2016-05-10 Nr. AB-10265-3-61-3-03988-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-453-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03988-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.3; 11.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D.-O. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D.-O. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D.-O. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1982 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2014 m. liepos 31 d. sprendimas, ginčijamas sprendimas) (b. l. 10) ir perduoti klausimą dėl nuosavybės teisės į 7,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimą, Nacionalinės žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nagrinėti iš naujo.

Nurodė, jog 2014 m. gegužės 20 d. NŽT Telšių skyriui pateikė skundą dėl nuosavybės teisės į 7,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo (b. l. 115, 117). NŽT Telšių skyriaus vedėjas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 3755-(14.37.45)-17 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2014 m. birželio 19 d.) (b. l. 4) atsisakė grąžinti nuosavybės teisę į 7,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Pažymėjo, kad NŽT Telšių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 19 d. sprendimas buvo apskųstas NŽT (b. l. 118), kuri 2014 m. liepos 31 d. sprendimu skundo reikalavimų netenkino.

Nurodė, jog iš Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2011 m. balandžio 27 d. pažymos „Apie O. ir S. G. nuosavybę“ Nr. R4-632 matyti (b. l. 6), kad pareiškėjos senelė O. G., (duomenys neskelbtini), valdė 7,5 ha žemės sklypą, senelis S. G., (duomenys neskelbtini), valdė 12 ha žemės sklypą. Seneliai O. ir S. G. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), valdė du sklypus: vienas sklypas buvo 7.5 ha, kitas – 12,0 ha ir nuosavybės teisė turi būti atkurta į šiuos du žemės sklypus.

Manė, jog NŽT Telšių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 19 d. sprendimas, NŽT 2014 m. liepos 31 d. sprendimas nėra tinkamai motyvuoti (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str.) ir todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas kaip neatitinkantis VAĮ reikalavimų ir klausimas perduotas nagrinėti tai pačiai institucijai iš naujo.

Atsakovas atsiliepime į skundą pažymėjo, jog pareiškėjos skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti (b. l. 33–37). Dėl žemės, valdytos iki nacionalizacijos, plotą patvirtinančių dokumentų paaiškino, jog 1991 m. gruodžio 18 d. P. G. – buvusio savininko S. G. marti, L. G. žmona (toliau – pretendentė) pateikė prašymą grąžinti jos vyro L. G. valdytą 12,0 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Už P. G. prašymą pasirašė jos duktė – pareiškėja D. O. V.. Pareiškėja su prašymu pateikė nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku įrodančius dokumentus.

Buvęs žemės savininkas S. G. mirė 1920 m. spalio 12 d. Jo žmona O. G. mirė 1931 m. kovo 15 d. Buvusio savininko sūnus L. G. mirė 1990 m. gegužės 20 d. L. G. žmona P. G. mirė 1996 m. rugpjūčio 16 d.

Pretendentė pateikė 1911 m. parengtą (duomenys neskelbtini) kaimo žemių planą ir žemės sklypų savininkų sąrašą, kuriame 11 numeriu įrašytas S. G., sūnus A., valdęs 10 dešimtinių ir 1468 sieksnių (12,20 ha pagal naują matavimo sistemą) žemės sklype Nr. 11. (22, 23 priedai). Sąraše nėra įrašyta O. G., kaip žemės sklypo savininkė. Po pretendentės P. G. mirties jos dukra – pareiškėja D. O. V. pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 10 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-2741-G (8 priedas), kuriame nurodyta, kad buvęs savininkas S. G. 1912 m. valdė 10 dešimtinių ir 1468 sieksnių žemės sklypą. Archyvo pažymėjime taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) 1926 m. vasario 9 d. žiniose <...> įrašytas S. G., sklype Nr. 11 turėjęs 10 dešimtinių 1468 sieksnių žemės. Archyvo pažymoje taip pat nurodyta, kad 1926 m. vasario 9 d. žiniose įrašyta: „S. miręs, sūnus mažas, už mot. O. G.“ jai prašant, pasirašė (parašas neįskaitomas).

Lietuvos valstybinio archyvo pateiktame 1933 m. spalio 20 d. (duomenys neskelbtini), mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąraše (10-21 priedai), žemės savininke įrašyta O. G., valdžiusi 7,5 ha žemės sklypą (17 priedas). Žemės savininkų sąraše yra surašyti (duomenys neskelbtini) kaimo 55 žemės savininkai. O. G. įrašyta 33 numeriu, valdžiusi 7,5 ha žemės. Savininkų sąraše nėra įrašytas S. (mirė 1920 metais), tačiau ir O. G. nėra daugiau įrašyta, kaip valdžiusi kitą žemės sklypą, išskyrus jau nurodytą 7,5 ha žemės sklypą.

Remdamasis archyvinių dokumentų analizės būdu nustatytomis aplinkybėmis, atsakovas padarė išvadą, kad po vyro mirties (1920 m.), 1926 metais O. G. dar valdė 12,20 ha, tačiau 1933 metais valdė tik 7,5 ha.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punktu, kuriame nurodyti nuosavybės teises įrodantys dokumentai, kuriais vadovaujantis yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgęs į minėtos tvarkos nuostatas ir į vėliausią išlikusį archyvinį dokumentą, t. y. 1927 m. spalio 18 d. ir 1933 m. spalio 20 d. (duomenys neskelbtini) mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąrašą, pažymėjo, kad nuosavybės teises pareiškėjai galima buvo atkurti tik į O. G. valdytą žemės sklypą 7,50 ha, esantį (duomenys neskelbtini), nes didesniam, pretendentės pareiškime nurodytam 12,20 ha žemės plotui, nebuvo pateikta dokumentų, kuriais piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka būtų galima įrodyti, kad po S. G. mirties jo žmona ar sūnus L. G. nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizacijos valdė 12,2 ha žemės.

Atsakovas atsiliepime aptarė pareiškėjos 2004-2014 m. prašymų skundų nagrinėjimo seką (t. y. prašymų, skundų nagrinėjimą NŽT ir jos struktūriniuose padaliniuose, Seimo kontrolieriaus institucijoje, teismuose).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 136–139) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 ir 58 straipsnių nuostatomis ir iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėja skunde nurodytais motyvais ir prie skundo pridedamais bei byloje esančiais dokumentais neįrodė, jog NŽT Telšių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo (b. l. 4), NŽT 2014 m. liepos 31 d. sprendimo (b. l. 10) turinys yra neaiškus ir neatitinka proceso šalių aptartų teisės aktų ir rašytinių įrodymų visumos.

Nustatė, kad NŽT atsiliepimo į skundą, 2014 m. liepos 31 d. sprendimo (b. l. 10) argumentacija yra pagrįsta aptartais įrodymais, teisės aktų nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundo rezoliucinės dalies formuluotė kreipia dėmesį į tai, jog ginčas yra kilęs dėl NŽT 2014 m. liepos 31 d. sprendimo pagrįstumo ir atitikimo VAĮ reikalavimams (t. y. aiškumo, pagrįstumo, motyvuotumo ir kt. aspektais) ir siekio perduoti klausimą dėl nuosavybės teisės į 7,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimą, NŽT nagrinėti iš naujo.

Teismo manymu, pareiškėjos ir atsakovo byloje pateikti įrodymai aptarti įvairiose ginčų nagrinėjimo instancijose (NŽT ir jo struktūriniuose padaliniuose, Seimo kontrolieriaus institucijoje, teismuose), ginčo aplinkybių vertinimai konstatuoti oficialių institucijų oficialiuose dokumentuose.

Teismo vertinimu, nuostata, jog sprendimai yra biurokratiniai ir juose aprašoma neatitinkanti tikrovės informacija, nepaneigiant atsakovo aptartų ginčo aplinkybių ir rašytinių įrodymų/dokumentų, nėra teisinga ir tuo pačiu neįtikina, kad pareiškėjai nepateikus naujų savo išreiškiamai pozicijai pagrįsti dokumentų, pakartotinis ginčo klausimo nagrinėjimas galėtų būti racionalus (nagrinėjimo atveju atsakovas ir jo struktūriniai padaliniai įvertino pareiškėjos prašymus, archyvinius dokumentus ir kitus atsiliepime aptartus dokumentus; b. l. 33).

Pareiškėja, kritikuodama NŽT 2014 m. liepos 31 d. sprendimą, akcentuoja, jog iš turinio nematyti, kad jame yra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, motyvai nėra išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir suprantamai.

Teismas nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, ir įvertinęs ginčijamą NŽT sprendimą, konstatavo, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Dokumente nurodytos aplinkybės ir argumentai išdėstyti nuosekliai, aiškiai ir teisės aktai (ir tame tarpe teismų sprendimai) taikyti teisingai pagal reikalingumą.

Teismo tvirtinimu, NŽT Telšių skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 19 d. sprendimas yra informatyvus ir pagal įrodymus teisiškai pagrįstas.

Ginčijamuose sprendimuose, atsakovo atsiliepime išdėstytų faktinių aplinkybių vertinimai (b. l. 33), atlikti pareiškėjos teikiamų prašymų, rašytinių įrodymų (dokumentų/priedų) ir juose nurodytų teisės aktų bei šiame ginče minimų įsiteisėjusių teismų sprendimų apimtyje.

Teismas pabrėžė, jog bylos medžiaga nenustatyta NŽT Telšių skyriaus, NŽT teisės aktų pažeidimų sprendžiant pareiškėjai rūpimus klausimus.

Atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą ir faktines aplinkybes, į tai, kad skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai taikant materialinės teisės normas, laikantis jų priėmimo tvarkos, taip pat atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad jį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja skundo argumentais NŽT 2014 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-1982 „Dėl skundo nagrinėjimo“ turinio ydingumo neįrodė, o nesant pateiktų naujų įrodymų, kurie institucijos nebuvo aptarti ir įvertinti, reikalavimas perduoti klausimą dėl nuosavybės teisės į 7,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimą, NŽT nagrinėti iš naujo, aptartų teisės aktų apimtyje nėra pagrįstas.

III. Pareiškėja D. O. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – perduoti klausimą dėl nuosavybės teisės į 7,50 ha žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimą NŽT nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 142 straipsnio 1 dalies bei 143 straipsnio reikalavimus, kas sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia informaciją iš Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2011 m. balandžio 27 d. pažymos Nr. R4 - 632 „Apie O. ir S. G. nuosavybę“, ką nurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Pažymi, kad Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos A. K. 2007 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. R2-192 „Dėl informacijos pateikimo apie O. ir L. G. žemę“, buvo nuspręsta atkurti jai nuosavybės teises į O. G. valdytą 7,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors prašymas buvo pateiktas atkurti nuosavybės teises tiek į O. G. valdytą 7,50 ha. žemės sklypą, tiek ir į S. G. valdytą 12 ha žemės sklypą, 2007 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. R2-192 „Dėl informacijos pateikimo apie O. ir L. G. žemę“ buvo nuspręsta atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę tik į vieną žemės sklypą, tai yra į O. G. priklausiusi 7,50 ha žemės sklypą. Priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises ir į S. G. valdytą 12 ha žemės sklypą, yra neaiškios.

Teigia, kad nesutikdama su tokiu sprendimu, ji kreipėsii į Raseinių rajono apylinkės teismą kuris 2012 m. spalio 8 d. sprendimu patenkino jos prašymą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. G., gimęs 1908 m. birželio 27 d., miręs 1990 m. gegužės 20 d., iki nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 12,20 ha ploto žemės sklypą, esanti (duomenys neskelbtini).

Todėl, pasak pareiškėjos, jai turėjo būti atkurta nuosavybė į du žemės sklypus - vienas 7,50 ha, kitas 12,20 ha. NŽT Telšių skyriaus darbuotojai atsisakymą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai į abu sklypus motyvavo tuo, kad Raseinių rajono apylinkės teismas sprendime pasisakė tik dėl vieno, tai yra dėl 12,20 ha žemės sklypo, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčo dėl 7,50 ha iš viso nebuvo. Pažymi, kad tiek NŽT Telšių skyriaus 2014 m. birželio 19 d. sprendimas, tiek ir NŽT 2014 m. liepos 31 d. sprendimas yra neteisėti, nepagrįsti teisės normomis ir biurokratiniai, o pagrindinis argumentas yra tai, kad Telšių rajono apylinkės teismas atsisakė nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjos seneliai O. G. ir S. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė du atskirus žemės sklypus. Pareiškėjos teigimu, NŽT 2014 m. liepos 31 d. sprendime yra nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, nes į Telšių rajono apylinkės teismą buvo kreiptasi tik su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad S. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,20 ha žemės sklypą, esantį dabartiniame (duomenys neskelbtini). Dėl O. G. iki nacionalizacijos valdytos 7,5 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), į Telšių rajono apylinkės teismą nebuvo kreiptasi. Pažymi, kad dėl 7,50 ha sklypo jokio ginčo nebuvo, kol Raseinių rajono apylinkės teismas nepatenkino skundo ir nepripažino, kad S. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,20 ha žemės sklypą, esantį dabartiniame (duomenys neskelbtini). Tuo remdamasi teigia, jog Telšių rajono apylinkės teismui nepakako duomenų juridiniam faktui nustatyti, o Raseinių rajono apylinkės teismui tokių duomenų pakako.

Atkreipia dėmesį į VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalis ir pažymi, kad 2014 m. birželio 19 d. NŽT Telšių skyriaus sprendimas yra netinkamai motyvuotas, nes neįmanoma suprasti, kodėl buvo atmestas pareiškėjos prašymas. NŽT 2014 m. liepos 31 d. sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, motyvai nėra išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai suprantamai.

Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės netyrė jos skundo, o tik perrašė NŽT atsiliepime nurodytą informaciją ir nusprendė, kad nėra pateikta pakankamai įrodymų, kad skundas buvo išnagrinėtas netinkamai. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad tiek NŽT, tiek ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų motyvuojamosiose dalyse remiamasi ne faktais ir rašytiniais įrodymais, o nuomone, kad nepakanka dokumentų, įrodančių pareiškėjos teisę į 7,5 ha sklypą. Pažymi, kad tokie įrodymai buvo pateikti tiek NŽT, tiek Vilniaus apygardos administraciniam teismui, t. y. Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos A. K. 2007 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. R2-192 „Dėl informacijos pateikimo apie O. ir L. G. žemę“ ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimas.

Pabrėžia, kad aukščiau paminėti rašytiniai įrodymai iš esmės paneigia visus Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentus, ir įrodo pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo neteisingumą, neobjektyvumą ir neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas dėl minėtų rašytinių įrodymų sprendime nepasisakė.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad šioje byloje svarbūs yra ne tik teisiniai argumentai, bet ir faktines bylos aplinkybes.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas objektyviai įvertinus visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, šalių paaiškinimus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, kaip atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas nurodo tas pačias aplinkybes dėl žemės, valdytos iki nacionalizacijos, plotą patvirtinančių dokumentų bei aptaria pareiškėjos 2004-2014 m. prašymų skundų nagrinėjimo seką (t. y. prašymų, skundų nagrinėjimą NŽT ir jos struktūriniuose padaliniuose, Seimo kontrolieriaus institucijoje, teismuose).

Papildomai pažymi, jog vienas iš pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų yra Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos pasirašytas 2007 m. vasario 6 d. raštas Nr. R2-192 „Dėl informacijos pateikimo apie O. ir L. G. žemę“, adresuotas advokatui A. S., atsakant į jo paklausimą. Šiame rašte advokatui skyriaus vedėja, be kita ko, nurodė, kad skyriuje esantys archyviniai dokumentai patvirtina tai, kad O. G. valdė tik 7,5 ha žemės (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pareiškėjos atstovas šį rašytinį dokumentą pateikė ir traktavo kaip viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7,5 ha žemės plotą. Pareiškėja (pareiškėjos atstovas) apeliaciniame skunde taip ir teigia, kad „<...> buvo nuspręsta atkurti man nuosavybės teises į O. G. valdytą 7,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)“. Tačiau, atsakovo teigimu, pareiškėjos nurodytas 2007 m. vasario 6 d. raštas Nr. R2-192 „Dėl informacijos pateikimo apie O. ir L. G. žemę“, buvo adresuotas tik advokatui A. S., atsakant į jo paklausimą, ir nurodant, kad nuosavybės teisės pagal esamus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, gali būti atkurtos tik į 7,50 ha žemės plotą. Šis raštas nebuvo sprendimas atkurti nuosavybės teises, nes administracinių sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, miškus ir vandens telkinius priėmimą reglamentuoja specialūs teisės aktai, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, atsakovas teigia, kad buvęs savininkas S. G. iki mirties (1920 m.) valdė 12,20 ha žemės sklypą. Po jo mirties žemės sklypą valdė jo žmona O. G., tačiau Lietuvos centrinio archyvo pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad O. G. valdė 7,50 ha žemės sklypą. Po O. G. mirties (1931 m.) žemės sklypą valdė jos sūnus - pareiškėjos tėvas L. G. Raseinių rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. G. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,20 ha. Į tokį žemės plotą pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises. Todėl pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 27 d. skundas buvo neteisėtas, nepagristas ir netenkintinas, ką Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu ir padarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako dėl pareiškėjos prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjos prašyme nagrinėti jos apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nenurodyta aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu faktiniu aplinkybių vertinimu bei teisės taikymu ginčo santykiams.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, apeliacinės instancijos teismas iš naujo jų nekartoja ir tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakydamas į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjos 2014 m. gegužės 20 d. skundai, kuriuos išnagrinėjo atsakovas ir dėl jų priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą (b. l. 115-117) patvirtina, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į O. G. iki nacionalizacijos valdytą 7,5 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Atsakovas šioje byloje ginčijamu 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-1982 „Dėl skundo nagrinėjimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodė, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į O. G. valdytą žemę yra nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d įstatyme Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų bei pakeitusiame šį įstatymą 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriamos nuosavybės tesies į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (1 str. 1 d.). Atkuriant nuosavybės teises, yra privalu nustatyti, kas valdė turtą nuosavybės teise jį nacionalizuojant 1940 m. liepos 22 d. Mirties įrašas Nr. 28 patvirtina, kad O. G. mirė 1931 m. kovo 15 d. (b. l. 42), todėl jai priklausantis turtas negalėjo būti nacionalizuotas nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų prasme, todėl yra reikšminga nustatyti, kas valdė turtą, šio ginčo apimtyje žemės sklypą, po O. G. mirties ir iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, nes tik O. G. teisių perėmėjui ar jos įpėdiniams gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Pagal pareiškėjos pradėto ginčo apimtį nėra svarbu, kam perėjo buvusios savininkės O. G. nuosavybės teisės į žemės sklypą po jos mirties, tačiau bet kuriuo atveju teisės aktai nenumato nuosavybės teisių atkūrimo galimybės į O. G. mirties dieną valdytą žemės sklypą.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises į O. G. valdytą žemės sklypą ir priėmė teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos D.-O. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė