2018-05-23 Nr. AB-10238-3-65-3-00352-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-750-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00352-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. K., R. L., V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. K., R. L. ir V. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. K., R. L. ir V. M. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) priteisti L. K. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovas) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą 1297,06 Eur darbo užmokesčio dalį; 2) priteisti R. L. iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą 1069,95 Eur darbo užmokesčio dalį; 3) priteisti V. M. iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą 2458,32 Eur darbo užmokesčio dalį.

2. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėjos grindė tuo, jog atsakovas taikydamas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas pareiškėjoms rengiasi išmokėti tik dalį darbo užmokesčio, t.y. L. K. 47,20 Eur, R. L. 591,60 Eur, V. M. 502,32 Eur.

3. Pareiškėjų teigimu, grąžintini praradimai yra neteisingi, todėl remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimais, prašo teismo priteisti tokio dydžio darbo užmokesčio dalis, kokios nebuvo išmokėtos dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo pareiškėjoms apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį.

4. Papildomai pareiškėjos prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams.

5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad darbo užmokestį pareiškėjoms mokėjo ir moka vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Nurodė, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, VSDFV Utenos skyriaus apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016 –2020 metais nustatytomis procentinėmis dalimis. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjoms VSDFV Utenos skyriaus atlikto grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumo.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas įstatymu, todėl nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

9. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. VSDFV Utenos skyrius parengė pažymas „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“, kuriose pateikė duomenis apie pareiškėjoms 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu faktiškai apskaičiuotą darbo užmokestį ir darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d. (b. l. 52-53, 55-56, 58-59). VSDFV Utenos skyrius taip pat parengė pažymas „Apie apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį“, kuriose pateikė duomenis apie pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio dalies (Eur ir proc.), 2016 – 2020 metais mokėtinos sumos (Eur), išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydžius (b. l. 54, 57, 60).

10. Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-122-739/2016, 2016 m. liepos 25 d. sprendimu atmetė L. K., R. L., V. M. skundą, kuriuo pareiškėjos prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, ir VSDFV Utenos skyriaus priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: L. K. – 1344,08 Eur (4640,85 Lt), R. L. – 1661,55 Eur (5736,99 Lt), V. M. – 2960,64 Eur (10222,51 Lt). Teismo sprendimas apeliacine tvarka apskųstas nebuvo ir yra įsiteisėjęs.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame dar kartą pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Grąžinimo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

12. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnis, reglamentuoja dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, nustato, kokie praradimai, patirti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), yra jiems grąžinami (1 dalies 1-2 punktai); asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir išmokų apskaičiavimo formulę, jos sudedamąsias dalis ir dydžius (2 ir 3 dalys); apskaičiuotos grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, išmokėtinos sumos išmokėjimą 2016–2020 metais procentines dalis (7 dalis).

13. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, darė išvadą, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančią pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, priimtu Grąžinimo įstatymu nustatė tvarką, kuria valstybė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi – šiuos praradimus per protingą laikotarpį kompensuos.

14. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams. Nurodė, jog nėra pagrindo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir pareiškėjoms neišmokėto darbo užmokesčio dalis kompensuoti ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiant visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reguliavimo, pašalinančio neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

15. Įvertinęs pareiškėjų skunde, atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus ir atsakovo pateiktų pažymų duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos neginčijo VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie joms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 2016 – 2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo ir dėl VSDFV Utenos skyriaus nustatyto piniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016-2020 metus grafiko. Teismas vertino, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimai per 2016-2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis, t. y. L. K. – 47,20 Eur, R. L. – 591,60 Eur, V. M. – 502,32 Eur, yra pagrįsti ir teisėti. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.

16. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies neprieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio 1 dalies, 23 straipsniui ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams, todėl pareiškėjų prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetė.

III. 17. Pareiškėjos apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjos taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo.

18. Pareiškėjos mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo konstitucingumo. Akcentuoja, kad į teismą kreipėsi turėdamos teisėtą siekį pašalinti įstatymo leidėjo veiksmais tiesiogiai joms sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, tuo pačiu siekia, jog būtų apsaugotos nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą, atsižvelgiant į Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.

19. Pareiškėjų manymu, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatęs formulę pagal kurią apskaičiavus grąžintinas sumas, kai pareiškėjoms jų patirti praradimai grąžintini nedideli, o kitiems valstybės tarnautojams grąžintina proporcingai didesnė prarasta dalis, kitiems mažesnė dalis, ar iš vis negrąžinta, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintas ginamas ir saugomas vertybes, pareiškėjų konstitucines teises bei Konstitucijoje įtvirtintą lygybės principą, kuri pagal Konstituciją ginama ir saugoma vertybė. Pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą jų patirti praradimai kompensuojami nominaliai (neatlieka savo paskirties), t. y. grąžinama tik maža dalis jų patirtų praradimų.

20. Pažymi, kad Grąžinimo įstatyme numatyta kompensavimo tvarka naujai numatė darbo užmokesčio (grąžintina darbo užmokesčio dalies) laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. mažinimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad Grąžinimo įstatymu yra naujai reguliuojami, reglamentuojami praeityje buvę teisiniai faktai bei iš to kylančios pasekmės, t. y. naujai reglamentuojamas konkrečiam pareiškėjui mokėtinas darbo užmokestis, jį be teisėto pagrindo mažinant. Grąžinimo įstatyme numatytas grąžinimo mechanizmas parengtas taip, kad asmenims būtų kompensuojama kuo mažesnė prarasta darbo užmokesčio dalis.

21. Pareiškėjų vertinimu, Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijai, todėl teismas negali taikyti tokio įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjos prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo normų atitikties Konstitucijai.

22. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjų skundą atmesti.

23. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad pareiškėjos nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jų argumentus, jog pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teises, todėl nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą. Atsakovas vertina, jog nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagal Grąžinimo įstatymą dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo atlyginimo pareiškėjoms (valstybės tarnautojoms).

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 25 d. sprendimu kitoje administracinėje byloje Nr. I-122-739/2016, išnagrinėjęs pareiškėjų L. K., R. L., V. M. skundą dėl visos nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, pareiškėjų skundą atmetė nustatęs, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – VSDFV Utenos skyriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą sprendė, kad atsižvelgus į byloje esančias nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis bei šiam ginčui aktualiais Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, nėra. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo, pagal kurį pareiškėjoms paskaičiuota grąžintina (kompensuojama) dalis yra neproporcingai sumažinta, t. y. siekiama pareiškėjoms išmokėti mažesnę sumažinto darbo užmokesčio dalį, atitikimo Konstitucijoje numatytiems teisinės valstybės, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, įstatymo negaliojimo atgal principams.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, jog teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009 – 2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

30. Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyta, jog įstatymų leidėjas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Be to, įstatymų leidėjas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009 – 2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo.

31. Grąžinimo įstatyme nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks turi būti darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009-2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamas PK koeficientą (tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog joms pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

32. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų argumentai, kad Grąžinimo įstatyme numatytu dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio grąžinimo mechanizmu siekiama kompensuoti kuo mažesnę sumažinto darbo užmokesčio dalį, t. y. neteisėtai ją mažinant, yra nepagrįsti.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, VSDFV Utenos skyriaus sprendimai per 2016 – 2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis, yra pagrįsti ir teisėti. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjų argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus priteisti susidariusį skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

34. Pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias joms nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Šiuo atveju teisėjų kolegijai išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai pareiškėjų išdėstytų argumentų pagrindu.

35. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

36. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. K., R. L., V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė