2022-11-30 Nr. AB-29421-3-62-3-00611-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-571-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00611-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime – A. Š.; vardas ir pavardė patikslinti pagal Gyventojų registro duomenis) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. jis buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis: pareigūnai elgėsi netinkamai (reikšminga pareigūnų dalis serga sadizmu, tačiau jie nėra reguliariai tikrinami dėl šio sutrikimo), automobiliuose nebuvo saugos diržų (jei būtų įvykusi avarija, pareiškėjas būtų patyręs neigiamų pasekmių), jie buvo perpildyti, juose nebuvo langų ir ventiliacijos, oro temperatūros kontrolės, todėl pažeistos pareiškėjo teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsniuose. Pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyręs didelius dvasinius skausmus, depresiją, šiame kontekste akcentavo sunkią savo sveikatos būklę. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, o jis nemoka prancūzų kalbos. Pareiškėjas su šiais sprendimais susipažino tik iš nuogirdų ir ilgai negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą. Be to, Konvencijos 3 straipsnyje nėra numatytas joks senaties terminas, o šioje teisės normoje įtvirtintos teisės yra absoliučios.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2018 m. kovo 18 d. taikyti ieškinio senaties terminą, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas teigė, kad jeigu pareiškėjas per konvojavimą patyrė reikšmingų neigiamų fizinių ir dvasinių išgyvenimų, jis galėjo ir turėjo suvokti, jog jo teisės galbūt yra pažeidžiamos, ir savalaikiai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas šiuo atveju neturėtų būti taikomas arba praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, o pareiškėjo konvojavimas vyko nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, specialieji automobiliai atitiko jiems keliamus reikalavimus (tai patvirtina registracijos liudijimai ir techninės apžiūros rezultatų ataskaitos). Visuose specialiosios paskirties automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Specialiuosiuose automobiliuose sėdimos vietos yra įrengtos pagal higienos ir saugumo reikalavimus, o tai, kad juose nebuvo gamintojo įrengti saugos diržai, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas skunde neįrodinėjo dėl neva neteisėtų veiksmų jam kilusių padarinių, priežastinio ryšio tarp jų, taip pat nepateikė įrodymų dėl kilusių neigiamų padarinių sunkumo laipsnio bei numanomų pasekmių ateityje. Pareiškėjo argumentai dėl patirtų nepatogumų pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o tik subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie pageidaujamas konvojavimo sąlygas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. Š. skundą.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, be kita ko, aiškinančią Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto sutrumpinto trejų metų senaties termino taikymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl, jo nuomone, netinkamų konvojavimo sąlygų, nuo pat jo konvojavimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl šių aplinkybių į VST administraciją, tačiau jis kreipėsi į teismą tik 2021 m. kovo 15 d., praleisdamas ieškinio senaties terminą dėl dalies skundo reikalavimų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties termino netaikymo, akcentuodamas, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Konvencijos narėms yra palikta plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje. Teismas, spręsdamas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., CK), yra paskelbti lietuvių kalba. Pareiškėjas, patirdamas skunde nurodytą diskomfortą konvojuojant, turėjo suvokti, jog jo teisės galbūt yra pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. kovo 14 d. buvo atmestas.

7. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2019 m. spalio 10 d., pareiškėjas buvo konvojuotas 2018 m. kovo 22 d., 2019 m. balandžio 12 d., gegužės 9 d., birželio 4 d., liepos 9 ir 16 d., rugsėjo 2 ir 5 d., 2019 m. spalio 7 ir 10 d. Teismas akcentavo, jog teisės aktai (Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, bei Kelių eismo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950) nenumato privalomo saugos diržų įrengimo atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Į bylą pateikti duomenys apie specialiųjų autotransporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, be kita ko, Lietuvoje akredituotų techninės apžiūros kontrolierių išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės, patvirtina šių automobilių tinkamumą naudoti asmenų konvojavimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl saugos diržų neįrengimo atmestos.

8. Teismas pareiškėjo teiginius apie netinkamas kitas konvojavimo sąlygas laikė nepagrįstais. Į bylą pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei transporto priemonių registracijos liudijimai patvirtina, kad konvojavimui naudoti specialieji automobiliai yra tinkami žmonėms pervežti ir jie atitinka saugumo ir kitus techninius reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, teiktus konvojui ar VST administracijai. Konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami.

9. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skundėsi dėl konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau nenurodė konkrečių pažeidimo aplinkybių, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai. Bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Taigi, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų.

10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl konvojavimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (VST) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Padaryta išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.

III. 11. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

12. Pareiškėjas pakartoja savo argumentus dėl ieškinio senaties termino netaikymo, netinkamų konvojavimo sąlygų. Tvirtina, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyrė didelę žalą (daug didesnę nei Europos Žmogaus Teisių Teismo tirti atvejai), net tapo invalidu, o neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisimą prilygina diskriminacijai.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

14. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. gegužės 16 d., atlyginimo priteisimo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. kovo 14 d. pareikšti ir nėra teisinio bei faktinio pagrindų netaikyti šio senaties termino arba jį atnaujinti, be to, pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, konvojuojant jį laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2019 m. spalio 10 d. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, deklaratyviai nesutikdamas su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

18. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas ne kartą pabrėžė, jog jo teisės, kylančios iš Konvencijos 3 straipsnio nuostatų („Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas„), yra absoliučios. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pozicija, tačiau akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju kilo klausimas ne dėl minėtų teisių įgyvendinimo, o dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą (konkrečiau, teisės kreiptis į teismą dėl pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo – neturtinės žalos atlyginimo priteisimo) realizavimo sąlygų.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

20. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

21. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas nėra absoliutus, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nepagrįsti.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

23. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad laikymo sąlygas asmuo patiria kiekvieną laikymo tokiomis sąlygomis dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (erdvės, oro trūkumu, dideliu karščiu / šalčiu ir pan.), kuriuos jis siejo su savo sveikatos būklės pablogėjimu ir kurių laikomas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai jį veikia. Taigi pareiškėjas, konvojuojamas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią tokios laikymo sąlygos pažeidė jo teises. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2021 m. kovo 15 d. (žyma ant voko, b. l. 10), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2018 m. kovo 14 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

24. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Šiuo atveju pareiškėjas pavėluotą kreipimąsi į teismą aiškino tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo argumentus, akcentuodamas, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys bausmės atlikimo sąlygas, yra paskelbti lietuvių kalba. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėjo skundas yra grindžiamas ne Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, o Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio kodekso, Konstitucijos ir Konvencijos nuostatomis bei pareiškėjo paaiškinimais apie jo konvojavimo sąlygas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Taigi, konstatuotina, kad teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą ir vertino jo konvojavimo sąlygas tik laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2019 m. spalio 10 d.

25. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi bausmės atlikimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos konvojavimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą konvojavimo sąlygų apibūdinimą.

26. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja abstrakčius savo nusiskundimus ir nenurodo konkrečių, objektyviais duomenimis pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo konvojavimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą, įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje, tačiau nepaaiškina, kaip šis pažeidimas pasireiškė. Pareiškėjas nurodo, kad specialieji automobiliai būdavo tokie perpildyti, jog savo krepšius tekdavo statyti į kampą, tačiau neaišku, kokių teisės aktų reikalavimų, jo nuomone, neatitiko šios aplinkybės, kaip jos galėjo pažeisti pareiškėjo orumą. Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl automobilių įrengimo (pvz., langų nebuvimo), tačiau neįvardija, su kokiomis teisės normomis nesuderinamas toks automobilių įrengimas. Pareiškėjas tvirtina, kad automobiliuose vasarą taip trūkdavo oro, kad nuteistieji prarasdavo sąmonę, o žiemą – taip šalta, kad nė vilnonės kojinės nepadėdavo, tačiau jis neįvardija jokių konkrečių incidentų (jų datų, aplinkybių, dalyvavusių asmenų), o teismui pateiktuose kelionės žiniaraščiuose nėra užfiksuoti įvykiai, kai kas nors prarado sąmonę (be to, pareiškėjas neteigė, kad jis pats buvo praradęs sąmonę ar kitaip pasijutęs blogai), vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas nebuvo konvojuojamas žiemos periodu (arčiausiai šio periodo buvo konvojavimas kovo ir spalio mėn.). Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog būtent netinkamos konvojavimo sąlygos vertinamuoju laikotarpiu lėmė prastą jo sveikatos būklę, ypač turint omenyje tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, jau 2011 metais jis buvo konvojuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl jam negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė