d3fe577a-3dc4-455d-8a8c-e7c86f064d60 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-529-381/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00813-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1.; 121.21. (S)                                                                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. rugsėjo 18 d.Vilnius              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

ArtÅ«ro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dalios Kačinskienės ir Kazio KailiÅ«no, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės A. B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-242-232/2014 pagal ieÅ¡kovės A. B. ieÅ¡kinį atsakovui A. T. dėl faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi siekiant sukurti Å¡eimÄ ir bendrÄ dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendrÄ ja daline nuosavybe, dalies turte nustatymo ir atidalijimo iÅ¡ bendros dalinės nuosavybės, tretieji asmenys V.

K., Vilniaus miesto 12 notarų biuras bei pagal V. K. prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl A. T. turto pripažinimo asmeninės nuosavybės teise.              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :I. Ginčo esmė            IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydama pripažinti, kad laikotarpiu nuo 1997 iki 2011 metų A. B. ir A. T. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti Å¡eimÄ ir bendrÄ dalinę nuosavybę; pripažinti turtÄ : butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), registruotÄ A.

T. vardu, ir butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), registruotÄ A. B. vardu, taip pat lėšas, esančias bankų AB SEB banke, AB Snoras banke, AB DnB Nord banke, AB Swedbanke, Deutsche Bank Polska S.A. sÄ skaitose A. T. ir A. B. vardu, vertybinių popierių sÄ skaitÄ ir terminuotus indėlius bei indėlių lakÅ¡tus A. T. ir A. B. vardu, bendra daline nuosavybe; pripažinti, kad A. B. ir A. T. dalys bendrojoje nuosavybėje, perduotoje bendrai naudotis pagal jungtinės veiklos sutartį ir sukurtoje kaip bendros jungtinės veiklos pasekmė yra lygios; atidalinti turtÄ A.

B. iÅ¡ bendros dalinės nuosavybės su A. T., paskiriant ieÅ¡kovei turtÄ : nekilnojamÄ jį turtÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), ir sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB Snoras, Vilniaus filialas, esančias lėšas, atidalinto turto vertė yra 1 087 437,45 Lt. IeÅ¡kovė nurodė, kad ji su A. T. susipažino 1996 m. birželio 28 d. per bendro draugo laidotuves, vėliau pradėjo susitikinėti, o po pusės metų daugiau bendrauti. Pradinės pažinties metu A. T. buvo vedęs, tačiau 1997 m. kovo 18 d. ankstesnė santuoka buvo nutraukta. 1997 m. kovo 19 d.

A. T. nusipirkus naujÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), ir pasiÅ«lius ieÅ¡kovei gyventi kartu, prasidėjo bendras Å¡alių kaip vyro ir žmonos gyvenimas. IeÅ¡kovės nepilnametis sÅ«nus pačioje pradžioje gyveno atskirai nuo ieÅ¡kovės ir atsakovo, o ieÅ¡kovė gyveno dviejuose butuose - kartu su A. T. jo bute ir kartu su sÅ«num. Nors tuo metu atsakovas pasiÅ«lė susituokti, bet dėl sÅ«naus ieÅ¡kovė nesiryžo Å¡iam žingsniui. Vėliau gyvendami kartu ir puikiai sutardami laikė, kad santykių formalizavimas teisės prasme nėra bÅ«tinas. 2001 metais ieÅ¡kovė pardavė jai priklausiusiÄ dalį mirusios motinos buto, t.y. vienÄ kambarį (duomenys neskelbtini) ir padedant atsakovui, įsigijo dviejų kambarių butÄ , esantį (duomenys neskelbtini).

Tad tokiu bÅ«du Å¡alia atsakovo ir ieÅ¡kovės gyvenamosios vietos, persikėlė gyventi ir ieÅ¡kovės sÅ«nus. IeÅ¡kovė pažymėjo, jog kartu su atsakovu buvo atidarę sÄ skaitÄ NORD/LB banke (duomenys neskelbtini), kuria naudojosi abu. Kadangi atsakovas nemokėjo ir nemėgo naudotis kompiuteriu, visus klausimus, susijusius su elektronine bankininkyste, tvarkė ieÅ¡kovė. SÅ«naus mokslus finansavo atsakovas, jis taip pat dalyvaudavo visuose mokyklos tėvų susirinkimuose, apmokėdavo sÅ«naus iÅ¡laidas, jie kartu ruoÅ¡davo sÅ«naus namų darbus. 2007 m. birželio 20 d. atsakovas sudarė asmeninį testamentÄ , kuriuo visas "Soloveckij ikonostaz", kitaip dar vadinamos stačiatikių bažnyčių zakristijos ikonos, buvo paliktos ieÅ¡kovei asmeninės nuosavybės teise.

IeÅ¡kovė su atsakovu kartu iÅ¡laikė ir mokėdavo mokesčius už abu butus. Apie 2007 m. liepos mėn. atsakovÄ iÅ¡tiko insultas, ieÅ¡kovė jį slaugė bei iÅ¡laikė. Po atsakovo mirties ieÅ¡kovė rÅ«pinosi visais klausimais, susijusiais su atsakovo laidotuvėmis, taip pat padengė visas jo laidojimo iÅ¡laidas. IeÅ¡kovė ir atsakovas bendrai gyveno ketindami sukurti Å¡eimÄ , įgyti bendrÄ nuosavybę, taip pat asmeninę nuosavybę naudoti bendriems tikslams nuo 1997 metų, todėl tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo susiklostė faktinės santuokos teisinis santykis, reguliuojamas jungtinės veiklos sutartimi pagal LR CK (1964 m. redakcija).

Tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo susiklosčiusių santykių pobÅ«dis, bendri veiksmai - pakvietimas kartu gyventi, gyvenimas drauge nuo 1997 metų, bendras komunalinių mokesčių mokėjimas, bendros sÄ skaitos banke turėjimas, bendras disponavimas lėšomis, nuotraukos - rodo Å¡alių susitarimÄ jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrÄ dalinę nuosavybę, kur nepriklausomai nuo dalyvių įnašų jų dalys bendrai naudojamoje nuosavybėje yra lygios. IeÅ¡kovė savo uždirbtus pinigus, t.y. atlyginimÄ už darbÄ , kurį gaudavo grynais, atiduodavo atsakovui, o jis gautas lėšas iÅ¡ jam priklausančio turto pardavimo ar palÅ«kanas už indėlius laikė bendru turtu ir naudojo jas Å¡alių bendriems poreikiams tenkinti, naujam bendram turtui įgyti.

IeÅ¡kovė su atsakovu gyveno kartu, bendrai naudojosi turtu, visi susitarimai susiję su atsakovui priklausiusiu meno vertybių eksponavimu ar pardavimu buvo aptariami bendrai, kartu sprendžiant kÄ , kam, už kiek ir kaip parduoti. Nors tarp Å¡alių santuoka nebuvo sudaryta, tačiau Å¡alių tarpusavio santykiai buvo artimi, Å¡alys ketino santuokÄ Ä¯registruoti. Neįregistravę santuokos kartu iÅ¡gyveno 14 metų, todėl ieÅ¡kovei priklauso pusė bendrai įgyto ir naudoto su A. T. turto. IeÅ¡kovė neginčija, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso kilnojamųjų daiktų apžiÅ«ros metu rasta ir antstolio apyraÅ¡e apraÅ¡yta Ikona su ApaÅ¡talo Pavel atvaizdas, 36,8 cm.

X 81 cm., A. T. archyvas, oficialÅ«s dokumentai, sutartys, užraÅ¡ai, įgaliojimai, finansiniai dokumentai, knygos, namų apyvokos daiktai. Kitų meno kÅ«rinių, prieÅ¡ieÅ¡kinyje reikalaujamų pripažinti asmenine atsakovo nuosavybe, antstolis apyraÅ¡o sudarymo metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nesurado. Nors Å¡ie daiktai yra nurodyti meno kÅ«rinių sÄ raÅ¡e su nuotraukomis, pateiktame antstoliui A. B., tačiau faktiÅ¡kai nėra rasti bute, kuriame gyveno atsakovas. Trečiasis asmuo nepagrįstai prieÅ¡ieÅ¡kinyje teigia, jog ieÅ¡kovė neįrodė ir nepateikė jokių patvirtinančių dokumentų, kad ji piniginėmis lėšomis ar savo darbu prisidėjo prie atsakovo piniginių lėšų sÄ skaitose atsiradimo ar padidėjimo.

Å iuo atveju prezumpcijai dėl turto bendrumo pakanka duomenų, patvirtinančių jog Å¡alys gyveno faktinėje santuokoje, vedė bendrÄ Å«kį kartu. Trečiasis asmuo turi įrodyti ar įgyjant turtÄ aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta asmens, panaudojusio asmenines lėšas ar turtÄ , valia dėl turto įgijimo faktinės santuokos metu asmeninės nuosavybės teise, o tokių įrodymų prieÅ¡ieÅ¡kinyje nėra pateikta. Trečiasis asmuo V. K. prašė ieÅ¡kinio dalį dėl bendroje Å¡alių sÄ skaitoje AB DnB Nord banke piniginių lėšų 3,70 Lt ir 47,04 EUR pripažinimo ieÅ¡kovės asmenine nuosavybe tenkinti, kitÄ ieÅ¡kinio dalį atmesti kaip nepagrįstÄ .

V. K. taip pat pateikė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriuo prašė pripažinti A. T., mirusio 2011 m. kovo 14 d., asmenine nuosavybe: dviejų kambarių butÄ , esantį (duomenys neskelbtini); pinigines lėšas, esančias AB SEB banko sÄ skaitoje (duomenys neskelbtini) – 2,47 USD, AB Swedbanke sÄ skaitoje (duomenys neskelbtini) – 82 Lt, sÄ skaitoje (duomenys neskelbtini) – 3 345,03 EUR AB, bankrutavusiame AB banke Snoras buvusias piniginės lėšas, po atliktų piniginių operacijų, pervestas į bendrÄ sÄ skaitÄ AB SEB banke A.

T. vardu – 345 280 Lt; BAB bankas Snoras – vertybinių popierių portfelį, indėlio sertifikatÄ â€“ 100 000 vienetų; paveikslÄ apvalios formos 64 cm X 52,5 cm dydžio rėmuose vyro portretÄ , nupieÅ¡tÄ Rusijos caro laikų rÅ«bais; paveikslÄ 45 cm X 37 cm dydžio, gamtos peizaÅ¾Ä , paveikslo autorius žymus JAV dailininkas Rokvel Kent; drožtinę ikonÄ su Å¡ventųjų atvaizdais 15,5 cm X 21 cm dydžio; ikonÄ apaÅ¡talo Pavelo atvaizdÄ 36,8cmX 81 cm dydžio; ikonÄ mažo Jėzaus Kristaus ant Motinos Marijos rankų atvaizdÄ , rusiÅ¡kas ikonos pavadinimas “Presviataja Bogorodica”, 37 cm X 44,5 cm dydžio;

įkonÄ VieÅ¡paties dievo reiÅ¡kinio atvaizdÄ , rusiÅ¡kas ikonos pavadinimas “Bogojavlenije”, 26.5 cm X 31,4 cm dydžio; ikonÄ Jėzaus Emanuilo atvaizdÄ , rusiÅ¡kas ikonos pavadinimas “Gospod Emanuil” 26 cm X 32,5 cm dydžio; ikonÄ Jėzaus Kristaus Motinos Marijos ir Jėzaus atvaizdas, rusiÅ¡kas ikonos pavadinimas “Bogorodica Korsunskaja, Ochtino” 31.8 cm X 40 cm dydžio; ikonÄ Jėzaus Kristaus atvaizdÄ , rusiÅ¡kas ikonos pavadinimas “Spas svederžitel, Ochtino”, 42cm X 52 cm dydžio; bažnytinę maldos knygÄ rusų kalba, rusiÅ¡kas pavadinimas “Naprestolnoje Jevangelyje”, iÅ¡leistÄ 1850 m; nežinomo autoriaus japonų miniatiÅ«ros fragmentÄ , kurioje nupaiÅ¡ytas japonų dailininkų kÅ«rybai bÅ«dingas paveikslas;

A. T. rankraščius, kuriuose jis padarė visų paveikslų, ikonų ir kitų daiktų įsigijimo aplinkybių apraÅ¡ymÄ ; kitÄ turtÄ , priklausiusį A. T. asmeninės nuosavybės teise, kur jis bebÅ«tų ir iÅ¡ ko besusidėtų, o taip pat visÄ turtÄ , esantį bute adresu (duomenys neskelbtini), t.y. A. T. archyvÄ , oficialius dokumentus, sutartis, užraÅ¡us, įgaliojimus, finansinius dokumentus, knygas, namų apyvokos daiktus ir kt.; pripažinti kredito davėjo A. T. įpėdinei pagal įstatymÄ V.

K. reikalavimo teisę reikalauti iÅ¡ skolininko R. V. 2009 m. rugpjūčio 15 d. kredito sutartyje nurodytomis sÄ lygomis grÄ Å¾inti paskolÄ 8 320 Eur. Trečiasis asmuo V. K. nurodė, kad yra mirusiojo atsakovo dukra, nuolatos palaikydavo giminystės ryšį su atsakovu bendraudama telefonu, arba kompiuteriu per programÄ â€žskype". Atsakovas ne kartÄ minėjo, kad jis palaiko draugiÅ¡kus santykius su jauna moterimi, gyvenančia tame pačiame name, kitoje laiptinėje, kuri ateidavo pas jį ir padėdavo jam tenkinti asmeninius buitinius poreikius, tačiau neminėjo, kad gyveno kartu su ta moterimi jo bute.

IeÅ¡kovės ir atsakovo santykiai nebuvo pastovÅ«s, nes jie dažnai pykosi, vėliau taikėsi, bet visÄ laikÄ gyveno skirtinguose butuose. Faktinę aplinkybę, kad ieÅ¡kovė ir atsakovas gyveno skirtinguose butuose, patvirtino ieÅ¡kovės pakviestas ir bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. V.. Taip pat A. T. minėjo, kad per paskutinius jo gyvenimo dvejus metus pas jį ateidavo dar dvi moterys, viena atneÅ¡davo iÅ¡ parduotuvės maisto produktus ir paruoÅ¡davo pagal jo pageidavimus atitinkamus patiekalus.

Kadangi A. T. po iÅ¡tikto insulto buvo sunku savarankiÅ¡kai apsirengti, kita moteris padėdavo jam apsirengti ir lydėdavo jį pasivaikščiojimo lauke metu. Už suteiktas paslaugas atsakovas minėtoms moterims mokėdavo kas mėnesį. Atsakovas nežinojo lietuvių kalbos, todėl praÅ¡ydavo kitų asmenų, tame tarpe ir ieÅ¡kovės, padėti suprasti atitinkamų pateiktų jam dokumentų esmę ir turinį. Sutartis ir kitus ieÅ¡kovės minimus dokumentus, kaip paslaugų gavėjas turėjo teisę pasiraÅ¡yti tik buto savininkas, atsakovas, o ieÅ¡kovės paraÅ¡ai Å¡iose dokumentuose patvirtina, kad ji pasirašė Å¡iuose dokumentuose už buto savininkÄ .

Atsakovas ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“, priklausantį jam asmeninės nuosavybės teise, pardavė pagal 2007 m. birželio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 408-L Korporacijai Tamoikin inc. Nors minėtoje pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 408-L „Soloveckij ikonostaz" pardavimo kaina nurodyta 1 700 000 JAV dolerių, tačiau atsakovui buvo pervesta tik 566 000 JAV dolerių, nes likusi suma buvo pervesta dalyvavusiems daikto pardavimo procese tarpininkams. Gauti už parduotÄ daiktÄ pinigai priklausė atsakovui asmeninės nuosavybės teise, nes parduotas daiktas priklausė jam taip pat asmeninės nuosavybės teise, o ieÅ¡kovė neįgijo jokio teisinio pagrindo pretenduoti ir teikti reikalavimus į atsakovo asmenines pinigines lėšas, gautas už šį parduotÄ daiktÄ .

IÅ¡ viso atsakovo bankų sÄ skaitose 2011 m. kovo 14 d., neskaičiuojant bendroje Å¡alių sÄ skaitoje esančių piniginių lėšų, buvo 345 362 Lt, 2,47 USD ir 3 345,03 EUR bei palÅ«kanos nuo nurodytų piniginių lėšų. IeÅ¡kovė nepaaiÅ¡kino ir neįrodė, kodėl ji praÅ¡o priteisti bÅ«tent 1 031 437,45 Lt pinigų sumÄ , nepateikė jokių paskaičiavimų, pagrindžiančių Å¡ių piniginių lėšų priteisimÄ . V. K. nesutinka su ieÅ¡kovės teiginiu, kad nuo 2007 m. liepos mėnesio, kai atsakovÄ iÅ¡tiko insultas, ji iÅ¡laikė atsakovÄ ir savo sÅ«nų iÅ¡ bendrų su atsakovų lėšų, esančių banko SNORAS sÄ skaitose, nes tiek banke SNORAS, tiek kituose bankuose, kuriose buvo atsakovo sÄ skaitos, visuose sÄ skaitose buvo laikomos atsakovo, asmeninės piniginės lėšos.

IeÅ¡kovė visiÅ¡kai nepagrįstai teigia, kad minėtos piniginės lėšos yra bendros, nes ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad prisidėjo prie Å¡ių piniginių lėšų gavimo, prieÅ¡ingai, kaip teigia pati ieÅ¡kovė ji naudojosi piniginėmis lėšomis, esančiomis atsakovo sÄ skaitose tenkindama atsakovo ir savo poreikius. Trečiojo asmens duomenimis, per paskutinius dvejus metus, kai atsakovas papildomai ir atlygintinai pasamdė dvi moteris padėti jam tvarkyti buitinius reikalus, atsakovo ir ieÅ¡kovės santykiai tapo epizodiÅ¡ki ir beveik nutrÅ«ko, nes viena moteris vos ne kiekvienÄ dienÄ ateidavo pas atsakovÄ ir paruoÅ¡davo jam valgyti, o kita moteris taip pat vos ne kiekvienÄ dienÄ ateidavo ir padėdavo atsakovui apsirengti, iÅ¡eiti į laukÄ ir pasivaikščioti.

Nors atsakovas padėdavo ieÅ¡kovei materialiai, tai neįrodo, kad Å¡alių santykius galima pavadinti santuokiniais. IeÅ¡kovė neįrodė kad ji piniginėmis lėšomis ar savo darbu prisidėjo prie atsakovo piniginių lėšų sÄ skaitose atsiradimo ar padidėjimo. Kadangi ieÅ¡kovė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė ir dėl Å¡io buto nėra jokio ginčo, ieÅ¡kovės reikalavimas paskirti jai butÄ , kurio savininkė ji yra, atmestinas, nes butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise ir nėra jokio teisinio pagrindo papildomai teismo tvarka patvirtinti ieÅ¡kovės valdomÄ , naudojamÄ ir disponuojamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ .

IeÅ¡kovės pateikti pirkimo finansiniai dokumentai (kvitai ir čekiai) neįrodo, kad ieÅ¡kovė savo lėšomis prisidėjo prie minimų Å¡iose dokumentuose daiktų įsigijimo, nes jos pajamos visÄ laikÄ buvo nedidelės, be to, ji turėjo iÅ¡laikyti nepilnametį sÅ«nų, tenkinti savo asmeninius poreikius. Asmeninėmis lėšomis, esančiomis bankų sÄ skaitose, atsakovas visada disponavo savo nuožiÅ«ra be jokio suderinimo su ieÅ¡kove ir be jos pritarimo, taigi atsakovas niekada nebuvo iÅ¡reiÅ¡kęs valios priklausančias jam asmenines lėšas esančias bankų sÄ skaitose laikyti jungtinės veiklos rezultatu ir pripažinti, kad tai yra bendra dalinė ieÅ¡kovės ir jo nuosavybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies ir pripažino ieÅ¡kovei A. B. asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį lėšų esančių AB DnB banke (buvęs pavadinimas AB DnB NORD bankas) sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), o likusiÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė; prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies ir pripažino A. T., mirusio 2011 m. kovo 14 d., asmenine nuosavybe turtÄ , apraÅ¡ytÄ antstolio A.

B. 2011 m. birželio 14 d. sudarytame turto apyraÅ¡e, o likusiÄ prieÅ¡ieÅ¡kinio dalį atmetė.             Pirmosios instancijos teismas dėl ieÅ¡kovės reikalavimo pripažinti butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), registruotÄ A. T. vardu, bei butÄ , esantį duomenys neskelbtini), registruotÄ A. B. vardu, bendra daline nuosavybe, pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovė pradėjo kartu gyventi su atsakovu tuo metu kai jis pirko butÄ , esantį duomenys neskelbtini).

Todėl butas atsakovo buvo įgytas dar prieÅ¡ Å¡alims pradedant gyventi kartu už lėšas, gautas atsakovui su buvusia sutuoktine pardavus butÄ , įsigytÄ santuokoje bei pasidalinus gautas lėšas. Taigi, butas, duomenys neskelbtini), netgi įrodžius jog tarp Å¡alių buvo nusistovėję jungtinės veiklos santykiai ir faktiniai santuokiniai ryÅ¡iai, negali bÅ«ti pripažintas dalinės Å¡alių nuosavybės objektu, nes jis įgytas asmeninėn atsakovo nuosavybėn už jo asmenines lėšas, o jungtinė Å¡alių veikla negalėjo bÅ«ti nukreipta įsigyti minėtÄ butÄ , nes buto įsigijimo metu jungtinė veikla nebuvo prasidėjusi.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog ieÅ¡kovė butÄ , esantį duomenys neskelbtini), įsigijo už lėšas, kurias ji gavo pardavusi 2 vieno kambario butus (butÄ , esantį duomenys neskelbtini), atitekusį jai po skyrybų su buvusiu sutuoktiniu, bei butÄ , esantį duomenys neskelbtini), atitekusį jai paveldėjimo keliu po motinos mirties, į tai, kad trÅ«kstamÄ pinigų sumÄ suteikė atsakovas, butas buvo registruotas kaip ieÅ¡kovės asmeninė nuosavybė, atsakovas tokiai registracijai niekada neprieÅ¡taravo, tam neprieÅ¡tarauja ir trečiasis asmuo, laikytina, jog butas, esantis duomenys neskelbtini), pripažintinas ieÅ¡kovės asmenine nuosavybe.

             Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog į bylÄ pateiktos atsakovo vardu įformintos, atsakovo pasiraÅ¡ytos su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis sudarytos sutartys (dėl karÅ¡to, Å¡alto, vandens, Å¡ilumos, ryÅ¡io paslaugų tiekimo į minėtÄ butÄ ), tiesioginio debeto, periodinio mokėjimo kopijos, sÄ skaitų kopijos, neįrodo Å¡alių siekio sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę į butus ir kitÄ turtÄ , nes Å¡ie dokumentai sudaryti atsakovo vardu, o tai labiau įrodo atsakovo siekį savo asmeninę nuosavybę tvarkyti pačiam, nei veikiant kartu su ieÅ¡kove, juo labiau, kad bute, esančiame duomenys neskelbtini), yra priregistruotas tik atsakovas.

Nors ieÅ¡kovė į bylÄ pateikė ir visÄ eilę dokumentų, iÅ¡raÅ¡ytų arba sudarytų jos vardu, kopijų, sÄ skaitų faktÅ«rų kopijų, rangos sutarties kopijÄ , kurioje ji savo adresÄ yra nurodžiusi jai nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini)), tačiau tai taip pat rodo jog savo asmeninę nuosavybę ji irgi tvarkė asmeniÅ¡kai ir kad Å¡alys gyveno atskirai kiekviena savo bute. Byloje pateiktos 2 neapmokėtų sÄ skaitų už komunalines paslaugas, teiktas į ieÅ¡kovės butÄ , iÅ¡raÅ¡ytų atsakovo vardu, kopijos, taip pat neįrodo A.

T. siekio sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę su ieÅ¡kove, kaip beje ir elektroninių valiutų keitimo čekių ir sutarčių kopijos ieÅ¡kovės vardu. Å ie faktai tik rodo jog kartais atsakovas ir ieÅ¡kovė padėdavo sutvarkyti buitinius reikalus vienas kitam.   Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieÅ¡kovė pati nurodė, kad pagal atsakovo ir jo buvusios sutuoktinės A. T. pasiraÅ¡ytÄ skyrybų sutartį asmenine A. T. nuosavybe buvo pripažinti paveikslai, knygos, ikonos, autografai, asmeniniai tėvų daiktai, trofėjai, atvežti iÅ¡ kino ekspedicijos, filatelijos ir numizmatikos, knygų ir autografų kolekcijos ir speciali mokslinė literatÅ«ra, sprendė, jog Å¡ie daiktai, tame tarpe ir ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz“, pripažintini asmenine atsakovo nuosavybe, pagal pačios ieÅ¡kovės pripažinimÄ .Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, jog atsakovas finansavo ieÅ¡kovės nepilnamečio sÅ«naus mokslÄ dailės mokykloje, ruoÅ¡davo su juo pamokas, lankydavosi tėvų susirinkimuose mokykloje, padėjo pačiai ieÅ¡kovei baigti universitetÄ , įsigyti projektuotojos specialybę, o vėliau ir susirasti darbÄ , kad visus reikalus elektronine bankininkyste tvarkė ieÅ¡kovė, nes atsakovas nemokėjo ir nemėgo dirbti kompiuteriu, be to nemokėjo lietuvių kalbos, sprendė, jog tokie liudytojų parodymai patvirtina, kad tarp Å¡alių buvo susiklostę faktiniai sugyventinių santykiai, tačiau negalima konstatuoti, jog Å¡alių turėta ir įgyta nuosavybė tapo daline nuosavybe nuo Å¡ių asmeninių santykių pradžios, ar buvo sukurta arba pagerinta kaip jungtinės veiklos rezultatas.

Teismas nurodė, jog net Å¡alims gyvenant santuokoje, ne visas Å¡alių sugyventas, o juo labiau iki santuokos turėtas turtas, pripažįstamas jungtine santuokine nuosavybe. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalį pripažįstamas turtas: abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, iÅ¡skyrus pajamas, gaunamas iÅ¡ intelektinės veiklos; lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, iÅ¡skyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtÄ , jeigu to turto įgijimo metu buvo aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta sutuoktinio valia įgyti turtÄ asmeninėn nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, Å¡alims gyvenant santuokoje, pagal galiojantį įstatymÄ asmeninis vieno sutuoktinio turtas gali bÅ«ti pripažįstamas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe dalijant tokį turtÄ , jeigu (CK 3.90 straipsnio) nustatoma, kad santuokos metu Å¡is turtas buvo iÅ¡ esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) arba jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtÄ savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Nors ieÅ¡kovė teigia, jog dalis pinigų, gautų už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“ turi atitekti jai, nes ji daug prisidėjo prie jo sutvarkymo (atrestauravimo) bei iÅ¡vieÅ¡inimo, tokiu bÅ«du pakeliant jo vertę, kad dalis gautos pinigų sumos buvo panaudota bendram Å«kiui, tačiau byloje esantys dokumentai patvirtina, kad bÅ«tent pirkėjas rÅ«pinosi Å¡io turto žinomumu ir vieÅ¡inimu bei pardavimu už kuo aukÅ¡tesnę kainÄ , o ne ieÅ¡kovė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę gali sukurti ir ketinantys susituokti asmenys, kurie iki santuokos kartu negyvena bei netvarko bendro Å«kio, tačiau susitaria įsigyti bÅ«simam bendram gyvenimui reikalingÄ turtÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).

Toks bÅ«simų sutuoktinių susitarimas ir jo įgyvendinimas kasacinio teismo praktikoje vertinamas kaip jungtinė veikla, kurios tikslas – bendrosios dalinės nuosavybės įgijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2012). IeÅ¡kovei ir atsakovui pradėjus gyventi kartu, jungtinės veiklos susitarimus ir jų galiojimo sÄ lygas reglamentavo 1964 m. CK 472–476 straipsniai. IÅ¡ esmės toks pat reglamentavimas, iÅ¡skyrus raÅ¡ytinės sandorio formos nesilaikymo padarinius, įtvirtintas ir 2000 m.

CK. Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis); visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis, 1964 m. 473 straipsnio 1 dalis); pasiekti tikslui, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 1964 m.

CK 474 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnaÅ¡ai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 6.971 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis). Pagal 1964 m. CK įtvirtintÄ reglamentavimÄ , susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti galėjo bÅ«ti nustatinėjamas ir įrodinėjamas raÅ¡ytiniais įrodymais, o susitarimo raÅ¡ytinio teksto nebuvimas nedarė Å¡io sandorio negaliojančio (1964 m.

CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Pirmosios instancijos teismas susipažinęs su byloje pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais, iÅ¡klausęs liudytojų parodymus, sprendė, kad ieÅ¡kovę ir atsakovÄ siejo draugiÅ¡ki ir, tikėtina, sugyventinių santykiai, tačiau neįrodyta, kad Å¡alys siekė sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę ar jiems priklausančiÄ asmeninę nuosavybę paversti bendra daline nuosavybe, iÅ¡skyrus lėšas bendroje sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytoje tuometiniame AB DnB NORD banke.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, jog pinigai, pervesti į A.

T. sÄ skaitÄ už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“, priklausiusį jam asmeninės nuosavybės teise dar iki Å¡alių pažinties, yra jų dalinė nuosavybė, kadangi Å¡i suma pervesta už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį daiktÄ , į jo asmeninę sÄ skaitÄ . Nors Å¡alys turėjo ir bendrÄ sÄ skaitÄ AB DnB NORD banke, tačiau atsakovas pinigus už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“ nurodė pervesti ne į Å¡iÄ sÄ skaitÄ , bet į jo vardu atidarytÄ sÄ skaitÄ , kas iÅ¡ dalies įrodo, jog jis taip pat manė, kad pinigai, gauti už jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtÄ , priklauso jam asmeninės nuosavybės teise.

Nors ieÅ¡kovė nurodo, jog palÅ«kanos, gaunamos už A. T. asmeninėje sÄ skaitoje laikytus pinigus, buvo naudojamos bendriems jų poreikiams tenkinti, tačiau toks palÅ«kanų naudojimas nedaro ir nekeičia pagrindinės sumos nuosavybės formos. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieÅ¡kovė neįrodė, jog savo atlyginimÄ atiduodavo A. T., neįrodė jog turėjo galimybę iÅ¡laikyti atsakovÄ , nes turėjo iÅ¡laikyti ir savo nepilnametį sÅ«nų E., o jos darbo pajamos buvo nedidės.Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog ieÅ¡kovė dar 2011 m. birželio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismÄ , praÅ¡ydama patvirtinti 2011 m. kovo 14 d. mirusio A.

T. 2007 m. birželio 20 d. asmeninį testamentÄ , kuriame buvo nurodyta, kad A. T. neveiksnumo atveju, nepriklausomai nuo jo priežasties, visos nuosavybės teisės į ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“ pereina A. B.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi pareiÅ¡kimo netenkino, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi atmetė ieÅ¡kovės skundÄ ir paliko galioti pirmosios instancijos nutartį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens prieÅ¡ieÅ¡kinio pagrįstumo, pažymėjo, jog trečiasis asmuo V.

K. yra atsakovo įpėdinė pagal įstatymÄ ir po savo tėvo mirties priėmė palikimÄ pagal turto apyraÅ¡Ä . Dėl kito, į apyraÅ¡Ä neįtraukto turto, kuris, pasak trečiojo asmens, priklausė mirusiajam ir kurio buvimo vieta nėra žinoma, o ieÅ¡kovės teigimu, atsakovo buvo padovanotas stačiatikių bažnyčiai arba perduotas pirkėjui kartu su ikonų rinkiniu „Soloveckij ikonostaz“, ir dėl kurio ieÅ¡kovė pretenzijų nereiÅ¡kė, prieÅ¡ieÅ¡kinys Å¡iuos daiktus pripažinti asmenine A.

T. nuosavybe ieÅ¡kovei reiÅ¡kiamas be pagrindo. Ikona apaÅ¡talo Pavelo atvaizdas yra įtrauktas į antstolio sudarytÄ turto apyraÅ¡Ä , kaip asmeninė mirusio atsakovo nuosavybė, ieÅ¡kovė Å¡io paveikslo nuosavybės teisės neginčija, todėl prieÅ¡ieÅ¡kinys ieÅ¡kovės atžvilgiu dėl turto apyraÅ¡e nurodytų daiktų pripažinimo asmenine atsakovo nuosavybe tenkinamas, o likusi prieÅ¡ieÅ¡kinio dalis ieÅ¡kovės atžvilgiu atmetama. Pirmosios instancijos teismas prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl reikalavimo teisės pagal kreditoriaus A.

T. sutartį su paskolos gavėju R. V., pagal kuriÄ atsakovas paskolino R. V. 8320 Eur, pripažinimo trečiajam asmeniui atmetė, nes trečiasis asmuo į bylÄ pateikė tik Å¡ios sutarties kopijos kopijÄ , o liudytoju apklaustas R. V. teigė dalį pinigų gražinęs bei už dalį paskolintų pinigų atidirbęs fotografuodamas įvairius objektus pagal A. T. užsakymus. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai              Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė A.

B. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti. Apeliantė taip pat praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi teisme reikalinga pateikti papildomus paaiÅ¡kinimus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas priteisdamas indėlio lėšas, dėl kurių ieÅ¡kinio ieÅ¡kovė nereiÅ¡kė, išėjo už ieÅ¡kinio ribų. Be to, pirmosios instancijos teismas neiÅ¡sprendė paties ieÅ¡kinio, t.y. nepasisakė dėl nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, Å«kio tvarkymo kartu, bendro turto kÅ«rimo abiejų naudotomis iÅ¡ bendro Å«kio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu pripažinimo susitarimu dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas susiaurino bendros dalinės nuosavybės sukÅ«rimo Å¡altinius, remdamasis iÅ¡imtinai daiktinės teisės normomis ir neatsižvelgdamas į prievolinius (jungtinės veiklos) santykius ir taip nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiÅ¡kose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009; 2012 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2012; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014,; 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir netinkamai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius santykius bei nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiÅ¡kose bylose.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieÅ¡kovė ieÅ¡kinį dėl dviejų nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, Å«kio tvarkymo kartu, bendro turto kÅ«rimo abiejų naudotomis iÅ¡ bendro Å«kio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu pripažinimo susitarimu dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę, pagrindė paaiÅ¡kinimais, leistinais raÅ¡ytiniais įrodymais, 6 fotonuotraukomis, kuriose pavaizduotas Å¡eimos gyvenimas, liudytojų parodymais.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog apeliantė, gyvendama kartu su A.

T., visus savo uždirbtus pinigus atiduodavo atsakovui, o jis gautas lėšas skirstydavo savo iniciatyva pagal Å¡eimos poreikius. Å ioms aplinkybėms patvirtinti buvo pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai (2010 m. sÄ skaitos Nr. 37825019, Nr. 37293147 už TELE2 telefono ryšį; 2006 m. sausio 18 d. 3 tiesioginio debeto sutartys Nr. 425220, Nr. 425232, Nr. 425240 su Hansa banku; 2006 m. sausio 18 d. periodinio mokėjimo sutartis su Hansa banku Nr. 437096; DnB Nord banko 2009 m. liepos 27 d. mokėjimo nurodymas 965710; 2009 m. lapkričio 27 d.

Reguliarių kredito pavedimų sutartys Nr. PSN 418663 ir PSN 418656; valiutos keitimo nuo 2008-01-01 iki 2009-04-19 iÅ¡ mÅ«sų bendros sÄ skaitos, esančios DnB Nord banke, sutartys Nr. FX483717, Nr. FX472454, Nr. FX431794, Nr. FX647554 ir pan.).Tai, kad ieÅ¡kovė ir atsakovas gyveno kartu ir vedė bendrÄ Å«kį, patvirtina aplinkybė, jog sÄ skaitas už abu butus apmokėdavo arba atsakovas, arba ieÅ¡kovė. Tai patvirtina buto, esančio duomenys neskelbtini), atsiskaitymo knygelės Nr. 3636485 įraÅ¡ai, AB Swedbank banke atsakovui priklausančių sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai ir pan.

Apeliantės teigimu, tokie byloje esantys įrodymai, kaip kad bendro gyvenimo metu buto langų pakeitimas, kÄ patvirtina UAB „Rimvydas ir ko“ 2008 m. gruodžio 11 d. PVM sÄ skaita faktÅ«ra, serija RB Nr. 001340, iÅ¡raÅ¡yta ieÅ¡kovės vardu bei 2008 m. lapkričio 26 d. rangos sutartis Nr. 8P859VL5G; 2010 m. liepos 16 d. PVM sÄ skaita faktÅ«ra Nr. STUD 2010022451 bei sÄ skaita prekių grÄ Å¾inimui, kuriose yra nurodyta ieÅ¡kovė, o gavėjos adresas (duomenys neskelbtini) (atsakovo gyvenamoji vieta); 2008 m. lapkričio 12 d.

KarÅ¡to vandens skaitiklio patikrinimo aktas; 2010 m. sausio 11 d. telefoninio ryÅ¡io paslaugų teikimo sutartis Nr. 1.25/11500, sudaryta A. T. vardu; buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2007 m. rugsėjo 25 d. Å¡alto vandens pirkimo pardavimo ir nuotekų Å¡alinimo bei valymo sutartis; 2006 m. gruodžio 11 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Å¡ilumos pirkimo pardavimo sutartis Nr. 3636485; buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1997 m. balandžio 29 d. telekomunikacinių paslaugų sutartis; namų knyga ir pan., patvirtina, jog Å¡alys gyveno bendrÄ gyvenimÄ , kaip sutuoktiniai, Å¡eima. 2007 m. birželio 20 d.

A. T. sudarė asmeninį testamentÄ , kuriuo ikonų rinkinys "Soloveckij ikonostaz" buvo paliktas ieÅ¡kovei asmeninės nuosavybės teise.2007 metais atsakovÄ iÅ¡tikus insultui, ieÅ¡kovė slaugė jį, iÅ¡laikė iÅ¡ bendrų lėšų, esančių banko Snoro sÄ skaitose, kÄ Ä¯rodo pateikti iÅ¡laidų orderiai (nuo 2009-05-12 iki 2011-02-23), kiekvienÄ mėnesį mokėjo sÄ skaitas už abu butus, pirko vaistus, reikalingus atsakovo reabilitacijai, maisto produktus. Po atsakovo mirties ieÅ¡kovė rÅ«pinosi visais klausimais, susijusiais su laidotuvėmis, taip pat padengė visas laidojimo iÅ¡laidas.

Apeliantė netgi paėmė socialinę paÅ¡alpÄ (2011-03-15 elektroninis čekis Nr. 767331980, iÅ¡raÅ¡ytas ieÅ¡kovės vardu 1040,00 Lt sumai ir 2011-03-15 nurodymas iÅ¡mokėti grynuosius pinigus), toliau tvarkė savo ir atsakovo buto reikalus, apmokėjo sÄ skaitas ir pan.Tai, kad ieÅ¡kovė ir atsakovas gyveno bendrÄ gyvenimÄ siekiant sukurti Å¡eimÄ ir bendrÄ turtÄ , teisme patvirtino visi apklausti liudytojai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieÅ¡kovas ir atsakovas galimai buvo sugyventiniai, t.y. teismas konstatavo aplinkybę dėl kurios ieÅ¡kovė nesikreipė.

Bylos nagrinėjimo metu ieÅ¡kovė įrodinėjo, kad kartu su atsakovu siekė sukurti Å¡eimÄ ir gyventi drauge, įgyjant ir naudojant turtÄ bendrai. Ir nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieÅ¡kovės pateiktus paaiÅ¡kinimus, dokumentus, kitus raÅ¡ytinius įrodymus, liudytojų paaiÅ¡kinimus, sutiko su jų turiniu ir laikė, kad jie patvirtina gyvenimÄ kartu, tačiau nepagrįstai atsisakė pripažinti nesusituokusių asmenų gyvenimÄ drauge, Å«kio tvarkymÄ kartu, bendro turto kÅ«rimÄ abiejų naudotomis iÅ¡ bendro Å«kio gautomis ir asmeninėmis lėšomis bei bendru darbu pripažinimo susitarimu dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę.

Byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų ieÅ¡kovės iÅ¡dėstytas aplinkybes. IeÅ¡kovės ir atsakovo faktinė santuoka turėtų bÅ«ti vertinama kaip teisinis santykis, kildinamas iÅ¡ jungtinės veiklos sutarties, reguliuojamos 1964 m. Civilinio Kodekso 472-474 str. įtvirtintų normų, kurios pagrindu siekta sukurti Å¡eimÄ ir bendrÄ turtÄ , esantį nesusituokusių asmenų bendra daline nuosavybe. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui.

Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneÅ¡a įnaÅ¡us pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnaÅ¡ams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Dalyvių įnaÅ¡ai pinigais gali bÅ«ti jų asmeninės santaupos ar bet kokios kitokios pajamos, pvz., dovanoti pinigai ir pan. Pažymėtina, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas plačiÄ ja prasme, o ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant daiktÄ , kaip nuosavybės objektÄ .

Kai jungtinę veiklÄ vystantys asmenys veda bendrÄ Å«kį, dalyvavimas siekiant bendro Å«kinio tikslo- sukurti Å¡eimÄ ir bendrÄ dalinę nuosavybę yra ir darbas bendrame Å«kyje-Å¡eimoje.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, Å«kio tvarkymas kartu, bendro turto kÅ«rimas abiejų naudotomis iÅ¡ bendro Å«kio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali bÅ«ti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimÄ dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę (1964 m.

CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnaÅ¡ai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnaÅ¡u, atsižvelgiant į bendro Å«kio tvarkymÄ , kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio 1 dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008).Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl jungtinės veiklos sutarties nuostatų taikymo, tačiau akcentavo galimybę santuokoje esantiems asmenims turėti asmeninę nuosavybę, nors ieÅ¡kinyje tokių reikalavimų ieÅ¡kovė nekelia.

Be to, ieÅ¡kovė neginčijo A. T. priklausiusio turto nuosavybės formos ir ieÅ¡kiniu prašė pripažinti bendra daline nuosavybe ne visus daiktus, bet tik tris daiktus t.y. du nekilnojamus daiktus ir indėlį bankrutavusiame Snoro banke. Nors ieÅ¡kovė ir atsakovas nesudarė santuokos, tačiau ieÅ¡kovės pateikti įrodymai patvirtina apie Å¡alių tarpusavio santykius, artimus Å¡eiminiams santykiams, t.y. gyvenimÄ kartu 14 metų, rÅ«pinimÄ si bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata ir ieÅ¡kovės sÅ«naus auklėjimu bei iÅ¡laikymu, turto įsigijimÄ ir kita.

Toks Å¡alių tarpusavio santykių pobÅ«dis reikÅ¡mingas Å¡alių turtiniams santykiams tiek įgyjant, tiek ir atidalijant bendrÄ turtÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006).Jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieÅ¡kovė ir atsakovas įgijo butÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (registruotas A. T. vardu), butÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (registruotas A. B. vardu), bei 345 280 Lt lėšų, esančių AB Snoras banke, sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) A.

T. vardu. Atsakovas A. T. asmeninės nuosavybės teise turėjo kilnojamÄ jį daiktÄ ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz". 2007 m. birželio 20 d. A. T. savo ranka surašė testamentÄ , kuriuo iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ , kad esant neveiksnumo aplinkybei (mirus) Å¡is kilnojamasis daiktas nuosavybės teisė pereis ieÅ¡kovei. 2007 m. birželio 21 d. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, pagal kuriÄ buvo parduotas ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz". Dalis gautų pinigų buvo panaudoti bendro Å«kio vedimui, o kita dalis buvo laikoma AB Snoro banke kaip indėlis, už kurį buvo gaunamos palÅ«kanos.

Å ias aplinkybes patvirtina duomenys iÅ¡ baudžiamosios bylos Nr. 10-2-00344-09, kurios metu buvo tiriamos 2007 m. birželio 21 d. sudarytos pirkimo pardavimo sutarties, pagal kuriÄ buvo parduota kultÅ«ros vertybė „Soloveckij ikonostaz", aplinkybės. Baudžiamojoje byloje apklaustas liudytoju K. G. C. parodė, kad dar nuo 2000 metų ieÅ¡kovė dalyvavo parduodant Å¡iÄ kultÅ«ros vertybę. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netenkino ieÅ¡kovės praÅ¡ymo patvirtinti A.

T. 2007 m. birželio 20 d. sudarytÄ asmeninį testamentÄ , kuriame buvo nurodyta, kad A. T. neveiksnumo atveju, nepriklausomai nuo jo priežasties, visos nuosavybės teisės į ikonų rinkinį pereina A. B., nes asmeniniame testamente minimas kilnojamas daiktas jau buvo parduotas, tačiau A. T. suraÅ¡yto dokumento autentiÅ¡kumas nebuvo užginčytas ir jame iÅ¡reikÅ¡ta valia yra nepaneigta.              Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo, pareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kus reikalavimus, V.

K. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o bylÄ nagrinėti raÅ¡ytinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė ieÅ¡kinio sumÄ â€“ 500 000 Lt, tačiau nepateikė jokių paskaičiavimų ir argumentų nurodytos ieÅ¡kinio sumos pagrindimui. Be to, iÅ¡ apeliacinio skundo turinio neaiÅ¡ku, kodėl apeliantė nurodo vienÄ ieÅ¡kinio sumÄ , o praÅ¡o priteisti visiÅ¡kai kitÄ . Apeliacinis skundas negali bÅ«ti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali bÅ«ti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos priimdamas sprendimÄ turėjo jį priėmęs teismas (CPK. 304 str. 2 d.).

Rungimosi principas lemia tai, kad teismo sprendimas, priimtas neatsižvelgiant į aplinkybę, kurios Å¡alys teismui nenurodė, negali bÅ«ti pripažintas nepagrįstu. Apeliantė tik apeliaciniame skundė nurodė naujÄ aplinkybę, t.y. dvigubai sumažino ieÅ¡kinio sumÄ nuo 1 087 437,45 iki 500 000 Lt. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikÅ¡ti nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme. Apeliantė nurodo argumentus tik dėl ieÅ¡kinio 2-4 reikalavimų (apeliaciniame skunde tai atitinka 1-3 reikalavimus), tačiau nenurodė atidalintino turto vertės, kaip buvo nurodyta ieÅ¡kinyje (1 087 437,45 Lt).

IeÅ¡kovė taip pat nepagrįstai nurodė, kad savo ieÅ¡kiniu prašė pripažinti bendra daline nuosavybe tik tris daiktus, t.y. du nekilnojamus daiktus ir indėlį bankrutavusiame Snoro banke, nes pirminiu ieÅ¡kiniu ji nurodė atidalintino turto vertę – 1 087 437,45 Lt. Tokiu bÅ«du apeliacinio skundo pagrindas, kuriuo ji nurodė, kad praÅ¡o priteisti indėlį bankrutavusiame Snoro banke - 345 280 Lt, neatitinka apeliacinio skundo dalyko, kuriame praÅ¡oma ieÅ¡kinį patenkinti, t.y. reiÅ¡kia patenkinti jos reikalavimÄ dėl piniginių lėšų, buvusių atsakovo asmeninėje sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB Snoras banke priteisimo.

Apeliantė nepagrįstai praÅ¡o pripažinti, kad jos ir atsakovo dalys bendrojoje nuosavybėje, perduotoje bendrai naudotis pagal jungtinės veiklos sutartį ir sukurtoje kaip bendros jungtinės veiklos pasekmė, yra lygios. Nors ieÅ¡kiniu praÅ¡oma paskirti ieÅ¡kovei pinigines lėšas, esančias sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB Snoras ir nurodoma, kad atidalintino turto vertė – 1 087 437,45 Lt (iÅ¡ Å¡ios sumos atėmus buto vertę, kuriÄ nurodė pati ieÅ¡kovė – 56 000 Lt, ieÅ¡kovės praÅ¡omų pinigų sÄ skaitoje dydis sudaro 1 031 437,45 Lt), tačiau, kaip matyti iÅ¡ bankų gautų atsakovo sÄ skaitų iÅ¡klotinių, iÅ¡ viso atsakovo asmeninėse sÄ skaitose buvo 345 362 Lt, 2,47 USD ir 3'345,03 Eur.

Nurodyti dalintinÄ (bendrÄ ) turtÄ , jo kiekį, vertę, įrodyti Å¡io turto atsiradimÄ , kaip jungtinės veiklos rezultatÄ ir suformuluoti reikalavimÄ jį padalyti, yra ieÅ¡kovės/apeliantės pareiga. Apeliantė nei pateiktame ieÅ¡kinyje, nei duotuose paaiÅ¡kinimuose teisme bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nepaaiÅ¡kino ir leistinomis priemonėmis neįrodė, kodėl ji praÅ¡o priteisti jai bÅ«tent nurodytÄ pinigų sumÄ , nepateikė jokių paskaičiavimų, pagrindžiančių Å¡ių piniginių lėšų priteisimÄ .Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, iÅ¡siskyręs su sutuoktine A.

T. ir pardavęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgyto santuokoje, jam priklausiusiÄ dalį už 128 000 Lt, nusipirko savo asmeninėn nuosavybėn butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), todėl minėtas butas negali bÅ«ti pripažintas dalinės Å¡alių nuosavybės objektu, nes jis buvo įgytas asmenine atsakovo nuosavybe už atsakovo asmenines lėšas ir, kaip nurodė pati ieÅ¡kovė, butas buvo įgytas iki to laiko, kai atsakovas pakvietė ieÅ¡kovę gyventi kartu.Atsakovas ne kartÄ minėjo, jog jis palaikė draugiÅ¡kus santykius su jauna moterimi, gyvenančia tame pačiame name, kitoje laiptinėje, kuri ateidavo pas jį ir padėdavo jam tenkinti asmeninius buitinius poreikius, tačiau niekada neminėjo, kad jis gyveno kartu su ieÅ¡kove.

IeÅ¡kovės ir atsakovo santykiai nebuvo pastovÅ«s, nes jie dažnai pykosi, vėliau taikėsi, bet visÄ laikÄ gyveno skirtinguose butuose. Faktinę aplinkybę, kad ieÅ¡kovė ir atsakovas gyveno skirtinguose butuose patvirtino ir ieÅ¡kovės pakviesti bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu apklausti liudytojai.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad į bylÄ pateiktos atsakovo vardu sudarytos ir pasiraÅ¡ytos sutartys neįrodo Å¡alių siekio sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę į butus ir kitÄ turtÄ , nes Å¡ie dokumentai sudaryti atsakovo vardu ir tai labiau įrodo atsakovo siekį savo asmeninę nuosavybę tvarkyti pačiam, nei veikiant kartu su ieÅ¡kove.

O ieÅ¡kovės pateikti dokumentai, sudaryti jos vardu, kuriuose ji savo adresÄ yra nurodžiusi jai nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), taip pat patvirtina, jog apeliantė visus buitinius klausimus tvarkė asmeniÅ¡kai ir kad Å¡alys gyveno atskirai kiekviena savo bute. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovo sudarytas asmeninis testamentas įrodo, kad A. T. norėjo, jog ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz" priklausytų ieÅ¡kovei. Pažymėtina, kad jau kitÄ dienÄ po minimo pareiÅ¡kimo suraÅ¡ymo dienos Å¡is turtas buvo parduotas, o palikimo atsiradimo metu (palikėjo mirties momentu) ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz" nebuvo A.

T. turtas, tad ir neįėjo į paveldimo turto sudėtį (CK 5.3 str.). Be to, nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki A. T. mirties praėjo nemažas laiko tarpas, per kurį jis turėjo galimybę suraÅ¡yti kitÄ testamentÄ , kuriuo už parduotÄ kilnojamÄ jį turtÄ gauti pinigai bÅ«tų palikti testamentinei įpėdinei A. B., tačiau tokio turinio dokumentas suraÅ¡ytas nebuvo.Atsakovas iÅ¡ savo asmeninių piniginių lėšų įgijo ir valdė registruotÄ nekilnojamÄ jį turtÄ asmeninės nuosavybės teise, t.y. dviejų kambarių butÄ adresu (duomenys neskelbtini).

Nuo pat ieÅ¡kovės ir atsakovo santykių pradžios iki atsakovo mirties atsakovas valdė asmeninės nuosavybės teise tiek nekilnojamÄ jį, tiek kilnojamÄ jį turtÄ , kuris visÄ laikÄ buvo atskirtas nuo ieÅ¡kovės turto ir ieÅ¡kovė, esant atsakovui gyvam, niekada nepretendavo į atsakovo valdomÄ turtÄ . Atsakovas nors ir padėjo ieÅ¡kovei nusipirkti dviejų kambarių butÄ adresu (duomenys neskelbtini), nuolatos padėdavo jai materialiai, tačiau nepretendavo į ieÅ¡kovės nekilnojamÄ jį bei kilnojamÄ jį turtÄ , esantį jos bute.

Atsakovo bute buitinės technikos, kompiuterio ir kitų daiktų įsigijimÄ finansavo atsakovas iÅ¡ savo asmeninių piniginių lėšų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek atsakovo, tiek ieÅ¡kovės turtas buvo atskirtas ir valdomas kiekvieno savo dalimi atskirai asmeninės nuosavybės teise. Apklausti teismo posėdžio bylos nagrinėjimo metu liudytojai negalėjo pateikti jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieÅ¡kovė ir atsakovas buvo susitarę dėl jungtinės veiklos ir, kad buvo bendrai įgytas koks nors turtas.

IÅ¡ liudytojų parodymų matyti, kad atsakovas visÄ laikÄ padėdavo ieÅ¡kovei materialiai, o ieÅ¡kovė padėdavo atsakovui tvarkyti buitinius reikalus bei rÅ«pinosi juo po iÅ¡tikusio atsakovui insulto.Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad dalis pinigų gautų už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz" turi atitekti jai, nes ji daug prisidėjo prie jo sutvarkymo bei iÅ¡vieÅ¡inimo, tokiu bÅ«du pakeliant jo vertę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bÅ«tent ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz" pirkėjas rÅ«pinosi Å¡io meno kÅ«rinio žinomumu ir vieÅ¡inimu bei pardavimu už kuo aukÅ¡tesnę kainÄ , o ne ieÅ¡kovė.

Tai patvirtina, kad atsakovas gavo už parduotÄ daiktÄ tik 1/3 dalį pinigų sumos, o likusios 2/3 dalys atiteko tarpininkams (K. G. C., K. M. ir kitiems), kurie dalyvavo daikto pardavime. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovę ir atsakovÄ siejo draugiÅ¡ki ir, tikėtina, sugyventinių santykiai, tačiau byloje nėra įrodymų jog pinigai, pervesti į A. T. sÄ skaitÄ už ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz", priklausiusį jam asmeninės nuosavybės teise dar iki Å¡alių pažinties, yra jų dalinė nuosavybė, kadangi Å¡i suma pervesta už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį daiktÄ , į jo asmeninę sÄ skaitÄ , nors Å¡alys turėjo ir bendrÄ sÄ skaitÄ AB DnB NORD banke, kas iÅ¡ dalies įrodo jog jis taip pat manė, kad pinigai, gauti už jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtÄ , priklauso jam asmenine nuosavybe.

Nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovo asmeninės piniginės lėšos, esančios nurodytose bankų sÄ skaitose atsakovo vardu, yra ieÅ¡kovės ir atsakovo bendra dalinė nuosavybė, nes ieÅ¡kovė neįrodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų, kad ji piniginėmis lėšomis ar savo darbu prisidėjo prie atsakovo piniginių lėšų sÄ skaitose atsiradimo ar padidėjimo. PrieÅ¡ingai, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieÅ¡kovė su atsakovo sutikimu prisidėjo tik prie atsakovo asmeninių piniginių lėšų iÅ¡laidavimo.IÅ¡ gautų atsakovo banko sÄ skaitų iÅ¡klotinių matyti, kad iÅ¡ viso atsakovo bankų sÄ skaitose 2011 m. kovo 14 dienai buvo 345 362 Lt, 2,47 USD ir 3 345,03 Eur ir palÅ«kanos nuo nurodytų piniginių lėšų.

Nors apeliantė ir praÅ¡o teismo pripažinti, kad dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, tačiau praÅ¡o priteisti jai pinigų sumÄ , kuri daugiau kaip tris kartus virÅ¡ija bendrai sudėjus pinigines lėšas, esančias visose bankų sÄ skaitose atsakovo vardu. Akivaizdu, kad toks ieÅ¡kovės atidalintino turto vertės nustatymas ir ieÅ¡kinio reikalavimas dalyje dėl piniginių lėšų priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, yra nurodžiusi, kad Å¡iuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir Å¡eimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t.y. santuokÄ sudariusių asmenų, turtinius santykius.

Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t.y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių Å¡eimos teisės normos nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarkÄ , nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, Å«kio tvarkymas kartu, bendro turto kÅ«rimas asmeninėmis lėšomis ir bendrų jų pačių darbų teismui gali bÅ«ti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimÄ dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3553/2010 ir kt.).

Å ie iÅ¡aiÅ¡kinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtÄ Ä¯gijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklÄ . Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos, siekiant sukurti bendrÄ jÄ nuosavybę, buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 CK nuostatos.

Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytÄ teismų praktikÄ tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrÄ turtÄ bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (bendram Å«kiui ar verslui, vaikų auginimui ir pan.). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, bÅ«tina nustatyti, į kÄ buvo nukreipta sutarties Å¡alių valia, t.y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metų įgyto turto, ar tik dėl dalies įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta.

Pažymėtina, kad netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis Å¡eimos turto teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrÄ turtÄ asmeninės nuosavybės teise. Juolab tokia teise turtÄ Ä¯gyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. AiÅ¡kinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrÄ ja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principÄ , nes taip bÅ«tų paneigta Å¡alių laisvÄ valiÄ susitarti dėl savo bÅ«simų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę.

Tai reiÅ¡kia, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginÄÄ dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės - asmeninė vieno iÅ¡ sugyventinių ar bendroji dalinė - reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtÄ bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Taigi byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi bÅ«ti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukÅ«rimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimÄ .

Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiÅ¡kinimÄ patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-3-482/2010 ir kt.).Vien tik apeliantės ir atsakovo draugiÅ¡ki sugyventinių santykiai neleidžia daryti iÅ¡vados, jog tarp Å¡alių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos, įgyjant tiek ieÅ¡kovės, tiek atsakovo nekilnojamÄ jį, kilnojamÄ jį turtÄ bei piniginės lėšas, esančias atsakovo bei ieÅ¡kovės bankų sÄ skaitose.

Aplinkybė, kad Å¡alis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiÅ¡kia, kad visas Å¡ios sutarties galiojimo metu bet kurio iÅ¡ jos dalyvių įgytas turtas ex-ante (iÅ¡ anksto) bus laikomas jų bendrÄ ja daline nuosavybe ir kad Å¡alys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtÄ Ä¯gyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-410/2011).

Dėl Å¡ios priežasties ginčo atveju yra bÅ«tina nustatinėti sutarties Å¡alių valiÄ , t.y. ar buvo susitarta, kad piniginės lėšos, esančios A. T. vardu bankų sÄ skaitose, yra Å¡alių jungtinės veikos rezultatas ir Å¡ios piniginės lėšos turi bendros dalinės nuosavybės teisės statusÄ , ar nebuvo dėl to susitarta. Tuo tarpu visos aukščiau nurodytos aplinkybės bei lėšų, esančių atsakovo bankų sÄ skaitose atsiradimas, naudojimas akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas niekada nebuvo iÅ¡reiÅ¡kęs valios priklausančias jam asmenines lėšas esančias bankų sÄ skaitose laikyti jungtinės veiklos rezultatu ir pripažinti, kad tai yra bendra apeliantės ir atsakovo dalinė nuosavybė.

Asmeninėmis lėšomis, esančiomis bankų sÄ skaitose atsakovas visada disponavo savo nuožiÅ«ra be jokio suderinimo su ieÅ¡kove ir be jos pritarimo ir tik viena sÄ skaita AB DnB Nord banke buvo atidaryta apeliantės ir atsakovo vardu, kurioje jie disponavo piniginėmis lėšomis kartu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004, konstatavo, kad negaliojant partnerystės santykius reglamentuojančioms normoms, asmenų bendro gyvenimo, nesudarius santuokos, faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t.y. vien Å¡is faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytÄ turtÄ .             IV.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkinamas Dėl bylos nagrinėjimo ribų Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal A. B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-242-232/2014, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių Å¡io sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Nors V. K. prieÅ¡ieÅ¡kinys buvo patenkintas iÅ¡ dalies, ji apeliacinio skundo byloje dėl prieÅ¡ieÅ¡kinio dalies atmetimo neteikė, todėl Å¡i ginčo dalis nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.             Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė apeliaciniame skunde praÅ¡o skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos reikÅ¡mingos bylai aplinkybės bei įrodymai, kuriais tos aplinkybės grindžiamos, yra nurodyti Å¡alių procesiniuose dokumentuose, todėl tenkinti apeliantės praÅ¡ymÄ dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, o apeliacinis skundas nagrinėtinas raÅ¡ytinio proceso tvarka. Dėl Å¡alių procesinės padėties Teisė kreiptis į teismÄ yra realizuojama CPK nustatyta ir visiems besikreipiantiems į teismÄ asmenims privaloma tvarka, kuri, be kitų reikalavimų, numato, jog teismui paduodami procesiniai dokumentai turi atitikti formos ir turinio reikalavimus (CPK 111, 113, 114 str. str.).

IeÅ¡kinio turinį sudaro dvi sudedamosios ieÅ¡kinio dalys, vadinamos ieÅ¡kinio elementais – ieÅ¡kinio dalyku ir pagrindu. IeÅ¡kinio dalykas – tai atsakovui pareikÅ¡tas materialusis teisinis reikalavimas, pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieÅ¡kovas grindžia savo reikalavimÄ (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Pagal CPK 41 straipsnio 1 dalį civiliniame procese Å¡alimis – ieÅ¡kovu arba atsakovu – gali bÅ«ti fiziniai ir juridiniai asmenys. A. B. 2012 m. balandžio 17 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieÅ¡kinyje atsakovu nurodė A.

T., kuris mirė 2011 m. kovo 14 d. Kadangi A. T. negalėjo bÅ«ti bylos Å¡alimi, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieÅ¡kovės pateiktÄ ieÅ¡kinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu arba, be pagrindo priėmęs ieÅ¡kinį ir bylÄ pradėjęs nagrinėti iÅ¡ esmės, pasiÅ«lyti ieÅ¡kovei nurodyti tinkamÄ atsakovÄ byloje ir taip paÅ¡alinti su dalyvaujančių byloje asmenų procesiniu statusu susijusius proceso teisės normų pažeidimus (CPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju kai asmuo, kuris turėtų bÅ«ti atsakovas byloje, mirė iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teisme, t.y. nebuvo tapęs bylos Å¡alimi, ieÅ¡kovas savo reikalavimus turėtų pareikÅ¡ti palikimÄ priėmusiems įpėdiniams (CK 5.1, 5.5, 5.63 straipsniai).

Atsižvelgiant į byloje susiklosčiusius materialiuosius teisinius santykius, nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė tinkamu atsakovu ieÅ¡kinyje turėjo nurodyti A. T. turto paveldėtojus, t.y. A. T. dukrÄ V. K.. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio tokio pobÅ«džio trÅ«kumų nenustatė, de facto A. T. byloje laikė atsakovu, o V. K. - trečiuoju asmeniu be savarankiÅ¡kų reikalavimų (t. 1, b. l. 77, 81-82 ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A.

T. laikė tinkamu atsakovu byloje ir nenustatė ieÅ¡kinio trÅ«kumų ar neatsisakė priimti ieÅ¡kinį, tačiau, kita vertus, iÅ¡ esmės teisingas teismo sprendimas negali bÅ«ti naikinamas vien tik dėl formalių pažeidimų (CPK 328 straipsnis). IÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog V. K. bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujama advokatų (kuratoriaus ir advokato pagal pavedimÄ ), teikė atsikirtimus į ieÅ¡kovės pareikÅ¡tus reikalavimus, taip pat kaip trečiasis asmuo su savarankiÅ¡kais reikalavimais pateikė teismui prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriuo siekė įskaityti dalį ieÅ¡kinio reikalavimų (CPK 143 straipsnis).

IeÅ¡kinio reikalavimai pagal savo turinį (dalykÄ ir pagrindÄ ) realiai yra nukreipti A. T. įpėdinei (tik ieÅ¡kinyje V. K. nurodyta ne atsakove, bet pareiÅ¡kimÄ paveldėti pateikusi mirusio A. T. dukra), jais siekiama sumažinti paveldimo turto masę, o V. K. pateikė atsiliepimÄ , neigdama ieÅ¡kinio esmę, pateikė prieÅ¡ieÅ¡kinį, jį nukreipė prieÅ¡ ieÅ¡kovės reikalavimus ir prašė A. T. turtÄ pripažinti jo asmenine nuosavybe bei V. K. paveldimu turtu. Taigi, faktiÅ¡kai V. K. byloje turėjo ir įgyvendino visas Å¡alies (atsakovo) teises, nors teismo nepagrįstai buvo įvardijama trečiuoju asmeniu.

Netinkamai trečiuoju asmeniu, pareiÅ¡kiančiu savarankiÅ¡kus reikalavimus, pareikÅ¡dama prieÅ¡ieÅ¡kinį save įvardijo ir V. K., tačiau Å¡io statuso dalyvaujantis byloje asmuo taip pat turi visas Å¡alies teises ir pareigas (CPK 46 straipsnis). Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija padarytus proceso teisės normų pažeidimus byloje traktuoja formaliais, nekeičiančiais bylos esmės, dėl ko nėra pagrindo naikinti priimtÄ teismo sprendimÄ ir grÄ Å¾inti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo ar bylÄ nutraukti (CPK 327, 328, 329 straipsniai).

Dėl ieÅ¡kinio reikalavimų teisinio kvalifikavimo Kaip ne kartÄ savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, sprendžiant tarp bylos Å¡alių kilusį ginÄÄ , tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindÄ priimti pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ . Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylÄ nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi bÅ«ti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismÄ besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia Å¡alys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieÅ¡kinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013 ir kt.).IeÅ¡kovė vienu iÅ¡ ieÅ¡kinio reikalavimų (pirmuoju) prašė pripažinti faktinę santuokÄ su A.

T. jungtinės veiklos sutartimi siekiant sukurti Å¡eimÄ ir bendrÄ dalinę nuosavybę. Viena vertus, pagal įstatymÄ faktinė santuoka negali sukelti teisinių pagrindų, todėl apskritai toks reikalavimas teisme negali bÅ«ti reiÅ¡kiamas, o jeigu toks pareiÅ¡kiamas – jį teismas turi atsisakyti priimti kaip nenagrinėtinÄ teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Faktinę santuokÄ bÅ«tų galima pripažinti juridiniu faktu tik tuomet, jeigu įstatymų leidėjas tai tiesiogiai numatytų įstatyme, t. y. jeigu įstatymų leidėjas ir faktinei asmenų santuokai suteiktų juridinio fakto, sukeliančio tokios santuokos Å¡alims teises ir pareigas, teisinę reikÅ¡mę.

Tuo tarpu pagal CK 3.7, 3.18 3.23 - 3.28 straipsnius, santuokos teisinius padarinius sukelia tik santuoka, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-332/2006). Kita vertus, savo turiniu ir esme šis ieškovės reikalavimas sutampa su reikalavimu dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės, sukurtos junginės veiklos sutarties pagrindu, pripažinimo, taigi nelaikytinas savarankišku reikalavimu. Nors dalį šio reikalavimo ieškovė formuluoja prašydama nustatyti faktinės santuokos su A.

T. teisinį santykį, tačiau iÅ¡ ieÅ¡kinio turinio ir faktinį pagrindÄ sudarančių aplinkybių akivaizdu, jog ieÅ¡kovė siekia įrodyti jungtinės veiklos sutarties sudarymÄ su A. T. bendrai dalinei nuosavybei sukurti, kurias įrodinėja bendro Å«kio vedimu, gyvenimui kartu ir pan. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, ieÅ¡kovė nepareiÅ¡kė savarankiÅ¡ko reikalavimo pripažinti jos ir A. T. faktinės santuokos juridinį faktÄ , kas pagal įstatymų reikalavimus nėra galima. Todėl pripažintina, jog ieÅ¡kovė pirmuoju ieÅ¡kinio reikalavimu reiÅ¡kia procesinį praÅ¡ymÄ nustatyti įrodomÄ jį faktÄ , jog ji faktiÅ¡kai kaip Å¡eima gyveno su A.

T. ir Å¡is faktas reikalingas patvirtinti materialųjį teisinį faktÄ , jog tarp jos ir A. T. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis bendrajai dalinei nuosavybei sukurti ir tvarkyti. Tuo remiantis konstatuotina, jog nepagrįstas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neiÅ¡sprendė vieno iÅ¡ ieÅ¡kovės pareikÅ¡tų reikalavimų - pripažinti ieÅ¡kovės faktinę santuokÄ su A. T. jungtinės veiklos sutartimi siekiant sukurti Å¡eimÄ ir bendrÄ dalinę nuosavybę. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukÅ«rimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu BylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieÅ¡kovės ir A.

T. faktiniai santykiai tęsėsi nuo 1997 metų iki 2011 m., pagrįstai konstatavo, jog ginčo teisiniam santykiui taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios jungtinę veiklÄ . Kadangi sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis), dėl to Å¡ioje byloje jungtinės veiklos sutarties formai turi bÅ«ti taikomi 1964 m. CK 41-43 straipsnių reikalavimai, taip pat pagrįstai byloje taikytos 1964 m.

CK 472-474 straipsnių nuostatos.CK 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar kelis asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneÅ¡a įnaÅ¡us pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnaÅ¡ai yra lygÅ«s. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį bendrÄ ja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnaÅ¡ai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas.Sprendžiant klausimÄ dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos, teismų praktikoje yra pažymėta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, Å«kio tvarkymas kartu, bendro turto kÅ«rimas abiejų naudotomis iÅ¡ bendro Å«kio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali bÅ«ti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimÄ dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę (1964 m.

CK 472, 474 straipsniai); sutarties dalyvių įnaÅ¡ai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnaÅ¡u, atsižvelgiant į bendro Å«kio tvarkymÄ , kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-482/2010 ir kt.).

Pagal 1964 m. CK 474 straipsnį bendras turtas galėjo bÅ«ti kuriamas bendros jungtinės veiklos dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu, dalyvių įneÅ¡ti pinigai galėjo bÅ«ti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos, taip pat bendros pajamos, gautos iÅ¡ kartu tvarkomo Å«kio. Kai jungtinę veiklÄ plėtojantys asmenys tvarko bendrÄ Å«kį, tai dalyvavimas, siekiant bendro Å«kinio tikslo, gali bÅ«ti darbas bendrame Å«kyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010).

Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, nesant raÅ¡ytinės jungtinės veiklos sutarties, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali bÅ«ti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Å¡alių paaiÅ¡kinimais, netiesioginiais raÅ¡ytiniais įrodymais), tik 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimÄ dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iÅ¡ įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Nepaisant to, teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos raÅ¡ytinės sandorio formos, iÅ¡imtį, jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų Å«kį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklÄ Â patvirtinančios raÅ¡ytinės sutarties, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010).

Tai reiÅ¡kia, jog tokio pobÅ«džio ginčuose pagal 1964 m. CK ir jo taikymo praktikÄ teismuose susitarimÄ jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybės teisę galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-84/2014).Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims (CPK 178 straipsnis).

Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ .

Teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ jų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

Ä®rodymų patikimumÄ patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iÅ¡ keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimÄ , labai svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar nėra prieÅ¡taravimų tarp faktinių duomenų, gautų iÅ¡ tos pačios rÅ«Å¡ies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iÅ¡ skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieÅ¡taringa informacija, teismas turi šį prieÅ¡taravimÄ iÅ¡spręsti, t. y. atsakyti į klausimÄ , kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kuriÄ â€“ atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012).

Kaip minėta ankščiau, pagal 1964 m. CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo bÅ«ti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įneÅ¡ti pinigai galėjo bÅ«ti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iÅ¡ kartu tvarkomo Å«kio. Kai jungtinę veiklÄ plėtojantys asmenys tvarko bendrÄ Å«kį, tai dalyvavimas, siekiant bendro Å«kinio tikslo, gali bÅ«ti darbas bendrame Å«kyje. Taigi bendrajai dalinei kartu gyvenusių ir bendrai Å«kį tvarkiusių asmenų nuosavybei konstatuoti bÅ«tina nustatyti Å¡ių juridinių faktų visumÄ :

1) jungtinės veiklos dalyvių susitarimÄ užsiimti bendra veikla;

2) Å¡ių asmenų susitarimÄ dėl bendros jungtinės veiklos tikslo;

3) sutarties dalyvių įnašų pinigais ar kitokiu turtu faktÄ ir dydį;

4) jungtinės veiklos rezultato sukÅ«rimo ar įgijimo faktÄ . Å iuo metu galiojančio Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir Å¡eimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuokÄ sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių Å¡eimos teisės normos nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarkÄ , nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtÄ bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 123 straipsnis), tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtÄ bendrÄ ja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi bÅ«ti įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, Å«kio tvarkymas kartu, bendro turto kÅ«rimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali bÅ«ti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimÄ dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę.

Sutarties dalyvių įnaÅ¡ai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o, priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnaÅ¡u, atsižvelgiant į bendro Å«kio tvarkymÄ , kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iÅ¡ jų vardu, gali bÅ«ti pripažintas bendrÄ ja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iÅ¡ bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008).

Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi bÅ«ti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukÅ«rimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimÄ . Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiÅ¡kinimÄ patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010 ir kt.).

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar praÅ¡omas pripažinti bendra daline nuosavybe turtas - butas, esantis (duomenys neskelbtini) (registruotas A. T. vardu), butas, esantis (duomenys neskelbtini) (registruotas A. B. vardu), taip pat lėšos, esančios bankų AB SEB banke, AB Snoras banke, AB DnB Nord banke, AB Swedbanke, Deutsche Bank Polska S.A. sÄ skaitose, vertybinių popierių sÄ skaita ir terminuoti indėliai bei indėlių lakÅ¡tai A. T. vardu bei lėšos, esančios banko AB DnB NORD sÄ skaitoje A.

T. ir A. B. vardu, buvo sukurtas kaip vieno asmens nuosavybė, ar kaip bendroji dviejų asmenų (ieÅ¡kovės ir A. T.) nuosavybė. Nagrinėjamoje byloje apeliantė teigia buvus jos ir A. T. jungtinę veiklÄ bei buvus susitarimÄ sukurti bendrÄ jÄ nuosavybę bei bendro Å«kio tvarkymÄ . IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė su A. T. susipažino 1996 metais. 1997 metų kovo 18 d. buvo nutraukta A. T. santuoka su buvusia sutuoktine A. T. (t.1., b.l. 11), o buvę sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje pasirašė sutartį, kuria nustatyta, jog asmeninės nuosavybės teise A.

T. priklausantys daiktai (paveikslai, knygos, ikonos, autografai, asmeniniai tėvų daiktai ir pan.), santuokos nutraukimo byloje nėra dalinami ir pripažįstami asmenine A. T. nuosavybe. 1997 m. vasario 24 d. A. T. pardavė jam nuosavybės teise priklausiusiÄ dalį dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1997 m. kovo 19 d. įsigijo naujÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini) Lt (t.1, b.l. 12, 38). Apeliantės teigimu, nuo 1997 metų ji gyveno dviejuose butuose, t.y. kartais pas A. T., kartais savo bute su nepilnamečiu sÅ«numi, o 2001 metais, padedant A.

T., įsigijo butÄ , esantį Å¡alia A. T. buto ((duomenys neskelbtini)) (t. 1., b.l. 13-14, 76). 2003 m. spalio 24 d. apeliantė kartu su A. T. atidarė bendrÄ sÄ skaitÄ AB DnB NORD banke (t.1., b.l. 16-17). 2007 m. birželio 20 d. A. T. surašė pareiÅ¡kimÄ , kuriame nurodė, jog, jam tapus neveiksniu, visos ikonų rinkinio „Soloveckij ikonostaz“ ikonos perduodamos apeliantei nuosavybės teise (t. 1., b.l. 18-19). 2007 m. birželio 21 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurÄ minėtos ikonos buvo parduotos (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-13597-101/2011, b.l. 62-65), o pinigai pervesti į asmeninę A.

T. banko sÄ skaitÄ . Apeliantės teigimu, dalis gautų pinigų buvo panaudoti bendram gyvenimui, apmokant bendras iÅ¡laidas, sÄ skaitas. Be to, A. T. viso bendravimo metu padėjo apeliantei duodamas pinigų. 2011 m. sausio 11 d. A. T. banke AB bankas Snoras įsigijo 100 000 Lt dydžio indėlio sertifikatÄ (t.1., b.l. 39). 2011 m. kovo 14 d. A. T. mirė (t. 1., b.l.

11) ir, apeliantės teigimu, ji rÅ«pinosi A. T. laidotuvėms bei patyrė 3251 Lt laidojimo iÅ¡laidų (t. 1., b.l. 40). 2011 m. liepos 11 d. apeliantė kreipėsi su pareiÅ¡kimu į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismÄ dėl asmeninio testamento patvirtinimo, kuriuo prašė patvirtinti 2007 m. birželio 20 d. A. T. asmeninį testamentÄ , kuriuo apeliantei perduota nuosavybės teisė į kilnojamÄ jį daiktÄ â€žSoloveckij ikonostaz“ (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-13597-101/2011), tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. sausio 17 d. nutartimi apeliantės praÅ¡ymo netenkino (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-13597-101/2011 b.l. 78-80), o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi paliko nepakeistÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-13597-101/2011, b.l. 144-149).Taigi, bylos aplinkybės patvirtina, kÄ pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, jog apeliantė su A.

T. susipažino 1996 metais ir tik nuo 1997 metų pradėjo artimiau bendrauti. Po 1997 m. kovo 18 d. A. T. ir A. T. santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise A. T. priklausę daiktai buvusių sutuoktinių susitarimu pripažinti asmenine A. T. nuosavybe. 1997 m. vasario 24 d. A. T. pardavęs jam nuosavybės teise priklaususį dalį dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1997 m. kovo 19 d. (t. y. kitÄ dienÄ po santuokos nutraukimo) įsigijo naujÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini).

Å ie faktai patvirtina, jog A. T. ginčo butÄ Ä¯sigijo iÅ¡ asmeninių lėšų. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ji bÅ«tų prisidėjusi savo lėšomis prie minėto buto įsigijimo, lėšomis ar savo darbu - prie buto pagerinimo ar kad savo gautas pajamas bÅ«tų investavusi į šį butÄ . IÅ¡ esmės ieÅ¡kovė Å¡ių aplinkybių ir neįrodinėjo bei pripažino butÄ (duomenys neskelbtini) buvus asmenine A. T. nuosavybe iki jos bendro gyvenimo su juo pradžios, ieÅ¡kovė tik įrodinėja, jog šį asmeninį turtÄ (butÄ ) A.

T. įnešė kaip įnaÅ¡Ä bendroje jungtinėje veikloje, siekiant sukurti bendrÄ jÄ dalinę dalyvių nuosavybę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantės reikalavimas pripažinti bendra daline nuosavybe butÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (registruotÄ A. T. vardu), yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog apeliantės pateiktos PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros, patvirtinančios buities daiktų įsigijimÄ , sudarytų paslaugų teikimo sutartys (karÅ¡to vandens skaitiklių patikrinimo aktas; telefono ryÅ¡io paslaugų teikimo;

Å¡alto vandens pirkimo – pardavimo; Å¡ilumos pirkimo-pardavimo; rangos sutartis), mokesčių atsiskaitymo knygelės iÅ¡raÅ¡ai, iÅ¡laidų orderiai ir pan. (t.1., b.l.129-222) nepatvirtina, jog apeliantė ir A. T. kiekvieno jų asmeninį turtÄ (butus) perdavė pagal jungtinės veiklos sutartį bendrajai dalinei nuosavybės teisei sukurti ir nurodytÄ turtÄ tvarkė bendrai. PrieÅ¡ingai, apeliantės pateikti A. T. vardu sudaryti dokumentai patvirtina, jog jis mokėjo savo buto mokesčius bei pirko buities daiktus savo butui, tÄ patį darė ir apeliantė su jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu (duomenys neskelbtini), t.y.

Å¡alys kiekviena atskirai tvarkė savo asmeninę nuosavybę, gyveno atskirai kiekvienas savo bute. Tiek apeliantė, tiek pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtino, jog A. T. padėdavo finansiÅ¡kai apeliantei ir jos sÅ«nui, tačiau tai savaime neįrodo, kad apeliantė ir A. T. buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimÄ Ä¯gyti bendrÄ dalinę nuosavybę. Apeliantės reikalavimas pripažinti bendra daline nuosavybe butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), registruotÄ apeliantės vardu, yra taip pat nepagrįstas.

Pažymėtina, jog nors A. T. ir padėjo apeliantei įsigyti butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), tačiau jis niekada nepretendavo į jį, o, kaip konstatuota ankščiau, apeliantės pateiktos PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros, paslaugų teikimo sutartys, mokesčių atsiskaitymo knygelės iÅ¡raÅ¡ai, iÅ¡laidų orderiai ir pan. nepatvirtina, jog apeliantė ir A. T. turtÄ tvarkė bendrai bei siekė sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę į šį turtÄ .    IÅ¡ bylos medžiagos matyti, taip pat ir pačios apeliantės teigimu, pagal A.

T. ir jo buvusios sutuoktinės A. T. pasiraÅ¡ytÄ skyrybų sutartį asmenine A. T. nuosavybe buvo pripažintas ikonų rinkinys „Soloveckij ikonostaz“. Pinigai už šį turtÄ , jį pardavus, buvo pervesti į A. T. asmeninę sÄ skaitÄ , nors Å¡alys turėjo bendrÄ sÄ skaitÄ AB DnB NORD banke. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas apeliantės pareiÅ¡kimo patvirtinti 2011 m. kovo 14 d. mirusio A. T. 2007 m. birželio 20 d. pareiÅ¡kimÄ , kaip asmeninį testamentÄ , kuriame buvo nurodyta, kad A. T. neveiksnumo atveju, nepriklausomai nuo jo priežasties, visos nuosavybės teisės į ikonų rinkinį „Soloveckij ikonostaz“ pereina A.

B., netenkino, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi atmetė apeliantės skundÄ ir paliko galioti pirmosios instancijos nutartį. Ä®vertindama Å¡ias esmines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. T. valia buvo tokia, kad pinigai, gauti už jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtÄ , priklauso jam asmenine nuosavybe, t.y. kad nebuvo A. T. ir apeliantės susitarimo dėl A. T. asmeninių lėšų, laikytų banke sÄ skaitose jo vardu, įneÅ¡imo kaip įnaÅ¡o bendros jungtinės veiklos pagrindu, siekiant sukurti bendrÄ jÄ dalinę ieÅ¡kovės ir A.

T. nuosavybę. Apeliantės teiginiai, jog palÅ«kanos, gaunamos už asmeninėje sÄ skaitoje laikytus pinigus buvo naudojamos bendriems jų poreikiams tenkinti, patvirtina, jog A. T. padėjo apeliantei materialiai, o ne tai, jog jis siekė sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę kartu su apeliante iÅ¡ įnašų kiekvieno iÅ¡ jų asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Å iai aplinkybei patvirtinti jokių įrodymų, iÅ¡skyrus pačios ieÅ¡kovės teiginius, byloje nepateikta. Jos nepatvirtino nei ieÅ¡kovės pateikti gausÅ«s įvairÅ«s dokumentai, susiję su ieÅ¡kovės ir A.

T. einamųjų reikalų tvarkymu, kurie nėra informatyvÅ«s ieÅ¡kovės įrodinėjamos bendrosios dalinės nuosavybės sukÅ«rimo aplinkybės patvirtinimui, tiek ir liudytojų parodymai. Liudytojai iÅ¡ esmės patvirtino, kad ieÅ¡kovė ir A. T. gyveno bendrai, vedė bendrÄ Å«kį, padėjo vienas kitam buityje, tačiau nepatvirtino buvus Å¡alių susitarimÄ tokiu bÅ«du, kokį nurodo ieÅ¡kovė (sujungiant asmeninę kiekvieno jungtinės veiklos dalyvio nuosavybę) sukurti bendrÄ jÄ dalinę jų nuosavybę.

Pažymėtina ir tai, jog apeliantė neįrodė, jog savo atlyginimÄ atiduodavo A. T., neįrodė jog turėjo galimybę iÅ¡laikyti tiek atsakovÄ , tiek savo nepilnametį sÅ«nų, tiek save, nes apeliantės darbo pajamos nebuvo didelės (t.2., b.l. 5-8).Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir Å¡alis siejantys jungtinės veiklos teisiniai santykiai savaime nereiÅ¡kia, jog visas tokios sutarties galiojimo metu bet kurio iÅ¡ jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrÄ ja daline nuosavybe ir kad Å¡alys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, pažymėjo, kad net sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, kai kuriais atvejais gali įgyti tam tikrÄ turtÄ asmeninės nuosavybės teise. Kaip minėta aukščiau, nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iÅ¡ jų indėlį į įgytÄ ar sukurtÄ turtÄ , gali įrodinėti turimÄ tokio turto dalį bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu.

Taip pat atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iÅ¡ jų vardu, gali bÅ«ti pripažintas bendrÄ ja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iÅ¡ bendrų lėšų ir jų naudojamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė turėjo pateikti įrodymų, kurie patvirtintų Å¡alių valiÄ jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti ginčo butus bei pinigines lėšas bankų sÄ skaitose, iÅ¡skyrus bendrÄ apeliantė ir A.

T. sÄ skaitÄ AB DnB NORD banke, tačiau tokių įrodymų nepateikė, o vien bendro gyvenimo faktas negali bÅ«ti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ turtÄ Ä¯rodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Apibendrindama iÅ¡analizuotas faktines bylos aplinkybes ir Å¡alių santykius reglamentuojančias teisės normas bei teismų praktikÄ , teisėjų kolegija akcentuoja, jog ieÅ¡kovė byloje neįrodė nei jos ir A.

T. susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos tikslo – sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę, padarant įnaÅ¡us asmeniniu kiekvieno iÅ¡ jų turtu – butais ir A. T. piniginėmis lėšomis, nei įnašų pinigais ar kitokiu turtu fakto ir dydžio, nei jungtinės veiklos rezultato sukÅ«rimo ar įgijimo fakto. Nuo ieÅ¡kovės ir A. T. faktinių santykių bei bendro gyvenimo pradžios iki A. T. mirties ginčo turtas buvo kiekvieno iÅ¡ jų asmenine nuosavybe ir tokia iÅ¡liko. Nepagrįstas apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neiÅ¡nagrinėjo jos pareikÅ¡to reikalavimo dėl praÅ¡ymo pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės sukÅ«rimÄ Ä¯ ginčo turtÄ jungtinės veiklos pagrindu.

Aplinkybė, jog Å¡alis nesutinka su teismo padarytomis iÅ¡vadomis, nereiÅ¡kia, kad pareikÅ¡tas reikalavimas nebuvo iÅ¡nagrinėtas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog tarp ieÅ¡kovės ir A. T. buvo susiklostę faktiniai sugyventinių santykiai, nors jie ir negyveno pastoviai viename bute, tačiau, kaip minėta, vien Å¡io fakto (jungtinės veiklos dalyvių susitarimo gyventi kartu, vesti bendrÄ Å«kį) nepakanka konstatuoti buvus ir susitarimÄ dėl tokio faktinio gyvenimo tikslo – sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę bei jungtinės veiklos rezultato – konkrečių įnašų į bendrÄ veiklÄ ir konkretaus turto sukÅ«rimo ar įgijimo bendros veiklos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).

Joks bendras turtas gyvenant ieÅ¡kovei ir A. T. kartu nebuvo sukurtas ar įgytas. Teisėjų kolegijos nuomone, 1964 m. CK 472-474 straipsnių nuostatos bei teismų praktika apskritai nepaneigia bendrosios jungtinės veiklos dalyviams susitarimu sujungti jų turimÄ asmeninę nuosavybę, tokiu bÅ«du sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę, tačiau, kai minėta, tokį juridinį faktÄ egzistuojant teigiantis asmuo turi jį įrodyti. Visgi, ilgalaikė teismų praktika nepateikia nei vieno pavyzdžio, kai sugyventinių susitarimu buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė, įneÅ¡ant kiekvieno iÅ¡ sugyventinių iki bendro gyvenimo pradžios turėtÄ asmeninės nuosavybės teise turtÄ , bet ne bendru indėliu (lėšomis, darbu) sukuriant ar įgyjant turtÄ kaip jungtinės veiklos rezultatÄ .

Todėl nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos Å¡ios kategorijos bylose. Pagal gausiÄ ir nuosekliÄ teismų praktikÄ sugyventiniai bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę sukuria (pastato, pagamina ir pan.), pagerina (rekonstruoja, suremontuoja ir pan.), nuperka ar kitu bÅ«du įgyja vieno iÅ¡ jungtinės veiklos dalyvių vardu, gyvendami kartu ir siekdami tokio tikslo. Nors apeliantė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo iÅ¡sprendė reikalavimus, kurių nebuvo pareikÅ¡ta, nes pripažino ieÅ¡kovę ir A.

T. buvus sugyventiniais, tačiau ir šį argumentÄ negalima pripažinti pagrįstu. Kaip minėta, teismas turi pareigÄ kvalifikuoti tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius, Å¡alių pateikiamas jų santykių kvalifikavimas teismo nesaisto. Kadangi gyvenančių kartu ir neįregistravusių santuokos asmenų faktinių santykių pagal įstatymÄ nėra pagrindo pripažinti santuokiniais ryÅ¡iais, taip faktiÅ¡kai gyvenantys ir bendrÄ Å«kį tvarkantys asmenys teismų praktikoje neretai įvardijami sugyventinių terminu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3k-3-410/2011 ir kt) .Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra esminiai ir neturi lemiančios reikÅ¡mės bylos baigčiai materialiÄ ja teisine prasme, į Å¡alių pateiktus argumentus fakto ir teisės klausimais iÅ¡samiai atsakė pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei teisingai kvalifikavo Å¡alių teisinius santykius.

Apeliantė neįrodė buvus ginčo Å¡alių susitarimÄ jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieÅ¡kinio netenkino, o prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies. Padaryti pirmosios instancijos teismo neesminiai proceso teisės normų pažeidimai nelemia neteisingo bylos iÅ¡sprendimo, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ A.

B., pateikdama apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-242-232/2014, prašė atidėti žyminio mokesčio už jį sumokėjimÄ . Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi atidėjo žyminio mokesčio mokėjimÄ už apeliacinį skundÄ iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 84 straipsnis). Netenkinus apeliacinio skundo, iÅ¡ apeliantės valstybei priteistina atidėto žyminio mokesčio suma (CPK 84, 96 straipsniai) – 2606,58 Eur. Šalys nepateikė praÅ¡ymų dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, todėl Å¡io procesinio klausimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės A. B., a/k (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetÄ 2606,58 Eur (du tÅ«kstančius Å¡eÅ¡is Å¡imtus Å¡eÅ¡is Eur 58 ct) žyminio mokesčio už paduotÄ apeliacinį skundÄ . Teisėjai                                                                                                        ArtÅ«ras Driukas                                                                                                                      Dalia Kačinskienė                                                                                                                      Kazys KailiÅ«nas                          Â