2013-07-04 Nr. AB-3318-3-61-3-00942-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1577/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00942-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas S. Ž. patikslintu skundu (b. l. 111) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų neišmokėtą 16 733,32 Lt pareigūnų valstybinės pensijos dalį.

Skunde (b. l. 1-6) teigia, kad 2007 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR VRM) sprendimu Nr. 11SP-308 pareiškėjui buvo paskirta 827,18 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. 2010 m. vasario 26 d. pareiškėjui buvo išmokėta sumažinta 317 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. 2010 m. vasario 27 d. pareiškėjas S. Ž. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), prašydamas paaiškinti priežastis, kodėl dalis valstybinės pensijos pareiškėjui buvo neišmokėta. 2010 m. kovo 22 d. pareiškėjas iš Tarnybos gavo atsakymą, kad valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (Žin., 2009, Nr. 152-6820) (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Atsakyme nenurodė, kada neišmokėta pensijos dalis bus grąžinta.

Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Tokiu būdu, sumažinus pensijos dydį dėl socialinės padėties. yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Toks reguliavimas varžo dirbančio pensininko, kuris gauna valstybinę pareigūnų pensiją, teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą dėl jo socialinės padėties. Pensijos dalies praradimas vien dėl to, kad pasikeitė pensininko socialinė padėtis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 2 daliai. Laikinuoju įstatymu nustatytas reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

Pareiškėjas savo teisę į neišmokėtą pareigūnų valstybinės pensijos dalį grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimais, Europos teisingumo teismo praktika, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų nuostatomis. Pabrėžė, kad teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Tinkamu atsakovu šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Teigė, kad Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o dėl neteisėtų LR VRM veiksmų, neišmokant pareiškėjui priklausančios valstybinės pensijos, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.

Patikslintame skunde, pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. dalį spalio ir lapkričio mėn. niekur nedirbo, todėl už šį laikotarpį prie pensijos buvo paskaičiuota valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas 461,42 Lt. Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. turėjo gauti 30 239,90 Lt pensijos, tačiau per šį laikotarpį buvo išmokėta tik 13 506,58 Lt dydžio suma.

Atsakovai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimuose (b. l. 12-14, 116-117) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui buvo išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pabrėžė, kad Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, buvo galiojantis ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl LR VRM 2010 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. 11D(P)-1320 yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsiliepime į patikslintą pareiškėjo skundą, atsakovas nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuota pensija sudarė 22 829,20 Lt, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – 10 698,82 Lt, todėl neišmokėtos pensijos dalis sudaro 12 130,38 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45-46) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad 2007 m. sausio 31 d. pareiškėjui buvo paskirta 827,18 Lt pensija už tarnybą nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki neterminuotai (pagrindas 2007 m. sausio 31 d. sprendimas dėl pensijos už tarnybą skyrimo Nr. 11SP-308, pensijos byla Nr. 20111). Pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8486 (K = 0,8486). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas: 827,18 Lt x 0,8486= 701,94 Lt. Pareiškėjas 2010 m. sausio mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų todėl, atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,4516 (K = 0,4516), apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 317 Lt dydžio pensija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo S. Ž. skundą tenkino iš dalies. Priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 12 130,38 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, pagal kurį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams, todėl įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Taigi, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 31 d. pažymos Nr. 11D(P)-5149 „Apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo perskaičiuota pensija yra 827,18 Lt, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažinta pensijos dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudaro 12 130,38 Lt (b. l. 109).

Teismas atsižvelgė į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir pripažino, kad pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas ir valstybinių pensijų gavėjams, turintiems po pensijos paskyrimo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas, padaryta išvada, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka ta dalimi, kuri buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, t. y. 12 130,38 Lt sumai. Kita dalis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto pensijos mažinimo, atmesta.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovo LR VRM kaltės, kadangi ji, priimdama sprendimus, taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, sprendė, kad neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 12 130,38 Lt, priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 135-136), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo tenkinimo, jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką.

2. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręs atsakovo reikalavimą atmesti, prašo pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos lėšos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo (b. l. 148-149).

Pareiškėjas S. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 141-142) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

2. Atsižvelgdamas į paskirtos valstybinės pensijos dydį, 2009 m. rugsėjo 18 d. banke Nordea Bank Finland Plc sudarė būsto kreditavimo sutartį ir įsigijo butą, kuriame dabar gyvena. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, atsakovas apribojo pareiškėjo finansines galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus, susijusius su būsto paskola.

3. Prašydamas atidėti pensijos perskaičiavimą iki 2014 m. vasario 1 d., atsakovas dėl nežinomų priežasčių nutyli, kad 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-65) 1-ame priede atsakovui skirta 1 428 650 Lt asignavimų, iš jų darbo užmokesčiui – 344 039 Lt, turtui įsigyti – 26 281 Lt ir šiame įstatyme nenurodyta, kokioms išlaidoms skirti kiti asignavimai. Todėl atsakovas turi teisę savo nuožiūra disponuoti 1 058 330 Lt, o tai jo apeliacinio skundo reikalavimą atidėti pensijos perskaičiavimą iki 2014 m. vasario 1 d. daro nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis suformuota teismų praktika panašiose bylose.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kadangi minėta byla iš esmės yra panaši kaip ir nagrinėjama.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimas prie apeliacinio skundo atmestini.

Atsakovų prašymas atidėti pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintinas, kadangi prašymas yra nepagrįstas argumentais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytus sprendimo įvykdymo atidėjimo pagrindus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas