2016-03-21 Nr. AB-6563-3-62-3-01890-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-392-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01890-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui G. S. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo G. S. (toliau – ir atsakovas) 654,36 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava).

Prašyme nurodė, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 3 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą (duomenys neskelbtini). Atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui vietinės rinkliavos, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 17-19 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Nurodė, jog vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Lazdijų rajono savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo atsakovui, todėl atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra pagrindo.

Atsakovas G. S. atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, nes pareiškėjas iš atsakovo valdos šiukšlių neveža, atsakovas pats jas rūšiuoja ir priduoda į supirkimo punktus. Pareiškėjo paslaugomis nesinaudoja nuo 2007 – 2008 metų. 2009 metais sumokėjo 160 Lt skolą, todėl melas, kad per pareiškėjo nurodytą ginčo laikotarpį yra skolingas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo G. S. pareiškėjui 189 Eur vietinės rinkliavos, netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas pažymėjo, kad Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Vietinė rinkliava – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 2 p.). Pagal Nuostatų 12 punktą pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas Lazdijų rajono savivaldybėje: (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 3 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos, todėl susidarė įsiskolinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu.

Pagal Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalį ir 20 straipsnį, šio sprendimo vykdymas apima ir euro įvedimo Lietuvoje datą, todėl iš atsakovo pareiškėjui priteistina 189 Eur (654,36 Lt) vietinės rinkliavos suma.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo G. S. 50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas iš kitos proceso šalies, gali būti priteistos tik atitinkamais dokumentais pagrįstos išlaidos.

Prie skundo pateiktas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro 2014 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. V-27, kuriuo nustatytas rinkliavos skolos išieškojimo administravimo mokestis ir jį sudarantys preliminarūs kaštai, negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu realiai turėtas su konkrečios bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Pareiškėjo įsakyme nurodyti kaštai, tokie kaip komunaliniai patarnavimai, kompiuterių nusidėvėjimas, darbuotojų darbo užmokestis, įmonės administracinės išlaidos ir pan., nėra susiję su papildomomis išlaidomis, patirtomis kreipiantis į teismą konkrečioje byloje, nes tuos pačius kaštus pareiškėjas patiria ir nesikreipdamas į teismą. Taigi teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie realiai nagrinėjamoje byloje patirtas išlaidas, t. y. dokumentų, patvirtinančių, kad prašoma priteisti administravimo išlaidų suma yra apmokėta ir realiai patirta šioje byloje dėl pareiškėjo kreipimosi į teismą, todėl prašymas priteisti 50,00 Lt bylinėjimosi išlaidų netenkintas.

Atsakovas į bylą pateikė prašymą, kuriuo prašė iš UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro už sveikatos sutrikdymą, neteisėtą persekiojimą ir turto prievartavimą, panaudotą ekonominį spaudimą, priteisti 400 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos. Atsakovui teismas išaiškino, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) (ABTĮ 10 str., 15 str. 1 d. 3 p.). Be to, administracinių bylų teiseną reglamentuoja ABTĮ, kurio 52 straipsnis imperatyviai nurodo, kad tik pareiškėjas turi teisę patikslinti skundo pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Esant šiai įstatymo normai, atsakovas, manydamas kad jo teisės pažeistos tiek viešojo administravimo subjekto, tiek kito asmens neteisėtais veiksmais, kurių pagrindu kilo nurodyta atsakovo žala, turi teisę kreiptis į teismą su nauju skundu ar ieškiniu, atsižvelgiant į bendrosios kompetencijos teismo bei specializuoto teismo kompetenciją. Jei atsakovas žalą kildina iš viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, turi teisę pateikti skundą dėl žalos atlyginimo tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto buveinė (ABTĮ 35 str.). Jei atsakovas žalą kildina kitais pagrindais, tai ieškinys pareiškiamas bendrosios kompetencijos teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 str.).

III. Atsakovas G. S. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašoma iš pareiškėjo priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2009 m. liepos 16 d. sprendimu Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., C-254/08, 48-50 p.) ir pažymi, kad nesuteikus atliekų turėtojams teisės mokėti vietinę rinkliavą pagal realiai atiduodamų atliekų kiekį, toks administracinis sprendimas neatitinka administravimo tikslų, t. y. pažeidžia proporcingumo principą. Nurodo, kad ginčo name gyvena vienas ir nepastoviai, atliekos buvo išvežtos tik tris kartus. Pažymi, kad atliekas atsakovas tvarko pats – tai pagrindžia teismui pateikti mokėjimo kvitai. Mano, jog pareiškėjas pažeidžia Atliekų tvarkymo įstatymo 4, 30 straipsnius, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, proporcingumo, nediskriminavimo ir „teršėjas moka“ principus, kitus teisės aktus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo G. S. 654,36 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas sumokėjo 160,72 Lt įsiskolinimą už laikotarpį iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir pareiškėjas minėta suma sumažino bendrą įsiskolinimo sumą, todėl laikytina, kad prašoma priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.).

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo G. S. pareiškėjui 189 Eur vietinės rinkliavos, netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir mano, jog teismo padaryta išvada, kad jis turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą, yra nepagrįsta, nes pareiškėjas atsakovo atliekų neveža, atsakovas pats jas rūšiuoja ir priduoda į supirkimo punktus.

Lazdijų rajono savivaldybėje vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą nustatyta Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintuose Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose.

Pagal Nuostatus vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 2 punktas). Komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 3 punktas).

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad nagrinėjamu atveju vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Remiantis nagrinėjamoje administracinėje byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise nuo 1994 m. kovo 22 d. priklauso pastatas – gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovui nuosavybės teise visą ginčo laikotarpį, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, priklausė nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal Nuostatų 3 punktą, dėl ko jis turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Be to, skirtingai nei teigia atsakovas, jo nurodomos aplinkybės, kad iš jo komunalinės atliekos neva nėra surenkamos ir jis jas tvarkosi pats, nepaneigia (ir negali paneigti) vertinimo, jog jis laikytinas „atliekų turėtoju“ Nuostatų 3 punkto prasme. Pastaroji išvada grindžiama aplinkybe, jog „atliekų turėtojo“ sąvoka siejama ne su komunalinių atliekų surinkimu ar (ir) jų tvarkymu, bet su (komunalinių) atliekų turėjimu ir (ar) jų darymu (gaminimu). Aplinkybės, kad jis ginčo name gyvena ir jam gyvenant susidaro komunalinės atliekos, neginčija ir pats atsakovas, iš esmės atsakovas nesutinka su pareigos mokėti vietinę rinkliavą apimtimi.

Pasisakant dėl šio aspekto, pažymėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, jog nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Taigi vien tai, kad Nuostatuose nenumatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti šią rinkliavą. Tokiu atveju turi būti vertinama, ar pagal byloje esančius įrodymus ir kitus duomenis yra galimybė aptariamą vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad komunalinės atliekos iš jo nėra surenkamos, nes jis jas tvarkosi pats. Atsakovas pateikia metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartis ir du kvitus, pagal kuriuos susigrąžino užstatą už pakuotę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai nėra pakankami įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas ginčo laikotarpiu visas komunalines atliekas tvarkėsi pats ir dėl to jo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pažymėtina, kad metalo laužas apskritai nelaikytinas komunalinėmis atliekomis, kurias surenka pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad jis pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės (Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams) konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo teisės turi būti ginamos, t. y. nesudaro pagrindo spręsti, kad iš atsakovo konkrečiu atveju neturėtų būti priteista vietinė rinkliava.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes ir tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pareiškė reikalavimus priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš pareiškėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje pagal procesines normas nėra numatyta teisė atsakovui reikšti reikalavimus. Pagal ABTĮ 52 straipsnį pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Tačiau atsakovui nei teisė reikšti reikalavimus, nei juos tikslinti vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra numatyta, todėl teisėjų kolegija atsakovo pateiktų reikalavimų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan