2013-06-25 Nr. AB-3033-3-61-3-02543-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1851/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02543-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 31–33, 132), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-6007-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nepagrįstai taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 11SP-1229 nuo 2009 m. balandžio 17 d. jam neterminuotai buvo paskirta 2 786,87 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Priėmus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jo valstybinė pensija buvo perskaičiuota, tačiau nepagrįstai, kadangi įstatyme nurodytų socialinių išmokų jis negauna, taip pat nepagrįstai perskaičiuota ir valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį nuo 2010 m. sausio 1 d., kuriuo inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 iki 1,3 dydžio.

Remiantis šiuo pakeitimu, jam buvo perskaičiuota paskirta valstybinė pensija, atsižvelgiant į tai, kad jis yra ir valstybinės socialinio draudimo pensijos gavėjas. Perskaičiavus jo pensiją, valstybinės pensijos dydis sudarė 1 155,71 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatoms, jo valstybinė pensija dar kartą buvo perskaičiuota. Dėl to jis kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2010 m. liepos 30 d. rašte Nr. 1D-6007-(2) nurodė, kad perskaičiuoti pensijos nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas nesutiko su tokiais pensijos perskaičiavimais, kadangi toks pensijos sumažinimas pažeidžia teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir teisinės valstybės principus. Atsakovas, perskaičiuodamas pensiją, nepagrįstai nurodė, kad jo valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydis yra 1 628,89 Lt, kadangi šios pensijos dydis taip pat yra sumažintas. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimas.

Pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų. Ši pensija skiriama asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei ir mokama iš valstybės biudžeto. Šie ypatumai suponuoja, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, neišėjusiems iš tarnybos, tokia pensija nėra skiriama arba tokia pensija nėra mokama, kai jie grįžta į tarnybą, už kurią skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Atsakovas, perskaičiuodamas valstybinę pensiją, netinkamai taikė teisės aktus, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jam paskirtos valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydis yra sumažintas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijai. Valstybinė pensija jam nepagrįstai buvo ribojama taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl skundas turėtų būti tenkinamas.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 26–28, 38–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. liepos 30 d. rašte pareiškėjui paaiškino aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą, ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo ir išmokėti susidariusią nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl turėjo būti vykdomas. Todėl ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas ir naikinti jo nėra pagrindo. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų veiksmai, perskaičiuojant jam valstybinę pensiją, buvo neteisėti, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo priteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio koeficientas taikomas tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendrai sumai, todėl, atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus nurodytą informaciją apie pareiškėjui nuo 2009 m. birželio 1 d. paskirtą 1 628,89 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, valstybinė pensija teisėtai buvo perskaičiuota remiantis jam paskirtos, o ne sumažintos valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos – 1 628,89 Lt – duomenimis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 143–144) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, nurodė, kad palaiko atsakovo Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose išdėstytą poziciją. Papildomai pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija, vykdydama nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ribojo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiavo bei mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjui. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija toliau ribojama ir perskaičiuojama pagal Konstitucijai neprieštaraujančias teisės aktų nuostatas. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, įsigaliojusiu nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimo teisinis pagrindas – Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos (tam tikros jų redakcijos) pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai, į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, teigė, kad ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas ir veiksmai perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, nepažeidžiantys jo teisių ir teisėtų interesų, dėl to nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimų išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 19–20, 41–42) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui nuo 2009 m. balandžio 17 d. neterminuotai buvo paskirta 2 786,87 Lt dydžio valstybinė pensija už tarnybą. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. III ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 2 142 Lt, pareiškėjas yra valstybinės socialinio draudimo pensijos gavėjas, kurios dydis – 1 628,89 Lt, jam paskirtų pensijų bendra suma yra 2 784,6 Lt (2142*1,3), jam nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos valstybinės pensijos dydis yra 1 155,71 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatoms, pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota. Sumažėjus šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiui, valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir toliau bus mokama tokio dydžio, kuris atitiks teisės aktų nuostatas. Taip pat nurodė, kad sumažintų pensijų kompensavimo įstatymas nenumato. Pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Pažymėjo, kadangi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, todėl perskaičiuodama pareiškėjo valstybinę pensiją pagrįstai rėmėsi jam paskirtos, o ne sumažintos valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos – 1 628,89 Lt – duomenimis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu (b. l. 164–171) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 1D-6007-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų; priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 10 230,47 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; grąžino pareiškėjui sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl 2010 m. liepos 30 d. sprendimo, įforminto raštu Nr. 1D-6007-(2), teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką dėl neteisingo jos perskaičiavimo taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį 1,3 bei neteisingai apskaičiuojant jo valstybinės pensijos dydį, nepagrįstai atimant ne jam mokamą netekto darbingumo pensiją, o paskirtą, kadangi paskirta netekto darbingumo pensija taip pat, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, buvo perskaičiuota.

Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1013 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 3 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos). Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., pagal kurį, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-6007-(2).

Teismas atsižvelgė į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Teismo nuomone, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2010 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-6007-(2), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias pareiškėjo valstybinė pensija ribojama taikant koeficientą 1,3, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 1D-6007-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 1 d. pažyma Nr. 11PP(P)-1726, teismas nustatė, kad, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimą 1,3, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nebuvo išmokėta 10 230,47 Lt valstybinės pensijos. Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, padarė išvadą, kad pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimą 1,3 pareiškėjui valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama.

Aplinkybė, kad kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą aiškinimą dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo, nustatęs, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija išmokėta 2010 m. vasario mėn., į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2010 m. liepos 8 d., t. y. nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, taip pat paminėta 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas pažymėjo, jog atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Teismas vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2012 m. birželio 30 d.

įstatymo Nr. XI-2196 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo valstybinė pensija taikant Konstitucijai prieštaraujančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas buvo ribojama iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Teismas konstatavo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl nepagrįstai taikyto Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto koeficiento 1,3, o ne 1,5, susidarė 10 230,47 Lt (45 374,90 Lt – 35 144,43 Lt) dydžio valstybinės pensijos nepriemoka, kuri priteisiama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl to, kad jam perskaičiuojant valstybinę pensiją nepagrįstai nurodomas jam paskirtas valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydis – 1 628,89 Lt, kadangi jam paskirtos valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydis taip pat yra sumažintas. Remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. vasario 19 d. pažyma Nr. (10.12)3-8616, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2009 m. birželio 1 d. paskirtos valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydis yra 1 628,89 Lt, nuo 2012 m. gegužės 23 d. netekto darbingumo pensijos dydis, pasikeitus netekto darbingumo procentams, paskirtas 1 772,89 Lt, perskaičiuojant pareiškėjui valstybinės pensijos dydį buvo vertinami būtent paskirtų, o ne perskaičiuotų valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydžiai (Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d.).

Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Kadangi skundai dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti žyminiu mokesčiu neapmokestinami, teismas grąžino pareiškėjui sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį (ABTĮ 40 str. 1 d. 2 p., 42 str. 1 d. 1 p.).

III. Atsakovai apeliaciniu skundu (b. l. 175–177) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų juos atmetant; atmetus apeliacinį skundą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis tam tikriems Konstitucijos straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau neatsižvelgdamas į tai, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų nustatytas pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas – 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, nepagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Kadangi nei Konstitucinio Teismo nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

2. Teismas nepagrįstai iš dalies panaikino Vidaus reikalų ministerijos atsakymą į pareiškėjo prašymą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse konstatuota, jog pensijas išmokančios institucijos veiksmai/sprendimai buvo teisėti ir jog, nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, ir į tai, kad iš dalies panaikintame Vidaus reikalų ministerijos atsakyme pareiškėjui buvo nurodyta, jog jam paskirtos valstybinės pensijos dydis tam tikru laikotarpiu (iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo) buvo ribojamas ir pagal vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai teisinį pagrindą, toks ginčijamas teismo sprendimas yra neteisėtas, todėl keistinas.

3. Prašo atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu (b. l. 181) prisideda prie apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjui paskirtų 2 786,87 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei valstybinės socialinio draudimo pensijos (1 628,89 Lt) mokėjimas nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo ribojamas, taikant nuo šios datos įsigaliojusius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009-12-08 įstatymo Nr. XI-531 ir 2010-11-12 įstatymo Nr. XI-1124 redakcijos). Šios dalies nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies neteisėtumu, t. y. neatitikimu Konstitucijai, nagrinėjamoje byloje yra būtina pateikti šios materialinės teisės normos taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje aiškinimą.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (bylai aktualios 2009-12-08 įstatymo Nr. XI-531 ir 2010-11-12 įstatymo Nr. XI-955 redakcijos) buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų bendro dydžio ribojimo principas, pagal kurį kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Kalbant apie tokio pensijų dydžio ribojimo taikymą laike, pažymėtina, kad nurodyta vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio riba galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo 2009-12-08 įstatymo Nr. XI-531 redakcija) iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (kai įsigaliojo aptariamos teisės normos 2012-06-30 įstatymo Nr. XI-2196 redakcija). Laikotarpiu iki 2010 m. sausio 1 d. ir po 2012 m. rugsėjo 1 d. aptariama pensijų dydžio riba buvo (ir šiuo metu yra) paskelbto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pastaroji valstybinių pensijų mokėjimo riba buvo aprobuota Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu ir buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų abiejų redakcijų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija dar kartą pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ši teisės norma (abi nurodytos jos redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas (t. y. neįskaitant teisėjų valstybinės pensijos), prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai reiškia, kad šių redakcijų nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio riba byloje nagrinėjamoje situacijoje neturi būti taikoma. Tai konstatavus, kyla klausimas, ar laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (t. y. Konstitucijai prieštaravusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. galiojimo laikotarpiu) pareiškėjo atžvilgiu turi (turėjo) būti taikoma prieš ir po šio laikotarpio galiojusi (galiojanti) mokėtinų pensijų dydžio nustatyta vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio riba, ar joks pensijų ribojimas neturėtų būti taikomas. Atsakydama į šį klausimą, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) pensijų ribojimas paskelbtu šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Tai, viena vertus, leidžia daryti išvadą, kad ir toks pats, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nustatytas, išmokėtinų valstybinių pensijų maksimalaus dydžio ribojimas neprieštarauja Konstitucijai. Kita vertus, tai leidžia daryti išvadą, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojęs Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatytas išmokėtinų valstybinių pensijų maksimalaus dydžio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai tik Laikinojo įstatymo nustatytų valstybinių pensijų sumažinimo kontekste. Pastebėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja būtent su nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu teisinių santykių dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo reglamentavimu ir nekvestionuoja iki tol buvusio šių santykių teisinio reglamentavimo.

Kolegija, įvertinusi išvardintas aplinkybes bei vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikytina šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio jam paskirtos pensijos išmokėjimo riba. Todėl pirmosios instancijos teismo šios ribos pritaikymas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Pažymėtina, kad abiejų nurodytų apribojimų (taikant koeficientą 1,3 ir koeficientą 1,5) taikymo skirtumas pinigine išraiška yra atvaizduotas teismo išreikalautoje ir trečiojo suinteresuoto asmens teismui pateiktoje 2013 m. kovo 1 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-1726 (b. l. 155-156). Šios pažymos duomenų patikimumas bei aritmetinis tikslumas ginčo šalių nėra kvestionuojamas, todėl kolegija pripažįsta jį teisingu. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos mokėtino dydžio sumažinimas, taikant šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio koeficientą 1,5, laikytinas teisėtu.

Atsakydama į atsakovų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kolegija pažymi, kad byloje taikytinų teisės normų (tarp jų ir Konstitucijos 110 str.) aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo aspektu iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Todėl šiomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis (joje nurodytos teisės aiškinimo taisyklės bei išvados) yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 13 straipsnio taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, be kita ko, yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Pasisakydama dėl atsakovų apeliaciniame skunde pateikto prašymo nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 1 d., kolegija, atsižvelgdama į šio prašymo argumentavimą ir iš esmės sutikdama su juo, pripažįsta būtina atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, administracinių teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Teismo sprendimo priteisti pareiškėjui S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 10 230,47 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis