2018-03-28 Nr. AB-6599-3-61-3-01797-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1949-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01797-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. (S. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo nuolatos pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Tvirtino, kad jį laikant Lukiškių TI-K buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos, kalint sąlygomis, kuriose nesilaikoma nustatytų reikalavimų, sveikas žmogus nuolat yra verčiamas gulėti arba sėdėti. Dėl visų šių neigiamų aplinkybių jis jautė depresiją, poilsio trūkumą ir įtampą. Pareiškėjas prašė teismo netaikyti ieškinio senaties ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjo teigimu, būtina atsižvelgti, kad atsakovas šiurkščiai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), todėl senatis netaikytina.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 6–15) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundo reikalavimams prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2. Lukiškių TI-K negali įtakoti asmenų, laikomų įstaigoje, skaičiaus. Asmenys skirstomi į patalpas laikantis teisės aktų nustatytų izoliavimo reikalavimų. Remontas atliekamas pagal poreikį ir turimus resursus. Atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai. Pareiškėjo skundo argumentai laikytini abstrakčiais, nusiskundimai nekonkretūs. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjos nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu (b. l. 75–78) pareiškėjo S. F. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. liepos 1 d.

8. Teismas nurodė, kad ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė teismo netaikyti ieškinio senaties termino ir jo skundą tenkinti, nurodydamas, kad atsakovas padarė šiurkštų Konvencijos pažeidimą.

10. Teismas nurodė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, bet prašė jo netaikyti. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, jog ieškinio senatis netaikytina, nes buvo pažeista Konvencija, negali būti laikomas pagrįstu. Reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma, sąrašas pateikiamas CK 1.134 straipsnyje, tarp kurių pareiškėjo minimas galimas Konvencijos pažeidimas nėra nurodytas. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Atlyginimo tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovo pateikti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka šiuo atveju netaikytina ir atsakovo atstovo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III. 13. Pareiškėjas S. F. padavė apeliacinį skundą (b. l. 83–92), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti.

14. Pareiškėjas remiasi iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundą pritaikydamas ieškinio senatį, nes Konvencija nenumato jokių ieškinio senaties terminų byloms dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų. Teigia, kad į teismą anksčiau negalėjo kreiptis dėl to, kad aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, jis nebuvo supažindintas su atitinkamais teisės aktais. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjo nuomone, turėtų būti taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 95–99) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliantas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, patirtos neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kilti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo S. F. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. liepos 1 d. (b. l. 6–9) neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų. Su skundu pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. balandžio 29 d. (skundas teismui išsiųstas paštu, b. l. 2).

19. Pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su taikytu ieškinio senaties terminu, nes, jo manymu, Konvencija nenumato jokių ieškinio senaties terminų taikymo, EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, jis nebuvo supažindintas su atitinkamais teisės aktais, jo atžvilgiu taikytinas 10 metų terminas.

21. Pasisakydama dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek EŽTT, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

22. Pareiškėjas byloje kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o atsakovas reikalauja taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, remdamasi minėta teismų praktika, ir patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad tokio pobūdžio reikalavimams taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017 ir kt.). Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai netaikė bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino, atmestini.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl ieškinio senaties netaikymo, kadangi Konvencija nenustato ieškinio senaties terminų, pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

24. Dėl pareiškėjo teiginio, esą EŽTT sprendimai, kuriuose yra išaiškinti kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams.

25. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus – kalinimą teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, privatumo neužtikrinimą bei kitas kalinimo sąlygas, kurios, pasak pareiškėjo, jam nuolat kėlė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Nors pareiškėjas teigia, kad laisvės atėmimo įstaigos vietos administracija nebuvo supažindinusi jo su teisės aktų reikalavimais, šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ir tokių įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos apie kalinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl informacijos suteikimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą jo kalinimo laikotarpiu Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. liepos 1 d.

27. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ne tik dėl ploto, bet ir dėl kamerų neatitikimo higienos normoms ir kt.), teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. (S. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė