2016-07-05 Nr. AB-14130-3-61-3-03829-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1124-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03926-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. G., V. S., D. T., J. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, pareiškėjui 23 881,67 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėja J. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti generalinio prokuroro 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 17.2-17596; priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį pareiškėjai už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 dienos.

Pareiškėja V. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 23 740,80 Eur neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pareiškėjai už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėja D. T. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio ir išeitinės pašalpos dalį.

Pareiškėjai paaiškino, kad Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. balandžio 23 d. Nr. XI-224 redakcija), kurio 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d., sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai; kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu mažinami nebuvo. Ir Generalinės prokuratūros, ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu (2009 m. liepos 17 d. Nr. Xl-361 redakcija), įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 dieną. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 1 straipsnį prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu, vertinant procentais. Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki šiol sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, t. y. neteisėtos, todėl negali būti taikomos nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos, tai, pareiškėjų manymu, sudaro pagrindą teigti, jog jais pareiginės algos koeficientai neteisėtai sumažinti ir pareiškėjams. Remdamiesi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pareiškėjai teigė, kad jų teisės turėtų būti ginamos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio koeficiento nustatymo.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimais į skundus su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis tame tarpe ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 31 d. – 2013 m. gruodžio 31 dienos. Atsakovo manymu, pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pažymėjo, jog iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsakovo manymu, pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. darbo užmokesčio skirtumą, už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Atsakovas darė išvadą, kad Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti, Generalinė prokuratūra ar jos darbuotojai veikia taip, kaip privalo veikti pagal šiuo metu galiojančius įstatymus. Teismui nusprendus tenkinti skundą, atsakovas prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjų G. G., V. S., D. T., J. R. skundą tenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, G. G. 23 881,67 Eur už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; V. S. 23 740,79 Eur už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; D. T. 4 907,26 Eur už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d.; J. R. 1 211,18 Eur už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1785 redakcija), Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1520 redakcija) 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjai nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies sumažėjimo, kuri susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio. Teismas vadovavosi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo III skirsniu (2006 m. liepos 19 d.

įstatymo Nr. X-789 redakcija, galiojusi iki 2009 m. gegužės 1 d.), Seimo 2009 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224, kuris įsigaliojo 2009 m. gegužės 1 d., 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361, pažymėjo, kad 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-980 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2011 m. lapkričio 22 d.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1726 šio įstatymo galiojimas dar kartą pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1840 buvo pakeistas įstatymo, kuriuo nustatyti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo terminas ir jo terminas nustatytas iki 2012 m. balandžio 30 d., 2011 m. gruodžio 21 d.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2012 m. gegužės 1 d. ir galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., be kita ko, nustatytas Generalinės prokuratūros departamento prokuroro, skyriaus prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis, sudarantis 10,67, apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūros prokuroro – 9,03. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-111 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas nurodė, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius, prokurorų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010 m. birželio 30 d. ir 2011 m. lapkričio 22 d. priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 straipsniais buvo atidėtas. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-109 nukėlė 2011 m. gruodžio 21 d. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1839 įsigaliojimo datą iki 2014 m. sausio 1 dienos.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija) pareiškėjų G. G. ir V. S. pareiginės algos koeficientas iki sumažinimo buvo 13,0; pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. XI-224) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo sumažintas iki 11,44; pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-361) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. balandžio 3 d. nustatytas 10,58 pareiginės algos koeficientas, nuo 2011 m. balandžio 4 d. nustatytas 10,67 pareiginės algos koeficiento dydis. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymą (2012 m. gruodžio 20 d. Nr. XII-109 redakcija) nuo 2014 m. sausio 1 d., pareiškėjo pareiginės algos koeficientas padidintas iki 13,1.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai D. T. iki sumažinimo pareiginės algos koeficientas buvo 10,4 (Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija)); pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-361) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. nustatytas 9,72 pareiginės algos koeficientas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai J. R. pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija) iki sumažinimo taikytas 8,0 pareiginės algos koeficientas; pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-361) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. nustatytas 7,76 pareiginės algos koeficientas, nuo 2012 m. gegužės 4 d. nustatytas 9,03 pareiginės algos koeficiento dydis. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymą (2012 m. gruodžio 20 d. Nr. XII-109 redakcija) nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjos pareiginės algos koeficientas padidintas iki 9,5.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis.

Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir pažymėjo, kad, esant pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimui, pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir tokia jų pažeista teisė turi būti ginama teismo. Pareiškėjų teisė kreiptis į teismą užtikrinta teisės aktuose, todėl negali būti ribojama laukiant, kol įstatymų leidėjas numatys darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo mechanizmą.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai.

Teismas nurodė, kad, Konstituciniam Teismui 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinus, jog Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) III skirsnis, tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjų reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas. Tokiu atveju pareiškėjams priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d. ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

Kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl darė išvadą, kad atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.), todėl pareiškėjų skundo reikalavimas tenkintinas visa apimtimi. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad pareiškėjų teisėti reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negali būti ribojami trejų metų terminu.

Teismas nurodė, kad atsakovo pažymomis pagrįstos sumos priteistinos pareiškėjams. Nors pareiškėjams darbo užmokestį mokėjo Generalinė prokuratūra, tačiau antikonstucinėmis pripažintas teisės aktų nuostatas priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, todėl šiuo atveju kyla Lietuvos valstybės atsakomybė. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 2 punktu ir darė išvadą, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos J. R. prašymo panaikinti generalinio prokuroro 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 17.2-17596, teismas nurodė, kad šiuo sprendimu pareiškėjai pateikta informacija apie darbo užmokesčio mažinimą ir atsisakyta grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Teismas panaikino Generalinio prokuroro 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 17.2-17596.

Teismas rėmėsi ABTĮ 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 m. valstybės biudžete, todėl teismo sprendimo įvykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad atlyginimas pareiškėjams buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų. Atsakovo teigimu, nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsigaliojimo praėjo per mažai laiko, kad būtų galima teigti, jog nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką. Atsakovo manymu, tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teismo tvarka. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovas remiasi Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad pareiškėjams nepagrįstai priteista neišmokėta darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėjai G. G., D. T., V. S. ir J. R. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai pabrėžia, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja kiekvieno piliečio teisę ginti pažeistas teises teisinėmis priemonėmis teisme, kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Pareiškėjai remiasi Konstitucinio Teismo nutarimais ir pažymi, kad Konstitucija nedraudžia tam tikrais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Pareiškėjų manymu, įstatymų leidėjas savalaikiai nesiėmė jokių priemonių numatyti ir paruošti Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytų prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjai pažymi, kad Konstitucinio Teismo byloje Nr. 42/2014 nėra sprendžiami aktualūs šioje administracinėje byloje klausimai. Pareiškėjai paaiškina, kad teismas nebuvo saistomas trijų metų senaties terminu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų teisės turi būti apgintos taikant pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) pareiginės algos koeficientų nustatymo.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu, tačiau nusprendęs pareiškėjų teises ginti tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisdamas jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-445-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. dar prieš skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką priėmimą, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Atitinkamai neteisėta bei nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pastraipa, kuria konstatuota, kad panaikintinas Generalinio prokuroro 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Nr. 17.2-17596, kuriuo Generalinė prokuratūra atsisakė pareiškėjai J. R. grąžinti darbo užmokesčio dalį motyvuodama tuo, kad sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmas šiuo metu nėra nustatytas. Pažymėtina, kad rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nėra išreikšta pirmosios instancijos teismo valia dėl šio individualaus teisės akto.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų G. G., V. S., D. T. ir J. R. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis