d3e64e4c-0d6a-4fc8-8305-e00e2dae8a10 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                               Civilinė byla Nr. 2A-144/2010

                                                                 Â

                              Procesinio sprendimo kategorija 30.5

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės,  sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

dalyvaujant ieškovų atstovams R. S., L. M.,

atsakovų atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei, viešame teismo posėdyje

apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų G. V., A. D. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo

2009 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009 pagal ieškovų Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams G. V., A.

D. ir A. S., trečiasis asmuo Utenos apskrities viršininko administracija, dėl paveldėjimo teisės liudijimo, žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties bei perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,

Â

n u s t a t ė :

IeÅ¡kovas Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams G. V., A. D. ir

A. S. bei prašė: 1) pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2005 m. balandžio 4 d. paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimÄ , kuriuo G. Å . turtÄ (2,211 ha žemės sklypÄ , unikalus numeris duomenys neskelbtini) paveldėjo jos dukterėčia atsakovė G. V., 2005 m. balandžio

15 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kuria atsakovė minėtÄ Å¾emės

sklypÄ lygiomis dalimis pardavė atsakovams A. D. ir A. S. už 120 000 Lt, bei 2005 m. balandžio 15 d. perdavimo -

priėmimo aktÄ , kuriuo minėtas žemės sklypas perduotas pirkėjams; 2) grÄ Å¾inti valstybei

minėtÄ Å¾emės sklypÄ , iÅ¡reikalaujant iÅ¡ neteisėto A. D. ir A. S. valdymo; 3) panaikinti minėtų atsakovų nuosavybės

teisių į ginčo žemės sklypÄ teisinę registracijÄ .

IeÅ¡kovas nurodė, kad Utenos apskrities virÅ¡ininko administracija 2004 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr.13-10518 atkÅ«rė G. Å . nuosavybės teises į 2,2111 ha žemės sklypÄ , esantį duomenys neskelbtini, sklypÄ gražinant natÅ«ra. Po G. Å . mirties šį žemės sklypÄ paveldėjusi atsakovė G. V., 2005 m. balandžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jį pardavė atsakovams. Tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. liepos 21 d. sprendimu panaikino minėtÄ Utenos apskrities virÅ¡ininko administracijos 2004 m. gruodžio 20 d. sprendimÄ , nurodydamas, jog G. Å . nuosavybės teisės į 2,2111 ha žemės sklypÄ duomenys neskelbtini, sklypÄ gražinant natÅ«ra, atkurtos pažeidžiant įstatymų reikalavimus – žemės sklypas priskirtas miestų miÅ¡kams, į kuriuos nuosavybės teisės negali bÅ«ti neatkuriamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį teismo sprendimÄ paliko nepakeistÄ .

IeÅ¡kovas, atsižvelgdamas į tai, kad administracinės justicijos teisena panaikintas administracinis aktas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypÄ , pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį, praÅ¡ydamas pripažinti vėlesnius neteisėtai atkurtos nuosavybės perleidimo sandorius. IeÅ¡kovas teigė, kad minėtame ginčo žemės sklype Lietuvos Respublikos MiÅ¡kų valstybės kadastre yra įregistruotas 1,2 ha miÅ¡ko plotas, kuris pagal Vyriausybės nutarimus priskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, todėl į šį žemės plotÄ negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės, o tuo pačiu negalėjo bÅ«ti sudaromi tokio turto perleidimo sandoriai. Tačiau Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendime nustatytos aplinkybės, ieÅ¡kovo nuomone, leidžia teigti, kad atsakovai, tiek paveldėjimo metu, tiek ginčo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu žinojo, jog Å¡iame žemės sklype yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, todėl sudarydami ginčijamÄ pirkimo-pardavimo sutartį elgėsi nesÄ Å¾iningai.

Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis yra atlygintina, o jos sudarymo metu nebuvo jokių teisinių kliūčių sudaryti sandorį: Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 20 d. sprendimas nuginčytas dar nebuvo, duomenų, kad jis neteisėtas ar ketinama jį ginčyti taip pat nebuvo, žemės sklypo perleidimui jokie apribojimai nebuvo taikyti, žemės sklypo paskirtis nebuvo ir šiandien nėra miško paskirtis. Atsakovų teigimu, ginčo sklypo pirkėjai elgėsi apdariai

ir rūpestingai bei negalėjo žinoti, kad perleidžiamas žemės sklypas G. Š. negalėjo būti suteiktas. Atsakovė G.

V. papildomai nurodė, kad administracinėje byloje Nr. A4-1724-2005, kurioje dalyvavo tas pats ieÅ¡kovas Panevėžio apygardos prokuratÅ«ra, buvo pateikti duomenys, kad atsakovė yra G. Å . įpėdinė. Taigi ieÅ¡kovas jau 2005 m. turėjo duomenų apie turto paveldėjimÄ , tačiau neginčijo paveldėjimo teisės liudijimo, dėl ko praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ (CK 5.8 str.). Minėtoje administracinėje byloje jau iÅ¡spręstas nuosavybės teisių atkÅ«rimo klausimas, todėl visi ieÅ¡kovo argumentai, susiję su atsakovų sÄ Å¾iningumu ar nesÄ Å¾iningumu, Å¡ioje byloje neturi jokios teisinės reikÅ¡mės. Be to, pagal Valstybinių miÅ¡kų kadastro duomenis valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas sudaro tik 1,2000 ha, kai tuo tarpu ji paveldėjo 2,2111 ha žemės sklypÄ .

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino: pripažino negaliojančiais ginčo paveldėjimo teisės liudijimÄ , pirkimo-pardavimo sutartį bei priėmimo-perdavimo aktÄ , taikė restitucijÄ ir priteisė iÅ¡ atsakovės

G. V. atsakovams A. D. ir A. S. po 60 000 Lt kiekvienam, panaikino atsakovų nuosavybės teisių į 2,211 ha dydžio ginčo žemės sklypÄ teisinę registracijÄ ir grÄ Å¾ino sklypÄ valstybei.

Teismas sprendė, kad paveldėjimo sandoris prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d.), nes ginčo žemės sklypas negalėjo bÅ«ti tinkamu paveldėjimo dalyku, tai yra atsakovė paveldėjo turtÄ , kurį palikėja įgijo pažeidžiant Nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 bei 16 straipsnių reikalavimus (CK 5.2 str.). Paveldėjimo teisės liudijimas yra neatlygintinas sandoris, todėl, pripažinus jų negaliojančiu, turtas gali bÅ«ti iÅ¡reikalaujamas iÅ¡ paveldėtojos (CK 4.96 str. 3 d.).

Teismas, tenkindamas ieÅ¡kinio reikalavimus pripažinti negaliojančiais pirkimo-pardavimo sandorį ir perdavimo-perėmimo aktÄ bei taikyti restitucijÄ , nurodė, kad atsakovai A. D. ir A. S. negali bÅ«ti laikomi sÄ Å¾iningais ginčo turto įgijėjais. Å iÄ iÅ¡vadÄ teismas grindė tuo, kad kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus bei negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Å iaulių, Tauragės, TelÅ¡ių, Utenos ir Vilniaus apskričių miÅ¡kų priskyrimo grupėms“ buvo patvirtinti Utenos apskrities miÅ¡kų priskyrimo miÅ¡kų grupėms sÄ raÅ¡ai, kuriuose nurodoma, kad kvartalas Nr. 630, kuriame yra ginčo žemės sklypas, kaip Utenos miesto

miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Ginčo žemės sklype yra 1,2 ha miško plotas, kuris

pagal paminėtÄ Vyriausybės nutarimÄ priskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams ir įregistruotas Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės archyve, nors Nekilnojamojo turto registre visa 2,2111 ha žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis įregistruota kaip ,,kita“, tai yra ne valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko statusu. Teismas nurodė, kad formaliai vertinant žemės sklypo, kuriame nėra augančių didelio skaičiaus medžių, pirkimÄ -pardavimÄ apdairiam ir rÅ«pestingam pirkėjui pakaktų Nekilnojamojo turto registro duomenų apie žemės naudojimo paskirtį, tačiau nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, ginčo žemės sklype 1,2 ha plote realiai augo miÅ¡kas.

Teismas taip

pat nustatė, jog 2008 metais ginčo žemės sklype neteisėtai iškirsti medžiai 1,00 ha miško plote. Teismo

nuomone, tai leidžia teismui daryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovai A. D. ir A. S., prieÅ¡ sudarydami pirkimo-pardavimo sandorį, turėjo pareigÄ elgtis ypač atidžiai ir rÅ«pestingai, ir papildomai aiÅ¡kintis, ar Utenos miesto teritorijoje norimas įsigyti sklypas, kuriame auga medžiai, nėra priskirtas valstybiniams miÅ¡kams. Å ias aplinkybes iÅ¡aiÅ¡kinti atsakovams pakako nuvykti į Utenos miÅ¡kų urėdijÄ , ar Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentÄ , kur bÅ«tų suteikta reikalinga informacija. Atsakovai Å¡ių

aplinkybių nesiaiškino, todėl atsakovų, teismo nuomone, jų  veiksmai negali būti pripažinti kaip

rÅ«pestingi ir apdairÅ«s, o dėl ko jie negali bÅ«ti pripažįstami sÄ Å¾iningais žemės sklypo įgijėjais.

Apeliaciniais skundais atsakovai G. V., A. D. ir A. S. praÅ¡o minėtÄ teismo sprendimÄ panaikinti, priimti naujÄ sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti. SkundÄ grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tiek pagal Nekilnojamojo turto registro, tiek pagal Utenos miesto bendrojo plano sprendimus ginčo žemės sklypas yra komercinės paskirties ir Å¡ie duomenys nėra nuginčyti. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ginčo žemės sklypo paskirtis Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyta ,,komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti“, nebuvo įregistruota jokių apribojimų, susijusių su saugotinais medžiais, krÅ«mais ar želdiniais. Teismas privalėjo vertinti dviejų registrų duomenų neatitikimo problemÄ â€“ minėtus Nekilnojamojo turto registro duomenis bei MiÅ¡kų valstybinio kadastro duomenis, pagal kuriuos 1,2 ha dydžio ginčo sklypo dalis įtvirtinta kaip valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai buvo nesÄ Å¾iningi, nes nevertino aplinkybės, jog ginčo sandorių sudarymo metu nebuvo paruoÅ¡ti specialieji planai (miesto miÅ¡ko schemos, kuriose bÅ«tų pažymėtos valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų ribos), todėl nėra aiÅ¡ku, kaip atsakovai galėjo įsitikinti, ar jų įsigyjamame sklype auga valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams priskirtas miÅ¡kas. Valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schemos nebuvo paskelbtos, jas rengiant nebuvo suderintos su Utenos rajono savivaldybės taryba, MiÅ¡kų iÅ¡dėstymo schema buvo nesuderinta su miesto bendruoju planu, kitais specialiaisiais ir detaliaisiais planais. Utenos rajono savivaldybės administracija nebuvo supažindinta, kurie želdinių plotai bus patvirtinti kaip valstybiniai miÅ¡kai, rengiant schemas nebuvo surinkta ir įvertinta anksčiau parengtų teritorijų planavimo dokumentų medžiaga, todėl dalis patvirtintų valstybinių miÅ¡kų atsidÅ«rė privačios žemės sklypuose. 2005 metais Utenos mieste iÅ¡ valstybės miÅ¡kų teritorijos buvo iÅ¡braukta apie 4 ha žemės. Teismas nesiaiÅ¡kino, kaip buvo įvykdytas Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 2.1 punktas, tai yra neįvertino to, kada Utenos miÅ¡kų urėdijai bei Utenos apskrities virÅ¡ininko administracijai buvo pateikta 2004 m. lapkričio 3 d. Utenos miesto miÅ¡ko schema.    Â

3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai buvo nesÄ Å¾iningi, nes nevertino fakto, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas 2004 m. gruodžio 20 d. Utenos apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimo Nr. 13-10518 pagrindu. Utenos apskrities virÅ¡ininko administracija klausimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo G. Å . nagrinėjo daugiau nei deÅ¡imt metų.

4. Teismas nepasisakė, kaip atsakovų sÄ Å¾iningumo prasme vertintinas tas faktas, kad atsakovas A. D. iÅ¡ apeliantės dar 2003 m. gegužės 2 d. yra įsigijęs 0,8898 ha žemės sklypÄ , kuris ribojasi su ginčo žemės sklypu. Å io įsigyto sklypo paskirtis taip pat yra komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti.

5. Teismas atsakovų sÄ Å¾iningumo prasme neįvertino fakto, kad ginčo žemės sklype 2005 m. balandžio 15 d. buvo tik keli pavieniai medžiai ir daug krÅ«mų, teritorijoje buvo daug statybinio laužo, žemės sklypas buvo apleistas.

6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ta aplinkybė, jog tam tikrų valstybės institucijų pareigūnai netinkamai vykdo savo pareigas, negali sukelti neigiamų padarinių į šias institucijas besikreipiančių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008). Skirtingos valdžios institucijos dėl to paties žemės sklypo priėmė skritingus administracinius sprendimus, o atsakomybės našta dėl tokių viešojo administravimo subjektų veiksmų perkeliama privatiems asmenims, kurie neturėjo jokių galimybių įtakoti Utenos rajono savivaldybės administracijos, Utenos apskrities viršininko administracijos, Valstybinio miškotvarkos instituto, Aplinkos ministerijos veiksmų.

7. Teismas atsakovų sÄ Å¾iningumo prasme neįvertino aplinkybės, kad ginčo teritorijoje esantys kitiems asmenims priklausantys žemės sklypai jau vykstant teisiniams ginčams administraciniuose teismuose buvo iÅ¡braukti iÅ¡ Utenos miesto valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieÅ¡kovas Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras praÅ¡o skundus atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas, iÅ¡tyręs byloje esančius įrodymus, priėmė motyvuotÄ ir teisės aktais pagrįstÄ sprendimÄ . Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sklype sandorių sudarymo metu realiai augo miÅ¡kas, atsakovai, bÅ«dami sÄ Å¾iningi ir rÅ«pestingi, prieÅ¡ pirkdami sklypÄ turėjo aiÅ¡kintis, ar Å¡is miÅ¡kas nepriskirtinas valstybiniams miÅ¡kams. Valstybinio miÅ¡kotvarkos instituto 2005 m. sausio 11 d. raÅ¡tas patvirtina aplinkybę, kad atsakovė G.

V. žinojo, jog ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miškas, 2005 m. sausio

13 d. ji pateikė praÅ¡ymÄ Utenos žemėtvarkos skyriui iÅ¡braukti tokį miÅ¡kÄ iÅ¡ jai pamatuoto sklypo. Dėl to ji neturėjo teisės perleisti ginčo turto.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieÅ¡kovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija praÅ¡o skundus atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad apeliantų argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Aplinkybė, kad valstybinė institucija, pažeisdama imperatyvias įstatymo normas, priėmė neteisėtÄ (niekinį) sprendimÄ grÄ Å¾inti miesto miÅ¡kÄ , nesudaro pagrindo Å¡ios sklypo įgijėjo laikyti sÄ Å¾iningu. Atsakovės G. V., žinodama, kad nuosavybės teisės jai atkurtos į mieste esantį miÅ¡kÄ pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, sudarė pirkimo – pardavimo sutartį. Be to, ir atsakovai, pirkdami šį sklypÄ , galėjo ir privalėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar miÅ¡kas nepriskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, nes tokius miÅ¡kus nustatantys Vyriausybės nutarimai yra skelbiami vieÅ¡ai oficialiame leidinyje ,,Valstybės žinios“ ir buvo paskelbti iki ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Ä®statymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, o nežinojimas ir nesidomėjimas esminėmis sandorio sudarymui reikÅ¡mingomis aplinkybėmis vertintinas kaip pardavėjo/pirkėjo nerÅ«pestingumas ir neatidumas.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo Utenos apskrities virÅ¡ininko administracija praÅ¡o skundus atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai sprendė dėl atsakovų nerÅ«pestingumo, neatidaus elgesio, dėl ko jie negali bÅ«ti pripažinti sÄ Å¾iningais. Skunduose iÅ¡dėstyti argumentai dėl faktų vertinimo apeliantų sÄ Å¾iningumo prasme yra nepagrįsti bei neturi teisinės reikÅ¡mės sprendžiant jų sÄ Å¾iningumo klausimÄ . Â

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), tai yra Å¡is teismas patikrina, ar skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas nagrinėjamam ginčui iÅ¡spręsti svarbias aplinkybes, teisingai jas įvertino bei, visiÅ¡kai patenkindamas Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro ieÅ¡kinį, priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ (CPK 263 str. 1 d.).

Teismas teisingai nustatė, kad Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2005-07-21 sprendimu panaikinus Utenos apskrities virÅ¡ininko administracijos 2004-12-20 sprendimÄ Nr.13-10518, kuriuo G. Å . buvo atkurtos

nuosavybės teisės į žemę, grÄ Å¾inant natÅ«ra 2,2111 ha žemės sklypÄ duomenys neskelbtini, o Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui 2005-07-21 sprendimu atmetus G. V., A. D. bei A. S. apeliacinius skundus bei palikus nepakeistÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ (administracinė byla Nr. I-663-320/2005), spręstinas klausimas dėl restitucijos taikymo ir žemės, į kuriÄ buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, ir kuri buvo grÄ Å¾inta atsakovei G. V., iÅ¡reikalavimo natÅ«ra (CPK

182 str. 2 d.).

Spręsdamas

klausimÄ dėl 2005-04-15 pirkimo-pardavimo sandorių, kurių pagrindu atsakovė G. V. ginčo turtÄ perleido atsakovams A. D. bei

A. S., teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės duoda pagrindÄ spręsti, kad sudarydami šį sandorį ir įsigydami ginčo turtÄ , atsakovai buvo nesÄ Å¾iningi (CK 4.96 str. 2 d.).    Â

Apeliantai iš esmės nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl atsakovų A.

D. bei A. S. nesÄ Å¾iningumo sudarant šį sandorį bei restitucijos natÅ«ra taikymo ir nurodo, jog teismas sprendimÄ Å¡iuo klausimu priėmė neįvertinęs atsakovų argumentų bei pateiktų įrodymų, kurie, jų įsitikinimu, paneigia teismo iÅ¡vadÄ dėl jų nesÄ Å¾iningumo, ir tuo pažeidė CPK normų reglamentuojamas įrodinėjimo taisykles, reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ Å¡iais klausimais. Teisėjų kolegija Å¡iuos teiginius atmeta.

Visų pirma, kaip teisingai pažymi savo atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovas, administracinės justicijos teisena yra konstatuota, jog Utenos viršininko administracijos 2004-12-20 sprendimo Nr. 13-10518 priėmimo metu ginčo sklype buvo valstybinės reikšmės miškas. Ieškovas teisus, teigdamas, jog tuo pačiu yra patvirtinama, kad šiame žemės sklype valstybinės reikšmės miškas buvo taip pat ir sudarant ginčijamus sandorius, kuriais buvo perleistas šis turtas atsakovams

A. D. bei A. S., nes byloje nėra įrodymų, jog įstatymo nustatyta tvarka ginčo žemės sklypas ar jo dalis bÅ«tų iÅ¡braukti iÅ¡ Utenos miesto valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų, tai yra, kad parduodant žemę, bÅ«tų atsiradusios naujos aplinkybės, kurios bÅ«tų pakeitusios įstatymu nustatytÄ Å¡io sklypo teisinį statusÄ .

Taigi teismas, spręsdamas klausimÄ dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo teisingai nurodė, kad ginčijama Å¡io turto pirkimo-pardavimo sutartis bei perdavimo priėmimo aktas yra sandoriai, kurie prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl atsakovų A. D., A. S. veiksmai negali bÅ«ti pripažinti kaip rÅ«pestingi bei apdairÅ«s, o tie asmenys negali bÅ«ti laikomi sÄ Å¾iningais įgijėjais (CK 1.80 str. 1 d.).

Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teisingai nurodė, jog kiekvienas asmuo turi žinoti, vykdyti įstatymus ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes visi įstatymai yra skelbiami (CK 1.6 str.). Kaip žinoma, 1994 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo Nr. I-671 4 straipsnyje (Ä®statymo 2003-12-18 redakcija Nr. IX-1925) yra nustatyta, kad miestų miÅ¡kai yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai ir iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Anksčiau Å¡ioje nutartyje paminėtu Vyriausybės 2002-10-21 nutarimu Nr. 1651 buvo patvirtinti Utenos apskrities miÅ¡kų priskyrimo miÅ¡kų grupėms sÄ raÅ¡ai, kuriuose nurodoma, kad kvartalas Nr. 630, kuriame yra ginčo žemės sklypas, kaip Utenos miesto miÅ¡kas yra priskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams. Be to, nagrinėjamais klausimais priimtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarime yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, miestų miÅ¡kai tokį statusÄ turi pagal MiÅ¡kų įstatymÄ (byla Nr. 44/04-10/06).

Kartu teismas, spręsdamas klausimÄ dėl nurodytų žemės sklypo perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais bei dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies ir 6.145 straipsnio nuostatų taikymo, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, nagrinėjo aplinkybes, susijusias su tuo, kad nežiÅ«rint to, jog minimame 2,2111 ha žemės sklype yra 1,2 ha miÅ¡ko plotas, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie buvo nurodyti taip pat ir ginčijamoje pirkimo-pardavimo Sutartyje (Sutarties 1 p.), viso sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nurodyta ,,kita“ (komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti) (t. 1, b. l. 16-18). Teismas laikė, jog formaliai vertinant pirkimÄ -pardavimÄ Å¾emės sklypo, kuriame nėra daug augančių medžių, apdairiam pirkėjui pakaktų paminėto registro duomenų, tačiau įvertinęs byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad dalyje ginčo žemės sklype realiai augo miÅ¡kas, pagrįstai sprendė, kad atsakovai, bÅ«dami rÅ«pestingi ir apdairÅ«s pirkėjai, žinodami įstatymo, susijusio su Utenos miesto miÅ¡ko teisiniu statusu, privalėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti priežastis, dėl kurių registro duomenys neatitiko įstatymo nuostatų. Apeliacinės instancijos

teismo posėdyje atsakovų atstovė paaiškino, jog A. D. bei A. S. dirbo UAB ,,Transaktis“ vadovais. Taigi šie duomenys

patvirtina teismo iÅ¡vados pagrįstumÄ , nes Å¡ių asmenų veikla, patirtis versle leidžia spręsti, jog jie suvokė ar galėjo suvokti tokio duomenų neatitikimo teisines pasekmes (CPK 185 str.). Apeliantų argumentas, jog toks Å¡io žemės sklypo naudojimo bÅ«das – komercinės paskirties objektų pramonės ir sandėliavimo, infrastruktÅ«ros teritorija, - yra užfiksuotas ir Utenos miesto teritorijos bendrajame plane, patvirtintame Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008-10-30 sprendimu Nr. TS-276 (t. 1, b. l. 140-141), taip pat nepaneigia teismo iÅ¡vados pagrįstumo, nes, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad nustatyta tvarka bÅ«tų panaikintas Å¡io žemės sklypo dalies valstybinio miÅ¡ko statusas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė G. V. skunde nurodo, jog atsakovas A. D. 2003-05-02 iÅ¡ jos jau yra nusipirkęs 0,8898 ha žemės sklypÄ taip pat ,,kitos“ paskirties, kuris ribojasi su ginčo žemės sklypu. Taigi byloje esantys duomenys apie tai, kad keli mėnesiai iki sudarant ginčo sutartį, G. V. kreipėsi į Valstybinį miÅ¡kotvarkos institutÄ , o taip pat Utenos rajono žemėtvarkos skyrių, siekdama, jog dalis jai priklausančio žemės sklypo, kuriame yra miÅ¡ko, bÅ«tų iÅ¡braukta iÅ¡ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų, kaip neatitinkančio ,,miÅ¡ko“ požymiams, o taip pat ta aplinkybė, kad nei A. D., nei A.

S. nekelia klausimo, jog žemės sklypo pardavėja atsakovė G.

V. juos yra suklaidinusi ar apgavusi, paneigia tvirtinimÄ , jog jie nežinojo apie dalies Å¡io žemės sklypo teisinį statusÄ (t. 1, b. l. 90-92). Tuo labiau, kad byloje esančiame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005-07-21 sprendime remiamasi A. D. paaiÅ¡kinimais, kad prieÅ¡ įsigyjant šį sklypÄ jis aiÅ¡kinosi, ar ten nėra miÅ¡ko, o G. V. jam pateikusi dokumentÄ , kuriame buvo paraÅ¡yta, kad tai ne miÅ¡kas (t. 1, b. l. 26-28). Taigi atsakovams buvo žinoma Å¡i problema, ir tai patvirtina teismo

iÅ¡vadÄ , kad byloje yra paneigta atsakovų A. D. bei A. S. sÄ Å¾iningumo prezumpcija sudarant ginčo sandorį (CPK 185

str., CK 4.96 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-15 nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-328/2006).

Apeliantų nurodytos aplinkybės, kad G. V. šį žemės sklypÄ Ä¯sigijo Utenos apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimo pagrindu, kad ginčo žemės sklype augę medžiai neatitiko reikalavimų, kurie apibÅ«dina miÅ¡kÄ , kad nurodytoje teritorijoje esantys kitiems asmenims priklausantys žemės sklypai jau yra iÅ¡braukti iÅ¡ Utenos miesto valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų ir kt., neduoda pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų pagrįstumo (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, jog naikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimÄ remiantis apeliacinių skundų motyvais, nėra pagrindo, todėl skundai atmetami, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).Â

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Â

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimÄ palieka nepakeistÄ .Â

Teisėjai                                                                                                           Virginija

Čekanauskaitė Â

                                                                                                                                                                                                                                                                Â

Kazys KailiÅ«nas        Â

                                                                                                           Nijolė PiÅ¡kinaitė    Â