2016-02-02 Nr. BB-463-1-76-1-00507-2014-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-12-699/2016 Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00507-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.1; 1.1.6.2; 1.1.10.1; 2.1.7.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas devyniems mėnesiams ir 1355 Eur dydžio bauda; į paskirtą bausmę įskaityta sumokėta 678 Eur dydžio baudos dalis.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutartis, kuria nuteistojo N. B. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. N., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

N. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 19.13 val., veikdamas bendrininkų grupe su V. N., Panevėžio r., Panevėžio sen., Nausodės k., AB „Ventus–Nafta“ degalinėje (iš kolonėlės Nr. 8) atvirai pagrobė 25,41 litro kuro „Verva“, kurio vertė 121,64 Lt (t. y. 35,23 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistasis N. B. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutartį jam panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad dėl jo priimti teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Kasatorius tvirtina, kad jokio tikslo pasisavinti svetimą turtą neturėjo. Abiejų instancijų teismai, nustatydami jo tyčią pasisavinti turtą, byloje surinktus įrodymus vertino tendencingai, rėmėsi tik kaltinančia liudytojo G. D. parodymų dalimi, visiškai nevertino kitų liudytojų – Z. N., A. S. – parodymų, tendencingai vertino vaizdo medžiagą. Jis (kasatorius) nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neigė turėjęs tyčią neatlygintinai pasisavinti svetimą turtą – UAB „Ventus–Nafta“ priklausantį kurą, nurodė, kad užsipylęs kuro norėjo atsiskaityti, todėl ėjo degalinės pastato link (šiuos jo parodymus patvirtina ir vaizdo įrašai, užfiksuoti saugojimo kameromis), beeidamas pastebėjo, kad neturi piniginės, labai susinervinęs tiek dėl to, kad negalės susimokėti už degalus, tiek dėl to, kad piniginę gali kas nors rasti bei pasisavinti joje buvusius pinigus ir dokumentus, skubiai grįžo atgal ir su V. N. išvažiavo norėdamas kuo greičiau surasti pamestą piniginę, be to, prieš išvažiuodamas degalinės darbuotojui pasakė, kad neturi piniginės, bet grįš ir atsiskaitys. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant teisme liudytojas G. D., išsisukinėdamas nuo tiesaus atsakymo, nurodė, jog jis (kasatorius) tik kažką neaiškaus sumurmėjęs, nors apklaustas ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, kad tuo metu, kai jį (kasatorių) mėgino sulaikyti, šis nurodęs neturintis piniginės. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas į šiuos liudytojo parodymus neatsižvelgė, jų nevertino. Tai, kad jis neturėjo tyčios neatlygintinai pasisavinti kurą, patvirtina ir jo tolesni veiksmai: sužinojęs, kad kol jis ieškojo savo piniginės, Z. N. ir A. S. sumokėjo degalinėje už kurą, iš karto grąžino pastarajam pinigus, sumokėtus už kurą.

Kasatoriaus nuomone teismai, vertindami įrodymus, esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 37 straipsnio nuostatas, nutartyje nurodęs, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 178 straipsnio 2 dalį neturi įtakos BK 190 straipsnio pakeitimai ir pagrobto turto vertė veikai kvalifikuoti kaip administracinį pažeidimą. Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstama, kad baudžiamoji teisė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ginant visuomenę nuo įvairių teisės pažeidimų. Teismų praktikoje ultima ratio principu gali būti vadovaujamasi tiek svarstant taikytinos bausmės klausimus, tiek atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo kitos rūšies teisinės atsakomybės. Taikant baudžiamąją atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą turi būti įgyvendinama baudžiamųjų įstatymų paskirtis, pažeidimas turi būti pakankamai didelio pavojingumo laipsnio ir šiuo pažeidimu pažeistų teisių negalima atkurti ir apginti naudojant švelnesnes teisinio poveikio priemones.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7/2011, 2K-122/2011, 2K-21/2012 ir kt.).

Pagal BK 37 straipsnį asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-409/2011) yra išaiškinta, kad žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė; veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį; jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Baudžiamasis įstatymas nenumato nusikaltimų, kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai; teismų praktikoje BK 37 straipsnis netaikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas.

Kasatoriaus nuomone, šioje byloje vertinant objektyviuosius veikos požymius yra ypač svarbu tai, kad BK 190 straipsnio nauja 2014 m. gruodžio 18 d. redakcija (įstatymas Nr. XII-1481, paskelbta TAR 2014 m. gruodžio 31 d.) buvo pakeistas nedidelės vertės turto išaiškinimas ir nustatyta, jog skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“ numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos, t. y. baudžiamoji atsakomybė už nekvalifikuotos vagystės padarymą kyla, kai pagrobto turto vertė viršija 3 MGL. Šioje byloje nustatyta, kad pagrobto svetimo turto (kuro) vertė yra 121,64 Lt, t. y. neviršija net 1 MGL. Nors teismai teisingai nurodė, kad teismų praktikoje baudžiamajai atsakomybei pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsirasti neturi reikšmės pagrobto turto vertė, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai pagrobto turto vertė nežymiai viršija ribą, nuo kurios numatyta baudžiamoji atsakomybė, veika gali būti vertinama kaip mažareikšmė, veiką kvalifikuojantys požymiai – įsibrovimas į negyvenamąsias patalpas, kišenvagystė, automobilio pagrobimas – pažymi veikos didesnį pavojingumo laipsnį, tačiau ne tiek, kad užkirstų kelią pripažinti veiką mažareikšme ir nepavojinga, jei kiti padarytos veikos požymiai yra mažareikšmiai.

Kasatoriaus manymu, jei teismas vertintų, kad jo atlikti veiksmai atitinka veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, turėtų būti atsižvelgiama į tai, jog padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio UAB „Ventus–Nafta“, nes pagrobto turto vertė labai nedidelė, žala dar tą pačią dieną (per mažiau nei valandą) buvo atlyginta. Dėl šių aplinkybių padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas jam (kasatoriui) represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas, todėl teismai nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų, juolab kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisinės atsakomybės formų sistemoje – ATPK 50 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už smulkų svetimo turto pagrobimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, jas pagrindžiančios detalios jų motyvacijos byloje surinktais įrodymais ir jų vertinimo matyti, kad teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino ir pripažino pakankamais jo kaltei dėl įvykdytos atviros degalų vagystės iš AB „Ventus–Nafta“ pagrįsti įrodymus, taip pat tinkamai įvertinęs motyvuotai atmetė paties kasatoriaus ir kito nuteistojo šioje byloje V. N. parodymus, kuriais jie bandė neigti įvykdytos vagystės sudėties privalomąjį subjektyvųjį požymį – kasatoriaus tiesioginę tyčią pavogti svetimą turtą (degalus). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kasatoriaus parodymų prieštaringumas, jų nesutapimas su kito nuteistojo V. N. parodymais ir degalų vagystės iš degalinės aplinkybes tiesiogiai mačiusio liudytojo G. D. parodymais, taip pat iš esmės objektyvus įrodymas – degalinės vaido kamerų vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotas kasatoriaus elgesys įvykio metu, jam dedant visas pastangas kuo greičiau pabėgti iš įvykio vietos, paneigia kasatoriaus teismui išsakytą versiją apie jo neva pamestą piniginę, tyčios pavogti degalus nebuvimą ir tariamą jo ketinimą sumokėti už degalus. Tokią N. B. versiją teismas pagrįstai ir teisingai įvertino kaip pasirinktą kasatoriaus gynybos būdą ir ją pagrįstai bei motyvuotai atmetė. Kvalifikuodamas kasatoriaus veiksmus ne kaip slaptą, o kaip atvirą vagystę (pagal BK 178 straipsnio 2 dalį), pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir savo išvadose argumentavo esminį atvirą vagystę kvalifikuojantį požymį – kaltininko neteisėtų veiksmų atvirumą, kai kaltininkas, atlikdamas tokius veiksmus, veikia viešai, esant savininkui ar kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso ir tęsia neteistą veiką. Taigi pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl netinkamo kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį šiuo atveju nėra, šis baudžiamasis įstatymas kasatoriui abiejų instancijų teismuose buvo pritaikytas tinkamai.

Byloje ištirti įrodymai ir jais nustatytos faktinės įvykio aplinkybės akivaizdžiai patvirtina faktą, kad, matant degalinės darbuotojui liudytojui G. D., kasatorius su bendrininku V. N. įvykdė degalų vagystę, kuri atitinka visus ne slapto, o atviro svetimo turto pagrobimo sudėties požymius. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino tiek kasatorių N. B. ir jo bendrininką V. N. kaltais dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, taip pat ir jo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinėje instancijoje patikrinęs Panevėžio apygardos teismas, išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatę bei išnagrinėję bylos aplinkybes, šioje byloje pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuojant kasatoriaus ir jo bendrininko veiką, ir priėmė teisingus bei pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra jokio pagrindo.

Prokuroras pažymi, kad dėl BK 37 straipsnio taikymo kasatoriui ir jo bendrininkui apeliacinius skundus nagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas skundžiamoje nutartyje tiesiogiai nepasisakė, nes veikos mažareikšmiškumo ir minėto baudžiamojo įstatymo taikymo klausimo kasatorius N. B. apeliaciniame skunde nekėlė. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka nuteistųjų apeliacinius skundus išnagrinėjo patikrindamas pirmosios instancijos teismo jiems priimtą nuosprendį tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengdamas jų ribų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje, atmesdamas apelianto skundo argumentus, susijusius su neva baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe – kasatoriaus pagrobto turto (degalų kiekio) verte, nesiekiančia 1 MGL, o kartu iš esmės atsakydamas į kito nuteistojo V. N. apeliacinio skundo argumentus dėl N. B. padarytos veikos mažareikšmiškumo, padarė pagrįstą išvadą, kad, atsižvelgiant į BK 190 straipsnio, reglamentuojančio turto vertės išaiškinimą, pakeitimus bei kasatoriaus ir kito nuteistojo bendrai pagrobto turto vertę, nuteistojo N. B. veika turėtų būti vertinama kaip nusikalstama veika, o ne kaip administracinis teisės pažeidimas, nes nustatyta, jog vagystė buvo atvira, o BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (kvalifikuotos atviros vagystės) kvalifikavimui pagrobto turto vertė reikšmės neturi.

Prokuroras sutinka su skundo argumentais dėl veikos mažareikšmiškumo kriterijų ir jų nustatymo teisme būdo. Iš tiesų, suformuotoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad įvykdytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Tačiau aptariamo kasacinio skundo atveju akivaizdu, kad kasatorius, iš esmės savo skundo argumentais prašydamas pripažinti jo padarytą veiką mažareikšme, akcentuoja tik ja padarytos žalos dydį – pagrobto turto vertę, kuri buvo 121,64 Lt (neviršijo ir šiuo metu neviršija 1 MGL), ir tai, kad ši žala netrukus po įvykio buvo atlyginta. Prokuroro nuomone, šios aplinkybės negali būti lemiamos konstatuojant kasatoriaus padarytos veikos mažareikšmiškumą, nes būtina atsižvelgti tiek į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius (kasatoriaus tyčios kryptingumas, jo motyvai) požymius. Nagrinėjamoje byloje abiejų žemesnių instancijų teismų buvo pagrįstai ir teisingai nustatyta, kad veika buvo padaryta kasatoriui veikiant tiesiogine tyčia ir savanaudiškais motyvais (tyčinė savanaudiška veika). Šios aplinkybės rodo, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog kasatorius padarė pavojingą veiką – apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Toks šios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir jos pobūdis kelia pavojų visuomenei ir pažeidžia įstatymo saugomas vertybes. Vien tai, kad pagrobto turto vertė, sąlyginai vertinant, yra nedidelė (neatitinka BK 190 straipsnyje nustatytos nedidelės 3 MGL vertės turto sąvokos), nesumažina šios kasatoriaus padarytos veikos pavojingumo tiek, kad būtų galima ją pripažinti mažareikšme, panaikinti jo apskųstus žemesniųjų instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad įvertinus skundžiamų teismų sprendimų turinį nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje nustatydami faktines bylos aplinkybes bei vertindami jas pagrindžiančius įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad teismai tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Įrodymai įvertinti visapusiškai, tiek detaliai kiekvienas įrodymas atskirai, tiek jų visuma, nesuteikiant nepagrįsto prioriteto kasatorių kaltinantiems ir be pakankamų motyvų neatmetant jį teisinančių įrodymų (N. B. ir V. N. parodymų). Kasatoriaus skundo argumentacija vertintina kaip subjektyvus byloje surinktų įrodymų interpretavimas, taip siekiant įrodyti savo nekaltumą. Jo skunde dėstomas nesutikimas su įrodymų baudžiamojoje byloje vertinimu ir jo pagrindu padarytomis skundžiamą nuosprendį ir nutartį priėmusių teismų išvadomis bei jas pagrindžiančiais motyvais yra vertintinas kaip subjektyvus ir sietinas su kasatoriaus noru išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, o pateikiami skundo argumentai laikytini jo gynybine pozicija ir todėl atmestini kaip nepagrįsti. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai išnagrinėti bylą, nustatyti faktines bylos (įvykio) aplinkybes ir tinkamai pritaikyti kasatoriui baudžiamąjį įstatymą. Be to, prokuroro manymu, kasacinio skundo dalis, kurioje kasatorius iš esmės kvestionuoja bylos įrodymų vertinimą, neturėtų būti nagrinėjama (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nes nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Įrodymų pakankamumą, jų sąsajumą ir leistinumą, vertinimo pagrįstumą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šioje byloje tinkamai ir visapusiškai įvertino apeliacinės instancijos teismas.

Prokuroras nurodo, kad nėra jokio pagrindo sutikti ir su kasatoriaus skundo argumentais dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumo. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką dėl teismo ar teisėjų šališkumo nustatymo aspektų, kasacinio skundo argumentacija šioje dalyje vertintina kaip deklaratyvi, neparemta jokiais faktiniais duomenimis, kurie duotų pagrindą bent įžvelgti kasatoriaus bylą nagrinėjusių žemesnių instancijų teismų ar atskirų jo bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumą šioje byloje tiek subjektyviąja, tiek ir objektyviąja šališkumo sampratos prasme.

Nuteistojo N. B. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis N. B. prašo žemesnės instancijos teismų dėl jo priimtus sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes teismai, kvalifikuodami jo padarytą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei tirdami ir vertindami įrodymus iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Šie vagystę kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs ir daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2011, 2K-97/2011, 2K-91/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos prasme teismo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kolegija taip pat pažymi, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl N. B. kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų analize. Teismas, ištyręs ir įvertinęs abiejų nuteistųjų parodymus, liudytojų G. D., Z. N., A. S., Ž. L., L. Č., S. L. parodymus, tarnybinio pranešimo, įvykio vietos apžiūros protokolo, daiktų pateikimo protokolo, vaizdo įrašo peržiūros protokolo, daikto apžiūros protokolo duomenis, padarė išvadą, kad šie įrodymai patvirtina, jog N. B. atvirai, veikiant bendrininkų grupe su V.

N., iš degalinės pagrobė 25,41 litro kuro, kurio vertė 121,64 Lt (t. y. 35,23 Eur). Kasatoriaus nurodoma versija, kad jis neturėjo tyčios pagrobti degalus, o prisipylęs kuro ėjo degalinės durų link ketindamas už jį susimokėti, tačiau pamatė, jog šortų kišenėje neturi piniginės, todėl ir nesumokėjo, bylos nagrinėjimo metu paneigta vaizdo įraše užfiksuotais N. B. veiksmais, iš dalies jo paties parodymais, nuteistojo V. N., liudytojo G. D. parodymais. Teismas konstatavo, kad iš vaizdo medžiagos matyti, jog N. B. šortų kišenėje piniginės neieško, o prisipylęs kuro eina link degalinės durų, ten su motoroleriu jo laukė V.

N.; N. B. sėdant ant motorolerio, degalinės darbuotojas G. D. bandė jį sulaikyti, tačiau N. B. ištrūkęs iš G. D. rankų užšoka ant motorolerio ir iš degalinės teritorijos su V. N. pabėga. Apie tai, kad pametė piniginę, N. B. degalinės operatoriui nepasakė, nors šis buvo priėjęs, to N. B. neminėjo ir V. N.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu N. B. nebuvo nuoseklus: nurodė, kad piniginės nerado, vėliau teigė, kad piniginę rado tą pačią dieną. Atsižvelgiant į tai, kad N. B. parodymai yra prieštaraujantys tarpusavyje, taip pat prieštarauja kito nuteistojo V.

N. parodymams, liudytojo G. D. parodymams apie nuteistųjų elgesį įvykio metu, vaizdo medžiagai, teismas N. B. parodymus pagrįstai įvertino kritiškai, o pateiktą versiją apie pamestą piniginę – kaip pasirinktą gynybos būdą. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos, visi bylos duomenys ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo.

Kasacinio skundo argumentai dėl teismų šališkumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008 ir kt.). Vertindama subjektyviuosius aspektus teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą, nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Šiuo požiūriu kasatorius jo bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumą įžvelgia per, jo manymu, tendencingą įrodymų vertinimą ir dėl to padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nepagrįstumu. Tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas, nes teismo išvados N. B. byloje dėl įrodymų vertinimo yra motyvuotos, pagrįstos įrodymų visuma, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes N. B. padaryta veika atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teismų sprendimuose padaryto nusikaltimo sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai nustatyti, išsamiai ir motyvuotai atskleisti, todėl konstatuoti, kad N. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo.

Dėl BK 37 ir 75 straipsnių taikymo

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nepritaikė BK 37 straipsnio nuostatų, nes pagrobto turto vertė labai nedidelė, žala dar tą pačią dieną buvo atlyginta, juolab kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje, nes ATPK 50 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už smulkų svetimo turto pagrobimą.

Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad N. B., veikdamas bendrininkų grupe, padarė kvalifikuotą vagystę, BK 37 straipsnis jam nebuvo taikomas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo N. B. apeliaciniame skunde klausimas dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Taip pat pažymėtina, kad ATPK 50 straipsnyje, reglamentuojančiame atsakomybę už smulkų turto pagrobimą, nustatytos šio straipsnio ribos – jis taikomas nesant sunkinančių aplinkybių (pagal BK – kvalifikuojančių požymių), todėl kasatoriaus nuorodos dėl administracinės atsakomybės taikymo taip pat atmestinos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2010, 2K-413/2010, 2K-178/2011).

Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes; skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. N. B. už apysunkį nusikaltimą buvo teisiamas ne pirmą kartą, teismo sprendimas skirti jam laisvės atėmimo bausmę yra motyvuotas. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas nuteistajam N. B. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Pagal BK 75 straipsnį teismas turi teisę atidėti bausmės vykdymą tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatomi visi šio straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai: asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. N. B. nuteistas už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Panevėžio apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas 4680 Lt (t. y. 1355 Eur) bauda už nesunkaus ir apysunkio nusikaltimo padarymą. Iš byloje esančios 2015 m. vasario 5 d. antstolio pažymos Nr. PAŽ-27 matyti, kad ši bausmė yra vykdoma – N. B. jau yra sumokėjęs dalį – 678 Eur jam paskirtos 1355 Eur baudos. Nagrinėjamoje byloje nusikalstama veika AB „Ventus–Nafta“ padaryta 121,64 Lt (t. y. 35,23 Eur) žala – atlyginta. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis N. B. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra registruotas darbo biržoje, pagal teismui pateiktą IĮ „Autotora“ pažymą jis vairavimo mokykloje lanko C kategorijos teorinių žinių ir praktinio vairavimo įgūdžių mokymo kursus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam N. B. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutartį pakeisti: pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 8 punktą, nuteistajam N. B. paskirtos devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant jį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutarties dalis palikti galioti be pakeitimų.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vladislovas Ranonis Aldona Rakauskienė