Aptariamu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėta (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

34. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VAAT nutarties, kuria nutraukta administracinė byla ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, nustačius, kad dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ankstesnėje Administracinėje byloje jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas, inicijuodamas nagrinėjamoje byloje ginčą teisme, iš esmės siekė tapačių teisinių pasekmių – turtinės žalos atlyginimo dėl, jo teigimu, neteisėtų atsakovų veiksmų, todėl reikalavimai yra tapatūs. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo žalą atlyginti kitokiu būdu (ankstesnėje byloje pareiškėjas prašė priteisti Pastato 2014 m. rinkos vertę, šiuo gi atveju – skirtumą tarp pastato rinkos vertės 2014 m. ir 2018 m.), negu ankstesnėje byloje, tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pareikšto reikalavimo išsprendimas reikštų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų materialiųjų teisinių santykių revizavimą, kas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą yra draudžiama. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su Savivaldybe, kad iš pareiškėjo skundo turinio galima suprasti, jog pareiškėjas neteisėtais veiksmais nelaiko nei Pastato paėmimo visuomenės poreikiams, nei šiuo pagrindu įvykusio žemės sklypo nuomos teisinių santykių nutraukimo, kurie, pareiškėjo nuomone, traktuojami kaip naujos faktinės aplinkybės.

36. Pareiškėjas nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu. Jis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog nesutampa ginčų faktinis pagrindas. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto nuostatą, kurios pagrindu nutraukė administracinę bylą ir tokiu būdu pažeidė minėtą nuostatą.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, dėl, jo vertinimu, apeliacinės instancijos teismo padaryto pažeidimo, nutraukiant administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 2 dalies pagrindu, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių akivaizdžių argumentų, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas grindžiamas subjektyviu apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų traktavimu. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje ir ankstesnėje Administracinėje byloje pareiškėjas siekė tapačių teisinių pasekmių – turtinės žalos atlyginimo dėl, jo teigimu, neteisėtų atsakovų veiksmų, tuo tarpu papildomai nagrinėjamoje byloje nurodytos aplinkybės yra susijusios su skirtinga žalos apskaičiavimo metodika bei aplinkybėmis, kuriomis pareiškėjas negrindžia atsakovo neteisėtų veiksmų, taigi šios aplinkybės nepaneigia ginčo nagrinėjamoje byloje ir ankstesnėje Administracinėje byloje tapatumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymu dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintas aplinkybes, kas yra res judicata principo pažeidimas.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eAS-425-438/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Netenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pasakiau - padariau“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-425-438/2021.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-425-438/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pasakiau - padariau“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Pasakiau - padariau“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė