2020-04-15 Nr. AB-7622-3-61-3-02410-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-765-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02410-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. liepos 16 d. Pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. Sanitariniai mazgai (tualetai) buvo atskirti tik nedidele sienele (ne aukštesnė kaip 1,35 m) nuo bendros kamerų erdvės. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Be to, nemalonūs kvapai likdavo kameroje. Kamerose taip pat buvo pilna tarakonų. Lukiškių TI-K dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija nebuvo atliekama. Kamerose nebuvo valomi langai, dėl grotų patiems kalinamiems asmenims išvalyti langus nebuvo galimybės. Pareiškėjas turėjo teisę tik 1 valandą pasivaikščioti kiemelyje. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, nors pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) 19.4 punktą turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jeigu įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę (arba dažniau, jeigu reikalinga). Vėdinimo sistema Lukiškių TI-K neveikė, kamerose buvo drėgna. Kamerose švaraus oro kiekis neatitiko nustatytos normos. Oro judėjimo greitis taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose nebuvo užtikrinamas ir tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa kamerose buvo labai silpnai, o dirbtinė apšvieta buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Naktinė apšvieta buvo taip pat buvo netinkama. Žiemą kamerose būdavo šalta, vasarą – karšta. Lukiškių TI-K buvo suteikiamas netinkamos kokybės maistas, jo kiekis ir energinė vertė buvo nepakankama. Maistas buvo neskanus. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų kildavo konfliktai tarp kameroje kalinamų asmenų. Pareiškėjui sudarius netinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsniai, o kalėdamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kalinamiems asmenims vaikščioti kiemelyje, lankytis sporto kiemelyje, bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kamerose buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys jose buvę nuteistieji ir suimtieji. Lukiškių TI-K buvo atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerose buvo įrengtas tinkamas apšvietimas. Kameros buvo vėdinamos per langus. Pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą buvo įgyvendinama tinkamai. Lukiškių TI-K kalinami asmenys buvo maitinami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 490 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. liepos 16 d. (su pertraukomis); kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, dėl to Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2020 m. vasario 6 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nebuvo pažeistas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant galimą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, apskaičiuojant plotą kameroje reikėtų į apskaičiuojamą plotą įtraukti plotą, užstatytą baldais. Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

7. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista 154 paras.

8. Teismas pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8)PA-2358 nustatyta, jog dušuose buvo aptiktas pelėsis, o Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. balandžio 24 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8)PA-2188 (b. l. 122-123) nustatyta, kad kameroje Nr. 124 buvo netvarkingas unitazas. Teismas kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatė.

9. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka jo pažeistai teisei į tinkamas kalinimo sąlygas apginti. Teismas, atsižvelgęs į padarytus pažeidimus, priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesivadovavo teisės aktais ir ginčui aktualia teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Nustatant pareiškėjui tekusį plotą, turėjo būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Taip pat turėjo būti atsižvelgiama į kitų įrenginių užimamą plotą. Europos žmogaus teisių komitetas prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką, žiaurų elgesį rekomenduoja vienam asmeniui tenkanti plotą laisvės atėmimo vietoje padidinti iki 4 kv. m ploto. Atsakovo atstovas taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kur pareiškėjas praleisdavo laiką už kameros ribų. Teismas taip pat vertindamas, ar Lukiškių TI-K buvo užtikrinamos tinkamos pareiškėjo kalinimo sąlygos, neturėjo pagrindo remtis ta aplinkybe, kad Lukiškių TI-K nerekonstruota laisvės atėmimo įstaiga, netinkamai finansuojama, nes tai nėra svarbu, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas. Teismas sprendime taip pat nenurodė, kodėl nesivadovavo Konvencijos 3 straipsniu ir teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nesutinka su visais skundžiamo teismo sprendimo argumentais, kuriais remiantis teismas netenkino dalies pareiškėjo skundo. Pareiškėjas prašo teismo tiesiogiai vadovautis Konvencija.

12. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino bylos įrodymus. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jo laikymo netinkamomis kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. liepos 16 d. Apeliantas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimu jam priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 490 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. liepos 16 d. (su pertraukomis) suma yra per maža, teismas turėjo tiesiogiai vadovautis Konvencijos nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pritaria jo atliktam nustatytų duomenų ir faktinių aplinkybių ištyrimui ir vertinimui, ginčui aktualių teisės normų taikymui, todėl iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja.

18. Atsakydama į apelianto argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

19. Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-527-822/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.).

20. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su argumentu, kad nagrinėjamoje byloje būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

21. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo ploto ir ploto, užstatyto baldais, įskaitymo į bendrą kameros plotą, visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kurioje Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

23. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė