2019-12-11 Nr. AB-23411-3-62-3-01030-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3038-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01030-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis nuo 2013 m. birželio mėnesio iki skundo teismui pateikimo dienos (2018 m. gegužės 21 d.) laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Pravieniškių PN-AK pažeidžiant kalinimo sąlygas. Patalpose, kuriose jis gyveno, buvo laikoma nuo 10 iki 13 žmonių. 6-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, 11-o būrio 13-oje gyvenamojoje patalpoje pastoviai gyveno 16 nuteistųjų, analogiška situacija buvo 3-io, 4-o, 5-o, 6-o būrių gyvenamosiose patalpose, vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo nuo 1 iki 1,5 kv. m. ploto.

Nelikdavo net 1 kv. m. gyvenamosios erdvės ploto. 2 / 3 patalpų ploto užėmė baldai ir inventorius, nuteistųjų asmeniniai daiktai, kurių užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš laisvo gyvenamojo ploto. Pagal Europos kalinimo standartus, taisykles ir rekomendacijas, laisvas gyvenamasis plotas vienam nuteistajam negali būti mažesnis nei 5 kv. m. 10–11 būrių pasivaikščiojimo kiemelyje vienam nuteistajam teko 0,1 kv. m. ploto, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintas Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės), pagal kurias kalinamajam priklauso 3 kv. m. pasivaikščiojimo ploto.

Dėl ploto trūkumo kildavo konfliktinės situacijos. Pasivaikščiojimo kiemeliai po lietaus ar šlapio sniego būdavo apsemti, nebuvo įrengti 1,2 metrų pločio stogeliai, neatskirti apsauginiu tinklu nuo sporto aikštelės. Pasivaikščiojimo kiemeliuose pastoviai jautėsi užterštas sintetinis dūmų kvapas, nes 100 metrų atstumu esančiuose gamybinių patalpų cechuose buvo vykdomi dažymo bei gamybos atliekų utilizacijos darbai. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, 3-io, 4-o, 5-o, 6-o ir 7-o būrių bendrabučiuose nebuvo nei autonominio, nei sezoninio šildymo.

Administracijos išduoti elektriniai šildytuvai nepadėjo, langų kampuose, ant sienų, lubų buvo grybelis ir pelėsis, byrėjo tinkas. Nebuvo naktinio apšvietimo, dieninis apšvietimas buvo labai blogas, mirguliuojantis, todėl negalėjo normaliai nei skaityti, nei rašyti, nei mokytis, pastoviai skaudėdavo akis ir galvą, pablogėjo regėjimas. Nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, avarinio išėjimo, ant langų buvo uždėtos grotos, todėl, kilus gaisrui, jis negalėtų išsigelbėti. Dėl to pastoviai gyveno apimtas baimės, išgyvenimų ir streso.

Baldai bei kitas inventorius nebuvo pritvirtinti prie žemės, dėl to, lipdamas į antrą lovos aukštą arba traukdamas rūbus iš spintos, ne kartą rimtai susižeidė, nes minėti baldai ant jo nukrito. Buvo gausu parazitų (tarakonų ir blakių), kankinosi nuo jų įkandimų, niežėjimo, tinimo, naktį negalėdavo miegoti. 200-ams žmonių buvo tik keli tualetai, nebuvo užtikrintas reikiamas praustuvių kiekis. Valgykloje nebuvo nei rankų džiovinimo aparato, nei vienkartinių rankšluosčių rankoms valytis. Dušuose-prausyklose buvo labai šalta, drėgna, gausu parazitų, grybelio, pelėsio, blogas apšvietimas, slidžios grindys. 3-io, 4-o, 5-o, 6-o būrių patalpose buvo gydytojų rentgeno kabinetas su veikiančia aparatūra, nors tame pačiame pastate už sienų ir lubų gyveno nuteistieji, dėl to nukentėjo jo sveikata, pasireiškė galvos skausmai, blogas apetitas, silpnas imunitetas, nemiga bei susilpnėjo potencija.

Nebuvo įrengta laisvalaikio kambario, atskiras tualetas personalui (pareigūnai nuteistųjų tualetu naudodavosi be eilės). Nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo bei paruošimo sandėlio. Buvo kalinamas avarinės būklės pastatų, kurie turėjo asbestinį, sutrūnijusį, sveikatai keliantį pavojų stogą, patalpose. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio ieškinio senaties termino ir ši teisė yra absoliuti, todėl ieškinio senaties termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Mano, kad laiku pasinaudojo apskundimo teise. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartimi Nr. A-1074-822/2018 nuteistajam, kalinčiam tuose pačiuose pataisos namuose, buvo priteista 8 130 Eur. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), aplaidumo jis patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą, garbės bei orumo pažeminimą, stresą ir depresiją, sveikatos pablogėjimą bei kančias.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko 3-iame sektoriuje. Nurodė būrius, gyvenamąsias patalpas, jų plotą, miegamųjų vietų skaičių jose ir vienam asmeniui ginčui aktualiu laikotarpiu tekusį plotą. Atsakovo atstovas paaiškino, kad jokie teisės aktai nenumato, kad baldų ir patalpoje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau, o vienam asmeniui minimaliai turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo.

Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, miegamieji nebuvo rakinami. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Galiojantys teisės aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis ten gyvenantys nuteistieji. Jei patalpose buvo pelėsis, reiškia, kad pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas asmuo. 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Savo rūbus nuteistieji galėjo skalbti patys maudymosi laiku, kartą per savaitę. Prausyklose yra sumontuoti vandens šildytuvai, yra skalbimui skirti indai, atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Būrių teritorijose buvo įrengtos stacionarios drabužių džiovyklos, būriams išduotos nešiojamos džiovyklos, kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. Gyvenamosios patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos pagal galiojančias teisės normas, kokie konkretūs baldai ir inventorius gyvenamosiose patalpose buvo ginčo laikotarpiu įstaiga pateikti negali, nes teisės aktai nenustato pareigos tokią informaciją kaupti.

Teisės aktai nereglamentuoja, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai būtų pritvirtinti prie žemės. Gyvenamosiose patalpose yra tiekiamas centralizuotas šildymas, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai, 2017 m. – 2018 m. šildymo sezono metu patalpos buvo šildomos elektriniais šildytuvais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta yra užtikrinama, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis.

Ginčui aktualiu laikotarpiu įstaiga buvo sudariusi sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ ir su UAB „Utenos deratizacija“, kurios tiekė kenkėjų kontrolės paslaugas ir atlieka dezinfeksiją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Pastebėjus kenkėjus, jų naikinimas atliekamas papildomai. Atlikus radiacijos saugos reikalavimų patikrinimą buvo įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir nuteistieji jokios papildomos apšvietos nepatiria, o nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nėra naudojamas.

Visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, personalo veiksmų gaisro atveju planas yra suderintas su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnais. Pastate, kuriame gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

Nuo 2016 m. balandžio mėnesio 3-iame sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai ir šiuo metu pastatai yra padengti bitumine stogo danga. Apie gamybinėje zonoje įmonės „Mūsų amatai“ vykdomą veiklą Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius informacijos neturi. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nesikreipė. Dėl blogo apetito, silpno imuniteto ar nusilpusios potencijos duomenų pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra. Pareiškėjas yra skundęsis blogu regėjimu, akiniai paskirti vaikystėje (nuo 12 metų), tačiau nešiojo nereguliariai.

Kelis kartus skundėsi nemiga, buvo konsultuotas gydytojo psichiatro. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo patalpų įrengimo, pelėsio, drėgmės, nepakankamos šilumos, per silpno apšvietimo gyvenamosiose patalpose, nesudarytos galimybės išsiskalbti ar išsidžiovinti asmeninius drabužius, dėl laukimo eilėse prie sanitarinio mazgo, kitų blogų gyvenimo sąlygų į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų, su prašymais atlikti patikrinimus gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties institutą, pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Pravieniškių PN-AK veiksmų iki 2015 m. gegužės 20 d., taikė ieškinio senatį ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gegužės 21 d.

7. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

8. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

9. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie patalpų, kuriuose buvo apgyvendintas pareiškėjas, plotą ir juose apgyvendintų asmenų skaičių bei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus dėl gyvenamosiose patalpose apgyventų asmenų skaičių, pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertino kaip nenuoseklias, prieštaringas, nepatikimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateikti oficialūs dokumentai – 3-io sektoriaus Resocializacijos skyriaus viršininko pasirašyta 2018 m. birželio 21 d. pažyma, Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 19 d. pažyma, paties pareiškėjo į bylą pateiktas 5-o būrio 1-os patalpos planas patvirtina atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo apgyvendinimo vietos ir jam tekusio gyvenamojo ploto. Teismas vertino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,16 iki 3,51 kv. m. gyvenamojo ploto.

10. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, pareiškėjo argumentus dėl per mažo kiemelių ploto atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės nuo 2009 m. birželio 10 d. neteko galios, todėl netaikytinos. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 21 d. pažymos Nr. 88-311 turinį bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 19 ir 20 punktuose, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. spalio 31 d., toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 18.3 papunktyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas pripažino, kad kiemeliai nėra atskirti nuo sporto aikštynų, pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra stogelių, konstatavo higienos normos HN 76:2010 18.3 papunkčio ir Taisyklių 19 punkto pažeidimą.

13. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktu bei atsakovo atstovo Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 21 d. pažymos Nr. 88-311 duomenimis nustatęs, kad 3-iame sektoriuje buvo įrengta atskira patalpa, kurioje skalbimo mašinomis galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme, pareiškėjo argumentus dėl nesančių džiovyklų atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, kad nebuvo tualeto personalui, tačiau iš nurodytų abstrakčių aplinkybių nėra galimybės nustatyti, ar tokio tualeto nebuvo būryje, ar gyvenamajame korpuse. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog dėl galimai susidarančių eilių prie sanitarinio mazgo ar dėl pareigūnų naudojimosi tualetu be eilės jis kreipėsi į atsakovą. Kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar minėtos institucijos, žinodamos apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Tačiau atsakovui nepaneigus, kad nebuvo įrengta poilsio kambario, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, teismas pripažino, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6, 5.8 papunkčiuose nurodytų reikalavimų ir šiuos pažeidimus laikė nustatytais.

15. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) (toliau – ir Galiojančios normos) įtvirtintą teisinį reglamentavimą dėl reikalaujamo užtikrinti inventoriaus kiekio, pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad 200 nuteistųjų buvo tik keli tualetai, niekada nebuvo užtikrintas reikiamas praustuvių kiekis (jų visada būdavo mažiau nei priklauso), tačiau konkretaus buvusio sanitarinių įrenginių, praustuvių kiekio nenurodė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes negali nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo būti pažeidžiamas minėtos normos. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes šioje skundo dalyje laikė abstrakčiomis ir nepakankamomis atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

16. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad galiojantys teisės aktai nenumato jam pareigos visus baldus pritvirtinti prie grindų, todėl pareiškėjo teiginius, jog žalą patyrė dėl to, kad baldai nebuvo pritvirtinti prie grindų, atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nurodė, kad aplinkybę, kad valgykloje nebuvo rankų džiovinimo prietaiso arba vienkartinių rankšluosčių, patvirtina Pravieniškių PN-AK 2018 m. gegužės 24 d. raštas, todėl konstatavo, kad nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. buvo pažeidžiami galiojančių normų reikalavimai dėl valgyklos patalpos aprūpinimo rankų džiovinimo prietaisais arba vienkartiniais rankšluosčiais.

18. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 76:2010 24, 26 punktais, higienos normos HN 134:2015 14, 17 punktais, įvertino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus (toliau – ir NVSC) 2018 m. liepos 31 d. raštą, kuriame konstatuojama, jog atlikus operatyviąją kontrolę 5-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje (pareiškėjas šioje patalpoje buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 21 d.), nustatyta, kad 5-o būrio pastatas senas, seniai remontuotas, kad yra sudarytos minimalios sąlygos gyvenamąsias patalpas išvėdinti, atidarant viršlangius, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normose nustatytus reikalavimus, kad drėgmė į pastato vidų nepatenka, vizualiai matomo pelėsio nėra. Rašte taip pat nustatytas higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas, nes dirbtinė apšvieta neatitiko normos (buvo 137 lx, norma ne mažiau kaip 200 lx).

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas galimybės gyvenamąsias patalpas vėdinti per langus neginčijo, nenurodė, jog dėl per mažai atsiveriančių langų būtų kreipęsis į atsakovą, o šis į tokį kreipimąsi nebūtų reagavęs, todėl teismas nepripažino, kad higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimai galėjo būti pažeisti. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes dėl Pravieniškių PN-AK buvusios netinkamos drėgmės ir temperatūros, pelėsio, grybelio, pateiktas NVSC 2018 m. liepos 31 d. raštas tokias aplinkybes paneigia, patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad 3-io sektoriaus pastatas yra avarinės būklės, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

20. Teismas, įvertinęs Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo nuostatas, akcentavo, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pareiškėjui dėl netinkamų sąlygų į pataisos namų administraciją ar kitas institucijas nesikreipus, jo teiginius apie oro drėgmę, grybelį, pelėsį, krentantį tinką, nesantį naktinį apšvietimą, nesantį sezoninį ar autonominį šildymą, teismas laikė abstrakčiais, nepagrįstais, nedetalizuotais.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo patvirtina NVSC 2018 m. liepos 31 d. raštas, todėl konstatavo, jog atsakovas pažeidė higienos normos HN 134:2015 14 punktą ir toks pažeidimas galėjo pareiškėjui sukelti papildomus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei bausmę atliktų teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

22. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2016 m. lapkričio 23 d. sutartį su UAB „Utenos deratizacija“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas ir Darbų atlikimo aktai patvirtina, kad tokios paslaugos buvo teikiamos reguliariai ir pagal poreikį, tačiau kenkėjai (tarakonai, blakės) buvo vėl pastebimi. Gyvi nariuotakojai (blakės) aptikti ir Visuomenės sveikatos centrui atliekant operatyviąją kontrolę. Teismas vertino, kad Pravieniškių PN kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vykdomas nepakankamai, todėl atsakovui pažeidus higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, gyvenamosiose patalpose esant buitiniams parazitams, pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus.

23. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo paaiškinimus bei įvertinęs atsakovo atstovo Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 21 d. pažymos Nr. 88-311 turinį, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo ar dozimetrinių matavimų atlikimo, todėl pagal bylos duomenis teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kad rentgeno kabinetas galėjo kelti jo sveikatai pavojų, ar įstaigoje nėra laikomasi priešgaisrinių taisyklių. Pareiškėjo pateiktus samprotavimus dėl asbesto dulkių, rentgeno kabineto ir galimo gaisro pavojaus teismas laikė deklaratyviais.

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo akcentuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-1074-822/2018 ir nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms nesutampant, teismas neturi pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo nurodytoje byloje priteistą neturtinės žalos dydį. Kiekvienoje byloje žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

25. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų reiškęs pretenzijas gamybinėje zonoje veikiančiai įmonei „Mūsų amatai“ ar pataisos namų administracijai dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose buvusio sintetinio dūmų kvapo, o įmonė ar pataisos įstaigos administracija nebūtų į tokias pretenzijas (prašymus) reagavusi, todėl šiuos argumentus teismas laikė abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

26. Teismas, nenustatęs, kad dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams (neaptverti sporto aikštynai (higienos normos HN 76:2010 18.3 p.), pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengti stogeliai (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 p.), nėra įrengto valymo inventoriaus, dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6 p.) taip pat laisvalaikio kambario (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. p.), valgykloje nėra rankų džiovinimo prietaiso arba vienkartinių rankšluosčių, 1 vnt. (Galiojančių normų 11.4 p.), netinkama gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta (higienos normos HN 134:2015 14 p.), gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų (higienos normos HN 76:2010 60 p. ir higienos normos HN 134:2015 20 p.)) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustatęs, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, darė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti, patirtą neturtinę žalą įvertinant teisinga, protinga ir sąžininga pinigine kompensacija.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjui buvo užtikrinta 3,1 kv. m ploto norma. Pagal tarptautinį teisinį reglamentavimą vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 7 kv. m ploto. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas kriterijus konstatuojant atsakovo atstovo padarytus pažeidimus ir vertinant neturtinės žalos dydį. Atsakovo atstovas į bylą pateikė melagingus duomenis apie kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių. Kitų pareiškėjų, kurie buvo laikomi Pravieniškių PN-AK, iniciatyva iškeltuose bylose yra įrodyta, kad atsakovo atstovo teikiami duomenis yra neatitinkantis tikrovės, todėl konkrečiu atveju vertinant, ar nebuvo pažeista teisės aktuose nustatyta ploto norma, atsižvelgtina į šiose bylose priimtus ir įsiteisėjusius teismo sprendimus. Be to, Pravieniškių PN-AK teikiamų duomenų nepatikimumą patvirtina ir EŽTT sprendimai analogiško pobūdžio bylose. Aplinkybė, kad pareiškėjui teko mažiau, nei teisės aktuose nustatyta ploto norma, nėra nuginčyta. Ploto norma buvo ženkliai pažeista, kas trukdė laisvai judėti ir sukėlė nepatogumus ir išgyvenimus.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, konstatuodamas pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimą higienos normų reikalavimams, nenustatė šio pažeidimo trukmės, masto, intensyvumo. Šis pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, nes jis tęsėsi ilgiau nei trejus metus ir sukėlė pareiškėjui nepatogumus ir kančias. Taip pat teismas nenustatė higienos normų pažeidimo dėl neužtikrinto apšvietimo bei kenkėjų netinkamo naikinimo, trukmės.

30. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nekonstatavo pažeidimo neįrengiant drabužių džiovinimo patalpos. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateikta melaginga Ūkio skyriaus pažyma. Džiovinimo patalpos įrengimo privalomumą nustato higienos normos HN 134:2015 25 punktas, o tokios patalpos įrengimą kontroliuoja NVSC, kuris patikrinimo aktu nėra nustatęs, kad tokia patalpa buvo įrengta.

31. Pareiškėjas nurodo, kad: dėl poilsio kambario nebuvimo patyrė bendravimo galimybių sumažėjimą; nesant džiovyklų – nepatogumus, išgyvenimus; nesant pakankamo tualetų skaičiaus – kančias, nepatogumus; nesant valymo inventoriaus ir dezinfikavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio – nepatogumus dėl šių medžiagų kartu su drabužiais laikymo, buvo priverstas kvėpuoti chemikalais, dažniau plauti drabužius ir galvoti, kur juos padžiauti, nes džiovinimo patalpų nebuvo; dėl džiovinimo prietaisų ir vienkartinių rankšluoščių valgykloje nebuvimo – dvasines, kančias, išgyvenimus, tapo nervingas, impulsyvus, užsidaręs savyje; dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo atsirado regos problemos; dėl kenkėjų įkandimo – išgyvenimus, stresą, baimę, kančias; dėl blakių įkandimų sukelto niežėjimo ir tynimo negalėjo tinkamai pailsėti naktį, dienos metu buvo irzlus, nervingas.

32. Pareiškėjas patikslina, kad tualetų, praustuvių buvo po 4 vnt. vienam būriui, kuriame gyveno apie 200 nuteistųjų. Ši aplinkybė patvirtina, kad tualetų ir praustuvių kiekis buvo mažesnis, nei nustato teisės aktai. Teismas šios aplinkybės nevertino pareiškėjo naudai, neišreikalavo iš atsakovo atstovo šiai skundo daliai reikšmingus duomenis. Todėl bylą išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai, nevisapusiškai, šališkai. Dėl nurodyto inventoriaus trūkumo, laukiant ryte ir pietų metu susidariusiose eilėse, kildavo įtampa su kitais nuteistaisiais.

33. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo naštos paskirstymo, į tai, kad pareiga paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes tenka atsakovui, nesutinka su teismo motyvais, kad į bylą nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo kreipimąsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl susidarančių eilių prie sanitarinio mazgo bei įrodymai patvirtinantys skundo argumentus dėl netinkamos temperatūros, pelėsio, grybelio ir kt.

34. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesilaikė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies ir 81 straipsnio nuostatų. Teismas privalėjo išreikalauti iš atsakovo atstovo bylai išspręsti reikalingus įrodymus. To nepadarius, skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

35. Pareiškėjas pažymi, kad priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma turi būti adekvati patirtiems išgyvenimams, kurie viršijo įprastam kalinimui būdingas sąlygas.

36. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti įrodymais ir neatitinka tikrovės. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, patirtos žalos faktas ir priežastinis ryšis. Nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

38. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas tai pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios orumą, sveikatą ir gerovę, elgesys su pareiškėju kankinantis Konvencijos 3 straipsnio prasme.

39. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad teismas būtų nepasisakęs dėl skundo argumentų, nenurodė, jog teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialinės teisės normas.

40. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą prašė atsiliepimą pripažinti nepagrįstu. Nurodė, kad byloje esantys duomenis apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, t. y. galvos skausmus, yra netinkamų kalinimo sąlygų pasekmė. Teismas nepagrįstai nepripažino, kad konstatuoti pažeidimai, kurie negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, negalėjo sąlygoti neturtinės žalos atsiradimo. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Priežastinį ryšį tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Byloje įrodyta, kad kalėjo sąlygomis, pažeidžiančiomis orumą, sveikatą, gerovę, kas nesuderinama su Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su kalinimu Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo.

42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, atsakovo prašymu daliai pareiškėjo reikalavimo taikė ieškinio senatį; nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. pareiškėjas buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (neaptverti sporto aikštynai (higienos normos HN 76:2010 18.3 p.), pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengti stogeliai (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 p.), nėra įrengto valymo inventoriaus, dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6 p.) taip pat laisvalaikio kambario (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. p.), valgykloje nėra rankų džiovinimo prietaiso arba vienkartinių rankšluosčių, 1 vnt. (Galiojančių normų 11.4 p.), netinkama gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta (higienos normos HN 134:2015 14 p.), gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų (higienos normos HN 76:2010 60 p. ir higienos normos HN 134:2015 20 p.); kitus pareiškėjo teiginius dėl kalinimo sąlygų neatitikino teisės aktų reikalavimams teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, priteisiant adekvačią piniginę kompensaciją. Nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti kaip nepagrįsti jo teiginiai dėl ploto normos neužtikrinimo ir drabužių džiovinimo patalpos nebuvimo. Nurodo, kad teismas nenustatė pažeidimų dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo, neužtikrinto apšvietimo, kenkėjų netinkamo naikinimo trukmės, masto, intensyvumo. Patikslina skundo aplinkybes dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje dalyvaujantiems asmenims, neišreikalavo iš atsakovo atstovo visų bylai išspręsti reikalingų įrodymų.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

45. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

46. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjui buvo užtikrinta 3,1 kv. m ploto norma.

47. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipų patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 7 kv. m ploto.

48. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovo atstovas į bylą pateikė melagingus duomenis apie kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti atsakovo atstovo pateiktus duomenis melagingais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu tekusį plotą, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kokiais laikotarpiais ir kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose buvo apgyvendinta asmenų. Pažymėtina, kad teismas įvertino ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nenuoseklumą, teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodant prieštaringus, abstrakčius duomenis. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme turėjo teisę teikti rašytinius įrodymus, detalius paaiškinimus, prašyti apklausti liudytojus, tačiau šia teise nepasinaudojo. Todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą, jose apgyvendintų asmenų skaičių, teisingumu.

50. Dėl pareiškėjo argumento, kad vertinant, ar nebuvo pažeista teisės aktuose nustatyta ploto norma, atsižvelgtina į įsiteisėjusius sprendimus, priimtus kituose administracinėse bylose pagal Pravieniškių PN-AK laikomų asmenų skundus dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pažymėtina, kad pareiškėjas nei nurodė, nei pateikė teismo sprendimus bylose, kuriuose būtų išnagrinėti ir tenkinti pareiškėjų, ginčo laikotarpiu gyvenusių tose pačiose patalpose, skundai.

51. Atsižvelgdama į bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė į teisės nustatytą minimalų 3,1 kv. m gyvenamąjį plotą: visą ginčo laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK bendrabučių tipo patalpose, vienam asmeniui teko 3,16–3,51 kv. m ploto.

52. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamos įrodinėjimo naštos netinkamo paskirstymo pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Atsižvelgus į tai, kad kalinimo įstaigoje taikomas ribojantis režimas, iš tikrųjų iš nuteistųjų negali būti reikalaujama pateikti kalinimo kameros nuotraukų ar tiksliai įvardyti kameros plotą, temperatūrą ar apšvietimo ypatumus. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08).

53. Kartu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodinėjimo standartu, pagal kurį reikalaujama pagrįsti teiginius taip, kad neliktų pagrįstų abejonių. Tačiau EŽTT yra pažymėjęs, kad jis niekada neturėjo tikslo pritaikyti nacionalinių teisės sistemų praktiką, taikant šį standartą. Teismas sprendžia ne kaltės ar civilinės atsakomybės, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įsipareigojimų klausimą. Teismo užduoties, numatytos Konvencijos 19 straipsnyje – siekti laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje Konvencijoje – specifiškumas lemia Teismo poziciją dėl įrodymų ir įrodinėjimo (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Taigi, įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais.

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

55. Teismų praktikoje paisoma nuostatos, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo įstaigose laikomi asmenys turi teisę teikti skundus įstaigos administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Ši teisė, bylos duomenimis, pareiškėjui buvo žinoma. Todėl pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo reikalavimų pagrįstumą, nepagrįstai akcentavo, kad pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atmestinas kaip nepagrįstas.

57. Atsižvelgiant į nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nustatyti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo, neužtikrinto apšvietimo, kenkėjų netinkamo naikinimo. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė šių pažeidimų trukmės, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo nurodytą pažeidimą dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gegužės 21 d., taip pat nustatė dirbtinės apšvietos neatitikimą higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimams 5-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Pravieniškių PN kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas buvo vykdomas nepakankamai ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gegužės 21 d.

58. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad teismas nepagrįstai vadovavosi melaginga Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 21 d. pažyma Nr. 88-311 ir nekonstatavo pažeidimo neįrengiant drabužių ir avalynės džiovyklos, pažymėtina, kad Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 21 d. pažymos Nr. 88-311 objektyvumu nėra pagrindo abejoti: byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais į nurodytą instituciją, kuri atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, taip pat nebuvo nurodyti įrodymai, kurie paneigtų pažymoje fiksuotus duomenis.

59. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurais jis teigia patikslinąs aplinkybes dėl neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamo sanitarinių įrenginių kiekio neužtikrinimo, atlyginimo, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nekonkretizavo savo teiginių dėl, jo teigimu, netinkamo sanitarinių įrenginių kiekio, todėl teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai pareiškėjo argumentus dėl tokio pobūdžio pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, todėl jos apeliacinės instancijos teisme nevertinamos.

60. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos išreikalauti visus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus: pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir nustatė atsakovo atstovui terminą atsiliepimui ir visiems su ginču susijusiems įrodymams pateikti. Pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, neteigė, kad kokie nors įrodymai nėra pateikti, jokių su įrodymų išreikalavimu susijusių prašymų nereiškė.

61. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija nurodo, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

62. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinusi Pravieniškių PN-AK padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus ir galimus išgyvenimus, nesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, nepriteisiant jam prašomos neturtinės žalos, yra teisinga ir pakankama satisfakcija, yra pagrįstas.

63. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė