2022-04-06 Nr. AB-7993-3-61-3-03412-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-259-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03412-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Ekologistikos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Ekologistikos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Ekologistika (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (30.4)-A4-E-8176 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesustabdžius Sprendimo vykdymo, jam gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala, kuri kils privalomai vykdant Sprendimą ir Atliekų naudojimo ir šalinimo veiklos nutraukimo planą (toliau – ir Planas). Vykdydamas Plane numatytas priemones, pareiškėjas patirs 41 000 Eur išlaidų. Pareiškėjo lėšos, esančios banko sąskaitose, yra areštuotos baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjui yra pareikšti įtarimai. Dėl šios priežasties pareiškėjas neturi objektyvių galimybių vykdyti Sprendime ir Plane nustatytų įpareigojimų. Nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjui bus privaloma demontuoti įrengimus, kurie taip pat yra areštuoti baudžiamojoje byloje. Tai reiškia, kad vykdydamas Sprendimą ir Planą pareiškėjas pažeis baudžiamojoje byloje pritaikytas baudžiamojo poveikio priemones. Pareiškėjas negali vykdyti veiklos, kai jo metinės pajamos 2018 metais sudarė 1 375 001 Eur, negali rekonstruoti gaisro suniokotų patalpų bei naudotis savo įrengimais. Jeigu Sprendimo vykdymas nebus sustabdytas, pareiškėjas taip pat bus išbrauktas iš Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus turinčių teisę išrašyti atliekų tvarkytojų sąrašo (toliau – ir Atliekų tvarkytojų sąrašas). Nesustabdžius Sprendimo vykdymo, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu, galės surašyti pareiškėjui privalomuosius nurodymus ir skirti baudas, dėl ko pareiškėjui taip pat bus daroma didelė žala.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 4 d. padavė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę siejo su aplinkybėmis, kad nagrinėjamu atveju teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą ir tokiu atveju paaiškėjus, jog pareiškėjas gali rekonstruoti gaisro pažeistą statinį ir vykdyti veiklą, kurią vykdyti jis galėjo pagal turimą neterminuoto galiojimo Taršos leidimą Nr. TL-A.1-2/2014 (toliau – ir Taršos leidimas), pareiškėjui ne tik tektų iš naujo investuoti į taršos leidimo gavimo procedūrą, bet ir susigrąžinti visą savo turtą (padangas, granules ir įrenginius), kurie bus sutvarkyti, vykdant Planą, nors iš esmės nesudegusios padangos ir granulės toliau laikomos saugiai pareiškėjo patalpose ir toks laikymas nekelia jokios grėsmės aplinkai. Įvykdžius Planą ir toliau vykdant procedūras po Taršos leidimo galiojimo panaikinimo, pareiškėjui bus padaryta tokia žala, kurios objektyviai nebus įmanoma atitaisyti, nes nebus įmanoma susigrąžinti turto, kuris bus išvežtas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat siejo su aplinkybėmis, kad po Taršos leidimo panaikinimo valstybės institucijos (Agentūra ir Departamentas) toliau vykdo įvairias administracines procedūras (atlieka neplaninius patikrinimus), nustato su Sprendimo priėmimu susijusius reikalavimus ir nurodymus, susijusius su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarčių vykdymu, taiko naujas poveikio priemones, kurių taikymas priežastiniu ryšiu sietinas su Taršos leidimo panaikinimu. Agentūra ir Departamentas po Sprendimo priėmimo pareiškėjui yra priėmę virš 10 įvairių sprendimų, nors pareiškėjas išviešino faktą, jog veiklos nebevykdo. Taip yra švaistomi valstybės ištekliai. Nors tokiais veiksmais iš pareiškėjo reikalaujama, kad būtų atlikti tam tikri su Taršos leidimo panaikinimo susiję veiksmai, tačiau pareiškėjas tokių veiksmų atlikti negali dėl objektyvių priežasčių – ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismo nustatytų įpareigojimų ir kitų su baudžiamąja byla susijusių aplinkybių. Tokia situacija pareiškėjui daro neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, pareiškėjas įtraukiamas į naujus ginčus, turi mokėti advokatams už teisines paslaugas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susiklosčiusią su teisme neišnagrinėto ginčo dėl Sprendimo teisėtumo teisiniais santykiais. Pareiškėjas nurodė, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties kreipėsi į Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus, prašydamas panaikinti laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą baudžiamojoje byloje pareiškėjo lėšoms ir kilnojamajam turtui tam, kad pareiškėjas galėtų vykdyti Planą, nes dėl uždėto laikinojo nuosavybės teisės apribojimo to padaryti neįmanoma. Tačiau Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2021 m. vasario 12 d. nutartimi šio pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydami, kad nėra tikslinga leisti pareiškėjui išmontuoti įrenginius ir dar juos išvežti iš teritorijos, atsižvelgus į laikinojo nuosavybės teisės apribojimo tikslą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Departamentas savo sprendimuose nėra nustatęs, kad pareiškėjo patalpose laikomos padangos ir kitas nuo gaisro nukentėjęs turtas darytų neigiamą poveikį aplinkai.

Vilniaus apygardos administracinis 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino, t. y. sustabdė Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikino ir perdavė klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas, jog teismas taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonę, turėjo argumentuotai pagrįsti, jog byloje pareikšto reikalavimo, t. y. būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, turi būti stabdomas viso Sprendimo vykdymas, ar būtų pakankamas tik jo dalies – Plano, vykdymo sustabdymas, nes visos teismui nurodytos aplinkybės naujai pateiktame prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra siejamos su Departamento ir Agentūros veiksmais, kontroliuojant Plano vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl žalos, kurios objektyviai nebus įmanoma atitaisyti, yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, nėra įvardyta, kokios faktinės ir teisinės aplinkybės nulemtų neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalos atsiradimą, kokią konkrečiai žalą (kokio pobūdžio, masto, dydžio) pareiškėjas patirtų, jei prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės mastas neturi viršyti to, kas būtina pareiškėjo interesams apsaugoti, o Sprendimo vykdymo stabdymas visa apimtimi, kol vyksta ginčas teisme, kai nėra nurodyti tokį būtinumą pagrindžiantys argumentai, gali suteikti nepagrįstą prioritetą vienai ginčo šaliai bei būti neadekvati priemonė kitos šalies bei viešųjų interesų aspektu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės proporcingumo vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjui pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus dėl prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės apimties, neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos dydžio, pateikti argumentus, kodėl būtina priemonė yra viso Sprendimo vykdymo sustabdymas, ar nėra pakankama stabdyti Sprendimo dalį, t. y. dėl Plano ar jo dalies vykdymo, kokios kitos padėties laikino sureguliavimo priemonės, geriausiai atitinkančios šalių bei viešuosius interesus, galėtų būti pritaikytos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį, 2022 m. vasario 1 d. nutartimi įpareigojo atsakovą Agentūrą, trečiuosius suinteresuotus asmenis Departamentą ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje pateikti nuomones dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas, palaikydamas 2021 m. lapkričio 4 d. prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas jį pagrindžiančias aplinkybes, pateikė papildomus paaiškinimus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės apimties ir įrodymų dėl neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos dydžio. Pareiškėjas nurodė, kad neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos dydis siekia 373 068,11 Eur Plano vykdymo išlaidų (40 548,10 (Plane nurodyta suma, kiek kainuos priemonių įgyvendinimas) – 17 280 (Plane nurodyta suma, kiek reikės padangų ir plėšytų padangų išvežimui ir sutvarkymui) + 23 268,11 + 345 000 (padangų ir plėšytų padangų išvežimas ir sutvarkymas) +4 800 (padangų apdorojimo įrenginių išmontavimas)), kurios patiriamos dėl Departamento ir Agentūros priimamų sprendimų. Taip pat pareiškėjui kiltų neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, kurią sudaro pareiškėjo veiklos atnaujinimo išlaidos (350 000 Eur būtų skiriama naudotų padangų apdorojimo įrengimų įsigijimui, 9 408 Eur – dokumentų, reikalingų taršos leidimo gavimui (suma galėtų padidėti iki 18 000 Eur, jeigu Agentūra pareikalautų atlikti poveikio aplinkai vertinimą ir parengti Ekstremalių situacijų valdymo planą), 1 080 Eur – draudimo sutarčių sudarymui). Neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos dydis siektų 733 556,11 Eur (373 068,11+350 000+9 408+1 080). Pareiškėjas akcentavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonę prašoma taikyti visam Sprendimui, įskaitant ir dėl Plano, nes prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti Agentūros ir Departamento atliekamų procedūrų metu priimami sprendimai tiesiogiai susiję ne tik su Plano, bet ir Sprendimo vykdymu. Todėl, pareiškėjo nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas tik dėl Plano vykdymo nebūtų pakankama priemonė, kuri laikinai sureguliuotų situaciją. Būtent dėl to, jog nebuvo pritaikyta prašyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, pareiškėjui ir yra priimamos naujos poveikio priemonės, dėl kurių vyksta du teisminiai procesai (administracinės bylos Nr. eI3-1624-541/2022, Nr. eI3-7155-402/2021).

Agentūra nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nurodė, jog pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė jokių faktinių duomenų (įrodymų) (finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitų dokumentų (pvz., duomenų apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas)), kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ateityje patirs didelę žalą, jeigu bus nepritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė. Pareiškėjo pateikti žalos dydžio skaičiavimai yra nepagrįsti ir neaišku, kaip apskaičiuoti, iš ko susidaro pareiškėjo nurodytos sumos ir kodėl jas reikia sudėti, o kitas atimti. Pareiškėjo nurodyti paaiškinimai dėl Plano vykdymo išlaidų sudėtingi, sunkiai suprantami ir vertintini kritiškai. Pareiškėjas skaičiavimus grindžia senais įrodymais (Planas 2018 metų, UAB „Ekobazė“ pasiūlymas 2020 metų), todėl kyla abejonė dėl jų realumo. Pareiškėjas pateikė įrangos likutinę vertę, kuri nurodyta 2019 m. vasario 20 d. verslo liudijime, tačiau po gaisro ši įranga buvo sugadinta. Dabartinės šios įrangos vertės pareiškėjas nenurodo. Akivaizdu, kad pareiškėjas už aptartą įrangą gaus pajamas, nes turės ją parduoti kaip metalo „laužą“. Net, jeigu ir galiotų Sprendimu panaikintas Taršos leidimas, pareiškėjas vykdyti veiklos negalėtų tol, kol nepateiktų Agentūrai visų reikiamų dokumentų dėl veiklos atnaujinimo. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai patvirtina, kad pareiškėjas dirbtinai stengiasi visus skaičius didinti tam, kad teismas konstatuotų galimą didelę žalą. Agentūra atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas negali vykdyti veiklos dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir joje pritaikytų apsaugos priemonių, aplinkybės, kad jo pastatai yra avarinės būklės. Tai reiškia, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytą žalą patiria ne dėl Sprendimo, bet dėl minėtų aplinkybių, kurių Agentūra nesukėlė ir už kurias nėra atsakinga.

Agentūra atkreipė dėmesį, kad ir kitose administracinėse bylose pareiškėjo prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmesti. Jeigu teismas pritaikytų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje byloje, gali susidaryti situaciją, kai pareiškėjas bus nurodomas, kaip turintis teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, todėl atliekų turėtojai galės pagrįstai manyti, kad pareiškėjas gali atlikti nustatytas prievoles atliekų tvarkytojui. Tačiau tai prieštarautų realybei, nes pareiškėjas nebūtų laikomas atliekų tvarkytojui nustatytų reikalavimų. Atitinkamai nors teismas ir priimtų palankų sprendimą pareiškėjui ir Agentūros išduotas Taršos leidimas vėl galiotų, pareiškėjas vis tiek turėtų investuoti į Taršos leidimo pakeitimą, nes veikla būtų vykdoma jau pagal naujas sąlygas, tektų pateikti ir naują galiojantį draudimą, nes dabartinis būtų pasibaigęs.

Agentūra akcentavo, kad teismui nepanaikinus Sprendimo, Plano vykdymo išlaidos žymiai išaugtų. Todėl tikėtina, kad pareiškėjas nesugebės pats iš savo lėšų atlyginti gamtai padarytą žalą ir tuo pačiu padengti Plano vykdymo išlaidas, todėl visas galimas Plano vykdymo išlaidas turės padengti valstybė. Teismui patenkinus pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, Departamentas negalėtų vykdyti kontrolės, ar pareiškėjas atlieka veiksmus, kurie turi būti atlikti, panaikinus Taršos leidimo galiojimą, ir kaip pareiškėjas vykdo Planą, laikosi jo rengimo, derinimo ir įgyvendinimo nuostatų. Tokiu atveju nebus įmanoma pašalinti padangų ir granulių, t. y. atliekų, kurios pareiškėjo patalpose gali būti laikomos nesaugiai ir vien tik dėl tokių atliekų laikymo bus toliau daroma žala aplinkai ir pažeidžiama visuomenės teisė į sveiką bei saugią aplinką, išliekant rizikai, jog atliekos gali vėl užsidegti. Aptariamos atliekos pareiškėjo patalpose yra laikomos ne toje vietoje, kur buvo numatyta, ir jų kiekis yra didesnis nei yra leidžiama pagal Taršos leidimo sąlygas. Tai patvirtina ir bylos medžiaga, ir pats pareiškėjas, kuris neneigia fakto, jog padangų kiekis jo patalpose yra didesnis nei buvo numatytas Taršos leidime. Visos faktinės aplinkybės dėl baudžiamojoje byloje taikomų apsaugos priemonių, dėl avarinių pastatų įrodo, kad pareiškėjas jau patiria ir patyrė didelius nuostolius, kurie nesusiję su Sprendimu. Todėl ir kiti Agentūros ar Departamento priimami sprendimai, atliekami sprendimai, priešingai nei teigia pareiškėjas, neturi jokio ryšio su jam kylančia ar kilsiančia žala. Dėl ko pareiškėjo teiginiai, kad padangos laikomos saugiai ir nedaro poveikio aplinkai, yra nepagrįsti ir klaidingi. Neįvykdžius Plano ir nepašalinus atliekų, kurios laikomos ne tam skirtose vietoje ir jų yra daugiau, nei leidžiama, gali būti padaryta didesnė žala gamtai nei teigia pareiškėjas. Šios žalos pareiškėjui negalint atlyginti, tai turės padaryti pati valstybė.

Agentūros vertinimu, jos ir Departamento veiksmai mažina žalą, kuri kyla aplinkai dėl ne tam skirtose vietose laikomų padangų. Agentūros ir Departamento atliekami veiksmai, priimami sprendimai ir privalomieji nurodymai yra tam, kad būtų maksimaliai apgintas viešasis interesas, t. y. visuomenės teisė į sveiką ir švarią aplinką ir atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimų įgyvendinimą kaip įmanoma skubiau ir neatidėliojant neapibrėžtam laikui. Teismui priėmus nutartį sustabdyti Sprendimo galiojimą, iš esmės ilgam laikotarpiui ir beprasmiškai būtų atidėtas atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimų įgyvendinimas, be to, nebūtų maksimaliai apginta viešojo intereso (visuomenės) apsauga. Todėl šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas gali padaryti didelę žalą aplinkai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų (įrodymų), patvirtinančių, kad pareiškėjas patirs didelę žalą, jeigu bus nepritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė. Pareiškėjas negali vykdyt veiklos dėl baudžiamosios bylos ir joje pritaikytų apsaugos priemonių, aplinkybės, kad jo pastatai, kuriuose buvo vykdoma pareiškėjo veikla, yra avarinės būklės. Atitinkamai Alytaus miesto savivaldybės administracija sustabdė pareiškėjo patalpų naudojimą, kol jų būklė kels pavojų žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai. Dėl šių aplinkybių, o ne dėl Sprendimo pareiškėjas gali patirti prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytą žalą.

Departamentas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodo, kad nevykdo jokios veiklos, tačiau po 2019 m. spalio 16 d. įvykusio gaisro pareiškėjo patalpose liko ir yra laikoma apie 1 450 t naudoti netinkamų padangų ir apie 2 000 t plėšytų padangų, kas reiškia, kad yra vykdoma viena iš atliekų tvarkymo veiklų (R13 kodu), t. y. R-1–R12 veikloms naudoti skirtų atliekų tvarkymas. Todėl, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, bus neįmanoma pašalinti objekte laikomų atliekų (padangų ir granulių), kurios laikomos nesaugiai, laikomos ne tam skirtoje vietoje, t. y. ne pagal Taršos leidimo sąlygas, kas pažeidžia visuomenės teisę į sveiką ir saugią aplinką. Neįvykdžius Plano ir nepašalinus minėtų atliekų, gali būti padaryta dar didesnė žala gamtai nei teigia pareiškėjas.

Departamentas atkreipė dėmesį, kad net ir pareiškėjui turint galiojantį Taršos leidimą, pareiškėjas naudotų padangų atliekas gali laikyti ne ilgiau kaip iki 2022 m. spalio 16 d. (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 10 p.). Departamentas pažymėjo, kad, nors yra informavęs draudimo bendrovę apie Plano vykdymą ir kad reikės draudimo išmokos, tačiau, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra tikimybė, jog draudimo kompanija draudimo išmokos neišmokės arba nuspręs, kad draudimo polisas neteko galios, dėl ko draudimo išlaidas tektų padengti valstybei, kas būtų žala visuomenei. Tai, kad pareiškėjas gali patirti neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, nėra savarankiškas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu ir jį aiškinančia teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą ir atsižvelgęs į proceso šalių pateiktas nuomones dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nenustatė, jog, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai apie galimus neigiamus finansinius padarinius negali būti pakankamu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Teismas, nustatęs, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad finansiškai nėra įmanoma (arba sunkiai įmanoma dėl didelių kaštų) įgyvendinti Sprendimą ir Planą, priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog nesustabdžius Sprendimo vykdymo, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Teismo vertinimu, pareiškėjui įvykdžius Sprendimą ir vėliau nagrinėjamoje byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjo interesai pakankamai būtų apginti, reikalaujant žalos atlyginimo dėl galimai neteisėtų institucijos sprendimų.

Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimomis neigiamomis pasekmėmis ateityje (kad pareiškėjas neatitiks padangų surinkėjui keliamų reikalavimų, jam bus surašomi privalomieji nurodymai ir skiriamos baudos) negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo svarstymo momentu pareiškėjui nėra surašyti jokie privalomieji nurodymai, paskirtos baudos ar pripažinta, kad pareiškėjas neatitinka surinkėjui keliamų reikalavimų.

Teismas pripažino, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su Sprendimo sukeliama finansinių sunkumų grėsme pareiškėjo veiklai, santykiuose su partneriais, dėl ko gali atsirasti dideli nuostoliai, apsunkinantys pareiškėjo ekonominę ar socialinę padėtį. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, susiję su Sprendimo neteisėtumu ar nepagrįstumu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą nevertinami.

III. Pareiškėjas UAB Ekologistika atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį, nes neįpareigojo pareiškėjo pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus.

Pareiškėjas teigia, kad teismo nutartis yra be motyvų, nes teismas neatliko naujo pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, papildomuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų vertinimo, netyrė minėtus argumentus patvirtinančių įrodymų, apsiribodamas tik jų pacitavimu. Teismas nenurodė jokių savarankiškų motyvų, kurie patvirtintų, kad teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir papildomų paaiškinimų argumentus ir pateiktus įrodymus išnagrinėjo iš esmės. Teismas nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų, jog pareiškėjui atsirado teisinės pasekmės dėl Agentūros ir Departamento vykdomų administracinių procedūrų ir priimamų sprendimų, susijusių su Taršos leidimo panaikinimu. Teismo argumentas, kad pareiškėjo teiginiai apie galimus neigiamus finansinius padarinius negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti, grindžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, priešingai, prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš tiesų buvo patenkinti atitinkama apimtimi (administracinėse bylose Nr. AS858-440/2010, Nr. AS858-13/2011), ir jos buvo priimtos dėl kitų teisinių santykių, nei nagrinėjamu atveju.

Pareiškėjas nurodo, kad nors teismas savo motyvus grindžia teismų praktika, kuri nėra aktuali nagrinėjamu atveju, todėl nėra tinkamas teismo precedentas, kuriuo turėjo būti remtasi, tačiau pagal ją, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą tenkinti tokį prašymą ir pateikti tokių aplinkybių įrodymus. Pareiškėjas šiuo atveju pateikė aiškius argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius, kad Sprendimo priėmimas sukūrė pareiškėjui papildomai vykdytinus įpareigojimus, nors Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas dar nėra patikrintas teismų. Pareiškėjas aiškiai nurodė, kad šių įpareigojimų vykdyti negali, nes juos įvykdžius, nagrinėjama byla dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo praras prasmę. Pareiškėjas nurodė teismui, kad, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį, kreipėsi į teismą, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, su prašymu panaikinti pareiškėjo turtui pritaikytą laikiną nuosavybės teisės ribojimą, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. Tačiau teismas šių argumentų ir įrodymų nevertino. Pareiškėjas įrodymais pagrindė kylančią žalą dėl Sprendimo ir Plano vykdymo, nurodė visas reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kodėl pareiškėjui nėra įmanoma vykdyti Sprendimo ir Plano, ir kokia pareiškėjui kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, jeigu nebus pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Pareiškėjas teigia, kad prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir papildomuose paaiškinimuose argumentus išdėstė tame kontekste, kuris atskleidžia prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę būtinumą. Todėl teismo išvada, jog pareiškėjo argumentai, susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, nepagrįsta.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo tuos pačius pagrindinius nesutikimo su pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktoje nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Agentūra akcentuoja, kad teismas teisingai atsižvelgė į teismų praktiką, suformuotą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pareiškėjas atskirajame skunde nepaneigė teismo argumentų, kuriais buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, priimdamas nutartį, atsižvelgė į Agentūros nuomonėje išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo tuos pačius pagrindinius nesutikimo su pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktoje nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Departamentas akcentuoja, kad teismo nutartis yra motyvuota, teismas išsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą ir tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu. Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Nors pareiškėjas teigia, kad pateikė įrodymus prie prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau nepateikė tokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą ją taikyti. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo UAB Ekologistikos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (30.4)-A4-E-8176 vykdymą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčija Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduoto Taršos leidimo galiojimas. Sprendime, be kita ko, nurodoma, kad ir nebegaliojant Taršos leidimui, pareiškėjas turi nutraukti veiklą, laikydamasis teisės aktuose skirtų įpareigojimų, garantuodamas tinkamą ūkinės veiklos vietos sutvarkymą ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą; kad, nors Planas yra priskirtas Taršos leidimo priedams, Plano rengimą ir derinimą reguliuoja savarankiškas teisės aktas, todėl, panaikinus Taršos leidimą, Planas nenustoja galioti ir veiklos vykdytojui išlieka prievolė įgyvendinti Plane numatytas priemones.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę sustabdyti Sprendimo vykdymą iš esmės motyvavo tuo, kad jo skundas dėl Sprendimo yra pagrįstas, o nepritaikius jo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam (pareiškėjui) kils neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma didelė žala dėl Sprendimo ir Plano vykdymo. Neatitaisomą ir sunkiai atitaisomą didelę žalą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad po Sprendimo priėmimo pareiškėjui vykdomos administracinės procedūros, tiesiogiai susijusios su Sprendimo ir Plano vykdymu, dėl kurių kyla teisminiai ginčai ir kuriems reikalingas teisinis pareiškėjo atstovavimas; Plano vykdymo išlaidomis; veiklos atnaujinimo išlaidomis, kurios grindžiamos aplinkybe, jog, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjas turės iš naujo investuoti į vykdomą veiklą.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nurodo argumentus, susijusius su tuo, kad yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, pažymėtina, jog Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo projekto bei Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymo projekto“ nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo administraciniame procese Nr. (89)8, ABTĮ projekto 70 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, siūloma įtvirtinti nuostatą, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos administracinių bylų teisenos kodekse – reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Ši nuostata suteiktų teisę teismui užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., teismo įpareigojimas pašalinti duomenis iš registro, kol nėra išspręstas ginčas). Tai, be kita ko, reiškia, kad net jei administracinis aktas yra įvykdytas, teismas galėtų pritaikyti tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios laikinai sureguliuotų ginčo padėtį ir grąžintų viską į anksčiau (iki administracinio akto įvykdymo) buvusią situaciją.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89)8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ įtvirtintas principas, kad teismas, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir interesus, ir laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas padarytų didelę žalą, kurią sunkiai būtų galima atlyginti, ir jei yra pakankamai svarių akto neteisėtumo įrodymų. Taip pat yra įtvirtintas principas, kuriuo siekiama užtikrinti labiausiai įmanomą laikinųjų apsaugos priemonių (reikalavimo užtikrinimo priemonių) lankstumą, kad asmenys būtų apsaugoti nuo neįmanomų atšaukti veiksmų ar skuboto asmens teisinės padėties apsunkinimo.

Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartą teisinį reglamentavimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, įvertinusi bylos medžiagą tiek, kiek tai susiję su klausimu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, papildomuose paaiškinimuose, pareiškėjo atskirajame skunde ir Agentūros bei Departamento nuomonėse dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės ir atsiliepimuose į pareiškėjo atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad, netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Akcentuotina, kad pareiškėjas šioje byloje ginčija Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduoto Taršos leidimo galiojimas, t. y. pareiškėjas siekia, kad būtų sustabdytas tokio pobūdžio administracinio akto vykdymas, tačiau pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl to, kad panaikintas Taršos leidimo galiojimas, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir papildomus paaiškinimus, aplinkybes, jog jis patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą, iš esmės siejo su Plano vykdymu, atskirajame skunde teigiama, kad pareiškėjas nurodė aplinkybes, dėl kurių neįmanoma vykdyti Taršos leidimo priedą – Planą.

Vertinant pareiškėjo nurodomus argumentus, kad dėl Sprendimo ir Plano vykdymo jis patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, nustatyta, kad pareiškėjas neturi galimybių vykdyti veiklos, susijusios su naudotų padangų atliekų surinkimu, vežimu, laikymu ir perdirbimu, kurios vykdymui pareiškėjui buvo išduotas Sprendimu panaikintas Taršos leidimas, dėl jo turtui pritaikyto laikinojo nuosavybės teisių apribojimo baudžiamojoje byloje (Alytaus apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-297/2021), dėl to, kad pastatai, kuriuose buvo vykdoma pareiškėjo veikla, yra avarinės būklės ir Alytaus miesto savivaldybės administracija uždraudė pareiškėjui pastatus naudoti bei juose vykdyti bet kokią veiklą. Be to, pats pareiškėjas pripažįsta, kad nuo 2019 m. spalio 16 d. įvykusio gaisro nevykdė ir nevykdo veiklos.

Sprendžiant dėl pareiškėjo nurodomų veiklos atnaujinimo išlaidų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ir nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tačiau nagrinėjamoje byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjo interesai aptariamu aspektu jam iš naujo investuojant į veiklos atnaujinimą galėtų būtų apginti, reikalaujant žalos atlyginimo dėl galimai neteisėtų institucijos sprendimų, kurie buvo vada aptariamai žalai atsirasti. Akcentuotina, kad pareiškėjo nurodomos veiklos atnaujinimo išlaidos yra hipotetinio pobūdžio.

Nors pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose detalizavo matematine išraiška, kiek konkrečiai sudarytų neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą sudarančios Plano vykdymo ir veiklos atnaujinimo išlaidos, tačiau kartu į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis realiai patyrė ar patirtų tokias Plano vykdymo ir veiklos atnaujinimo išlaidas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas aptariamu aspektu neįrodė prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

Atsakant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ginčijamą nutartį, neįvertino reikšmingos aplinkybės apie pareiškėjo kreipimąsi į Alytaus apylinkės teismą su prašymu panaikinti laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą, nustatyta, kad Alytaus apylinkės teismas 2021 m. vasario 12 d. nutartimi, kuri priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1-70-297/2021, netenkino pareiškėjo prašymo dėl laikinojo nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo. Alytaus apylinkės teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymo panaikinti laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą 40 548,11 Eur lėšoms, kurios, pareiškėjo teigimu, buvo reikalingos Plano dalies dėl įrenginių išmontavimo ir išvežimo iš teritorijos vykdymui, ir šiam pareiškėjo nekilnojamam turtui, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie numatytas konkrečias priemones Plano įgyvendinimui ir įrodymų, patvirtinančių sąmatą 40 548,11 Eur sumai.

Taigi pareiškėjo prašymas Alytaus apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartimi netenkintas dėl to, kad jis (pareiškėjas) nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių jo pateiktą prašymą. Akcentuotina, kad šioje administracinėje byloje priimta nutartis netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis su analogiško pobūdžio prašymu.

Įvertinus byloje pateiktą medžiagą, darytina išvada, kad nors po Sprendimo priėmimo buvo atliekami neplaniniai ir planiniai patikrinimai, priimti privalomieji nurodymai, pareiškėjo direktoriui surašytas administracinių nusižengimų protokolas dėl privalomojo nurodymo nevykdymo, priimtas sprendimas išbraukti pareiškėją iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, dėl kai kurių iš šių veiksmų pradėtos nagrinėti administracinės bylos, kuriose pareiškėjas atstovaujamas atstovų, tačiau šios aplinkybės savaime nepagrindžia, kad egzistuoja reali rizika, jog dėl minėtų administracinių procedūrų, jų metu priimamų sprendimų pareiškėjo teisių įgyvendinimas suvaržytas tiek neproporcingai, kad dėl to pareiškėjui kyla neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo abstraktūs, objektyviais duomenimis nepagrįsti atskirojo skundo argumentai apie galimus neigiamus finansinius padarinius negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad finansiškai nėra įmanoma (arba sunkiai įmanoma dėl didelių kaštų) vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog nesustabdžius Sprendimo ir Plano vykdymo, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pažymėtina, kad pareiškėjas Planui vykdyti yra sudaręs draudimo sutartį su AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (filialas Lietuvoje).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvaus pobūdžio proceso norma, reglamentuojanti teismo nutarties turinį. Šioje normoje įtvirtinta bendro pobūdžio teismo pareiga motyvuoti priimamas teismo nutartis, kurioje, be kitų reikalavimų teismo nutarties turiniui, nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais teismas grindė savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi (5 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1060-502/2016; 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1039-146/2015). Šis reikalavimas taikomas ir priimant nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutartį aptariamu aspektu, nepritaria pareiškėjo nuomonei, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nėra motyvuota. Pirmosios instancijos teismo nutartyje iš esmės yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis buvo vadovautasi, byloje nustatytų aplinkybių vertinimas ir motyvai, lėmę teismo procesinį sprendimą. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, priėmė pakankamai motyvuotą nutartį, įvertino ir pasisakė dėl esminių pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir papildomuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų, kurie teisiškai reikšmingi, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip įvertino aplinkybes dėl Agentūros ir Departamento vykdomų administracinių procedūrų ir jų metu priimamų sprendimų, nei jas įvertino pareiškėjas, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neatliko aptartų aplinkybių vertinimo, todėl priėmė nemotyvuotą nutartį.

Atsakydama į pareiškėjo atskirajame skunde nurodytą pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą pagrindžiančią aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. nutartį, neįpareigojo pareiškėjo pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas savo iniciatyva, remdamasis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nurodytais išaiškinimais, pateikė pirmosios instancijos teismui papildomus paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo priemonę išdėstytas aplinkybes dėl to, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiuo atveju vien tai, kad pirmosios instancijos teismas neįpareigojo pareiškėjo pateikti papildomų paaiškinimų, nustačius, kad pareiškėjas tai padarė savo iniciatyva, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija, pasvėrusi tiek viešąjį interesą, tiek pareiškėjo privatų interesą, sutikdama su Agentūros ir Departamento nuomonėse dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais ir jų nekartodama, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Sprendimo ir Plano vykdymo sustabdymas neproporcingai pažeistų viešąjį interesą, kuris kyla iš visuomenės teisės į sveiką ir švarią aplinką, padarytų didesnę žalą visuomenei ir valstybei, užkirstų kelią Agentūrai ir Departamentui vykdyti teisės aktais priskirtas funkcijas tam, kad būtų užtikrintas šio viešojo intereso įgyvendinimas. Tačiau tuo pačiu teisėjų kolegija pabrėžia, kad nei vienos proceso šalies teisės neturi būti ribojamos ar varžomos labiau negu reikia. Dėl to šioje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priimta nutartis neužkerta kelio proceso šalims bendradarbiaujant spręsti dėl tokio Sprendimo ir Plano vykdymo, kuris ne tik apsaugotų viešąjį interesą, bet ir užtikrintų tinkamą ir proporcingą proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Ekologistikos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dalia Višinskienė