2017-02-21 Nr. AB-3973-3-61-3-00741-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-90-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00741-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. P-815 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui V. K. paskyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-815).

Nurodė, kad Įsakymas Nr. P-815 yra neteisėtas, kadangi jį priimdamas generalinis prokuroras iš esmės rėmėsi vieninteliu šaltiniu – Prokurorų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gruodžio 22 d. išvada Nr. 1.6-29 (toliau – ir Išvada), kuri yra šališka ir neobjektyvi, neatskleidžia galimo tarnybinio nusižengimo ar prokuroro etikos pažeidimo. Komisija įrodymus vertino atsietai, nevertino įvykių sekos, pirmenybę suteikė apygardos vyriausiojo prokuroro kreipimuisi ir jo pozicijai bei padarytiems vertinimams. Komisija nevertino įstatymų reikalavimų, ignoravo prokuroro savarankiškumo, nepriklausomumo, nešališkumo principų reikalavimus, kai kuriais klausimais ir padarytais vertinimais viršijo savo kompetenciją.

Pažymėjo, jog sprendimą nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo byloje Nr. 07-1-309-11 (toliau – ir Baudžiamoji byla) pareiškėjas priėmė atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 25 d. aukštesniojo prokuroro suformuotą precedentą ir siekdamas, kad nebūtų pakenkta prokuratūros prestižui ir autoritetui. Tokiais savo veiksmais jis nesiekė išvengti asmeninės atsakomybės. Nusišalinti pareiškėją imperatyviai įpareigojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 57–60 straipsnių nuostatos.

Taip pat pažymėjo, kad jo sprendimas nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo nepagrįstai buvo laikomas prašymu, nes 2014 m. spalio 2 d. pranešime jis neprašė vyriausiojo prokuroro spręsti dėl pareiškėjo nušalinimo, o vykdydamas įstatyme įtvirtintą pareigą, priėmė aiškų ir nedviprasmišką sprendimą nusišalinti, todėl vėliau sekę vyriausiojo prokuroro paklausimai niekaip negalėjo daryti įtakos pareiškėjo priimtam procesiniam sprendimui ir pakeisti jo nuomonės. Po priimto sprendimo nusišalinti pareiškėjas nebegalėjo toliau dalyvauti byloje kaip valstybinis kaltintojas. Būtent todėl jis 2014 m. birželio 15 d. atsakyme Nr. SA5-918 vyriausiajam prokurorui nurodė, kad, neišsprendus klausimo dėl valstybinio kaltinimo palaikymo pavedimo kitam prokurorui, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 59 straipsniu, pareiškėjas turės pareigą remdamasis tais pačiais motyvais nusišalinti teisme. Kadangi nusišalinimo pareiga yra nustatyta BPK, aukštesnis prokuroras nesprendžia prokuroro nusišalinimo teisėtumo, todėl niekuo nepagrįsta Komisijos išvada, kad tokiu pareiškėjo pareiškimu buvo suvaržytos aukštesniojo prokuroro, kaip vadovo, teisės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad laiku atsakė į abu vyriausiojo prokuroro paklausimus, iš esmės atsakė į visus nurodytus klausimus, nurodė esmines aplinkybes ir dėl jų pateikė savo paaiškinimus. Vien tai, jog atsakymus į paklausimus pareiškėjas pateikė ne papunkčiui, kaip buvo suformuluoti paklausimai, negali būti vertinama kaip pareiškėjo atsisakymas vykdyti pavedimus ar netinkamas jų vykdymas. Todėl Komisija nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktus, nes neatsakė į A. P. raštu užduotus klausimus, tačiau net netyrė, ar jo užduoti klausimai buvo pagrįsti ir teisėti, ar jie realiai buvo susiję su pareiškėjo nusišalinimu, ar į visus juos pareiškėjas turėjo atsakyti. Komisija nepaneigė, kad pareiškėjo tiek A. P., tiek šiai Komisijai nurodytas nusišalinimo pagrindas buvo pakankamas.

Teigė, kad skundžiamame Įsakyme Nr. P-815 nėra nurodyta jokių neigiamų pareiškėjo veikimo ar neveikimo pasekmių. Išvadoje nurodytas pasekmių vertinimas (Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras neturėjo galimybės objektyviai išnagrinėti V. K. iškelto klausimo, jo diskrecija buvo apribota ir taip sumenkintas Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo autoritetas, tokiais veiksmais buvo sumenkintas ir V. K. autoritetas, leidžiama suabejoti jo kompetencija, parodytas netinkamas pavyzdys kitiems prokurorams, formuojama neigiama nuomonė apie prokuratūros vadovų tarnybinius santykius) yra akivaizdžiai šališkas ir neobjektyvus. Komisija pasirinko griežčiausią išvados variantą, t. y. pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą. Ji, nepaisydama išvadose konstatuotų aplinkybių dėl teigiamos pareiškėjo charakteristikos, neatsižvelgė, kad per visą tarnybos prokuratūroje laiką pareiškėjas nebuvo baustas drausmine tvarka, buvo skatinamas. Komisija nemotyvavo sprendimo, kad pareiškėjui būtina skirti tarnybinę nuobaudą, todėl šis siūlymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad pagrindai, kodėl jis nusišalino nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje, atsirado jau baigus šios bylos, kurioje jis organizavo, kontroliavo ikiteisminį tyrimą ir jam vadovavo, ikiteisminį tyrimą. Nurodė, kad siekė nusišalinti iki teismo posėdžio pradžios, nes nenorėjo pakenkti tolesniam bylos nagrinėjimui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 23–28) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad taikant pareiškėjui tarnybinę atsakomybę, nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjo teises. Surinkti ir Išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys buvo pakankami konstatuoti pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą, jis apibūdintas aiškiai ir argumentuotai, ginčijamas įsakymas priimtas kompetentingo subjekto. Skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl Įsakymas Nr. P-815 neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teigė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta ne už baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimą, ne už jo priimtą sprendimą nusišalinti, o už Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą, t. y. už neetišką elgesį vykdant prokuroro pareigas bei dviejų konkrečių aukštesniojo prokuroro pavedimų nevykdymą. Gavęs 2014 m. spalio 2 d. prokuroro V. K. pranešimą dėl nusišalinimo nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje, prokuroras A. P. ne tik turėjo spręsti dėl valstybinio kaltinimo funkcijos delegavimo kitam prokurorui, bet privalėjo išsiaiškinti, ar pagrįstai, objektyviai ir nešališkai prokuroras V. K. ilgiau nei 2 metus organizavo bei kontroliavo minėtą ikiteisminį tyrimą ir jam vadovavo, jei ir tuo metu egzistavo jo 2014 m. spalio 2 d. rašte nurodyti nusišalinimo pagrindai, ir ar tai neatsilieps bylos nagrinėjimui teisme. Todėl prokuroro A. P. pavedimai, išdėstyti 2014 m. spalio 6 d. rašte Nr. SA5-886 ir 2014 m. spalio 16 d. rašte Nr. SA5-922, pateikti pagal vyriausiojo prokuroro kompetenciją ir privalėjo būti tinkamai įvykdyti. Neįvykdęs minėtų pavedimų, pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą.

Pabrėžė, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai dėl Komisijos šališkumo ir neobjektyvumo yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nušalinimų Komisijos nariams nepareiškė, jo teisės viso galimai padaryto tarnybinio pažeidimo tyrimo metu buvo užtikrintos; jis pateikė rašytinį paaiškinimą, buvo informuotas apie Komisijos posėdį, jame dalyvavo. Išvadoje objektyviai aprašyti tiek pareiškėjo, tiek prokuroro A. P. veiksmai, cituojami abiejų prokurorų surašyti dokumentai. Be to, pareiškėją charakterizuojantys duomenys buvo gauti ne iš A. P., o iš kitų šaltinių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu (I t., b. l. 187-198) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, įvertinus pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. rašto (reg. data 2014 m. spalio 6 d., reg. Nr. SA5-885) (I t. ,b. l. 109), 2014 m. spalio 15 d. rašto Nr. SA5-918 (I t., b. l. 112), 2014 m. spalio 17 d. rašto Nr. SA5-924, Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. 2014 m. spalio 6 d. rašto Nr. SA5-886 (I t., b. l. 110, 111), 2014 m. spalio 16 d. rašto Nr. SA5-922 (I t., b. l. 113–115) turinį visų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, konstatavo, kad 2014 m. spalio 2 d. raštu pareiškėjas siekė iki teismo posėdžio pradžios informuoti aukštesnįjį prokurorą apie paaiškėjusias aplinkybes, dėl kurių, jo nuomone, negali palaikyti valstybinio kaltinimo Baudžiamojoje byloje, ir apie savo sprendimą nusišalinti BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, o Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2014 m. spalio 6 d. raštu Nr. SA5-886, 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. SA5-922 siekė išsiaiškinti pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. rašte išdėstytų nusišalinimo motyvų pagrįstumą ir pašalinti bet kokias galimas abejones dėl jo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi ikiteisminio tyrimo metu bei palaikant valstybinį kaltinimą.

Teismas pažymėjo, jog ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjas, 2014 m. spalio 2 d. raštu (reg. data 2014 m. spalio 6 d., reg. Nr. SA5-885) Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui A. P. pranešdamas, kad negali palaikyti valstybinio kaltinimo Baudžiamojoje byloje ir nusišalina BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, taip pat atsakinėdamas į su šiuo raštu tiesiogiai susijusius Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro raštus, pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pagal kurį prokurorai privalo tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus, Prokurorų etikos kodekso 5.1.1 punktą, pagal kurį, vadovaudamasis teisingumo principu, prokuroras privalo visada veikti protingai ir teisingai, priimti apgalvotus ir teisėtus sprendimus, prireikus paskelbti priimamų sprendimų motyvus ir argumentus, 5.8.1 punktą, pagal kurį, vadovaudamasis pagarbos įstatymui principu, prokuroras privalo vienodai rodyti pilietinę ir profesinę pagarbą tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, pripažinti ir skatinti įstatymo taikymo viršenybę, 5.9.3 punktą, pagal kurį, vadovaudamasis atsakomybės principu, prokuroras privalo nepiktnaudžiauti ir nemanipuliuoti įstatymo suteikta veiksmų laisve ir kolegų pasitikėjimu, nevengti atsakomybės už blogai atliktą darbą ar priimtą neteisėtą sprendimą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, sistemiškai įvertinęs Konstitucijos 118 straipsnyje, Prokuratūros įstatymo 20 straipsnyje, Baudžiamojo proceso kodekso 58, 59, 60 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tiek atlikdamas ikiteisminį tyrimą Baudžiamojoje byloje, tiek palaikydamas kaltinimą teisme privalėjo išlikti nepriklausomas ir klausyti tik Konstitucijos ir įstatymo, o esant bent vienam iš BPK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, ne tik galėjo, bet ir privalėjo (t. y. turėjo pareigą) nusišalinti nuo Baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Tokia pareiga yra viena iš BPK įtvirtintų procesinių pareiškėjo pareigų, kurią įgyvendinti jis privalėjo savarankiškai, vadovaudamasis išimtinai Konstitucija ir BPK nuostatomis, įtvirtintomis, inter alia, BPK 59 straipsnio 1 dalyje (nusišalindamas teisme), 60 straipsnio 1 dalyje (nusišalindamas ikiteisminio tyrimo metu). Tai pat pareiškėjas, sužinojęs, kad egzistuoja BPK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, privalėjo apie tai nedelsdamas (dar prieš pradedant Baudžiamąją bylą nagrinėti teisme) pranešti Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, o šis, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėjo turėti įtakos ikiteisminiam tyrimui Baudžiamojoje byloje, kuriam pareiškėjas vadovavo, ir ar yra pagrindas pavesti kitam prokurorui palaikyti valstybinį kaltinimą Baudžiamojoje byloje, galėjo pareiškėjui duoti privalomus nurodymus detaliau paaiškinti nusišalinimo motyvus. Duodamas tokio pobūdžio nurodymus, Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras negalėjo įsiterpti į procesinę pareiškėjo veiklą, t. y. negalėjo daryti įtakos pareiškėjo nepriklausomumui priimti vieną iš procesinių sprendimų – nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje ir įpareigoti jį toliau palaikyti valstybinį kaltinimą šioje byloje, nors šis yra įsitikinęs savo sprendimo nusišalinti pagrįstumu.

Iš Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. rašto Nr. SA5-886 (I t., b. l. 110, 111) ir 2014 m. spalio 16 d. rašto Nr. SA5-922 (I t., b. l. 113–115), kuriuose šis nurodė pareiškėjui detaliau paaiškinti 2014 m. spalio 2 d. rašte (I t., b. l. 109) išdėstytus nusišalinimo motyvus, turinio teismas nustatė, kad jais aukštesnysis prokuroras iš esmės siekė išsiaiškinti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėjo turėti įtakos ikiteisminiam tyrimui Baudžiamojoje byloje, kuriam pareiškėjas vadovavo, ir ar yra pagrindas pavesti kitam prokurorui palaikyti valstybinį kaltinimą Baudžiamojoje byloje. Taigi, šiuose Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro raštuose išdėstyti nurodymai susiję su tarnybos organizavimo tvarka, todėl jie laikytini Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjui duotais privalomais nurodymais.

Įvertinęs minėtuose raštuose suformuluotus Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro nurodymus, teismas konstatavo, kad jis, kaip aukštesnysis prokuroras, duodamas tokio pobūdžio privalomus nurodymus pavaldžiam prokurorui – pareiškėjui, siekė išsiaiškinti, ar pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. rašte nurodytos aplinkybės galėjo turėti įtakos ikiteisminiam tyrimui Baudžiamojoje byloje, kuriam pareiškėjas vadovavo, ir ar yra pagrindas pavesti kitam prokurorui palaikyti valstybinį kaltinimą Baudžiamojoje byloje. Teismo nuomone, šie Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro nurodymai tiesiogiai kyla iš jo, kaip aukštesniojo prokuroro, pareigos skirti kitą prokurorą palaikyti valstybinį kaltinimą Baudžiamojoje byloje vykdymu. Tokie nurodymai vertinti kaip teisėti ir pagrįsti, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugelis pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. rašte nurodytų nusišalinimo BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu priežasčių (t. y. šioje byloje kaip liudytojas apklaustas I. J., kuris bylos tiriamuoju laikotarpiu dirbo ir byloje patrauktoje kaltinamąja UAB „Leo statyba“, yra Radviliškio rajono medžiotojų būrelio „Briedis“, kuriam priklauso ir pareiškėjas, narys, o pareiškėjui medžioklėje tenka asmeniškai bendrauti ir su kitais medžiotojų būrelio „Briedis“ nariais, kai kurie iš jų artimai bendrauja su kaltinamaisiais; pareiškėjui taip pat tenka bendrauti su Radviliškio rajono savivaldybės meru D. B., kitais valstybės tarnautojais, kurie yra susiję su šioje byloje kaltinamais asmenimis darbo santykiais, asmeninėmis pažintimis, priklauso tai pačiai politinei partijai) pareiškėjui buvo žinomos jau atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, o dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės (t. y. kad 2011 m. rugsėjo 16 d. kaltinamasis šioje byloje A. Č., tuo metu ėjęs Radviliškio rajono savivaldybės mero pareigas, pareiškėjo tėvui V. K. įteikė Mero padėkos ženklą, o pareiškėjo tėvas su A. Č. bendravo ne viename dalykiniame ir nedalykiniame susitikime), apie kurią pareiškėjas teigia sužinojęs tik baigęs ikiteisminį tyrimą Baudžiamojoje byloje lankydamasis pas tėvus, įtakos atliktam ikiteisminiam tyrimui Baudžiamojoje byloje aukštesniajam prokurorui galėjo kelti pagrįstų abejonių, kurioms išsklaidyti reikėjo pareiškėjo papildomų paaiškinimų.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras šiuose raštuose nurodydamas pareiškėjui detaliau paaiškinti 2014 m. spalio 2 d. rašte išdėstytus nusišalinimo motyvus, pažeidė jo, kaip prokuroro, nepriklausomumą, teismo nuomone, nustatytų aplinkybių visuma nesudaro jokio pagrindo teigti, kad, 2014 m. spalio 6 d. raštu Nr. SA5-886 ir 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. SA5-922 duodamas privalomus nurodymus, Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras įsiterpė į procesinę pareiškėjo (t. y. jam pavaldaus prokuroro) veiklą ar darė kokią nors įtaką jo nepriklausomumui priimant vieną iš procesinių sprendimų – nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje. Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad aukštesnysis prokuroras, išsiaiškinęs aplinkybes ir supratęs, kad pareiškėjas nepakeis savo pozicijos dėl nusišalinimo nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje (tai jis galėjo suprasti gavęs pareiškėjo 2014 m. spalio 15 d. raštą Nr. SA5-918, kuriame aiškiai nurodyta, kad, neišsprendus klausimo dėl valstybinio kaltinimo palaikymo pavedimo kitam prokurorui, pareiškėjas turės pareigą remdamasis tais pačiais motyvais nusišalinti teisme), valstybinį kaltinimą palaikyti Baudžiamojoje byloje paskyrė kitą prokurorą. Vien aplinkybė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2014 m. spalio 6 d. raštu Nr. SA5-886, 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. SA5-922 siekė išsiaiškinti pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. rašte išdėstytų nusišalinimo motyvų pagrįstumą ir pašalinti bet kokias galimas abejones dėl jo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi ikiteisminio tyrimo metu bei palaikant valstybinį kaltinimą, savaime nereiškia, kad aukštesnysis prokuroras pažeidė pareiškėjo nepriklausomumą.

Teismas pažymėjo, jog aukštesniojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. rašte Nr. SA5-886 išdėstytą nurodymą pareiškėjas įvykdė tik 2014 m. spalio 15 d., t. y. po 9 dienų, o jame pateikti atsakymai buvo itin formalūs (žr. 2014 m. spalio 15 d. raštą Nr. SA5-918), detalesnius paaiškinimus jis pateikė tik aukštesniajam prokurorui kreipusis pakartotinai (žr. 2014 m. spalio 16 d. raštą Nr. SA5-922 ir 2014 m. spalio 17 d. raštą Nr. SA5-924). Teismo nuomone, toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip nenoras bendradarbiauti su aukštesniuoju prokuroru, šiam vykdant tiesiogines funkcijas ir priimant itin svarbų sprendimą dėl prokuroro, kuriam pavesta palaikyti valstybinį kaltinimą teisme rezonansinėje Baudžiamojoje byloje, pakeitimo. Tokia pareiškėjo veika, vykdant privalomą aukštesniojo prokuroro nurodymą (ypač įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes ir visą pareiškėjo santykių su aukštesniuoju prokuroru kontekstą), negali būti vertinama kaip atitinkanti Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą užduotis ar pavedimus atlikti tinkamai ir laiku, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus reikalavimus visada veikti protingai ir teisingai (5.1.1 p.), skatinti įstatymo taikymo viršenybę (5.8.1 p.). Toks pareiškėjo elgesys vertintinas ir kaip pažeidžiantis Prokurorų etikos kodekso 5.9.3 punkto nuostatą, pagal kurią prokuroras privalo nepiktnaudžiauti ir nemanipuliuoti įstatymo suteikta veiksmų laisve.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nepagrįstai delsdamas vykdyti teisėtą ir pagrįstą Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. rašte Nr. SA5-886 išdėstytą nurodymą, jį vykdydamas itin formaliai, netinkamai bendradarbiaudamas su aukštesniuoju prokuroru, šiam vykdant tiesiogines funkcijas ir priimant itin svarbų sprendimą dėl prokuroro, kuriam pavesta palaikyti valstybinį kaltinimą teisme rezonansinėje Baudžiamojoje byloje, pakeitimo, pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Prokurorų etikos kodekso 5.1.1, 5.8.1, 5.9.3 punktus ir padarė tarnybinį pažeidimą. Vadinasi, tiek Prokurorų etikos komisija Išvadoje, tiek generalinis prokuroras Įsakyme Nr. P-815 teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neišnaudojo galimybės aptarti susidariusios situacijos su aukštesniuoju prokuroru, iš esmės vengė geranoriško, kolegiško bendradarbiavimo, o vykdydamas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. rašte Nr. SA5-886 ir 2014 m. spalio 16 d. rašte Nr. SA5-922 duotus rašytinius pavedimus atsakyti į konkrečius klausimus, susijusius su nusišalinimu, elgėsi nepagarbiai ir neetiškai, todėl generalinis prokuroras turėjo teisinį pagrindą pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą.

Teismas pabrėžė, kad Išvadoje ir Įsakyme Nr. P-815 tarnybiniu pažeidimu pripažinta ne tai, kad pareiškėjas išreiškė poziciją, jog negali palaikyti kaltinimo teisme ir yra įsitikinęs, kad privalo (t. y. turi pareigą) nusišalinti nuo Baudžiamosios bylos nagrinėjimo, tačiau tai, kad ne laiku ir netinkamai bendradarbiavo su aukštesniuoju prokuroru, šiam vykdant tiesiogines funkcijas ir priimant itin svarbų sprendimą dėl prokuroro, kuriam pavesta palaikyti valstybinį kaltinimą teisme rezonansinėje Baudžiamojoje byloje, pakeitimo. Taip pat už tai, kad pareiškėjas netinkamai ir ne laiku vykdė aukštesniojo prokuroro privalomus nurodymus, susiklosčiusioje situacijoje neveikė protingai ir teisingai, neskatino įstatymo taikymo viršenybės, taip manipuliuodamas jam BPK suteikta laisve priimti sprendimą dėl nusišalinimo. Todėl pareiškėjo argumentai, kad sprendimą nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo Baudžiamojoje byloje jis priėmė atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 25 d. aukštesniojo prokuroro suformuotą precedentą ir siekdamas, kad nebūtų pakenkta prokuratūros prestižui ir autoritetui, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas nesiekė išvengti asmeninės atsakomybės, o nusišalinti jį imperatyviai įpareigojo BPK 57–60 straipsnių nuostatos, vertinti kaip neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl Įsakymo Nr. P-815 teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrų teismas, Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 2 punkte, 3, 5, 6 dalyse, Prokurorų etikos komisijos nuostatuose (toliau – Nuostatai) (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. balandžio 26 d.; TAR, 2014, Nr. 2014-04742) nustatytą teisinį reguliavimą įvertinęs nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, padarė išvadą, kad pareiškėjo galimai padarytų įstatymų ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimų tyrimas priskirtinas Prokurorų etikos komisijos kompetencijai, tokį tyrimą galėjo inicijuoti Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, o Prokurorų etikos komisijai pateikus išvadą generaliniam prokurorui dėl tarnybinės nuobaudos – pastabos – skyrimo, šis, su ja sutikdamas, turėjo teisę, neatlikęs papildomo tarnybinio tyrimo, pareiškėjui skirti Komisijos išvadoje nurodytą tarnybinę nuobaudą, t. y. pastabą. Surinktus rašytinius įrodymus įvertinęs nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad nei Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, pateikęs kreipimąsi Prokurorų etikos komisijai, nei Komisija šį kreipimąsi nagrinėdama, nei generalinis prokuroras, ginčijamu Įsakymu pareiškėjui paskyręs tarnybinę nuobaudą, neviršijo jiems teisės aktais įtvirtintos kompetencijos. Komisija pareiškėjo galimai padaryto pažeidimo tyrimą atliko laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos ir terminų. Pareiškėjui buvo suteiktos visos galimybės įgyvendinti teisės aktuose nustatytas teises. Jo teiginys, kad Komisija nevertino įstatymų reikalavimų, ignoravo prokuroro savarankiškumo, nepriklausomumo, nešališkumo principų reikalavimus, kai kuriais klausimais ir padarytais vertinimais viršijo savo kompetenciją, vertintas kritiškai. Teismas nenustatė, kad Prokurorų etikos komisija, tyrusi pareiškėjo veiką, būtų buvusi šališka ar neobjektyvi, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Prokurorų etikos komisijos išvada yra šališka ir neobjektyvi, neatskleidžianti galimo tarnybinio nusižengimo ar prokuroro etikos pažeidimo, vertinti kritiškai. Vadinasi, tiek inicijuojant galimai pareiškėjo padarytų pažeidimų tyrimą Prokurorų etikos komisijoje, tiek joje atliekant tyrimą, tiek ginčijamu įsakymu pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeistos nebuvo.

Dėl tarnybinės nuobaudos griežtumo teismas, remdamasis Prokuratūros įstatymo 40 straipsniu, pažymėjo, jog Įsakymu Nr. P-815 pareiškėjui skirta pati švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba. Įvertinęs pareiškėjo padarytos veikos turinį, teismas nematė pagrindo pripažinti, kad tokia pareiškėjui pritaikyta tarnybinė nuobauda yra per griežta. Taip pat teismas nenustatė, kad, skiriant šią tarnybinę nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo charakteristiką ir jo ankstesnę veiklą. Šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinus kitų byloje esančių rašytinių įrodymų bei aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, konstatuota, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Komisija pasirinko griežčiausią išvados variantą, t. y. pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą, kad ji, nepaisydama išvadose konstatuotų aplinkybių dėl teigiamos pareiškėjo charakteristikos, neatsižvelgė į tai, kad per visą tarnybos prokuratūroje laiką pareiškėjas nebuvo baustas drausmine tvarka, buvo skatinamas, taip pat kad Komisija nemotyvavo sprendimo, kad pareiškėjui būtina skirti tarnybinę nuobaudą, todėl šis siūlymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 3-7), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. P-815 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui V. K. paskyrimo“.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei teisės normas, reglamentuojančias prokuroro veiklos nepriklausomumą bei nusišalinimą baudžiamajame procese, pagrįstai konstatavo, kad duodamas tokio pobūdžio nurodymus, Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras negalėjo įsiterpti į procesinę pareiškėjo veiklą, t. y. negalėjo daryti įtakos pareiškėjo nepriklausomumui priimti vieną iš procesinių sprendimų – nusišalinti nuo valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamojoje byloje ir įpareigoti toliau palaikyti valstybinį kaltinimą šioje byloje, nors šis yra įsitikinęs savo sprendimo pagrįstumu. Taigi teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjo nusišalinimas buvo teisėtas ir pagrįstas, o taip pat kad Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. ir 2014 m. spalio 16 d. raštai buvo nepagrįsti ir neteisėti. Tokiu būdu, nors Prokurorų etikos komisija 2014 m. gruodžio 22 d. išvadą Nr. 1.6.-29 iš esmės grindė tuo, kad nebuvo pagrindo pareiškėjui nusišalinti, o nusišalindamas jis pažeidė prokurorų etiką reglamentuojančias teisės normas, pirmosios instancijos teismas šią išvadą paneigė. Taigi, Komisijos Išvadoje pareiškėjo veika kvalifikuota netinkamai, todėl teismas privalėjo panaikinti skundžiamą įsakymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011). Teismas, atmesdamas skundą, neatsižvelgė į tai, kad Prokurorų etikos komisijos Išvada, kuria remiantis priimtas skundžiamas Įsakymas, šiuo atžvilgiu buvo visiškai nepagrįsta, todėl ir Komisijos priimtas sprendimas dėl pažeidimo padarymo ir siūlymo skirti nuobaudą visiškai nepagrįstas.

2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarnybiniu pažeidimu laikytina tai, kad pareiškėjas netinkamai ir ne laiku bendradarbiavo su aukštesniuoju prokuroru, yra visiškai nepagrįsta. Teismas išvadą, kad aukštesniojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. rašte Nr. SA5-886 išdėstytą nurodymą pareiškėjas įvykdė tik 2015 m. spalio 15 d., t. y. po 9 d., o jame pateikti atsakymai buvo itin formalūs, detalesnius paaiškinimus jis pateikė tik aukštesniajam prokurorui kreipusis pakartotinai, padarė nepilnai ir neišsamiai ištyręs bylos aplinkybes.

Laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 10 d. imtinai pareiškėjas atostogavo (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. A-3009. Šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado, susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris grindžiamas delsimu pateikti atsakymą), o 2014 m. spalio 11-12 d. buvo savaitgalis, t. y. nedarbo dienos. Taigi, atsakymą į 2014 m. spalio 6 d. raštą pareiškėjas pateikė po dviejų darbo dienų. Atsižvelgiant į tai, kad po atostogų buvo skubių, neatidėliotinų darbų, susijusių su procesinių veiksmų atlikimu baudžiamajame procese, atsakymo pateikimas per dvi darbo dienas negali būti vertintinas, kaip delsimas atsakyti ar bendradarbiauti.

Pareiškėjo operatyvų bendradarbiavimą, sprendžiant susidariusią situaciją, patvirtina tai, kad į 2014 m. spalio 16 d. raštą jis atsakė nedelsiant, t. y. 2014 m. spalio 17 d. Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. spalio 6 d. rašte pateikta itin daug klausimų, susijusių su praeityje buvusiais susitikimais, trečiaisiais asmenimis, buvo reikalaujama nurodyti konkrečias datas, todėl pareiškėjas negalėjo per tokį trumpą laiką išsamiai ir tiksliai atsakyti į užduotus klausimus. Juo labiau, kad savo nusišalinimą išsamiai pagrindė 2014 m. spalio 2 d. rašte, nurodydamas esmines aplinkybes, turinčias įtakos nusišalinimui.

Be to, netgi atsakymo pateikimas po devynių dienų taip pat nelaikytinas tarnybiniu pažeidimu, nes jokie teisės aktai nenustato termino pateikti atsakymą į aukštesniojo prokuroro paklausimą dėl informacijos, o ir devynių dienų terminas nėra neprotingai ilgas laiko tarpas. Tarnybinės užduotys, formuluojamos rašytiniais pavedimais, turi būti konkrečios, suprantamos, atspindėti užduoties tikslus, nustatyti įpareigojimo įvykdymo terminus, atitinkančius užduoties sudėtingumą, priešingu atveju valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką negali kilti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-706/2010, 2013 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-971/2013).

Be to, Komisijos Išvada, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo ir nuobaudos skyrimo, negrindžiama aplinkybe, kad jis pernelyg ilgai nedavė atsakymo į 2014 m. spalio 6 d. raštą, todėl teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo pagrįstumą, negalėjo sprendimo dėl pareiškėjo veikos padarymo argumentuoti aplinkybėmis, kurių Komisija nenustatė ir jomis nesirėmė pareiškėjo atsakomybei nustatyti ir Išvadai pagrįsti. (pažeidimo padarymo kaltinimo ribos).

3. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su aukštesniuoju prokuroru, nes neišsamiai atsakė į aukštesniojo prokuroro klausimus, visiškai netyrė ir nevertino, ar patys Šiaulių vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. ir 2014 m. spalio 16 d. raštai ir juose pateikti klausimai iš tiesų buvo pagrįsti ir ar jie nebuvo surašyti nepiktnaudžiaujant savo, kaip aukštesniojo prokuroro, teisėmis, ar šiais raštais iš tiesų buvo siekiama gauti informaciją, o ne susidoroti su pareiškėju dėl nepaklusimo pakeisti sprendimą nusišalinti, tokiu būdu dirbtinai sukuriant konfliktinę situaciją ir pagrindą taikyti drausminę atsakomybę.

Kaip konstatavo pats teismas, vyriausiasis prokuroras neturi jokios įstatyminės teisės įtakoti sprendimą nusišalinti. Tačiau minėtais raštais buvo akivaizdžiai parodoma, kad pareiškėjas neturi teisės nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, vyriausias prokuroras su tuo nesutinka ir kad pareiškėjas tokiu savo sprendimu kenkia prokuratūros vardui (nors pareiškėjas tokiu savo sprendimu būtent ir siekė išvengti galimų neteisingų interpretacijų ir apsaugoti prokuratūros vardą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad darbdavio teisė patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn egzistuoja tik tuomet, kai paties darbdavio įvykdytas pažeidimas nėra tarnybos drausmės nesilaikymo priežastis (žr., pvz., 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-971/2013).

Akivaizdu, kad nei Komisija, nei generalinis prokuroras visiškai nevertino paties vyriausiojo prokuroro geranoriškumo, jo kolegiško bendradarbiavimo galimybės. Lygiai taip pat, vyriausiasis prokuroras, gavęs pareiškėjo pranešimą dėl nusišalinimo, turėjo galimybę tai aptarti žodžiu, išsiaiškinant visus jam rūpimus klausimus ir tokio sprendimo priežastis, tačiau jis pasirinko išskirtinai tik raštiško bendravimo formą, taip šališkai ir sąmoningai kurdamas situaciją, kurią vėliau išnaudojo kreipdamasis į Prokurorų etikos komisiją.

Atkreiptinas dėmesys, kad Komisija pati padarė išvadą, kad tarp pareiškėjo ir aukštesniojo prokuroro susiklostę įtempti tarnybiniai santykiai, tačiau aplinkybes vertino išimtinai pareiškėjo nenaudai, nors būtent aukštesnysis prokuroras turėtų siekti organizuoti prokuratūros darbą, vengiant konfliktinių situacijų ir jas spręsti kiek įmanoma geranoriškai, juo labiau jų dirbtinai nekuriant.

4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. ir 2014 m. spalio 16 d. raštų turinį bei jų tikslą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šiais raštais vyriausiais prokuroras tik siekė išsiaiškinti pareiškėjo nusišalinimo motyvų pagrįstumą ir pašalinti bet kokias galimas abejones dėl jo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi ikiteisminio tyrimo metu bei palaikant valstybinį kaltinimą. Visų pirma, tokia išvada teismas paneigė aukščiau savo paties padarytą išvadą, kad pareiškėjo vadovas negalėjo įtakoti prokuroro procesinių sprendimų, t. y. nusišalinimo nuo bylos pagrįstumo.

Tuo tarpu šiais raštais būtent ir buvo labai aiškiai ir nedviprasmiškai kvestionuojama pareiškėjo, kaip prokuroro, teisė ir pareiga nusišalinti. Antra, teismas padarė klaidingą išvadą, kad šiais raštais vyriausiasis prokuroras nesiekė įtakoti pareiškėjo sprendimo dėl nusišalinimo ir jo pagrįstumo, o siekė organizuoti darbą prokuratūroje. Šiaulių apygardos prokuratūros 2014 m. spalio 6 d. raštu Nr. SA5-886 vyriausiasis prokuroras paprašė patikslinti pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuodamas tuo, kad pranešime nurodyti motyvai dėl nusišalinimo nėra išsamūs. Taip pat jo 2014 m. spalio 16 d. raštas Nr. SA5-922, kuriame vyriausiasis prokuroras nurodo, kad „aukštesnysis prokuroras negali ir nesprendžia Jūsų nušalinimo nuo šios bylos Nr. 07-1-309-11 klausimo.

Tačiau teritorinės prokuratūros vadovas yra atsakingas už tinkamą jo vadovaujamų prokurorų darbo organizavimą bei efektyvų baudžiamojo proceso keliamų uždavinių įgyvendinimą. Todėl 2014-10-02 Jūsų pranešimas yra vertinamas kaip prašymas pavesti palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-309-11 kitam prokurorui“, ir kuriame vyriausiasis prokuroras pareiškėją įvardina „prašančiuoju“ prokuroru, nurodo, kad negavęs išsamių atsakymų į ankstesnį savo paklausimą, negali išspręsti pateikto prašymo, reiškia, kad pats vyriausiasis prokuroras pareiškėjo pranešimą dėl nusišalinimo vertino ne kaip pastarojo įstatyme numatytos pareigos vykdymą, o kaip prašymą ir minėtais raštais buvo realiai siekiama ne išsiaiškinti nusišalinimo aplinkybes, siekiant organizuoti darbą prokuratūroje, o sutrukdyti pareiškėjui nusišalinti nuo baudžiamosios bylos organizavimo ir kontroliavimo.

Prokurorų etikos komisija taip pat nurodė, kad „prokuroro V. K. 2014-10-15 rašte Nr. SAS-918 esantis teiginys, kad A. P. neišsprendus jo nusišalinimo klausimo V. K. tais pačias pagrindais nusišalins teisme, nepaliko Šiaulių apygardos prokuratūros vadovui jokios diskrecijos nagrinėjant V. K. nusišalinimo klausimą.<…> prokuroras V. P. buvo priverstas priimti sprendimą pavesti palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-309-11 kitam prokurorui”. Taigi ir komisija, priimdama sprendimą dėl nuobaudos pareiškėjui skyrimo, vertino, kad vyriausiasis prokuroras minėtais raštais siekė ne tiek išsiaiškinti nusišalinimo pagrįstumą, kiek nesutiko su pačiu pareiškėjo nusišalinimu nuo bylos ir tokiu būdu draudė jam nusišalinti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog „aukštesnysis prokuroras, išsiaiškinęs aplinkybes ir supratęs, kad pareiškėjas nepakeis savo pozicijos dėl nusišalinimo nuo valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamojoje byloje, <...> valstybinį kaltinimą palaikyti baudžiamojoje byloje paskyrė kitą prokurorą“. Taigi, teismas iš esmės konstatavo, kad vyriausiasis prokuroras minėtais raštais iš esmės mėgino įtakoti pareiškėjo sprendimą dėl nusišalinimo. Pranešimas Prokurorų etikos komisijai apie pareiškėjo neva padarytą tarnybinį pažeidimą, būtent ir buvo nulemtas aplinkybės, kad prokuroras, vadovaudamasis įstatymu, nepakluso vyriausiojo prokuroro sprendimui neleisti nusišalinti pareiškėjui nuo baudžiamosios bylos.

Šią aplinkybę patvirtina tiek paties vyriausiojo prokuroro pranešime Prokurorų etikos komisijai bei šios komisijos parengtoje Išvadoje nurodyti teiginiai, kad „Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras neturėjo galimybės objektyviai išnagrinėti paties V. K. iškelto klausimo, jo diskrecija buvo apribota ir taip sumenkintas Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo autoritetas”.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės paskyrimo, atsižvelgiant į padarytą tarnybinį pažeidimą. Pats teismas konstatavo, kad nusišalindamas nuo baudžiamosios bylos teisės aktų pareiškėjas nepažeidė, tačiau uždelsdamas atsakyti į vyriausiojo prokuroro paklausimą (kaip aukščiau nurodyta, atsakymas buvo pateiktas po dviejų darbo dienų), pateikdamas neišsamius atsakymus, nusižengė prokurorų etikai, nes nepakankamai bendradarbiavo su aukštesniuoju prokuroru. Kaip nurodyta skunde, realiai pareiškėjo atlikti veiksmai nesukėlė jokių neigiamų padarinių: pats nusišalinimas nepakenkė baudžiamosios bylos eigai, jos neužvilkino, nusišalinimo klausimo sprendimas ir tarpusavio susirašinėjimas buvo žinomas tik tarp pareiškėjo ir vyriausiojo prokuroro, kiti prokurorai apie tai nesužinojo, todėl vyriausiojo prokuroro autoritetui nebuvo pakenkta. Nusišalinimu pareiškėjas būtent ir siekė apsaugoti gerą prokuratūros vardą. Be to, atsižvelgiant į ilgametę patirtį prokuratūroje ir pareiškėjo charakteristiką, ankstesnių nuobaudų nebuvimą, dvilypę situaciją vertinant nusišalinimo pagrįstumą, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-971/2013), paskirta drausminė nuobauda yra akivaizdžiai per griežta. Atkreiptinas dėmesys, kad Komisija Išvadą, o tuo pačiu ir nuobaudos paskyrimą grindė pareiškėjo nepagrįstu nusišalinimu nuo baudžiamosios bylos. Kadangi teismas paneigė šiuos Išvadoje nurodytus motyvus, todėl atitinkamai ir paskirta nuobauda yra nepagrįsta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 15-21) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86, 87 straipsnių reikalavimus, yra pagrįstas ir motyvuotas, iš jo yra aišku, kuo vadovaudamasis teismas nusprendė atmesti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui ir pateikė tuos pačius vertinimus, prašydamas aukštesniojo teismo iš naujo įvertinti visas tarnybinės nuobaudos skyrimo aplinkybes, nors jos buvo išsamiai ištirtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Atsakovo pozicija dėl nurodytų argumentų buvo aiškiai ir išsamiai išdėstyta atsiliepime į pareiškėjo skundą ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

2. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog pareiškėjo nusišalinimas buvo teisėtas ir pagrįstas, o Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. ir 2014 m. spalio 16 d. raštai nepagrįsti ir neteisėti; kad teismas, atmesdamas skundą, neatsižvelgė į tai, kad 2014 m. gruodžio 22 d. išvados dalis dėl pareiškėjo nusišalinimo pagrįstumo ir teisėtumo yra visiškai nepagrįsta, todėl Prokurorų etikos komisijos sprendimas pripažinti tarnybinio pažeidimo padarymą ir siūlymas skirti nuobaudą yra visiškai nepagrįstas. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas fragmentiškai cituoja teismo sprendimo turinį, išskirdamas iš bendro sprendimo konteksto atskirus sakinius ir taip iškraipydamas jo esmę, neatsižvelgdamas į sprendime nurodytas aplinkybes ir motyvus, prokuratūros vidaus administravimo dokumentus, teisės aktų nuostatas. Tokios pareiškėjo išvados padarytos neįvertinus teismo sprendimo kaip visumos, o tai prieštarauja teisės aktų aiškinimo praktikai.

3. Šiuo atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta ne už baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimą, ne už jo priimtą sprendimą nusišalinti, o už Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą, t. y. už neetišką elgesį vykdant prokuroro pareigas bei dviejų konkrečių aukštesniojo prokuroro pavedimų nevykdymą. Tai įrodo aplinkybė, kad ginčijamame įsakyme yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus principus (5.1.1, 5.8.1 ir 5.9.3 p.), o ne BPK normų, reglamentuojančių nusišalinimą baudžiamajame procese, reikalavimus. Būtent tai ir akcentuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Teismas nevertino pareiškėjo nusišalinimo baudžiamajame procese pagrįstumo, nes tai nebuvo nei skundo, nei ginčijamo įsakymo dalykas, ir tai pabrėžė pačiame sprendime. Jame taip pat nėra konstatuota, kad aukštesniojo prokuroro pavedimai buvo nepagrįsti ir neteisėti. Priešingai, teismas nurodė, kad šiuose Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, kuris yra Šiaulių apygardos prokuratūros vadovas ir pareiškėjo aukštesnysis prokuroras, raštuose išdėstyti nurodymai susiję su tarnybos organizavimo tvarka, todėl jie pagrįstai laikytini Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjui duotais privalomais nurodymais. Teismas išsiaiškino, kad prokuroro A. P. nurodymai buvo duoti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir nepažeidė pareiškėjo nepriklausomumo, todėl jie yra ir teisėti, ir pagrįsti.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog tarnybiniu pažeidimu laikytina tai, kad pareiškėjas netinkamai ir ne laiku bendradarbiavo su aukštesniuoju prokuroru. Pareiškėjo nuomone, ši teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, o priimdamas sprendimą teismas negalėjo vertinti atsakymo į 2014 m. spalio 6 d. A. P. raštą pateikimo trukmės, nes ši aplinkybė nebuvo vertinta 2014 m. gruodžio 22 d. išvadoje. Tačiau šiuo atveju teismas neperžengė ginčo nagrinėjimo ribų, nustatytų pareiškėjo skunde, jo iniciatyva įvertinta aplinkybė yra reikšminga bylai, todėl nurodytas apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

5. Apie buvimą atostogose laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 10 d. pareiškėjas nebuvo informavęs nei Prokurorų etikos komisijos, nei pirmosios instancijos teismo, todėl ši aplinkybė negalėjo būti (ir nebuvo) tiriama ir (ar) vertinama. Manytina, kad ši nauja aplinkybė nėra reikšminga vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, nes ji nepašalina netinkamo pavedimo vykdymo fakto ir neeliminuoja pareiškėjo tarnybinės atsakomybės, nes pareiškėjo 2014 m. spalio 15 d. rašte Nr. SAS-918 nebuvo atsakyta nei į vieną Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. pavedimo Nr. SA5-886 klausimą. Neišsamaus atsakymo pateikimo faktas savaime paneigia ir apeliacinio skundo argumentą, jog ilgą atsakymo į 2014 m. spalio 6 d. pavedimą terminą lėmė tai, kad pavedime buvo pateikta itin daug klausimų, susijusių su praeityje buvusiais susitikimais, trečiaisiais asmenimis, reikalaujama nurodyti konkrečias datas. Taigi, akivaizdu, kad pavedimo turinys nebuvo kliūtis pareiškėjui greitai pateikti atsakymą, nes šiam atsakymui parengti pareiškėjas nerinko jokios informacijos.

6. Prokuroras A. P. yra Šiaulių apygardos prokuratūros vadovas ir pareiškėjui aukštesnysis prokuroras, todėl jo teisėti tarnybiniai pavedimai ir nurodymai pareiškėjui yra privalomi. Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1-2 redakcija), nurodyta, kad pavedimas – tai departamento, skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro vienkartinė ar ilgalaikė užduotis, įforminta rašytine forma. Tokiu pavedimu Prokurorų etikos komisija pagrįstai laikė Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. 2014 m. spalio 6 d. raštą Nr. SA5-886, kuriuo buvo prašoma atsakyti į kelis konkrečius klausimus, taip pat ir 2014 m. spalio 16 d. raštą Nr. SA5-922, surašytą po to, kai nebuvo tinkamai atsakyta į 2014 m. spalio 6 d. raštą Nr. SA5-886. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtuose Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro raštuose išdėstyti nurodymai susiję su tarnybos organizavimo tvarka, todėl jie laikytini Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjui duotais privalomais nurodymais.

7. Pareiškėjo teiginiai dėl paties Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro raštuose pateiktų klausimų pagrįstumo bei aukštesniojo prokuroro galimo piktnaudžiavimo savo, kaip aukštesniojo prokuroro, teisėmis, siekiant susidoroti su pareiškėju, prieštarauja teismo sprendime išdėstytiems motyvams, kad Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro nurodymai tiesiogiai kilo iš jo, kaip aukštesniojo prokuroro, pareigos skirti kitą prokurorą palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje vykdymo. Tokie nurodymai vertintini kaip teisėti ir pagrįsti, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugelis pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. rašte nurodytų nusišalinimo BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu priežasčių pareiškėjui buvo žinomos jau atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, o dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės (apie ją pareiškėjas teigė sužinojęs tik baigęs ikiteisminį tyrimą, lankydamasis pas tėvus) aukštesniajam prokurorui galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl įtakos atliktam ikiteisminiam tyrimui. Abejonėms išsklaidyti ir reikėjo pareiškėjo papildomų paaiškinimų.

8. Pareiškėjo teiginys, kad teismas klaidingai vertino Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. ir 2014 m. spalio 16 d. raštų turinį bei tikslą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šiais raštais vyriausiasis prokuroras siekė išsiaiškinti pareiškėjo nusišalinimo motyvų pagrįstumą bei tinkamai organizuoti darbą, nes šių raštų tikslas buvo paveikti pareiškėjo sprendimą dėl nusišalinimo, yra tik subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais. Byloje surinkti duomenys rodo, kad A. P. raštų tikslas buvo būtent toks, kokį ir nurodė Prokurorų etikos komisija ir pirmosios instancijos teismas.

Tokias išvadas leidžia daryti medžiagoje esantys dokumentai: ne tik minėti raštai, bet ir kita medžiaga, kurią surinko A. P., siekdamas išsiaiškinti situaciją, susijusią su ikiteisminiu tyrimu Nr. 07-1-309-11. Tai Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro K. Š. 2014 m. spalio 27 d. tarnybinis pranešimas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui apie baudžiamosios bylos Nr. 07-1-309-11 patikrinimo rezultatus, Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos 2014 m. spalio 17 d. raštas Nr. 4-10-1180, kuriuo informuojama, kad neturima duomenų, leidžiančių abejoti prokuroro V.

K. ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-309-11 metu priimtų sprendimų, asmenims pareikštų kaltinimų pagrįstumu ar teisingumu, prokuroro objektyvumu ar nešališkumu baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu bei palaikant valstybinį kaltinimą. Šie dokumentai rodo, kad A. P., duodamas pavedimą pareiškėjui atsakyti į pateiktus klausimus, turėjo vieną tikslą – tinkamai organizuoti prokuratūros darbą, užtikrinti baudžiamosios bylos valstybinio kaltinimo palaikymą. Papildomai pažymėtina, kad kai pareiškėjas kreipėsi į A. P. su pranešimu dėl nusišalinimo nuo valstybinio kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-309-11 palaikymo, ikiteisminis tyrimas jau buvo baigtas, baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui.

Taigi, tokio pareiškėjo kreipimosi esmė buvo ne nusišalinimas, o atsisakymas palaikyti jam pavestą valstybinį kaltinimą nurodytoje baudžiamojoje byloje, todėl šiuo atveju A. P. galėjo išspręsti tik organizacinį klausimą – išnagrinėti pareiškėjo išreikštos pozicijos pagrįstumą ir spręsti dėl pavedimo palaikyti valstybinį kaltinimą kitam prokurorui. Atsižvelgdamas į tai, jis (A. P.) 2014 m. spalio 16 d. rašte Nr. SA5-922 teisingai nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. pranešimas laikytinas prašymu pavesti palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-309-11 kitam prokurorui.

Kadangi teisės aktai A. P. nesuteikia teisės spręsti dėl prokuroro nusišalinimo nagrinėjant bylą teisme, jis negalėjo sutrukdyti pareiškėjui nusišalinti, tačiau išsiaiškinęs aplinkybes ir supratęs, kad pareiškėjas nepakeis savo ultimatyviai pareikštos pozicijos atsisakyti palaikyti valstybinį kaltinimą, paskyrė kitą prokurorą šiai funkcijai atlikti. Vien aplinkybė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras siekė išsiaiškinti pareiškėjo išdėstytų atsisakymo palaikyti valstybinį kaltinimą motyvų pagrįstumą ir pašalinti bet kokias galimas abejones dėl jo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi ikiteisminio tyrimo metu bei palaikant valstybinį kaltinimą, savaime nereiškia, kad aukštesnysis prokuroras siekė paveikti pareiškėjo sprendimą nusišalinti ar pažeisti prokuroro nepriklausomumo principą.

9. Nėra aišku, kuo pareiškėjas grindžia argumentą, kad Prokurorų etikos komisija, atlikdama tyrimą, aplinkybes vertino išimtinai jo nenaudai, nors būtent aukštesnysis prokuroras turėtų siekti organizuoti prokuratūros darbą, vengti konfliktinių situacijų ir jas spręsti kaip galima geranoriškiau. Komisijos šališkumą paneigia tai, kad Išvadoje yra objektyviai aprašyti ir pareiškėjo V. K., ir A. P. veiksmai, o priimtas sprendimas motyvuotas ir argumentuotas, priimtas kolegialiai – balsų dauguma. Tyrimo metu buvo užtikrintos visos pareiškėjo teisės, jis išklausytas Komisijos posėdyje, o Išvadoje cituojami abiejų prokurorų surašyti dokumentai, įvertinti ir prokuroro A. P. veiksmai bei pavedimai (rezoliucijos). Be to, siekdama objektyvumo bei išvengti prokurorų A. P. ir V. K. interesų konflikto, Prokurorų etikos komisija nereikalavo iš A. P. pateikti V. K. charakteristiką, o pareiškėją charakterizuojančius duomenis gavo iš kitų šaltinių. Manytina, kad vien faktas, jog buvo priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, negali būti vertinamas kaip Prokurorų etikos komisijos šališkumas.

10. Nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, kad teismas nepagrįstai atmetė skundo argumentus dėl pernelyg griežtos nuobaudos jam paskyrimo. Apie tai išsamiai pasisakyta atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, akcentuojant, kad ginčijamu įsakymu pareiškėjui buvo paskirta pati švelniausia tarnybinė nuobauda. Tikrovės neatitinka ir apeliacinio skundo argumentai, kad Prokurorų etikos komisija nepagrįstai pasirinko griežčiausią išvados variantą, t. y. pasiūlė skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nepaisydama aplinkybių dėl teigiamos pareiškėjo charakteristikos; neatsižvelgė į tai, kad per visą tarnybos prokuratūroje laiką jis nebuvo baustas drausmine tvarka, buvo skatinamas, taip pat kad nemotyvavo sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Tačiau ir Prokurorų etikos komisija, ir tarnybinę nuobaudą paskyręs generalinis prokuroras, ir teismas vertino visas nurodytas ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nematė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui pritaikyta tarnybinė nuobauda yra per griežta. Taip pat teismas nenustatė, kad skiriant šią tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo charakteristiką ir jo ankstesnę veiklą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Teismas konstatavo nuobaudos paskyrimo pagrindą ir argumentavo pareiškėjo veikos kvalifikavimą. Pažymėjo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta, dėl to, kad jis netinkamai bendradarbiavo su aukštesniuoju prokuroru, šiam vykdant tiesiogines funkcijas, priimant sprendimą dėl prokuroro, kuriam pavesta palaikyti valstybinį kaltinimą teisme baudžiamojoje byloje, pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka, kadangi minėta teismo išvada atitinka ginčijamame įsakyme suformuotą kaltinimą bei inkriminuotą nusižengimą. Įsakyme yra nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė aukštesniajam pagal pavaldumą prokurorui informacijos, kurios buvo prašoma, siekiant priimti organizacinį patvarkymą dėl prokuroro, palaikančio valstybinį kaltinimą byloje, pakeitimo. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. gruodžio 22 d. Prokurorų etikos komisijos išvada bei pareiškėjo atsakymai Šiaulių apygardos prokuratūros vadovui.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl informacijos teikimo Šiaulių apygardos prokuratūros vadovui terminų nenagrinėtinos, nes informacijos pateikimo terminai nebuvo kvalifikuoti kaip pažeidimas ir nebuvo inkriminuoti pareiškėjui kaip tarnybinis nusižengimas.

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 6 d. ir 2014 m. spalio 16 d. raštuose pateikti klausimai yra pagrįstai įvertinti kaip privalomi pareiškėjui. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir pažymi, kad pareiškėjas privalėjo į juos atsakyti. Šiaulių apygardos prokuratūros vadovas yra pareiškėjui aukštesnysis prokuroras, todėl jo teisėti tarnybiniai pavedimai ir nurodymai, susiję su tarnybos organizavimo tvarka, remiantis Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, pagal pavaldumą buvo privalomi. Bylos įrodymai patvirtina, kad Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo nurodymo pagrindas buvo pareiškėjo prašymas pakeisti jį kitu prokuroru baudžiamoje byloje dėl aplinkybių, kurios, jo manymu, buvo nusišalinimo pagrindu, todėl tai negali būti sietina ar suprantama kaip tarnybinis patikrinimas. Esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis pagal pavaldumą prokuroras turėjo teisę aiškintis tokio pranešimo prigimtį bei nurodytas pareiškėjo prašyme aplinkybes, jo ryšį su pareiškime nurodytais asmenimis, juo labiau, kad pats pareiškėjas organizavo ir vadovavo ikiteisminiam tyrimui baudžiamoje byloje, trukusiam dvejus metus, tačiau per tą laikotarpį neįžvelgė ir nepranešė apie faktus, kurie gali kelti abejones dėl prokuroro, pareiškėjo, nešališkumo atliekant savo funkcijas. Vadovo prašoma pateikti informacija pripažintina reikšminga, vertinant pareiškėjo vadovauto ikiteisminio tyrimo kokybę bei pasitikėjimu ja bei kitoms aplinkybėms, išdėstytoms Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo 2014 m. spalio 16 d. Nr. SA5-922 nurodyme pareiškėjui (I t., b. l. 113-115).

Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas pakeisti pareiškėją kitu valstybės kaltintoju baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-309-11 negali būti vertinamas kaip prokuroro (šios bylos pareiškėjo) 2014 m. spalio 6 d. pranešime nurodytų nusišalinimo pagrindų pripažinimas, kadangi, kaip minėta, tai galėjo įvertinti tik teismas, gavęs prokuroro nusišalinimą, vadovaujantis BPK 59 straipsnio 1 dalimi. Nepateikus teismui, nagrinėjančiam bylą, tokio pareiškimo ir jo nesvarsčius teisme, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo 2014 m. spalio 2 d. rašte nurodytų aplinkybių vadovas negalėjo reikalauti paaiškinti.

Tarnybinė nuobauda – pastaba, yra proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka nuobaudos skyrimo tikslus, t. y. daryti poveikį, kad prokuroras tinkamai ir laiku atliktų pavedimus, laikytųsi Prokurorų etikos kodekso reikalavimų, todėl keisti paskirtą nuobaudą nėra pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas