d3b36fd077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-1899/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01761-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.12 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui T. B.

pareiškėjo atstovui H. B.,

atsakovo atstovei I. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. B. skunde teismo prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 2.3-16552-(01);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 11 d. atsisakymą Nr. 49SF-51 įtraukti M. B. (M. B.) į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus m., sąrašą;

3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1920;

4) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių įtraukti M. B. į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują (lygiaplotį) žemės sklypą Vilniaus m., sąrašą pagal pirminio pateikimo datą – 1991 m. gruodžio 20 d..

Nurodo, kad jo tėvas M. B. (M. B.) 1991 m. gruodžio 20 d. pateikė Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Skersinės rėžiniame kaime, Vilniuje. Jis yra M. B., mirusio 1991 m. gruodžio 3 d., turto paveldėtojas. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM) 2011 m. sausio 25 d. pateikė prašymą prašydamas paaiškinti, dėl kokių priežasčių ir kokiu teisiniu pagrindu buvo pakeistas M. B. eiliškumas piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybės iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, sąraše, perkeliant iš 381 pozicijos į 4628 poziciją.

Šią informaciją sužinojo patikrinęs piliečių eilę NŽT prie ŽŪM internetinėje svetainėje. NŽT prie ŽŪM 2011 m. vasario 1 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-239 jo prašymą persiuntė nagrinėti Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui. Kadangi iš Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus atsakymo negavo, 2011-06-17 pakartotinai kreipėsi į Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių, kuris 2011 m. liepos 7 d. raštu Nr. 49SF-335 informavo, kad jo 2011 m. sausio 25 d. prašymas išnagrinėtas ir į prašymą jam buvo atsakyta 2011 m. vasario 11 d. raštu Nr. 49SF-51.

Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius prie atsakymo pridėjo 2011 m. vasario 11 d. rašto Nr. 49SF-51 bei Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 2.3-16552-(01) nuorašus. Įsakyme buvo konstatuota, kad M. B. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 perduota neatlygintinai nuosavybėn naudojama 0,5034 ha ploto žemės sklypo dalis namų valdai, esanti 1,0000 ha ploto žemės sklype Skersinės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl yra išbraukiamas iš piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste sąrašo ir yra įtraukiamas į piliečių, pageidaujančių naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste.

Tokiu būdu M. B. buvo perkeltas iš eilės Nr. 381 ir įrašytas į eilę Nr. 4853d pagal prašymo padavimo datą - 1991 m. gruodžio 20 d.. Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 11 d. rašte Nr. 49SF-51 teigiama, kad priimant tokį sprendimą, vadovavosi NŽT prie ŽŪM 2006-07-27 raštu Nr. 4B-(7.3)-900, kuriame išaiškinta, jog jeigu piliečiui iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-04-21 nutarimo įsigaliojimo dienos buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn naudojamas žemės sklypas nuosavybės teise turėtoje žemėje, ir šis žemės sklypas yra mažesnis nei 0,2000 ha, tai vadovaujantis Įstatymo 5 str. 4 d., pilietis gali būti įrašytas į apskrities viršininko patvirtintą naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, eilę pagal prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą, atkreipdami dėmesį į tai, kad perduoto neatlygintinai nuosavybėn naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai naujo žemės sklypo bendras plotas negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ Nr. 1057 36 punkte nustatyto perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste ploto.

Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymas Nr. 2.3-16552-(01) ir Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 11 d. atsisakymas Nr. 49SF-51 įtraukti M. B. į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus m. savivaldybės iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, sąrašą yra nepagrįsti ir neteisėti. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 p. nustato, kad lygiaverčiai žemės sklypai suteikiami piliečiams tokia pat eilės tvarka ir tik po to, kai piliečiams bus suteikti nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai.

Kadangi naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje M. B. negavo, todėl turi būti įtrauktas į šį sąrašą ir tik gavus lygiaplotį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius galės įtraukti jį į piliečių, pageidaujančių lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste, sąrašą. Kadangi kilusiam ginčui privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, NŽT prie ŽŪM 2011-07-20 buvo pateiktas skundas, kurį išnagrinėjusi NŽT prie ŽŪM 2011 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1920 atmetė jo skundą nurodydama, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 atkūrė M.

B. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamo namų valdos Skersinės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje 0,5034 ha žemės sklypo dalis ir žemės sklypo dalis buvo perduota didesnė už Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl jam pagal Įstatymo 5 straipsnį negali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas individualiai statybai (per plotą), o tik lygiavertis (per vertę). Nesutinka su šiuo sprendimu. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. nustato galimybę gauti nuo 0,04 iki 0,20 ha įrengtą arba neįrengtą naują žemės sklypą individualiai statybai pagal plotą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 345 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatyta, kad Vilniaus mieste perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų plotas yra nuo 0,04 iki 0,12 ha. Naujas žemės sklypas individualiai statybai M. B. nebuvo skirtas, todėl jis turi būti įtrauktas į šį sąrašą. Negalima sutapatinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 atkurto M.

B. 0,5034 ha namų valdos žemės sklypo Skersinės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris faktiškai grąžintas natūra buvusioje turėtoje žemėje (pagal Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.) su žemės sklypu, perduotu nuosavybėn neatlygintinai piliečiui, turinčiam nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jo nuosavybės teise turėtoje žemėje (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.). Todėl M. B. atžvilgiu negali būti taikoma Atkūrimo įstatymo 5 str. 4 d. nuostata, kad bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybės naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis už Vyriausybės nustatytą perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą.

Taip pat nurodo, kad jo tėvui M. B. dėl laisvos žemės stokos negali būti grąžinta visa žemė natūra Skersinės rėžiniame kaime, todėl turi būti suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai pagal Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-395/2011 nurodė, kad žemės sklypas grąžintas piliečiui prie turimų pastatų, piliečio turėtoje vietoje iki 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 įsigaliojimo turi būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimas į miesto žemę natūra, o ne kaip perdavimas neatlygintinai nuosavybėn. Aiškinant priešingai pareiškėjas atsidurtų nelygioje padėtyje su tais piliečiais, kuriems nuosavybės teisės, esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms, atkuriamos po 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 įsigaliojimo, o tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1017/2010). Pažymėjo, kad įstatymu nustatytas 20 dienų terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo NŽT prie ŽŪM 2011 m. rugpjūčio 4 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-1920 gavimo dienos, todėl 20 dienų terminas kreiptis į teismą nėra praleistas.

Pateiktame atsiliepime atsakovas NŽT prie ŽŪM Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad palaiko NŽT prie ŽŪM atsiliepime išdėstytą poziciją.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad jo tėvas M. B. 1991 m. gruodžio 20 d. buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į Skersinės rėžiniame kaime (dabar Vilniaus m.) turėtą žemę. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 M. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,5034 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos (1,0 ha) žemės sklypo Skersinės g.(duomenys neskelbtini), Vilniuje, 0,5034 ha dalį. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-16552-(01) „Dėl piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ M. B. pavardė iš Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. 2.3-8449-01 1 priede nurodyto eilės Nr. 381 buvo išbraukta ir pagal prašymo padavimo datą (1991 m. gruodžio 20 d.) buvo įrašyta į eilę naujam (lygiaverčiam) žemės sklypui gauti Nr. 4853d.

Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad M. B. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą nebuvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas (atitinkantis buvusį žemės sklypo plotą) žemės sklypas Vilniaus m., todėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymas Nr. 2.3-16552-(01) yra neteisėtas. Pažymėjo, kad nei iki 1997 m. liepos 9 d. galiojęs Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nei iki 2001 m. balandžio 2 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio naujos redakcijos nuostatos nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra miestų teritorijose. Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavus, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. 3 d. Todėl 2002 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, numatantis žemės grąžinimą natūra. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-09-19 nutarimu Nr. 1475 patvirtino pirmiau nurodyto įstatymo, numatančio žemės grąžinimo natūra, įgyvendinimo tvarką ir sąlygas. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra procesas faktiškai buvo pradėtas tik nuo 2002 m. rugsėjo 26 d., t. y. kai įsigaliojo pirmiau nurodytos Vyriausybės nutarimo nuostatos. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad žemės sklypas grąžintas piliečiui prie turimų pastatų, piliečio turėtoje vietoje iki Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. balandžio 2 d.) turi būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimas į miesto žemę natūra, o ne kaip perdavimas neatlygintinai nuosavybėn.

Pažymėjo, kad minėtais argumentais pareiškėjas grindė ir savo 2011 m. sausio 25 d. ir 2011-07-20 skundus dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai (atitinkančio buvusį žemė sklypo plotą) suteikimo Vilniaus m., pateiktus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka NŽT prie ŽŪM Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui ir NŽT prie ŽŪM, į šiuos skundus buvo atsakyta atitinkamai 2011 m. vasario 11 d. raštu Nr. 49SF-51 ir 2011 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1920. Sprendimuose pareiškėjui buvo paaiškinta, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 bei kitais teisės aktais.

Pareiškėjui buvo paaiškinta kokia tvarka ir sąlygomis pagal dabar galiojančio Atkūrimo įstatymo 5 str. nuostatas piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Atkūrimo įstatymo 5 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, kad piliečiams neatlygintinai perduodamame nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė, miesto, rajono savivaldybės siūlymu. To paties įstatymo 5 str. 4 d. nurodyta, kad jeigu piliečio turėtas žemės sklypas buvo ne mažiau kaip 0,04 ha didesnis už dabar jo naudojamą žemės sklypą, jam pagal galimybę papildomai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas ne mažesnis kaip 0,04 ha žemės sklypas individualiai statybai bei kitai paskirčiai.

Bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis už Vyriausybės nustatytą perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste patvirtintas dydis iki 2010-04-09 buvo nuo 0,04 ha ir ne didesnis kaip 0,2 ha.

Vilniaus apskrities viršininko sprendimu M. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir perduota neatlygintinai nuosavybėn naudojamo namų valdos Skersinės g. (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, žemės sklypo 0,5034 ha dalis. Atsižvelgdama į Vilniaus m. savivaldybės mero 2009 m. spalio 12 d. raštu Nr. A51-22682(2.14.2.12-MP8)) pateiktus siūlymus sumažinti maksimalų perduotinų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų dydžius, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 345 patvirtino naujo žemės sklypo dydį Vilniaus mieste - nuo 0,04 ha ir ne didesnį kaip 0,12 ha.

Kadangi M. B. atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,5034 ha naudojamos namų valdos žemės sklypo dalis, kuris yra didesnė už Vyriausybės patvirtintą dydį (buvo 0,2 ha dabar - 0,12 ha), tai pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį jis negali gauti papildomo naujo žemės sklypo (atitinkančio buvusį žemės sklypo plotą) Vilniaus mieste. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apskrities viršininkas priėmė 2009 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 2.3-16552-(01), kuriuo M. B. pavardė iš Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d.

įsakymo Nr. 2.3-8449-01 1 priede nurodyto eilės Nr. 381 buvo išbraukta ir pagal prašymo padavimo datą (1991 m. gruodžio 20 d.) buvo įrašyta į eilę naujam (lygiaverčiam) žemės sklypui gauti - 4853d numeriu. NŽT prie ŽŪM Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus parengtame 2011 m. vasario 11 d. rašte Nr. 49SF-51 ir NŽT prie ŽŪM parengtame 2011 m. rugpjūčio 4 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1920 išdėstytų nustatytų aplinkybių dėl M. B. išbraukimo iš pirmiau nurodytos eilės pagrįstumas patvirtintas tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes mano, kad ginčijami: Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymas Nr. 2.3-16552-(01), NŽT prie ŽŪM Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 11 d. raštas Nr. 49SF-51 ir NŽT prie ŽŪM 2011 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1920 yra pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo T. B. skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymą Nr.2.3-16552-(01), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1920 ir įpareigojo atsakovą įtraukti M. B. į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste sąrašą pagal pirminio prašymo pateikimo datą. Vilniaus apygardos administracinis teismas nutraukė bylą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 11 d. atsisakymą Nr. 49SF-51 įtraukti M. B. (M. B.) į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus m., sąrašą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai pakeistas M. B. eiliškumas piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, perkeliant iš Nr. 381 pozicijos į Nr.44853 d. pagal prašymo padavimo datą. Teismo vertinimu, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo tėvas M. B. 1991 m. gruodžio 20 d. buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į Skersinės rėžiniame kaime (dabar Vilniaus m.) turėtą žemę. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 M. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,1800 ha žemės, buvusiam Skersinės kaime, Vilniaus rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,5034 ha žemės sklypo dalį namų valdai, esančią (1,0 ha) žemės sklype Skersinės g.(duomenys neskelbtini), Vilniuje (b.l.89). Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-16552-(01) „Dėl piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ M. B. pavardė iš Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. 2.3-8449-01 1 priede nurodyto eilės Nr. 381 buvo išbraukta ir pagal prašymo padavimo datą (1991 m. gruodžio 20 d.) buvo įrašyta į eilę naujam (lygiaverčiam) žemės sklypui gauti Nr. 4853d.

Teismas pažymėjo, kad nei iki 1997 m. liepos 9 d. galiojęs 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nei jį pakeitęs Atkūrimo įstatymas iki 2002 m. balandžio 19 d. (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 įsigaliojimo) nenumatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti atkurtos grąžinant žemę natūra. Iki 2002 m. balandžio 19 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis reglamentavo, kad į tokiose teritorijose esančią žemę nuosavybės teisės atkuriamos dviem būdais: 1) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), <...> ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje,<...>. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas <...>, nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje <...>; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą buvo pakeista Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcija, įsigaliojo nuo 2002 m. balandžio 19 d.), kuria galiojęs teisinis reguliavimas buvo papildytas nuostata, numatančia kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja (5 str. 2 d. 1 p.).

Teismas akcentavo, jog Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 pareiškėjo tėvui M. B., mirusiam 1995 m. gruodžio 4 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,1850 ha žemės, buvusiam Skersinės kaime, Vilniaus rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą namų valdos 0,5034 ha žemės sklypą, esantį Skersinės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodant, kad nuosavybės teisės į tenkančios žemės valdos dalį (1,6766 ha) bus atkurtos vėliau. Šie bylos duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo buvo atkurtos dar iki 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo.

Byloje nėra ginčo, kad minėtu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu perduota žemė yra savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje. Kadangi nuosavybės teisės atkurtos dar iki 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo, žemės perdavimas buvo vertinamas kaip žemės perdavimas neatlygintinai nuosavybėn. Tačiau įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes Atkūrimo įstatymo pakeitimų kontekste, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 namų valdos žemės sklypo suteikimas turi būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimas į miesto žemę natūra, o ne kaip perdavimas neatlygintinai nuosavybėn. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A-525-1017/2010 (2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas), Nr. A-146-395-11 (2011 m. kovo 28 d. nutartis).

Teismo nuomone, kadangi nagrinėjamu atveju yra nustatytas pagrindas nuosavybės teisių atkūrimą vertinti kaip nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę natūra, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą teisės aktų nustatyta tvarka. Kartu pažymėtina, kad aukščiau išdėstytų teismo argumentų pagrindu ginčo atveju netaikytinas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas. Todėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-16552-(01) „Dėl piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ nepagrįstai iš dalies pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 2.3-8449-01 1 priedas, perkeliant piliečio M. B. pavardę iš eilės pozicijos Nr.381 ir įrašant į eilės poziciją Nr. 4853d pagal prašymo padavimo datą - 1991 m. gruodžio 20 d..

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuomone, yra naikintinas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymas Nr. 2.3-16552-(01). Teismas inter alia pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Teismas pabrėžė ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 2.3-16552-(01) d. nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vyriausiąjį specialistą, atsakingą už nuosavybės teisių atkūrimą, informuoti piliečio M. B. turto paveldėtojus apie šiuo įsakymu atliktus pakeitimus. Tačiau, teismo vertinimu, duomenų, patvirtinančių, kad šis įpareigojimas buvo įvykdytas, nėra pateikta. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nurodo, kad nebuvo informuotas nei žodžiu, nei raštu apie perkėlimą į žemesnę poziciją, o apie Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 2.3-16552-(01) sužinojo tik gavus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 7 d. raštą Nr.49SF-335.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 11 d. Nr.49SF-51 raštą gavo tik 2011 m. liepos 7 d., anksčiau jo nėra gavęs. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, pripažintina, kad pareiškėjas nėra praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 d. nustatyto termino ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 2.3-16552-(01) d. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomumą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, kuri yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai varžoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju taip pat tenkintinas pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo įtraukti M. B. į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują (lygiaplotį) žemės sklypą Vilniaus m., sąrašą pagal pirminio pateikimo datą – 1991 m. gruodžio 20 d.. Taip pat nepagrįstu pripažintinas ir naikintinas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-1920. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 11 d. atsisakymą Nr. 49SF-51 įtraukti M. B. (M. B.) į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus m., sąrašą. Vertinant šį pareiškėjo reikalavimą, pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu, teismine tvarka gali būti ginčijami ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Tais atvejais, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822 – 578/2009, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822–172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010 ir kt.).

Ginčo atveju Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius, atsakydama į pareiškėjo 2011 m. sausio 25 d. prašymą, 2011 m. vasario 11 d. raštu atsakė pareiškėjui, jog „atsižvelgiant į tai, kad piliečiams bus perduota neatlygintinai nuosavybėn apie 800 naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę ir į tai, kad pagal Vilniaus apskrities viršininko 2010-02-09 įsakymu Nr.2.3-1354-(01) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, lygiaverčiam žemės sklypui gauti < ...> eilės numeris 4628, perduoti <...> neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste nebus galimybės“. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, pats ginčijamas raštas pareiškėjui nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, todėl byla dėl šio reikalavimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo bylą dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 2.3-16552-(01) panaikinimo nutraukti, o kitoje dalyje – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisių atkūrimą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 perduodant naudojamą namų valdos žemės sklypą vertinęs kaip nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę natūra, o ne kaip perdavimą neatlygintinai nuosavybėn, nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, ir ginčo atveju netaikytinas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas.

Be to, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nėra praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 2.3-16552-(01).

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas nurodo, jog su šiuo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl visų faktinių aplinkybių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 2.3-16552-(01), kuriuo pareiškėjo tėvas M. B. buvo išbrauktas iš eilės piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus m., bei įrašytas į eilę lygiaverčiam žemės sklypui gauti. Atitinkamai pareiškėjas ginčija ir vėlesnius atsakovo atsisakymus pareiškėjo tėvą grąžinti į eilę piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus m..

Byloje nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas materialinės teisės normos - Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, skirtingų redakcijų aiškinimo bei taikymo klausimas, ta apimtimi, kiek tai susiję su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, ją (žemę) grąžinant natūra.

Pagal paminėtos teisės normos redakciją, galiojusią iki 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr.IX-832 įsigaliojimo, nebuvo numatyta galimybės nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose atkurti grąžinant žemę natūra. Šios redakcijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numatė nuosavybės teisės atkūrimą tik perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu, o būtent: 1) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), < ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, >. ir 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją).

Įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr.IX-832 redakcijai, iki tol galiojęs teisinis reguliavimas buvo papildytas nuostata, numatančia, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja (5 str. 2 d. 1 p.), t. y., buvo sudaryta įstatyminė galimybė nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkurti ne tik perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu, bet ir grąžinimo natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje būdu.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant aptartų teisės normų nuostatas, yra konstatuota, kad <...> „lyginant Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr.IX-832 įsigaliojimo, ir pakeistą šios redakcijos įstatymu, iš esmės pasikeitė nuosavybė teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdo „perduodant neatlygintinai nuosavybėn“ turinys. Iki 2002 m. balandžio 19 d. galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - perdavimas žemės neatlygintinai nuosavybėn (0,20 ha Vilniuje), < kuris > buvo siejamas su sąlyga - gyvenamųjų namų ar kitų statinių naudojamoje žemėje turėjimu <...> turi būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atkūrimas į miesto žemę natūra, o ne kaip perdavimas neatlygintinai nuosavybėn, pagal nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto < nuostatas >. < Todėl tais atvejais, kai > yra nustatytas pagrindas nuosavybės teisių atkūrimą perduodant pareiškėjui naudojamą <..> namų valdos žemės sklypą <...> vertinti kaip nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę natūra, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą teisės aktų nustatyta tvarka pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas netaikytinas.“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A525-1017/2010 ir 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A146-395/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 01-685 M. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,1800 ha žemės, buvusiam Skersinės kaime, Vilniaus rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,5034 ha žemės sklypo dalį namų valdai, esančią (1,0 ha) žemės sklype Skersinės g.(duomenys neskelbtini), Vilniuje (b.l.89). Byloje taip pat nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad M. B. nuosavybės teisės minėtu būdu buvo atkurtos į žemę turėtoje vietoje bei kad pareiškėjas siekia, kad nuosavybės teisės į likusią žemę būtų atkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Šios aplinkybės atitinka aptarto teisinio reguliavimo sąlygas, kai asmeniui neatlygintinai perduota žemė jo turėtoje vietoje pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio galiojusio iki 2002 m. balandžio 19 d. nuostatas, turi būti vertinama kaip žemės grąžinimas natūra pagal minėtos teisės nuostatas įsigaliojusias po 2002 m. balandžio 19 d., kas atitinkamai tokiam asmeniui suteikia teisę, esant kitoms sąlygoms (pvz. neatkūrus nuosavybės teisių į visą jam priklausančią žemę natūra), nuosavybės teises atkurti ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai byloje išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias ginčo dalyką bei pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo skundas yra tenkintinas.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepraleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų teismine tvarka ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 2.3-16552-(01) d.. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas apie priimtą ginčijamą įsakymą iškart po jo priėmimo atsakovo nebuvo informuotas. Bylos duomenys patvirtina, kad tik pareiškėjo iniciatyva, t. y., pastarajam paprašius pateikti duomenis apie ginčijamą įsakymą, jam Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 7 d. raštu Nr.49SF-335 buvo pateiktas ginčijamo įsakymo nuorašas. Byloje duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius, kad jam anksčiau nebuvo pateiktas minėto įsakymo nuorašas, nėra. Visa tai įrodymų vertinimo prasme, pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas, neįrodė, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas