2013-04-15 Nr. AB-1209-3-61-3-02096-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-775/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02096-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 11–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 1D-5117(12) (toliau – ir 2012 m. liepos 26 d. Sprendimas) ir Ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 11SP-1474 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo R. P.“ (toliau – ir 2012 m. kovo 14 d. Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą įskaityti į ištarnautą laiką vidaus tarnybos pensijai skirti laikotarpį nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamais sprendimais į jo tarnybos laiką vidaus tarnybos pensijai skirti nebuvo įskaičiuotas laikotarpis nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1985 m. lapkričio 25 d. jis buvo priimtas į vairuotojo pareigas Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje. Nuo 1996 m. spalio 9 d., įvykus reorganizacijai, t. y. sukarinus tarnybą, jis dirbo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sukarintoje priešgaisrinėje dalyje, Palangoje, vairuotoju. Pasak pareiškėjo, laikotarpis nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d. turėtų būti įskaitytas pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Pažymėjo, kad tiek dirbdamas vairuotoju pagal darbo sutartį minėtu laikotarpiu, tiek dirbdamas vairuotoju nuo 1996 m. spalio 9 d. jis atliko tas pačias funkcijas, jo įgaliojimų apimtis ir pobūdis nepasikeitė. Minėtu laikotarpiu keitėsi tik įstaigos pavadinimai, tačiau darbovietės adresas išliko tas pats, tarnybos byla buvo vedama to paties darbdavio. Pareiškėjo teigimu, nors jis sukarintoje priešgaisrinėje apsaugoje dirbo darbo sutarties pagrindais, tačiau jo darbas iš esmės atitiko sąlygas, pagal kurias organizuota profesionalioji priešgaisrinė apsauga. Anot pareiškėjo, nors jis ėjo vairuotojo pareigas, tačiau dirbdamas priešgaisrinėje dalyje jis vykdė ir gaisrininko funkcijas: su eksploatuojamuoju automobiliu važiuodavo į gaisrus, gaisravietėje paduodavo vandenį, žarnas, gesindavo gaisrą, laikydavo vandens švirkštą, atlikdavo visus gelbėjimo darbus (ardydavo pastatus, stogo konstrukcijas ir t. t.). Pažymėjo, kad vairuotoju dirbdavo tol, kol nuvažiuodavo į gaisrą, o gaisravietėje dirbdavo kaip ugniagesys, todėl faktiškai jis dirbo gaisrininku vairuotoju.

Atsakovas Ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 17–18) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nėra galimybės darbo vairuotoju laiko prilyginti pareigūno tarnybai, t. y. tarnybos laikui pensijai skirti. Pabrėžė, kad Ministerijai nėra žinoma, ar pareiškėjas darbdavio reikalavimu, ar savo iniciatyva prisidėdavo prie gaisrų gesinimo. Jei taip buvo, tai pareiškėjas ir darbdavys pažeidinėjo darbo sutartį ir darbo įstatymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 20–21) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Tarnybos nuomone, pareiškėjo darbas Palangos miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje laikotarpiu nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d. negali būti įtrauktas į tarnybos laiką pensijai skirti ir negali būti prilygintas kaip laikotarpis pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, kadangi pareiškėjas nurodytu laikotarpiu ėjo vairuotojo (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareigas, o ne gaisrininko arba gaisrininko vairuotojo pareigas. Pirmasis specialus pareigūno nekarinis (karinis) laipsnis pareiškėjui suteiktas tik 1996 m. spalio 9 d. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareigūnų tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti bei Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje nurodytas vidaus tarnybos stažas nėra tapačios sąvokos, tai viena nuo kitos nepriklausančios kategorijos, numatytos skirtingoms teisinėms situacijoms ir teisiškai savarankiškiems teisiniams santykiams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Ministerijos 2012 m. liepos 26 d. Sprendimą ir Ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 14 d. Sprendimą, įpareigoti Ministeriją įskaityti į pareiškėjo R. P. ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-984/2008. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. spalio 9 d. dirbo Ministerijos Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies vairuotoju. Nuo 1996 m. spalio 9 d. pareiškėjas paskirtas sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu – Ministerijos Palangos miesto sukarintos priešgaisrinės dalies vyresniuoju vairuotoju, suteikiant puskarininkio laipsnį. Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. TE-340 nuo 2011 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas yra atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2 punktą (sukakus Statuto 54 straipsnyje numatytam amžiui). Teismas pažymėjo, kad Ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 14 d. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjo ištarnautas laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 17 m. 3 mėn. 1 d. Kaip matyti iš šio sprendimo, laikotarpis, kai pareiškėjas nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. spalio 9 d. dirbo Ministerijos Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies vairuotoju, nėra įskaitytas. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo paskirtas sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu nuo 1996 m. spalio 9 d., nebuvo, be to, šį faktą patvirtino ir byloje esanti medžiaga, ir pareiškėjo tarnybos byloje esantys įrašai. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo tarnybos byloje esančių įrašų matyti, jog pareiškėjo pareigos yra vairuotojas. Nei byloje esančiuose dokumentuose, nei tarnybos byloje nėra nurodyta, kad nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. spalio 9 d. pareiškėjui būtų pavesta atlikti gaisrininko pareigas, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis taip pat atliko ir gaisrininko funkcijas, ir faktiškai dirbo kaip gaisrininkas vairuotojas. Teismas išdėstė teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leido padaryti išvadą, kad, nors pareiškėjo tarnybos bylos duomenimis, pareiškėjas ėjo vairuotojo pareigas, tačiau faktiškai jis dirbo gaisrininku vairuotoju, t. y. pareiškėjas dirbo darbą, kuris yra didesnio pavojingumo gyvybei ir sveikatai nei tiesiog vairuotojo. Ta aplinkybė, kad jo atliekamos funkcijos nebuvo tinkamai įformintos Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo prasme, teismo vertinimu, negali būti pagrindu taikyti formos pirmenybę prieš turinį, nes tokiu atveju būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R822-14/2012. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d., todėl Ministerijos 2012 m. liepos 26 d. Sprendimas ir Ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 14 d. Sprendimas panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti, atsakovas įpareigotas įskaityti į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 56-57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisės principui iš teisės pažeidimo teisė neatsiranda, įtvirtintam Konstitucijos 28 straipsnyje. Teismas konstatavo juridinį faktą, kad įsidarbinęs vairuotoju pareiškėjas dirbo gaisrininku vairuotoju, t. y. pareiškėjas dirbo tą darbą, kuris nebuvo jo darbinė funkcija. Teigia, kad taip buvo pažeidžiami Darbo kodeksas, Darbo sutarties įstatymas. Mano, kad teismas negali neteisėto fakto modifikuoti ir pripažinti kitokiu, teisėtu faktu. Pažymi, kad teismo sprendimas prieštarauja įstatymų leidėjo valiai ir procesinei teismo pareigai pasisakyti dėl visų argumentų, nes teismas nemotyvavo, kodėl atmeta atsiliepimo į skundą argumentą, kad Respublikos Prezidentas 2008 m. gegužės 7 d. dekretu Nr. 1K-1335 grąžino Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir siūlė laikyti jį nepriimtu. Nurodė, kokias argumentais grindžiamas minėtas dekretas. Pažymėjo, kad neįsigaliojusiu įstatymu buvo siekiama praplėsti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytų pareigų sąrašą, be kitų, ir vairuotojo pareigomis, tačiau įstatymas pakartotinai nebuvo priimtas ir neįsigaliojo. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nuostata, kad darbo vairuotoju laikas prilyginamas tarnybos laikui pensijai skirti, t. y. pareigūno tarnybai, taip ir neatsirado. Pareiškėjo reikalavimas prieštarauja tiek Respublikos Prezidento, tiek įstatymų leidėjo valiai. Nėra patikimai nustatyta, kad pareiškėjas iš tiesų gesino gaisrus ir kokiu mastu. Liudytojų parodymai, anot atsakovo, vertintini kritiškai, nes liudytojai yra pareiškėjo buvę darbo kolegos, iš vienos (Palangos) apylinkės. Be to, kyla abejonė, kad dirbdamas vairuotoju pareiškėjas galėjo išvengti gaisrininkams (ugniagesiams) keliamų reikalavimų. Teismas turėjo įtraukti į bylą Departamentą, nes teismas pripažino, kad ši įstaiga pažeidinėjo darbo įstatymus, todėl Departamentas turėtų paaiškinti, ar galėjo taip būti, kad vairuotojas dirbo gaisrininko vairuotojo darbą, ir kaip tai galėjo nutikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie atsakovo apeliacinio skundo.

Pareiškėjas R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62-63) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pažymi, jog teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad dirbant priešgaisrinėje dalyje pareiškėjas vykdė ir gaisrininko funkcijas. Vairuotoju pareiškėjas dirbo tol, kol nuvažiuodavo į gaisrą, o gaisravietėje jis jau dirbdavo kaip ugniagesys. Pareiškėjas pirmiausia buvo gaisrinės mašinos vairuotojas. Be to, gaisrinės mašinos vairuotojai būdavo specialiai apmokomi, kad jie mokėtų dirbti gaisravietėje, gesinant gaisrą, lokalizuojant gaisrą ir t. t. Visa tai yra susiję su ugniagesio darbinėmis funkcijomis. Teigia, jog atsakovas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi nepriimtu ir neįsigaliojusiu įstatymu. Pažymi, kad teismo posėdžio metu visi apklausti liudytojai nurodė, jog pareiškėjas atvykęs į incidento vietą vykdė ugniagesio gelbėtojo funkcijas, gesino gaisrus, atlikdavo gelbėjimo darbus. Neaišku, kokios kitokios aplinkybės gali patvirtinti kitokias pareiškėjo darbo funkcijas, negu kartu su pareiškėju dirbę asmenys. Mano, kad atsakovas nepagrįstai skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Departamentas pažeidinėjo darbo įstatymus. Teismo sprendime nėra akcentuota, kad Departamentas pažeidinėjo darbo įstatymus. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas šio klausimo nekėlė, todėl jis ir nebuvo nagrinėtas. Remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2120-629/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-993/2010.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo tarnybos laiko apskaičiavimo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjas ginčija Ministerijos 2012 m. liepos 26 d. Sprendimą ir Ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 14 d. Sprendimą bei prašo įpareigoti atsakovą įskaityti į pareiškėjo ištarnautą laiką vidaus tarnybos pensijai skirti laikotarpį nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai į pareiškėjo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d., kuomet pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo vairuotoju Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje ir atliko ne tik vairuotojo, bet ir gaisrininko funkcijas, todėl Ministerijos 2012 m. liepos 26 d. Sprendimas ir Ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 14 d. Sprendimas panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti, atsakovas įpareigotas įskaityti į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d.

Atsakovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog nepagrįstai darbo vairuotoju laikas prilygintas tarnybos laikui pensijai skirti.

Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, dirbdamas vairuotoju Ministerijos Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. spalio 9 d., vykdė ne tik vairuotojo, bet ir gaisrininko funkcijas.

Pažymėtina, kad pagal oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais (3 p.).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. spalio 9 d. dirbo Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies vairuotoju (b. l. 27–29; tarnybos byla, b. l. 1). Nuo 1996 m. spalio 9 d. pareiškėjas priskirtas sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Palangos miesto sukarintos priešgaisrinės dalies vyresniuoju vairuotoju, suteikiant puskarininkio laipsnį (tarnybos byla, b. l. 2). Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. TE-340 nuo 2011 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 2 punktą (sukakus Statuto 54 str. numatytam amžiui) (tarnybos byla, b. l. 56). Bylos duomenys patvirtina, jog Ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 14 d. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo ištarnautas laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 17 m. 3 mėn. 1 d. Iš minėto sprendimo matyti, jog laikotarpis, kai pareiškėjas nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies vairuotoju, nėra įskaitytas. Ministerija 2012 m. liepos 26 d. Sprendimu minėto laikotarpio taip pat nesutiko įskaityti į laikotarpį pensijai gauti, nurodydama, kad nėra pagrindo nustatyti faktą, jog pareiškėjas atliko gaisrininko arba gaisrininko vairuotojo funkcijas.

Pareiškėjo teigimu, dirbdamas vairuotoju darbo sutarties pagrindais jis vykdė ir gaisrininko funkcijas. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apklaustas Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko pavaduotoju dirbęs B. P. paliudijo, kad dirbo kartu su pareiškėju ir kad pareiškėjas, dirbdamas vairuotoju, atliko visas ugniagesių funkcijas, dalyvaudavo ugniagesių apmokymuose, darbo saugos žurnaluose pasirašydavo už įvairius ugniagesių darbus. Pareiškėjo viršininku buvęs M. G. ir D. S. taip pat patvirtino, jog pareiškėjas atlikdavo visas ugniagesių funkcijas. Nors byloje yra apklausti liudytojai, kurie patvirtino apie pareiškėjo vykdytas ne tik vairuotojo, bet ir gaisrininko funkcijas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma nėra pakankama padaryti išvadą, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbdamas vairuotoju atliko ne tik vairuotojo, bet ir gaisrininko funkcijas. Pažymėtina, jog byloje trūksta įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, kaip teigė Priešgaisrinės apsaugos valdybos Palangos miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko pavaduotoju dirbęs B. P., dalyvavo ugniagesių apmokymuose ir darbo saugos žurnaluose pasirašydavo už įvairius ugniagesių darbus. Apskritai byloje nėra rašytinių duomenų apie pareiškėjo laikotarpiu nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbusio vairuotoju vykdytų funkcijų apimtį. Byloje yra reikalinga atlikti laikotarpiu nuo 1985 m. lapkričio 25 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir laikotarpiu nuo 1996 m. spalio 9 d. pareiškėjui dirbant vairuotoju vykdytų funkcijų palyginimą. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, yra tikslinga į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tam, jog būtų patvirtintos ar paneigtos bylai reikšmingos aplinkybės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesurinkus visų įrodymų, teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl ankščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir nesiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.). Nagrinėjant bylą iš naujo būtina rinkti naujus įrodymus (duomenis, jog pareiškėjas dalyvavo ugniagesių apmokymuose, darbo saugos žurnaluose pasirašydavo už įvairius ugniagesių darbus ir kt.), taip pat trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti į bylą Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Teismui visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjus bylos, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu ir teisėtu, o dėl ankščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė